Issuu

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MUGĖ

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė Ieva Trinkūnaitė

2026 RUGSĖJIS

TURINYS MUGĖ

KAUNO TURGŲ ŽEMĖLAPIS

ABIPUS KULTŪROS PREKYSTALIO

16 22 PRIEŽASTIS ATVAŽIUOTI IR SUSIBURTI

TAI YRA ŠVENTĖ

NE TIK MANDARINAI

38 46

MIESTAS – KŪRYBOS VEIKĖJAS

AMATAI, KULTŪRA IR LAISVĖ

KALENDORIUS

ŽMOGIŠKŲJŲ RYŠIŲ APYKAITA Nuo tarp prekystalių užaugusių vijurkų iki nedrąsių, žvilgsnio vengiančių naujokų – greičiausiai pasaulyje nėra žmogaus, kuris nebūtų lankęsis turguje, kad ir atsitiktinai, kad ir ne visai savo noru. Turgus, prekyvietė, mugė – tai ne tik prekių ir pinigų mainų vieta, nors tokia yra jos prigimtis. Tai ir įvairiausių žmonių, susitinkančių dėl skirtingų priežasčių, kryžkelė. Čia vyksta idėjų, istorijų, patirčių ir išminties apykaita. Ar vienas gali egzistuoti be kito? Žinoma. Diskusijų rateliai, paskaitos ar dirbtuvės kuo puikiausiai veikia nieko neperkant ir neparduodant, o varškės galime įsigyti nė nemąstydami apie jos pardavėjo gyvenimo istoriją. Bet šįkart mes – apie tas kryžkeles, kuriose kunkuliuoja ir viena, ir kita. Kaunietiškas rugsėjis žurnalo temą pasufleravo pats: mėnesį pradeda jau tradicija tapusi Kauno kultūros mugė, o baigia Kauno meno leidinių mugė bei žanro klasika – Kauno mugė „Ruduo“. Tarp šių spraudžiasi ir pernai debiutavusi, iš spalio į rugsėjį

atsikrausčiusi Kauno knygų mugė – ji tikrai verta antro šanso. Lietuvos tautinių bendrijų festivalis „Kultūrų sodas 2026“ savo pavadinimu lyg ir nežada turgaus patirties, tačiau būtent šio renginio dalyvių sąraše aptikome vienus įdomiausių numerio herojų, atvešiančių istorijų, kultūros ir vaišių iš Šiaurės Afrikos. Kol įveiksite visą Algirdo Šapokos sudėliotą istorinių ir šiuolaikinių Kauno prekyviečių maršrutą (siūlome po vieną per savaitgalį, o Šilainių turguje būtinai paragaukite bulvinių blynų), ateis ir gruodis. Su juo – dar viena miestui ir jo kultūros pulsui reikalinga Kauno menininkų namų iniciatyva, istorinėje viloje suburianti įdomiausius meno bei rankdarbių kūrėjus. Na, o jauno meno medžiotojai turėtų nekantriai laukti pavasario, kai apsilankyti pakvies dvi būsimas žvaigždes ugdančios švietimo įstaigos. Taip, visi rugsėjo numerio tekstai yra apie muges, turgus ir žmogiškųjų ryšių apykaitos tradicijas. Gero skaitymo ir sėkmingų pirkinių!

KAUNO TURGŲ ŽEMĖLAPIS ŽEMĖ

ALGIRDAS ŠAPOKA GIE VILKĖS ILIUSTR.

Norint pažinti miestą, reikia aplankyti dvi vietas: jo turgų ir jo kapines. Tikiu, kad apie kapines kada nors parengsime atskirą numerį, o štai pašnekėti apie turgus – pats metas. Mane domina ne tiek tai, ką juose galima nusipirkti, kiek klausimas, kodėl jie Kaune atsirado būtent ten, kur atsirado, ir kodėl dalis jų tose vietose sėkmingai išliko iki šiol.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kauno turgaviečių žemėlapis nėra atsitiktinis. Seniau turgūs dygdavo ten, kur susikirsdavo prekybiniai keliai, pirklių ir nuotykių ieškotojų trajektorijos; ten, kur dar buvo erdvės šurmuliui, kur prasidėdavo rajonas, kur būdavo įmanoma patogiai iškrauti vežimą, furgoną ar automobilio bagažinę ir kur valdžia dar nebūdavo galutinai apsisprendusi, ką reprezentatyvesnio pastatyti. Turgūs keitė vietas, dydį ir išvaizdą, tačiau jų geografijoje iki šiol galima įžiūrėti skirtingus Kauno raidos sluoksnius.

dabartinio Senamiesčio ribų. Žymiausia šio laikotarpio turgavietė, kurios šaligatvius minu kasdien, – dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštėje veikusi Senoji rinka. Amžininkų teigimu, čia lankytis galėjo tik stiprių nervų žmonės. Apie vagystes ir visuomenėje augantį nepasitenkinimą šia vieta spaudoje rašyta dar XX a. pradžioje. Visgi turgavietė panaikinta tik 1976 m., vykdant Šv. Gertrūdos gatvės pertvarką. Sukūrus Šauklių gatvės mazgą, ši erdvė ilgam tapo „mirusia“ transporto koridoriaus parašte.

Dabar turgavietės yra miesto sandaros, istorijos ir laiko dvasios dokumentai. Tai urbanistikos be makiažo liudijimai. Vienos žymi senąsias įvažiavimo į miestą kryptis, kitos atsirado kartu su priemiesčiais. Trečios užpildė sovietinių mikrorajonų planavimo spragas. Dar kitos okupavo sandėlius ir pramonines teritorijas, kai planinė ekonomika staiga baigėsi, o prekiauti vis tiek reikėjo. Visų šiandien neaptarsime, bet po vieną pavyzdį kiekvienam sluoksniui tikrai rasime. O pabaigoje trumpai apžvelgsime, kokia gi galėjo būti Kauno turgaviečių ateitis.

Tačiau pokyčiai artėja: paskelbti šios teritorijos architektūrinio konkurso nugalėtojai – kauniečiams gerai pažįstamos studijos „Archas“ projektas „19/20“. Ši jautri teritorija turi potencialo vėl tapti traukos centru. Projekto aprašyme teigiama, kad čia bus „subalansuotai derinamas istorinio užstatymo atkūrimas“, tačiau bent jau man bet kokie istoriniai turgaus vietos ženklai, išskyrus patį perimetro užstatymą, kol kas neįžiūrimi.

Nuo senų senovės Seniausias Kauno turgus veikė dabartinėje Rotušės aikštėje. Pati Rotušė XVI a. pradėta statyti jau ilgai veikusios turgavietės centre. Kaunas visuomet buvo pirklių ir prekybininkų miestas, įsikūręs svarbių kelių sankirtoje. Čia būrėsi amatininkai, buvo sveriamos ir sandėliuojamos prekės, o į Nemuno krantinę ir uostą vedę keliai palaikė nuolatinį judėjimą. Miesto valdžia tiesiog pasistatė būstinę ten, kur miestas jau ir taip intensyviausiai veikė. Kauno turgaviečių žemėlapis gerokai išsiplėtė XIX a., miestui kylant iš

Panašiu metu, XIX a. viduryje, netoliese buvo įkurta ir kita svarbi turgavietė – Žuvų rinka. Nors pavadinimas sufleruoja ką kita, ten būta visko: pagrindinės prekės čia būdavo ūkinės – malkos, pašarai, maisto produktai. Įdomu, kad turgus veikdavo kasdien ir dažnai beveik kiaurą parą. Nuo vidurnakčio pradėdavo plūsti daržovėmis prekiaujantys ūkininkai, o 2 valandą nakties prasidėdavo didmeninė prekyba. Sugužėdavo pilni vežimai, kurių turinį paryčiais perpardavinėtojai išnešiodavo po kitas miesto turgavietes. Tai buvo tikras logistikos centras ir bazė dar tada, kai tokiais terminais Kaune nė nekvepėjo. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, turgavietėmis ir jų gyvenimu susirūpinta bene iškart. Tarpukario

Lietuvoje turgūs buvo pagrindiniai ekonominio ir socialinio gyvenimo centrai, todėl jų tvarkymas ir modernizavimas tapo vienu iš Kauno savivaldybės prioritetų. Sparčiai augančiai laikinajai sostinei reikėjo higieniškų, organizuotų ir estetiškų prekybos erdvių. Miestas aktyviai kovojo su chaotiška prekyba, purvu, perpardavinėtojais, higienos trūkumu ir gaivališku nusikalstamumu. Rūpinantis gyventojų patogumu (ir, be abejo, nepamirštant mokesčių rinkimo svarbos), 1923 m. savivaldybė nutarė, kad kiekvienas priemiestis privalo turėti savo turgavietę. Šios prekyvietės buvo vadinamos „tarpustotėmis“: jeigu iš kaimo atvykęs pardavėjas pakeliui išparduodavo krovinį, jam nebereikėdavo važiuoti į patį centrą. Taip iki karo Kaune susiformavo visas tinklas: Žuvų, Senoji, Žaliakalnio, Gyvulių (Zanavykų gatvėje), Vilijampolės, Šančių ir Panemunės turgavietės. Sovietmečiu vienos jų išnyko, kitos persikėlė, o trečios organiškai suaugo su besikeičiančiu miestu. Zanavykų turgus: prie senųjų tarpmiestinių kelių Žaliakalnyje turgus nuo XIX a. iki pat 1937 m. veikė prie dabartinės Kristaus Prisikėlimo bazilikos – būtent ten, kur šiuo metu stovi buvę radijo gamyklos korpusai, dabar virstantys „Radio City“ kvartalu. Maždaug 1937 m. ši turgavietė perkelta į Zanavykų gatvę, kurioje jau anksčiau veikė gyvulių turgus (prekyba arkliais čia vyko nuo 1926 m.). Įdomu, kad šis pokytis tuometinėje spaudoje buvo aptariamas kaip netinkamas – gyventojai prašė turgų perkelti arčiau Žaliakalnio centro, nes P. Vaičaičio ar Minties Rato gatvių senbuviams Zanavykų gatvė atrodė „per toli“.

Kodėl turgui buvo parinkta būtent ši, tuomet kiek nuošali vieta? Nors tikslių istorinių šaltinių neradau, galime daryti prielaidą, kad tam įtakos turėjo nuolatinis arklių keliamas triukšmas bei skleidžiamas kvapas, taip pat patogi lokacija atvykstantiems Ukmergės plentu (dabartiniu Savanorių prospektu) – pagrindine tarpmiestinio susisiekimo arterija. Amžininkai šią turgavietę gyrė kaip vienintelę vietą Kaune, kur ūkininkas gali laisviau apsisukti: čia pakako erdvės vežimams pastatyti ir arkliams pavedžioti. Vėliau čia perkelta prekyba ir kitais gyvuliais bei maisto produktais. Šiandien šis turgus įsimintinas savo hale, kurioje mėsa prekiaujama nuo 1961 m. Šio paviljono statybos prasidėjo dar 1954 m. Oficialiai teigiama, kad turgaus atidarymas vėlavo dėl lėšų trūkumo ir rangovų aplaidumo, tačiau manau, kad šią istoriją vertėtų panagrinėti giliau. Kaip teko girdėti tinklalaidėje „Kauno plokštelių fabrikas“, trumpai šiose patalpose spėjo paveikti ir garsinių plokštelių (šelako) fabrikas. Tai dar vienas netikėtas Kauno pramonės ir turgų istorijos sluoksnis. Aleksoto turgus – augęs kartu su priemiesčiu Kaip ir Žaliakalnio, taip ir Aleksoto turgus įsikūrė prie svarbių prekybinių kelių. 1923 m. Aleksoto turgavietė pradėjo veikti Veiverių gatvės apačioje, priešais tiltą. Ūkininkui ar amatininkui, atvykusiam nuo Suvalkijos pusės, čia buvo galima parduoti krovinį dar nepervažiavus Nemuno ir nepatekus į spūstis centre. Veiverių gatvė buvo viena svarbiausių pietinių įvažiavimo į Kauną krypčių, todėl dėsninga, kad turgus prie šios ašies išliko iki pat šių dienų, nors vėliau ir persikėlė į kalno viršų.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Aleksoto turgus išsilaikė todėl, kad jo vieta idealiai atlieka tris funkcijas: tai rajono turgus Aleksoto gyventojams, savaitgalio traukos vieta visam miestui ir strateginis prekybinis taškas prie istorinės įvažiavimo krypties. Miestui plečiantis į pietus, senoji „tarpustotė“ atsidūrė nebe pakraštyje, o didėjančio gyvenamojo rajono viduje. Pasikeitė tik turinys: gyvulius ir paukščius papildė įrankiai, automobilių dalys, drabužiai, sendaikčiai, antikvariniai daiktai ir visa kategorija prekių, kurią geriausiai apibūdina frazė „nežinojau, kad man to reikia“.

nantiems vakariau Kauno. Turgavietės kompleksas duris atvėrė 1997 m. (beje, „YouTube“ platformoje galima rasti itin įdomią iškilmių vaizdo medžiagą). Mano akimis, Šilainių turgavietė dabar geriausiai atspindi „tikro turgaus“ sampratą: čia rasi ir sukrypusius paviljonus, ir neįtikėtinai platų asortimentą, siaurus takus bei tą specifinę atmosferą, kurioje galima tiek derėtis ir laimėti, tiek pakliūti į perpardavinėtojų pinkles. Dar visai neseniai tokiu laikmečio dvasios artefaktu buvo Stoties turgus, tačiau dabar jis jau velkamas į naują, modernesnį rūbą.

Šilainiai: turgus vietoje sovietinės spragos Sovietų okupacijos pabaigoje statyti Šilainiai tapo bene tankiausiai apgyvendinta Kauno dalimi. Projektuojant šį milžinišką rajoną, planuotos ne turgavietės, o standartizuoti prekybos centrai. Vis dėlto, žlugus planinei ekonomikai ir vykstant chaotiškai privatizacijai, turgūs pradėjo steigtis natūraliai – ne tik Šilainiuose, bet ir Dainavoje, prie „Girstupio“, Kalniečiuose.

Turgų karalius Nepaminėti „Urmo“, kurį kauniečiai vis dar dažniau vadina tiesiog „Baze“, būtų tiesiog nepadoru. Tai ištisa prekybos ekosistema sandėlių, galerijų ir aikštelių teritorijoje. Kažkada buvęs legendinio EBSW koncerno pasididžiavimas, šiandien „Urmas“ vis dar sulaukia tūkstančių lankytojų.

