PIRMA DALIS
Paleiskite mane. Paleiskite mane. Paleiskite.
Prašauprašauprašau
PRAŠAUPRAŠAU PRAŠAU
PO VELNIŲ, PALEISKITE
1 skyrius DEIMANTAS
Kvapas. Pirmasis pojūtis. Verčiau būtų grįžęs koks kitas, nes pajuntu dusinantį prakaito, aitraus odekolono tvaiką, — taip dvokia tik įsikūnijęs blogis.
Akimirksniu perlieja šeštasis pojūtis, niūniuoja įspėjančias, raginančias nedelsti natas.
Esu pavojuje.
Tos natos jungiasi į klyksmų, triukšmo kupiną melodiją, vilnijančią kūnu, virstančią kaustančia panika. Venomis pulsuoja adrenalinas, bet sveikas protas liepia neišleisti nė garso.
Pamažu pramerkiu apsiblaususias akis, pasitinka aklina tamsa. Po geros sekundės suvokiu: ant mano galvos — juodas raištis.
Palaimingas mieguistumas akimirksniu dingsta, grįžta neleidžiantis įkvėpti, veriantis skausmas, kūnas skęsta neišmatuojamoje agonijoje.
Viešpatie, nejau taip jaučiasi gyvas žmogus? Negaliu būti mirusi. Tuomet būtų ramu. Taip, įsižiūrėjau savo persekiotoją, bet būsiu prakeikta, jei negausiu vietos eilėje prie rojaus vartų.
Po galais, šito šūdo nusipelniau.
Suku galvą, bandau numarinti skausmą ir atsiminti, kas, po šimts, nutiko. Galvoje šmėsteli prisiminimai: Dajos SMS žinutė, kviečianti susitikti. Kaustantis nerimas, kurį pajutau, kai ji neatsiliepė į mano skambučius. Pamenu, kaip įsėdau į savo automobilį, įjungiau priekinius žibintus, paskui paniką, staigų stumtelėjimą į priekį. Ir daugiau nieko neprisimenu.
O dabar aš čia... kad ir kur tai yra. Bet čia nesaugu.
Dieve mano, ką man tada rašė Daja? Nejau ir jai kažkas nutiko?
Nuo šios minties kūną suvirpina dar viena panikos banga. Protas kuria vieną scenarijų po kito, plūsteli kraują stingdanti baimė, beviltiškumas. Ji gali būti sužeista, patekusi į rimtą bėdą.
Mėšlas — aš sužeista, patekusi į rimtą bėdą ir nenumanau, kaip iš jos išsikapstyti.
Kvėpavimas spartėja, o širdis plaka taip stipriai, kad fiziškai skauda, kai ji daužosi į krūtinę. Man reikia sukaupti paskutinius jėgų likučius, kad tylėčiau.
Kur, velniai rautų, esu?
Kur Zeidas?
Spengimas ausyse užgožia tylius, duslius balsus, bet jie iš lėto garsėja. Įtempiu ausis, stengiuosi akimirką užmiršti kurtinantį širdies plakimą ir kūne plintantį vis didesnį skausmą.
Regis, ir agonija turi balsą, jis aidi sumautai per garsiai.
— Z jos ieškos, — tyliai prabyla vienas iš vyrų. — Tačiau kai nusigausime pas Garisoną ir atsikratysime furgono, bėdos nebeliks. Netrukus ten būsime.
Priešais akis šmėsteli vaizdas, kaip mane traukia iš automobilio, odą braižo metalas, stiklas. Dabar aišku, kodėl nugara liepsnoja.
Šūdas, akivaizdu — mane pagrobė. Organizacijos darbas.
Zeidas tikino, kad jie nusitaikė į mane, ir žinau, kad prie Parsonsų dvaro budėjo jo sargybiniai. Todėl, norėdami išvilioti mane iš namų, jie pasinaudojo Daja, vadinasi, tikėtina, jog ją irgi pagrobė.
Dievaži, kokia aš idiotė.
Kai Daja neatsiliepė, nesupratau, kad tai gali būti spąstai. Labai skubėjau pas ją nusigauti, baiminausi, jog gali būti sužeista ar patekusi į bėdą, todėl paskambinti Zeidui nešovė į galvą. Skambutis būtų išgelbėjęs ne tik mane, bet ir Dają.
Stipriai užmerkiu akis, gerklėje stringa gumulas. Tarp blakstienų išsprūsta ašara, krūtinė virpa, kilnojasi, stengiuosi nurimti. Tai mano suknista kaltė.
Zeidas ne kartą įspėjo, kad jie mane medžioja, o aš įkliuvau į pirmus paspęstus spąstus.
Kokia tu kvaila, Ade. Visiška bukagalvė.
— Tikrai manai, jog pavyks ją nuo jo paslėpti? Juk jis — sušiktas Z, žmogau, — klausia kitas vyras su ispanišku akcentu.
— Mes atvešime Organizacijai, ko prašė. Ko bijai labiau? Jų ar Z?
Mėšlas, čia tikrai prakeiktos Organizacijos darbas. Žinojau, bet kai išgirdau patvirtinimą, į kraują plūstelėjo dar daugiau adrenalino.
Nenutuokiu, kaip įklimpau į šį liūną, bet jie manęs neįmes į savo ištvirkėlišką katilą; man jame ne vieta. Mano vieta — vaisių ir daržovių katile. Tarp sveikų produktų, negrobiamų tiesiai iš gatvės ir nepavergiamų.
Kitas vyras sumurma:
— Nenorėčiau rinktis.
Girdžiu pliaukštelėjimą per petį ar nugarą, pastangą padrąsinti.
— Gaila, kad negali pasirinkti, Rio. Nesvarbu. Ši mergiotė verta milijonų. Pagalvok, sučiupome deimantą. Žmogau, tik įsivaizduok, paties Z mergina, vienintelė ir nepakartojama, ant pakylos aukcione. Ar bent numanai, kiek jis turi priešų? Žmonės apsiseilės iš noro pažaisti su šia mergše. Man sumokės Maksas, o Organizacija tavęs irgi nenuskriaus. Gyvensime kaip inkstai taukuose. — Jis šaižiai nusijuokia, cypteli it hiena. — Kai gausiu pinigus, galėsiu nusipirkti sušiktą nuosavą salą!
Išgirdus šiuos žiaurius žodžius sukirba pyktis — kalba taip, lyg būčiau parduodamas nekilnojamojo turto objektas.
— Matau, tu kitaip viską įsivaizduoji nei aš. Mudviem teks
slapstytis. Bent jau kol Z bus gyvas, — atkerta antrasis vyras — Rio.
Šį vardą jau girdėjau, regis, pamenu, kažkas jį šaukė, kai mane nustūmė nuo kelio.
— Nebijok, žmogau. Šįvakar dalyvausime rituale, ir neabejoju, kad Organizacija anksčiau ar vėliau Z pašalins. Jie mus apsaugos.
Pirmasis vyras tik pašaipiai prunkšteli.
Jėzau Kristau, aš tikrai giliai įklimpau. Akių kampučiuose telkiasi ašaros, kad ir kaip stengiuosi, save raminu, jos teka it upės, raištis sudrėksta.
Vargiai tramdau vis dar grasinančią ištrūkti dejonę, spaudžiu ją prie vidinės dantų pusės.
Giliai kvėpuok, Ade. Nejau Zeidas tavęs nemokė?
Kiek užtrunka, kol pavyksta nuraminti įsiaudrinusį protą, ir vėl girdžiu jo balsą.
Palik įkalčių.
Iš skausmo sukandusi dantis, lėtai suimu plaukų sruogas ir traukiu, kol šios išsilaisvina. Plaukų pešimas primena kutenimą, jis nepalyginamas su kūno skausmais.
Mano judesiai atsargūs, riboti. Esu su galvos raiščiu, todėl nenumanau, ar jie mane mato. Vos vienas gestas gali patraukti dėmesį, išprovokuoti.
