Prologas
1541 metai
Panardinus plunksną į rašalą ir ėmus rašyti žodžius, jai drebėjo ranka, raidės darėsi sunkiai įskaitomos, nes karštos ašaros pabiro ant pergamento ir įsigėrė, brinkindamos jo pluoštą.
Marija, saugi mūsųViešpaties rankose, 1541 metų lapkričio 17 diena.
Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa.
Už lango pakibęs didžiulis sunkus debesis, regis, lytėjo plikų medžių viršūnes. Piktas žvarbus vėjas drėbė į langus aštrius ledėkus ir nirtulingai ūkaudamas pro gausybę plyšių brovėsi vidun, savo grublėtais pirštais kėsindamasis apsivyti pavargusius kaulus. Jai buvo vis tiek. Širdis jau buvo sustirusi į ledą, kietas, skausmingas jo lustas slėgė krūtinę. Nei keli sluoksniai vilnonių apdarų, nei kailìnių apsiaustų nebūtų pajėgę jos atitirpdyti.
Eleonora suvokė, kad toks mažytis anksčiau laiko gimęs kūdikėlis negalėjo išgyventi. Neįmanoma. Tačiau matyti nepriekaištingus dukters bruožus, sustingusius į alebastrą vos kelios minutės po to, kai atėjo į šį pasaulį, atrodė nepakeliama.
Ir štai, sėdėdama bokšte, sukaustyta ir įsitempusi, Eleonora girdėjo ritmingą žirgų kanopų dundesį, skelbiantį, kad artinasi karaliaus vyrai. Kaip niekada anksčiau ji troško, jog šalia būtų mylimasis Grevilis, bet jis nesirodė. Po kojomis, sulipę į kuokštus ir permirkę jos krauju, tįsojo meldai. Maudė visą kūną. Knietėjo išsitiesti ant šaltų akmeninių grindų ir kartu su krauju, vis dar almančiu iš kūno, išleisti gyvastį. Ir rankos buvo kruvinos, džiūdamas kraujas tamsėjo ir varžė krumplių judesius.
Trūks plyš reikėjo iškeliauti, dargi skubiai, labai skubiai. Ir taip jau pernelyg užtruko, ilgiau, nei tikėjosi, todėl nebeliko laiko atlikti tai, kas privalu. Liko tik viltis, kad jei paliks šią žinutę, kas nors įstengs suprasti jos prašymą ir jį išpildys. Eleonoros žvilgsnis nevalingai įsmigo į grindis, kur gulėjo Marija. Nejau ji kažką girdi?
Verksmą? Menkutę nevilties raudą? Ne, tai tik įaudrinta jos vaizduotė ir už lango klykaujančios žuvėdros, talžomos žiemos vėjo ir drauge su ja liejančios ašaras.
Drebančiomis rankomis Eleonora pradėjo rašyti. infans filia sub pedibus nostris requiescit...
Galiausiai paėmusi sudžiūvusį kroko žiedelį ir rozmarino šakelę atsargiai įdėjo juos tarp knygos puslapių ir ją užvertė.
2019 metai
– Ar padėti jas sunešti? – Senelis stovėjo parimęs į durų staktą, vienoje rankoje laikydamas puodelį arbatos, kitoje – krūvelę biskvitinių sausainių su kremu.
Amberė pakėlė akis nuo dulkėtos dėžės, kurią kraustydama viską dėjo ant stalo, todėl ten beveik nebebuvo likę vietos. Išblyškęs jos veidas atrodė sulysęs ir įsitempęs. Pajuodę paakiai lyg žaizdos bylojo apie ilgas nemigos valandas, kai viskas aplink buvo panirę į sąstingį.
– Seneli, tau nevalia jų kilnoti. Nė negalvok apie tai! –įspėjo Amberė. Sausainiai veikiausiai buvo sunkiausia, ką šiuo metu jam buvo galima kelti.
– Tu pernelyg išblyškusi, – atšovė senelis. – Turėtum daugiau valgyti.
Amberė užversdama akis įkišo galvą atgal į kraustomą dėžę.
– Mano veidas visada toks. Dera prie raudonų plaukų.
Tėvai nepasižymėjo pernelyg lakia vaizduote pavadindami ją Ambere. Atsitiesusi ji padėjo dar kelis atlasus ant netvirtos kone identiškų šeštojo dešimtmečio Londono atlasų nuo A iki Z stirtos.
