TURINYS MADISTAI
ITALIJOS GATVĖS MADISTAI
KAŽKUR TARP REIVERIŲ IR PANKŲ
IŠAUSTI MOTERŲ BALSAI
ŽEMIŠKI LUKO ARCHETIPAI
SAVIMEILĖS SEANSAI BERLYNO METRO
INGA IR MOČIUČIŲ SKRYNIOS
MADA BE GALIOJIMO LAIKO
IŠNEŠTI MADĄ
GATVES
Kas yra miesto mada? Ji įausta, sumodeliuota ar sunešta? Ar egzistuoja savitas Kauno stilius, įvaizdis, mados tendencijos? Išties patys save nustebinome, kai, sudėlioję į žurnalo planą herojus, tekstus ir vaizdus, supratome, kiek sienų subyrėjo ir kiek stereotipų išgaravo nuo tada, kai imta šen bei ten, virtuvėse ir televizijoje, su antropologiniu smalsumu ar bulvarine ironija kalbėti apie Kauno ir kauniečių madas.
Tekstilės fabrikuose plušėjusių moterų lūpomis prabylanti istorija. Vilnietis, meilės paviliotas į Kauną, kur kadaise viename tokių fabrikų dirbo jo prosenelis. Tapybą studijavusi ir Berlyne gyvenusi dizainerė, galiausiai atvėrusi savo močiutės skrynią. Po daugelio metų savo biografiją iš fotografijų, skrajučių, emblemų ir garso takelių dėliojantis duetas. Vidinio grožio paieškomis užsiimanti savimeilės studijos įkūrėja. Radausko poezijoje savo ženklą išskaičiusi (ne tik) vestuvinių suknelių modeliuotoja. Madą į gatves kviečiantis Kauno jaunimas. Ir vieta, kurioje iš tiesų galima pradėti savo kelią. Nors galima ir bet kur kitur. Juk istorijos, sutalpintos į rugpjūčio numerį, galėjo nutikti bet kur pasaulyje.
Viena ranka kapstydami tai, kas geriausiu atveju pagarbiai
užkonservuota, o kartais –suskalbta, persiūta ar sutrinta, kita ranka sklęsdami per tankiai sukabintus naujausių kolekcijų modelius, mes nesiekiame suprasti, kas yra mada ir ką reiškia būti madingu žmogumi. Bet ką reiškia būti gražiam? Taip jau yra, kad dažniausiai tie, kurie dalina stiliaus ir įvaizdžio patarimus, daug labiau rūpinasi savo piniginės (taigi ir spintos) turiniu nei atspindžiu jūsų veidrodyje. Šiame gi geriausiai matosi tai, kuo alsuojate, kuo save maitinate ir kur žvelgiate. Visa kita tėra detalės, kurios leidžia arba išsiskirti iš minios, arba joje pasislėpti. Pravartu turėti visokių.
Tad tiek su nekantrumu laukiantiems naujo sezono, tiek visiškai abejingiems metų ciklams, tikimės, bus įdomu susipažinti su legendiniu Gičio Bertulio ir Kristinos Maselskytės duetu, Kauno tekstilės fabrikų darbuotojų gyvenimo iškarpomis, „Studio Archetip“ įkūrėju Luku Tomaševičiumi, „Berlin Monroe“
šeimininke Simona Poškuviene, mados dizainerėmis Inga Skripka ir Joana Rožkovaite, „Kaunas 2022“ programoje „Kylantis Kaunas“
sukonstruota „Komoda“ ir Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Mados dizaino studijų programos koordinatore Stella Justina Kasperavičiene.
KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
„Mano pasididžiavimas yra visi studentai“, – paklausta, kurio absolvento pasiekimais džiaugiasi labiausiai, juokiasi Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Mados dizaino studijų programos koordinatorė Stella Justina Kasperavičienė. Ji neslepia, kad kartu su studentais tenka kolegijoje užsibūti iki vėlumos, o mane ir fotografą Arvydą susitikti pakvietė vasaros atostogų metu.
Šiame fakultete moteris darbuojasi nuo 1991-ųjų – ją į tuometinę Kauno aukštesniąją meno mokyklą pakvietė ilgametė dėstytoja Audronė Šakienė, taip pat dirbusi ir Kauno technologijos universitete, kurį, jau turėdama Vilniaus lengvosios pramonės technikumo (dabar – Vilniaus kolegija) diplomą, baigė Stella. „Dirbu ir dėstau tai, kas susiję su siuvimo technologija, konstravimu, modeliavimu. Vedu praktikas, dabar esu atsakinga ir už studijų programą“, –trumpai prisistato pašnekovė.
Būsimųjų mados kūrėjų kalvė Kaune
ilgą laiką buvo žinoma kaip
„stepžukis“. 1940 m., Lietuvai atgavus
Vilnių, nuspręsta iš pernai šimtmetį minėjusios Kauno meno mokyklos
į sostinę perkelti tapybos, grafikos, skulptūros studijas, o Kaune palikti taikomuosius menus. Okupacijos metais
toliau vyko įvairios permainos: į Pelėdų
kalną perkelta Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla, kuri 1959 m. tapo
Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Čia hipiuota ir madingais, santvarkai nepatogiais siluetais plevėsuota iš peties – stiliaus pojūtį turėjo
visų specialybių studentai. Kalbant apie
vėlyvąjį sovietmetį, būtina paminėti
Juozą Statkevičių, kurį stoti į
„stepžukį“ paakino mamos bendradarbė Prano Ziberto šilko kombinate.
„Žinau, kad Juozas šiame pastate baigė studijas, bet pradėjo – Kapsų gatvėje“, –sako S. Kasperavičienė ir pasidalina kolegių pasakojimais, kaip mediniame namelyje netoli Zanavykų turgaus studentai spiesdavosi aplink rūkstančią krosnį, maudavosi nukirptas pirštines ir siūdavo, megzdavo...
Na, o „šis“ pastatas
A. Mackevičiaus g. 60 – vėlyvojo tarpukario liudininkas. Kaip man
pasakojo gidė dr. Marija Oniščik, 1939 m. sklypą čia įsigijo Lietuvaičių
Švietimo draugija – moterų vienuolių kongregacija, kurios centras buvo
Panevėžyje. Tų pačių metų birželį jos pateikė prašymą leisti statyti mūrinį trijų aukštų namą, kurį suprojektavo
Stasys Giedrikas. Gidė pastebėjo, kad pagal išplanavimą galima spręsti, jog tai galėjo būti mergaičių mokykla. Sovietmečiu čia veikė medicinos įstaiga, o dabar ruošiami dizaineriai. Pirmame ir antrame aukštuose – interjero, grafikos, o trečiame – mados. Pro langus, iš balkonų, atsiveria pavydėtinai puikūs Kauno centro, Aleksoto vaizdai – įkvėptų bet kurį! Erdviose auditorijose tuščia, siuvimo mašinos nuobodžiauja (juk liepos vidurys), bet greta išrikiuoti manekenai, pakabos, suknelės, paltai, švarkai, o sienos nukabinėtos efektingomis įvaizdinėmis fotosesijomis, madų šou „Apkalbos“ plakatais. Čia vaikštinėjant nesunku prisiminti, kad A. Mackevičiaus gatvė kadaise vadinosi Italijos vardu. Tikrai, ko ne Florencija?..
Stella, kiek trečiame aukšte studentų?
Paprastai į mūsų programą įstodavo apie dešimt. Maždaug pusė kauniečių, kiti – iš visos Lietuvos. Pastaraisiais metais turime ir po 19 žmonių viename kurse. Jau yra ką veikti su tiek studentų. Specialybė sunki, kiekvienam reikia individualaus dėmesio, tad studentus, kad būtų paprasčiau dirbti, skirstome į grupes.
Absoliuti dauguma – merginos, dabar pirmame ir antrame kurse vaikinų nebuvo, bet keletą metų iki tol vis po vieną kitą įstodavo. Jau minėtas Juozas Statkevičius, a. a. Andrius Sergejenko, Rimvydas Birštonas –mūsų absolventai. Mokėsi Egidijus Rainys, a. a. Egidijus Sidaras. O moteris net nežinau nuo kurios pradėti vardyti. Sandra Straukaitė, Vida Simanavičiūtė, Kristina Kruopienytė, Kristina Kalinauskaitė, Laura Dailidėnienė, Toma Miller...
Ar į kolegiją studentai atsineša asmenines vizijas? Gal yra ir jau kuriančių madą?
Yra labai motyvuotų, turinčių daug idėjų, kurias įdomu išgirsti. Yra ir tokių, kurie tik studijų metais atranda
save. Mokytis pas mus sunku, krūvis didelis. Reikia ir mėgti siūti – tai amatas, kuriam būtini kruopštumas, atidumas, kantrybė. Bet nebūtina stojant jau mokėti tai daryti – per trejus studijų metus visi išmoksta, ir baigiamuosius darbus patys nuo A iki Z įgyvendina. Aišku, tie treji metai – tik pradžia, dar reikia dirbti ir dirbti. Gabūs ir kūrybingi studijas tęsia Vilniaus dailės akademijoje, kiti iškart kuria savo prekės ženklus, treti darbinasi įmonėse, kurios neretai ir pačios kreipiasi į mus. Dirba, beje, ir kitose srityse. Šiuo metu mūsų studijos trunka 3,5 metų, sustiprinome rinkodaros dalį, tuo išsiskiriame iš kitų kolegijų ir suteikiame daugiau galimybių ieškant sau vietos.
Turbūt pasidomite, kodėl svajojantys kurti madą renkasi būtent šias studijas? Juk galimybių yra ir kitur Lietuvoje, ir net tame pačiame Kaune.
Galbūt juos pavilioja pati vieta, Žaliakalnis. Sužino, kas mūsų mokyklą baigę. Gal išgirsta ir tai, kad čia dirba puikūs dėstytojai – tuo galime pasigirti. Ne tik specialybės dalykų, bet ir visų kitų. O gal privilioja ir mūsų mados renginys „Apkalbos“, galimybė dar studijuojant pademonstruoti savo kūrybą viešai. Nė viena kita kolegija to nedaro, net akademija neturi tokio renginio.
„Apkalbos“ vyksta nuo 1998 metų. Sugalvojo šį renginį studentai. Tie dėstytojai, kurie mokė Statkevičių, Straukaitę, Simanavičiūtę, vis pasakodavo, kaip studentai anais laikais salėje rengdavo madų šou. Tada grupė, kurioje mokėsi Sidaras, Rainys, Lina Kriaučeliūnaitė, Audronė Indreliūnaitė, nusprendė irgi norintys tokio šou. Pirmasis vyko mūsų nedideliame kiemelyje – išsinešė stalus, susidėjo lentas... Labai bijojau, kaip tokiu savadarbiu podiumu jie eis. Kolekcijas demonstravo patys arba jų draugai. Vėliau persikėlėme į Menų akademijos centrinius rūmus, kur dabar veikia galerija. Dar po kelerių metų išėjome į miestą – „Apkalbos“ vyko klube „Ex-it“. Tame senajame, netoli Kauno pilies, A. Jakšto gatvėje. Mus savininkas tikrai
mielai priimdavo. Vėliau – „Combo“, „Los patrankos“, „Gargare“. O šiemet „Apkalbos“ vyko „Žalgirio“ arenos restorane „Sala“. Studentai iš tiesų labai nori pasirodyti, kasmet kolekcijų vis daugėja, dabar jau turime daryti atranką – o tai irgi labai motyvuoja. Rodomi ne tik baigiamieji darbai, dalyvauja net pirmakursiai.