Judinu pirštus, kol plaukų sruogos atsipalaiduoja ir nukrenta.
Kai siekiu likusių plaukų, furgonas įvažiuoja į gilią duobę, ir aš nejučia spygteliu.
Tuo metu vyrai nesikalbėjo, bet, rodos, akimirksniu žmonių perpildytoje erdvėje stoja mirtina tyla.
— Sveika sugrįžusi į gyvųjų pasaulį, meilute, — kužda vienas iš vyrų.
Pirmas vaikinas, neseniai mane pavadinęs deimantu.
— Kur mane vežate? — klausiu gergždžiančiu, prikimusiu balsu.
— Į tavo naujuosius namus — na, kol kas į laikinus, — aiškina. — Kas sumokės daugiausia, parsiveš tave į amžinus namus.
Jis sukrizena, tartum būčiau netrukus į mylinčią šeimą pateksiantis benamis šuo.
— Nuostabu, — atšaunu. — Regis, laimėjau aukso puodą.
Vienas vyras nelinksmai kvatoja, šįkart juokiasi Rio.
— Pasilaikyk juokelius vėlesniam laikui, mergyte. Ten, kur važiuojame, tau jų prireiks.
Nespėjus prasižioti ir atsakyti, nudiegia ranką, skausmas plinta, venos ima degti.
Giliai įkvepiu. Ir tai paskutinis įkvėpimas prieš užslenkant tamsai.
— Gyvybinės funkcijos sutrikusios, kraujospūdis krenta. Reikia lašelinės.
Sukrutu; nepažįstamas balsas nustelbia ūžesį ausyse.
Kiekvieną kūno centimetrą kausto agonija, rodos, esu po vandeniu ir stengiuosi iškilti į paviršių, bet kartu ir jo šalinuosi, nes jaučiu — skausmas tik sustiprės. Mane gaubia ugnies skraistė, liepsnos laižo nervų galūnes, ir kuo protas skaidresnis, tuo ryškesnė ugnis.
Rankoje pajuntu dūrį, iš visur aidi prislopinti balsai.
— Išniręs petys, galvos trauma, plėštinės žaizdos visame kūne.
Vyro balsas nutyla, netrukus vėl pasigirsta, jo šiukštus šauksmas perlieja stuburą.
— Prakeikimas, Rio, čia ne ligoninė, neturiu visų reikiamų
medicininių priemonių. Gali būti, kad šiuo metu jai prasidėjęs vidinis kraujavimas.
— Eik jau, žmogau, ką tik buvo sveikutėlė, — nukerta kitas vyras, bet balse justi nerimo užuomina.
Manau, jis Rio bendrininkas.
— Sveikutėlė? Negaliu pasakyti, kaip stipriai ji sužeista. Akivaizdu, susižalojo galvą. Jeigu į smegenis išsiliejo kraujas, bet kada gali mirti. Ar turite kompiuterinės tomografijos aparatą? — Nesulaukęs atsakymo priduria: — Taip ir maniau.
Tamsa skverbiasi į mano sąmoningumo likučius, grasina ir vėl užliūliuoti. Sudejuoju, kai lediniai pirštai kilsteli akių vokus. Apakina balta šviesa, regiu tik ją.
— Panele, ar gali pasakyti, kur skauda?
Šviesą užstoja pagyvenusio vyro veidas, jis priglunda prie manęs. Vaizdas akyse plaukia, tačiau išvystu žilą barzdą, vešlius ūsus, melsvas akis.
Praveriu lūpas, bet liežuvis prilipęs prie gomurio.
Šūdas, ko jie man suleido? Nuo šių vaistų sukasi galva, sutrinka orientacija.
— Žinau, tau skauda, bet turi pasakyti, kur tiksliai.
Visur. Skauda, po galais, visur.
— Skauda... petį, — patylėjusi išspaudžiu. — Galvą.
— Kur dar? Krūtinę? Pilvą?
— Nugarą, — sumurmu.
Vėl prisimenu, kad mane vilko iš automobilio. Atrodė, lyg nugarą būtų tarkavę sūrio tarka.
— Ir viskas? — neatlyžta.
Linkteliu, virtinė klausimų vargina. Skauda dar milijoną vietų, bet mano energija išseko, esu baisiai pavargusi.
— Aš tave užmigdysiu ir viską sutvarkysiu, tinka?
Akyse prašviesėja, išvystu jo veido bruožus. Regiu ir kitą,
už jo stovintį vyrą, šis perkelia kūno svorį tai ant vienos pėdos, tai ant kitos, mudu stebi.
Metas prigulti pamiegoti, princese.
Juodos gilios akys ir velniška šypsenėlė — Rio. Šis vyras mane ištempė iš automobilio. Pasiveja to pokalbio atgarsiai, bet žinau, kad pamenu tik mažą jo dalelę. Nenumaldomas dunksėjimas kaukolėje neleidžia mąstyti.
Vos pradėjus matyti aiškiai, vaizdas vėl susilieja, akių vokai apsunksta. Neturiu jėgų atsispirti troškimui paprasčiausiai sumerkti akis.
Nenoriu jam priešintis. Jis išvaduos nuo nepakeliamo skausmo.
Ade, mažute, noriu, kad dėl manęs kovotum, gerai? Noriu, kad kol tave rasiu, išgyventum.
— Ar ji sunkiai sužeista?
Klausimas išplėšia mane iš bedugnės, kurioje dreifavau ir kurios tylą sudrumsčia Zeido balso iliuzija. Taip negali būti — jo balso čia nėra. Bet jis atrodo toks tikras. Toks raminantis, ir aš iš paskutiniųjų stengiuosi kibtis į šią būseną.
— O kaip tu manai? Tu ją nustūmei nuo kelio.
Girdžiu, kaip tūžmingai atkerta kitas vyras, o mano ištinusiame kūne pulsuoja bukas skausmas. Atsidusęs pagyvenęs vyras priduria:
— Nuo stiklų jai ant nugaros liks keli randai. Jums pasisekė, kad žaizdos buvo gana švarios, todėl randai nebus šlykštūs.
— Bet jie sumažins jos vertę, — kažkas sušnabžda; per tyliai, kad suprasčiau kas.
— Užsičiaupk, šiaip ar taip, mums sumokės. Kodėl, po paraliais, tau rūpi?
— Na, gal todėl, kad dėl tavo idiotiškos klaidos rizikuoju savo gyvybe? Šūdas, Rio, žinojau, kad ji sužeista, bet nesitikėjau, jog taip.
Kad ir ką Rio ketino atsakyti, jį pertraukia nepažįstamas balsas — turbūt gydytojo.
— Dvi gilesnes plėštines žaizdas teko susiūti trisdešimčia siūlių, nes ji buvo velkama per aštrų metalą ir stiklo šukes. Nejau tikėjotės, kad neliks ilgalaikių pasekmių, — sako jis, akivaizdžiai palaikydamas Rio bendrininką.
— Būk prakeiktas, Rio. Juk suvoki, kad tai man nemažai atsieis, tiesa? Paprašiau padėti, o ne pridaryti rūpesčių.
— Kaip, po galais, tikėjaisi, kad ją ištrauksiu? Kaip koks sušiktas Supermenas pakelsiu automobilį, jį atversiu ir lyg herojus išnešiu ją ant rankų? — springsta Rio.
Sudiegia krūtinę. Jo balsas šaižus, atrodo, kad smailūs nagai gremžia lentą. Tiek daug kartų mane pažadino šis prakeiktas balsas. Ir jis kaskart primena, jog atsidūriau košmare ir dar neradau būdo iš jo ištrūkti.
— Jei nebūtum taip stipriai trenkęsis į jos mašiną, šito nebūtų nutikę, šunsnuki.
— Jei tu nebūtum buvęs toks apsinešęs ir spiegęs man į ausį, būtum galėjęs vairuoti, kaip ir tarėmės.