Šilainių turgus atsirado tada, kai mikrorajonas jau buvo apgyvendintas. Tai nebuvo pirminio projekto dalis, greičiau – posovietinė korekcija, lankstesnė ir gyvybiškai būtina ten, kur valstybinių parduotuvių tinklas nebeatitiko naujos ekonominės tikrovės. O šalimais besidriekiantis Žemaičių plentas tapo vartais į miestą visiems ūkininkams, gyve-

Suskirstytas į galerijas ir pasažus, „Urmas“ 1992 m. įsikūrė buvusios prekybinės sandėlių bazės vietoje. Kaip ir viskas sovietmečiu, prekyba buvo griežtai centralizuota, todėl miestui reikėjo milžiniškos „bazės“, iš kurios būtų tiekiamas turtas tuometėms parduotuvėms. Skaičiai iki šiol įspūdingi: prekybinis plotas siekia apie 90 tūkstančių kvadratinių metrų, o lankytojams įrengta 3 tūkstančiai automobilių stovėjimo vietų. Išskirtiniu simboliu čia tapo prie buvusių rampų prisišlieję „traukinukai“ – papildomos prekybos vietos,

veikiančios nuo 2008 m. Senąsias aukštas pakrovimo rampas reikėjo kažkaip uždengti dėl saugumo ir jaukumo, tad pasirinktas stilizuotų vagonų sprendimas. Taip trečia pagal dydį šalies prekyvietė įgavo dabartinį vaizdą, menantį laikus, kai prekės čia keliaudavo bėgiais. Beje, pagrindinis šios transformacijos architektas buvo šviesaus atminimo Audrys Karalius. Neišsipildžiusi Kauno turgaviečių ateitis Su paskutiniu šio maršruto objektu turiu ypatingą ryšį. Pastate, apie kurį kalbu, atlikti garso įrašai kadaise nugulė į spektaklį, kuriam kūriau garso takelį. Nors šis pastatas – daugiau nei 23 tūkstančių kvadratinių metrų kompleksas su požemine aikštele, didžioji dalis kauniečių jame niekada nėra buvę. 1998 m. pradėtas statyti Centrinis turgus taip ir liko tik betoniniu skeletu. Dar 1993 m. architektas Vygintas Merkevičius parengė Kauno geležinkelio ir autobusų stočių mazgo sutvarkymo projektą. Tai buvo didelis, racionalus sumanymas: iškelti prekybą iš ankštos Stoties turgaus teritorijos į erdvų kvartalą tarp Šiaulių ir Kaunakiemio gatvių, sutvarkyti transportą ir sujungti abi stotis pėsčiųjų gatve. Projektui pilna apimtimi išsipildyti nebuvo lemta, tačiau turgaus idėja pradėta įgyvendinti 1998 m. Oficiali versija, kodėl neturime šio milžiniško turgaus, – finansinės problemos. Tačiau kol Šiaulių

gatvėje stingo betonas, pasikeitė pati miesto prekybos geografija. „Urmas“ ir rytinės miesto dalies prekybos centrai perėmė didžiuosius srautus. Mikrorajonuose įsitvirtino vietiniai turgūs, o senasis Stoties turgus, kad ir nepatogus, toliau veikė savo vietoje. Didysis centrinis kompleksas buvo projektuotas miestui, kurio prekyba dar turėjo vieną aiškų centrą, o statomas miestui, kuriame centrai pradėjo daugintis. Mirties nuosprendžiu šiam projektui tapo XXI a. simboliai – didieji prekybos ir pramogų centrai. Jie pasiūlė modernią, vakarietišką „shopping mall“ patirtį su kino salėmis ir restoranų alėjomis. Mažiau nei už kilometro iškilęs „Akropolis“ šalia nebaigto Centrinio turgaus skeletų atrodė lyg nusileidęs iš ateities. Ši teritorija buvo apleista beveik du dešimtmečius. Savivaldybė norėjo perimti sklypą visuomenės poreikiams ir čia įkurti ugdymo įstaigą, tačiau 2026 m. balandį teismas galutinai nusprendė, kad toks perėmimas nepakankamai pagrįstas. Teisėjai nepatikėjo, kad darželiui ar mokyklai reikalingas būtent šis 23 tūkstančių kvadratinių metrų monstras. Taip projektas grįžo į pradinę padėtį – sklypas vėl ieškos pirkėjo, kuris sugalvos, ką nuveikti tokio dydžio teritorijoje prie pat stoties. Man šis skeletas yra tiksliausias Kauno turgų istorijos paminklas. Ne todėl, kad jame būtų vykusi prekyba, bet priešingai – todėl, kad ji ten taip niekada ir neprasidėjo.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ABIPUS KULTŪROS PREKYSTALIO KOTRYNA LENKAUSKAITĖ GRAŽVYDO JOVAIŠOS NUOTR. (KMN ARCHYVAS)

Daugybę renginių organizuojatys ir savo viloje priimantys Kauno menininkų namai (KMN) prekybinius stalus ištraukia du kartus per metus. Jau šeštą rugsėjį miesto organizacijas į vieną aikštę jie suburia Kauno kultūros mugėje, o gruodį ir vėl per šiltai prisirengę susitiksime organizatorių namų koridoriuose – kasmetinėje kalėdinėje meno mugėje. Pakalbinau daugkartinius abiejų renginių dalyvius – apie tai, ar sunku parduoti savo kūrybą ir akis į akį susitikti su pirkėjais, kurie kartais... aplaižo tavo gaminius. Apie patirtis Kauno kultūros mugėje kalbuosi su Kauno IX forto muziejaus kultūros renginių organizatore Erika Venclovaitiene ir improvizacijos teatro „IMPRO Kaunas“ meno vadovu Deividu Borodulinu.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

R U G S Ė J I S

Išeiti iš muziejaus E. Venclovaitienės teigimu, Kauno IX forto muziejus, dalyvaudamas mugėje, daug dėmesio skiria istorinės atminties ugdymui ir skatina praeivius reflektuoti žinomus faktus iš naujų perspektyvų. „Muziejuje saugoma sudėtinga, bet labai svarbi mūsų šalies istorijos dalis, aprėpianti Kauno tvirtovę, tarpukariu veikusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, sovietines ir nacistinę okupacijas. Todėl mums svarbu ieškoti įvairių būdų, kaip šias temas pristatyti šiuolaikiškai ir suprantamai skirtingoms auditorijoms“, – sako ji. Gerinti supratimą padeda įsitraukimas – E. Venclovaitienė pabrėžia, kad žodinius pasakojimus turi papildyti ir interaktyvūs užsiėmimai stende. „Kiekvienas susitikimas su lankytojais yra savotiškas pasitikrinimas, – teigia muziejininkė. – Žmonių klausimai ir reakcijos padeda suprasti, ką turime paaiškinti tiksliau, ką verta pabrėžti, kokios temos labiausiai domina.“ Tačiau vyksta ne vien idėjiniai mainai – pasitaiko ir žmonių, po susipažinimo mugėje siūlančių ekspozicijoms padovanoti savo šeimos relikvijų, dokumentų, nuotraukų. Teiraujuosi, ko išmoko dalyvavimas mugėje. „Mums tai labai gera proga išeiti iš muziejaus erdvės ir susitikti su žmonėmis jų aplinkoje. Esame atlikę lankytojų apklausas apie teikiamas paslaugas. Tai padeda ne tik pasitikrinti, ar einame tinkama kryptimi, bet ir pažvelgti į save lankytojo akimis“, – sako muziejaus atstovė. O ar dalyvavimas pasiteisina? „Tikrai pasiteisina. Tai galimybė pasiekti tuos žmones, kurie nėra buvę ar seniai lankęsi mūsų muziejuje. Pabendravę su mumis,

jie neretai nusprendžia aplankyti mūsų ekspozicijas, parodas, sudalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose. Mugė mums suteikia galimybę parodyti, kad muziejus yra gyvas ir atviras dialogui.“ Tad muziejui vertinga išeiti į gatvę, kad gatvė ateitų į muziejų. Kas bendra tarp teatro ir turgaus? Tuo tarpu „IMPRO Kaunas“ meno vadovo D. Borodulino teigimu, apskaičiuoti, ar apsimoka, – sunku. Teatro komanda kultūros mugėje dalyvauja daugiau palaikydami tradiciją ir norėdami susitikti su bendraminčiais iš kitų įstaigų. IMPRO moko žmones improvizuoti, organizuoja komandos formavimo dirbtuves įmonėms, rengia publiką įtraukiančius spektaklius ir improvizuotas pokalbių laidas, gali ir į jūsų gimtadienį atvykti. Tad kalbėti su praeiviais turbūt ne naujiena? „Mes tokie truputį linksmesni: pakalbinam, pajuokaujam, kartais skiriame užduočių. Mokame prieiti prie žmonių, nes jau daug metų tai darome teatre. Jeigu matai, kad žmogaus nedomina, – nelendi. Scena irgi reikalauja panašios analizės, improvizacija taip pat yra bendravimas su kitu žmogumi“, – pasakoja pašnekovas. Tik miesto aikštės scenografiją ne visada suplanuosi – aktorius dalinasi prisiminimais apie vėjo griaunamas dekoracijas, apie ekraną, kuriame nė velnio nesimato saulėtą dieną. O ir paskiriama stendo vieta, sako, kaip loterija. Teiraujuosi, kas galėtų pagerinti dalyvių patirtis. Meno vadovas užsimena apie galimybę sudaryti bendrą mugės dalyvių žemėlapį su

visa informacija, nes smulkūs lankstinukai dažnai pasimeta. Prisipažinkite – kur keliauja jūsų totebagų turinys grįžus iš mugės? D. Borodulino teigimu, didesnė dalyvavimo kultūros mugėje vertė – neapčiuopiama. „Smagu tiesiog pabendrauti su kaimynais, tie ryšiai ateityje labai padeda. Susidraugavome su Ąžuolyno biblioteka, „Panemunės kinu“, Lietuvos aviacijos muziejumi, Kauno valstybiniu lėlių teatru. Kažkuriais metais buvo surengti pokalbiai tarp pačių dalyvių – taip buvo galima atrasti, kas kokių pramogų ar partnerių ieško, pasitarti dėl erdvių pasirodymams. Net jei bendri projektai vėliau ir neįvyksta, mugė tampa proga tiesiog palaikyti ryšį. Jeigu ateityje prireiks – vieni kitus jau pažįstame.“

Sutikti savus Kalėdinių mugių vajų bei mažo verslo rimus ir nerimus aptarėme su tekstilės, keramikos ir augalinių produktų „Pelkių žolė“ kūrėja Indraja Raudonikyte ir lietuviškus skonius įamžinančia iliustratore Justina Česnauskaite. Abi pašnekovės KMN mugėje vertina panašius dalykus: gerą organizatorių pasiruošimą, kavą ir užkandžius dalyviams bei įkvepiančią istorinės vietos aurą. I. Raudonikytės ryšys su mugės vieta – grįstas sentimentais. Penktos kartos kaunietė pasakoja: „Labai smalsu prekiauti tose erdvėse, kuriose lankiausi su mama vaikystėje. Tada tai buvo tokia labai prabangi, specifinė vieta, įeiti reikėjo leidimo: galėjai patekti, jeigu priklausei Dailininkų, Rašytojų ar Kompozitorių sąjungai.

Mane mama kelis kartus buvo nusivedusi. Pirmaisiais mugės metais lydėjo prisiminimai: šitoj vietoj stovėjo pianinas, čia buvo baras...“ O šiandien ant „Pelkių žolės“ stalo rasite aromatinių žolynų arbatų, natūralaus muilo, rištų ir lipdytų smilkalų bei molinių smilkalinių jiems nutūpti. Menininkę sutiksite ne tik prekybos salėje – jau du kartus ji vedė ir smilkalų rišimo dirbtuves. „Buvo net toks linksmas nutikimas: palikau savo paauglę dukrą prie stendo ir nuėjau vesti edukacijos. Pusiau rimtai, pusiau juokais pasakiau: „Galėsi visą uždarbį pasilikti sau.“ Galvojau, na, ką galima parduoti per tas 40 minučių? Parėjusi neberadau nei vieno pakelio – pardavė visus“, – juokiasi I. Raudonikytė. Tačiau ji neslepia – dvejojo, ar prisijungti prie mugės: „Pirmaisiais metais ėjau labai atsargiai – buvau nudegusi su nemaloniomis kitų mugių patirti-

mis. Man, kaip kūrėjai ir amatininkei, tai buvo ir rinkos tyrimas – ar aš ten rasiu savo žmones? Šiandien suprantu, kad tai turbūt patogiausia kalėdinė mugė, joje esu savo vietoj.“ Pasitaiko skaudžių atvejų, prisipažįsta pašnekovė, kai pakviestas į amatų mugę atsiduri kiniškų žaislų ir cukraus vatos apsuptyje. „Jautiesi kaip koks kosmonautas – stovi su ta savo keramika ir žolėm, o aplinkui vos ne pirštais bado: „Žiūrėk, ragana!“ O Menininkų namuose, kai ateini su savo kūriniais, jautiesi saugus. Savas tarp savų.“ Antros dienos pabaigoje, pasakoja, tarp kūrėjų net vyksta gaminių mainai! Su kūrėja aptariame ir išaugusį kalėdinių mugių skaičių. Kiekvieną gruodžio savaitgalį tikrai galima apibėgti bent po 2–3. Ar tai naudinga mažiems kūrėjams?

„Visi organizatoriai numato, kokių klientų sulauks. Turbūt svarbiausia pasirinkti tą mugę, kurioje sutiksi tikslinę auditoriją. Ir, žinoma, reikia pačiam truputėlį pajudinti pirštus dėl viešinimo, priminti savo sekėjams per socialinę mediją“, – sako ji.

ir išdėstymas ant stalo – jeigu kažkas užsidengia, niekas ten nelenda ir neieško, norisi kažko labai greitai. Taip pat labiau galvoju apie įpakavimą – atvirlaiškiai įdėti į plastiką, todėl pradėjo skaudėti širdį, kiek daug jo sunaudoju.“

Lankytojų tempas, tiesa, atsiliepia atokesniems stalams. Dalyvės teigimu, kūrėjai, gavę vietas antrame aukšte, neretai liūdi nesulaukę tokio didelio lankytojų srauto. Tad iki gruodžio nepamirškite – vizito metu būtinai pakilkite siaurais tarpukario laiptais. Vis tiek jau būsite sušilę.

