KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 08

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

PASAULĮ RAIZGANTIS KAUNO GRYBAS

BĖGANTIS KAUNO VANDUO

TARPUKARIO ALTERNATYVOS

ŠILTAS PIENAS IR BANDELĖS

NEPALO AMBASADORIAUS VAIRUOTOJAS

KALIFORNIJOS SVAJOS ŠANČIUOSE

NEPAMIRŠKITE DRĖKINIMO

Dar pavasarį sulaukėme laiško iš Karolio Bradūno – istorikas pasiūlė paskaityti jo kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų Vilniaus universitete baigiamąjį darbą. Pavadinimas skambus – „Vyno kultūra tarpukario Lietuvoje“. Bet suvis labiausiai mus sudomino vienas konkretus skyrius, pasakojantis apie „bealkolinius“ gėrimus.

Kaip tada, taip ir dabar – vis auga dėmesys savo kūnui, jo sveikatai, ilgaamžiškumui, o tai daug priklauso nuo… drėkinimo – iš išorės ir iš vidaus. Juk vos keletą parų išgyventume be vandens, nors be maisto – daug ilgiau. Tad, visas idėjas surašę ant balto lapo, sudėliojome išties vasarišką ir gaivų, tuo pačiu sveiką ir įkvepiantį numerį. Jį pradeda minėto bakalauro darbo „bealkolio“ skyriaus adaptacija kultūros žurnalo skaitytojams.

Kauno istorijos rugpjūtį paruošėme ir daugiau – žurnale pakviesime užsukti į legendinį „Pieno barą“, kurio interjero fotografijų išlikę nedaug, kaip ir galimybių Laisvės alėjoje užsisakyti šalto ar šilto pieno stiklinę. Na, bent jau cinamono bandelių kvapas jaučiamas…

Šį mėnesį lankome ir keletą Kaune įsikūrusių įdomių gėrimų gamintojų. Tarpusavyje pasidalinę įspūdžiais apie viešnages „Tealure“ arbatinėje, „Genio“ bravore ir „Acala“ buveinėje nusprendėme, kad Kauno festivaliai galėtų pakviesti ne tik firminių ledų, kokteilio ar tų pačių bandelių, bet ir kultūringos, specialiai šokiui, skulptūrai ar muzikai sukurtos putojančios arbatos. Taip pat jos, visiškai kaunastiškos, stiklą galėtumėte užsisakyti kad ir būsimame koncertų centre, kuris jau kyla anoje Nemuno pusėje… Juk Kauno medaus jau galite įsigyti, o netrukus vaišinsimės ir naujųjų avilių Nacionalinio Kauno dramos teatro terasoje derliumi.

Na, o skaitinių pabaigoje – kiek grynesni, tačiau taip pat gaivinantys kolegų pamąstymai apie vandenį Kaune, jo skonį ir pasiekiamumą bei troškulio kilmę, pasekmes ir malšinimo būdus. Kad norėtum gerti, estetika taip pat labai svarbi. Džiaugiamės ir čia galėdami pristatyti šį tą kaunietiško.

Suintrigavome? Įsipilkite stiklą gaivaus kaunietiško vandens iš čiaupo, įmeskite kokį leduką ar mėtą ir palinkėkite sau sraunaus skaitymo.

TARPUKARIO ALTERNATYVOS

KAROLIS BRADŪNAS

Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu vynas

tik skynėsi kelią į žmonių širdis ir gomurius, t. y. laukė savojo šanso tapti lietuviškosios kasdienybės dalimi. Todėl žodis „vynas“ anuomet buvo suprantamas kiek plačiau nei šiandien. Vartydami tarpukario spaudą pastebime ne vieną jo rūšį: importinį, vaisių, bažnytinį ir „bealkolinį“ vyną.

Kitos sąvokos eiliniam skaitytojui suprantamos be konteksto, bet apie bealkolinį, arba – nealkoholinį, verta papasakoti plačiau.

Ši nauja alternatyva Lietuvos visuomenei pasiūlyta 4 dešimtmetyje. Panašių gėrimų receptų galima rasti dar 1919 m. JAV išleistame leidinyje, skirtame lietuvių bendruomenei, tačiau daugiausia prie nealkoholinio vyno paplitimo Lietuvoje prisidėjo Trečiojo Seimo narys, agronomas, Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdybos narys Jonas Valatka. Jo pastangomis ir draugijos lėšomis išleisti leidiniai, skirti nealkoholinio vyno (vaisių sulčių) populiarinimui visuomenėje, – „Bealkoliniai gėrimai“ ir „Vaisių sultys“.

J. Valatka savo raštuose labai gyrė nealkoholinį vyną – ragino jį gaminti kuo plačiau ir vartoti kiekvieną dieną, nes tai esą gerina sveikatą, gydo įvairias kūno ligas. Vaisių sultys net lygintos su pienu, bandant įrodyti jų naudą. Įdomu, kad importuoti šio gėrimo neapsimokėjo, nes po muitų mokesčio kaina už butelį siekė 18 litų, o tuo metu Lietuvoje pagaminto vyno kaina buvo 2–3 litai.

„Bealkolinių gėrimų“ įvade autorius teigia, kad kuo mažiau išsilavinęs, tuo žmogus labiau linkęs girtuokliauti. Pabrėžiama, kad Rusijoje dominuoja degtinė, o Vakaruose – vynas ir alus. Tačiau „alkoholinis vynas ir alus jiems jau vis mažiau tinka. Jie labiau ir labiau pradeda vartoti bealkolinį vyną“. J. Valatka, reklamuodamas savo produktą, apeliuoja į to meto lietuviui svarbias vertybes – europinę kryptį, moralę ir išsilavinimą.

J. Valatka rašo, kad „alkolinis vynas yra sugadinta vaisių sunka, o bealkolinis vynas – nesugadinta sunka. Alus yra ne kas kita kaip sugadinti miežiai, o degtinė – sugadintos bulvės arba sugadinti rugiai“.

Nealkoholinis vynas apibūdinamas kaip malonus, gaivinantis ir skanus

gerti, labai sveikas ir naudingas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams ar ligoniams dėl jame liekančių lengvai virškinamų, maistingų vaisių dalių.

Paties gėrimo gamybą agronomas aprašo taip: „Kad sunka nerūgtų, reikia pašalinti rūgimo priežastis. Sunka rūgsta nuo tam tikrų bakterijų. <...> Vaisių žievelė saugo sunką nuo tų bakterijų. Kai tik ją perpiauname ar pažeidžiame, tai jų ten jau pilna.

Vaisių sunką apsaugoti nuo bakterijų galima trejopai: 1) jas užmušant karščiu, 2) pašalinant filtru ir 3) sunaikinant chemikalais, t. y., kokiomis nors mineralinėmis rūgštimis. <...>

Dažniau vartojamas ir lengvesnis yra pirmasis būdas: kenksmingos bakterijos naikinamos karščiu.“

Sunkos gaminimo procesas atvaizduotas iliustracijoje: puodas aklinai uždengtas dangčiu, vaisiai užkloti pergamentiniu popieriumi (kad ant dangčio susikaupęs kondensatas nevėsintų sunkos), nuplauti, apibarstyti cukrumi, dedami į dilgėlių skarą, per kurią kaitinant vidutinėje temperatūroje, veikiant vandens garams, į atskirą indą išsiskiria vaisių sunka. Kaitinimo procesas trunka apie pusantros valandos. Tuomet reikia paruošti butelius, o didesniam kiekiui – statines, kurios, kaip ir buteliai, privalo būti švarios ir dezinfekuotos.

Buteliai turi būti šilti, kad pilant karštą sunką nesusprogtų. Juos būtina užkimšti smailintais kamščiais, kurie visą parą buvo laikyti vandeny su acto esencija. Buteliams ataušus dugnu į viršų, o kamščiams išdžiūvus, butelių kakliukai kišami į skystą parafiną ar laką, o tuomet suguldomi sausoje ir vėsioje vietoje. Teigiama, kad pats butelių ir kamščių valymas, pasterizavimas, bealkolinio vyno pilstymas,

Plakatas „Birštono šaltinio mineralinis gazuotas vanduo „Birutė“, 1932 m. Mstislavas Dobužinskis. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. LNDM G 35223

užkimšimas, perpilstymas ir sunkos pasterizavimas reikalauja patyrimo ir išmanymo, todėl nereikia nuleisti rankų, jeigu ne viskas iškart pavyksta. Tarp sunkai pagaminti reikalingų įrankių minimas uždengtas puodas arba garų šutintuvas, tiesa, tokie įrankiai nepigūs – kaina 60–70 litų. Gamyboje praversiančių įrankių –paprastų kamščių, guminių kepuraičių, dilgėlių skarų – buvo galima įsigyti nealkoholinių vynų fabrikėlyje Kaune.

Kalbant apie žaliavas, geriausia vaisių sunką gaminti iš obuolių, kriaušių, mėlynių ir serbentų. Prekyboje buvo siūlomos trys tokio vyno rūšys: 1) gryna vaisių sunka, 2) tokia pat sunka sutirštinta ir 3) sirupas, t. y. sunka, į kurią pridėta bent 60 % cukraus. Prieš vartojant bealkolinį vyną būtina praskiesti paprastu arba mineraliniu vandeniu.

Agronomas savo idėjas pristatė ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Minėtas „fabrikėlis“ Kaune buvo ne kas kita, kaip prie Lietuvos katalikų blaivybės draugijos jo įsteigta nealkoholinių vaisvynių dirbtuvė „Vaisiai“. Dirbtuvė veikė Liaudies namuose (dab. A. Mapu ir Šv. Gertrūdos g. sankirta), ten buvo įtaisytas nemažas rankinis presas uogoms bei vaisiams spausti. 1933 m. „Vaisių“ nealkoholinio vyno butelis kainavo 3–5 litus. Tai buvo natūralios vaisių ar uogų sultys, jų ekstraktas. Anot spaudos, „toki gėrimai gaivina kraują, stiprina jėgas, didina darbingumą; nuo jų net ir labai suvargęs žmogus atgauna jėgas. Bealkolinis vynas tinka lygiai kūdikiui ir suaugusiam, sveikam ir ligoniui. Ypačiai mėgstamas jis ligoninėse, nes lengvai virškinamas, nusilpusius ligonius greit sustiprina“.

Panašiai buvo atsiliepta ir per 1935 m. Blaivybės draugijos metinę konferenciją: „Šios dirbtuvės vaisių sultys jau yra gana plačiai mūsų šalyje, o ypač mūsų laiko sostinėje, vartojamos ir ne tik paprastam gėrimui, bet ir medicinoj praktikuojamos.“

Kaip rašoma ataskaitiniuose draugijos pranešimuose, ši iniciatyva buvo viena sėkmingiausių per visą Blaivybės draugijos gyvavimo laikotarpį ir atnešė daugiausiai pajamų.

Spaudoje minima, kad 1933 m. balandžio 7 d. Kaune agronomas Valatka spaudos atstovams demonstravo, kaip gaminamas nealkoholinis vaisių vynas. Straipsnio autorius pažymi, kad tuo momentu namų šeimininkės dar nėra įvaldžiusios šios technologijos, todėl norint propaguoti nealkoholinį vyną būtina vystyti šio vyno pramonę. Šie vynai ir kiti „Vaisių“ produktai buvo eksponuojami žemės ūkio parodoje Kaune, smulkiųjų ūkio šakų skyriuje.

Žurnalas „Moteris“ taip pat teigiamai nušvietė augančią bealkolinio vyno pramonę: „Tokie gėrimai gaivina kraują, stiprina jėgas, didina darbingumą, nuo jų net ir labai suvargęs žmogus atgauna jėgas.“ Rašoma, kad moterys labai patenkintos šiuo gėrimu. Jau ir pačios namų sąlygomis yra pramoku-

sios gaminti bealkolinį vyną, kuriuo džiugina šeimą ir svečius. Agituojama, kad ir daugiau šeimininkių pramoktų šio amato įsigydamos J. Valatkos knygutę už 50 cnt. Taip daugiau Lietuvos žmonių galėtų džiaugtis šio gėrimo privalumais. Stiprėtų visuomenės blaivybė ir sveikata.

J. Mašanauskas, laikraščio „Jaunas ūkininkas“ autorius, ragina nepalikti miške sunokusių uogų ir kitų gėrybių, neštis jas namo ir gaminti nealkoholinį vyną, kuriam, priešingai nei uogienėms, cukraus nereikia. Autorius skaitytoją tikina: „Praėjusią vasarą aš pats pirmą kartą dariau ir gerai pavyko, nors tam nevartojau jokių pirktų priemonių, išskyrus kamščius ir parafiną.“ Reikia pasakyti, kad nealkoholinis vynas yra tas pats produktas kaip ir grynos vaisių sultys, kurių gaminimo technologiją išrado prancūzų mokslininkas Louis Pasteuras, – šis gaminimo procesas dabar geriau žinomas kaip pasterizacija.

1938 m. į vaisių sulčių gaminimo rinką Lietuvoje įžengė „Pienocentras“, įsigijęs modernių gaminimo prietaisų. Toliau formuotas teigiamas įspūdis apie vaisių sultis, pabrėžiant jų privalumus žmogaus savijautai ir populiarumą Vakarų Europoje.