— Džentelmenai, pakaks. Ji atsipeikėjo. Kraujospūdis kyla. Kvėpuoju paviršutiniškai, bet daugiau neapsimetinėsiu. Iš lėto atsimerkiu ir matau tris vyrus. Jie į mane spokso lyg į eksperimentui naudojamą laboratorinę žiurkę.
Nesuvokiamai siaubingam eksperimentui.
Pirmiausia mano žvilgsnis susitinka su pora tamsių akių. Jos kone juodos, be gyvybės, be šilumos. Rusva oda išmarginta tatuiruotėmis — iš pradžių akys užkliūva už lauro lapų piešinių abiejose kaklo pusėse. Vyras dėvi užtrauktuku užsegamą odinę striukę, bet juodo rašalo raštai ant plaštakų ir pirštų išduoda,
kad veikiausiai ištatuiruotas visas kūnas. Veido bruožai išraiškingi, antakiai lenkti ir vešlūs, o randas, besidriekiantis palei trumpai kirptų juodų plaukų liniją, užbaigia jo beveik laukinį įvaizdį. Vyras būtų patrauklus, jei nežiūrėtų taip, it verčiau matytų mane negyvą.
Pažvelgiu į šalia stovintį kitą vyrą; jis nusmurgęs, veidas nusėtas šašais, turbūt nuo narkotikų. Riebaluotų plaukų kupetą dengia snapeliu atgal nusukta kepurė, vilki berankoviais marškinėliais, apsmukusiomis kelnėmis. Šį atpažįstu — vienas iš dviejų mano pagrobėjų.
Galiausiai nusuku akis į trečią vyrą — manau, jis gydytojas. Žilstelėję plaukai, žydros akys, vešlūs ūsai, gilios raukšlės. Jei ne jos, veidas būtų šiltas. Gydytojo žvilgsnis švelnesnis, kaip ir balsas. Bet jame kažkas slypi. Kažkas gilaus, skvarbaus, negaliu tiksliai įvardyti.
Nusuku akis, o kaulų čiulpais nuslenka šaltkrėtis. Veriantis, tvinkčiojantis skausmas aštrėja, bet jis ne toks stingdantis kaip tada, kai nubudau tame furgone. Ko gero, suleistų vaistų nuo skausmo poveikis slopsta, bet nė už ką jų nemaldausiu.
Nežmoniškai sopa raumenis, kaulai, atrodo, įsprausti į narvą. Jie taip sustingę, kad sunku pajudėti.
Vos tverdama skausmą kvėpuoju, apsidairau. Tįsau prieblandoje skęstančioje baltoje patalpoje. Čia... sterilu. Ne taip švaru kaip ligoninėje, — vyliausi, kad esu joje, — bet nesame ir rūsyje.
Nenumanau, kodėl šito tikėjausi.
Nešvarios baltos sienos, betoninės grindys, prie visų patalpos sienų stovi sidabro spalvos spintelės. Šalia ligoninės lovos dunkso milžiniškas metalinis stalas su dubeniu, ant kruvino rankšluostėlio išdėlioti visokie instrumentai.
Patalpoje matyti įvairūs aparatai. Daugumos jų nesu regėjusi, bet mano širdies veiklą rodantis pypsintis monitorius — pažįstamas, kaip ir prie rankos prijungta lašelinė.
Gydytojas nuo staliuko šalia lovos kilsteli plastikinį puodelį ir ištiesia man.
— Gurkšnok iš lėto, — liepia.
Virpėdama paimu puodelį ir gurkšteliu. Vanduo šaltas — lyg ant nudegimo priglaustum ledo gabalėlį. Skausmingai atpalaiduoja.
Iki juosmens esu uždengta šiurkščia balkšva antklode, dirstelėjusi žemyn suprantu, kad guliu vien su melsvais naktiniais marškiniais.
Kažkodėl tai blogiausia. Jie gali matyti, kaip reaguoju į patalpoje tvyrantį šaltį.
Pastebėjęs mano žvilgsnį, gydytojas prabyla.
— Atsiprašau dėl drabužių. Turėjau juos sukarpyti, kitaip nebūčiau galėjęs suteikti tau reikiamos pagalbos ir įvertinti sužalojimų.
— Už tai gali padėkoti Rio, — sumurma šašuotas vyras.
Pakankamai garsiai, kad išgirsčiau per dusinančią, kraujotakoje vogčia įsitaisiusią baimę.
— Užčiaupk žabtus, Rikai! — rikteli Rio, o įniršis tik sustiprina jo akcentą. — Arba pats tave pribaigsiu, ir niekas nepasiges, priešingai nei šio neįkainojamo deimanto.
Tokio... tokio siaubo dar neteko patirti. Jis nepalyginamai stipresnis nei Zeido sukeltas išgąstis, nei pigus jaudulys, kurį žadina šmėklų apsėsti namai ar siaubo filmai. Toks siaubas apima suvokus, kad pakliuvai į rimtą bėdą.
Monitorius išduoda, ką jaučia kūnas, pypsėjimas tankėja, ir netrukus sunerimęs gydytojas pakelia į jį akis.
Vargiai nutuokiu, kas dėjosi mano automobiliui apvirtus. Bet miglotai pamenu pakibusį Rio veidą, kai ištraukė mane iš mašinos — jo lūpos krutėjo, tačiau žodžių negirdėjau. Supratau vos keturis.
Metas prigulti pamiegoti, princese.
— Kur aš? — išlemenusi kosteliu ir nuryju gerklėje susikaupusius skreplius.
— Sušiktame „Ritz-Carlton“ viešbutyje, princese. Kur kitur? — šūkteli Rio, jo veidas vis dar perkreiptas įtūžio.
Rikas šašų nusėtame veide nutaiso smerkiančią grimasą, bet neprataria nė žodžio, regis, Rio grasinimą priima už gryną pinigą.
Akivaizdu — Rio susimovė, ir giliai širdyje tikiuosi, kad jie už tai jį nudės.
— Esu gydytojas Garisonas, — prisistato drąsiai priešais Rio žingtelėdamas žilagalvis.
Nugurkiu seiles, neatsakau. Jei šis iškrypėlis tikisi, kad pasakysiu jam savo vardą ir pavardę, tarsi per kokį sušiktą interviu, gali susikišti lašelinės stovą į šiknaskylę.
— Kaip jautiesi? — teiraujasi prieidamas arčiau.
Susiraukiu, ir, man nespėjus atsakyti, kaip tiksliai jaučiuosi, jis įsitempia, rodos, nusiteikęs išgirsti ironišką atsakymą.
— Ko gero, skauda galvą. Pykina? — klausia.
Perkreipiu lūpas. Turbūt tai bus geriausias atsakymas. Jei prasižiosiu, ilgas liežuvis mane pražudys.
Taip paprastai kaip su Zeidu neprasisuksiu — nors vis dar neprarandu vilties, kad gal „prasisukti“ pavyks. Kai jis pirmą kartą parodė tikrąjį savo veidą ir siaubingai mane išgąsdino, kažkodėl vis tiek jaučiausi saugi, o giliai viduje buvau tikra —
Zeidas manęs niekada nenuskriaustų. Dabar, kai galiausiai tapo mano gyvenimo dalimi, tuo įsitikinau.
Tas žmogus velniškai pavojingas... visiems, tik ne man. Net jei buvo į mane nusitaikęs užtaisytu pistoletu, panaudojo jį kitaip nei ginklą.
Tačiau šie vyrai? Jie ne tik mane sužeis, bet ir nugalabys.
— Pykina, — sumurmu vis dar prikimusiu balsu.
Gydytojas Garisonas čiumpa už lašelinės ir tuščią skysčių maišelį pakeičia nauju. Tikiuosi, jame morfijus.
Susipilu puodelyje likusį vandenį į gerklę. Ši nesipriešina, akimirksniu sudrėksta. Kad ir kiek kartų apsilaižyčiau sutrūkinėjusias lūpas, jos vis vien sausos.
