KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 07

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KAUNAS YRA PUOLĖJAS

TIESIOG FUTBOLAS

VISKAS YRA FUTBOLAS

Nesunkiai galima suskaičiuoti, kiek ramesnių stebėtojų ir aktyvių sirgalių susirenka į stadioną ar aikštę. Kiek sudėtingiau, bet tikrai įmanoma apytikriai suskaičiuoti, kiek žmonių visame pasaulyje futbolą žiūri per didesnį ar mažesnį ekraną. Žiūrimiausias šios sporto šakos spektaklis – Čempionų lygos finalas, kuriame šiemet triumfavo „Paris Saint-Germain“. Įdomus faktas –nors „Arsenal“ paryžiečiams nusileido, britų klubo rėmėjo logotipas buvo rodomas ilgiau nei būsimų čempionų. Taigi galiausiai laimėjo… „Emirates“.

Futbolui dedikuotą žurnalo numerį įkvėpė, žinoma, pasaulio čempionatas. Kiek margesnis, ne toks „emiratiškas“ (nors komunikacijos specialistai jau įrašė į istoriją kompanijos „Levi’s“ poelgį), ne toks nupoliruotas – ir sugebantis nustebinti. Tad žurnalą pradedame nuo kultūrininkų apklausos – įdomu, už ką ir kaip šiame čempionate ir apskritai serga kauniečiai. Šį klausimą uždavėme ir ne vienam kitų straipsnių herojui.

Futbolas išties visa apimantis. Ne tik per čempionatą. Kiek kartų didžiųjų kompanijų logotipai kartu su Messi, Neymaro, Ronaldo ar kitų gyvų legendų pavardėmis nelegaliai atspausti ir už kelis eurus parduoti viso pasaulio turguose? Kiek mažų mesiukų ir ronaldukų puošiasi tais prastos kokybės marškinėliais mušdami pirmuosius savo gyvenimo baudinius, ir kiek jų taip ir nepasiekia sapnuotų sportinių aukštumų? Žinoma, šimtai milijonų šiam sportui lieka ištikimi jau kaip sirgaliai. Ar kaip „fantasy football“, planetą apraizgiusios nenusakomo masto schemos, žaidėjai-vadybininkai.

Nekalbant jau apie „PlayStation“ konsoles, kurias atseit vaikams, bet labiau sau, būtent dėl galimybės bent virtualiai paspardyti kamuolį įsigyja apie pusė visų pirkėjų.

Bet, kaip sako vienas iš šio numerio herojų Žilvinas, futbolą reikia žiūrėti stadione. Jo pasakojime atrasite groundhoppingą, o tuomet, jei esate Kauno miesto gyventojai, nueisite į FK „Kauno Žalgiris“ rungtynes. Užsukome į Dariaus ir Girėno stadioną ir mes – kad sužinotume, kurioje jo vietoje rungtynes stebėti labiausiai mėgsta klubo prezidentas Mantas Kalnietis. Greta stadiono susitikome ir su į antrąjį pasaulio čempionato atrankos etapą patekusios Lietuvos moterų futbolo rinktinės kapitone Milda Liužinaite.

Pavažiavę iki Eigulių susipažinome su visa moterų komanda – FK „Drama“. Jų marškinėlių spalva puikiai dera su birželio žaluma, tiesa? Tuomet –reisas į Akademiją, kur mokyklos stadione kamuolį spardo labiausiai įkvepiantis klubas Lietuvos istorijoje –„Feniksas“. Apie pačią istoriją skaitinys irgi yra – už azartišką ekskursiją dėkojame Lietuvos sporto muziejui.

P. S. Amžina šlovė birželį Ukrainoje žuvusiam kariui savanoriui Ignui Kailiui, anksčiau rungtyniavusiam Marijampolės „Sūduvos“ dublerių komandoje. Iliustraciją jo atminimui, kurią rasite prie liepos renginių kalendoriaus, sukūrė šio numerio viršelio autorė, sena mūsų bičiulė, menininkė, futbolo žurnalo „Sveiks valio!“ idėjos autorė, futbolininkė Agnė Žiūkaitė.

O KĄ LAIKOTEPAJŪS?

GABIJA BARIŠAUSKAITĖ

GIE VILKĖS ILIUSTR.