Kaip su tais, kuriems motyvacijos pritrūksta, kurie nori viską mesti? Gelbėjate?
Tenka. Juk krūvis didelis, pasitaiko sunkių akimirkų. Pirmiausia tokiems studentams reikia nusiraminti –kalbame, kad viskas įmanoma ir viskas padaroma. Ieškantiems patarimo, moralinės paramos mano kabinetas atviras. Ir visa kolegija atvira – studentai turi sąlygas dirbti vietoje, prireikus užsibūti iki vėlumos. Taip, yra nusprendžiančių padaryti pertrauką ir po akademinių atostogų, darbinės praktikos (siūlome padirbėti kokioje įmonėje, kad suprastų, ar tikrai nori šios specialybės) sugrįžtančių su naujomis jėgomis.
(Klausia Arvydas) O būna, kad atrodo, jog iš studento nieko nebus, bet galiausiai nustebina?
Oi, taip dažniausiai ir būna (juokiasi)!
Minėjote įrangą, o medžiagomis ir panašiai turi rūpintis jau pats būsimos kolekcijos autorius?
Pats. Todėl specialybė ne tik sunki, bet ir brangi. Na, bet čia jau fantazijos reikalas. Galima daug ką nuveikti su mažesniu biudžetu. Studentai nemažai dirba ir su audinio dizainu –patys kuria raštus, sublimuoja, dekoruoja, plėšo, siuvinėja, raukia. Taip ir su nebrangiu audiniu įmanoma sukurti efektą. O ir dėvėtų rūbų parduotuvėse galima rasti sau tinkamų dalykų, iš kurių gims jau nauji modeliai. Skatiname mąstyti apie tvarią madą ne tik dėl finansinio aspekto.
Kokia kolekcija be fotosesijos? Ar čia gelbsti ant Pelėdų kalno studijuojantys būsimieji fotografai?
Ne tik jie, bet ir Įvaizdžio dizaino programos studentai. Makiažas, šukuosena, fotosesijos idėja – studentai sėkmingai bendradarbiauja.
Ar įstoja vyresnių žmonių, sumaniusių pakeisti ar pakreipti gyvenimo kelią?
Žinoma. Galiu paminėti Violetą Dobrovolskienę, kuri pas mus dirba Įvaizdžio dizaino programos koordinatore. Ji čia baigė madą, dirbo įvaizdžio srityje ir tapo dėstytoja. Įstojo turėdama šeimą, du vaikus, tapo trečio mama ir baigė dešimtukais. Va čia pats geriausias pavyzdys tiems, kurie neranda motyvacijos. Arba Jūratė Vaškienė, prekės ženklo „Epici“ įkūrėja. Ji tapo mūsų studente jau sulaukusi 40-ies, baigusi magistro studijas. Irgi buvo dešimtukininkė ir kiekviename kurse sukūrė po kolekciją. Jūratės darbai buvo įvertinti televizijos stilistų. Šie, beje, visuomet stebi mūsų feisbuką, instagramą.
Mada globali, o ar globalios šios studijos? Yra studentų iš užsienio?
Jie atvyksta per mainų programas. Pernai turėjome du studentus iš Indijos, vienas jų per „Apkalbas“ parodė keletą modelių. Sakė, kad namuose tokių mo-
delių negalėtų demonstruoti. Bendradarbiaujame su turkais, latviais, suomiais, kipriečiais. Sulaukiu gražių atsiliepimų, buvusios studentės net kviečia pasimatyti – vadinasi, joms čia tikrai patiko, mes patikome. Tikiu, kad daug kam įsimena ne tik studijų kokybė, bendramoksliai, bet ir pati aplinka. Nueina į parką prie centrinių rūmų, ant Pelėdų kalno –sako, kaip jums čia gerai mokytis...
Išvažiuoja ir mūsiškiai studentai, dėstytojai. Įdomu būna išgirsti grįžusių įspūdžius. Pavyzdžiui, lyginant su italais – ten mokyklose trūksta ir dėmesio studentams, ir įrangos. Kiek pačiai teko pakeliauti, irgi galiu pasakyti, kad Lietuvoje lygis tikrai ne žemesnis nei kitur, nors esame įpratę save plakti, kokie mes vargšai. Taip tikrai nėra, viskas gerai ir su Lietuva, ir su mūsų žmonėmis.
Pamenu dvi turkes, atvykusias pagal „Erasmus“ programą. Joms reikėjo pasiūti dygsniuotus paltus. Jos ir dainavo, ir ko tik nedarė, kad įveiktų užduotį! Sakė, dėstytoja, kai baigsiu, numirsiu, taip buvo sunku. O prieš keletą metų su viena jų susitikome Turkijoje, Eskišechire, kur ji dirba dėstytoja. Taigi išgyveno!
AGNĖ BAGDŽIŪNAITĖ
„Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“ – taip vadinsis paroda, kuri Kauno paveikslų galerijoje bus atidaryta rudenį. Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“
dėka po parodos erdvę pasklis retai girdimi moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose, kurių mieste beveik nebeliko, balsai.
Ar žinojote, kad 1960 m. fabrike „Kauno audiniai“ dirbo 1731 darbuotojas, iš kurių, prieš fabrikui galutinai bankrutuojant apie 2003 m., liko vos 100? Fabrikas gamino šilko audinius. „1979–1980 metais imta austi lengvesnius audinius „Vėjelis“, „Žara“, „Žagarė“, „Astra“, „Svyruoklis“ ir kt. Fabrikas minimu laikotarpiu kasmet pateikdavo vartotojui 25–30 pavadinimų
šilkinių audinių. 70 proc. produkcijos sudarė sukneliniai audiniai, o likusieji apmušalai, techniniai bei galanterijos reikalams skirti audiniai. Kasmet buvo atnaujinama 40 proc. suknelinių audinių artikulų ir 70 proc. raštų. Trečdalis produkcijos buvo žymima valstybiniu kokybės ženklu. Audinio „Vėjelis“ autorei desinatorei Daliai Eitutienei paskirtas SSRS lengvosios pramonės ministerijos garbės diplomas“, – rašoma Virginijos Skučaitės knygoje „Kauno audinių“ istorija. 1930–1996“, išleistoje 1997 m.
Kitas didžiulis fabrikas „Drobė“ jau nuo 1920 m. audė vilnonius audinius. Fabrikas iki pat XX a. 10-ojo dešimtmečio augo ir plėtėsi. Čia veikė ir bibliotekos, ir sporto klubai. O audinių „kokybę rodė faktas, jog juos pirkdavo ir Maskvos siuvykla, kurioje siuvo kostiumus Kremliaus partokratams“, – rašoma 2022 m. išleistoje Kęstučio Almonaičio
prisiminimų knygoje „Inžinierius sovietmečiu“.
Čia publikuojamose nuotraukose, kurias savo archyvuose išsaugojo Kauno tekstilės fabrikuose dirbusios moterys, matote pasakojimų užkulisius, akimirkas iš fabrikuose rengtų pokylių, sporto varžybų, švenčių vaikams.
Sportas „Drobės“ fabrike. XX a. 8 deš. Darbuotojos archyvas.
Vakaronės „Drobėje“ akimirka. XX a. 8 deš. Darbuotojos archyvas
Velykų šventė fabrike „Kauno audiniai“. XX a. 10 deš. pradžia. Darbuotojos archyvas.
Dabar apie prekės ženklus „GK“ ir „Prima“ informacijos surasti sunku: internete vos vienas
LRT laidos įrašas su trumpais interviu ir pora straipsnių, kur šio teksto pašnekovai įvardijami jau kaip savo srities ilgaamžiai ar net pionieriai.
Visgi atkūrus nepriklausomybę ir peržengus į naują tūkstantmetį būtent jaunatviško triukšmo ir veiksmo aplink kauniečius dizainerius
Kristiną Maselskytę bei Gitį Bertulį buvo daug.
Pradžia vakuume
XX a. pabaigoje Lietuvos jaunimui teko nelengva, nors ir įdomi užduotis –perkrauti savo vertybinę, estetinę bei kitas sistemas ir iš naujo integruotis į jau naują pasaulį, nes senajame daug ko trūko. Ypač to, ką matei vakarietiškose vaizdo kasetėse ar pusiau slaptai atgabentuose žurnaluose.
Straipsnio herojų istorijos pradžia būtent tokia: laukiniai 90-ieji Kaune, jau būtuoju laiku aptariama sovietinė stagnacija, reikalų neišgelbėjusi perestroika, užgimęs Sąjūdis ir pradžia to, ko vieni net nežinojo esant ar žiūrėjo kaip į fantaziją, o kiti jau bandė mėgdžioti ir kurti vietinį Vakarų kultūros variantą.
„Mums nuolat kabino klubinės kultūros etiketę, tačiau pradžia tikrai nebuvo tokia. Viskas prasidėjo nuo breiko: buvo laikai, kai reikėjo pačiam rūbus pasisiūti, jeigu norėjai kažko išskirtinesnio, tinkančio gatvės šokių estetikai. Dar Sovietų Sąjungos laikais gaudavome šiokių tokių videokasečių, matėm stilių, bandėm kopijuoti. Po to susiformavo jau tam tikras mūsų savitas, autentiškas, originalus“, – karjeros pradžią prisimena dizaineris Gitis.
Jį papildo buvusi kolegė, bendradarbė ir „GK“ bendraautorė Kristina: „Susipažinom, aišku, „Treste“ (buvę Kauno statybos tresto kultūros rūmai, kuriuose rodytas kinas ir virė diskotekos, dabar Kauno apygardos teismas, – red. past.), šokiuose, kokiais 1991 metais, kai dar mokiausi J. Naujalio „menofkėje“. Gitis jau gerai siuvo, bet greit pradėjau eskizuoti ir aš, ėmėm kurti po vieną kitą daiktą. Viskas įsivažiavo labai greitai, nes aplink beveik nieko daugiau naujo ir nebuvo.“
Aukštoji gatvės mada Greitai dienos šviesą išvydo ir kelios kolekcijos, pristatytos Kaune, o viena išvažiavo ir į sostinę. Per metus buvo sukuriamos dvi kolekcijos: pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos. Tai pristatę vieną ir sulaukę dėmesio autoriai sukūrė ir kitą. Ir dar vieną. Ir t. t.
„Buvo pati lietuviškos mados industrijos pradžia, formavosi aukštosios mados supratimas, bendruomenė bei socialiniai ratai. Nors pradžioje mūsų rūbai buvo gan kuklūs, dominavo įvairios aplikacijos ar antsiuvai, tačiau iškart buvome pastebėti ir įsitraukėme į Lietuvos mados atgimimą“, – pasakoja Kristina.
Kaip sako Gitis, juos pradėjo vadinti aukštosios gatvės mados kūrėjais, ir jie tokie buvo vieninteliai: orientuoti ne į pobūvius, klasikinę eleganciją, o į stilių gatvėje, klube, scenoje ar kur kitur – tuo metu tai buvo siejama su dar gaivia alternatyvos samprata ir subkultūromis.
„Pati pradžia buvo „Mados savaitė“. Vėliau progresyvesni kūrėjai atsiskyrė ir įkūrė grupę „7+“, kurią sudarė dabar jau klasikais vadinami Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas, Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiutė, Juozas Statkevičius, Daiva Urbonavičiūtė. Jų iniciatyva 1999 m. surengta pirmoji „Mados infekcija“. Joje dalyvavome keletą metų, kol veiklos nenukrypo toliau nuo kolekcinio formato“, – paaiškina Gitis.