— Patyrei smarkų galvos sutrenkimą. Vadinasi, reikės tave akylai stebėti. Turiu įsitikinti, kad daugiau nebūsi sužeista.
Jis tūžmingai dirsteli į vyrus, o mane apima nuojauta, jog jie dėl to ginčijosi ir anksčiau.
Mano lūpos nejučia krusteli ir prasižioja — ketinu patarti jam nesivarginti, nes kiti du vyrai pasirūpins, kad mano kūnas patirtų dar daugiau žalos.
Pajutęs, ką ketinu daryti, Rio sako:
— Tu man žiūrėk. — Jo balsas griežtas ir grėsmingas, į jį sušnairuoju. — Net jei tavo smegenys nesveikos, putytė galės be vargo darbuotis.
Susičiaupiu ir akimis ieškau gydytojo Garisono. Šis suspaudžia lūpas, jų vietoje — balkšva linija, akivaizdu, griausmingi Rio žodžiai jo nesužavėjo.
Laikyk liežuvį už dantų, Ade. Kvaile, nekartok klaidos.
— Patyrei sunkią traumą, nors kai kas galvoja kitaip, — piktai dėbteli į Rio, — ir turi atgauti gerą formą.
Turiu atgauti savo geriausią formą, kad būčiau kažko verta.
Bet nesiginčiju, tai man išeis į naudą. Išsveikusi turėsiu pakankamai energijos pasprukti.
Apsilaižiusi lūpas klausiu:
— Kokia šiandien diena?
— Nejau išties manai, kad svarbu? — atsiliepia Rikas. — Čia klausimus užduodi ne tu.
Vos laikausi neatkirtusi. Lūpos virpa, nekantrauja jiems pažerti bjaurių, riebių žodelių. Bet sugebu susitvardyti.
— Ketvirtadienis, — atsako gydytojas Garisonas, ignoruodamas nepatenkintą apšepėlio žvilgsnį.
Ketvirtadienis...
Nuo avarijos prabėgo penkios dienos.
Zeidas manęs jau ieško. Veikiausiai kraustosi iš proto, gailestis jam neegzistuoja... Jėzau, turbūt pakas ne vieną žmogų. Neabejotinai nužudys. O kai nejučia šyptelėdama kilsteliu lūpų kamputį, suvokiu, kad tas vyras mane išties pavergė.
— Kas juokinga? — klausia Rikas.
Užgniaužiu šypseną ir papurtau galvą, bet galvoje viena mintis: jei mirsiu, mirs ir jie. Ir jų paskutinės gyvenimo akimirkos bus daug baisesnės nei mano.
Man fantazuojant apie įvairiausius būdus, kuriais Zeidas juos pribaigs, akių vokai apsunksta, apima nuovargis, adrenalino likučiai senka.
Trys vyrai atidžiai į mane stebeilija, ir nors susitrenkusi galvą mąstau ne visai blaiviai, neprivalau būti mokslininkė, kad suprasčiau — jie į kraują suleido ne morfijaus.
Pasuku akis į Rio, akių vokai nejučia užkrenta, šiaip ne taip juos praveriu. Jis timpteli lūpų kampučius į viršų, juosvi vyzdžiai sužiba.
— Metas prigulti pamiegoti, princese.
2008-ųjų birželio 8-oji
Ką, po galais, tokio padariau, kad šito nusipelnyčiau? Man vos dvidešimt. DVIDEŠIMT METŲ. Ir jau mirsiu. Dieve mano. Nenumaldomai sukasi mintys apie tai, kas bus su mano mažąja sesute. Mama nesugebėtų ja pasirūpinti, net jei nuo to priklausytų dukros gyvybė. Mėšlas. ŠŪDAS, sesutė irgi mirs. Šis suvokimas, žinojimas skausmingesnis nei tai, ką man daro šie vyrai. Nei tai, ką daro Frančeska.
Jie žaloja fiziškai. Ne jų valioje palaužti mane dvasiškai. Nes aš jau palūžusi. Molė
MEDŽIOTOJAS
Retai kada žmonėms pavyksta mane nustebinti.
Iš visų, net iš savęs, tikiuosi blogiausio. Ypač iš savęs.
Bet kai agonijos migloje besiblaškančioje galvoje pamažu garsėja balsas, mane perlieja nuostaba, paskui pajuntu pakaušį šaldančią metalo vėsą.
— Džiaugiuosi, kad pavyko išsiaiškinti, Džeisonai Skotai.
O dabar iškelk rankas, kitaip viena kulka pervers jūsų abiejų suknistas makaules.
Džėjus nustėręs ne ką mažiau, jo veidas ištįsta, akys išsiplečia, ir panikuojančiu, virpančiu balsu klausia:
— Tu?
— Taip. Aš.
Prakeikta... kalė.
Mintys skrieja, prisimenu kiekvieną mudviejų susitikimą ir bandau suvokti, kaip, po galais, šito nesupratau — nesumojau, kad ji vilkas avies kailyje.
Atliko savo vaidmenį tobulai.
— Tai mane labai skaudina, — sumurmu pro sukąstus dantis, žandikaulio raumuo pulsuoja.
— Kodėl nujaučiu, kad ištversi?
Kažkur kairėje nuaidi vyro aimana, ir jis dingsta tirštuose dūmuose.
Sprogusi bomba nubloškė mane atgal ant aukojimo ritualams naudoto akmeninio altoriaus. Nežinau, ar sprogimas smarkiai sužeidė, bet skausmas nepakeliamas, turiu nusigauti į ligoninę.
Tačiau nebūtina, kad kokia nors ateities pranašautoja man atskleistų — pagalbos dar ilgai nesulauksiu.
Rankomis iškastame požeminiame urve, kuriame esame, visiškas chaosas, skausmo, baimės, kančių kupinos dejonės aidi akmeninėmis sienomis, ir dėl to dunksėjimas mano kaukolėje tik garsėja.
Šioje pragaro irštvoje Organizacija aukoja vaikus. Tai tarsi įšventinimas, po kurio gauni teisę prisijungti prie klubo narių, prievartauti ir žudyti nekaltuosius.
Tamsiajame internete pasirodė nutekinti vaizdo įrašai, pirmasis jų įkeltas prieš devynis mėnesius. Nuo to laiko dirbau dieną ir naktį, dėjau pastangas, kad pavyktų šiame rituale sudalyvauti.
Ir galiausiai pavyko.
Bet, akivaizdu, Organizacija numanė, kad čia būsiu, ir viską suplanavo.
Danas, mane įleidęs vyras, užsiminė, kad jie pričiupo vaizdo įrašus nutekinusį apsimetėlį.
Kai tamsiajame internete pasirodė dar vienas įrašas, buvau pernelyg išsiblaškęs ir nesupratau, kad taip jie paspendė man spąstus. Įrašą paviešino specialiai, nujausdami, jog jį peržiūrėjęs rasiu kelią į klubą. Jie mane priviliojo, kad galėtų pagrobti.
— Dėl tavęs netekau mažos mergaitės, Z, — pareiškia kalė už nugaros.
— Regis, žinojai, kuo rizikuoji, — atšaunu sunkiai kvėpuodamas — sopa net įkvepiant, ir skausmas stiprėja sekundėmis.
Maža mergaitė, ant altoriaus skirta paaukoti man ir dar trims vyrams, tikiuosi, buvo išnešta iš čia dar prieš sprogimą. Ją saugoti patikėjau vienam iš savo žmonių, Maiklui, bet kol kas iš jo nieko negirdėjau.
— Judu — stokitės. Eisite su manimi.
— Gal šią akimirką ir nesielgiu agresyviai, bet nesitikėkite,
kad pasitaikius pirmai progai jūsų nenužudysiu, — įspėju vos nesuvaitodamas, kai nudiegia nugarą.