– Gal juokauji? – Amberė bakstelėjo pirštu į atlasus. –Bene tikiesi gauti Londono taksi vairuotojo pažymėjimą? – Ji ironiškai šyptelėjo.
Dabar jau senelis užvertė akis.
– Nenukrypk nuo temos, – įspėjo jis, suraukdamas suaugusius antakius, kone visiškai nubalusius, bet dar išsaugojusius kaštoninės spalvos pėdsakus.
– Na, štai, sudariau elektroninę lentelę, kurioje viskas bus surašyta, – tęsė Amberė, tarsi negirdėjusi senelio žodžių. – Pažymėsiu, kur padėta viena ar kita knyga, kad nusprendęs, ką su ja daryti, galėtum nesunkiai surasti.
– Atrodo, patogu.
– Juk šitaip ir sutarėm, – priminė Amberė. – Mano, kaip archyvarės, įgūdžiai mainais už lovą ir valgį. – „Ir vietą pasislėpti“, šitai liko nutylėta. – Čia teks likti bent metus, nes, regis, būtent tiek ir prireiks visoms tavo knygoms sutvarkyti. Jų čia tūkstančiai. Apie biblioteką, aišku, seniai žinojau, bet tikrai nesitikėjau, kad dar ir visa palėpė nežinia kuo užversta.
– Ką gi, šitaip nutinka knygų platintojams, – mėgino teisintis senelis. – Kartais aukcionuose tekdavo įsig yti didesnį skaičių, nors reikėjo viso labo vienos. Spėju, palėpėje gausybė šlamšto, bet pirma reikia viską peržiūrėti.
– Mmm, „šlamštas“ – kaip pirštu į akį, – neprieštaravo Amberė, ant stirtos užmesdama dar du tomelius, o ant žurnalų „Jackie“ * krūvelės – dvi nuspurusias „Malory Towers“** dalis.
Turėjo prisiversti liautis vartyti po ranka pasitaikiusias knygas, antraip šito darbo niekada nebaigs. Bent jau bus ką skaityti vienišomis naktimis. Tamsos valandomis, kai verčiau nė bluosto nesudėti, kad nereikėtų nubudus iš naujo viską prisiminti.
Senelis pamirkė sausainį arbatoje ir kilstelėjo jį prie lūpų taikydamasis atkąsti minkštąją pusę. Tačiau pastaruoju metu jo judesiai nebebuvo tokie miklūs kaip anksčiau, ir Amberė nugirdo, kaip jis po nosimi nusikeikia, sausainiui įkritus į karštą gėrimą ir jame išskydus. Po insulto senelis nežymiai šlubčiojo, pavargęs nesuprantamai tardavo žodžius, o smarkiai pažeista kairė ranka liko nusilpusi ir beveik neveiksni. Jis buvo kairiarankis, todėl ištikusi negalia buvo dar stipriau juntama. Šiaip senelis visada pasižymėjo sąmoju ir žaibiška reakcija, bet dabar, kai kūnas nebeklausė, Amberė kasdien jautė jo neviltį.
– O kaipgi tu laikaisi? – Senelis jau seniai ketino pasiteirauti, bet ji kasdien darėsi vis uždaresnė.
Amberės veidą temdė šešėliai, o nusibraukus nuo kaktos trumpai kirptų plaukų sruogas, išryškėjo šviesiai melsvos kraujagyslės.
* Didžiojoje Britanijoje beveik tris dešimtmečius (1964–1993) leistas žurnalas paaugliams (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
** Garsios britų rašytojos Enid Blyton šešių romanų serija.
– Ak, tu gi žinai, man viskas gerai. – Amberė puikiai numanė, ką senelis turi galvoje, bet nebuvo pasiruošusi apie tai kalbėti. Dar ne dabar.
Amberė nusišypsojo, bet ją išdavė nežymiai sutrūkčioję lūpų kampučiai.
– Gal aš ir senas, – mažumėlę per griežtai prakalbo senelis, – bet ne kvailas. Esi sulysusi kaip grėblys, todėl ir atrodai pavargusi. Turėtum tinkamai maitintis, ne vien sriuba su skrebučiu ar kukurūzų dribsniais. Tai padėtų, juk supranti.
Senelio lūpos persikreipė, antakiai pakilo. Akys mažumėlę prisimerkė, tarsi patvirtindamos griežtus žodžius.
– Be to, kaskart nuėjęs į virtuvę randu ne vieną puodelį užplikytos, bet taip ir neišgertos arbatos. Ką visa tai reiškia?