Skelbimas žurnale „Moteris“, 1933, nr. 9, rugsėjis, p. 20.

Skelbimas laikraštyje „Dienos naujienos“, 1933, nr. 131, birželio 10, p. 6.

Įdomu, kad „Pienocentre“, be papras tų vaisių sulčių, pradėtas gaminti ir gazuotas gėrimas „Vitaminai“, kuriam naudoti bakteriologiniai filtrai. Šį bakteriologinį gėrimą galima tapatinti su šiandien populiariais fermentuotais gėrimais, prisotintais gerųjų žarnyno bakterijų ir gerinančiais virškinimą bei žarnyno veiklą. „Vitaminų“ sudėtis ne siskyrė nuo kitų sulčių, tačiau gėrimas buvo prisodrintas angliarūgšte, kas šiandien primintų limonadą.

Bealkolinis vynas buvo labiau su prantamas kaip gėrimas, kurį geria blaivi

ŠILTAS PIENAS IR BANDELĖS

GABIJA BARIŠAUSKAITĖ

Yra vietų, kurios kvepia nostalgija, nors niekada jose nesilankei. Jos turi savo istoriją ir mena kažkieno jaunystę, pirmuosius pasimatymus, susitikimus su draugais, pertraukas tarp paskaitų ar savaitgalius su šeima. Tai vietos, kuriose kadaise pulsavo kitas gyvenimo ritmas. Ne vienas kaunietis ar miesto svečias prisimena anuomet pačioje Laisvės alėjos širdyje įsikūrusius „Pienocentro“ užkandinę ir „Pieno barą“. Į kelionę po šios vietos praeitį leidomės kartu su kauniečiu gidu Jonu Oškiniu ir architektūros istorike Jolita Kančiene.

Kelionė per istoriją

Nors daugeliui ši vieta pirmiausia siejasi su –9-ojo dešimtmečio Kaunu, jos istorija užsimezgė dar tarpukariu. Gidas J. Oškinis pasakoja, kad „Pieno baro“ ištakos susijusios su vienos didžiausių tarpukario

Lietuvos bendrovių – Centralinės

Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjungos „Pienocentras“ – sprendimu Kauno miesto centre statyti didelį administracinį pastatą.

J. Kančienė, pasakodama apie architektūrinius sprendimus, pažymi, kad rūmų projekto autorius – žymiausias mūsų modernizmo ir moderniosios architektūros korifėjus –Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Statant pastatą buvo panaudotas tuo metu pažangus monolitinio gelžbetonio karkasas, fasadai padengti granitiniu tinku, pirmas aukštas dekoruotas juodu labradoritu. „Naujovė, tiesa, jau išbandyta F. Vizbaro Centriniame pašte, – lenkti langų stiklai. Vakarietiško modernizmo žymė – stiklinis iliuminuotas stogelis“, – pasakoja architektūros istorikė. Šiuose polifunkciniuose rūmuose tilpo komercinės, administracinės, gyvenamosios (viršutiniuose aukštuose gyveno Lietuvos vyriausybės ministrai su šeimomis!) ir netgi gamybinės patalpos.

Anot J. Oškinio, tarpukario pieno užkandinės idėja, regis, buvo artima iki šiol Lenkijoje gyvuojantiems (pirmasis jų Varšuvoje įsteigtas 1896 m.) bar mleczny – paprastoms miesto valgykloms, kuriose galima greitai ir nebrangiai pavalgyti patiekalų iš pieno bei miltų. Tai liudija ir vienintelio Lenkijos karo atašė Kaune Leono Mitkiewicziaus knygoje „Kauno atsiminimai 1938–1939“ išsakyta mintis, kad Kaune yra užeigų, kurios „panašios į pieno barus, kur už visai nedidelę kainą galima gauti sotaus valgio“.

Pirmoji pieno užkandinė „Pienocentro“ rūmuose duris atvėrė 1932 m. pavasarį. Iš pradžių veikė nedidelėje patalpoje prie pieno krautuvės S. Daukanto gatvėje, tačiau susidomėjimas buvo toks didelis, kad jau po kelių mėnesių teko plėstis. Pasak J. Kančienės, ir tuomet lankytojų srautas nemažėjo. Vietos populiarumą lėmė švara, tvarka, kultūringas aptarnavimas ir nebrangus, sveikas maistas. „Vos už 25 centus buvo galima gauti stiklinę karšto pieno ir bandelę. Buvo grietinėlės, kefyro, kavos. Asortimentą dar paįvairino raugintas pienas su bulvėmis ir... pieno šampanu! Tai buvo gazuotas fermentuotas pieno gėrimas, turėjęs aukščiausios klasės gaminimo ženklą „Rūta“, – maisto asortimentą pristato istorikė.

1934 m. šalia rūmų įrengta vasaros lauko užkandinė, miestiečių praminta „Pienocentro darželiu“. Kaip teigia pašnekovė, apie ją netrukus pasklido legendos, o pats pavadinimas „Pieno baras“ šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1938 m. Karo metu nutrūkusi veikla atkurta tik po keturių dešimtmečių. Gidas J. Oškinis pasakoja, kad 1982 m. rudenį pagal architektų Alfredo Paulausko ir Vandos Paleckienės projektą buvo baigta visos Laisvės alėjos rekonstrukcija. Tuomet toje vietoje dar veikė Pieno kombinato firminė parduotuvė, bet 1983 m. pagal architekto Jono Maciulevičiaus interjero projektą duris atvėrė būtent „Pieno baras“. „Tuomet jokio rūgštaus pieno su bulvėmis nebesiūlė – pradėtos gaminti rafinuoto kepimo šviežios bandelės, gana kontrastingos palyginus su valgyklų „bulkomis už 3 kapeikas“ ar formine duona. Be to, jos buvo pateikiamos dekoratyvaus interjero su medžio pjaustiniais aplinkoje, aptarnaudavo padavėjos, tad sovietinių

„Pienocentro“

Kauno įmonių – pavyzdžiui, Pieno kombinato – vadovai galėjo drąsiai, su pasididžiavimu kviestis svečius ir iš Lietuvos, ir iš svetur“, – istoriją tęsia J. Oškinis.

Atgavus nepriklausomybę, barą išgujo vienas iš daugybės bankų.

Atgaivinti „Pieno barą“ mėginta 2009-aisiais, tačiau praėjus maždaug metams po atidarymo jis ir vėl užvėrė duris. Kodėl legendinio „Pieno baro“ nepavyko prikelti? Pasak J. Kančienės, tikriausiai dėl pakitusių visuomenės skonių ir maitinimosi įpročių. Anot jos, anksčiau pienas buvo kasdienės mitybos ingredientas. „Postsovietinė karta puolė valgyti picas, sušius, gerti kokakolas, kombučias. Pieno baras užsidarė, nes turbūt tokie rinkos dėsniai.“

Daugiau nei vieta pavalgyti

Nors tarpukariu ši vieta pirmiausia buvo vertinama dėl nebrangaus ir kokybiško maisto, ilgainiui ji tapo svarbia Kauno kasdienybės dalimi. Skirtingais laikotarpiais keitėsi ne tik valgiaraštis, bet ir lankytojai, o kartu – ir pačios vietos reikšmė. J. Kančienė teigia, kad tarpukariu užkandinė pirmiausia buvo orientuota į vidurinio socialinio sluoksnio miestelėnus. „Pagrindinė publika buvo tarnautojai, studentai, gimnazistai. Čia buvo nebrangu, patiekalai įprasti – kaip namuose, galima greitai ir skaniai pavalgyti. Ar prie rūgpienio su karštomis bulvėmis vyko pasimatymai, virė diskusijos? Abejoju. Bulvės atauštų“, –šmaikštauja pašnekovė.

Vis dėlto, pasak J. Oškinio, 1980 m. „Pieno baras“ įgijo visai kitą vaidmenį. Įsikūręs pačioje Laisvės alėjos širdyje, jis tapo natūralia susitikimų vieta. „Čia tarpukariu prie laikrodžio, o nuo sovietmečio – prie fontano buvo skiriami pasimatymai. Jei žmonės nenorėdavo pratęsti pažinties prie kavos ar kokteilio, dažnai eidavo į „Pieno barą“, – pasakoja gidas. Anot jo, skyrėsi ir lankytojai. Jei tarpukariu čia dažniau užsukdavo atvykę iš provincijos ar taupesni kauniečiai, tai sovietmečiu „Pieno baras“ traukė žmones, ieškančius išskirtinės aplinkos ir kokybiškų kepinių.

„Pieno baras“ daugeliui iki šiol asocijuojasi su šviežiomis bandelėmis ir stikline karšto pieno – jie pirmiausia prisimena ne interjerą ar vietą, o skonį. Tačiau J. Oškinis įsitikinęs, kad lankytojus traukė ne tik maistas. „Manau, pilkame sovietmetyje žmonėms įspūdį darė aukštos konditerinės kokybės (su glajumi, razinomis –to čia netrūko net deficito sąlygomis), šiltos – kokia „vakarietiška“, „smetoniška“ pateikimo kultūra – bandelės. Dar vaikystėje, paauglystėje įspūdį man darė tai, kad būdavo šilto pieno. Tiesa, kiek pastovėjęs jis pasidengdavo plėvele, kuri nelabai patiko...“

Ne vien prisiminimas

Nors „Pieno baro“ istorija baigėsi, jis vis dar prisimenamas su nostalgija. Pasak J. Kančienės, tokios vietos svarbios ne tik dėl architektūros ar siūlytų patiekalų. Jos tampa miesto atminties dalimi ir padeda formuoti jo tapatybę. „Jeigu miesto erdvės ir pastatai neatspindi istorijos, neverta ieškoti tapatybės. Daug lemia pastovūs, pagal madas ar rinkos kaprizus nesikeičiantys dalykai –ne tik pastatų išorė, bet ir vidinis turinys. Senuose Europos miestuose tebeveikia šimtamečiai teatrai, kavinės, knygynai, vaistinės. Tai miestai, turintys dvasią ir tapatybę.“

Tokios vietos gali išnykti iš miesto žemėlapio, tačiau ir toliau gyvena žmonių atmintyje. Vieniems jos primena šiltą pieną ir ką tik iš orkaitės ištrauktas bandeles, kitiems –studentiškus pietus, pasivaikščiojimus Laisvės alėjoje. O būtent iš tokių prisiminimų ilgainiui gimsta miesto istorija.

PASAULĮ RAIZGANTIS KAUNO GRYBAS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Kiek atokiau nuo miesto šurmulio 2019 metais atsirado nedidelis fabrikas, kuriame gimsta ganėtinai dideli dalykai. Jeigu tiksliau – gaminama daugiau negu 30 pasaulio šalių išplitusi, prestižiniuose restoranuose vertinama vyniškų skonių putojanti arbata „Acala“. Ji gimsta harmonijoje su gamta. Ingredientai – natūralūs, ekologiški, kruopščiai atrinkti, o skonis – rafinuotas ir vertas šventinio tosto. Ir… jokio alkoholio.

Prie durų mus drauge su fotografe Svetlana pasitikęs iki ausų besišypsantis „Acala“ bendrasavininkis Gintaras Jonas Aleknavičius, kviesdamas vidun, pažindino su pakeliui sutiktais kolegomis. „Aš kaunietis iš prigimties – užaugau 200 metrų nuo Soboro. Su šeima bažnytinėse knygose atsekėme, kad mūsų senelis vedė bajoraitę ir buvo vadinamas Kauno miestiečiu. Vadinasi, aš taip pat tikras Kauno miestietis“, – pasakojo Gintaras.

Dabar Gintaro sąsajos su Kaunu darbinės – prieš keliolika metų jis išsikraustė gyventi į kaimą Dzūkijoje. „Nuo to laiko daug kas pasikeitė –pavyzdžiui, iš mano gyvenimo dingo alkoholis. Visgi gastronominė bendravimo kultūra man ir mano aplinkai nebuvo svetima, tad teko aktyviai ieškoti alternatyvų“, – atviravo „Acala“ įkūrėjas. Įkvėptas kolegos Manto Bernotavičiaus, jis pamažu irgi ėmė burti burtus – fermentuoti grybus.

Iš pradžių stabilaus skonio nepavykdavo pasiekti, o buteliai tiesiog sproginėjo, bet visko mesti nesinorėjo. „Po kiek laiko mūsų komandą papildė dar vienas žmogus – tai vynų srityje someljė patirties turintis Martynas Žemavičius. Žingsnis po žingsnio visi kartu atkeliavome iki to, kas „Acala“ yra šiandien. Remiantis ekspertų vertinimais, panašu, kad siūlome vieną geriausių putojančios arbatos gėrimų visame pasaulyje“, – pasakojo Gintaras.

„Lankydamiesi įvairiausiose parodose – tiek Lietuvoje, tiek svetur – supratome, kad viską lemia patirtis. Gali pasakoti ir pasakoti, bet geriausia – įpilti ir leisti paragauti, o tik po to diskutuoti, kokie skoniai ar poskoniai po truputį atsiskleidžia“, –pildydamas taures pasakojo „Acala“ komandos narys, pradedantysis someljė Rokas Bernotavičius.