Po velnių, labiausiai norėčiau, jog ši painiava baigtųsi kaip filmuose, kuriuose sprogus bombai lieki sveikas ir toliau gelbėji pasaulį.
— Tu šito nepadarysi, Z. Nori žinoti kodėl?
Nuščiūvu, pilve iš lėto telkiasi sunkumas. Regis, ką tik „Nasrai“* plačiai atsivėrė, o mano širdis — nieko blogo neįtariantis plaukikas, kurį po akimirkos suris. Verčiau ji neištartų, ką ketina ištarti, kitaip nesusitvardysiu.
Mirtinai romiu balsu sumurmu:
— Prisiekiu viskuo, kas man šventa, jei paliesi mano mergytę, nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus.
Jos tyla byloja daugiau nei žodžiai, ir staiga užslenka tamsa. Vaizdas dingsta, kūną it cunamio banga perskrodžia įniršis.
Gniaužiu kumščius, bandydamas suimti save į rankas.
— Zeidai.
Kantrybė senka, protas liepia pasiskubinti, rasti savo pelytę. Privalau dabar pat pas ją nusigauti, antraip gali būti per vėlu.
— Zeidai.
Kas žino, ką jai jau padarė? Kaip baisiai nuskriaudė?
Nuo šios minties kūnas suakmenėja, prieš akis stoja vaizdas, ką jie galėjo jai daryti. Jei ją palietė...
— Po šimts, ZEIDAI! Seni, pažiūrėk į mane.
Galiausiai išgirstu Džėjaus balsą, bet jo nematau. Nematau nieko.
Į mano galvą kaip įspėjimas nuožmiau įremiamas ginklas. Nepamenu, kad būčiau klaupęsis, bet klūpiu ant kelių ir tiesiu stuburu žvelgiu priešais. Regiu tik viziją, kaip dantimis plėšau šios kalės kūną.
* „Nasrai“ (Jaws) — 1975 metais išleistas amerikiečių trileris (čia ir toliau — vertėjos pastabos).
— Lik ant kelių! — rikteli už nugaros.
— Leisk man... šūdas, jis iškrės kokią kvailystę, — skubiai ištaria Džėjus, balse justi panika.
Viena galvos puse nuvilnija skausmas, kai jis kumščiu trenkia man į smilkinį. Akyse prašviesėja, iš dešinės stovinčio vyro veidas ryškėja, mane nuo jo rusvų akių skiria vos keli centimetrai.
— Atsipeikėk, po galais, — sukandęs dantis prakošia.
Vena ant jo smilkinio pulsuoja, įraudusiu veidu teka prakaitas.
Pirštais sugniaužiu man į galvą įremto ginklo vamzdį — akimirka, ir čiupsiu šautuvą jai iš rankų.
— Paleisk, — griežtai paliepia Džėjus. — Pasisekė, kad dar negavai kulkos į kaktą. Dabar negali jos nužudyti.
— Norėčiau pamatyti, kaip bandysi tai padaryti, — atšauna ji, stipriau spausdama ginklą.
Įtempęs žandikaulį, paleidžiu ginklą ir pasidedu plaštakas ant kelių. Mano raumenys taip pasiutusiai virpa, taip greitai; žvelgiant iš šalies, kūnas atrodo ramus. Bet jaučiu, kaip jis šiurpsta, jai tęsiant:
— Turbūt įsivaizduoji, kad esi visagalis, tik man į tai nusispjaut. Galiu tave pakasti po velėna, ir niekas nė neprisimins, jog egzistavai.
Šnypšteliu bandydamas įrodyti, kad ji klysta, bet kol kas laikau dantis sukąstus. Džėjus teisus. Ji į galvą įrėmusi ginklą ir akimirksniu gali mane pribaigti. Kulka už mane greitesnė, neabejoju, ji lengva ranka po manęs nušautų ir Džėjų.
Užsimerkęs giliai įkvepiu ir mintimis grįžtu į šiurpią vietą, kurioje per gyvenimą lankiausi vos kelis kartus. Nutirpstu, kaustantį pyktį keičia rimtis. Protas nutyla, o kai darkart atsimerkiu, Džėjus atsitiesia.
Kažką pamatęs sunerimsta.
Privalau išsikapstyti iš šios situacijos, rasti Adę. O tada mirsiu iš laimės šiai atmatai įrodydamas, ką galiu. Šį pasaulį pasiglemš ugnis, o aš laikysiu jos veidą prie liepsnos liežuvių ir keršydamas stebėsiu, kaip ji pamažėle išsilydo nuo mano rūstybės.
— Ar tu ją pagrobei? — klausiu.
Žinau, kad pagrobė, bet noriu išgirsti iš jos lūpų.
Jos šiltas atokvėpis pakutena ausį, pasigirsta plonytis, sarkastiškas balsas:
— Taip. Pagrobiau ir parduosiu tiems, kurių seksualinės fantazijos labiausiai iškrypusios. Ir tu nieko negalėsi padaryti.
Vienintelis dalykas, kurio nekenčiu tapęs Z — neįtikėtinai laki vaizduotė. Dirbant šioje srityje ji prilygsta prakeiksmui. Kaskart pamatęs, kad tamsiajame internete atsirado naujas vaizdo įrašas, ar gavęs informacijos apie dar vieną klaną, akimirksniu imu įsivaizduoti moterų ir vaikų patiriamus baisiausius, šlykščiausius dalykus.
Tais vaizdais mano protas mane kankina. Vėliau jie mane persekioja, ir šįkart matysiu, kaip skriaudžia mano mergytę.
Bet dabar? Esu už savo lakią vaizduotę dėkingas.
Nes šią akimirką mėgaujuosi galvoje besisukančiais vaizdiniais, regimais būdais, kaip nužudysiu Klerę Viliams.
— Vadinasi, — prabylu ir aikteliu, kai skausmingai suduria nugarą. — Markas tavęs neišnaudojo, tiesa?
Ji prunkšteli.
— Oi ne, išnaudojo. Tik nenumanė, kas laukia kaskart mane palietus. Tas kvailys taip ir nesuprato, kad aš tampiau vadeles. Buvo per žioplas.
Ji apeina mudu su Džėjumi ir, vis dar laikydama ginklą man prie galvos, iššiepia raudonas lūpas. Jų spalva tokia kaip plaukų. Ryškiai raudonos sruogos raitosi aplink veidą, krenta ant pečių. Per ritualą ji buvo tas paslaptingas asmuo su gobtuvu, kuris įdavė man peilį, nors puikiai žinojo, kad prieš mergaitę jo nepanaudosiu. Jis perrėžė kito žmogaus gerklę.
— Tai geriausia vyriškos giminės atstovų savybė. Jūs taip save iškeliate ant pjedestalo, kad niekada nepatikėtumėte, jog viskam vadovauja moteris. Niekada neįtarėte nuolankios, smurtą patiriančios žmonos, visi aklai tikėjote, kad aš silpna.
Kimiai prunkšteliu.
— Klysti. Neįtariau smurtą patiriančios žmonos tik todėl, kad neįsivaizdavau, jog auka gebėtų išnaudoti kitas nekaltas moteris, nekaltus vaikus.
Ji šelmiškai šypteli, pasilenkia ir prikiša žalsvas akis prie manųjų.
— O aš neįsivaizdavau, kad dėl šių aukų gyvybe rizikuojantis vyras gebėtų priversti nekaltą merginą tapti jo moterimi.
Žvelgiu į ją, o ji įkypai spokso, ieškodama bet kokios mano emocijos. Užuot atskleidęs, ką jaučiu, atlošęs galvą prapliumpu juoku.
— Nejau mane šnipinėjai, Klere? — piktdžiugiškai klausiu, dirstelėdamas jai į akis.
Ji ištempia lūpas.
— Visi mes dviveidžiai, Z, — atkerta nekreipdama dėmesio į pastabą ir atsitiesia. — Mudu skiriamės tik tuo, kad aš nusprendžiau pasipelnyti iš žeme vaikščiojančių apgailėtinų vyrų.