Klubinės mados pionieriai Šiandien prieinamuose šaltiniuose „GK“ dažniau įvardijami kaip klubinės, o ne gatvės mados kūrėjai. Tokią kategoriją lyg patvirtina kolekcijų pristatymai šokių aikštelėse, bendradarbiavimas su elektroninės muzikos scenos dalyviais.
„Mes ne tik priimdavome klientus, bet ir vakarėlius rengdavome: pas mus grodavo didžėjai, suburdavome daug publikos. Visada studijoje grojo tik gera muzika. Tuo metu daug kas rinkdavosi pas mus: Vaidas iš „Bombos“, Ignas IV, „RyRalio“ vyrukai ir kt.
Pas mus tikrai yra pagroję visi Kauno didžėjai klasikai. Žmonės netilpdavo“, –prisimena dizainerė K. Maselskytė.
Duetas buvo ne tik klubinės mados kūrėjai, bet ir šios kultūros dalyviai. Ir nors dabar madų pristatymas šokių muzikos klube nieko nebenustebintų, tuo metu viskas vyko labai organiškai, be apsimestinumo.
„Prasidėjo renginiai, kur šalia scenos veiklų vykdavo ir kokios nors formos madų pristatymai. Tais laikais klubinė kultūra, klubinis jaunimas buvo gal kiek progresyvesni, todėl šokių aikštelės ir nauja vakarietiška mada atrado tą pačią tikslinę auditoriją“, –tęsia G. Bertulis.
Tuo metu, prasidėjus kolekcijos pristatymui, savo poziciją užimdavo ir didžėjus, kuris grojo specialią, tam kontekstui tinkančią šokių muziką. Pašnekovų teigimu, ypač klausomas buvo minimal techno ir dramenbeisas, Plastikman kūryba, „Ninja Tunes“ leidyklos katalogas.
Pristatymuose dalyvaudavo ne tik manekenės, bet ir tiesiog draugai, todėl viskas natūraliai virsdavo vakarėliu. Gitis su Kristina ir barmenus aprengdavo vienetiniais drabužiais, padarydavo šukuosenas, makiažus.
Pirmi ir Kaune, ir Lietuvoje Būtent dėl poreikio šalia mados parengti ir tinkamą makiažą bei šukuosenas ilgainiui poros veikla prasiplėtė – Kaune, A. Mapu gatvėje, atsidarė pirmoji gatvės mados bei stiliaus studija „Prima“. Ji, nors pakeitusi savininkus, gerai žinoma ir šių dienų madistams.
„Studija atsirado neilgai trukus po veiklos pradžios. Pastebėjome, kad šalia mūsų stiliaus rūbų reikia ir susišukuoti, ir pasidažyti. Labai daug dirbome su
įvairiais fotografais, o nebuvo kas tinkamai paruoštų fotosesijoms. Galiausiai senamiestyje atidarėme studiją, kur tilpo ir plaukai, ir rūbai, ir kiti reikalai“, – pasakoja Kristina.
Kaip patys teigia, klientų buvo visokių: verslininkų, didžėjų, roko žvaigždžių, dainininkių ir kitų norinčių išskirtinumo. Atėję į studiją žmonės nustebdavo ne tik dėl kuriamo stiliaus, bet ir dėl interjero dizaino, kuris tuo metu buvo kaip šviežias gūsis. Vizito kirpykloje reikdavo palaukti dažnai ir iki mėnesio, susidomėjimas ir poreikis buvo milžiniški.
Gitis priduria, kad kūrėjų pora vėliau turėjo ir to paties pavadinimo vietą Vilniuje, kur sulaukdavo ir itin žinomų žmonių. Anuomet, jei eini į vakarėlį, visiems reikia pasipuošti, apsirengti, dabar viskas paprasčiau ir niekas taip nebesistengia. Dabar mažiau ekstravagancijos, nes tiesiog ir kiekvienas vakarėlis nebėra toks įvykis kaip posovietiniais laikais.
„Kai atidarėme studiją Vilniuje, panašiu metu atsidarė ir „Gravity“, tai prieš vakarėlius pas mus būdavo sausakimša. Iš pradžių veikėme Karmelitų, vėliau Savičiaus gatvėje. Kaune buvo tarsi bazė, vyko siuvimas, pasiruošimas, o Vilniuje jau daugiau stilizavimas. Klubui, fotosesijoms. Savaitgalį pas mus gauti vietą tikrai buvo neįmanoma.“
Tiesiog kitas etapas
Kaip sako patys pašnekovai, tas etapas natūraliai baigėsi ir tiesiog perėjo į kitą. „GK“ kūrė maždaug nuo 1991 iki 2013 m. Kiek daugiau nei 20 metų madoje ir vakarėliuose. Pristatyta bent 14 kolekcijų, dirbta su šimtais, o gal tūkstančiais klientų, o ką jau kalbėti apie suteiktas paprastesnes, pvz., kirpimo paslaugas.
„Veiklų buvo visokių, gaudavom net užsakymų sukurti linijas dideliems prekių ženklams, pvz., „VP Market“ ar „Audimui“. Gitis toliau tęsė darbą su rūbais, pritaikytais ekstremaliems sportams. Bendradarbysčių ir kitokių kūrybinių formų buvo daugiau nei įmanoma prisiminti“, –sako K. Maselskytė.
Kristina priduria, kad svarbus tuometės mados išskirtinumo bei sėkmės faktorius buvo ir subkultūriniai judėjimai: „Buvo labai aišku: pankai, forsai, reiveriai, depešistai, breikeriai. – su aiškiom ribom. Dabar kreivas kožas nešioja ir pankai, ir fyfos. Tuo metu mes buvom progresyvas. Atsirado nauja elektroninė muzika, atsirado ir naujas stilius. Bet labai daug pasiėmėme iš pankų, mūsų rūbuose tas jautėsi. Įkvėpė ir Vivienne Westwood, ir „The Prodigy“.“
„Gaila, kad dingo subkultūros, dingo dalis savitumo ir organiško miesto veido. Tais laikais buvo viskas labai išreikšta: ne tik apranga, bet ir terpė, muzika, kitos nišos. O ten buvo daug gražių dalykų. Kažkur tarp reiverių, pankų rastumėte ir mus“, – tęsia Gitis.
Pasiūlymų buvo įvairių, ir investuotojų, ir kitokių veiklos formų: „Tuo metu gerai sekėsi, buvo smagu, save realizavome, žmonės patenkinti, daug kas dirbo kartu, vienu metu vadovavome net 14 žmonių, bet viskas praeina. Dabar tiesiog kitas etapas.“
Konceptualūs ieškojimai
„Dabar domina garsas. Jis buvo visąlaik, nuo vaikystės, nuo breiko laikų. Šalia visko, ką dariau, visuomet buvo ir muzika. Tad naujasis etapas – tiesiog kurti ne rūbą, o garsą. Ieškoti jo
formų. Mada yra vizuali, garsas neapčiuopiamas. Tas tikrai pasikeitė, tiesiog vizualus menas dabar man mažiau įdomus, ir tiek. Bet kaip tuomet tam tikrus vienetinius dalykus darėme, taip ir dabar darau. Kuriu įvairius aparatus, kartais pasirodau su draugais, pvz., su kompozitoriumi A. Bumšteinu bei jo projektais“, – sako G. Bertulis.
Beje, Gičio studijoje Šančiuose, buvusiose kareivinėse, mes ir susitikome pasikalbėti. Kaip pranešė dar prieš ateinant: čia kiek sunku ir įeiti, ir atsisėsti, nes visa erdvė nukrauta ne tik rūbais ir medžiagomis, bet ir antikvariniais radijo imtuvais, prabangiais patefonais, išardytais stiprintuvais.
Pastarąjį dešimtmetį kūrėjo portfolio pildo jau ne mados kolekcijos, o eksperimentinio garso kūrimo priemonės bei aparatų konstravimas. Gitis tyrinėja trijų labai paslankių ir persipinančių terminų ribas: muzikos, triukšmo ir garso meno.
Kristina patraukė į konceptualųjį meną, tada vėl į vizualųjį: „Baigiau magistrantūros studijas, įstojau į meno kūrėjų sąjungą, kartais rengiu parodas ir toliau parduodu savo kūrybą. Tuomet pati aplinka padiktavo, ko reikia, viskas buvo nauja, neišbandyta. Tai, kuo užsiėmėme, labai natūraliai baigėsi, o nauja kūryba tęsiasi toliau ir neketina baigtis.“ Moters kūrybinėje biografijoje, be mados, svarbią
vietą užima ir tekstilė, tapyba, performanso menas bei kitos tarpdisciplininės meno formos.
Ją domina nuolatinis miesto
erdvės tyrinėjimas ir fiksavimas, o studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete susidomėjo konceptualaus meno idėja, plėtojama materijos, judesio, garso ir vaizdo srityse.
MONIKA BALČIAUSKAITĖ
Žiemą lankiausi optinio meno kūrėjo Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje. Vienoje erdvių buvo eksponuojama paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“. Joje išvydau eksponatus, kurie kaipmat sugrąžino į vaikystę, kaimą, nes priminė audinius, kuriais močiutė klodavo lovas. Jau vėliau sužinojau apie menininkės, kostiumų dizainerės Ingos Skripkos kūrybą bei projektą „My historical grandma’s mode of life“. Jame autentiška sena tekstilė atgimsta moderniame rūbe ir nutiesia tiltą tarp praeities ir ateities. Tai sužadino dar daugiau malonių atsiminimų ir sukėlė ne mažiau klausimų!
Inga, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado mados dizainas.
Manau, kad per teatrą. Pamenu, paauglystėje apsilankiau spektaklyje „Žuvėdra“. Iškart po to nusitiesė tvirtas tiltas į dramos teatrą – aplankiau visus tuo metu rodytus spektaklius, nebuvo jokių išimčių. Retkarčiais pamąstau, kad būtent tuomet ir prisikasiau prie teatro šerdies. Tiek geri, tiek blogi spektakliai darė man įtaką –mąsčiau, kad ir aš norėčiau ten atsidurti. Nemėginau suprasti, ką ten galėčiau veikti, tačiau apie vaidybą net nebuvo minties. Mane traukė bendra visuma, kuri spektaklio metu transliuojama nuo scenos.
Žinoma, turbūt prisidėjo ir keletas kitų gyvenimo epizodų. Pavyzdžiui, kai bičiulis nusprendė pats pasisiūti išleistuvių kostiumą. Susirado siuvimo kursus, o aš iš paskos nukiūtinau, nors nieko rimto nemąsčiau – norėjosi gerai praleisti laiką. Visas procesas mane taip sudomino, kad gavau dovanų siuvimo mašiną. Taip ir ėmė dėliotis dėlionė – supratau, kad noriu tapti teatro kostiumų kūrėja.
Vedama tos minties, patraukiau į Vilniaus dailės akademiją. Tiesa, ne viskas iškart susiklostė taip, kaip planuota. Paskutinę akimirką išsigandau ir vis dėlto pasirinkau tapybą. Po studijų išvykau svetur, stiprinau žinias, bet grįžau prie pradinio plano – atsiradau teatre ir ėmiau kurti kostiumus spektakliams.
O ar kada teko pagalvoti
apie planą B?