Pradžioje – Rose Wine Style Pirmas poskonis, kurį pajutau vos nurijusi rožinio stiliaus putojančios arbatos gurkšnį, – tai avietės (sudėtyje – dar ir gėlės, persikai, rabarbarai). Šis skonis iškart tapo mano favoritu. Rokas pridūrė, kad šis gėrimas – aperityvas, kurį rekomenduoja skanauti prieš vakarienę arba vieną, atšaldžius: „Jis lengvai derinamas su austrėmis, žuvimi ar tunu. Gaivus, lengvas ir neįpareigojantis – puikus pasitikimo gėrimas.“ Vienas esminių ingredientų, suteikiančių malonų poskonį, – tai Lietuvoje augantis gaurometis. Jis padeda stiprinti imunitetą. Kitas svarbus elementas –Druskininkų šaltinio vanduo.

Degustuodami pirmąjį „Acala“ skonį iš keturių, nesiliovėme aptarinėti ir lyg ant mielių augančios nealkoholinių gėrimų rinkos. Bet 2019 m., kai Gintaras drauge su kolegomis intensyviai dirbo prie to, kokį šį prekės ženklą matome šiandien, alternatyvų praktiškai nebuvo.

„Pradžioje net nežinojome, kad apskritai yra toks dalykas kaip putojanti arbata. Nuoširdžiai sakau – su niekuo nesilyginome, eksperimentavome ir tik po kiek laiko supratome, kad turime ir konkurencijos – pavyzdžiui, „Copenhagen Sparkling Tea“. Atsimenu, kaip vienoje parodoje susipažinome su šio gėrimo savininku, – paragavęs „Acalos“ labai neapsidžiaugė“, –juokėsi Gintaras.

Susidūrimai su konkurentais viename ar kitame kontekste neleido „Acalos“ komandai užmigti ant laurų – jie visą laiką kuria, tobulina tiek esamus skonius, tiek ieško naujienų: „Klasika yra klasika, tačiau tikime, kad tobulėjimui ribų nėra“, – Gintarą papildė Rokas, pamažu mus nuteikdamas antro skonio degustavimui.

Įsivažiavimui – WhiteWineStyle

Taurėse – baltojo vyno stiliaus gėrimas, gimstantis iš dviejų arbatų derinio. Keletą kartų kaip degustacijų ekspertė pasukiojusi taurę užuodžiau lazdynų riešutus, bet pasirodė, kad yra ir migdolų užuominų, kurias lydi medetkų bei šeivamedžio žiedų aromatas, baigiamas žemiškomis natomis.

„Šis skonis – vienas mūsų klientų favoritų. Lyginant su pirmuoju, kur kas ekspresyvesnis ir intensyvesnis. Svetlana užsiminė, kad poskonis kažką labai primena, bet niekaip negali atsiminti ką, – tai kanapė“, –paaiškino Rokas.

„Acala“ jau atrado savo gerbėjų ir svetur – daugiau negu 30 šalių visame pasaulyje. „Lietuva – mūsų prekės ženklo namai, čia turime savo nuostabią komandą ir toliau skleidžiamės, tačiau norim tą vardą garsinti ir svetur. Mūsų eksporto vadovė Kristina Petravičiūtė gyvena Ispanijoje – ji nutekėjo į seną vyndarių šeimą, gaminančią biodinaminius vynus“, – pasakojo Gintaras.

„Acalos“ filosofija – „Gastronomical (skonio receptorių džiaugsmas), Natural (viskas – iš natūralių produktų), Social (kuo plačiau ir arčiau žmogaus)“. Kaip sakė Gintaras, produkto bendruomenę jungia vienas esminis dalykas – meilė gyvenimui: „Gyvenimas – tai kūnas, potyriai, gastronomija, natūralumas, socialumas ir, drįsčiau teigti, bendra sinergija. Štai mes su Roku – skirtingos kartos, tačiau dirbame drauge, vienas kitą papildome ir aš nejaučiu amžiaus skirtumo, bendrauju kaip su lygiu. O ir tikslą turime tokį patį –kurti kuo geresnę, įdomesnę ir vertingesnę patirtį per produktą.“

Pokalbio įkarščiui –Red Wine Style

Toliau programoje – raudonojo vyno stiliaus gėrimas, kuriame užčiuopiau sodrų mėlynių skonį. Iš viso gėrime net 22 kruopščiai atrinkti, reti ir vertingi ingredientai, pavyzdžiui, Damasko rožių ekstraktas. Receptūra buvo tobulinama bendradarbiaujant su garsiu Katalonijos vyndariu.

„Šį gėrimą vienintelį serviruojame neatšaldytą – taip geriau atsiskleidžia tiek kvapas, tiek skonis. Jeigu neskubėsite, pastebėsite, kad su kiekvienu gurkšniu pamažu atsiskleidžia visas uogų paradas – išryškėja tai vienas, tai kitas skonis“, – pasakojo Rokas.

Aptariame ir minimalistinį, akį traukiantį etikečių dizainą. Įmonė bendradarbiauja su dailininke

Malvina Stankute – ji pridėjo ranką

prie ne vienos atminty ilgai išliekančios etiketės: „Mėgstame dirbti su menininkais – ypač su lietuviais. Taip pat tikime, kad pakuotė neturi per daug rėkti. Norime, kad išvaizda simbolizuotų ramybę ir kokybę. Nuo kamštelio ar folijos iki paties buteliuko ar etiketės. Svarbi kiekviena smulkmena.“

Pabaigoje – Margarita Style

Išgirdote teisingai – tai „Margaritos“ kokteilio stiliaus putojanti arbata. Ragauju ir patvirtinu: puiki nealkoholinio kokteilio alternatyva, kurioje subtiliai jaučiamas sūrumas.

„Margaritos“ kokteilyje stipriai jaučiamas laimas, citrininiai vaisiai ir druska. O viską maloniai pagardina agavės sirupas, suteikdamas lengvo saldumo. Neseniai lankėme pajūrio restoranus ir pristatinėjome šį naują drinkacala.com

skonį – ilgainiui kilo mintis, kad šis gėrimas išties labai jūriškas, turbūt dėl to lengvo sūrumo“, – pilstydamas paskutines taures svarstė Rokas.

Ragaudami vasarišką naujieną aptarėme ir vieną smalsumą žadinantį gandą. Teko girdėti, kad „Acala“ komanda savo auginamiems grybams leidžia klasikinę muziką. Gintaras ne tik patvirtino šį faktą, bet ir atskleidė dar vieną paslaptį – pasirodo, gamybos patalpose harmoniją kurti padeda ir specialūs savo vietą turintys… kristalai. Nors gali skambėti mistiškai, kūrėjai įsitikinę – tokie ritualai yra neatsiejama gamybos dalis, padedanti suvaldyti gėrimo energiją.

Su šia magiška nata netrukus pakilome iš vietų ir patraukėme į tą fabriko

pusę, kurioje fermentuojasi putojanti arbata. Įdomus faktas, kad seniau „Acala“ vadinosi „Vilko Kombucha“, tačiau tas pavadinimas visgi neprilipo. „Kombučios technologija atėjo iš Rytų – Japonijos, Korėjos. Jų hierarchijoje yra vienas rimtas dievas, kuris galėtų atitikti mūsų Perkūną, – tai Acala. Jo vardas reiškia nepajudinamą išminties karalių“, – vedžiodamas po fabrikėlį pasakojo Gintaras.

Drauge su fotografe išeidamos iš fabriko supratome vieną dalyką: nesvarbu, ar tai klasikinė muzika, ar dieviška išmintis pavadinime, – sėkmės paslaptis čia paprasta. Tai tikėjimas tuo, ką darai, ir nė menkiausio kokybės kompromiso.

NEPALO AMBASADORIAUS VAIRUOTOJAS

KĘSTUTIS LINGYS

AUŠRINĖS KURGONAITĖS NUOTR.

Atvykstu į „Drobės“ fabriką, kuriame įsikūrusi „Tealure“ arbatinė. Šią vietą pažįstu – kartais tenka

pačiam platinti mūsų mylimą žurnalą, tad šviežiai atspausdintų numerių visada palieku ir čia.

Ernestui Klevui prieš pokalbį ruošiant arbatą, apžiūriu puodelį ir džiugiai nustembu: jo gamintojas – „Jiesia“. Vietos porceliano legenda, mano akimis, šiandien kiek nepelnytai primiršta.

Taip dar nepradėję interviu įsikalbame apie „Jiesios“ gaminių tinkamumą arbatai ir specialiai Ernesto arbatinei sukurtą jų produkciją.

Nepale rinkdamas duomenis visuomenės sveikatos studijų magistro darbui, Ernestas pateko į atokius kalnų regionus. Didesnės pramonės ten nebuvo, vietos gyventojai daugiausia augino arbatą, o apie nepalietišką arbatą kaip kokybišką žaliavą jis iki tol nebuvo girdėjęs.

Arbatą jis pradėjo pirkti tiesiai iš pažįstamų augintojų. Keliaudamas matė, kiek mažai jiems siūloma už žaliavą. Didelė jos dalis likdavo ribotos perkamosios galios vietinėje rinkoje arba atitekdavo Indijos perpardavinėtojams. Šie nepalietišką arbatą išveždavo į Dardžilingą ir parduodavo kaip indišką Dardžilingo arbatą. Dabar, Ernesto žiniomis, padėtis po truputį keičiasi.

„Vis tiek tai kažkiek susiję. Perki iš žmonių, jie gauna pinigų maistui, gali nueiti pas gydytoją, išleisti vaikus į mokyklą. Nepale viskas remiasi į finansus. Kuo daugiau jų turi, tuo geresnė ir sveikata“, – pasakoja „Tealure“ įkūrėjas.

Juodasis diržas ir arbatos laukai Arbata jo aplinkoje atsirado gerokai anksčiau. Palemone augusio Ernesto tėvai iš keliaujančių draugų gaudavo geresnės arbatos nei ta įprastų parduotuvių lentynose. Turbūt tai dar vaikystėje lavino skonį. Tėtis dirbo su medžiu, gamino parketą, lentas ir kitus gaminius, tad įtakos galėjo turėti pati šeimos verslo aplinka: „Verslas – užkrečiamas dalykas.“

Didžiąją vaikystės ir jaunystės dalį užėmė karatė. Nuo antros klasės Ernestas treniravosi, vėliau tapo Lietuvos rinktinės nariu, ne kartą –šalies čempionu, neblogai pasirodydavo Europos jaunimo varžybose. Gyvendamas Danijoje priklausė ir šios šalies rinktinei. Karatė atvedė

prie pirmųjų Rytų kultūros ženklų: dojo, japoniškų užrašų, Okinavos, sensėjaus su kimono. „Vis dar turiu svajonę išlaikyti juodąjį diržą Japonijoje“, – sako jis apie likusį tikslą.

Visuomenės sveikatos bakalauro studijas jis baigė Kaune, Lietuvos sporto universitete, magistrą – Danijoje. Semestrą praleido mainuose Australijoje, vėliau šešis mėnesius keliavo po Indiją, Nepalą, Tailandą, Kambodžą, Laosą ir Vietnamą.

Nepalas buvo paskutinė stotelė, bet joje Ernestas pasiliko dar maždaug pusmečiui. Katmandu išsinuomojo butą, susirado vietos draugų, rašė magistro darbą, o į kitus regionus vykdavo imti interviu. Per šias išvykas ir pamatė arbatos laukus.

Verslas neprasidėjo staigiu sprendimu ar greita sėkme. Danijoje Ernestas turėjo papildomų darbų. Kurį laiką dirbo Nepalo ambasadoriaus vairuotoju, kartais lydėdavo į renginius, pavyzdžiui, Hagoje.

„Ten prasidėjo elektroninė parduotuvė, pradėjau šiek tiek arbatos tiekti vietos parduotuvėms“, –prisimena jis. Pirmuosius penkerius veiklos metus viską darė Danijoje ir danų kalba. Nepalietiškai moka vos kelias frazes – paklausti kelio ir pasakyti, kad pasiklydo.

Kai importo pasidarė per maža Ernestas save įvardija arbatos kūrėju. Pradžioje buvo įdomus pats Nepalas, vėliau atsirado kitų šalių, tačiau principas liko tas pats –keliauti, susitikti su ūkininkais, pirkti tiesiai iš jų ir kontroliuoti visą tiekimo grandinę. Ūkiuose jis ragauja arbatą, apsistoja pas augintojus, kartais kartu su jais arbatos pasigamina.

Po kelerių metų atsirado kombučia –kita tos pačios arbatos išraiška, kurioje daugiau jo paties sprendimų. Ernestas atrenka arbatą, prideda žolelių, prieskonių ir kitų sudedamųjų dalių. Vėliau pradėjo gaminti arbatos šokoladą.

„Žiemą nuobodžiavau, tai norėjau pasigilinti į arbatos apdirbimą“, – prisimena jis. Nuo pupelės iki plytelės pats kontroliuoja skrudinimą, smulkinimą, melandžavimą ir arbatos įtraukimą.

Daugelio pažintis su arbata apsiriboja spalvomis – žalia ir juoda, tad arbatos verslininkui tenka būti edukatoriumi.

„Daug prekių ženklų parduoda pojūčius: graži pakuotė, gražus kvapas. Didžioji dalis platinamos arbatos yra aromatizuota. Bazinė arbata dažnai būna gana prastos kokybės ir turi labai silpną, prėską skonį, todėl charakteriui sukurti dedama papildomų priedų“, – aiškina Ernestas.