– Kankina nemiga. – Amberė trūktelėjo pečiais. – Arbatos plikymas ramina. Mažytė rutina, atliekama nieko negalvojant, padeda atsikratyti minčių.
„Kartais sulaiko demonus bent kelioms minutėms“, –dar šmėstelėjo galvoje.
– Be to, nepamenu, kad mano valgymo įpročiai būtų buvusi mūsų susitarimo dalis, – esu čia, nes trokštu ramybės ir vienatvės, tikrai jau ne priekaištų, ačiū.
Amberė ėmėsi kitos dėžės ir ištraukusi iš jos dalį turinio tekštelėjo ant vienintelio dar neužimto stalo kampo.
Į orą pakilo tirštas pilkų dulkių debesis, netikėtai ištrūkusios į laisvę dalelės džiaugsmingai šoko slopioje saulės
šviesoje, vargais negalais prasiskverbiančioje pro nešvarius langus. Amberė spėjo, kad po senelės mirties jie dešimtmečius nebuvo valyti.
Piktai sulamdžiusi tuščią dėžę, sviedė ją į kampą ant nedidelės panašiai sumaitoto kartono krūvos. Senelis nebyliai stebėjo, kaip Amberė prisitraukia dar vieną dėžę ir atplėšusi ją išima glėbį knygų.
– Maniau, esi čia, kad nebegalvotum apie... tai, kas tau neduoda ramybės. Bet, regis, šitaip nėra. Galbūt… –jis kilstelėjo ranką, Amberei pabandžius jį pertraukti, –atvykti čia nebuvo pats tinkamiausias sumanymas. Galbūt pas tėvus, jei jau nesinori likti su Džonatanu, būtų buvę geriau? Naudingiau, esant tokios būsenos? Kartais, užklupus sunkiam metui, atsiriboti nuo visų nėra tinkamiausia išeitis.
Amberės antakiai stryktelėjo iki plaukų linijos.
– Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kodėl pats po močiutės mirties pasislėpei šiame didžiuliame sename name, kad galėtum imtis visų įmanomų darbų už uždarų durų? Nejau nebepameni, kaip niekinamai kalbėjai mamai apie senelės giminę, o tada sprukai į pasaulio kraštą. Todėl labai atsiprašau, kad pasekiau tavo pėdomis. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda.
Klestelėjus į biuro kėdę prie stalo, ši mažumėlę nusisuko, o Amberė pasistengė per stipriai nesukąsti dantų. Šis dvaras priklauso jau ne vienai jų šeimos kartai, jis tarsi neatsiejama jos esybės dalis, esmė. Čia buvo justi jų
raudonplaukių protėvių sielų aidas, todėl atrodė įprasta sugrįžti į šiuos namus, gyvenimui, regis, pažirus į šipulius, ir pasislėpti nuo viso pasaulio. Nors mylėjo tėvus, jų santykiuose netrūko įtampos, todėl Amberė jautėsi artimesnė seneliui. Šią akimirką jai reikėjo būti su juo, šiame dvare. Štai kodėl ji mažiausiai tikėjosi, kad senelis ims dvejoti jos pasirinkimu.
Amberei atsisėdus, senelis susivokė, kad aplink ją –knygų siena ir jos visiškai nematyti. Ir vėl barikada, už kurios ji pasislėpė.
– Vien dėl to, kad aš šitaip pasielgiau, dar nereiškia, jog tai tinkamas sumanymas, – senelis kalbėjo žvelgdamas į tuščią vietą, kurioje Amberė ką tik stovėjo.
Atsargiai apsisukęs, kad kojos suspėtų su smegenimis, senelis grįžo į svetainę žiūrėti pusę trijų prasidedančių lenktynių Kemptono Parke.
Įsitikinusi, kad kambaryje jo nebėra, Amberė atsistojo.
Marškinėlių krašteliu nusibraukė jau pažįstamas ašaras, bandydama jas sustabdyti kilstelėjo smakrą, bet perniek.
Jų žymės buvo kone įsispaudusios veide, nes pernelyg dažnai sruvo skruostais ir varvėjo nuo nedidelio smailaus smakro. Atrodė, vieną dieną pabus su amžiams lyg tatuiruotėmis įsirėžusiomis jų vagomis. Akis badančia liūdesio žyme, kad visas pasaulis matytų, koks ji baisus žmogus, vaikščiojanti nelaimė. Gyvenimas atrodė nepakeliamas – nereikėjo nė senelio, to slapuko, ištisus
šešiasdešimt metų užsidariusio šiame mauzoliejuje, pamokslo.