Teko – visgi kūryba yra nepastovi sritis, nuolatos kintanti ne pagal numatytus planus. Kartais pamąstau, kad gyvenu dvigubą
gyvenimą, nes daugelis mane žino tik kaip dizainerę ar menininkę. Be to, su draugu turime sušių trucką, o dar retkarčiais darbuojuosi ir su reklamos agentūromis. Jeigu tiksliau, kostiumų departamente. Man šie papildomi darbai įdomūs, tačiau didelių ambicijų neturiu –tai tik planas B tam, kad galėčiau patogiau darbuotis prie plano A.
Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?
Pastaruoju metu mano darbo dienos nebėra įprastos. Praradau rutiną ir gebėjimą planuoti savas dienas, tačiau vieno dalyko periodiškas kismas vis dar nepasiglemžė – tai rytas be skubėjimo. Jeigu kibti į darbus reikia anksti ryte, tuomet galiu atsikelti dar anksčiau vien tam, kad turėčiau lėtą rytą.
Mados dizainas tau –profesija ar gyvenimo būdas?
Abu, tačiau į kūrybą stengiuosi žiūrėti labai atsargiai, kad ji manęs neprarytų. Žinoma, norėčiau gyventi patogiai, kad diena poetiškai plauktų pasroviui, tačiau nežinau, kiek tuomet būčiau pati sau nuoširdi. Nuo nieko nebėgu, leidžiu viskam formuotis natūraliai –kartais pasiduodu avantiūroms vien tam, kad galėčiau toliau tobulėti ir ieškoti savo kelio. Taip galima patikrinti save, suprasti, kas esi ir su kuo nori eiti šiuo kūrybiniu keliu.
Pakalbėkime apie vieną naujausių tavo kurtų kolekcijų „My historical grandma’s mode of life“. Abi tavo močiutės yra kilusios iš to paties kaimo ir gyveno kaimynystėje prie Stakliškių. O viena jų – Marcelė – ir paskatino tave imtis šio projekto.
Ganėtinai sunku nupasakoti, kaip susidėliojo tie žingsniai, tačiau dabar, prabėgus nemažam laiko
tarpui, galiu pasakyti, kad tai lengvai galėjo ir neįvykti. Turėjau močiutę, kuri audė, – ji padovanojo man dalį savo darbų, tad beliko subręsti tam, kad pastebėčiau ir įvertinčiau jos kūrinius. Pati iki šiol nesuprantu audimo – viskas ten labai sudėtinga, nors likusi močiutė Stakliškėse man bando viską paaiškinti. Gali būti, kad išsiaiškinus dings ta magija ir žavesys – galbūt tada nustosiu dirbti su šiuo projektu.
Kolekcijoje vyrauja
šimtamečiai lietuviško rašto audiniai, kurių randi močiučių skryniose ar archyvuose. Ar būna, kad žmonės patys pas tave ateina su savais audiniais ir paprašo drauge sukurti ką nors ypatinga, ar visgi stengiesi visą kūrybinį procesą pasilikti sau?
Pradžioje, vos užgimęs, šis projektas buvo daugiau istorija apie lietuvišką paveldą, kurią pasakojau per savo močiutės „divonus“. O tam, kad turėčiau ką papasakoti, teko pasidomėti Marcele ir jos kūryba – tuo metu ir išgirdau mane sužavėjusių istorijų. Viskas būtų buvę dar magiškiau, jeigu apie audimą man būtų papasakojus pati močiutė – deja, nespėjo, tad teko rinkti medžiagą klausinėjant mamos. Ilgainiui patirtimi norėjosi dalytis ir su kitais, kad jie tai taip pat atrastų, sužinotų daugiau faktų ir istorijų apie savo šeimą. O jei tik norėtų, istorinį austinį paverstų į objektą ar rūbą.
Dabar žmonės pas mane ateina su savo močiučių austiniais – aš pati visus kviečiu, nes tai projekto dalis. Sakyčiau, vyksta mainai: dovanoju savo idėją dizainui už istoriją apie to austinio kilmę. Dar maloniau, kai turiu galimybę ne tik susipažinti su austinio istorija, bet ir susitikti su jį nuaudusia moterimi. Tokie įvykiai išties reti, tačiau man tai –didžiausias šio projekto variklis.
Kolekcija „My historical grandma’s mode of life“ norėjai parodyti turtingą Lietuvos kultūros paveldą ir palyginti tradiciją su dabartimi. Papasakok, kokių paralelių pavyko įžvelgti? Tiesa, lietuviškos tradicijos ganėtinai nelanksčios, nėra bandoma jų pritaikyti prie šių dienų, jos pateikiamos gana konservatyviai. O aš labai nenoriu, kad viskas nugrimztų užmarštin. Sutinku, tradicijų pamatai turi išlikti tokie, kokie yra, tačiau svarbu ieškoti būdų jas perteikti kitais būdais, kurie paskatintų žmonių susidomėjimą šiandien. Juk visų kultūrų esmė –perdavimas iš kartos į kartą. Kitaip šalies kultūra gali būti pasmerkta žlugti.
„My historical grandma’s mode of life“ esmė – mūsų paveldą pateikti kitais būdais, išlaisvinti iš konservatyvumo ir sužadinti smalsumą ateities kartoms. Manau, kad viskas pavyko išties sėkmingai. Tikslas buvo ir tebėra labiau sudominti jaunąją kartą – į tai ir buvo orientuotasi. Džiaugiuosi, kad šiandien projektu domisi ir jį palaiko skirtingos kartos.
Inga, esi menininkė, nors tavo kurti drabužiai puikiai atrodo tiek ant podiumo, tiek parodų erdvėse. Įdomu, o kas tau pačiai artimiau –kurti dėvimus drabužius ar kostiumus, kurie virsta skulptūromis? Ačiū tau! Nelengva atsakyti į šį klausimą, tačiau manau, kad viskas dėliojasi savaime. Podiumas niekuomet nebuvo mano siekiamybė – pati kūrybos pradžia mane ten nunešė. Tačiau nežinau, ar podiumas man leidžia perteikti savas kūrybines idėjas.
Rasa Nebasa nuotr.
Rasa Nebasa nuotr.
Žinoma, džiaugiuosi tai išbandžiusi ir nesakau, kad uždarysiu duris, tačiau bent man akademijos laikais buvo smagiau užsiimti objektų kūrimais ir idėjų perteikimais metaforomis. Tai man pasirodė platesnis laukas kūrybinei iškalbai.
Pradėjusi dirbti su „My historical grandma’s mode of life“, supratau, kad startavau iš naujo, bandžiau save perteikti kitoje erdvėje, kurdama objektus ir tuomet juos instaliuodama į rūbą. Dabar atrodo, kad esu tame kelyje, kai turiu galimybę smalsauti ir ieškoti pateikimo formos. Vienu metu mėčiausi ir išsikėliau sau tokį mini ultimatumą apsispręsti, kas esu – menininkė ar rūbų dizainerė. Dar ir dabar ta „kirmėlė“ yra, tačiau kur kas mažesnė, nes supratau, kad reikėtų nebespausti savęs, koncentruotis į kūrybą ir nenusistatyti jokių rėmų.
Savo socialinių tinklų paskyroje pasakojai apie „abrūsą“ su užrašu „Labas rytas“, kurį viena tavo klientė parsivežė iš mamos sodybos. Pasirodo, tai buvo audinys, kurį prieš daug metų jos mamai padovanojo simpatija. Ar per visą šitos kolekcijos kelionę buvo dar kokių panašių įdomių nutikimų, kuriais norėtum pasidalyti?
Šią istoriją vadinu pirmąja sms žinute savo simpatijai. Matyt, kad apie meilę. Į studiją atkeliavo reto
grožio austinis, kokio turbūt dar nebuvo tekę matyti, –atrodė tam laikotarpiui net pernelyg prabangaus rašto ir sudėties. Vilna ir kando, ir šildė taip, kaip nei vienas kitas iki tol matytas austinis. Jis atkeliavo iš Aukštaitijos, mano klientės Martynos dėka. Jos senelis buvo kaimo piršlys – pasakojo, kad kaimynystėje gyvenantieji
dažnai kreipdavosi ir prašydavo papiršliauti, nes visi tikėjo gera akimi, už kurią ir apdovanojo minėtu austiniu. Visos istorijos nežinau, tačiau iš dovanos sprendžiu, kad senelis darbą atliko geriau negu tikėtasi. Likau tokia sužavėta austiniu, kad net bandžiau Martyną atkalbėti nuo sukarpymo.
Dokumentiniame cikle „Vizionieriai“ mados žurnalistė Deimantė
Bulbenkaitė sakė, kad tu gebi nutiesti labai įdomų tiltą tarp praeities ir ateities, bet tuo pačiu metu labai gerai reflektuoji dabartį. Apie ką tavoji dabartis?
Šiuo metu keliauju po Lietuva ir renku medžiagą apie esamas ar buvusias audėjas, jų anūkus. Rugpjūtį pristatysiu fragmentišką parodą iš to, ką pavyks surinkti, tačiau tai dar ne finišas. Renkamos medžiagos tikslas – katalogo išleidimas, tačiau lygiagrečiai rezgu naujas mintis bei ieškau naujų temų kitiems projektams.
Pastaruosius penkerius metus dviračiu po Kauną raižantis Lukas Tomaševičius visada apsidžiaugia, kai mieste pamato ką nors dėvintį jo sukurtus šortus, kuprinę ar kitą objektą. „Studio Archetip“ – taip vadinasi mūsų mieste šaknų turinčio vilniečio prekės ženklas, kurio vaikinas nesiekia apgyvendinti greitai besikeičiančiame mados pasaulyje. Iš tiesų ir jį patį gatvėje atpažinti nesunku – buvau mačiusi tik jo gaminius, bet priartėjus sutartam pokalbio laikui gana lengvai pavyko susieti juos ir kūrėją. Viskas žemiška, žmogiška, paprasta, patogu.
Vilniaus dailės akademijoje baigei tekstilės meno ir dizaino studijas. Kodėl rinkaisi tai, o ne, pavyzdžiui, mados dizainą?
Kartą būdamas Anglijoje pamačiau chebrą, pasistačiusią šilkografijos aparatą. Pasidomėjau, pačiupinėjau ir grįžęs pats pasidariau rėmą. Paspausdinau marškinėlių sau, draugams. Kartą ruošėmės važiuoti į festivalį, kur draugai grojo, jie ir sako: atsivežk marškinėlių. Užsidirbau gal 350 litų – kosmosas! Tada supratau, kad tokia veikla gali būti smagi, įdomi ir dar naudinga. O vėliau viena pažįstama paminėjo, kad yra tokios studijos, – nebuvau apie jas girdėjęs. Man tuo metu labiau norėjosi daugiau sužinoti apie technologinę pusę, negu pačiam kurti drabužių dizainą. Audimas, dažymas, vėlimas, nėrimas, spausdinimas... Vėliau, paragavus žinių akademijoje, atėjo ir domėjimasis produkto dizainu, pradėjau eksperimentuoti ir gilintis, kaip paruošti brėžinius, kad siuvėjas, konstruktorius suprastų. Kaip į procesą įtraukti daug žmonių!
Beje, mano senelis iš Kauno. Didelis Kauno patriotas! Jo tėvas prie Neries veikusiame tekstilės fabrike „Lima“ dirbo lyg vairuotoju, lyg pagalbiniu. Senelis gana vaizdingai pasakodavo apie ten austus audinius, man tai įsiminė.