„Tealure“ arbatos jis ieško mažuose ūkiuose, dažnai esančiuose aukštai virš jūros lygio. Ten augalai auga lėčiau ir turi daugiau laiko sukaupti skonį lemiančius junginius. Pirkėjui reikia paaiškinti, kodėl tokia arbata brangesnė ir kodėl jos skoniui atskleisti svarbu vandens temperatūra, laikas bei kitos sąlygos.

Žmonės po truputį juda rūšinės arbatos link. Panašų procesą Ernestas prieš dešimtmetį stebėjo kavos rinkoje, o dabar daliai pirkėjų svarbi ir arbatos kilmė, istorija, skonis. Rūšinę arbatą jis vadina arbatos pradžia: masinė komercija atsirado vėliau, nes jos neįmanoma pagaminti tokiais kiekiais ir už tokią kainą, kokių reikia didžiajai rinkai. Dideli ūkiai dažnai įkuriami žemiau, augalus labiau puola kenkėjai, todėl naudojami pesticidai ir herbicidai.

Kinijoje ir Japonijoje rūšinė arbata gyvavo dar iki arbatos maišelių. Nepalą ir Tailandą Ernestas vadina jaunesnėmis arbatos pramonės šalimis, perėmusiomis patirtį iš kaimynių. Kai kur opiumo laukus skatinta keisti arbatos krūmais, o gamybos žinių ūkininkams perdavė specialistai iš Taivano, Kinijos ir Indijos.

Smulkiame ūkyje iš vieno derliaus gaminamas ribotas arbatų skaičius: viena baltoji, kelios žaliosios ir skirtingo oksidacijos lygio juodosios. Jei jos nuperkamos, kitą sezoną gaminamos vėl. Kiti ūkininkai eksperimentuoja su oksidacija, jungia skirtingus gamybos principus ir sukuria produktų, kuriuos sunku priskirti įprastoms kategorijoms. Jie pasiekia ieškančius importuotojus ar brangesnius arbatos namus Prancūzijoje ir Vokietijoje. Nedidelė naujų skonių ieškančių žmonių grupė yra ir Lietuvoje.

Bendruomenei prireikė festivalio Iš Danijos grįžęs į Lietuvą, Ernestas pirmiausia apsistojo Vilniuje. Maždaug pusmetį su draugu Bernardinų turguje bandė kurti arbatinę. Kurį laiką projektas veikė, tačiau turgaus lankomumas mažėjo, o gyvenimas Pilies gatvėje, pačiame centre, vargino. Įmonę uždarė, prekybą perkėlė į elektroninę parduotuvę, o pradėtą kombučios gamybą ir save patį – į Kauną.

Kiek Lietuvoje yra arbatos žinovų ir mėgėjų, ilgai nežinojo ir pats. Atsakymą davė pernai įvykęs pirmasis Lietuvos arbatos festivalis, sulaukęs daugiau kaip tūkstančio bilietus pirkusių lankytojų. Nuoseklaus arbatinių tinklo šalyje nėra: Ernestas mini „Jurginą“ ir „Tealure“, nors pastarojo taip pat nevadina tipine arbatine, o pas kitus pardavėjus tenka iš anksto tartis dėl apsilankymo.

Veikia arbatos mėgėjus vienijanti „Vilkustė“ – jos nariai renkasi gamtoje ar kavinėse, ruošia arbatą ir dalijasi žiniomis. Socialinių tinklų grupės dažnai gyvuoja bangomis: iš pradžių aktyviai auga, vėliau užgęsta. Trūko jėgos, kuri bent kartą per metus suburtų arbata užsiimančius žmones į vieną vietą. Iš šio poreikio ir atsirado festivalis.

Vilniuje vykusiame pirmajame festivalyje dalyvavo Lietuvos ir užsienio arbatos gamintojai, augintojai bei pardavėjai – apie dešimt prekių ženklų iš Lenkijos, Čekijos, Indijos ir kitų šalių. Lankytojai galėjo su specialistų pagalba ruošti ir degustuoti arbatą, klausytis paskaitų apie jos rūšis bei auginimo regionus. Festivalis grįš ir šį spalį.

Arbata be perteklinių taisyklių Arbatos kilmė kai kur saugoma geografinėmis nuorodomis. Dardžilingo vardu gali būti žymima tik iš konkretaus regiono iškeliaujanti arbata.

Arbatos skoniui svarbus ir vanduo, sudarantis apie 99 procentus paruošto gėrimo. Danijoje Ernestas turėjo kolegą, kuris arbatai veždavosi savitos mineralinės sudėties Grenlandijos ledynų tirpsmo vandenį. „Tealure“ arbatinėje vienas filtras arbatai skirtame vandenyje palieka dalį mineralų, o kitas plovimui skirtą vandenį išvalo visiškai. Arbatai toks vanduo netinka –mineralai padeda atsiskleisti skoniui. Vis dėlto pats arbatos kūrėjas nenori paskęsti smulkiausiuose niuansuose. Jo tikslas – platesnė auditorija, kuriai nebūtinai rūpi kiekviena vandens ar lapelio detalė.

Arbatos rinkoje taip pat veikia mados. Ryškiausias pavyzdys –matcha, naudojama gėrimuose, maiste ir kosmetikoje.

Ernestas nemano, kad tai trumpalaikis reiškinys. Žmonėms vis svarbesnė produkto kilmė, natūralumas ir kuo mažiau priemaišų. Dalis vartotojų dėl kalbų apie mikroplastikus atsisako arbatos maišelių. Juodosios arbatos, jo vertinimu, geriama mažiau, o žalioji bei kitos šviesesnės rūšys populiarėja ir dėl to, kad gyviau atrodo socialinių tinklų vaizduose.

Lietuvoje „arbata“ dažnai pavadinami ir žolelių nuovirai. Ernestas arbatomis vadina tik tai, kas gaunama iš Camellia sinensis krūmo: baltąją, žaliąją, juodąją, puerą ir kitas šio augalo arbatas. Anglų kalboje jas nuo žolelių nuovirų padeda atskirti terminai „tea“, „tisane“ ir „infusion“, o lietuviškai įprasto atskiro termino neturime.

Arbata – tai ir ritualas, tačiau Ernestas laikosi vidurio. Nenori ruošimo paversti griežta veiksmų seka. „Jeigu labai apsunkini visą arbatos paruošimą smulkiomis detalėmis, automatiškai atstumsi žmones. Anksčiau ar vėliau jie suklys ir pajus atmetimo reakciją“, – sako jis.

Per šimtmečius ištobulinti arbatinukai, puodeliai, keramika ir natūralios medžiagos padeda tinkamai paruošti gėrimą, tačiau nereikėtų apsikrauti perteklinėmis taisyklėmis. Ernestas nekovoja ir su arbatos, geriamos sušalus, susirgus ar pajutus gerklės skausmą, įvaizdžiu: jei močiutė, medus ir puodelis šaltą vakarą padeda – puiku.

Arbatą galima derinti su maistu, desertais, sūriais ar mėsa, tačiau jis nesistengia kiekvieno pirkėjo vesti į „fine dining“ sritį. Jam svarbesnis paprastas klausimas –kada norisi arbatos ir kokio skonio tuo metu reikia.

Pats ją geria visą dieną. Rytą pradeda nuo juodosios ir puero arbatos, vėliau pereina prie ulongo, žaliosios, o vakare – prie baltosios. Skonis juda nuo intensyviausio iki ramiausio. Arbatą galima rinktis ir pagal žmogaus būdą: lėtesniam žalioji gali suteikti impulsą, o intensyvesniam, norinčiam sulėtėti gali tikti pueras ar juodoji.

Žolelių nuovirai gali raminti, tačiau iš Camellia sinensis gaminamos arbatos tonizuoja. Stipriausiai –matcha, nes geriamas visas sumaltas lapelis. Kofeino kiekį žaliojoje, juodojoje, baltojoje arbatoje ar ulonge lemia ne spalva, o panaudota augalo dalis: daugiausia jo sukaupia jauni, nuo kenkėjų besisaugantys lapeliai. Norint mažiau kofeino, galima rinktis genmaichą – žaliąją arbatą su ryžiais – arba japonišką hojichą iš senesnių lapų ir labiau sumedėjusių augalo dalių.

Šiauriausias festivalis ir keturi hektarai ties Kruoniu Lietuvos arbatos festivalį Ernestas nori užauginti iki vieno didžiausių Europoje. Nei Latvija, nei Estija, Suomija, Švedija ar Norvegija, jo žiniomis, tokio renginio neturi. Artimiausias vyksta Lenkijoje.

Dabartinės patalpos plėtrą riboja. Šiemet renginys vyks ten pat, bet kitąmet planuojama ieškoti didesnės erdvės ir festivalį auginti kaip Šiaurės Europos arbatos traukos centrą. Po pirmo renginio visi į apklausą atsakę dalyviai buvo patenkinti pardavimais. Ernestui tai viena svarbiausių sąlygų: jei festivalis pardavėjams finansiškai pasiteisina, jie nori sugrįžti.

Tolimesnę verslo kryptį jis sieja su integruotu ūkiu Kauno apskrityje. Jame būtų auginamos ir apdoroja-

mos žolelės, gaminama kombučia bei kiti nealkoholiniai gėrimai, vyktų edukacijos ir ilgesni apsistojimai. Galutinis tikslas – nealkoholinius gėrimus gaminti pramoniniu mastu, visą procesą išlaikant vienoje vietoje.

Tradicinės arbatos Lietuvoje auginti Ernestas neplanuoja. Ūkyje atsirastų gauromečių, melisų, čiobrelių, mėtų ir kitų vietinių vaistažolių bei aromatinių augalų, dalį jų jis jau augina bandomajame plote. Žolelės taptų priedais iš Nepalo ir kitų šalių atvežamai arbatai bei kombučios pagrindu. Arbatos krūmai auga Danijoje, Škotijoje ir Portugalijoje, tačiau šiauresnėje klimato zonoje jiems reikia šiltnamių ir daug papildomo darbo. Jis nemato prasmės to kartoti Lietuvoje, kai čia gausu vietinių augalų.

Žolelių kaip atskiros žaliavos nepardavinėtų – sunaudotų ūkyje galutiniams produktams. Ernestui svarbu kurti Lietuvoje ir kontroliuoti visą grandinę: nuo arbatos ūkių Nepale bei kitose šalyse iki gamybos čia ir savo fizinių prekybos vietų.

Tinkamo ūkio jau ieškojo. Kauno apskrityje buvo radęs vietą ant Nemuno kranto su gamybiniu cechu ir mediniu pastatu, bet negavo paskolos, o savininkai vėliau nusprendė jos nebeparduoti. Pats turi keturis hektarus Kruonio seniūnijoje: sklype yra tvenkinys, netoliese – Dubravos miškas, Kauno marios ir Nemunas. Vieta atoki, iki jos nėra kelio, tad reikėtų investuoti į infrastruktūrą.

Vis dėlto Ernestas svarsto ūkį kurti ten, nenutoldamas nuo Kauno.

BĖGANTIS KAUNO VANDUO

TAURAS BERNOTAS

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Pagaliau saulė, kad ją kur. Lauke 23 laipsniai šilumos. Ką tik nubėgau 5 kilometrus. Karšta, marškinėliai permirkę prakaitu. Lūpos ir burna išdžiūvusios kaip Sachara. Maršrutą baigiu Ąžuolyne, kažkur prie Dariaus ir Girėno paminklo, ir svarstau, kur čia arčiausiai numalšinti troškulį. Tuo metu dar nežinojau, kad visai šalia yra ir lauko gertuvė-gėrykla. Todėl einu į neseniai lengvosios atletikos manieže duris pravėrusią „Match by GREEN Cafe“ kavinę ir sukryžiavęs pirštus prašau vandens iš čiaupo. „Prašom, pilkitės, tam paruoštas visas ąsotis.“ Godžiais gurkšniais geriu skaniausią pasaulyje vandenį (mano kuklia kauniečio nuomone).

Kol kas šią vasarą į trasą išbėgu retai. Bet ir klausimas, kurgi atsigaivinti, ne toks dažnas, kadangi atsakymas –aiškus. Tereikia stovėti po atviru dangumi ir laukti, kol prapliups.

Tačiau kauniečiams vis dėlto reikia gerti pakankamai vandens – bent jau du litrus per dieną. Tad esminiai šio teksto klausimai yra štai kokie: kur ir kaip atsigaivinti Kauno čiaupų vandeniu, jei gatvėje užklupo dar viena karščio banga, o išlaidauti nenorite. Ar Kauno kavinės ir barai mielai juo dalijasi? Ar lauko gertuvių tinklas pakankamai platus? Objektyvūs ir ne visai atsakymai – tuojau pat.

Unikalus reiškinys

Lietuvos mastu

Pradėkime nuo priešistorės – iš kur „Kauno vandenys“ gauna fontanuose purškiantį, iš čiaupo ir lauko gertuvių bėgantį vandenį?