Amberė buvo pasiėmusi akademinių atostogų, per kurias tikėjosi kažkaip sustatyti viską į vietas. Nuspręsti, ar juodu su Džonatanu dar turi ką saugoti. Baisus liūdesys, toks puikiai pažįstamas draugužis, sunkiai slėgė pečius, jai koja už kojos sliūkinant į virtuvę plikytis arbatos, kurios neketino gerti.
1538 metai
Iš kambario Eleonora girdėjo kieme kilusį šurmulį, vyrų šūksniai ant arklidės bernų ir tarnų mišo su vietoje nenustygstančių žirgų kanopų kaukšėjimu į grindinio akmenis. Regis, bus sugužėjusi nemenka svita. Niekas šiame dvare nebuvo pratęs prie tokios gausybės svečių, todėl ir kilo sąmyšis; ir Eleonorai tai buvo neįprasta.
Nors turėjo abejonių, ji žinojo, kaip dera elgtis. Jos brangus tėvas nuo mažų dienų diegė jai geras manieras, todėl ir šįsyk buvo pasiruošusi leistis laiptais žemyn ir pasitikti pusbrolį Viljamą, tapusį naujuoju jos namų šeimininku. Regis, jis atvyko ne tik su šeima, bet ir su visa palyda.
Kai drauge su Džoana, savo pagalbininke ir ištikimiausia drauge, Eleonora pasiekė akmeninių laiptų
aikštelę, didžiojoje menėje jau ūžė būrys žmonių, aplinkui tvyrojo gižus drėgnos vilnos tvaikas, privertęs suraukti nosį. Ji žvalgėsi į atvykėlius bandydama nuspėti, kuris iš tų džentelmenų – dauguma tebebuvo su storais raitininkų apsiaustais – jos pusbrolis. Stebint, kaip pasiuntinukas nardo tarp nepažįstamųjų, siūlydamas po bokalą elio, žvilgsnis įsmigo į porą blankių griežtų akių, kurios jiems susitikus ūmai susiaurėjo ir sustingo. Moteris, vilkinti sodriai žalio aksomo gausiai siuvinėtą kelioninį apsiaustą, stovėjo greta stuomeningo žemaūgio vyriškio. Eleonora žvilgtelėjo į Džoaną ir abi kilstelėjo antakius. Draugė nusišypsojo ir drąsindama nežymiai linktelėjo galvą, o tada ją palikusi sugrįžo į jųdviejų kambarį. Eleonora privalėjo padaryti tai viena.
Ji brovėsi pro šurmuliuojančius atvykėlius, kurie vargu ar apskritai matė smulkutę moterį, kol galiausiai atsidūrė prie poros, kurią buvo pastebėjusi iš balkono. Šalia Viljamas atrodė ne ką aukštesnis už ją, penkių pėdų ir trijų colių, apvalainas, iškaitusiu, gausiai prakaito išpiltu veidu. Padariusi reveransą Eleonora juodu pasveikino.
– Milorde, miledi, sveiki atvykę į Iksvertą. Tikiuosi, naujuose namuose būsite laimingi.
– Pussesere Eleonora, kaip miela jus matyti. – Trūkstamą ūgį Viljamas bandė kompensuoti garsiakalbe. Pajutusi alaus tvaiką, Eleonora mažumėlę susiraukė. – Tai mano žmona, ledi Margareta.
Nuleidusi akis Eleonora darsyk pagarbiai tūptelėjo, bet kai atsitiesė, į ją smigte susmigo aštrus lyg šukė žvilgsnis.
Kodėl iš šios moters sklinda tokia neapykanta? Priešiškumą skleidė kiekviena jos rauplėto veido pora. Ištaigingi apdarai ir kailiai, perlų virtinė, išsiuvinėta ant madingo prancūziško gobtuvo, neįstengė užgožti veido nelygumų. Šitie žmonės keliasi į jos nuostabius namus ir perima viską, kas priklausė jos tėvui, nes Viljamas yra jo paveldėtojas, o Eleonora – viso labo tik mergina, jau netrukus galinti tapti bename arba atsidurti vienuolyne. Margareta turėtų iš džiaugsmo šokinėti, o ne žiūrėti taip, lyg iš įtūžio bet kurią akimirką galėtų pažirti į tūkstančius šukių.