Jis džiaugiasi tavo gyvenimo keliu?
Senelis dirbo visai kitoje srityje, bet jam irgi tekdavo daug derinti ir bendrauti tai su vienais, tai su kitais. Jis man sakydavo: nesvarbu, ką pasirinksi, svarbu, su kokiais žmonėmis ir kokių ryšių turėsi. Būna, parodau jam kokią savo kurtą striukę, pačiupinėja, sako: neblogai, neblogai.
Žinai, iš tiesų būtent per kitus žmones tave ir atradau.
Sunku buvo nepastebėti daug judantiems ir kaistantiems klubo „Lizdas“ šokėjams pasiūlytų šortų, vėlų rudenį vykstančiam kino festivaliui „Scanorama“ sukurtų pirštinių (o ne šaliko, kas būtų jau visai tradicinis ir nuobodokas suvenyras). Visai neseniai nudžiugau išvydusi, jog sukūrei kai ką ir Biržuose veikiančiam barui „Tipas“, kuriame visai neseniai teko lankytis ir susipažinti su įkūrėjais. Kaip surandi visus šiuos žmones ir jų veiklas?
Didžioji dalis tokių bendrysčių užsimezgė spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėjų Gabrielės ir Ingos dėka. Susipažinom Kauno kultūros mugėje. Pirmiausia internete pamačiau jų su Giedriumi Buču sukonstruotą šilkografijos karutį, man jis priminė tai, ką regėjau Anglijoje. Susirašėme, susitikome mugėje, ir jos vis kam nors apie mane papasakoja. Abiem pagaminau darbinius švarkus, tai ir jie kartais tampa pretekstu naujiems projektams.
Žvelgiant į tavo sukurtus objektus, kas juos vienija ir išduoda, kad tai tavo kūriniai?
Jei turi galvoje žmogaus santykį su daiktu, pirmiausia tai – medžiaga. Stengiuosi dirbti tik su natūraliais audiniais. Jie dažnai grubesni, storesni. Tavo minėtam „Tipui“ darėme vasarinius marškinius, bet jie storesni nei įprastiniai. Forma minimalistinė, bet ji aiškiai kalba apie objektą. Spalvynas mano niūrus, senovinis (juokiasi). Juk žodis „archetipas“ ir reiškia pirminį, pirmapradį.
Neseniai buvau Indonezijoje, kur mokiausi tekstilės ir kitų medžiagų dažymo natūraliu mėlynu indigo pigmentu. Planuoju sukurti tokią mėlyną
kolekciją, tai bus tiems, kurie klausia, kada jau bus spalvų.
Su tekstilės menininke Raminta
Beržanskyte, mados kūrėja
Morta Nakaite ir kompozitoriumi Dominyku Digimu dalyvavai
meninėje rezidencijoje Ramygaloje. Tave įkvepia kitų sričių kūrėjų darbai?
Be jokios abejonės, todėl nuolat veliuosi į bendrus projektus. Minčių generavimas su žmonėmis iš kitų sferų padeda suvokti, kaip dar galima galvoti. Individuali kūryba turi pavojų – užsidarius lengva pradėti kartotis, ypač jei pirmieji bandymai pasiteisina. Kiti menininkai ir kita minčių seka, vedanti iki norimo rezultato, tiesiog plečia akiratį.
Visgi spėji pabūti ir individualistu – liepą pristatei pirmąją „Studio Archetip“ kolekciją. Ką nori ja pasakyti?
Manau, mados pasaulis turi daug ką pasakyti apie kūrinius, kolekcijas, idėjas. Bet tai ne man. Mano kūryba –funkcionalūs dizaino sprendimai, minimalistinės pasaulėžiūros propagavimas. Kaip tik praėjusią savaitę, kai fotografavome kolekciją, vienas modelių, mano bičiulis, pasakė, kad tai 33-ijų drabužių kapsulė. Tikrai, tokia ir yra mano idėja – paprastas garderobas, kurio dalys dera tarpusavyje, netriukšmauja, neapkrauna vartotojo, o aprengia jį. Kokybiškai, taip, kad būtų gerai ir kūnui, ir dvasiai.
Ar dar beperki gatavus rūbus?
Tenka pirkti kojines ir apatinius. Na, ir batus. Beje, svajoju išmokti gaminti batus. Jei pamatau instagrame ar kitur kokį unikalios avalynės gamintoją, labai atidžiai viską peržiūriu nuo A iki Z. Žinai, prieš pradėdamas kurti rūbus ir kuprines maniau, kad tai labai sudėtinga, bet pažvelgęs į išklotinę suvoki, kad gana paprasta. Bet batų pasaulis man kol kas atrodo daug paslaptingesnis.
Prisiminiau, kur dar mačiau tavo kūrinį – ogi Iljinų name, kur vyko „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ rengtų modernizmo interpretacijų dirbtuvių paroda. Tu pristatei fotelį, įkvėptą apvalių Kauno langų.
Ar prie dirbtuvių prisijungei, norėdamas geriau pažinti naują miestą?
Kai dabar pasakei, tai turbūt kažkur pasąmonėje glūdėjo noras susipažinti su dizaino, architektūros bendruomenių atstovais. Tiesiog pamačiau skelbimą feisbuke, užsiregistravau ir sulaukiau kvietimo prisijungti. Patirtis buvo nereali ir kūrybiškai naudinga, kaip ir visi praėję metai Kaune. Net Kiemų šventės metu Laisvės alėjoje kūrėme skulptūras. Grįžtant prie modernistų, tai buvo viena įdomiausių ir plačiausio spektro rezidencijų, kokioje yra tekę dalyvauti. Ji buvo ištęsta laike, susitikdavome, išsiskirdavome... Kaip dizaineris, siekiau išlipti iš savo kūrybinės dėžutės, taip ir sukūriau fotelį. Beje, po studijų esu dirbęs su interjero dizainu. Manau, baldai, taip pat indai, konceptualiai mąstant apie žmogaus santykį su aplinka, nėra taip toli nuo drabužių. Fotelis – apskritai labai asmeniška.
Pavyzdžiui, man visada būna įdomu, kaip tas pats drabužis gulės ant manęs ir kaip – ant modelio. Į fotelį įkrintam irgi kiekvienas skirtingai.
Ar lengva pragyventi ir išgyventi jaunam kūrėjui, kuriančiam originalius dalykus?
O kas yra lengva? Esu dirbęs daug samdomų darbų, tai irgi nebūdavo lengva. Visur sava specifika. Nuosavus sunkumus man spręsti maloniau, jaučiuosi turintis kontrolę. Streso lygis aukštas, taip, bet daugiau ir atsakomybės. Neturiu jokio kolegos, kuris pamiršo uždėti antspaudą ar išsiųsti deklaraciją, neturiu direktoriaus, kuris atsako prieš klientą. Na, turiu siuvėjas – už jų darbą irgi esu atsakingas. Esu viskas viename. Jei kažkas negerai, einu ir sprendžiu, ir tai greičiau, nei laukti, kol išspręs direktorius. Nukenčia laisvalaikis, bet man taip įdomiau. Kartais, ypač bendruose projektuose, nesijaučiu, kad dirbu, – atrodo, kūrybiškai kažką veikiam. O vėliau ir pinigai įkrenta. Nesu verslininkas iš prigimties, bet visa tai išmokstama.
Arvydo Čiukšio nuotr.
Naršydama po „VIELA“ kolekcijas pagavau save medituojant – užbūrė simetriški siluetai, ramios spalvos ir skulptūriškos kompozicijos. Greit į galvą toptelėjo mintis, kad tokią patirtį būtų galima pavadinti maditacija, savita atsvara greitajai madai. Šį drabužių ženklą kuria dizainerė Joana Rožkovaitė, pirmąją suknelę pasisiuvusi dar studijų laikais. Tai drabužiai, įkvėpti klajojimų po miestą, architektūros, tvarumo ir jautraus aplinkos stebėjimo. Joana interviu nekart paminėjo ir kitas jai svarbias vertybes: rūpestingumą, ilgaamžiškumą, meilę. Pastaroji labiausiai atsiskleidžia „VIELA“ vestuvių kolekcijose, o šį rudenį laukia ir kita naujiena – pirmoji „VIELA“ kolekcija vyrams.
Joana, papasakok, kaip atsidūrei mados srityje. Kas paskatino pradėti „VIELA“ veiklą?
Smalsumas madai atsirado dar mokykloje. Pirminiu impulsu galėčiau įvardyti 10 dešimtmečio „Vogue“ žurnalus, kuriuose atradau fotografo Peterio Lindbergho ir Helmuto Newtono įamžintas kolekcijas. Tuo metu įstojau į lietuvių filologijos ir leidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kalba, literatūra man visada buvo be galo artima ir atrodė, jog tekstai padės lengviau išspręsti egzistencinę „mįslę“ bei suteiks kryptingumo kasdienybėje. Pamenu, analizavome Henriko Radausko eilėraštį ir vienoje eilutėje įstrigo žodis „viela“. Ilgos valandos analizuojant tekstus, lietuvių kalbos gramatikos ir kirčiavimo paskaitos reikalavo nemenkos disciplinos, bet į sąmonę vis grįždavo dėmesingumas drabužiui. Esu tikra: jei mintys pasikartoja, tai ne be reikalo. Tad maždaug po pusmečio studijų nusprendžiau susikurti klasikinę suknelę su šalikėliu, visiškai minimalistinio silueto. Per pirmąjį primatavimą apėmė naujas jausmas, kūrybinis, drąsus ir visiškai atsakęs į pirminį smalsumo klausimą. Taip nusprendžiau pamėginti išleisti pirmąją riboto kiekio kolekciją, kuri buvo siuvama tik pagal individualius išmatavimus, nes tvarumo ir išskirtinumo idėjos man visada buvo aktualios.
Tavo kuriami drabužiai spinduliuoja ramybe, į juos žiūrėdama pagalvojau, kad tai mados ir meditacijos sąjunga, gal net galėtumėm tam sukurti naujadarą – „maditacija“.
Lengvi audiniai, skulptūriški siluetai, švelnios spalvos, harmoninga visuma – tuo pasižymi „VIELA“ kolekcijos.
Kaip atradai savo stilių?
Nors viena pirmųjų sudedamųjų dalių kuriant prekinį ženklą buvo
smalsumas, puikiai suvokiau, koks tai atsakingas žingsnis, ypač gyvenant tokioje gausoje. Man visad norėjosi, jog kuriamas dizainas neturėtų galiojimo laiko ir kurtų ryšį su žmogumi, kuris jį užsisako. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar didžiausią dėmesį skiriu ieškojimui, konceptualumui. Minimalistinis braižas man yra atviriausia kalba savajai auditorijai. Skulptūriškumas, geometrinės formos ir ramūs tonai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, tačiau siekiu, kad būtent per šias sudedamąsias dalis būtų galima įžvelgti dizaino konstrukciją, funkcionalumą ir ilgaamžiškumą.
Esi minėjusi, kad įkvėpimą suteikia architektūra, japonizmas, aplinka, o kartais, atrodytų, mažos detalės, tarkim, frazė iš literatūros kūrinio. Kaip pavyksta įsikvėpti kasdienybėje ir rasti naujų idėjų?