Jie niekada nesiliaus išnaudoti silpnesniųjų. Ir nenustos jų prievartauti, žudyti. Taigi, supratau — jei jau gyvename tokiame pasaulyje, būčiau kvailė, jeigu iš šito neišpeščiau naudos.
Nutaisau abejingą veidą ir sukandu dantis, nes dilgčiojimas nugaroje sustiprėja.
Šūdas. Man tikrai reikia į ligoninę.
Bet labiau reikia Adės.
— Užimdama tokią padėtį visuomenėje, galėtum jai pasitarnauti, — priduria Džėjus paniekos perkreiptu veidu. — Turi neribotą galią. Bet, užuot ką nors pakeitusi, renkiesi tarnauti patriarchatui.
Ji urgzteli, atsuka į jį ginklą ir įremia į smilkinį. Džėjus sustingsta, bet neišsigąsta. Mano raumenys įsitempia, veriantis skausmas slopsta, stebiu ant gaiduko šokčiojančius Klerės pirštus.
Jei jį paspaus... kulkai nespėjus perskrosti Džėjaus smegenų, ilgaauliu sutraiškysiu jai kaklą.
— Klysti, — taria ir sušnairuoja į mane. — Sakykime, sunaikinai visas grupuotes, Z. Sakykime, pasiekei savo. Nejau nuoširdžiai tiki, kad viskas taip ir liks? Cha! Vos dulkėms nusėdus, blogis atkurs savo imperiją, ir šįkart ji bus stipresnė, galingesnė nei anksčiau.
Ji spokso į mudu su Džėjumi, tarytum kliedėtume.
— Jūs niekada neįveiksite blogio. Niekada.
Klerė neklysta, tačiau tai nereiškia, jog negaliu nieko vertų, supuvusių sielų įkalinti po milžinišku kupolu, surišti joms rankų. Neturiu iliuzijų, kad, kol būsiu gyvas, sunaikinsiu visus prekybos žmonėmis tinklus. Bet mano tikslas ir nėra toks. Išgelbėti šias merginas, šiuos vaikus, suteikti kiek įmanoma daugiau antrųjų šansų — štai koks.
Mano planas visada buvo sumenkinti šešėlinės valdžios galią kontroliuoti žmones, sumažinti sekso vergiją. Vien tai pasaulyje daug ką pakeistų.
Ši kova tęsis dar ilgai po to, kai manęs nebeliks. Greičiau saulė sprogs, o žemė ištuštės, nei šis pasaulis taps tobula vieta. Žmonija anksčiau save susinaikins.
Bet Z? Z niekur nedings, net kai gulėsiu šešios pėdos po žeme. Užauginsiu darbus tęsiančią kartą, jie nenuleis rankų.
Klerė žvilgteli per petį, ir aš pastebiu artėjantį siluetą, jo galvą slepia gobtuvas. Žmogaus lytį nuspėti nesunku — jis sudėtas lyg apverstas Eifelio bokštas. Stambūs, platūs, medžiagą, kurios siūlės tuoj prairs, tempiantys pečiai, neįtikėtinai liaunas liemuo ir viščiuko kojos.
Niekšelis sporto salėje taip dažnai praleisdavo kojų treniruotes, kad jų net nesimato, nes per plonos.
— Automobilis paruoštas, — taria, jo balsas gelmingesnis nei Marianų lovys*.
Klerė į mane atsisuka, nuleidžia ginklą, o vyras nukreipia savąjį ir smailą pirštą kilnodamas aukštyn žemyn grėsmingai surinka:
— Stokis. Dabar.
Giliai atsidusęs prisiverčiu pajudėti, kūną nudiegia skausmas, sugriežiu dantimis.
Dejuodamas atsitiesiu ir nuduriu akis į raudongalvę gyvatę priešais. Jai užtenka drąsos atremti mano žvilgsnį, akyse — nė kruopelytės baimės. Neabejoju — Klerė pratusi prie veriančių, bauginančių, gąsdinančių vyrų žvilgsnių. Bet jai dar neteko susidurti su tokiu vyru kaip aš.
— Ar sugalvojai, ką man darysi? — teiraujuosi globėjiškai žiūrėdamas į ją lyg į vaiką, tikintį, kad prieš tave laimės rankos lenkimo varžybose. — Su manimi lengva nebus, Klere.
Jos lūpose užgimsta velniška šypsenėlė, prisišlydama arčiau rodo, kad manęs nebijo.
— Patrikas tave nuveš į mūsų tardymo kamerą. Užduosime keletą klausimų. — Ji pliaukšteli man per skruostą, primindama, kas viršesnis. — Tu būsi naudingas, suteiksi mums visą reikiamą informaciją. Kaip veikia jūsų organizacija, kokiomis nelegaliomis informacinėmis technologijomis naudojatės, papasakosi viską, ką sužinojai metų metus būdamas teroristas. O tada priversiu tave stebėti tavo mažąją mergiotę su naujuoju šeimininku ir galiausiai pati tave nudėsiu. Gyvuliškai išviepiu lūpas, apnuoginu dantis, pasilenkiu ir demonstruoju, kodėl turėtų manęs bijoti.
* Marianų lovys — povandeninė įduba Ramiajame vandenyje, kurios didžiausias gylis siekia 11034 m.
— Verčiau pasirūpink, kad įtemptas lynas, kuriuo vaikštai, būtų ypač tvirtas, — įspėju.
Akys tampa įkypos, jose lyg žaibas švysteli baimė. Gal ši kalė šalta kaip ledas, bet prieš mano ugnį — bejėgė.
— Rodyk kelią, — raginu mostelėdamas delnu į priekį.
Klerė nuožmiai spokso, išgirdusi mano įsakmų balsą, susiraukia. Ji pratusi, kad žmonės klūpi prieš ją ant kelių, lenkiasi, klauso nurodymų, kad yra bejėgiai it metalas prieš liepsną.
Jai teks įsitikinti, jog nesu paprastas žmogus.
Prunkštelėjusi Klerė nusisuka ir nueina, jos atsukta nugara — viršenybės įrodymas. Žudant dar neprireikė pasitelkti baimės, su malonumu šito mokau kitus. Adė gali paliudyti.
Džėjus dėbteli į mano skruostą, jo rusvos akys kupinos išgąsčio. Žodžiai nebūtini; veido išraiška viską pasako.
Mudu mirsime.
Jei bus mano valia — šito nenutiks. Netekčiau kai ko daug vertingesnio nei gyvybė.
Patrikas, jos bendrininkas viščiuko kojomis, leidžia mums praeiti ir atsistoja už nugaros.
— Nemėgink spoksoti į mano subinę, — įspėju.
Jis suurzgia, stambia ranka stumteli mane į priekį, o kitame delne laiko į mudu nukreiptą ginklą. Iš lėto pasuku galvą, gyvuliškomis akimis žvelgiu per petį ir vogčia šypteliu.
— Užsičiaupk ir eik! — šūkteli, bet balsas jį išduoda — tardamas paskutinį žodį, jis suvirpa.
Kaip sunku dėtis drąsiam, kai tave į stebeilija ir piktdžiugiškai šypsosi bebaimis monstras.
Tiršti dūmai sklaidosi. Po urvą išsibarstę kūnai, į akmenis geriasi kraujo jūra. Žengiu paskui Klerę, koja užkliūva už nutrauktos rankos, ir ši nusirita prie nukirstos galvos, sustingusiame vyro veide — išgąstis.
Skausmingos aimanos pamažu tyla, kūnų daugėja, žaviuo-
si Organizacijos sprendimu paaukoti savo narių gyvybes tam, kad sugautų mane. Daug ką pasako.
Nesu tik grėsmingas, esu mirtinas priešas.