– Mūsų brangiausias sūnus Robertas bus čia po kelių dienų, – tęsė Viljamas. – Jam dar tik vieni ir jis mažumėlę karščiuoja, todėl vos tik pasveiks, atkeliaus iš Ričmondo ir čia bus pasirūpinta jo priežiūra. Mes tiesiai iš rūmų ir, žinoma, atsiprašome, kad nespėjome laiku atvykti į jūsų tėvo laidotuves.
Neatrodė, kad dėl to jį graužtų sąžinė, ir Eleonora prisiminė negausią laidotuvių procesiją, lydėjusią velionio karstą nuo namų, kuriuos jis šitaip mylėjo, iki koplyčios, kurioje atgulė šalia jos motinos.
– Karalius nepaprastai ilgėsis sero Viljamo, – leptelėjo Margareta. – Neįsivaizduoju, ką reikės veikti šiame
Dievo užmirštame užkampyje.
Matydama surauktą ilgą Margaretos nosį, Eleonora suprato, kodėl ji tokia suirzusi. Vos tvardėsi neatkirtusi, jog būtų išties malonu, jei jie sugrįžtų į karaliaus rūmus, nes anaiptol nelaukė jų savo namuose. Deja, Eleonorai jie nebepriklausė. Staiga minia, slegiantis karštis ir nešvarių kūnų tvaikas tapo nebepakeliami.
– Atsiprašysiu jūsų, – sumurmėjo ji ir nėrė pro minią durų link.
Išsivadavusi iš žmonių tirštynės Eleonora trumpai stabtelėjo ir dideliais kvėpsniais puolė traukti vėsų drėgmės prisodrintą orą. Septyniolika metų ji buvo pratusi gyventi atskirtyje, gaubiama ramybės; kaip dabar ištvers namuose, kuriuose kiaurą dieną bus pilna triukšmo ir klegesio? Atrodė nepakeliama.
Žvilgsniui peršokus pievą, akys ėmė kilti link blyškaus smiltainio vienuolyno sienų, išdygusių tiesiai iš pelkėtų žemių, juosiančių jos namus. Globojamas kur kas didesnės Tetfordo abatijos, šis vienuolynas buvo nedidelė save aprūpinanti bendruomenė, kurios vienuoliai, galima sakyti, gyveno pagal savo įstatymus. Eleonorai tai buvo trokštamas prieglobstis, todėl pernelyg nesvarstydama ji kilstelėjo sijonų palankus ir kojos pačios patraukė vienuolyno link, leisdamosi gerai išmintu takeliu, kur abipus iki juosmens žėlė žolė. Pro senas ąžuolines duris šmurkštelėjusi į vienuolyno sodą, Eleonora iš lėto iškvėpė, stebėdama, kaip priešais ją susidaro garų debesėlis. Čia jautėsi saugi. Priešais atsivėręs tuščias sodas ramino širdį. Vaismedžiai ir prieskoninių žolelių lysvės, rūpestingai prižiūrimos vienuolių, atrodė tikra paguoda. Nors buvo jau vėlu, virš galvos gaudydami vabzdžius vis dar nardė čiurliai, o netoliese krūmuose garsiai barėsi kikilių porelė. Kad ir kas vyktų namuose, šis pasaulio kampelis jai atrodė nepajudinamas. Paguodą teikiantis pastovumas, iš koplyčios aidinčios lotyniškos maldos akimoju užliejo sielą, piktos mintys, kilusios dėl pusbrolio, išsisklaidė.
Pasilenkusi Eleonora nusiskynė čiobrelių šakelę ir tarp pirštų patrynusi smulkius lapelius traukė į save malonų aromatą. Vos girdimas šnaresys sudrumstė mintis ir pakėlusi akis ji išvydo jos link žingsniuojantį brolį Dominyką. Šis vienuolis buvo Eleonoros mylimiausias, brangus bičiulis, todėl ji plačiai nusišypsojo, o viduje sukirbėjo vaikiškas naivumas. Jausmas, kuris pastaraisiais mėnesiais, regis, buvo kažkur prapuolęs.
– Atėjai aplankyti ar slapstaisi? – priėjęs arčiau paklausė jaunas vienuolis.
Į vienuolius brolis Dominykas įšventintas tik praėjusiais metais ir buvo vos keleriais metais vyresnis už Eleonorą. Ji įžvelgė draugišką sielą, gebančią paisyti taisyklių, nesvarbu, kad šios ne visada atitiko jo nuostatas.
Brolio ryškiai žalios akys, kokių anksčiau niekada neteko matyti, iš po pakeltų antakių valiūkiškai į ją žvelgė ir, atrodė, jis jau žinojo, koks bus jos atsakymas.