Tikriausiai viena sunkiausių užduočių – klausimas apie įkvėpimą, nes jis neturi formulės ar konkretaus laiko, vietos. Tarsi koks transcendentinis, nuojautos jausmas. Man svarbu susikaupimas ir ieškojimas. Labai mėgstu aplankyti prie namų esantį Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Tyrinėjimas tyloje nuramina mintis ir atverčia sąmonėje naują, švarų lapą. Vienas mano mėgstamiausių japonų dizainerių Issey Miyake ir 1992 m. jo kurta apranga lietuvių olimpiečiams Barselonoje, išskirtiniai kimono siluetai man yra vienas iš didesnių
įkvėpimo šaltinių – artėjant rudens sezonui pristatysiu riboto leidimo
kolekciją vyrams. Kauno gatvės ir modernioji tarpukario architektūra
įkvėpė vieną naujausių kolekcijų, o kartu su jaunosios kartos fotografe Elena Krukonyte siekiame konceptualiai atskleisti žmogaus ir miesto santykį.
Elenos Krukonytės nuotr.
Kartu džiaugiamės, jog vienas Elenos kadras, prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos Donelaičio gatvėje, kur modelis dėvėjo baltus kimono kirpimo marškinius ir stovėjo ant jau simboliu tapusio rutulio, atsidūrė „Vogue Italia“. Na, o balta spalva visais laikais simbolizavo taiką, tai, ko mes iš visos širdies ir siekiame šiandienos pasaulyje.
Mada ir drabužiai –daugiabriaunis reiškinys, išsiplečiantis į kasdienybės, kultūros, saviraiškos ir meno sritis. Pastaruoju metu dažnai kvestionuojama greitoji mada ir per ją pasireiškiantis vartotojiškumas. Ar pati stengiesi vengti besikeičiančių madų ir dar vieno išpardavimo?
Stengiuosi dalintis tik tais kūriniais, kurie atspindi tvarumo principus. Mano akimis dizaino konstrukcija turi būti funkcionali, minimalistinio braižo, siluetas meistriškai išdirbtas iki menkiausių detalių, o kadangi kiekvienam klientui siuvama išskirtinai pagal jo išmatavimus, jis gali ir pakeisti tam tikras detales, ilgį, pasirinkti kitą audinio toną. Tendencijomis netikiu, norisi kuo meistriškiau išdirbti savo dizaino stilistiką, kuri, kaip minėjau, neturėtų galiojimo laiko. Audiniai yra atsakingai atrinkti, tik pažymėti „OEKO-TEX“ etikete, reiškiančia aukštus tvarumo standartus gamyboje, nedarant žalos aplinkai.
Įdomu išgirsti ir apie minimalistinių vestuvinių suknelių kolekciją. Ją pristatydama poetiškai sakei, kad „meilė yra stipriausia pasipriešinimo forma prieš tamsą“. Koks vestuvinių suknelių kūrimo procesas?
Kurdama vestuvines sukneles didžiausią dėmesį skiriu bendravimui ir ryšiui su klientėmis. Stengiuosi padėti išgryninti nuotakos viziją ir sukurti tinkamiausią dizainą ne tik
pagal figūros tipą, bet ir pagal asmenybę. Kitas žingsnis yra primatavimai, per kuriuos dirbame su konstruktore ir siuvėjomis. Tai man viena įdomiausių užduočių – išdirbti gaminį taip, kad jis atspindėtų visas sudedamąsias dalis: nuo pat mažiausių detalių, audinio lengvumo ir komfortiškumo iki skulptūriško, minimalistinio silueto, kuris būtų atpažįstamas kaip „VIELA“. Labiausiai džiaugiuosi tada, kai klientės po vestuvių parašo apie patirtį ir sako, jog jautėsi savimi. Tai didžiausia motyvacija, įkvėpimas ir įrodymas, kad misiją įvykdžiau.
Kokiomis pagrindinėmis vertybėmis vadovaujiesi kūryboje ir gyvenime?
Tikriausiai galėčiau pakartoti tą pačią Romualdo Rakausko fotografijų ciklo „Žydėjimas“ citatą: „Meilė yra stipriausia pasipriešinimo forma prieš tamsą.“
Kūryba man yra tikėjimas, ji lavina vidinę akį ir moko būti jautresniam aplinkai bei tave supantiems žmonėms. Rūpestis, dėmesingumas ir įsiklausymas man taip pat yra be galo svarbūs dalykai. Be šių pamatinių vertybių atsiranda daug chaoso, kuris lengvai gali transformuotis į tamsą.
Iššūkiai – neatsiejama kūrybos ir gyvenimo dalis, tačiau jų dėka tampi atsparesnis, o kasdienybė įgyja švelnesnį formatą ir neapsiriboja buitiškumu.
Galbūt pasidalintum keliais patarimais, į ką vertėtų atkreipti dėmesį ieškant savo stiliaus? Manau, renkantis drabužius svarbiausia jaustis savimi ir komfortiškai. Formulės neturiu, tačiau tendencijos, „sezono spalvos“ ar „must have“ turi mažai identiteto, skatina prisidėti prie vartotojiškumo, nuolatinio pirkimo.
Tad tereiktų sąmoningai atsižvelgti į kiekvieną drabužį, ne tik tai, kaip jis atrodo vizualiai, bet ir į pasiuvimą, audinius. Ir nepamiršti tvarumo principo.
„Kaip aš gyvenu? Gerai. Lipu į kalną, bet viršūnės dar tikrai nepasiekiau. Gal tokia dabar mano vidinė emocinė būsena. Ką tik galvojau, kad viskas, važiuoju atostogų, nebenoriu, nusibodo, sunku, per brangu, kolektyvą surinkti sudėtinga...
Ir tada gaunu žinutę iš „Kauno pilno kultūros“. Tokie dalykai motyvuoja“, – pjaustydama levandų spalvos tortą ir dėliodama puodelius kavai iš vintažinio servizo ramiai kalba Simona Poškuvienė.
Ji iš tų moterų, į kurią gatvėje norisi atsisukti, –aukšta blondinė, skvarbių akių, dailių bruožų. Visgi prie pat Kiemo galerijos, priešais Kauno valstybinę filharmoniją, esančios savimeilės studijos „Berlin Monroe“ įkūrėja neslepia, kad ne visuomet jaučiasi taip, kaip atrodo. Ir todėl tai nėra dar vienas pokalbis su dar viena kauniete, užsiimančia sėkmingu grožio verslu.
Jaunoji karta siekia Kaune
atidaryti tokias vietas, kokių dar nebuvo, trūksta, matė kažkur užsienyje. Bet grožio salonai nėra tai, ko trūkumu galėtume skųstis, nors šis iš tiesų kitoks. Kas tave paskatino nerti į šią veiklą? Buvo karantinas. Mano brolis Žilvinas, kuris su kolegomis turi klubą „Lizdas“, įkvėpė užsiimti nauja veikla. Visuomet norėjau kartu dirbti, nes jis man yra didelis autoritetas. Jei su juo – aš rami, aš galiu. Be to, visada norėjau saugios, įdomios, iššūkius keliančios darbo vietos, bet daugelį metų jos taip ir neradau, nepritapdavau. Tiek klientūra, tiek kolegės į mane žiūrėdavo kaip į neformalę. Gal net su užuojauta (šypsosi). „Berlin Monroe“ yra kitokia vieta, nes kitokia esu aš. Toje kultūroje, kurioje esu aš, yra daugybė merginų ir vaikinų, kurie nori save puoselėti – ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Todėl pasivadinome savimeilės studija. Pas mus nėra blizgančių mados žurnalų –lankytojus kviečiame iš lentynos pasiimti knygą, galima ir patiems atnešti.
Kodėl žmogui vis reikia save keisti tam, kad sau atrodytų gražus?
Tai visuomenės požiūrio ir vyraujančių normų, kurias šiandien diktuoja socialinės medijos, klausimas. Nors nuomonės formuotojai daug kalba apie vidų, vis tiek skelbia nulaižytas savo nuotraukas. Man atrodo, svarbiausia yra sveikata, nuo jos prasideda grožis. Nors gerai išmanau grožio industriją ir jos poveikį žmogaus psichologijai, pati dirbu su oda ir esu įsitikinusi, kad norint atrodyti puikiai makiažas nėra būtinas. Kosmetologe svajojau būti visą gyvenimą, tik mama anksčiau man aiškindavo, kad neverta. Man jau buvo daugiau nei 20 metų, kai apsisprendžiau, kad
visgi man to reikia. Mama galiausiai suprato ir padėjo įgyti profesiją. Beje, turiu ir kirpėjos išsilavinimą. Šiuo metu nekerpu, bet ką gali žinoti? Dabar papildomai domiuosi rinkodaros naujovėmis, nes savo salone užsiimu daugybe darbų, taip pat ir komunikacija. Klientai mus dažniausiai ir atranda per tą pačią socialinę mediją.
Kas tavo kolegės?
Dalis kolektyvo – ukrainietės. Taip sutapo, kad „Berlin Monroe“
atidarymas vyko 2022 m. vasario 26 d., tik prasidėjus karui. Metus ruošėmės, įsirenginėjome, ir tada tie siaubingi įvykiai... Ilgai galvojau – negi rengsime šokius karo akivaizdoje? Gal reikia viską stabdyti? Bet nuoširdžiai pasikalbėjome ir supratome, kad nė vienas nežinome, kas bus po savaitės. Gal karas bus jau pas mus. Taigi darome arba ne. Tuos, kurie neateis, suprasime, o tuos, kurie norės būti kartu, mielai apkabinsime. Iškart languose pasikabinome mėlynai geltonus „Hands on Press“ plakatus, ir taip mus pamatė į Kauną atvykusios ukrainietės. Studijoje įsidarbino tiesiog nuostabi nagų meistrė Ksenia, vėliau ir daugiau jos tėvynainių.
Žinoma, kolektyvas keičiasi, grožio industrijoje tai normalu, tik mano kolegė ir bičiulė Goda čia dirba nuo pirmos dienos. Turime ir nuostabiąją
Laurą, kuri dar dirba teatre grimere. Bet iš kitų salonų žmonių nevilioju. Manau, vos akį užmetus į „Berlin Monroe“ interjerą akivaizdu, kas tai per vieta, – tai irgi padeda atsirinkti.
Kas įkvėpė šį interjerą?
Tai Rūtos Jankauskaitės kūrinys (sutapimas, kad ši sostinės menininkė –ir rugpjūčio žurnalo viršelio autorė, –red. past). Ilgai ją stebėjau, bet nė nepagalvojau, kad kada nors susieisime. Iškart pajutome bendrystę, ir, nors nėra interjerų kūrėja, Rūta ėmėsi šio iššūkio, o mes su broliu įgyvendinome jos nuostabias mintis.
Pirmoji studijos salė – tai Berlyno metro interpretacija. Geltonas vagonas ir laukimo erdvė, išklijuota baltomis plytelėmis... Tiesa, kai jau pradėjome dirbti, supratome, kad geltona spalva meta žalią toną ant šviesių kirpėjų klienčių plaukų! Teko kūrybinius sprendimus kiek koreguoti, bet pradinė idėja nepasikeitė. O Berlynas juk užkoduotas pavadinime! Jį sugalvojo kitas mūsų bičiulis, didžėjus, „Kaunas 2022“ anksčiau dirbęs Laurynas Rėčkus. Holivudinis spindesys ir berlynietiška pogrindžio kultūra –jam pasirodė, kad tai tinka man, vakarėlių gyventojai.
Turbūt neišvengiamas studijos santykis ir su to paties „Lizdo“ bendruomene?