Kaunui tiekiamas tik požeminis vanduo iš Eigulių, Kleboniškio, Vičiūnų ir Petrašiūnų vandenviečių. Pirmosios dvi yra prie Neries, o likusios susijusios su Nemuno vandenimis. Ir nors vandens gavyba iš gręžinių

Lietuvos kontekste nėra išskirtinė, Kauno vandens savitumą lemia būtent glaudus jo ryšys su ilgiausiomis Lietuvos upėmis.

Keturias miesto vandenvietes maitinantis upių vanduo 3–12 mėnesių skverbiasi per smėlio ir žvyro sluoksnius, natūraliai apsivalo ir tik tada gręžiniais pasiekia vartotojus. Taigi Kaunas geria ne tiesiog upių, o pačios gamtos išfiltruotą požeminį vandenį, kurio kelią ir sudėtį formuoja dvi didžiausios miesto upės.

Truputį nuobodi, bet svarbi dalis –naujausi Kauno vandens cheminiai rodikliai atitinka higienos normą.

Pavyzdžiui, Petrašiūnų vandenvietėje nitratų nustatyta 1,2 mg/l, kai riba –50 mg/l, geležies – mažiau nei

10 µg/l, kai riba – 200 µg/l, mangano –17–26 µg/l, kai riba – 50 µg/l. Gerkite į sveikatą.

Tiesa, Kauno vanduo gana kietas –dažniausiai apie 2,5–3,2 mmol/l, arba maždaug 14–18 °dH. Būtent todėl virduliuose greitai kaupiasi kalkės. Visgi tai nekelia pavojaus sveikatai – kietumą lemia kalcio ir magnio druskos.

Žinoma, pats vandens skonis ir spalva konkrečiame name gali priklausyti ir nuo vidaus vamzdynų, o po remonto ar ilgesnio vandens nenaudojimo gali pasirodyti ir geležies nuosėdų.

Vandeniu dosnūs barai

Kaip gardžiuoju vandeniu disponuoja Kauno kavinės ir barai? Norėdamas išsiaiškinti, nusprendžiau atlikti mažytį lauko tyrimą ir sudėlioti Kauno centro bei Žaliakalnio vandens žemėlapį. Ar kavinės ir barai prašo mokėti už vieną stiklinę čiaupo vandens? Kaip jie reaguoja į prašymą papildyti gertuvę? Suraukia antakius ar ištaria: „Mielai“?

Kelionę pradedu Parodos kalno viršuje – bare „Kiemas“. Šiltas vakaras. Į kiemą, atrodo, sulindęs visas Žaliakalnis. Lauke užsisakau gėrimą ir su juo prašau vandens iš krano. Nepaisant eilės, barmenė lipa laiptukais į vidų ir nė nemirktelėjusi pripildo stiklinę.

Persikelkime į šalią esančią „Kaukitą“. Eilių nėra, į prašymą šalia gėrimo įpilti ir stiklinę vandens reaguojama linktelėjimu. Čia pastebiu ir dubenėlį vandens, iš kurio lauke gali atsigaivinti šunys ar kiti augintiniai.

Pasilikime viršuje – vis dar neatrastame brangakmenyje, bare „Funiku-

lierius“, Žaliakalnio funikulieriaus pastate. Vėlgi, barmenė padeda man numalšinti troškulį.

Leidžiuosi Kauko laiptais žemyn. Bare „Kultūra“, kaip visada, kilometrinė eilė. Ir, kaip visada, barmenai į mano jau nuvalkiotą prašymą atsako teigiamai.

Persikelkime į Laisvės alėją. Baras „Godo“. Nieko naujo nepasakysiu –penki iš penkių.

Baras „Plus plus plus“. Užeinu vidury dienos. Sekasi per gerai, tad bandau naują prieigą. Gal iki šiol man paėjo, nes vandens prašydavau pirkdamas gėrimą? Pabandykime be jo. „Pliusų“ barmenas nė nemirktelėjęs pripila stiklinę. Greitai ją išgeriu ir išeinu.

Nors daugiau barų nebetestavau, verdiktas gan aiškus – ir pirkdami gėrimą, ir net eidami pro šalį, drąsiai galite žengti vidun atsigaivinti.

Kavinės ar vandeninės?

Į didžiąją dalį kavinių einu apsiginklavęs gertuve ir kentėti nusiteikusia pūsle. Nusileidžiu kalnu žemyn ir žygiuoju į „Habits“. Mėlynu snapeliu-kraneliu padabintas čiaupas, kaip ir baristos, kviečia juo naudotis. Vandens spaudimas optimalus – nei per greitas, nei per lėtas. Beje, toks pat kranelis įrengtas ir „Kasdienybės Bakehouse“ – dar vienoje kavinėje, kur niekas nesirauko, o priešingai, šypsodamiesi leidžia atsigaivinti.

Kranelius, tiesa, niekuo neįprastus, turi ir visi trys Laisvės alėjos „Caffeine“. Atsakymas čia jau įprastas, tačiau vandens spaudimas – ne. Iki galo atsukę kranelį būkite atsargūs, kitaip – apsitaškysite. Tobulas pasirinkimas skubantiems.

Jeigu niekur neskubate, traukite į I. Kanto gatvėje įsikūrusi „Kavalierių“. Matyt, atpalaiduojanti atmosfera ir draugiški darbuotojai vandenį čia verčia bėgti lėčiau.

Keliauju į legendinę „Spurginę“

Priešais mane eilėje užlindusi moteris skundžiasi, kad nėra spurgų su varške: „O tai negalit varškės iš parduotuvės nusipirkti?“ – pagiežingu tonu klausia ji ir užsisako dvi su mėsa. Su darbuotoja aptariame situaciją ir truputėlį pasijuokiame. Paprašius vandens, ji nukreipia į bendroje erdvėje esančią kriauklę. Vytauto

Didžiojo universiteto gertuvė į kriauklę netelpa – per didelė. Kodėl tas Vytautas turėjo būti Didysis? Nieko tokio: „Duokit, pripilsim pas save“, –ištaria darbuotoja ir greitai grįžta iš užkulisių su pusiau pilna gertuve.

Kaip jau turbūt supratote, mano eksperimentas ir toliau ėjosi kaip per sviestą. Mažos kavinukės „Kava virė“ barista net paklausė, šalto ar drungno vandens norėčiau. Dvi Laisvės alėjoje esančios „Prezo“ kepyklėlės vandenį pylė iš specialaus ąsočio. Abi Laisvės alėjos „Vero Cafe“ taip pat turėjo kranelius, be to, čia buvo ir dubenėliai šunyčiams.

Kokia situacija restoranuose? Čia dažniausiai stalo vanduo jau yra mokamas. Atskiro tyrimo nebedariau (būtų buvę brangoka), tačiau greitas pasitarimas su dirbtiniu intelektu leidžia teigti, kad vidutinė kaina už litrą stalo vandens yra maždaug 3 eurai. Daug tai ar mažai, spręsti palieku jums.

IŠ MAŽDAUG 50-TIES

ATSAKIUSIŲJŲ 20 PROC. TEIGĖ, KAD KAUNO GERIAMASIS VANDUO YRA SKANIAUSIAS PASAULYJE.

Klaipėdai ir Vilniui įkandin

O ką daryti, jei nenorite prisidaryti sarmatos ar tiesiog netrokštate akis

į akį susidurti su barmenais ir baristomis? Arba esate ne miesto centre?

Į pagalbą atplaukia „Kauno vandenų“ prižiūrimos lauko gertuvės – jų iš viso Kaune yra penkiolika. Be to, visos pritaikytos ir augintiniams.

Gertuvių žemėlapis gana platus: „Kauno vandenų“ duomenimis, atsigaivinti galima Studentų skvere, prie Zoologijos sodo, Kauno marių prieplaukoje, Draugystės, Girstučio, Kalniečių ir Santakos parkuose, prie Lampėdžių paplūdimio, S. Daukanto ir Sporto gatvėse…

Patogiau bus, jei „Google“ paieškoje susirasite patogų Kauno vandens gertuvių žemėlapį. Praėjusių metų šiltojo sezono pradžioje veikė vienuolika gertuvių, tad tinklas plečiasi.

Šių metų gertuvių naudojimo statistikos „Kauno vandenys“ dar neturi, tačiau pernykščiai skaičiai rodo, kad labiausiai troškulys malšinamas parkuose: populiariausios buvo Draugystės, Kalniečių ir Santakos parkų gertuvės. Iš viso per sezoną kauniečiai ir miesto svečiai iš jų prisipylė net 441 tūkstantį litrų vandens.

Tačiau kaip Kauno lauko vandens gertuvių prieinamumas atrodo lyginant su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais? Didžiuotis Kaunas kol kas neturi kuo. Kauno penkioliktuką į šipulius mala 57 gertuvės Vilniuje ir 33 fontanėliai Klaipėdoje. Tai reiškia, kad Vilniaus tinklas, jei skaičiuotume gertuvių skaičių vienam gyventojui, yra apie 2 kartus, o Klaipėdos –apie 4 kartus tankesnis už Kauno.

Lampėdžių paplūdimyje įrengus dar dvi planuojamas stoteles, Kaunas turėtų 17 gertuvių, tačiau nuo konkurentų vis tiek atsiliktų ženkliai. Tikiuosi, kad toks palyginimas taps paskata šį tinklą dar labiau plėsti.

Verta paminėti, kad kauniečius taip pat gaivina suaugusiųjų ir ypač vaikų pamėgtos keturios vandens dulksnos. Žinoma, atžalos neretai pasirenka atsigaivinti ir fontanuose, kuriuose mielai šėlsta ir augintiniai. Pavyzdžiui, galima žaisti su Vienybės aikštėje į orą skraidančiomis čiurkšlėmis arba dūkti arčiau „BLC“ pastato esančiuose telkinėliuose. Tačiau nei maudytis, nei juo labiau gerti fontanų vandens „Kauno vandenys“ nerekomenduoja – turėkite tai omenyje.

Koks tas vandens skonis?

O ką kauniečiai sako apie miesto vandens skonį? Nusprendžiau to paklausti savo „Instagram“ ir „Facebook“ bičiulių. Dar vieno į maksimalų reprezentatyvumą nepretenduojančio tyrimo rezultatai štai kokie.

Iš maždaug 50-ties atsakiusiųjų

20 proc. teigė, kad, kaip ir man, Kauno geriamasis vanduo yra skaniausias pasaulyje. Dar 30 proc. nurodė, jog jis jiems „labai labai skanus“. Net 35 proc. vandenį tiesiog laiko fiziologiniu poreikiu ir apie jo skonį nė nesusimąsto.

O 15 proc. atsakė, kad Kauno vanduo jiems neskanus. Nesutinku ir skubu juos mesti iš draugų.

Paskutinis šio teksto pliumptelėjimas – palinkėjimas jums. Kol Kauno viešojo vandens tinklas bėga už Klaipėdos ir Vilniaus nugaros, nebijokite užkalbinti barmenų ir baristų – jie tikrai nekanda. O du litrus vandens per dieną išgerti juk reikia.

GĖDA, GERTUVĖ, GEROVĖ

KOTRYNA LENKAUSKAITĖ

KTU DIZAINO CENTRO NUOTR.

Jei po Tauro straipsnio jau atsivertėte geriamojo vandens stotelių žemėlapį, pakeliui kviečiu įsivaizduoti savo svajonių gertuvę.

Pradėsiu aš: matau komiškai didelį „Stanley“ puodelį, aprengtą „North Face“ striuke, papuoštą vardine apyranke ir ledų kaušelio formos dangteliu. Ne, aš ne tiktoko haliucinacijoje, o Kauno technologijos universitete, kur dizainerių komanda vaikų vizijas pavertė sprendimais I tipo diabetu sergantiems pacientams. Apie edukacinę gertuvę, troškulio diagnozę ir socialinio dizaino svarbą kalbamės su kūrybinio projekto partnerėmis: KTU dizaino krypties magistrantūros studente Justina Klėjūte, Performatyvaus dizaino asociacijos nare Olese Kekiene ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Profilaktinės medicinos katedros vedėja doc. dr. Aukse Domeikiene.

Kauno „Herojaus“ mokykloje vykusiame tarptautiniame hakatone moksleiviai kūrė inovacijas, palengvinančias I tipo diabetu sergančių vaikų kasdienybę. Viena iš jų – „Dia Bottle“ – gertuvė, kaip nešiojamas pirmosios pagalbos rinkinys. KTU dizaino centro komanda turėjo vaikišką eskizą paversti veikiančio produkto prototipu. Komandą konsultavo sergančiųjų artimieji – su ligos padariniais kasdien susiduria ir jie.

Rezultatas – modifikuota populiari „Stanley“ gertuvė – didesnės talpos, vienu metu talpinanti ir vandenį, ir skystos gliukozės gėrimą, tereikia perkelti šiaudelį į norimą talpą. Ledų formos skyreliai ir striukės kišenės – kasdienei sergančiųjų amunicijai: gliukomačiui, gliukomačio juostelėms, baterijoms, gliukozės tabletėms.

Mažinti gėdą

Vienas pagrindinių projekto tikslų –mažinti socialinę įtampą, kurią sergantieji patiria viešose erdvėse, padėti jaunimui perlipti nepatogumo, gėdos, baimės jausmus ir edukuoti visuomenę apie šią itin dažną sveikatos būklę.