Nors, juokiamės, kartais plastikinės įmautės ir gelbsti – Justina prisimena nutikimą, kai priėjusi mergaitė aplaižė braškių su pienu atviruką.

Dailininkė teigia, kad maisto iliustracijos praplėtė jos auditoriją. „Žmonės prieina, pradedam šnekėtis apie tuos receptus: kaip jie gamina, ką aš dedu. Vienos amžiaus grupės nėra – nusipirkti ateina ir senjorai, ir jaunimas. Taip pat užsieniečiai, kadangi receptus rašau lietuvių ir anglų kalbomis.“

Iliustratorė pasakoja dalyvavusi ir kultūros mugės metu vykusiose portfolio peržiūrose: „Man patiko, kad jie pritraukia labai skirtingus menininkus. Pati sužinojau, kas vyksta mieste, užmezgiau kontaktus su Lietuvos švietimo muziejumi. Esu labai dėkinga Kauno menininkų namams už bendruomenės kūrimą.“ J. Česnauskaitė jau rekomendavo kolegėms dalyvauti KMN organizuojamuose šurmuliuose. Belieka prie rekomendacijų prisidėti ir man.

KMN.LT

Nostalgijos pirkėjai Iliustratorė J. Česnauskaitė savo kūrybą apibūdina skambiai: „Parduodu emociją ir nostalgiją.“ Ant kūrėjos prekystalio – atvirukai ir paveikslėliai, vaizduojantys lietuviškos kulinarijos sentimentus: šakotį, balandėlius, keptos duonos receptą.

„Labai daug idėjų atneša bendravimas su žmonėmis, įkvepia jų pasakojimai. Daug žmonių jau seka mane, žino mano kūrybą, bet čia galiu su jais susitikti gyvai, man tai labai patinka. Kadangi dirbu viena prie kompiuterio, pasiilgstu bendravimo.“

Bet kalbėti ne visada buvo drąsu – pasakoja, kad pirmą kartą vienai užėmus poziciją už prekystalio drebėjo kojos. „Bet svarbiausia bendrauti su staliuko kaimynais. Pirmojoje mugėje sutikti menininkai atrodė tokie nedrąsūs. O kai dalyvauji jau ne pirmą kartą, jau jautiesi orus menininkas menininkų namuose.“ Klausiu Justinos, gal mugėje kilo ir minčių pokyčiams. „Visą laiką galvodavau, kad žmonės žino, jog aš čia viską sukūriau. Bet būna, vis dar klausia: „Ar čia jūs nupiešėt?“ Svarbu

PRIEŽASTIS ATVAŽIUOTI IR SUSIBURTI TAURAS BERNOTAS FILM HUGO NUOTR.

Praveriu vietinės kavinukės duris, apsižvalgau ir suprantu, kad Justinos dar nėra. Rašau jai žinutę: „Aš jau vietoje.“ Po sekundės gaunu atsaką: „Aš irgi!“ Susigėstu, dar kartą apsižvalgau ir tipenu į kampą, iš kurio ji man mojuoja. Pradžia – tiek šio teksto, tiek mūsų susitikimo – stebina ir mane patį. Juk buvau visu šimtu procentų įsitikinęs, kad ją atpažinsiu! Bet ar tai buvo mažiau netikėta nei faktas, kaip gimė rugsėjo pabaigoje aštuntą kartą vyksianti mugė „Kaunas Art Book Fair“? Belieka skaityti ir išsiaiškinti.

Mano pašnekovė – Justina ZubaitėBundzė – vienas iš idėjinių „Kaunas Art Book Fair“ variklių, ilgametė jos edukacinės programos kuratorė, prie mugės nedirbusi vos dvejus metus iš aštuonerių.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

R U G S Ė J I S

Taip pat ji yra knygyno „Six Chairs Books“ įkūrėja, Vilniuje vykstančio „Paviljono“ knygų savaitgalio vadovė bei atsakinga už visai šviežią rašytojų rezidencijų erdvę „April“ Trakuose. Tikrai platus kultūrinių veiklų arsenalas. Justina gyvena Vilniuje, bet yra tikra kaunietė. Ir, kaip sako pati, dabar į miestą ji dažniausiai grįžta dėl dviejų priežasčių – aplankyti tėvų ir „Kaunas Art Book Fair“ reikalais. Tad kaipgi gimė ši mugė, kasmet suburianti meno leidinių leidėjus, knygynus ir menininkus? J. Zubaitė-Bundzė pasakoja, kad „Kaunas Art Book Fair“ užuomazgos gimė Los Andžele. Būtent čia ji susitiko su Kauno fotografijos galerijos vadovu Gintaru Česoniu ir buvusia jos kuratore Viktorija MašanauskaiteRinkšele. Kad visi tuo pačiu metu vyksta į Angelų miestą, jie sužinojo likus vos kelioms dienoms iki skrydžio. Justina keliavo gavusi stipendiją, o Gintaras ir Viktorija – su galerijos stendu. Čia trijulė lankėsi specialioje meno leidinių mugėje, o tarp stendų, knygų ir pokalbių pradėjo ryškėti štai tokia mintis: Lietuvos leidėjai nuosekliai dalyvauja Niujorko, Paryžiaus ir kitose tarptautinėse mugėse, tačiau savos, būtent meno leidiniams skirtos susitikimo vietos neturi. „Gintaras ir Viktorija turėjo mugių patirties, aš – kontaktų ir šiek tiek kitokios praktikos. Pagalvojome,

kodėl nepabandžius tokio projekto suorganizuoti Lietuvoje“, – paprastą didelio sumanymo pradžią prisimena Justina. Pirmiausia – pažinti savo miestą Kurdami pirmąją mugę, organizatoriai iš pradžių dairėsi į užsienio pavyzdžius. Norėjosi tarptautiškumo, įdomių svečių ir tokio renginio, kokie vyko kituose didmiesčiuose. Todėl, pavyzdžiui, programoje atsirado Berlyno alternatyvus šiuolaikinio meno žurnalas „Starship“ ir rašytoja Annette Weisser, pristačiusi knygą „Mycellium“, kurią išleido 1974-aisiais Los Andžele įkurta ir kultine tapusi leidykla „Semiotext(e)“. Vis dėlto po renginio tapo aišku, kad vien perkelti užsienyje veikiantį modelį į Lietuvą nepakanka. „Pirmaisiais metais šiek tiek neįvertinome Kauno savitumo. Kvietėme žmones ir iniciatyvas, kurie mums patiems atrodė labai įdomūs, tačiau neturėjo stipraus ryšio su vietos bendruomene. Dėl to dalis jų programoje tiesiog pranyko. Supratome, kad lankytoją, kuriam meno leidyba dar nėra gerai pažįstama, pirmiausia reikia įtraukti kitokiais būdais“, – sako edukacinės programos kuratorė. Ši pamoka padėjo „Kaunas Art Book Fair“ atsigręžti į Kauną – skirtingais metais programoje atsirado žvilgsnių į miesto meno, plakato ir grafikos istoriją, ekskursijų po bibliotekų bei muziejų fondus. Lankytojai turėjo progą aplankyti įprastai uždaras Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklas, o vienoje mugėje, dėl Kauno fotografijos galerijos remonto perkeltoje į kaimyninę „Meno parko“ galeriją, kauniečių menininkų grupės „Post Ars“ 10-ojo dešimtmečio plakatai atgijo Jurgio Griškevičiaus kūrinyje.

Keitėsi ne tik vietos, bet ir formatai. Vienais metais „Kaunas Art Book Fair“ virsdavo pokalbių scena, kitais – dizaino praktikų tyrimu ar knygų paroda. Be to, per pandemiją pokalbiai su grafikos dizaineriais persikėlė į ekranus. Vėliau Justina juos kvietė kalbėtis gyvai – prisimena, kaip prieš renginį baiminosi, kad grafikos dizaineris Vytautas Volbekas nepratars nė žodžio. Kaip jau būna, prasidėjus pokalbiui, jis negalėjo nustoti kalbėti. „Grafikos dizaineriai neturi daug progų tiesiog susitikti ir pasidalyti tuo, kaip mąsto. Tad norėjosi, kad „Kaunas Art Book Fair“ taptų ir susibūrimo vieta“, – pasakoja kuratorė. Knygą galima ne tik skaityti Justina nuo pat mugės pradžios rūpinasi jos edukacine programa. Tai nėra bandymas per vieną savaitgalį kauniečius paversti meno leidybos žinovais, veikiau proga praverti langą į sritį, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nišinė.

Vienu širdžiai artimiausių „Kaunas Art Book Fair“ projektų ji vadina išleistas dvi spalvinimo knygeles vaikams. Piešinius joms kūrė ne vien iliustruotojai, bet ir su vaikų auditorija įprastai nedirbantys menininkai. Taip knygelėse atsidūrė Anastasijos Sosunovos tatuiruotes primenanti grafika, Roberto Narkaus abstrakcijos ir kitokios užduotys, netikėtos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kitas jai įstrigęs epizodas – menininko Kipro Dubausko dirbtuvės jaunimui „Pareidolija mieste ir mene?“. Jų dalyviai peržiūrėjo Rosalind Nashashibi 2005 m. filmą „Eyeballing“, kuriame antropomorfinio miesto vaizdinys – fasaduose ir daiktuose išryškėjantys veidai – gretinamas su aplink policijos nuovadą besisukiojančiais pareigūnais, taip į vieną pasakojimą įpinant ir stebėjimo bei sekimo temas. Po peržiūros vaikai kartu su menininku išėjo pasivaikščioti po Kauną ir ieškoti savųjų miesto žvilgsnių.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

R U G S Ė J I S

„Man atrodė, kad tai – nuostabi užduotis. Kiprui miestas labai svarbus, todėl jis galėjo vaikams jį atverti visai nauju kampu. Apskritai, džiaugiuosi, kad kiekvienoje mugėje atsiranda bent vienas netikėtas elementas, priklausantis tik tiems metams“, – sako pašnekovė. Tiesa, per aštuonerius metus augo ir pati mugės bendruomenė. Šalia kasmet sugrįžtančių leidyklų, knygynų bei iniciatyvų vis dažniau savo leidinius, grafikos darbus bei mažus tiražus pristato ir nepriklausomi autoriai. Čia susitinka tokie kauniečiams pažįstami vardai kaip leidykla „Hands on Press“ ar knygynas „Kolibris“, o VDA Grafikos katedros studentų leidybinė iniciatyva „Arklys“ rodo, kad mugė gali tapti pirmąja platforma dar tik pradedantiems kūrėjams. „Ateina labai įvairi auditorija, šeimos, žmonės, kurie galbūt į Šiuolaikinio meno centro skaityklą ar meno knygyną įprastai neužsuktų. Tai ir leidžia kurti dar platesnį ryšį su visa miesto bendruomene“, – teigia Justina. Nuo knygų – prie žmonių Meno leidiniai Justiną lydi dar nuo studijų laikų. Po menotyros bakalauro Kaune ji atliko praktiką Paryžiaus projektų erdvėje „Castillo/ Corrales“ ir dirbo jos knygyne. Grįžusi su bendraminčiais įkūrė „Six Chairs Books“ – pirmąjį šiuolaikinio meno knygyną Lietuvoje. Jis pradėjo veikti VDU erdvėse, vėliau buvo įsikūręs Kauno menininkų namuose ir Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau šiemet, po daugiau nei dešimtmečio, Justina knygyną perleido. Sprendimas buvo pribrendęs – laikui

bėgant, energijos projektui ėmė likti vis mažiau. „Norėjau ne tiesiog uždaryti duris, o užbaigti tam tikrą etapą. Dabar projektas yra gerose rankose ir pilnas gyvybės, o aš tuo galiu didžiuotis“, – sako ji. Šiandien Justinos veiklos vis labiau sukasi ne apie knygą kaip objektą, o apie žmones, kurie rašo, leidžia, skaito ir susitinka. Justina organizuoja sostinės „Paviljono“ knygų savaitgalį, o Trakuose kuruoja tarptautinės rašymo rezidencijos „April“ programą. Žvelgiant iš šono – akivaizdu: skirtingoms jos iniciatyvoms bendra pastanga sukurti vietą, kurioje autorius, menininkas ar leidėjas nebūtų vienas. „Knygos man vis dar svarbios, bet pastaruoju metu jaučiu, kad dar svarbesni tampa žmonės – autoriai, lankytojai bei dialogo galimybė. Būtent todėl ir „Kaunas Art Book Fair“ man išlieka svarbi net nebegyvenant Kaune – tai vienas iš saitų, leidžiančių man palaikyti ryšį su jo kultūros lauku“, – pasakoja Justina. Kalbėdama apie patį miestą, ji džiaugiasi, kad mugė vyksta būtent čia: „Kadangi didelė dalis leidėjų bei dalyvių atvyksta iš Vilniaus, ne kartą sklandė kalbos, jog panašaus renginio reikėtų ir sostinei. Vis dėlto atskira meno leidinių mugė ten taip ir neatsirado. Man patinka, kad Kaunas yra priežastis atvažiuoti ir susiburti.“ Jaukumo ir naujovių derinys Aštuntus metus skaičiuojanti „Kaunas Art Book Fair“ šiemet vyks rugsėjo 26–27 d. Natūralu, kad tiek metų gyvuojantis renginys bando ne tik neišbarstyti to, kas jau sukurta, bet ir neužmigti jau pažįstamame formate.

Ir vis dėlto pasiūlyti šviežių kampų – norisi. Tad šiemet jungiamąja „Kaunas Art Book Fair“ gija taps kolekcijų ir kolekcionavimo tema. Mugė kalbės ne vien apie knygos vertę ar investavimą, bet ir apie asmeninius rinkimo motyvus – nostalgiją, profesinį smalsumą ar net obsesiją“, – pasakoja edukacinės programos kuratorė.

Pokalbio pabaigoje Justina pažymi, kad nors per aštuonerius metus įvyko daug permainų, sugrįžti į mugę visada labai gera. „Per šiuos metus pasikeitė net keturi žmonės, kurie ant savo pečių neša visą „Kaunas Art Book Fair“. Pirmaisiais metais dirbome su V. Mašanauskaite-Rinkšele, tuomet su Juste Litinskaite, vėliau su Gabriele Arlauskaite, o dabar – su Armanda Klimavičiūte. Galiu pasidžiaugti, kad visoms joms pavyksta sutelkti šaunią komandą, mokančią dirbti kartu. Būtent šis ryšys bei gera kompanija ir yra vienas iš faktorių, paskatinančių kasmet sugrįžti“, – sako pašnekovė.