Juk net festivalyje „Audra“ buvote įrengusios pop-up saloną, kuriame kvietėte visus pasiblizginti veidus. Taip, o studijoje rengiame ir „Lizdo“ vakarėlių pre-party, juk turime čia ir barą. Klubo įdirbis komunikuojant, buriant bendruomenę mums tikrai padėjo. Turime „Šmutkalynės“ tradiciją – mainomės pabodusiais rūbais, taip jiems suteikiame antrą šansą. Greičiausiai rugsėjį šia proga susitiksime. Dar pradėjome rengti karaokės vakarus, norėtume „Berlin Monroe“ lankytojoms pasiūlyti dancehall užsiėmimus, kad galėtume visos kaip reikiant atsipalaiduoti, o naujausia idėja –meno terapija. Kad suprasčiau, kaip tai veikia, ir galėčiau apie terapiją papasakoti savo klientėms, pati
pradėjau lankyti užsiėmimus studijoje Petrašiūnuose. Tikrai labai patinka!
Man atrodo, grožio specialisto santykis su klientu neretai taip pat virsta terapija, ypač jei užsimezga ilgalaikis artimas ryšys. Sutinki su tuo?
Be abejo. Tenka išklausyti, tuomet patarti, o kartais ir nieko nesakyti. Kaip kosmetologė, žmonėms padedu išspręsti ir gana gilias problemas. Neretai matau, kaip klientė grįžta vis labiau pasitikėdama savimi, vis laimingesnių akių.
Pati mėgsti puoštis?
Taip, ir tai man yra vienas terapijos būdų. Gali matyti, kai mano nuotaika tikrai prasta, – tada stengiuosi labiau pasigražinti. Kai negali susitvarkyti su vidumi, imiesi išorės. Maskuojiesi. O kuo geriau jautiesi viduje, tuo mažiau svarbi išvaizda.
Daug dirbi. O kaip pailsi?
Neseniai buvau sodyboje, kurioje nėra elektros. Nuostabios atostogos!
Niekada nemaniau, kad man tai galėtų patikti, bet pastaruoju metu stengiuosi kuo atviresnėmis akimis žiūrėti į pasaulį ir mąstyti apie tai, kas vyksta manyje. Tai nėra paprasta, išorinį grožį puoselėti tikrai paprasčiau (juokiasi).
Dar pernai jaučiausi tikrai labai blogai, nors jau buvau „Berlin Monroe“
šeimininkė. Tiesiog atrodė, kad niekada nebebūsiu laiminga. Šiandien patinku sau daug labiau. Kiti sako, kad švyčiu. Tam reikia daug pastangų ir paieškų –ką dar galiu dėl savęs padaryti? Noriu ne tik pati to išmokti, bet ir čia, studijoje, pasidalinti su kitais.
Kalbėti apie madą paprastai ir patraukliai, pristatyti jaunus talentus ir kurti stilingą miestą –tokios veiklos kryptys apibūdina „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimo organizacijos „Kylantis Kaunas“ kontekste užgimusią iniciatyvą „Komoda“. Projektas miestiečiams turbūt geriausiai pažįstamas iš festivalio „Audra“ metu organizuojamų mados šou, tačiau vien jais „Komodos“ veikla neapsiriboja. Greta kolekcijų pristatymo mieste atrandame parodų, straipsnių apie madą, interviu su dizaineriais ir bendrų projektų su įvairiais menininkais. Apie iniciatyvos tikslus, tendencijas Lietuvoje ir norą priartinti madą prie žmonių kalbėjomės su kolektyvo narėmis Guste Vaivilavičiūte ir Aiste Kazokaite.
Prisimindamos pirmuosius
„Komodos“ gyvavimo metus pašnekovės pasakojo, kad idėja gimė norint pristatyti Kauno stilių, atiduoti jam duoklę ir sulaužyti stigmą, jog jis, palyginus su Vilniumi, yra nemadingas miestas. Po truputį projekto žvilgsnis plėtėsi ir pagrindiniu tikslu tapo ne vieno miesto, o visos Lietuvos jaunųjų mados kūrėjų atradimas ir pristatymas. Tiesa, neapsiribota ir vien Lietuva – praėjusiais metais „Komodos“ mados šou dalyvavo ir keli užsienio dizaineriai. Šiuo metu
„Komoda“ – tai platforma, kuri siekia išaukštinti kylančią madą ir atkreipti dėmesį į naujus talentus: dizainerius, modelius, fotografus.
Priešingai negu nemaža dalis mados šou, projekto renginiai yra atviri, nemokami, vyksta viešose miesto erdvėse, tad yra lengvai prieinami visiems. „Mada yra visur ir mus supa kasdien. „Komoda“ nori parodyti, kad nėra atskirties tarp paprasto žmogaus ir mados pasaulio“, – mintimis dalinosi Gustė. Kolegei antrino Aistė: „Ilgai stebėjome, kaip žmonės rengiasi Kaune, juos fotografavome. Siekiame madą išnešti į lauką, parodyti, kokia ji yra ir kokia gali būti. Nesinori, kad mada būtų elitizuojama ir liktų tik industrijos šou ar žurnaluose, tad siekiame pristatyti madą ir stilių taip, kad jie būti suprantami ir artimi visiems žmonėms.“ „Komodos“
komanda tiki, kad jaunų dizainerių populiarinimas padeda puoselėti visuomenės sąmoningumą, plečia akiratį, tad galiausiai turime daugiau
žmonių, kurie domisi šia sritimi ir gali padėti augti naujiems talentams.
„Komodos“ mados šou kasmet vyksta vis kitoje miesto erdvėje. Kartu su įžanga į didžiąją „Audrą“ buvusiu „Per_kūnijos“ festivaliu pristatyti „Pamatai“ kvietė su jaunų dizainerių darbais susipažinti Nepriklausomybės aikštėje, pernai „Rezidencija“ vyko Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, o šių metų „Terasa“ – prie Kauno valstybinio muzikinio teatro, istoriniame Miesto sode.
„Norėjome, kad pačios Kauno gatvės, ypač Laisvės alėja, taptų simboliniu podiumu, kuriuo juk eina beveik visi kauniečiai“, – pasakojo Aistė. Pasirinkti šias lokacijas paskatino tiek renginių partneriai, pavyzdžiui, Nepriklausomybės aikštėje įsikūręs klubas „Lizdas“, kurio kolektyvas organizuoja „Audrą“, tiek kitų „Kaunas 2022“ projektų idėjos. Pavyzdžiui, programa „Modernizmas ateičiai“ įkvėpė „Komodos“ žmones ieškoti įdomių architektūrinio paveldo lokacijų. Pašnekovės pastebi, kad mados atvedimas į netradicines vietas leidžia ne tik kitaip pamatyti drabužius, bet ir suteikia erdvėms papildomų prasmių.
„Komodos“ komanda teigia, kad dizainerių atranka į mados šou išties didelė. „Rinkdamiesi dizainerius žiūrėjome į jų siūlomus eskizus, vertinome, ar jie įdomūs, aktualūs ir įgyvendinami. Taip pat atkreipėme dėmesį į ankstesnius autorių darbus,
idėjas, kūrybos kryptį“, – pasakojo Aistė. Pašnekovės pastebi, kad Lietuvos madoje aptinkame daug tamsių spalvų, geometrinių formų. „Tokie kūriniai yra labai kokybiški ir meniški, bet Lietuvoje tai po truputį tampa standartu, iš kurio ribų retas išeina. Mūsų sprendimai įtraukti autorius, kurie yra linkę eksperimentuoti su formomis, spalvomis, tekstūromis, pasiteisina –tai sukuria visai kitokią emociją“, –mintimis dalinosi organizatorės.
Paprašius palyginti „Komodos“ mados šou dalyvavusių Lietuvos ir kitų šalių dizainerių požiūrį, merginos mini, kad užsienio kūrėjų dizainuose galime pastebėti kiek daugiau laisvės. „Lietuvoje dar gana ryškus etaloninis požiūris į madą. Kol kas į mus nėra kreipęsi lietuviai, kuriantys drabužius nestandartinio dydžio modeliams.
Išlieka kažkiek pasąmoningai senamadiško požiūrio, kai savo galvoje turi specifiškas gaires, – Lietuvoje gana sunku nuo to pabėgti. Tačiau jaučiame, kad jaunoji karta stengiasi eksperimentuoti, ieškoti naujų sprendimų“, – situaciją apžvelgė Gustė.
Dar viena „Komodos“ veiklos pusė –tai noras parodyti mados sinergiją su kitomis meno šakomis. Vienas tokių pavyzdžių – nuotraukų paroda „Kai stilius išblaško tylą“, kuri atskleidžia ryšį tarp mados ir muzikos. „Komoda“, bendradarbiaudama su Lietuvos atlikėjais Gabriele Vilkickyte, Evgenya Redko, Luku Pilkausku, grupėmis „Baltasis Kiras“ ir „Kedrostubùras“,
siekė išsiaiškinti, kaip jų muziką, emociją galima perteikti per madą, erdves, nuotraukas ir net jų redagavimą. „Labai įdomu pabandyti pažaisti skirtingų pojūčių perkėlimu į kitą terpę, perteikti garso turinį per vizualus“, – pasakojo Gustė.
Be to, „Komoda“ savo socialiniuose tinkluose kviečia madą pažinti per įvairiuose filmuose pasitelkiamus drabužius, ikoniškus pasaulio muzikos atlikėjų įvaizdžius. „Su šia komunikacijos kryptimi norėjome žmonėms papasakoti apie madą kitaip, pasitelkdami aspektus, kurie daugeliui artimi ir pažįstami. Pasirinkę mums paties stilistiškai įdomius lietuviškus filmus, kvietėme atkreipti dėmesį, kaip juose pasitelkiami drabužiai, ką tai duoda kino juostoms. O kurdami fotosesijas, įkvėptas muzikos atlikėjų, pabandėme įsijausti į tai, kaip jie rengtųsi dabar, kur lankytųsi, kaip tai galime pritaikyti šiandienai“, – aiškino Aistė.
Dabar kuriama interviu su dizaineriais serija, aktualijų apžvalgos, toliau planuojami mados šou po truputį leidžia augti „Komodos“ komandai. Dėmesio centre visuomet išlieka noras apie madą kalbėti suprantamai ir įdomiai paprastiems žmonėms. Po keleto veiklos metų ir jau įgautos patirties „Komoda“ siekia būti tvariu, save išlaikančiu projektu, kuris gali suteikti balsą kylantiems dizaineriams, originaliems Lietuvos mados ženklams bei edukuoti visuomenę.
54 Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Rolandas Rimkūnas. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
VASARĄ PALYDĖTI KAUNE GALITE SU MUZIKOS GARSAIS, ŠOKIO SŪKURYJE, DISKUSIJŲ AUDROJE AR NAUJŲ
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
PARODŲ DAUGIAULABIRINTE. RENGINIŲ KAUNE KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
Kęstučio g. 62
Prieš trejus metus trumpam suspindėjusi pop-up galerija „Green Gallery Kaunas“ atnaujina savo veiklą ir pristato naują parodą kitoje erdvėje, o tiksliau – „Kitoje galerijoje“. „Pulsas“ skiriamas jaunosios kartos tapytojams ir muša stiprios šiuolaikinės kūrybos ritmą: menas yra itin dinamiškas, nuolatos kinta ir nestovi vietoje, todėl dažnai naujausios ir šviežiausios kūrybinės idėjos paskęsta milžiniškame nūdienos informaciniame fone. Parodoje – Jonas Motiejus Meškauskas, Kristijonas Žungaila, Lukas Marciulevičius ir Šarūnas Baltrukonis.