O kodėl gertuvė? I tipo diabetu sergantiems vaikams vandens gėrimas labai svarbus. „Padidėjus gliukozės kiekiui kraujyje, inkstai nepajėgia jos reabsorbuoti ir grąžinti į kraują –atsiranda nenumalšinamas troškulys, netenkama daug skysčių“, – teigia A. Domeikienė.

„Gydymas šiandien gana modernus: yra glikemijos sensoriai, nebereikia reguliariai atlikti dūrių. Bet troškulio valdymas vis dar labai svarbus – jeigu vaikas nevartoja pakankamai skysčių, tai būklę gali pasunkinti. Bet vaikai žaidžia ir užsižaidžia, kartais savęs

nepastebi, nejaučia, tad gertuvė yra geras priminimas“, – sako LSMU docentė.

„Viena sergančio vaiko mama minėjo ir gertuvės psichologinę naudą. Kai kurie sergantys vaikai mokykloje patiria daug nerimo, tad atsigėrimas veikia ir raminančiai“, – konsultacijas su vaikais ir jų artimaisiais prisimena gertuvės dizaino bendraautorė J. Klėjūtė.

Sekant Gen Z tendencijas

Projekte sukurtos gertuvės estetika –pažįstamų prekės ženklų mišinys. Klausiu Justinos, kodėl pasirinkta tokia vizualinė kryptis. „Mūsų auditorija buvo 13–18 metų moksleiviai, tad gilinomės į šios amžiaus grupės trendus. Pamišimas dėl „Stanley“ –viena iš praeitų metų socialinių tinklų bangų. Apvalūs „Starbucks“ gėrimų dangteliai ir kokteiliai nedingsta iš interneto kultūros.

O mintis prijungti „North Face“ pūkinę striukę, šiandien vieną populiariausių Gen Z mados simbolių, kilo eksperimentuojant su medžiagomis. „Pradėjome nuo gertuvės dėklo idėjos – papildomų kišenių, kuriose tilptų įvairūs priedai. Tačiau daugelis audinių neatlaikė techninių reikalavimų: praleisdavo karštį, kuris kenkia prietaisams, ar nebuvo pakankamai sandarūs. Galiausiai išbandėme neperšlampamą striukės audinį ir kamšalą – derinys puikiai išpildė reikalavimus“, – dizaino sprendimus aiškina J. Klėjūtė.

Komanda siekia, kad būtina kasdienė gertuvė taptų mėgstamu, asmeniniu, išskirtiniu aksesuaru, o ne medicininiu objektu, ir skatintų pokalbius tarp pačių vaikų. Tačiau, kalbant apie jaunąją kartą ir sveikatos sutrikimus, neretai pasigirsta nuomonė: jauni-

mui trūksta dėmesio, tai prisigalvoja ligų. Tad ar verta kurti madingą aksesuarą ligai?

„Mano brolis serga diabetu, tad mačiau iš arti – anksčiau, dar jaunesnis, jis cukrų matuodavosi mokyklos tualete, kad tik nesusidurtų su vaikų klausimais“, – prisimena studentė. O viena mama pasakojo, kad paauglei dukrai prieš einant į mokyklą kildavo panikos atakos. Taigi mažinti stigmą – būtina.

Vaikams, kuriems gėda, gertuvė padės geriau įsimaišyti minioje tarp tų, kurie kasdien tokias nešiojasi. O tie, kurie gėdos ar nepatogumo nejaučia, tampa savotiškais ambasadoriais ir papasakoja bendraamžiams apie jiems visiškai nežinomus procesus.

Dizaino atsakomybė

Produkto prototipas buvo pristatytas ir dizaino renginyje Kopenhagoje, ir vaikams Kaune. „Jei atvirai, aš ilgokai prieštaravau tiems trendiniams dalykams, – juokiasi J. Klėjūtė. – Tačiau dizaino bendruomenė sureagavo labai teigiamai. Tikslą skatinti diskusijas tikrai išpildėme.

O rezultatų pristatymo vaikams bijojau daug labiau – čia juk pačių vaikų idėja, jaučiau atsakomybę jos pernelyg neiškreipti, kad tai būtų ne tik mūsų darbas, bet ir jų. Vaikams patiko –sakė, nešiotųsi tokią gertuvę.“

Justinos portfolio tai ne pirmas su gėrimais susijęs projektas –pramoninės inžinerijos dizaino bakalauro baigiamajam darbui ji kūrė nešiojamąjį kavos virimo aparatą.

Teiraujuosi, kuo skyrėsi šie du procesai.

„Bakalauro projektas buvo mažiau emocingas – orientuotas į didesnius pardavimus, prieinamesnę kainą, pranašumą prieš konkurentus. Aišku, visuomet galvoji apie vartotojo komfortą – dizaineriai kuria žmonėms. Bet kurdamas įprastus daiktus supranti, kad žmonės be jų tikrai gali gyventi. O šiame projekte mintis, kad bent vienam žmogui iš tiesų padėsiu, suteikia didžiulę emocinę ir dvasinę vertę“, – pabrėžia viena iš kūrėjų.

Fizinis ir emocinis troškulys

A. Domeikienės teigimu, troškulys –labai svarbus indikatorius diagnozuojant I tipo cukrinį diabetą: „Greta

paprastai eina ir dažnas, gausus šlapinimasis, labai didelis alkis ir svorio kritimas. Tai klinikiniai simptomai, būtent jie ir pastebimi ligos pradžioje“, – įspėja LSMU docentė.

II tipo cukrinio diabeto klinikiniai simptomai nebūna tokie akivaizdūs, bet troškulys taip pat gali būti indikatorius – tad, varginant šiai būsenai, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Tačiau II tipo diabetui itin svarbi prevencija: sveika mityba, fizinis aktyvumas, skysčių vartojimas.

Dalyvaujamojo dizaino praktikė, menininkė Olesė Kekienė I tipo diabetu serga jau daugiau nei 30 metų. Jos teigimu, troškulys diabeto kontekste ne vien fizinis – tai ir sudėtingų

kasdienių aplinkybių kuriama frustracija. „Viename iš dizaino projektų, kurį vykdėme per pandemiją, išryškinome diabeto pacientus vienijančias būsenas: dominavo troškulys, kaltė, nuovargis ir nuolatinės emocinės sūpynės tarp didelės kontrolės ir savęs ignoravimo – saldumynų valgymo, cukraus kiekio kraujyje nesekimo“, –pasakoja O. Kekienė.

„Gydytojai ne kartą yra sakę: dažnai visi medikamentai būna suteikti, bet žmogaus sveikata vis tiek eina prastyn. Dažniausias trukdis yra būtent psichologinis ir emocinis: baimės, nusivylimas, liūdesys, atskirtis, vienatvė. Kadangi yra daug dedamųjų, kurias reikia suvaldyti, ir daug nežinomųjų, tau tiesiog dažnai nesiseka. Galiausiai apima abejingumas – nebenori prisižiūrėti, nors turi visas galimybes“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.

Kūrybiniai vaistai ir sveikatos kultūra

Tad kaip juokingų gertuvių kūrimas, vaidmenų žaidimai ar dar vienos

kūrybinės dirbtuvės gali numalšinti diabeto sukeltą dvasinį troškulį?

Nors nuo žodžio „įtraukusis“ jau norisi vartyti akis, būtent visų šalių dalyvavimas gerovės sprendimų paieškose yra esminis.

„Sergančiojo šeimos nariai tikrai nori, kad jų artimasis būtų sveikas, bet galbūt nesilaiko tokio paties gyvenimo būdo. Nenorėdami nieko blogo, neretai jie tampa teisėjais, kyla tarpusavio įtampa, – pastebi O. Kekienė. – Meninės intervencijos gali tas skirtingas grupes minkštai sujungti, leisti sukurti visai kitokius ryšius žaidžiant ir tuo pačiu išryškinant asmeninės savivokos momentus: „O ką aš galiu padaryti?“

Tiek kūrybinius eksperimentus, tiek vandenį į kasdienę rutiną sveika įtraukti visų sveikatos būklių

žmonėms. „Labai daug mokslinių tyrimų patvirtino įvairių lėtinių ligų sąsajas būtent su nepakankamu skysčių vartojimu ir sveikatos būklės pagerėjimą jų vartojant pakankamai“, – tvirtina A. Domeikienė.

Gydytoja džiaugiasi, kad vandens gėrimas tampa įprasta kultūrine patirtimi – tiek namuose, tiek kavinėse. „Kai mūsų organizmas ištroškęs, jis duoda signalą „aš labai noriu valgyti“. Žmogus pasijunta alkanas, bet iš tikrųjų yra ištroškęs. Jeigu nenumalšiname troškulio, galime suvalgyti labai didelį maisto kiekį, kol pagaliau atsigeriame. Tai atsiliepia ir svorio valdymui, ir savijautai.“

Jaustis pamatytai

Nešiotis gertuves daugelis jau įpratome. O ar bendruomenės renginiai taip pat gali veikti prevenciškai?

O. Kekienė prisipažįsta: „Kai pradėjau pasakoti kitiems apie savo būklę, pajutau, kad nebegaliu ir nebenoriu prastai elgtis su savo kūnu. Pradėjau atidžiau prisižiūrėti, pagerinau mitybą, cukrai pagerėjo. Man atrodo, viskas susiję su tuo, kad „jautiesi pamatyta“. Kiekvienam žmogui svarbu būti išgirstam, suprastam, priimtam. Dizainas ir menas tikrai turi galią išryškinti tuos momentus, juos aktualizuoti. Pagrindinė kūrybos galia – vesti gerovės link.“

Tad numalšintas troškulys – savotiška ramybės, išsipildymo būsena visų sveikatos tipų žmonėms. Gerovė beveik galėtų tapti gertuvės sinonimu, pagalvoju.

KALIFORNIJOS SVAJOS ŠANČIUOSE

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Kaunas, 2001-ieji. Vilnietis Jonas Miežys pradeda antrą informatikos studijų kursą Kauno technologijų universitete. Iš San Fransisko grįžęs, galvą vaiskiais house ritmais prapūtęs Laurynas Lisauskas su Londono naktinę sceną jau ištyrinėjusiu Šarūnu Karaliumi imasi organizuoti vakarėlius, per keliolika metų įeisiančius į istoriją.

Toji istorija nutyli, ar Jonas su Laurynu buvo kada susitikę diskotekiniuose verpetuose. Bet šiandien istoriją rašo jau abu – tik ne naktinio gyvenimo, o gėrimų. Lauryno pradėtam, Jono įsisūnytam „Geniui“ jau dešimt, o nuo šiol bravoras skaičiuoja… 180 metų istoriją. Skamba painiai? Todėl šis tekstas ir atsirado.

Nuo šokių iki mikrobravoro

Jau pabuvęs šokių baro „Pop Star Bar“ ir bene pirmojo Lietuvoje specializuoto viskio baro bendrasavininkiu, n-tąjį sykį išlėkęs pailsinti galvos į mylimą Kaliforniją, tąsyk Laurynas iš jos grįžo pilnas ne muzikos, o kraftinių gėrimų paliktų įspūdžių. Kauno senamiestyje, daug teisingo šurmulio menančioje M. Daukšos gatvėje, jis atidarė gastrobarą, kurį taip ir pavadino – „Genys“.

Joną, tuomet jau namudinį aludarį, jis pasivadino, kaip dabar sakoma, sukuruoti to, kas bėgo iš baro čiaupų, – norėjosi burnoje išlikusio Kalifornijos skonio, kurį vizualizuoti galima tatuiruotėmis ant dilbių, languotais marškiniais, megztomis žvejo kepurėlėmis ir riestais ūsais. Hipsteriai dar buvo retenybė, taigi

ne visur galėjai gauti jų pamiltų gėrimų iš įdomių šalių. „Genys“ buvo vienas pirmųjų.

Laurynas ir Jonas gana greitai rado bendrą kalbą – tik Joną reikėjo įtikinti, kad barui tikrai reikia savo alaus ir kad pačiame bare galima jį išvirti. Kaip aiškėja kalbantis, Laurynas visada ateina su vizija, o Jonas atšauna: eik tu, čia nieko nebus. Kam tos naujovės, tęskim, ką mokam geriausiai.

Būtent dėl daugybinių tokio tipo dialogų šnekučiuojamės laikydami taures su… putojančia arbata, kurios Jonas dievagojosi niekada nevirsiąs („Patys ir virkit tą savo kombučią“).

Dabar šypsodamasis pripažįsta, kad labai myli savo, gėrimų kūrėjo, amatą ir kad, nepaisant konservatyvumo, tobulėti įdomu. O naujovė –antras Lauryno, patyrusio HoReCa

(svetingumo ir maitinimo sektorius, iš anglų k. žodžių hotel, restaurant, catering) verslininko, vardas.

Taigi Lauryno galvoje įsižiebus neoniniam užrašui „krafto bravoras“, baras senamiestyje perleistas kitiems, pervadintas į „Hop Doc“ ir tebeveikia iki šiol – žinoma, pilsto „Genio“ produkciją. O paukštelio vardas atiteko naujai daryklai, kuri iš pradžių neturėjo patalpų ir partizaniškas partijas virė… Maišiagaloje.