KAUNASARTBOOKFAIR.COM

Kalbėdama apie šių metų mugę, Justina pripažįsta, kad kasmet atsakinėti į klausimus – ką šiemet pasiūlysite naujo ir kuo nustebinsite – vargina. „Kartais norisi tiesiog jaukumo ir pažįstamumo. Stengiamės subalansuoti, kad mugė netaptų nuobodi, bet ir nebūtų vis išrandama iš naujo. Ne kiekvieną projektą kasmet būtina apversti aukštyn kojomis.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NE TIK MANDARINAI KOTRYNA LINGIENĖ

Šio pokalbio metu išgėriau tris stiklines saldžios mėtų arbatos ir pirmąsyk gyvenime paragavau amlou. Jei jūs, kaip ir aš, dar nesate buvę Maroke, pabandykite įsivaizduoti, koks yra kepintų migdolų, apelsinų žiedų medaus ir argano aliejaus mišinio skonis. Prieš kviesdama į ekskursiją po marokietišką turgų (souk), negaliu nepaminėti vietos, kurioje susitikome su Sidati Habbad ir Anouar Elmouttalibi. Tai kolūkinio baroko stiliaus rožinėje pilaitėje įsikūrusi Sidati darbovietė – sandėlis, iš kurio į parduotuves Lietuvoje ir Skandinavijoje keliauja Maroke pagaminti indai, baldai, kilimai bei iš šios šalies atvežti mineralai.

Savira, Marokas. Martin Alargent nuotr. / „Pexels“

Maroko stendas festivalyje „Kultūrų sodas“. Irmanto Sauliaus nuotr.

Sidati – Marokiečių ir lietuvių asociacijos „Al Maghrib“ vadovas, o Anouar – aktyvus jos narys, Kauno technologijos universiteto architektūros absolventas. Nors studijos vyko anglų kalba, lietuviškai Anouar supranta beveik viską, o Sidati netgi puikiai šneka. Ar atspėsite, kur jis išmoko lietuvių kalbos subtilybių? Ogi turguje, derėdamasis su pardavėjais. Kaip mėgstamiausią Kaune Sidati įvardija Zanavykų turgų, bet lankosi ir Šilainiuose bei „Urmo“ prekybos miestelyje esančiame Centriniame Kauno turguje. Jis vertina ir migruojančius ūkininkų turgelius prie prekybos centrų – sako, kartais nespėjus pas mėgstamą prekeivį, tenka kitą dieną jo ieškoti jau kitoje miesto pusėje. Abu pašnekovai tvirtina Lietuvoje pamilę mūsų pieno produktus, tačiau labiausiai pasigendantys šviežių marokietiškų vaisių ir daržovių. Dar vienas esminis skirtumas – Maroke niekas nepirktų duonos, kuri iškepta ryte, jei dabar jau popietė. Duona turi būti „valandos šviežumo“. Gyvenimo centras „Aš verslininkas nuo septynerių“, – paklaustas apie santykį su turgumi, šypteli Sidati, kilęs iš „dykumos vartais“ vadinamo Gelmimo miesto, per kurį kadaise driekėsi prekybinis kelias į Timbuktu. Tai vieta Sacharos pakraštyje, kur karštis ir saulė iš vaisių išspaudžia maksimalų saldumą. Galbūt todėl Sidati iki šiol negali pamiršti nusivylimo, kai pirmąkart Lietuvos prekybos centre įsigijo didelį, gražų, raudoną granatą. „Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai čia pirkau granatus“, – sako jis.

Dar vaikas būdamas Sidati prekiavo datulėmis – būtent turguje jis mokėsi matematikos, derybų meno ir psichologijos. Anouar, užaugusio Maroko sostinėje Rabate, istorija kiek kitokia: tėvai atkakliai laikėsi nuomonės, kad svarbiausia – išsilavinimas. Visgi jam, dar mažam, mama patikėdavo pirkinių sąrašą, tad apsieiti prekystalių labirintuose jis išmoko gana anksti. Didžiausiu skirtumu tarp mūsų regiono ir Maroko pašnekovai įvardija tai, kad Europoje viską perkame prekybos centruose. „Maroke artimiausia krautuvėlė, kepykla ar vaisių kioskas bus už 200 metrų nuo namų, o čia turi į didžiuosius prekybos centrus važiuoti automobiliu. Pagalvokite, kur mažiau kamščių“, – juokiasi Anouar. Ši urbanistinė įžvalga apibrėžia marokietišką miesto koncepciją – turgus yra jo centras. Kaip ir mečetė. Atsiradus šiems dviem elementams, gyvenimas sukasi ir auga aplink juos. Įžengus į bet kurį marokietišką turgų, pirmiausia pasitinka ne vaizdas, o kvapas. Mano pašnekovai vardija pagrindinius savo virtuvės ramsčius: kuminą, papriką, imbierą, ciberžolę, juoduosius pipirus. „Prieskoniai Maroke nėra tik priedas, tai – maisto siela. Mes juos perkame ne pakeliais, o didelėmis krūvomis, šviežiai sumaltus“, – pasakoja abu. Būtent aštraus kumino ir saldaus cinamono mišinys marokiečiams primena namus. Visgi turgus Maroke nėra tik banali vieta prekėms įsigyti. Sidati pabrėžia, kad tai – socialinio gyvenimo ašis, atstojanti kiną ar parką. Žmonės ten eina pabūti, klausytis keliaujančių istorijų pasakotojų, stebėti triukų ar tiesiog susitikti.

Tai lyg gyvasis universitetas, kuriame mokomasi empatijos ir kantrybės. Ir arbatos gėrimo meno, žinoma. Arbata turi būti labai saldi, su daug šviežių mėtų ir pilama iš aukštai, kad stiklinėje susidarytų putelė. Mano gidai juokiasi, kad per dieną turguje galima išgerti dešimtis tokių stiklinių – kaskart susitikus su verslo partneriu ar draugu, arbata yra privaloma.

paslaugą – studijas anglų kalba, mokėti lietuviškai. Jei jie čia lieka ir įsidarbina – tuomet jau kitas klausimas“, – komentuoja asociacijos vadovas. Anouar papildo: dalis studentų mielai mokytųsi kalbos, jei universitetai tam sudarytų sąlygas, tačiau dabar net bendrabučiai užsieniečiams ir vietiniams dažnai yra atskiri, o tai integracijai nepadeda.

Marokas Lietuvoje Apie Marokiečių ir lietuvių asociaciją sužinojau iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Kasmet rugsėjį čia vyksta festivalis „Kultūrų sodas“, kuriame savo tradicijas pristato Lietuvoje gyvenančios bendruomenės. Marokiečių Lietuvoje – per tūkstantį, tačiau didžioji dalis – studentai, kuriuos Sidati prilygina turistams.

Nuolat Lietuvoje gyvenančių marokiečių – per šimtą. Aktyvių „Al Maghrib“ narių – kelios dešimtys, jie telkiasi Kaune ir Vilniuje. Paklaususi, kaip jie pristato tėvynę „Kultūrų sode“, atveriu Pandoros skrynią – viskas daug įdomiau nei tas juodas rombo formos lipdukas ant mandarino, kurį pamenu nuo vaikystės.

„Nereikėtų reikalauti iš žmonių, esančių čia laikinai ir perkančių

Turgus Marakeše. Elodie nuotr. / „Pexels“

„Pavyzdžiui, ar žinojote, kad būtent marokietis kartografas Idrisijus XII a. pirmąkart pažymėjo Vilnių ir Kauną

Turgus Maroke. Kezban Bolat nuotr. / „Pexels“

Žinoma, rugsėjo 12-ąją Istorinės LR Prezidentūros sodelyje marokietiškos kultūros tikrai bus. Specialiai į „Kultūrų sodą“ atvyksta gnawa žanrui atstovaujantis muzikantas, o ant jūsų rankų simbolių kalba apie marokiečių tradicijas pasakos henna tatuiruočių piešiniai. O tuomet – vaišės. Tokios, kokias ragautumėte ten. Derėtis – tai gyventi Visko ragauti ir nebijoti derėtis – tai pagrindiniai patarimai keliautojui, planuojančiam ištyrinėti Maroko turgus. Anouar juokiasi, kaip vaikystėje su draugais nuolat prisivaišindavo nemokamai: iškaulydavo iš pardavėjų vaisių „paragavimui“, sakydavo pagalvosią ir skuosdavo prie kito prekystalio. Sidati patikina, kad tai normalu, – net arbūzo turi teisę paragauti, kitaip nežinosi, ką perki.

Derėtis marokiečiams – būtina, tai kraujyje. Ir tai turi filosofinę potekstę: nesutikdamas su pradine kaina, primeni sau, kad neprivalai priimti visų gyvenimo įvykių kaip konstantos. Jei bagaže turite daugiau vietos, galbūt norėtumėte parsivežti ne tik amlou ar alyvuogių indelį, bet ir kilimą? Maroko kalnų moterys juos audžia ne tik dėl grožio – tai jų kalba. Neturėdamos kito būdo užfiksuoti istorijai, savo jausmus, metų laikų pokyčius ar šeimos įvykius jos užrašo simboliais. Tokių „atminties saugyklų“ Sidati turi ir savo sandėlyje. Jam svarbu pirkti gaminius tiesiai iš kalnų gyventojų, taip padedant joms išlaikyti šį amatą ir išmaitinti šeimas. Dar jis turi cechą Agadire, uostamiestyje, iš kurio prekės laivais ir sunkvežimiais pasiekia Lietuvą ir kitas šalis. Išeidama iš Sidati sandėlio Kauno pakraštyje galvoju, kad artimiausią šeštadienį Zanavykų turguje į derlių žiūrėsiu kitaip. Tikrai pabandysiu pasiderėti – ne dėl euro, o tiesiog tam, kad bent akimirką pasijusčiau savo likimo šeimininke.

154KULTUROS.LT

žemėlapyje? Beje, iš jo vardo kilo ir pats žodis „adresas“, nes jis sukūrė sistemą, kaip rasti kelius ir gatves. Apie tai norime kalbėti – apie dalykus, kurie mus vienija“, – sako Sidati. Anot jo, nesinori, kad Maroką žinotų tik dėl vaisių ar žiniasklaidos skelbiamų krizių.

Guodos Terleckytės (VDA KF) nuotr.

TAI YRA ŠVENTĖ AGNĖ ABROMAVIČIŪTĖ

Ar mugėse yra gero meno? Ar menininkai nesikrato su muge siejamų asociacijų – amato, derybų, pardavimų? Ar nori jose dalyvauti? Apie Kaune užgimusias kasmetinių meno mugių tradicijas ir netikėtus jų atradimus kalbuosi su VDA Kauno fakulteto dekanu prof. Jonu Audėjaičiu ir Kauno dailės gimnazijos mokinių tarybos prezidente Emanuele Liesyte, kurie lyg susitarę džiaugėsi – mugė, anot jų, yra vienas esminių būdų menininkui išeiti į viešumą: tai šventė, sandoris ir dialogas, jungiantis profesionalus, pradedančiuosius ir patį Kauno miestą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

R U G S Ė J I S

Mugė – spontaniškas veiksmas „Mes vienaip ar kitaip esame mugininkai. Rodome save, išnešame save – tuo ir skiriamės nuo kitų universitetų. Menininkai tuo gyvena“, – pasakoti pradeda J. Audėjaitis. Akademijos gyvenimas be pristatymo visuomenei sunkiai įsivaizduojamas: studentų išvykos į Lietuvos rajonus ir miestelius, studijų mugės, įvairios tarptautinės mokslinės konferencijos vyksta nuolat. Tačiau gegužės mėnesį rengiama VDA KF mugė – gyvas reiškinys, Muitinės gatvėje esančių senųjų Kunigaikščių namų duris plačiai atveriantis miestui, o jauniesiems vizualiesiems menininkams leidžiantis žengti pirmuosius žingsnius pas miesto bendruomenę. Nors gegužės vidurys akademijai – darbingiausias peržiūrų ir diplominių darbų gynimo laikotarpis, anot dekano, patys studentai užsidegė noru jungtis prie Kauno gimtadienio šventimo. Kaip iniciatyva Ukrainai paremti kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga 2022 m. pirmąsyk suorganizuota mugė greitai išaugo į kasmetinę pavasario tradiciją. Nors reikalauja nemenko pasiruošimo, mugė greitai plečiasi: nuo vieno kiemelio pernai iki dviejų šiemet, įtraukiant šokėjus, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos muzikantus ir greta studentų su savo darbais pasirodančius dėstytojus: Praną Griušį, Aušrą BarzdukaitęVaitkūnienę, Eglę Velaniškytę, Petrą Lincevičių. Iš santykio – į sandorį Didžiausia mugės vertė – galimybė jaunam menininkui užmegzti tiesioginį ryšį su žiūrovu.

„Kai darbas nuvežamas į parodą ir pakabinamas ant sienos, gali pasikalbėti su tuo objektu, bet jis tau neatsakys. O mugėje atsako patys autoriai. Tai proga išgirsti atsiliepimus, suprasti, kas žmonėms patinka ir koks yra meno poreikis. O kiek džiaugsmo, kai nuperka studento darbą! Tai pirmieji jų žingsniai. Jie svarbūs ne tiek dėl pinigų, kiek dėl žinios: mano mintis priimta, mane atpažįsta, einu teisingu keliu. Atsiranda paskata kurti toliau“, – mano VDA KF dekanas. Mugėje galima rasti įvairių technikų: akvarelės, piešinių, itin daug grafikos, keramikos, smulkiosios skulptūros, juvelyrikos bei tekstilės – daugybė pirminių, grynųjų kūrybinių ieškojimų, kurie ateityje – kas ten žino – galbūt patys taps ieškomais? Vieta, kur visi laimi Pavasarį vizitui į Žaliakalnį kviečia ir Kauno dailės gimnazijos mokiniai. Jų kasmet rengiamos mugės – netikėta proga prisiliesti prie praeities, kartu buriantis geram darbui. KDG mugių tradicija taip pat užgimė 2022 m., prasidėjus karui Ukrainoje. Noras vienytis ir organizuoti paramą buvo stiprus, tad ir veiksmai užtikrinti: gimnazija nusprendė jungtis prie „Radarom!“ akcijos ir pasitelkė mokykloje ilgus metus saugotus buvusių mokinių darbus. „Mūsų mokykla turi turtingus fondus, kuriuose saugomi esamų ir buvusių mokinių darbai – seniausi iš jų siekia net 1950-uosius. Daugybė darbų fonde nepasirašyti, pamiršti, jiems stinga vietos. Taip kilo idėja juos parduoti, o lėšas skirti labdarai“, – pasakoja KDG mokinių tarybos prezidentė E. Liesytė.