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Kiemas Vilniaus gatvėje. 1925–1930 m. © Lietuvos nacionalinis muziejus
Paroda – tai muziejinis tyrimas, vaizduotės pratimas, atviras klausimynas. Kokia iš tiesų buvo kūrėjo, fotografo Antano Ingelevičiaus (1892–1947) asmenybė? Kodėl jis pasirinko fotografuoti XX a. 3–4 dešimtmečių Kauną kitaip nei kiti to laiko fotografai? Kodėl taip ir nepakliuvo į Lietuvos fotografijos istoriją? Kaip jo darbai 1948 m. atsirado Vilniaus etnografinio muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) saugyklose?
Parodoje iš fotografijų brėžiamas dar nematyto, kaip ir Antanas nepažįstamo, nefasadinio Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalvos, bet ir žmonės. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Šeštadienis, 08 05, 11:00–20:00
Šilainių sodai, Kauno tvirtovės VIII fortas
Tai atvira šventė visiems, kurie galbūt iki šiol nedrįso įsitraukti į kultūrinius ir meninius procesus. Septyni Lietuvos menininkai –Vita Zaman, Vytenis Burokas, Laura Stasiulytė, Andrius Zakarauskas, gintare konde, Anastasia Sosunova ir Augustas Serapinas – kurs po naują meno kūrinį viešai gamtos-mieste tematika, o susirinkę žmonės galės ne tik stebėti šį procesą, bet ir patys išmėginti įvairias kūrybos technikas dirbtuvių metu. Vakare vyks jaukūs muzikos pasirodymai ir ekskursijos po VIII fortą. Šventę apibendrins pokalbis su plenero kuratore Vita Zaman ir suneštinis gamtos gėrybių piknikas.
Sekmadienis, 08 06, 17:00
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla
Birželį ir liepą vykusių pasidainavimų sezoną užbaigs dar 1986 m. susikūrusio Akademijos (Kėdainių raj.) kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ koncertas. Vakaro programą pratęs Lauros Lukenskienės vadovaujami Kauno folkloro ansambliai „Saulėlio“ ir „Kadujo“.
08 08–08 11
Lietuvos švietimo muziejaus kiemelis, Vytauto pr. 52
Antrus metus rengiamas koncertų ciklas „Rugpjūčio laiškai“ bardų kūrybos mylėtojus kviečia į susitikimus su Kostu Smoriginu, Audriumi Balsiu ir Martynu Kuliavu, Olegu Ditkovskiu ir Sauliumi Bareikiu, Andriumi Kaniava ir Tadu Dešuku bei Aidu Giniočiu.
08 14–08 15
dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Trečiadienis, 08 09, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Santakos parko skaitykla
„Kviečiame visus žmones, mylinčius sutartinę, tiek profesionalus, tiek ir pradedančius giedotojus! Ateikite, jei pastoviai praktikuojate savo šeimose, būreliuose, mokyklose ar kolektyvuose. Ateikite, jei sutartinė jums vis dar naujas atradimas, jus taip pat kviečiame drąsiai jungtis ir giedoti šventėje! Sutartinių galios šviesa sukursime erdvę, kuri užpildys mus ilgam“, – į muziejaus kiemelį kviečia unikalaus, jau ketvirtojo tokio maratono rengėjai. Sutemus renginyje performansą atliks šiuolaikinio šokio šokėja Simona Orinska ir jos trupė iš Rygos (Latvijos performanso meno centras).
Organizatorių nuotr.
Visi, pasiilgę miško, tačiau vasarojantys mieste, kviečiami
į miško maudynes Santakos parke. Miško maudynės yra tam tikra terapijos forma, skirta sąmoningam buvimui gamtoje bei penkių ar net šešių juslių suaktyvinimui. Vaikščiosime parke taip, lyg būtume čia pirmą kartą, atsipalaiduosime ir pailsėsime, viską išvysime kitomis akimis bei patirsime gamtos gydančią galią. Atverti sąmoningo buvimo vartelius
į gamtą pakvies profesionali miško maudynių terapeutė Eva Guobė. Užsiėmimas vyks bet kokiu oru, todėl apsirenkite tinkamai, turėkite pleduką ir puodelį arbatai.
„Rugpjūčio laiškai“
08 14–08 21
Knygynas „Kolibris“, K. Donelaičio g. 41
Kauno apskrities viešosios bibliotekos organizuojama „Vasaros galerija“ visą sezoną dailės, fotografijos, grafikos ir kitų meno rūšių mėgėjus bei entuziastus kvietė patirti ir atrasti kultūrą įvairiose erdvėse. Štai kaip prisistato paskutinės šią vasarą parodos autorė: „Mėgstu meną įvairiose jo formose. Daug laiko praleidžiu gamtoje, žygiuose ir kelionėse, gražiausius vaizdus fiksuodama nuotraukose, o ypač įsimintinus – ir drobėse. Pomėgis tapybai atsirado prieš dešimt metų. Lankiau tapybos užsiėmimus, stengiuosi dalyvauti įvairiose meno edukacijose ir projektuose.“ Susitikimas su tapytoja – rugpjūčio 17 d.!
Antradienis, 08 15, 15:00
muzikos festivalis. Žolinės atlaidai
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Festivalis kartu su Lietuvos Šventojo Kazimiero seserų kongregacija kviečia švęsti Žolinę – Šv. Mergelės Marijos
dangun ėmimo šventę. Tai –tradicinis gražaus vienuolyno ir festivalio bendradarbiavimo pavyzdys. Kaip įprasta, Žolinės atlaidai Pažaislyje vyks mišių metu giedant Kauno valstybiniam chorui, kuriam diriguos Mindaugas Radzevičius. Ketvirtadienis, 08 17 / 08 31
„Olimpas“, V. Putvinskio g. 48
Kauno menininkų namai, baras „Olimpas“ ir muzikinė iniciatyva „NEfonas“ kviečia įsiklausyti į dar neatrastus tonus naujame šiuolaikinės gyvos muzikos koncertų cikle, kuris suteikia sceną jauniems kylantiems atlikėjams ir atlikėjoms. Rugpjūčio 17 d. savo instrumentus išbandys grupės „DIKVAS“ ir „Garma“, o paskutinę vasaros dieną –„Kyla vėjas“ ir „ORAI“.
08 21–08 31
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla
Gražvydo Jovaišos nuotr.
Miestiečių bei atlikėjų numylėtas ir tarptautinio pripažinimo sulaukęs renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ sugrįžta! Paskutiniuosius vasaros vakarus palydėsime muzikos bei šiuolaikinio šokio pasirodymais, kino peržiūromis ir parodomis, kurios atkeliaus į bendruomeniškiausius daugiabučių kiemus visame Kaune.
Renginių programa, lokacijos ir daugiau informacijos: www.kmn.lt
Paskaitos dalyviai sužinos, kaip stiprinti organizmą vaistažolėmis, kaip išlikti sveikam, o susirgus greičiau pasveikti, kaip pasigaminti lietuviškų prieskonių bei įvairių vaistažolių mišinių ir išgirs daug praktinių receptų, kaip vaistažolės gali tapti maistu ir vaistu. Dr. Marius Lasinskas – vaistažolininkas, VDU ŽŪA dėstytojas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas. Renginio metu bus pristatoma naujausia jo knyga „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“.
Ketvirtadienis, 08 24, 19:00
Grupės „Garbanotas“
koncertas
„Olimpas“, V. Putvinskio g. 48
Penktadienis, 08 25, 19:00
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Šiemet šeštąjį savo albumą „Kūnas dangaus“, kuriame čiulba lietuviškai, išleidusi grupė jau pavasarojo prie jūros, sostinėje pagrojo su arfa, o rugpjūtį pirmąkart lankysis šiemet atgimusioje vieno itin žalio V. Putvinskio gatvės kiemo terasoje.
Tam, kad vasarą užkaitę kūnai atsigaivintų, o polėkį pagavusios širdys smalsumu plaktų iki kitos vasaros, koncerte užtikrins ne tik penkios gražios ir tos galingos, bet ir kartu atvykusios Žemaitė, Bona, Marytė, Teklė, Dalia ir krūva kitų įspūdingų moterų. Netgi Barbora žadėjo prisijungti, jeigu jėgos leis, savo meilę Žygiui apdainuoti!
Ketvirtadienis, 08 24, 19:00
Akustinis
Luko Pilkausko
koncertas
„O kodėl ne?“, A. Juozapavičiaus pr. 122A
Savo sceninį estrados kostiumą ir švelnius, vasara dvelkiančius šlagerius į Kauną atveš Lukas Pilkauskas, išgarsėjęs „Sodų dainomis“ ir kaskart pradžiuginantis naujomis bendrystėmis ir nostalgiškais eksperimentais.
08 25–10 29
14-osios Kauno bienalės vizualinis identitetas, aut. Vilmas Žumbys
Kauno bienalė peržengia šalies ribas: jos tęsiniai nusidrieks iki Rygos ir Liublianos. Alicia Knock ir Inga Lāce bendrai kuruojama paroda „Artumo geografija“ (Long-distance Friendships) veiks tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, kur ją įgyvendina šiuolaikinio meno festivalis
Survival Kit 14. Be to, puoselėjant augantį draugystės tinklą Kaunas ir Ryga šiais metais organizuoja bendradarbiavimą ir su Liublianos grafikos meno bienale, kurios meno vadovas –menininkas Ibrahimas Mahama.
Kauno bienalėje menininkai grįš prie tokių politiškai angažuotų medijų kaip kinas, tekstilė bei grafika ir inscenizuos fragmentišką pasipriešinimo istoriją. Gilindamiesi į ikikolonijinius vaizdinius, pagonišką simboliką, abiejų regionų mitus ir motyvus, menininkai bandys pasiūlyti bendras kalbas ir kodus.
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Koncerte į mistišką viduramžiškosios Sicilijos pasaulį klausytojus nuskraidins pirmą kartą Lietuvoje skambėsianti lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Kūrinys pasižymi didžiule dramatine jėga ir turtingu orkestriniu bei vokaliniu koloritu, kuriame susipina grigališkojo choralo melodijos, viduramžių mistika ir poetiškas rytietiškas jausmingumas.
Kūrinį atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras bei Lietuvos ir užsienio solistai. Dirigentas – Gintaras Rinkevičius.
Antradienis, 08 29, 19:00
Slemas #63
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Ketvirtadienis, 08 31, 19:00
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla
Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus. Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis
ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki penkių minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
Vakaronė su duetu „Medetka“ ir ansambliu „Piliarožė“ užbaigs visą vasarą vykusius pasišokimus, o taip pat –smagiai palydės antrąjį Kalniečių parko skaityklos sezoną.
„Medetka“ – gerai skaityklos lankytojams pažįstamas folkloro muzikos duetas. Armonikierius Vidmantas ir smuikininkė Rūta atvirose repeticijose mokė populiariausių etnografinių regionų šokių. Kauno rajono Raudondvario kultūros centro folkloro ansamblis „Piliarožė“ didžiausią mūsų kultūros turtą –tradicines dainas, šokius ir tradiciniais instrumentais atliekamą lietuvių liaudies muziką – puoselėja nuo 1997 m.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Bagdžiūnaitė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Marla Singer, Monika Balčiauskaitė.