Panašiu metu Lietuvoje radosi ir daugiau įdomesnių, nepriklausomų nišinių gėrimų virėjų (tokių kaip „Dundulis“ ar „Sakiškės“) – šiandien visi mikrobravorai atradę savo veidus, kokybės formules ir gerbėjus. Nors pradžioje tikrai būdavo visko, ir eksperimentai ne visada pasisekdavo. Prisimenu posakį, skraidžiusį prieš dešimtmetį: „Vyža į statinę įkrito.“

Šančiuose – kaip namuose

„Nebuvo tikslo įsikurti Šančiuose –tiesiog ieškojome tinkamos vietos. Pamenu, atsivedžiau Joną į šias patalpas, kuriose telkšojo tepalų balos ir mėtėsi bamperiai, ir jis sako: bet tu supranti, kad čia niekada nebus daryklos“, – paklaustas, kodėl šiandien susitikome būtent čia, A. Juozapavičiaus prospekto pradžioje, prie Panemunės tilto, dėsto Laurynas. Vis dėlto kramsnojame toje pačioje gatvėje keptus skanėstus, vadinasi, vyrai čia jaučiasi gerai. Pasirodo, sėdime buvusiame automobilių detalių „šrote“. Labai kaunastiška.

2017 m. pradžioje paleidę gamybos liniją, tų pačių metų rudenį pakvietė į pirmąjį „Genys Brewing Co.“ renginį. Kaip tuomet sakė, be industrinių gamintojų ir kaimiško alaus. Pirmoji degustacijų, maisto, muzikos ir bendraminčių sueiga vadinosi tiesiog „Craft Beer Day“, o galiausiai šį rugsėjį turbūt jau dešimtą kartą sugrįšiantis renginys tapo tiesiog „Genys

& Friends“. Taip buvo prisistatyta miestui ir margai vietos bendruomenei, kuri priėmė naują paukštį į savo lizdą. Dabar bravore, specialiai renginiams pritaikytose erdvėse, vyksta ne tik degustacijos (gruodį – beveik kasdien), bet ir vestuvės.

Norime gyventi ilgiau!

Taigi apie tą putojančią arbatą... Nealkoholiniai gėrimai šiandien sudaro penktadalį „Genys Brewing Co.“ produkcijos. Jie patys labai mėgsta ir šiame numeryje aptariamą „Tealure“ kombučią, tačiau, nusprendus ja prekiauti savo baruose (apie juos kiek vėliau), šios kompanijos pajėgumų nepakako. Žodžiu, dar viena Lauryno vizija, dar sykį aukštai iškeltas Jono antakis... Ir štai diskutuojam, juzu ar mango skonis labiau tinka šiai karštai popietei.

Laurynas tiki, kad nealkoholinius vartotojų, ypač jaunesnių, pasirinkimus lemia keli faktoriai. Pirmiausia –mes gyvename geriau. O juo geriau gyvename, tuo daugiau dėmesio skiriame sau, nes gerai gyventi norime ilgiau. Rūpinamės savimi, analizuojame dienotvarkę, ieškome alternatyvų tiems pomėgiams, kurie gali kenkti. Taip atsiranda nealkoholinis alus, o tuomet jau ir kitos kategorijos.

Laurynas tiki, kad negali neveikti ir nealkoholinių gėrimų reklama, pumpuojama dideliais kiekiais. Kalbant apie alų, tai nealkoholinė „Kalifornikacija“, parduodama skardinėse, pardavimais jau pralenkė taip pat supilstytą tradicinę.

Beje, jei norėjote sužinoti, kaip pagaminti geriausią nealkoholinį alų, Jonas gali jums padėti. Reikės specialių mielių, kurios tiesiog… negamina alkoholio. Taip, „Genys Brewing Co.“ gėrimai ne kaip nors išvalyti ar išfiltruoti, jie gaminami taip pat, kaip tradiciniai, tik su mielėmis-sveikuolėmis.

180 metų istorijos... Kaip?

Teksto įžangoje minėjau naują „Genys Brewing Co.“ istorijos puslapį, kuris nuneša mus net į XIX amžių. Ir tikrai – dar pernai sausį verslo bendruomenę apskriejo žinia, kad Jonas su Laurynu nusipirko „Kauno alų“, kurio istorija skaičiuojama nuo 1846-ųjų. Šios daryklos istorinius pastatus žino kiekvienas kaunietis – jie pačiame centre, Savanorių prospekto apačioje.

Ir čia išsyk svarbu patikslinti – ne taip seniai pasklidusios naujienos apie istorinio bravoro konversiją į restoranų, barų, viešųjų ir verslo erdvių kompleksą susijusios jau su kitais verslininkais. Prireiks ne vienerių metų, kol Gintaro Staniulio, vieno iš „Top Sport“ savininkų, ir ne vieną konversiją jau atlikusios įmonės „Techzity“ įkūrėjo Dariaus Žakaičio vizija taps realybe. O pats alus? Čia grįžtame prie straipsnio herojų, kurie šiuo metu užsiėmę megaprojektu – „Kauno alaus“ perkėlimu į Šančius.

„Nėra čia ko slėpti – esame oportunistai“, – savo pirkinį, įsigytą, be abejo, padedant investuotojams, komentuoja Laurynas. Anot jo, buvo du variantai – arba „Genys Brewing Co.“ perima technologijas ir gamybą, arba „Kauno alaus“ istorija baigiasi.

„Kitiems reikėjo pastatų, o mes atsidūrėme laiku ir vietoje – startuodami juk tikrai neturėjome plano po dešimtmečio pirkti didesnį bravorą“, –juokiasi. Išties, tarp „Kauno alaus“ ir „Genio“ produkcijos nieko bendra net vizualiai. Tiesa, naujieji savininkai jau kiek atnaujino istorinio alaus etiketes, įvedė porą naujų produktų, bet kažko radikaliai geniško čia tikrai

nebus. Kol kas vyksta pažindinimasis su pirkiniu ir jo vartotoju bei istorijos studijavimas.

Baras kaip vizitinė kortelė

Didžiausiu iki šiol iššūkiu „Genys Brewing Co.“ vadina pandemiją –galbūt skaitytojui rodosi, kad ji seniai pamiršta, bet ne vienas HoReCa verslas tik dabar baigė mokėti kovidines paskolas… Mažosioms darykloms, kurių produkcijos didžioji dalis skirta barams (o ne parduotuvėms, kaip didžiųjų), šių uždarymas buvo didelis smūgis. Straipsnio herojai tik neseniai pasiekė, kad šios proporcijos daugmaž išsilygintų. Vis dėlto baras, kuriame gali pats diktuoti taisykles, spręsti, kiek čiaupų turėsi ir kas iš jų tekės (dar šiemet tekės ir putojanti arbata), yra ir vizitinė kortelė, ir, aišku, žaidimų aikštelė.

Nors ir šiandien Kaune galite užsukti į prie Soboro esantį „Genys Taproom“ – baras veikia kasdien ir turi slaptą salę, pravardžiuojamą „Šanchajumi“. Anksčiau veikė ir vietelė Vilniaus g., bet Senamiestyje verslams vis dar sunkoka. Nidoje ir Palangoje taip pat kalena kaunastiškas genys. Laurynas su Jonu nenuleidžia rankų ir po poros nesėkmingų bandymų sostinėje –čia naujas baras irgi bus.

P. S. Sutikite, įvertinus rugsėjį į 25-mečio vakarėlį pakviesiančių „RyRalio“ istoriją, būtų tikrai keista, jei Laurynas neturėtų baro, kuriame didžiausias dėmesys – gerai muzikai. Dar šiemet.

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

RUGPJŪTĮ KAUNAS TAMPA VIENA DIDELE SCENA, IR JEI DAR NESPĖJOTE PATIRTI ŽVAIGŽDĖTO KINO AR KITŲ

ATVIRO ORO MALONUMŲ, SUSKUBKITE.DAUGIAU

ĮVYKIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 09 28

Paroda „Švietimas

Laikinojoje sostinėje“

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

Susipažinti su Laikinosios sostinės švietimo istorija paroda kviečia per autentiškus archyvinius dokumentus, eksponatus ir išskirtinę vizualinę patirtį – vaizdo įrašą, kuriame atgiję mokinių portretai leidžia iš arti pajusti laikmečio dvasią bei nuotaiką.

Iki 10 25

Barbaros Kasten paroda „Postabstrakcija“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Paroda pristato vienos ryškiausių šiuolaikinio abstraktaus meno kūrėjų, lietuvių kilmės amerikiečių menininkės Barbaros Kasten kūrybą. Tai pirmoji tokio masto menininkės personalinė paroda Lietuvoje.

08 01–08 09

Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ Įvairios vietos

Spektaklis „RoZéO“. Eric Odin nuotr.

Festivalio programoje susitiks šokis, teatras, šiuolaikinis cirkas ir performansas iš Lietuvos bei užsienio, o miesto erdvės trumpam taps vieta netikėtiems susitikimams, gyvoms patirtims ir istorijoms, kurios prasideda scenoje, bet nesibaigia jai pasibaigus.

Programa: contempofestival.lt

Antradienis, 08 04 / Pirmadienis, 08 17, 18:00

Rankraščių skaitymai

„Tekstūros“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

Bibliotekos nuotr.

„Tekstūrose“ atsiveria tai, kas dažniausiai lieka už uždarų durų: rankraščiai, pirmieji kūrinių puslapiai ir istorijos, dar tik besiruošiančios susitikti su savo skaitytojais. Dainavos parko vasaros skaitykloje lietuvių autoriai skaitys dar neišleistų kūrinių ištraukas ir pakvies žvilgtelėti į kūrybos procesą iš arti.

Ketvirtadienis, 08 06, 21:45 „Romuvos“ lauko

kinas: „Deimantai“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Vakarą po atviru dangumi papildys itališkos dainos, kurias atliks Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Iveta Kalkauskaitė ir Paulius Kaminskas, koncertmeisteris – Dominykas Šimonis. „Gelato Archie“ vaišins ledais, o jautri filmo „Deimantai“ istorija nukels į 1974-ųjų Romą, kur prestižinėje kino ir teatro kostiumų siuvykloje susipina moterų likimai, o riba tarp gyvenimo ir kino tampa vis sunkiau apčiuopiama.

KALENDORIUS

Penktadienis, 08 07, 18:00

Muzikos perklausa „Analog x Digital“ Kauno menininkų namų amfiteatras, V. Putvinskio g. 56

„Needle & Sound“ ciklas tęsiasi ir kviečia vakarinį pasibuvimą, kurio metu persipins vinilinės plokštelės ir skaitmeniniai įrašai, kuriant vientisą muzikinę kelionę be ribų tarp formatų – nepamirškite atsinešti savo plokštelės.

Sekmadienis, 08 09, 18:00

Pažaislio

muzikos festivalis:

„Zita Bružaitė ir Antanas Jasenka: balsas ir laikas“

Kauno evangelikų liuteronų bažnyčia, Muitinės g. 8A

Du tos pačios kartos lietuvių kompozitoriai, du balsai – Zita

Bružaitė ir Antanas Jasenka –kviečia patirti jų kūrybos ir poetikos dialogą sakralioje Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios erdvėje.

08 10–08 31 Lauko paroda „Ąžuolynas

Stanislovo Lukošiaus

fotografijose“

Mažasis ąžuolynas, erdvė ties

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Fotografijos padės palyginti šiandieninį parką su XX a. vidurio vaizdais ir iš naujo atrasti Ąžuolyną –nuo gamtos ir architektūros iki sporto bei laisvalaikio erdvių. Paroda skirta Stanislovo Lukošiaus 120-osioms gimimo metinėms, o rugsėjį ją papildys naujausias Kauno miesto muziejaus albumų serijos „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu“ leidinys.

Antradienis, 08 11, 09:00

Miško maudynės

Kalniečių parke

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos

Kalniečių parko skaitykla

Kartais tam, kad pajustume miško ramybę, gali užtekti vieno medžio. Visus, pasiilgusius miško, tačiau vasarojančius mieste, biblioteka kviečia patirti miško maudynes rytą Kalniečių parke: „Vaikščiosime parke taip, lyg būtume čia pirmą kartą, atsipalaiduosime ir pailsėsime, viską išvysime kitomis akimis bei patirsime gamtos gydančią galią.“ Atverti sąmoningo buvimo vartelius į miesto parką pakvies miško maudynių gidė Eva Guobė.

Trečiadienis, 08 12 / 08 26, Ketvirtadienis, 08 27

Interaktyvus spektaklis „Akys“

Kauno „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Režisieriaus Manto Jančiausko ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko bendras darbas kviečia į prekybos centrą. Už ankstesnius dokumentinio ir įvietinto teatro spektaklius įvertinti kūrėjai šį kartą atsigręžia į visuomenės saugumo, pilietinio atsparumo ir visuotinio stebėjimo temas.

Trečiadienis, 08 12, 20:00 „Žalgirio“ arenos 15-asis

gimtadienis: Shaggy

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Šiemet sukanka 15 metų nuo tada, kai 2011-aisiais duris atvėrė „Žalgirio“ arena, o jos atidarymą pažymėjo istorinė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė prieš Ispaniją. Gimtadienio pagrindine žvaigžde taps pasaulinio hito „It Wasn‘t Me“ autorius Shaggy.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 08 13, 17:00

Miesto gamtos ir bendruomenės festivalis „Drevės“

Mažasis ąžuolynas

Mažajame ąžuolyne įsikurs daugiau kaip 10 kultūrinių organizacijų, kviesiančių į muzikinius ir edukacinius tyrinėjimus. „Drevės“ supažindins su vietiniais augalais, kvies pasivaikščioti po Ąžuolyną, išgirsti aplinką ir iš drevių krapštyti vietinius gyvius (metaforiškai!), tarp jų ir niūriaspalvį auksavabalį –vieną rečiausių vabalų Lietuvoje bei Europoje.