Pirmoji paramos mugė smarkiai viršijo lūkesčius – Ukrainai buvo surinkta apie 4 tūkst. eurų, o ir vietos fonde atsirado. Nuo to laiko tradicija tęsiama: lėšos rinktos R. Kaukėno paramos fondui, o šių metų mugės pajamos pasiekė „Sengirės fondą“.

Mokytojų įsitraukimas į mugę svarus: ne tik pagelbėja mugę organizuojant, bet ir jai aukoja: brangiausiai mugėje parduotas kūrinys buvo mokytojos Daivos Šlajienės 2022 m. atnešta akvarelė, Ukrainą parėmusi dviem šimtais eurų.

Nors krūvio KDG mokiniams tikrai nestinga, mugės, panašu, laukia daugelis, o pasiruošimo darbai prasideda nuo fondo peržiūrų – gimnazijos fondo specialistė Virginija Katkevičiūtė kartu su mokinių tarybos nariais bei mokytojais darbus peržiūri, ieškodami tinkamų pardavimui: tvarkingų, be dėmių ar akivaizdžių nusidėvėjimo požymių.

KDG mugė dažniausiai vyksta gimnazijos patalpose, Žaliakalnyje, pavasarį arba vėlyvą žiemą, taikantis prie moksleivių peržiūrų ir atostogų, tačiau gimnazija nori, kad renginys taptų kuo atviresnis miestui: šiemet mugėje grojo „Baltasis Kiras“, piešta ant lankytojų veidų, vyko šukuosenų dirbtuvės.

INSTAGRAM.COM/KDG.MENOMUGE

Kai kitąmet ruošitės į KDG mugę, grynųjų neimkite – mokesčiu už išsirinktą meno kūrinį taps tiesioginis jūsų pavedimas tais metais remiamam fondui. „Sau pinigų pasiliekame tik savanoriams pamaitinti“, – užbaigia pašnekovė.

VDA.LT

Atvykęs į mugę niekad nežinai, kokie darbai parinkti šįmet. Emanuelė prisimena, kaip dailės mokytojas Gintautas Vaičys, aptikęs porą darbų, pasirašytų jau išėjusių klasės draugių, juos nusipirko, kad prisimintų tuos žmones.

Tado Mankausko („Fotografuoju sielas“) nuotr.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MIESTAS – KŪRYBOS VEIKĖJAS GABIJA BARIŠAUSKAITĖ TEODORO BILIŪNO NUOTR.

Susitikti susitarėme Laisvės alėjoje, prie fontano. „Galbūt viena kitą atpažinsime“, – juokavo poetė, prozininkė Aldona Ruseckaitė. Laukdama ant suolelio, rankose jau laikiau jos knygą – tikrai nepraleisiu progos gauti autografą. Neprasilenkėme, o pokalbiui apie kūrybą, Kauną ir artėjančią Kauno knygų mugę pasirinkome simbolišką vietą – Vinco Kudirkos viešąją biblioteką. Beje, sutapimas – naujausia rašytojos knyga, kurią netrukus aptarsime, šį mėnesį bus pristatyta ir mugėje, ir bibliotekoje.

Jūsų profesinis ir kūrybinis gyvenimas glaudžiai susijęs su Kaunu – čia ilgus metus dirbote Maironio lietuvių literatūros muziejuje, čia gimė ne viena knyga. Ar šis miestas formavo jus kaip rašytoją? Ar jis vis dar geba jus nustebinti ir įkvėpti? Nesivadinu kauniete, vadinuosi kauniške. Iš tikrųjų esu kilusi iš Prienų rajono, tačiau Kaune gyvenu jau labai daug metų. Visas mano gyvenimas, draugai, kolegos rašytojai – viskas yra priaugę prie Kauno. Mano kūryboje Kaunas pirmiausia yra ne tiek įkvėpėjas, kiek veikėjas. Eilėraščiuose jo nėra daug – ten labiau grįžtu į tėviškę, prie šaknų, gamtos. Nors yra ir Kauno: Rotušės aikštė, Katedra, Maironis, einantis miesto gatvėmis. Esu parašiusi knygas apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Oną Puidienę-Vaidilutę ir Vincą

Mykolaitį-Putiną – visi jie ilgiau ar trumpiau gyveno Kaune arba buvo su juo susiję. Kadangi tai biografiniai romanai ir kažin ko prikurti negaliu, teko tyrinėti ir vietas, kuriose jie gyveno. Išmaišiau visą Kauną – vaikščiojau gatvelėmis, ieškojau namų, bažnyčių, katedrų, palaidojimo vietų. Teko labai daug tyrinėti patį miestą. Kai išleidau romaną „Šešėlis JMM“, į mano kabinetą Maironio lietuvių literatūros muziejuje žmonės ateidavo autografo ir pasakodavo, kad atvažiavo susidarę Kauno žemėlapį pagal mano knygą apie Maironį, nes norėjo aplankyti visas su juo susijusias vietas. Taigi Kaunas mano kūryboje yra veikėjas. Jis suteikia tam tikrą pagrindą, ant kurio veikėjai stovi, gyvena. Aš šį miestą esu prisijaukinusi, daug apie jį žinau, jis man labai artimas.

Koks jūsų, kaip kauniškės, pats mylimiausias maršrutas Kaune? Mano maršrutas toks truputį juokingas. Gyvenu 13 numeriu pažymėtame name, važinėdavau 13-uoju autobusu į Maironio namus, kurių adresas – Rotušės aikštė 13. Tarp tų tryliktukų ir buvo mano kasdienis maršrutas. Išlipdavau Savanorių prospekto apačioje, pereidavau Vilniaus gatvę, tuomet Rotušės aikštę. Šitas kelias man tiesiog įaugęs į smegenis, galėčiau jį sapnuoti, nes daugybę metų juo vaikščiojau. Kartais per pietų pertrauką eidavome pasivaikščioti iki Vytauto bažnyčios, krantine, link Santakos. Pasiilgstu ėjimo ir Laisvės alėja. Ir, aišku, labai myliu Maironio sodą. Jis ilgus metus buvo mano dvasios erdvė. Per beveik kiekvieną pietų pertrauką padarydavau keletą nuotraukų: kas pražydo, kiek prisnigo, kokių paukščių pėdų atsirado. Savo tėviškės jau nebeturėjau, todėl Maironio sodas tapo viena artimiausių mano mažyčių vietų. Dabar, kai muziejuje nebedirbu, atradau kitą maršrutą. Gyvenu Žukausko gatvėje, o perėjus gatvę yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Už jos – buvęs vienuolynas ir prie jo įkurtas parkas. Mane, kaip kaimo žmogų, labai traukia gamta. Dar labai įdomu vaikščioti po Žaliakalnį, Vaižganto gatve, – ten yra Vinco Mykolaičio-Putino namas, Klimų vila, kurioje Vaižgantas gyveno. Jūsų biografiniai romanai išsiskiria kruopščiais archyviniais tyrimais. Kaip prasideda tokios knygos kūrybinis procesas ir kas nulemia, apie kurią asmenybę rašysite? Kiekvienas mano romanas turi savo pradžią ir tam tikrą istoriją. Niekada negalvojau, kad kada nors išdrįsiu rašyti apie Maironį – tokį tautos simbolį. Tačiau vieną vasarą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi pagyvenusi pora parodė man keletą laiškelių kopijų – Maironio atvirlaiškių, rašytų

to atvykusio vyriškio močiutei. Jie norėjo daugiau apie ją sužinoti, kažką surasti, o aš tuo metu labai mažai ką žinojau. Kadangi buvau muziejininkė, perskaičius tuos atvirlaiškius galvoje ėmė suktis daugybė minčių. Pajutau, kad ten būta didelės simpatijos, susižavėjimo moterimi – Ona Balčiūniene. Apie šiuos laiškus nežinojo ir Maironio kūrybos tyrinėtojai. Iš pradžių maniau, kad reikėtų parašyti kokį romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną mūzą, bet vėliau pagalvojau – o kas čia naujo? Artėjo Maironio 150-osios gimimo metinės, archyvuose buvo daug įvairios medžiagos, tad supratau, kad galima į Maironį panerti giliau, parodyti jį kaip žmogų įvairiais rakursais. Taigi pradžių pradžia buvo tie laiškeliai, o vėliau jau ėmiau tyrinėti visa kita. Su Vytautu Mačerniu – dar kita istorija. Kaip muziejininkė pažinojau jo sužadėtinę Bronę Vildžiūnaitę. Ji muziejui buvo perdavusi rankraščių, nuotraukų. Aš pati labai žavėjausi V. Mačernio kūryba. Kartą su muziejaus ekspedicija nuvažiavome į Telšių kraštą, aplankėme V. Mačernio literatūrinę ekspoziciją, susitikome su daugybe jį pažinojusių žmonių: seserimi, broliais, draugais. Pavyko surinkti labai daug medžiagos. Ir, žinoma, buvo Bronė. Mes retkarčiais susiskambindavome. Ji labai ilgai saugojo V. Mačernio meilės laiškus ir leidimą tuoktis – originalus atidavė tik sulaukusi 96-erių. Jeigu nebūčiau pažinojusi Bronės ir girdėjusi jos istorijos, nebūčiau apie V. Mačernį rašiusi. Daug tos knygos ištraukų įskaičiau Lietuvos radijuje, jas išgirdusi Bronė pasakė: „Kaip įdomiai ta Ruseckaitė parašė, atrodo, kad ji gyveno šalia mūsų.“ Man tai buvo didžiausias įvertinimas. V. Mykolaičio-Putino knygos atsiradimo istorija dar kitokia. Rašant ankstesnius romanus Putinas vis pasirodydavo, todėl jau buvau sukaupusi nemažai medžiagos. Kaip miniu ir knygoje, man artima jo kilmė, mat taip pat esu suvalkietė. Pažįstama ir šeimos struktūra, ypač santykis su mama.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

PALEISTI NĖRA LENGVA, BET TURI SUVOKTI, KAD TAI YRA DARBAS.

Iš esmės rinkausi tuos žmones, kuriuos neblogai pažinojau ir kurie mane pačią domino. Žemaitė žavėjo savo vėlyvos meilės istorija. Rašydama apie S. Nėrį norėjau pažvelgti į pavojingiausius jos gyvenimo metus, pati juose įklimpti ir parodyti abi puses, nieko neslėpdama. O. Puidienės istorijoje patraukė moteriškasis pasaulis. Jeigu nebūčiau dirbusi muziejuje, nebūčiau parašiusi nė vienos iš šių knygų – tai galiu drąsiai pasakyti. Net nežinojau turinti savyje polinkį tyrinėti archyvus, taip džiaugiuosi ką nors atradusi ir galiu kantriai ieškoti. Turbūt turi būti ir kažkokia keista meilė tam autoriui, tam veikėjui. Jo gyvenimas turi mane dominti, turiu žinoti, ką apie jį noriu pasakyti ir kokiu kampu į jį pažvelgti. Esate sakiusi, kad rašydama apie tikras asmenybes stengiatės neperžengti etikos ribų. Kaip nusprendžiate, kur baigiasi istorinis faktas ir prasideda jūsų, kaip rašytojos, vaizduotė? Tai svarbi riba, kurią visada reikia jausti. Žinoma, turi atsižvelgti ir į laikmetį. Pavyzdžiui, rašydama apie Žemaitę ir XX a. pradžios Vilnių, daug skaičiau apie to meto renginius, įvykius, žmonių elgesį. Kai visa tai žinai, gali įsivaizduoti aplinką ir ją atkurti. Tačiau galiausiai supranti, kad kažko tiksliai nežinai, yra likusios tik kalbos ar apkalbos. Visa, kas to žmogaus gyvenime svarbu, turi būti paremta dokumentais. Daugelyje vietų tiesiog privalai sustoti. Kiek paprastai trunka jūsų rašymo procesas? Ar lengva baigus knygą paleisti asmenybę, apie kurią rašėte?

O paleisti nelengva, tikrai ne. Kai rašau, šalia pasidedu to rašytojo nuotrauką, kartais su juo pasikalbu. Kai baigiu rašyti, nuotrauką įdedu į knygų lentyną tarp kitų portretų. Paleisti nėra lengva, bet turi suvokti, kad tai yra darbas. Kartais, kai parašau knygą, nors ji dar neišleista, manęs jau klausia: „O ką dabar rašai?“ Nieko ilgokai dar negaliu rašyti. Man reikalingas atsisveikinimo laikotarpis. Paprastai atsisveikinimui prireikia maždaug pusės metų.

Šiais metais Kauno knygų mugėje pristatysite naujausią savo romaną „Naktiniai pokalbiai“. Kaip gimė jo sumanymas? Ši knyga atsirado šiek tiek spontaniškai. Kai manęs paklausdavo: „Jūs turbūt dabar rašysite apie Vaižgantą?“, atsakydavau, kad ne. Tuomet klausdavo, gal rašysiu apie Ričardą Mikutavičių, bet ir apie jį negalvojau. Tačiau vieną dieną netikėtai atradau, kad R. Mikutavičius ir Vaižgantas nugyveno vienodai – po 63 metus. Abu kunigavo Vytauto bažnyčioje, gyveno tame pačiame bute priešais bažnyčią, abu buvo populiarūs, puikūs oratoriai ir rašytojai. Taigi, atradau vis daugiau paralelių. Supratau, kad apie vieną Vaižgantą nerašyčiau, apie vieną R. Mikutavičių – irgi ne, tačiau apie juos abu – jau visai kas kita.