– Aišku, aplankyti, – atsakė ji. – Jei kam tai įdomu, čia atsidūriau visiškai atsitiktinai.
– Ar tavo giminaitis jau atkeliavo?
– Atkeliavo kartu su žmona ir didžiule palyda. Dvare knibždėte knibžda žmonių. Pasveikinau juos, o tada palikau ramiai įsikurti. Nemanau, kad kurį laiką kas nors manęs ten pasigestų. Jei apskritai pasiges.
– Tada užeik į vidų ir pasivaišink stikline midaus. Vyresnysis bus patenkintas draugija – jis ir vėl kankinasi.
Atvėsę orai ir drėgmė jam labai ne prie širdies. Padariau kompresą iš gvazdikėlių ir mėtų, bet neatrodo, kad tai būtų apmaldę skausmą.
– Gal reikėjo įdėti šiek tiek skaistenių? – priminė Eleonora. – Arba sotvaro aliejaus, jei tokio turite?
– Regis, turime. Puiki mintis, ačiū tau. Einu paieškoti.
Vienuolyno vyresnįjį, tėvą Gregorijų, Eleonora aptiko savo celėje. Iš ten buvo geriau girdėti vienbalsis giedojimas, žemas ir melodingas, banguojantis ir liūliuojantis lyg medžiai vėjyje, nuo jo po plonais basučių padais buvo justi vibruojantys akmenys. Tėvas Gregorijus ištiesė Eleonorai molinį puodelį, ji gurkštelėjo midaus ir pajuto, kaip iš vidaus užlieja šiluma.
Prisėdusi ant suolelio krašto Eleonora užsimerkė, leisdamasi apgobiama ramybės ir taikingos nuotaikos. Kiek siekė atmintis, ji kone kasdien su tėvu užsukdavo į vienuolyną. O dabar tai buvo jos prieglobstis – vieta, kur švelnus kasdienybės balsas niekada nesikeičia. Aplinkui vyko pokyčiai, negailestingai kabindamiesi jai į apdarus, kaukšėdami arklių kanopomis, aidėdami nepažįstamųjų šūksniais ir tempdamiesi ją kartu. Iš Londono pasiekdavo vis didesnį nerimą keliančios naujienos, kad karalius vieną po kito uždaro vienuolynus, grasindamas suardyti jai pažįstamo gyvenimo tvarką. Kokia ateitis laukia jos bičiulių? Nugara nuvilnijo baimės ir blogos nuojautos šiurpuliukai.
– Girdėjau, kad atvyko tavo pusbrolis? – pagaliau prabilo vienuolyno vyresnysis.
– Tiesa, – išsiblaškiusi patvirtino Eleonora ir pridūrė, kad jį atlydėjo visas būrys žmonių.
– Gal verčiau nerodyti jam priešiškumo... – patarė tėvas Gregorijus, nutylėdamas likusią sakinio dalį.
Eleonorai derėjo pasistengti neišsišokti: susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, tik nuo jo malonės priklausys, ar ji apskritai turės stogą virš galvos. Suraukusi kaktą Eleonora palingavo galvą – suprato, ko iš jos tikimasi.
Dirstelėjusi pro langą ji išvydo nutįsusius šešėlius.
Slopus tėvo Gregorijaus knarkimas leido suprasti, kad ji pernelyg ilgai užsibuvo, todėl išsmukusi pro duris patraukė į Mergelės Marijos koplyčią, ten tvyrant prietemai įmerkė pirštus į šventintą vandenį ir persižegnojusi atsiklaupė. Užmerkusi akis sukalbėjo vakarines maldas, o jos šnabždesį lydėjo žemas vienbalsis giedojimas. Nuo virpčiojančios žvakių šviesos ant nelygių sienų ir skliautinių lubų krito brolių su gobtuvais šešėliai. Akimirką
Eleonora pakėlė galvą leisdamasi persmelkiama vaikystės garsų. Ji balansavo ant naujojo gyvenimo smailės, kai viskas, kas pažįstama, grasino akimoju pradingti.
Pakilusi nuo klaupto Eleonora išsmuko pro duris ir grįžo į pievą, kur pamažu jau sėlino sutemos. Neatrodė išmintinga likti iki tamsos, ypač kai namai pilni nepažįstamų žmonių. Ji toli gražu netroško bent vieno jų sutikti kitapus saugių namo sienų.