Klerė veda link durų, už kurių, įdavusi man peilį, dingo. Nužvelgdamas patalpą saviškių lavonų nepastebėjau, bet nereiškia, kad jie netįso kitur, nežuvo.
Krūtinė sustingsta, tikiuosi, klystu. Jie žinojo, jog rizikuoja, bet kaltė dėl jų mirčių gultų ant mano pečių.
Sekame ją prieblandoje skęstančiu koridoriumi, lygiai tokiu pačiu patekau į urvą. Ant abiejų sienų driekiasi ilgi LED šviestuvai, šalta šviesa krenta ant juodų sienų plytelių.
Koridorius veda į viršų, mes lipame iš požemių. Kūną maudžia, lyg kopčiau į aukštą kalną.
Džėjus žingsniuoja šalia, kartkartėmis su baime ir nerimu dėbtelėdamas į mane. Akivaizdu, jis dar nebuvo atsidūręs tokioje pavojingoje situacijoje. Paprastai dirba prie kompiuterio ir nebendrauja su nusikaltėliais akis į akį. Nenumanau, kaip jį paguosti. Nemėgstu meluoti, todėl kol nesu tikras, ar pavyks ištrūkti gyviems, nieko nežadėsiu.
Po kelių minučių Klerė atlapoja duris ir veda mus į tamsią alėją. Taką blausiai nutvieskusi mėnesiena, jo gale šviečia gatvės šviestuvas. Žvarbus Sietlo oras akimirksniu sustingdo nuo prakaito sudrėkusius skruostus.
Nešvaistydama laiko Klerė lydi į laukiantį ant kelio niekuo neišsiskiriantį juodą furgoną, jo langai tamsūs, net prie stiklo priglaudęs veidą nieko neįžiūrėtum. Labai nelegalu, bet dėl šių automobilio numerių jų niekas nestabdys. Ant jų išvydę Klerės vardą, pareigūnai furgoną praleis.
Artėjant prie automobilio, Džėjus vis labiau nerimauja.
Pasilenkiu jam prie ausies.
— Įsivaizduok, kad Klerė — tavo fėja krikštamotė, o ši iš moliūgo paversta karieta nugabens pas princesę.
— Arba princą, — sukąstais dantimis patikslina Džėjus. Jis prakaituoja, akys išsiplėtusios. — Irgi tiktų.
Gūžteliu pečiais.
— Svarbiausia, kad vieną dieną tapčiau dėde Z.
Prunkštelėjęs Džėjus dėbteli į mane, tartum būčiau beprotis.
— Nejau manai, kad po visko, su kuo kasdien susiduriu, turėsiu vaikų?
Dar kartą gūžteliu pečiais ir suspaudžiu lūpas.
— O kodėl ne? Dėdė Z juos apsaugos. Galėčiau tapti jų asmeniniu sargybiniu. Jiems tai nepatiktų, bet, po galais, sutikčiau.
Džėjus purto galvą, kukliai šypteli, jis supranta, ką mėginu daryti.
Dovanoju jam ateitį. Piešiu paveikslą, kuriame jis išgyvena, randa laimę, nesvarbu, ar susilauks mažųjų gremlinų, ar ne.
Nulipę nuo šaligatvio priartėjame prie juodo furgono, jo galinės dvigubos durys plačiai atsidaro. Atsisukusi Klerė linkteli galva link aklinos tamsos ir paragina lipti vidun.
Jai mirktelėjęs žengiu į furgono gilumą, Džėjus seka įkandin, mudu palydi nerimastingas Klerės atodūsis.
Jei mūsų vietoje būtų kas kitas, patarčiau jam pagrobėjo neerzinti. Tiesą sakant, žinodamas, kad Adė, būdama tokioje pačioje situacijoje, elgiasi nenuovokiai, pliaukštelėčiau per subinę. Protingiausia laikyti liežuvį už dantų, klausyti nurodymų ir galvoti, kaip kuo greičiau pasprukti.
Bet įmetus Z į furgono galą niekada nebus taip, kaip ten įkišus nekaltą žmogų. Kol kas ramiau, kai žinai, kad jie Adės nenužudys. Ji per daug vertinga. Ir stebėdamas savo situaciją iš šalies imu tikėti, kad Klerė šio mūšio nelaimės.
Galbūt ji gudri, bet nepakankamai, jog mane palaužtų. Šito nesulauks.
Klesteliu ant vėsaus metalinio suolo, iš skausmo sukandęs
dantis, ir dar kartą įsmeigiu laukinį žvilgsnį į Klerę. Ši stovi prie durų ir žvelgia į mane su šypsena. Tvirtos raudonos garbanos spindi gatvės šviestuvo šviesoje, ir akimirką ji atrodo nekalta. Primena ištisus metus įvairių formų prievartą kentusią, vien tik ramybės gyvenime siekiančią moterį.
Bet miražas išblėsta, ir vėl matau žmogų, tapusį vienu iš tų, kurių negaliu pakęsti.
Ji į mane šaltai dėbteli, lyg perspėdama, ir užtrenkia duris, o grindų šonuose įsižiebia ilgi akinantys LED šviestuvai.
Džėjus įsitaiso ant suolo priešais, nieko nelaukdamas segasi prie furgono sienos pritvirtintą saugos diržą, Patrikas įsipatogina šalia manęs. Taip arti, kad kone užgriūva ant kelių.
Nuduriu į jį akis, mano veide — tuštuma.
— Juk nenori su manimi kovoti kalavijais, Patrikai. Pažadu, laimėsiu, — tariu ramiai, o jis žiūri sau tarp kojų.
Džėjus šnabždėdamas prašo užsičiaupti, ir aš pažvelgiu į besislepiančias po giliu gobtuvu Patriko akis.
— Nejauti, kada metas patylėti, ar ne taip?
— O turėčiau? — klausiu, tartum būčiau nekaltas. — Maniau, kad nori kalbėtis, juk sėdi man ant kelių.
— Jei neturėsi kalavijo, nebus paprasta kovoti, — atkerta pagiežingu balsu.
Išriečiu antakį, jo grasinimas manęs nesužavėjo.
— Net rankoje laikant grandininį pjūklą, medžiui nupjauti prireikia nemažai laiko. Nespėjęs užsimoti kalaviju, jau būsi miręs.
— Kalbėk, kiek tik nori, — pyktelėjęs sumurma.
Išsišiepiu, bet daugiau nepratariu nė žodžio. Jei ne Džėjus, ir toliau jį traukčiau per dantį. Mano tikslas būtų priversti Patriką mane pulti ir įremti į kaktą ginklą. Pasinaudočiau tobula proga jį atimti ir niekšą nudėčiau.
Bet gali būti, kad jis atsuktų ginklą į Džėjų, o aš nerizikuo-
siu jo gyvybe, todėl verčiau kol kas patylėsiu. Patrikas mirs. Ir labai greitai.
Variklis suburzgia, metalas po užpakaliu vibruoja. Furgonas šauna į priekį, mes visi trys metamės į šalį, ir Patrikas ant manęs užvirsta.
Mudu dirstelime vienas į kitą, ir jis iš lėto atšlyja, pasislenka toliau.
Taip ir maniau, po velnių.
Šnopuotojui į veidą atsitraukus nuo mano kaklo, vėl pajėgiu blaiviai mąstyti.
Vos kelios akimirkos, ir mano protas aštrėja, rūkas, kuriame klaidžiojau, prasisklaido, grįžta pragariškas įniršis.
Jie pagrobė mano pelytę.
Stipriai užmerkiu akis ir nusvarinu galvą, iš visų jėgų stengdamasis susiimti. Plonytis ryžto sluoksnis, po kuriuo gniaužiu nerimą ir žvėrišką pyktį, pamažu skilinėja. Mano paniškos mintys per sunkios, ir nuo spaudimo tas trapus sluoksnis galiausiai įlūš, kaip anksčiau ar vėliau įlūžta plonas ledas po žmogaus kojomis.
Negaliu šito leisti. Dar ne dabar.