Sugrįžkime prie Kauno. Miestas jau antrus metus turi savo knygų mugę. Kaip vertinate jos atsiradimą? Kaunas – didelis miestas, o praėję metai parodė, kad žmonės tikrai perka knygas ir ateina į susitikimus, Tiesa, pernai susitikimų erdvė buvo gana maža – žmonės netilpo. Kaip suprantu, šiemet bus didesnė. Bendrauju su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, jie sakė, kad dalyvauti tikrai apsimokėjo, pardavė daug knygų. Į mugę daug žmonių ateina su vaikais, tiesiog susitikti, pasivaikščioti. Tokios mugės ugdo skaitymo kultūrą. Manau, tai labai sveikintinas dalykas ir mugė tik tobulės. Iki Vilniaus mugės vis sunkiau nuvažiuoti, knygų mugės vyksta Šiauliuose, Klaipėdoje. Negalime atsilikti.

Buvo svarbus ir dar vienas dalykas – aš pažinojau R. Mikutavičių. Su juo daug bendravau muziejiniu, žmogišku ir kūrybiniu lygmeniu. Jaučiau ir tam tikrą skolą, nes jis daug padėjo muziejui, atidavė savo sukauptą biblioteką. Nusprendžiau, kad brėšiu paraleles tarp šių dviejų asmenybių, o kartu įvesiu moters personažą, per kurį galėsiu papasakoti ir nemažai savo prisiminimų. Tuomet pradėjau galvoti apie formą. Mano knygoje R. Mikutavičius dar gyvas, skamba velykiniai pamokslai, o Vaižgantas ilsisi po Vytauto bažnyčia. Būdamas toks smalsuolis, jis nueina pažiūrėti, kas dabar gyvena tame bute priešais bažnyčią. Žino, kad ten įsikūręs kažkoks kunigas. Vaižgantas užeina į butą, R. Mikutavičius pabunda – taip ir prasideda tie naktiniai pokalbiai.

Pirmiausia apie tą žmogų jau šį tą žinai, nors dar gana abstrakčiai. Jis tave domina, jauti, kad norėtum parašyti apie jį knygą. Tada prasideda tyrinėjimas, darbas archyvuose. Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, nuo pačios pradžios iki knygos išleidimo praeina maždaug treji metai.

AMATAI, KULTŪRA IR LAISVĖ KOTRYNA LINGIENĖ AUŠRINĖS KURGONAITĖS NUOTR.

Kiekvieną pavasarį ir rudenį Laisvės alėja pasikeičia – ją nusagsto baltos palapinės, pakvimpa dūmu, pasigirsta smuikas ir armonika. Žinok, žmogau, – mugė prasidėjo. Nuo 2016ųjų svarbiausioje miesto pėsčiųjų arterijoje muges rengiantis Darius Straigis sako, kad nuo eilinio turgaus jo su komanda organizuojami renginiai skiriasi kultūrine programa, leidžiančią lankytojams kiek pailsėti nuo kasdienybės. O kultūra Dariui nesvetima – jis ir koncertų organizatorius, be kitų renginių, kiekvieną žiemą po ženklu „Sukurta LT“ pristatantis nevienadienės muzikos įvykius. Tradiciškai „Retro Kalėdoms“ Darius kviečia į „Romuvą“, o šiemet – ir į „Dainą“. Bet kol kas dėmesio skirkime Kauno mugei, kurios rudeninė „serija“ įvyks rugsėjo 25–27 dienomis.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Dariau, kiek profesijų esate pakeitęs iki tapdamas mugių organizatoriumi? Esu kaunietis, čia gimiau ir augau. Bet studijavau pajūryje – Klaipėdos universitete baigiau kultūros vadybą, buvau įstojęs į teatro režisūrą, paskui dėl armijos teko pakeisti specialybę, nes ankstesnio kurso nebebuvo. Taip visą gyvenimą vis kažką organizuoju. O Kauno muges – nuo 2016 m., kai tuometinis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Šliažas pasiūlė sudalyvauti konkurse. Su kolegomis prigeneravome idėjų, parengėme programą, laimėjome, surengėme, žmonėms patiko ir užsikabinome patys – kasmet dalyvaujame tuose konkursuose. Man iš esmės norėjosi, kad mugė nebūtų tiesiog turgus ar tik prekyba, kad žmonės patirtų ir kultūrinius įvykius. Taip įtraukėme džiazą, madą, fotografijos galeriją ir kitus partnerius. Kokia buvo ta nauja koncepcija, su kuria atėjote į Laisvės alėją? Juk mugės čia vykdavo ir anksčiau. Taip, mugės Kaune vyksta seniai, tačiau jos būdavo kur kas paprastesnės, labiau, sakyčiau, liaudiškos. Mes norėjome viską daryti kitaip: pradėjome nuo naujų vizualinių sprendimų, vizijos ir idėjų, kol per dešimtmetį viską nušlifavome taip, kad mugė taptų tarsi savaime veikiančiu miesto organizmu. Šiandien mums nebereikia įkalbinėti prekiautojų – jie patys labai laukia šio renginio ir veržiasi dalyvauti. Tad pagrindinis mūsų darbas dabar yra kultūrinė programa ir techniniai dalykai. Pavyzdžiui, infrastruktūra – elektros tiekimas ar tualetų logistika. Čia neapsieiname be darbinio „folkloro“ – per tiek metų visko matėme. Pamenu, kartą gavome skundą, kad tualetas pastaty-

tas netinkamoje vietoje, tad puolėme jį skubiai nešti kitur, o pasirodė, kad viduje tuo metu buvo žmogus... Daug dėmesio skiriame ir saugumui. Samdome profesionalią tarnybą, kuri prižiūri tvarką ir saugo naktimis Laisvės alėjoje paliekamas palapines. Apskritai aš gerai suprantu, kad pati prekyba – tautodailė, maisto produktai ar kulinarinis paveldas – yra universali, visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Todėl mūsų koncepcijos esmė – kaip visą šį procesą suvaldyti techniškai ir papildyti kultūriniais akcentais. Kuo Kauno mugė išsiskiria iš panašių didžiųjų renginių Vilniuje ar Klaipėdoje? Vilniaus Kaziukas turi gilias, šimtmečius siekiančias tradicijas, o Kauno mugė auga kartu su miestu. Mes turime kitą milžinišką privalumą – unikalias erdves. Laisvės alėja ir Vilniaus gatvė suformuoja vieną ilgą, patogų taką, kuriame prekiautojams labai paprasta įsikurti, o lankytojams – viską apeiti. Sakyčiau, kad Kauno ir Vilniaus mugės yra estetiškiausios Lietuvoje. Nors Jūros šventė Klaipėdoje yra milžiniškas, miesto organizuojamas renginys su gausybe koncertų, mes Kaune ypač didelį dėmesį skiriame pačios mugės vaizdui ir patogumui. Turime puikių vietų renginiams prie Miesto sodo ir Savivaldybės, todėl mūsų mugė atrodo išties reprezentatyviai. Visgi prekiautojai turbūt migruoja per visą Lietuvą – nuo Jūros šventės iki Kaziuko? Kaip juos atsirenkate? Tie, kurie dirba kokybiškai, poilsio beveik neturi: visą savaitę gamina, o savaitgaliais parduoda. Lietuvoje mugės vyksta kone kiekvieną savaitgalį, tad jei tik yra noro dalyvauti – darbo rasi ištisus metus. Mes, žino-

ma, vykdome atranką. Pasitaiko, kad sakome „ne“, jei norima prekiauti produkcija, kuri visiškai neatitinka mugės koncepcijos, – pavyzdžiui, kosmetika iš katalogų. Pagrindinė mūsų, kaip organizatorių, ir savivaldybės keliama sąlyga yra autorystė ir autentiškumas: mugėje turi dominuoti rankų darbo gaminiai, sukurti naudojant tradicines medžiagas, žaliavas ir technologijas.

Atskiros vietos numatytos maisto gamintojams, atstovaujantiems kulinariniam paveldui bei mažiems vietiniams aludariams, ypač iš Šiaurės Lietuvos. Tačiau didžiausią prioritetą teikiame amatų demonstravimui. Norime, kad lankytojai matytų patį procesą: kaip gimsta juvelyrika, kaip pinamos juostos ar dirba kalviai, todėl jiems skiriame matomiausias vietas.

Pavasarį mugėje turėjome apie 600 palapinių, rudens mugė kiek mažesnė. Visą erdvę skirstome į zonas pagal veiklos pobūdį. Pavyzdžiui, tautodailininkus buriame kartu, kad jie geriau reprezentuotų savo asociacijas ir tautinį paveldą. Taip pat yra „Kūrėjų meistrų respublika“ – tai maždaug 50–60 menininkų grupė, turinti išskirtinį kūrybinį braižą.

Ar pastebite pokyčių pačioje amatininkų bendruomenėje? Gal jų mažėja, o gal kaip tik atsiranda naujų talentų? Naujų veidų atsiranda, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi. Mes nuolat ieškome to naujo vėjo, kviečiame meistrus iš Latvijos, Lenkijos, kad įneštume įvairovės ir kažko nematyto.

Vis dėlto mugės branduolį sudaro tie patys ištikimi, tradiciniai meistrai, kuriuos sutinkame beveik kiekviename didesniame Lietuvos renginyje. Pastebiu, kad greta senųjų meistrų atsiranda jaunų dizainerių, ką tik mokslus baigusių žmonių, kurie bando savo jėgas. Tokių naujų veidų kiekvienoje mugėje turime po 10–15. Matau ir vieną keistą tendenciją – dalis įdomių gamintojų, kurie mielai dalyvauja, pavyzdžiui, Vilniaus Kaziuko mugėje, į Kauną važiuoti kategoriškai atsisako. Tikslių priežasčių neįvardija, tad belieka spėlioti – galbūt tai senos baimės, kad kauniečiai nepirks, o gal tiesiog senas nusistatymas. O kas rūpinasi kultūrine programa? Ar ją taip pat dėliojate pats? Mugę organizuojame šešiese. Kolegės rūpinasi komandos darbu, programos koordinavimu ir dizainu, aš – techniniu derinimu bei dokumentais. Už turinį atsakinga Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė. Kartu su ja rašome projektus, planuojame, ką kviesime ir kokius akcentus dėliosime. Man labiausiai patinka tas momentas, kai miestas užsipildo muzikos šurmuliu. Norisi, kad Laisvės alėja tiesiog ūžtų: čia pat groja gatvės muzikantai, ten – džiazo atlikėjai, kitur pasirodo orkestras ar choras. Šiemet, pavyzdžiui, mugėje viešės Rokas Kašėta. Programą dėliojame strategiškai: Miesto sodą skiriame modernesniems, šiuolaikiniams pasirodymams, o prie fontano kuriame retro sceną. Čia renkasi liaudies ansambliai, folkloristai – tie kolektyvai,

kuriems labai svarbu pasirodyti viešai, pajusti auditorijos dėmesį. Vos paskelbus, kad konkursas laimėtas, telefonai netyla – meno kolektyvai patys veržiasi dalyvauti. Mes puoselėjame senąją tradiciją: istoriškai būtent mugėse ir turguose žmonės dalindavosi žiniomis, čia kūrėsi pirmieji teatrai, koncertuodavo muzikantai. Jei kviečiame populiaresnius atlikėjus, tariamės dėl honoraro, tačiau stengiamės rasti abipusiškai priimtiną sprendimą. Dažniausiai padengiame kolektyvų kelionės išlaidas, suteikiame visą reikiamą įrangą. Ar Kauno muzikantai ir menininkai palankiai žiūri į mugę? Pripratinome juos po truputį. Pradžioje skeptiškumo tikrai buvo – daugelis manė, kad tai tik eilinė prekyvietė. Tačiau nuomonė ėmė keistis, kai mugės programoje atsirado bendrų projektų su „Kaunas Jazz“, Mindaugo Kavaliausko rengtu festivaliu „Kaunas Photo“ ir kitais solidžiais kultūros renginiais. Kūrėjai pamatė, kad tai rimta platforma su milžiniška auditorija. Aš visada sakau: dalyvaukite, nes geresnės progos pasirodyti tokiai daugybei žmonių tiesiog nebus. Ir visai nebūtina orientuotis tik į liaudišką muziką – programa gali būti pati moderniausia. Pavyzdžiui, šiemet Vienybės aikštėje kartu su šokių klubu „Junda“ organizuojame didžiulį linijinių šokių festivalį, kuriame bandysime siekti rekordo. Taip pat turime ambicijų įgyvendinti Europoje populiarią idėją – riedučių diskoteką. Norime mugės pabaigos vakarą užbaigti riedučių šokiais ir bendru važiavimu per miestą. Tai didelis logistinis iššūkis,

reikalaujantis derinimo su policija ir viešosios tvarkos skyriumi, tačiau didelis renginio mastas mums leidžia apie tokias naujoves ne tik svajoti, bet ir jas įgyvendinti. Kas yra vidutinis jūsų mugės lankytojas? Didžioji dalis, žinoma, yra kauniečiai, nors sulaukiame žmonių ir iš kitų miestų bei aplinkinių rajonų. Skaičiuojama, kad per tris dienas mugėje apsilanko apie 100–120 tūkstančių žmonių. Tai įspūdingas skaičius – faktiškai pusė Kauno. Taigi ir ekonominis mugės mastas milžiniškas. Turime apie 600 dalyvių, kurių kiekvienas investuoja nemažus pinigus: vien už vietą savaitgaliui moka virš šimto eurų, prie to prisideda kuro sąnaudos, logistika. Kad tai atsipirktų ir dar uždirbtų, parduoti reikia tikrai daug. Nors vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, prekiautojai kasmet grįžta, vadinasi, pirkėjas juos randa. Žmones čia vilioja galimybė įsigyti tai, ko nerasi jokioje parduotuvėje, – keisčiausių, unikalių rankų darbo gaminių. Smalsumas dažnai virsta pirkiniu. Be to, mugė yra pramoga šeimoms: vaikai laukia saldumynų, žaidimų ir kitų užsiėmimų. Tiesa, ne visos pramogos mieste priimamos vienodai. Anksčiau prie savivaldybės pastato ant žalios vejos įrengdavome mini ūkį su naminiais paukščiais ir triušiais. Tačiau vieną rytą gavome oficialų skundą dėl to, kad… po langais gieda gaidys. Tokių gyvų kampelių, deja, teko atsisakyti. Laisvės alėjoje gausu kavinių ir kitų verslų. Koks jų santykis su muge?