Programa: azuolynobiblioteka.lt

Ketvirtadienis, 08 13, 18:00 Vaistažolininko

dr. Mariaus Lasinsko paskaita

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

Paskaitoje sužinosite, kaip atpažinti, surinkti ir paruošti maistinius ir vaistinius Lietuvos augalus, išmoksite pasigaminti vaistažolių mišinius, prieskonius ir žaliąją druską, išgirsite daug sveikatos receptų ir patarimų kaip nesusirgti, o susirgus greičiau pasveikti.

Ketvirtadienis, 08 13, 19:00 Onutė Narbutaitė. „Tres Dei Matris Symphoniae“

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, Žemaičių g. 31A

Šiemet garbingą jubiliejų pasitinka Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kompozitorė Onutė Narbutaitė. Šventiškame ir sakraliame koncerte, dedikuotame kompozitorės jubiliejui, klausytojai kviečiami pasiklausyti

Kauno valstybinio choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro, diriguojant Robertui Šervenikui, atliekamo didingo ir dvasingo O. Narbutaitės kūrinio „Tres Dei Matris Symphoniae“ (liet. Trys Dievo Motinos simfonijos).

Ketvirtadienis, 08 13, 20:30

Teatralizuota misterija

„Kotryna“

Karmėlavos šv. Onos bažnyčios šventorius, Piliakalnio g. 17, Karmėlava, Kauno raj.

Šiemet minime 500-ąsias Kotrynos Jogailaitės gimimo metines. Tai prasminga proga prisiminti Jogailaičių dinastijos moterįkaralienę, kurios gyvenimo kelias buvo kupinas išbandymų, drąsos, tikėjimo ir išminties. Teatralizuota misterija kvies ne tik pažinti išskirtinę istorinę asmenybę, bet ir išgyventi jautrią, emociškai paveikią istoriją apie moters stiprybę, lemtingus pasirinkimus ir vidinę laisvę. Misterijos režisierėKristina Surbytė.

Penktadienis, 08 14 Suburtynė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Justės Mocevičiūtės nuotr.

Ketvirtadienis, 08 13, 22:00 „Romuvos“ lauko kinas: „Vagišiai“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Pavogtas deimantas, nelegalios bokso kovos ir virtinė spalvingų nusikaltėlių įsuka pašėlusį įvykių sūkurį, kuriame kiekvienas siekia pergudrauti kitus. Režisieriaus Guy Ritchie kultinis filmas „Vagišiai“ (Snatch) išsiskiria žaibišku tempu, aštriu britišku humoru, netikėtais siužeto posūkiais ir įspūdingu aktorių ansambliu, kuriame – Brad Pitt, Jason Statham, Benicio del Toro ir Vinnie Jones.

„Jau septintus metus iš eilės buriamės į didžiąją suburtynę –24 valandas giedosime sutartines! Nuoširdžiai kviečiame visus, mylinčius, praktikuojančius ir nepraktikuojančius sutartinę, –junkimės giedoti!“, – rašoma kvietime.

Penktadienis, 08 14, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Balsai iš

Sakartvelo“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Pažaislio muzikos festivalis kviečia į vokalinės muzikos vakarą, kuriame skambės Sakartvelo daugiabalsės muzikos tradicija. Koncerte pasirodys ansamblis IBERI – kolektyvas, puoselėjantis vieną seniausių ir unikaliausių vokalinės muzikos kultūrų.

Polifoninis dainavimas – sudėtinga ir išraiškinga muzikinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą ir iki šiol išliekanti svarbia Sakartvelo kultūros dalimi.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 08 15, 20:30

„Romuvos“ lauko kinas:

nuotaka“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Šventinį Žolinės vakarą pradės akustinis Roko Kašėtos koncertas. Dzūkodelikos kūrėjo, multiinstrumentalisto pasirodymas taps natūralia įžanga į legendinę „Velnio nuotaką“ – vienu mylimiausių lietuviškų miuziklų, kurio dainos ir personažai jau daugiau nei penkis dešimtmečius yra neatsiejama Lietuvos kino istorijos dalis.

08 17–08 27

Ciklas „Kultūra į kiemus“ Įvairios vietos

Į Kauno mikrorajonus sugrįžta renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ - jaukūs vasaros vakarai, kai daugiabučių kiemai prisipildo muzikos, šokio, kino, kūrybos ir bendrystės. Kiemuose pasirodys Golden Parazyth, Rūta MUR, Šokio teatras ULNA, „Kanta Company Circus“, vyks Vilniaus trumpųjų filmų festivalio filmų peržiūros ir kiti įkvepiantys susitikimai.

Programa: kmn.lt

Antradienis, 08 18, 15:00 „Trenksmas 2026“: Gretos Štiormer kūrybinio rašymo

dirbtuvės

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kūrybinio rašymo dirbtuvėse „Įtrūkio metodas“ teatro režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja ir žmogaus teisių aktyvistė, Greta Štiormer dalinsis savo kūrybinio rašymo metodais. Braukymas, perrašymas ir palikti tarpai taps kūrybos įrankiais, padedančiais atrasti netikėtas prasmes ir naujas vaizduotės erdves. Būtina registracija.

08 18–10 03

Parodos „Dingas, Dyzelis ir kitos natos“ atidarymas

Kauno miesto muziejus, J. Gruodžio namai, Salako g. 18

Ar gyvūnai gali papasakoti istoriją apie garsius Lietuvos muzikus?

Nauja paroda kviečia pažinti kompozitoriaus Juozo Gruodžio, jo žmonos Stasės ir kitų muzikų kasdienybę per jų augintinius bei kitus gyvenimą lydėjusius gyvūnus.

Trečiadienis, 08 19, 18:00 Poezijos rinktinės

„Rafinuočiai: pirmi trys gyvenimai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

Rafinuočiai – katėms ir katinams priskirtina vertybė. Šios poezijos rinktinės simbiozė susidera iš Matsuo Basho, T. S. Eliot, Stevie Smith, Jurgos Ivanauskaitės, Marcelijaus Martinaičio, Pablo Neruda ir kitų autorių poetinių pasaulių sąveikos apie guolius, skirtus įsivietinti katiniškai patirčiai.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 08 20, 18:00

Ekskursija

„Kauno rotušė: klasicizmo ženklai“

Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Ekskursijos metu bus galima ne tik išgirsti Rotušės architektūros istoriją, bet ir užlipti į bokštą, aplankyti palėpę, rūsį bei Baltąją salę ir iš arti pamatyti, kaip skirtingi laikmečiai paliko pėdsakus viename ryškiausių Kauno pastatų. Būtina išankstinė registracija.

Ketvirtadienis, 08 20, 20:00

Grupės „G&G Sindikatas“ koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

„G&G Sindikatas“ skelbia vienintelį vasaros koncertą Kauno Dainų slėnyje. Gegužės viduryje savo naujausią albumą „Pikti ir nuožmūs“ pristačiusi hiphopo muzikos grupė surengs pasirodymą erdvėje, į kurią per tris dešimtmečius jiems užsukti dar neteko.

08 21–08 22

Festivalis „Neapleisti garsai“

Kauno geležinkelio stotis, M. K. Čiurlionio g. 16

punktò. Deimantės Bilaišytės nuotr. Festivalis tampa dviejų dienų, o alternatyvios muzikos šokių sale pavirs dalis Kauno geležinkelio stoties teritorijos. Rugpjūčio 21 d. su „Abudu“, „Akli“, punktò ir kitais susitiksime gitarų, sintezatorių bei būgnų apsuptyje, o rugpjūčio 22 d. stotį apgaubs sunkiosios elektroninės muzikos garsai.

08 21–08 23

Kauno energijos festivalis „Transformacijos“

Kauno Petrašiūnų termofikacinė elektrinė, Jėgainės g. 12

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Ketvirtą kartą sugrįžtantis festivalis kvies pažvelgti į elektrinę ne tik kaip

į infrastruktūros objektą, bet ir kaip

į meno, pažinimo bei naujų patirčių kupiną erdvę. Šiemet pagrindiniu meninių tyrinėjimų objektu taps vanduo – nuolat formą keičiantis gamtos išteklius.

Programa: festivalistransformacijos.lt

Sekmadienis, 08 23, 18:30 „Videokaukas“:

„Juros periodo parkas“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Režisieriaus Steven Spielberg „Juros periodo parkas“ išsiskyrė novatoriškais specialiaisiais efektais ir įsimintinomis dinozaurų scenomis, o daugiau nei po trijų dešimtmečių tebėra laikomas viena ryškiausių kino istorijų. Filmą pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas.

Sekmadienis, 08 23, 19:00 Koncertas Baltijos kelio

37-osioms metinėms

„Mokslo sala“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Vakaro nuotaiką kurs vienas ryškiausių Lietuvos popmuzikos balsų – Linas Adomaitis – kartu su „Kauno bigbendu“.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 08 23, 20:00 Andriaus Mamontovo koncertas

Kauno jachtklubas, R. Kalantos g. 124

Šiam koncertui išskirtinumo suteikia tai, kad jis vyks per Andriaus Mamontovo gimtadienį. Tai žada būti ypatingas vasaros vakaras po atviru dangumi – su energija, nostalgija ir lengvumu.

Antradienis, 08 25, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Ansamblis „Paleasis“ Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Į festivalio sceną sugrįžta ansamblis „Paleasis“, suburtas 2022 m. charizmatiškojo fortepijono virtuozo Alexanderio Paley‘aus iniciatyva. Ansamblis atliks gerai pažįstamus bei retai girdimus klasikinės muzikos šedevrus.

Trečiadienis, 08 26, 15:00 ir 18:00

Dokumentinio kino seansai archyve

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

Archyvo salytėje bus rodomi dokumentiniai filmai „Meno mokykla“ ir „Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus“ iš ciklo „Laikinosios sostinės fenomenas“. Nepamirškite iš anksto užsiregistruoti!

Trečiadienis, 08 26, 18:00 Dainavos parko skaityklos sezono uždarymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

„Baltojo Kiro“ archyvo nuotr.

Biblioteka ir „Baltasis Kiras“, arba

Tautvydas Paulius Augustinas, pakvies į jaukų ir nuoširdų akustinį pasirodymą, kuriame dar vieną

Dainavos parko skaityklos vasarą uždarysime dainuodami ir šokdami drauge.

Trečiadienis, 08 26, 19:00 Giedrės ir Andrejaus Polevikovo koncertas

Pažaislio liepų alėja, T. Masiulio g. 31

Į koncertų ciklą „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ sugrįžta dainų autorė ir atlikėja Giedrė. Kartu su pianistu Andrejumi Polevikovu jie pristatys autorinių dainų programą.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 08 27, 18:00

Susitikimas su

Mariumi Čepuliu

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos

Santarvės parko skaitykla

M. Čepulio archyvo nuotr.

Biblioteka ir Marius Čepulis šį kartą kvies pasikalbėti apie augalus ir tai, kaip viskas gamtoje susiję. Renginio metu gamtos tyrinėtojas ir fotografas papasakos, kaip augalai šnekasi, bendrauja, mokosi, skaičiuoja, mato, jaučia. „Į pomidorą jūs jau niekada taip pat nebežiūrėsit,“ – intriguoja M. Čepulis.

Penktadienis, 08 28, 14:30

Vienos dienos festivalis

„NEgrįžtam“

Kauno menininkų namų amfiteatras, V. Putvinskio g. 56

Vasaros pabaigoje muzikinis projektas „NEfonas“ NEGRĮŽTA į Kauno kultūrinį eterį su vienos dienos muzikos festivaliu. Greta neatrastų kūrėjų pasirodymų, džemo ir kitų veiklų, publikos laukia ir grupių, savo koncertinę kelionę pradėjusių „NEfono“ scenoje, pasirodymai.

Penktadienis, 08 28, 18:00

Kalniečių parko skaityklos sezono uždarymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Ryčio Šafranausko nuotr.

Biblioteka kviečia į jaukų ir gyvą Gyčio Ambrazevičiaus solinį koncertą – vakarą, kuriame susitinka poezija, muzika ir nuoširdus pasakojimas. Koncerto metu skambės autorinės dainos iš įvairių kūrybos etapų – nuo gerai pažįstamų kūrinių iki pačių naujausių dainų.

08 29–08 30

Festivalis „FORT-UNIJA“

Kauno tvirtovės parko IV fortas, Plieno g.

Paskutinįjį vasaros savaitgalį Kauno tvirtovės parko IV-ajame forte susijungs karyba ir kūryba. Programoje: Bjelle, Saulius Petreikis ir grupė, rekonstruktorių stovyklos ir mūšis, paveldo mugė, žemės meno pleneras bei edukacijos.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Aušrinė Kurgonaitė, Emilija Visockaitė, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Karolis Bradūnas, Kęstutis Lingys, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura, „Vaporwave Kaunas“.