Turiu sugalvoti, kaip mudu iš čia ištraukti, o kūnui garsiai šaukiant mąstyti nepaprastai sunku.
Galėčiau Patriką užpulti ir nugalabyti, bet taip furgono nesustabdysiu, ypač jei jie išgirs, kad mėginu sprukti. Vienintelė išeitis — šaudyti, kol pataikysiu į vairuotoją, tačiau tuomet įvyktų avarija ir pražudytų mus visus. Arba su Džėjumi galėtume pamėginti atidaryti galines duris ir iššokti, tik mano sunkiai sužalotas kūnas šito neištvertų.
Išpučiu pro šnerves orą ir kilstelėjęs galvą išvystu į mane spoksantį Džėjų, jo antakiai nerimastingai išlinkę. Nuo prakaito sulipę juodi plaukai užkritę ant kaktos, jis virpa it lapas. Aišku kaip dieną — Džėjus nesutvertas kovoti su galvažudžiais.
Šūdas, kai ką prisiminiau.
Per Džėjaus paniką ir mano agoniją užmiršome mums galintį pasitarnauti įrenginį. Mudviejų ausyse vis dar yra belaidės bliutufo ryšiu veikiančios ausinės. Šie nelegalūs įrenginiai — žirnio dydžio, permatomi, plika akimi nepastebimi. Jos tokios nematomos, kad Klerė nė nesugalvojo ieškoti.
Ausinės įsijungia spustelėjus miniatiūrinį mygtuką arba balso komanda. Vadinasi, arba aš, arba Džėjus turime ištarti žodį skambinti.
Žvilgteliu į Patriką.
— Sakyk, ar kai nuvažiuosime, galėsiu paskambinti?
Šis prunkšteli.
— Velnioniškai juokinga.
Tyla.
Šūdas, turbūt per sprogimą sugedo. Tai paaiškintų, kodėl vyrai nemėgino su manimi susisiekti. Nuduriu akis į Džėjų, jis linkteli, nuo nosies galiuko nukrenta prakaito lašelis.
— Nagi, žmogau, serga mano močiutė. Veikiausiai dėl manęs nerimauja. — Dar kartą dirsteliu į Džėjų. — Nejau broliui nepažadėjai vakare nusivesti į „Chuck E. Cheese“?
Džėjus stengiasi neišsiduoti, bet tai dar viena priežastis, dėl ko jis dirba prie kompiuterio. Šis vaikis — prastas aktorius.
— Taip, na... tikriausiai turėčiau, na, paskambinti Baronui ir pranešti, kad negalėsiu.
Kalbėk įtikinamiau, Džėjau, dėl Dievo meilės.
Iš tiesų Baronas nėra Džėjaus brolis, jis — vienas iš mums galinčių padėti vyrų.
Džėjaus lūpas perkreipia džiugi šypsenėlė, o po akimirkos jis surimtėja. Turbūt pavyko susisiekti su Baronu, šis viską girdės ir, tikėtina, supratęs, jog pakliuvome į bėdą, mus ras.
Kiek patylėjęs Džėjus tęsia:
— Tikriausiai svarbu jam pasakyti, kad mus laiko įkalintus, tiesa?
Jėzau Kristau.
— Verčiau jis niekada nesužinotų, kas tau nutiko, ir likusį gyvenimą ieškotų, — atšauna tragiška Džėjaus vaidyba patikėjęs Patrikas.
Jis pasisuka į mane.
— Gali žaisti savo žaidimėlius, bet jau greitai nesijuoksi.
— Kaip greitai? — klausiu.
Jo veido nematau, tačiau jaučiu iš juodos gobtuvo skylės vilnijantį jaudulį.
— Mano močiutė laukia.
Patrikas sugniaužia kumštį, taip mane perspėdamas, ir vožia juo man per skruostą.
Galva nusvyra į šalį, skausmas nudiegia kaukolę. Įprastą dieną tokį smūgį nesunkai ištverčiau, bet atsižvelgiant į faktą, kad ką tik išgyvenau sprogimą, jaučiuosi taip, lyg galvoje prieš sekundę būtų detonuota dar viena bomba.
Plūsteli adrenalinas, vogčia gniaužiu kumščius, nekantraudamas trenkti atgal. Krūtinėje tūnantis žvėris niršta, jam drimba putos, savikontrolė slysta iš rankų.
Adė. Tai dėl Adės.
Sukaupiu paskutines jėgas ir susituriu. Kol vyrai mus ras, šiek tiek užtruks, bet žinau, kad ilgai laukti neteks.
— Dieve mano, nejau žmogus negali paskambinti savo močiutei? Šunsnukis.
Kinktelėjęs pečius Patrikas nusisuka, o aš pasislenku ant suolo šiek tiek toliau. Veikiausiai mano, kad jo bijau, bet tiesa ta, jog vos tvardausi čia ir dabar jo nenužudydamas.
Belaukdamas stengiuosi nurimti, numalšinti krūtinėje netelpantį pyktį. Tai tęsiasi ištisas dešimt minučių, kol staiga, antrą kartą per dieną, pajuntu smūgį.
Kažkas sunkaus dunksteli į furgono galą, mudu su Patriku
skriejame nuo suolo ir trenkiamės į sienelę, skiriančią automobilio priekį nuo priekabos.
Džėjus pasislenka į šoną, bet saugos diržas tą kalės vaiką išlaiko ant suolo.
Aikteliu, įvairiose kūno vietose pajutęs kaustantį skausmą, pasiverčiu ant nugaros ir stengiuosi kvėpuoti. Nė negebu suprasti, kurią kūno dalį skauda labiausiai, — mėšlas, skauda viską.
Šalia vairuotojo sėdinti Klerė klykia, liepia jam suvaldyti furgoną. Šis ir toliau metasi tai į vieną, tai į kitą kelio pusę, vairuotojas bejėgis.
Dar vienas smūgis, ir furgonas lekia į šoną, paskui atsimuša į kažką kieto. Patrikas trenkiasi į mane, mes slystame link Džėjaus, ir iš mano burnos pasipila keiksmažodžiai. Furgonui sustojus, rėžiuosi nugara į sieną, o ant manęs užgriūva begemotas. Nuo smūgio ausyse zvimbia, prireikia kelių sekundžių, kol galiausiai sugebu sutelkti žvilgsnį. Gal Patrikas ir siaubingai neproporcingas, bet velniškai sunkus.
— Džėjau, pasakyk, kad tai mūsiškių darbas! — šūkteliu ir, pasinaudojęs sąmyšiu, plieniniais gniaužtais apglėbiu Patriko kaklą.
Jis čiumpa man už rankos, muistosi, kol pamažu spaudžiu jo trachėją. Patrikas kovoja, o aš sukandęs dantis jį dusinu.
Esu nusilpęs, kenčiu nežmoniškus skausmus, mano raumenys paliegę.
— Žinoma, — murmteli Džėjus, prakaitas žliaugia jo pablyškusiu veidu.
— Puiku, — ištaręs kilsteliu Patriko galvą ir, pasukęs ją į šoną, sulaužau kaklą.
— Čia už mano močiutę, pimpale.
— Brolau, tavo seneliai seniai po velėna.
2008-ųjų birželio 10-oji
Jie mane apsvaigino. Žinau, kuri diena, nes 20-ą atvažiuoja pedofilai. O Frančeska sakė, kad turiu dešimt dienų pasiruošti.
Liautis šiauštis, nesu tikra, kaip šis žodis rašosi. Paskutinis mano išgirstas žodis prieš tai, kai man į ranką sugrūdo adatą.
Jei tikėjosi, kad tai mane sustabdys nuo mėginimo bėgti, na, ŽINAI KĄ, FRANČESKA.
Aš iš čia žūtbūt paspruksiu.
Grįšiu pas seserį.
Ir išvaduosiu mudvi iš šio sušikto pedofilų klano.
Užsikruškit.
Molė