Daugelis verslininkų yra labai supratingi ir džiaugiasi lankytojų antplūdžiu – juk natūralu, kad tūkstančiai žmonių anksčiau ar vėliau užsuka į tas pačias kavines pailsėti ar atsigerti kavos. Žinoma, visada atsiranda skeptikų, kurie tikina mugėje neįžvelgiantys jokios naudos ar uždarbio, bet aš visada pabrėžiu: tiek lankytojų vienu metu miestas pritraukia tikrai ne kasdien, tad nauda bendrai miesto ekosistemai yra akivaizdi. Iš pradžių būta nemažai pykčio ir nesusipratimų, bet dabar iš esmės su visais sutariame. Mugės mastas tiesiogiai priklauso nuo pėsčiųjų zonos ilgio. Dabar, kai Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvės remontai baigti, gal svarstote ir apie veiksmą Rotušės aikštėje? Dabar apimame visą erdvę nuo požeminės perėjos iki pat Soboro. 2017-aisiais mugė nusidriekė nuo Soboro iki pat Rotušės, abi aikštės buvo pilnos prekiautojų. Tačiau vėliau supratome, kad toks mastas nebūtinai pasiteisina. Lankytojai tiesiog fiziškai nepajėgia nueiti tokio atstumo, todėl prekiautojai mugės pakraščiuose nebeuždirba. Kiekvienas miestas turi savo potencialą ir ribas, kiek lankytojų gali pritraukti. Suprantame, kad be papildomų investicijų į reklamą dar 100 tūkstančių turistų nesugeneruosime. Kadangi viską darome visiškai savo jėgomis – patys laimime konkursą, patys investuojame ir prisiimame finansinę riziką, turime labai atsakingai skaičiuoti, koks mugės dydis yra optimalus ir prekiautojams, ir miestui.

R U G S Ė J I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MUGĖ – TAI ATRADIMAI, DAIKTŲ, SSKONIŲ, ONIŲ, ŽMONI ŽMONIŲ,, TODĖL BENT KARTĄ TAI PAJUSTI TIKRAI IKRAI VERTA.

Tačiau kalbant apie pačių prekių kokybę ir autentiškumą, galiu atsakingai pareikšti: mes esame vieni geriausių Europoje. Daugelyje Vakarų šalių mugės nuėjo komerciniu keliu: ten dominuoja masinės gamybos krepšeliai ar tie patys mediniai meškiukai, kurių gali rasti bet kurioje parduotuvėje, tik mugėje jie pateikiami kiek įdomiau. Turime skaudžių pavyzdžių iš Skandinavijos šalių. Ten vykdavo puikios mugės, tačiau vienu metu organizatoriai nustojo vykdyti griežtą atranką ir įsileido pigią masinę produkciją iš Kinijos. Renginiai prarado savo veidą ir nusipigino. Dabar po truputį bando vėl atsigauti ir susigrąžinti amatininkišką dvasią. Tai tik dar kartą įrodo, kad be aiškių kokybės kriterijų mugė praranda prasmę.

O ką jūs pats dažniausiai nusiperkate kauniškėje mugėje? Gal prekiautojai pamalonina dovanomis? Iš prekiautojų esu gavęs ir naminių pyragų, ir kumpio, ir gėrimų. Tačiau mano paties asmeninė silpnybė – medinės pjaustymo lentelės. Nors namuose jų turiu nemažai, kaskart ieškau kokių nors dar nematytų formų ar įdomesnio dizaino. Tiesa, negaliu tam skirti daug laiko, juk pats darbymetis. Kaip pakviestumėte į Kauno mugę skeptišką žmogų, kuris tą savaitgalį sąmoningai vengia miesto centro? Pirmiausia pasakyčiau, kad tai galimybė pamatyti tai, ko tikrai nerasite jokiose parduotuvių lentynose. Tai unikalūs gaminiai ir įdomybės, kurios į Kauno centrą atkeliauja tik du kartus per metus. Suprantu, kad kai ką gali atbaidyti šurmulys ar dideli žmonių srautai, bet būtent tame sraute gali slypėti tas vienintelis, niekur kitur nematytas daiktas. Galbūt paragausite kažko, ko niekada nesate ragavę, o gal Laisvės alėjoje sutiksite žmogų, kurio nematėte dvidešimt metų. Mugė – tai atradimai,daiktų, skonių, žmonių, todėl bent kartą tai pajusti tikrai verta. KAUNOMUGE.LT

Tikriausiai nepraleidžiate progos pasidairyti po muges ir kitose šalyse. Ar pavyksta ten pasisemti įkvėpimo? Prieš gerą dešimtmetį pats aktyviai važinėdavau prekiauti keramika ir kitais dirbiniais į didžiąsias Berlyno ar Hanoverio muges. Galiu pasakyti, kad vokiečių kalėdinės mugės yra tiesiog nuostabios – ryškios, sukuriančios nepamirštamą nuotaiką, nors savo turiniu ir labai tradicinės. Žavi jų gebėjimas išlaikyti lokalias keistenybes ir paversti jas verslu. Pavyzdžiui, gali pamatyti išpuoštus mobiliuosius tualetus su priekabomis, kurie atrodo kaip atskira pramoga.

Nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios menininkai kuria plakatus ir taip ragina neužsimiršti, palaikyti, aukoti. Šio plakato autorė – Gabrielė Gudaitytė (handsonpress.lt)

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ RUGSĖJIS – KULTŪROS SEZONO STARTAS, KAI MUGES KEIČIA FESTIVALIAI, O ŠIUOS – PREMJEROS. KAIP VISUR SUSPĖTI, MES IRGI NEŽINOME! DAUGIAU ĮVYKIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 09 13

Tarptautinis skulptūros simpoziumas Įvairios vietos

Iki rugsėjo 13 dienos mieste vyksta Tarptautinis skulptūros simpoziumas, skirtas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytam modernistiniam Kaunui. Antrus metus iš eilės iškilūs užsienio ir Lietuvos skulptoriai savo kūriniais interpretuos miesto tarpukario architektūrą, ieškos naujų prasmių ir meninių formų bei skulptūromis praturtins miesto galeriją – 20 granitinių skulptūrų papuoš viešąsias erdves.

09 02–09 13

Lietuvos tautinių bendruomenių festivalis „Kultūrų sodas 2026“ Įvairios vietos

09 01–09 30

Grupinė paroda „JAUNA KAUNO TAPYBA‘26“ VDA Kauno fakulteto galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2

Irmanto Sauliaus nuotr.

Devintasis festivalis kviečia visus pažinti ir švęsti Lietuvos kultūrų įvairovę Kaune. Didžiausias festivalio renginys su dainomis, šokiais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis rugsėjo 12 d. susitelks Istorinės LR Prezidentūros sodelyje, o nuo rugsėjo 2 d. vyks kultūrinių ir edukacinių renginių ciklas.

Šarūno Baltrukonio paveikslo fragmentas

„JAUNA KAUNO TAPYBA‘26“ kviečia žiūrovą į dialogą su šiandienos tapyba: jautria, kritiška, kartais provokuojančia, bet visada ieškančia naujų prasmių ir formų. Tai galimybė pažinti jaunųjų menininkų balsus, kurie formuoja rytojaus Lietuvos meno sceną jau šiandien.

09 03–10 02

Gabrielės Aleksės paroda „Dažnis 7“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Marijos Čipkutės personalinė paroda „Tai yra mano kūnas“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Parodoje pristatomi nauji, dar niekur nerodyti paveikslai, sukurti menininkei tyrinėjant binaurinių ritmų ryšį su suvokimu, regimąja vaizduote ir kūrybos procesu. Parodos atspirties taškas – 7 Hz ritmas, atitinkantis theta smegenų bangų diapazoną ir siejamas su hipnagogija, sapnais bei giliu atsipalaidavimu.

09 03–10 02

Kęstučio Zapkaus paroda „Piešiniai“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Abstrakcionizmo atstovas Kęstutis Zapkus yra vienas svarbiausių lietuvių tapytojų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galerijos tikslas – tiek šia paroda, tiek būsimų parodų ateityje metu, palaipsniui atskleisti kūrinių rinkinį, suteikiant galimybę susipažinti su naujausiais Kęstučio Zapkaus meniniais tyrinėjimais.

Pagrindinė parodoje eksponuojamus kūrinius jungianti tema – moters vaisingumas ir jos gili transformacija per nėštumą, gimdymą bei motinystę. Parodos ašimi tampa motinos atsidavimo momentas: kūno atidavimas gyvybės kūrimo procesui, maitinimas savimi.

RUGSĖJIS

09 03–10 02

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 09 03, 18:00

Jovitos Poviliūnaitės knygos „Seno dvaro dienoraščiai“ pristatymas 09 02–09 30

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys, P. Lukšio g. 58

Gvido Latako kūrybos paroda „Lementorius“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Gvido Latako iliustr.

„Tegul menai įgaus eskiziškumo ir nebaigtumo. Te žiūrovas pamatys mane „virtuvinį“ su „žiurstu“ prie varstoto. Te pamatys ir belemenantį pirmus žodžius, mokantis rašto“, – sako autorius.

Knygą sudaro romanas „Seno dvaro dienoraščiai“ ir „Pabėgusio laiko novelės“. Tekstuose susiduria realybė ir vaizduotė. Autorei svarbus žmogaus, pastato bei gamtos ryšys. Veikėjai eina per gyvenimą skausmingai klysdami, klupdami, mokydamiesi, ieškodami sau artimų žmonių, vietų, susidurdami su panikos priepuoliais ar keistomis vizijomis.

09 03–09 06

Šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“

09 04–09 05

Kauno kultūros mugė Nepriklausomybės a.

Alinos Pasiuk nuotr.

Šiemet festivalyje – daugiau nei 50 atlikėjų ir grupių, tarp kurių pasaulinio lygio vardai bei vieni populiariausių Lietuvos atlikėjų. Programą papildys šiuolaikinis menas, performansai ir kitos kultūrinės patirtys, o „Pergalės“ fabrike veiks Berlyno kuratorių grupės MOLT rengiama Lietuvos bei užsienio menininkų paroda „Treasure House“. Programa: audrafestival.lt

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Kai klausomės koncerto – esame susižavėję. Kai stebime spektaklį – susimąstę. Kai atrandame naują parodą – smalsūs. Kiekvienas susitikimas su kultūra atskleidžia vis kitokį jos veidą ir kuria vis naują kultūros portretą. Mugėje susitiks įvairiausi kultūros portretai – organizacijos, kūrėjai, menininkai ir iniciatyvos, pristatysiančios naująjį kultūrinį sezoną bei kviesiančios pažinti kultūrą iš arčiau. Programa: kmn.lt

RUGSĖJIS

Įvairios vietos

KALENDORIUS

Šeštadienis, 09 05, 20:30

Filmas „Atskalūno laiškai“ ir A. Orlovos koncertas NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62 09 05–09 06

Tarptautinis Kauno kariljono muzikos festivalis „Carillon+“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Ernesto Lylaus nuotr.

10-ojo festivalio tema „Carillon+“ atskleidžia kariljono dialogą su kitais instrumentais, elektronine muzika, improvizacija ir audiovizualiniu menu. Programa: kmn.lt

Lauko kino sezoną „Romuva“ kviečia palydėti su švelnia vasariška melancholija, muzika ir kinu. Programoje numatyti Alinos Orlovos solinis koncertas bei filmas „Atskalūno laiškai“ – jautri, šviesaus liūdesio persmelkta istorija apie draugystę, psichikos sveikatą, savęs priėmimą ir nelengvą kelią į suaugusiųjų pasaulį.

Timo Petraičio knygos „Pinigų laiškai. Lietuviška pinigų taupymo istorija“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Trečiadienis, 09 09, 17:30

Koncertas fortepijonui ir sąvartynui LT-moll Kauno regioninis Lapių sąvartynas, Kauno raj.

Režisierės Ingridos Ozar ir pianisto Dariaus Mažinto socialinis įvietinto meno projektas kviečia patirti muziką veikiančiame sąvartyne. Tai kūrinys apie mūsų pačių sukurtą pasaulį, apie tai, kas lieka po mūsų pasirinkimų, ir ką dažniausiai stengiamės palikti už savo kasdienybės ribų.

70 tūkstančių eurų. Tiek per penkerius metus Timas Petraitis sukaupė atradęs ir pritaikęs savo taupymo modelį. Pakeitęs gyvenimo būdą ir įpročius jis išbrido iš finansinių ir asmeninių krizių, kartu pakito požiūris į pinigus ir žvilgsnis į gyvenimą. Būtent šia patirtimi, praktiniais patarimais ir užduotimis laiškuose dalijasi autorius.

RUGSĖJIS

Antradienis, 09 08, 18:00

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 09 10, 18:00

KMN vasaros studijos: susitikimas su Anna Billany Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ketvirtadienis, 09 10, 17:00

Šiuolaikinės muzikos festivalis „Muzika erdvėje“ Laisvės al.

Vienintelis Lietuvoje įvietintos muzikos festivalis tyrinėja žmogaus, garsinės aplinkos ir erdvės santykį. Renginyje Kaune – ryškus šiuolaikinės muzikos kolektyvas, pasižymintis originaliu požiūriu į programų kūrimą bei erdvininius kontekstus, „Edgy Palates“ ir diskusija apie menininko būtį virtualybėje.

Annos Mary Billany kūrybinėje praktikoje susipina naujosios medijos, savilaida ir technofeministiniai tyrimai, trapi tapatybės riba tarp skaitmeninės ir fizinės erdvės, maskavimosi ir disociacijos patirtys bei antrininko (doppelgänger) figūra kaip išlikimo strategija ir spekuliatyvus įrankis.

09 10–10 30

Ilarijos Jermak paroda-garso instaliacija „One Of Many“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 Instaliacijos pagrindas – Kyjivo gyventojų interviu, jų asmeninės istorijos, garso asociacijos ir tyrimo metu įrašyti aplinkos garsai. „One Of Many“ nepretenduoja papasakoti visos karo istorijos. Tai viena iš daugybės civilių patirčių ir kvietimas išgirsti, kaip karas apsigyvena kasdienybėje. Kaip garsas, kurio anksčiau nė nepastebėdavome, gali tapti grėsmės ženklu. Ir kaip kartą pasikeitusi jo prasmė gali niekada negrįžti atgal.

Penktadienis, 09 11, 18:00

Romuvos kinoteka: „Taksistas“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos sukurta opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ atskleidžia subtilias poetines žodžio galias, gaivališką gamtos ir meilės jėgą, muzikos grožį ir tautos istorijos svarbą. Valstiečių dainiaus Strazdelio (Antano Strazdo-Drazdausko) paveikslas, išaugęs iš sparnų metaforos, paukštiškos poeto pavardės ir savitos jo asmenybės režisieriaus Jono Vaitkaus kuriamame spektaklyje transformuojamas į Žmogaus-Paukščio personažą.

Martino Scorsese’ės „Taksistas“ tapo vienu svarbiausių Naujojo Holivudo filmų ir 1976 m. Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Roberto De Niro sukurtas Treviso Biklo personažas, Bernardo Herrmanno muzika ir niūrus naktinio Niujorko portretas paliko ryškų pėdsaką kino istorijoje, o frazė „You talkin’ to me?“ tapo viena atpažįstamiausių kino citatų.

Šeštadienis, 09 12, 10:00

Kauno pilies diena Kauno pilis, Pilies g. 17

Kauno pilies dieną istorija atgis per ekskursijas, viduramžių rekonstruktorių pasirodymus, pilies gynėjų ginkluotės pristatymus, folklorą ir šokius. Lankytojai taip pat galės dalyvauti orientaciniame žaidime, kvirkato bei lankininkų turnyruose ir išvysti naują bronzinį Kauno pilies maketą.

RUGSĖJIS

Penktadienis, 09 11, 18:00

Opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“

KALENDORIUS

Šeštadienis, 09 12, 12:00

Eitynės „Kaunas Pride“ Laisvės al.

Nuo pirmųjų LGBTQI+ žmonių teisėms palaikyti skirtų eitynių „Kaunas Pride“ praėjo penkeri metai. „Remiame visus, kurie kovoja prieš diskriminaciją, priespaudą ir už saviraiškos bei apsisprendimo laisvę, nepažeisdami savo vertybių“, – deklaruoja šių metų eitynių organiatoriai, reaguodami į beveik nesikeičiančią žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.

Antradienis, 09 15, 17:00

Žurnalo „ate ate“ pristatymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Sekmadienis, 09 13, 18:00

Koncertas „Muzikiniai tiltai: Lietuva–Lenkija“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

KMSO archyvo nuotr.

Kauno miesto simfoninis orkestras ir pirmą kartą Kaune viešintis Torunės simfoninis orkestras kviečia į išskirtinį koncertą „Muzikiniai tiltai: Lietuva–Lenkija“, kuriame muzika tampa dviejų artimų tautų istorijos, kultūros ir meninės draugystės jungtimi. Skambės Grażyna Bacewicz, Magdalena Cynk, Zitos Bružaitės, Mieczysław Karłowicz, Wojciech Kilar bei Stanisław Moniuszko muzika.

Trečiasis „ate ate“ numeris „TRIUKŠMAS / TYLA“ klausia, koks triukšmo ir tylos santykis su nykimu. Kur juos randame? „ate ate“ – nepriklausomas kultūros žurnalas ir platforma jauniesiems kūrėjams. Tai leidinys ne apie tai, kas nauja, o apie tai, kas kinta, nyksta ir pamažu išeina.

09 18–09 20

Kauno knygų mugė

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Mugės lankytojų lauks naujausios knygos, susitikimai su žinomais autoriais ir leidėjais, gyvos diskusijos bei turtinga kultūrinė programa visai šeimai. Tai trijų dienų šventė visiems, kurie myli knygas, istorijas ir gyvą bendravimą.

Penktadienis, 09 18, 20:00

Grupės „Akli“ albumo „Teatras“ pristatymas „Daina“, Savanorių pr. 74

Spektaklis „Čiurlionio užrašai“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Pijaus Vėberio nuotr.

„Negaliu sulaukti, kada galėsime pasidalinti nauja kūryba su žmonėmis“, – sako iš Kauno kilusios postpunk grupės lyderis Kristijonas Valančius. „Manau, kad albumas „Teatras“ bus dinamiškiausias „Akli“ darbas iki šiol“, – teigia būgnininkas Jokūbas Andriulis.

„Čiurlionio užrašai“ – tai Basos Janikashvili (Sakartvelas) režisuotas poetiškas lėlių teatro spektaklis paaugliams ir suaugusiesiems, kviečiantis leistis į vidinę vieno ryškiausių Lietuvos menininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – kelionę. Spektaklis atveria jautrų pasaulį, kuriame susilieja kūrėjo mintys, vaizduotė, abejonės, vienatvė, meilė ir nenugalimas troškimas kurti.

Šeštadienis, 09 19, 17:00

Festivalio „DROGA DŌ“ („Kelias DŌ“) koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Festivalis skirtas Antrojo pasaulinio karo metais daugiausia žydų kilmės iš Lenkijos ir Lietuvos pabėgėlių kelio, vedusio per Lenkiją ir Lietuvą iki pat Japonijos, atminimui. Skambės atminties temą apmąstantys japonų kompozitorių Toru Takemitsu, Dai Fujikura, Kishio Hirao kūriniai bei žydų kilmės lenkų ir lietuvių kūrėjų – Mieczysławo Weinbergo, Władysławo Szpilmano, Aleksanderio Tansmano, Aleksandro Vepriko bei Josepho Achrono opusai.

RUGSĖJIS

Šeštadienis, 09 19, 12:00

KALENDORIUS

Šeštadienis, 09 19, 19:30

Festivalis „Fejerija 2026“ S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas, Veiverių g. 132

Festivalis organizuojamas jau penkioliktąjį kartą ir pirmą sykį vyks Kaune. Jubiliejiniam festivaliui pasirinktas istorinis aerodromas virs įspūdinga scena, kurioje susijungs muzikos, aviacijos ir pirotechnikos menas, renginio svečiams dovanosiantis nepamirštamą šou.

Šeštadienis, 09 19, 21:00

Elektroninės muzikos naktis „Apsukos“ Kultūros erdvė „Parakas“, Prancūzų g. 2

Šeštadienis, 09 19, 21:00

Fluxus festivalis

House, garage ir techno ritmų naktyje pasirodys keturi jauni ir perspektyvūs elektroninės muzikos atlikėjai – Yami, Ilyrojus, Shaltenis ir Iliuzija, kiekvienas pristatysiantis savitą požiūrį į šiuolaikinę klubinę muziką. Vakaro programą papildys gyvas Palmės Žiedo pasirodymas.

Parodos kalnas

Sekmadienis, 09 20, 12:00

Muzikinis spektaklis „Obuolių pasakos“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79 Gražvydo Jovaišos nuotr.

Festivalio dalyviai kviečiami Fluxus judėjimo įkvėptais netikėtais būdais, kostiumais, eksperimentuojant bei pasitelkiant kūrybiškumą kopti į Parodos kalną – vieną intensyviausių Kauno gatvių, kuri festivalio naktį būna uždaryta automobilių eismui ir tampa atvira dalyvių saviraiškai. Festivalį pasitiks įžanginė programa: kmn.lt

Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ kviečia į nuotaikingą muzikinę premjerą vaikams ir visai šeimai – „Obuolių pasakos“ pagal spalvingą ir žaismingą Vytauto V. Landsbergio kūrybą.

09 22–10 04

Tarptautinis jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“

Antradienis, 09 22, 18:30

Sezono atidarymo koncertas: „Musica Humana“ ir brolių Bazarų trio

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Kauno valstybinė filharmonija formuoja naują tradiciją – pradėti sezoną minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį ir Lietuvos kultūros dieną. Šiame koncerte suskambės Wolfgango Amadeus Mozarto, kurio 270-ąsias gimimo metines minime šiemet, muzika. Scenoje pasirodys kamerinės muzikos ansamblis „Musica Humana“ (vadovas Robertas Beinaris) bei brolių Bazarų trio: Motiejus Bazaras (klavišiniai), Mykolas Bazaras (kontrabosas) ir Benediktas Bazaras (mušamieji).

„Kosmos Theatre“ spektaklis „Kompostas“. Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.

„Išeities taškas“ – tai įvairių Lietuvos ir netolimo užsienio teatrų, aktorių, režisierių ir teatro entuziastų mozaika, kuri leidžia koncentruotai per dvi savaites pamatyti kaip ir apie ką kalba rytojaus scenos menininkų karta. Programa: iseitiestaskas.lt

RUGSĖJIS

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 09 24, 10:00

„Etnosodas“: folkloro dirbtuvės šeimoms „Krepštu, krepštu katinėlį“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24 Biblioteka kviečia šeimas su 3–6 metų vaikais smagiai praleisti laiką atradimų kupinose lietuvių liaudies folkloro dirbtuvėse, kurias ves Kauno rajono Samylų kultūros centro etnografė, folkloro ansamblio „Samylų senoliai“, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Kubuldynas“ vadovė Kristina KliucevičiūtėMikulskienė. Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ VII“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Ketvirtadienis, 09 24, 18:30

Simfoninis koncertas „Džiaugsmo simfonija“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Lietuvai ruošiantis pirmininkauti ES Tarybai 2027 metais bei artėjant Lietuvos ir Vokietijos kultūros sezonui 2027–2028 m., filharmonijoje skambės vokiečių kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija, kurios finalas laikomas Europos Sąjungos himnu. Programą atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras bei solistai: Kamilė Bonté (sopranas), Gabrielė Kupšytė (mecosopranas), Karolis Kašiuba (tenoras) ir Kostas Smoriginas (bosas). Dirigentas – Gintaras Rinkevičius.

Ketvirtadienis, 09 24, 19:00

Studentų kino naktis

Vienai nakčiai „Romuva“ taps vieta, kur miegas gali palaukti, o kinas – tęstis iki ryto. Studentų kino naktį kviesime susipažinti su jaunųjų kūrėjų filmais „Šoblės“ kino klubo sudarytoje programoje, išbandyti kūrybines dirbtuves ir leistis į keturių filmų naktinį maratoną.

09 24–10 04

Tarptautinis šokio festivalis AURA36 Įvairios vietos

09 24–09 27

Istorijų festivalis Įvairios vietos

2019 metais kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis gimęs, dabar Kauno miesto muziejaus organizuojamas festivalis pristato temą „Be ryšio“ ir keturių dienų programą, kurioje – parodos, diskusijos, ekskursijos, kinas, muzika, performansas ir patyriminės veiklos skirtingose miesto erdvėse. Programa: istorijufestivalis.eu

Jill Crovisier / JC Movement Production spektaklis „The Game – Grand Finale“. Lynn Theisen nuotr.

Kaune organizuojamas tarptautinis šokio festivalis tapo ne tik prasminga miesto tradicija, bet ir reikšmingu šalies kultūrinio gyvenimo vyksmu. Supažindindamas su šiuolaikinio šokio tendencijomis bei kviesdamas priimti naujus kūrybinius iššūkius, šis festivalis ugdo publiką, plečia šokio meno suvokimo ribas. Programa: dancefestival.lt

RUGSĖJIS

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

KALENDORIUS

Sekmadienis, 09 27, 15:45

UEFA Tautų lygos rungtynės: Lietuva – Azerbaidžanas

Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5 09 25–09 27

Kauno mugė „Ruduo 2026“

Laisvės al. ir Vilniaus g. Mieste – viena didžiausių rudens mugių Lietuvoje, kasmet suburianti šimtus dalyvių ir dešimtis tūkstančių lankytojų. Tris dienas miesto centre vyks prekyba, kulinarinio paveldo pristatymai, amatininkų demonstracijos, koncertai, edukacijos. Žurnale rasite pokalbį su mugės organizatoriumi.

Tikras futbolas – tik stadione! Po mūsiškių vyrų akistatos su Azerbaidžanu šį rudenį kauniečių ir miesto svečių dar lauks Andoros ir Lichtenšteino rinktinių viešnagės.

Sekmadienis, 09 27, 18:30

„Videokaukas“ „Romuvoje“: „Kontaktas“ Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

09 26–09 27

Kauno meno leidinių mugė

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Andriaus Staniulio nuotr.

Kauno meno leidinių mugė (Kaunas Art Book Fair) – išskirtinai meno leidinių kultūrą puoselėjantis renginys, skatinantis naujos bendruomenės kūrimą bei esamos palaikymą, ir pasaulinių tendencijų inicijavimą Lietuvoje. Programa: kaunasartbookfair.com

Roberto Zemeckio „Kontaktas“ išsiskiria tuo, kad nežemiškos gyvybės paieškas paverčia ne tiek reginiu, kiek intelektualia ir emocinga kelione. Jodie Foster vaidinama mokslininkė atsiduria tarp mokslo ir tikėjimo, įrodymų ir asmeninės patirties, o filmo keliami klausimai apie žmogaus vietą Visatoje nepraranda savo svorio ir šiandien.

Antradienis, 09 29, 18:00

Aldonos Ruseckaitės knygos „Naktiniai pokalbiai“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Trečiadienis, 09 30, 15:00 ir 18:00

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B Archyvo kino salėje bus rodomi du dokumentiniai filmai iš ciklo „Laikinosios sostinės fenomenas“: „Šventasis sostas ir Lietuva“ ir „Achille Ratti vizitas Lietuvoje“.

„Širdies gilumoje jau daugelį metų ruseno meilė klasikui Vaižgantui, o kunigui Ričardui jaučiausi lyg turinti skolą – ne asmeninę, nors buvome geri pažįstami ir nemažai bendravome. <…> abu ir gyveno tame pačiame bute, abu šioje žemėje sulaukė tiek pat metų, abu buvo didūs oratoriai ir pritraukė minias... Taip ir radosi ši knyga“, – atskleidžia autorė, pokalbį su kuria rasite šiame žurnalo numeryje. Renginyje dalyvaus ir aktorė Daiva Škelevaitė bei aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas.

Trečiadienis, 09 30

Europos kino akademijos Kino kultūros lobio emblemos atidengimas Rotušės a. 18

Ant senojo Kauno miesto muziejaus pastato fasado bus atidengta Europos kino akademijos Kino kultūros lobio emblema, žyminti Europos kino kultūrai reikšmingą vietą, kurią verta saugoti dabar ir ateities kartoms. Būtent čia dirbusio „vabzdžių dresuotojo“ Vladislavo Starevičiaus eksperimentų dėka gimė nauja kino rūšis – tūrinė animacija. Kino centre „Romuva“ tąvakar laukia specialus ankstyvųjų legendos filmų seansas.

RUGSĖJIS

Dokumentiniai kino seansai archyve

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Agnė Abromaitytė, Andrius Vaškevičius, Aušrinė Kurgonaitė, Emilija Visockaitė, Film Hugo, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Ieva Trinkūnaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Tauras Bernotas, Teodoras Biliūnas.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

GLOBOJA:

LEIDŽIA:

2026 nr. 9 (133)