2014 metai, Pasaulio futbolo čempionato finalas, Vokietija – Argentina. Aš kone klūpau prie televizoriaus, kaip kadaise klūpėdavo aistringas sirgalius, buvęs vietinės futbolo komandos vartininkas, mano senelis. Toks mano pirmasis ryškus Pasaulio futbolo čempionato prisiminimas. Reklamose, socialiniuose tinkluose ir draugų kalbose vis dažniau girdėdama žodį „futbolas“, keliauju pakamantinėti net šešių skirtingų kultūros sričių atstovų ir sužinoti, kodėl mėgsta futbolą, ką šiame čempionate palaikys, kaip stebės ir kas bus nugalėtojai. Futbolo tema suvedė labai skirtingus žmones: egiptologę, bibliografę, Kauno žydų bendruomenės pirmininką, poetą, slemerį bei aktorę. Jų santykis su futbolu skirtingas, tačiau kiekvienas turi savo istoriją ir favoritų sąrašą.

Kodėl futbolas?

Nors pašnekovų profesijos ir gyvenimo patirtys skirtingos, daugelio meilė futbolui atėjo iš šeimos. Bibliografė, istorikė Skaidra Grabauskienė prisimena lemtingas 1994-ųjų Pasaulio futbolo čempionato finalines rungtynes, kuriose Brazilija stojo akistaton su Italija. Naktį prisėdusi prie tėčio, didžiulio brazilų fano, taip ir pasiliko ne tik užbaigti mačo, bet ir visą gyvenimą palaikyti.

Panašią pradžios istoriją pasakoja ir jos kolegė, egiptologė Sandra Veprauskienė, į kurios gyvenimą šį sportą taip pat atnešė tėtis. Kaip pati sako, visada buvo „tėčio mergaitė“, todėl futbolas šalia buvo nuo vaikystės, tačiau Pasaulio futbolo čempionatas geriausiai išjaustas 2014 metais, kai su šeima gyveno Belgijoje ir labai palaikė Belgijos rinktinę.

Futbolo atmosfera nuo vaikystės lydėjo ir aktorę Rūtą Waller. „Pažintis su „sporto karaliumi“ prasidėjo dar vaikystėje, kai vasaras leisdavau Aleksote. Senelis imdavo atostogų, kad galėtų per televiziją stebėti Pasaulio čempionatą, tai aš vasarodama ir užaugau su stadiono garsais, skanduotėmis ir juodai baltu kamuoliu“, –prisiminimais dalijasi Rūta. Vėliau jos gyvenime futbolo atsirado dar daugiau – jos vyras Michaelas taip pat didelis futbolo fanas, palaiko „Manchester United“ komandą, todėl kartais vienas kitas rungtynes net pasiseka pamatyti gyvai stadione.

Slemeris, literatas Jovaras Kelpšas savo santykį su futbolu pavadina įvairialypiu. Pradėjo domėtis dar septintoje klasėje, kaip pats teigia, labai sunkiai sekdavosi prilygti bendraklasiams, tad tai buvo geras stimulas tapti geresniam. Vėlesnėse klasėse pradėjo žaisti laisvalaikiu ir aktyviai stebėti čempionatus – nuo

2012 metų nėra praleidęs nė vieno. Įstojęs į socialinės antropologijos magistro studijas tyrimo objektu pasirinko Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo sirgalius – ultras. Įsiliejęs į jų gretas turėjo neeilinę galimybę viską stebėti iš arti: skanduodavo kaip jie, rengdavosi kaip jie, keliaudavo į varžybas, dalijosi emocijomis, matė klubą iš vidaus.

O štai buvęs futbolininkas, treneris, teisėjas ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas meilę futbolui pavertė savo gyvenimo keliu.

„Tėtis buvo didelis futbolo mėgėjas, mane, dar mažą vaiką, pasiimdavo kartu į rungtynes, žaisdavau ten su kitais vaikais, taip ir įsimylėjau šį sportą ir kitur savęs nemačiau“, – pasakojo G. Žakas. Sportininko kelionė

tęsėsi beveik 30 metų, per kuriuos baigė Kūno kultūros institutą, žaidė Lietuvos rinktinėje ir atstovavo ne vienam Lietuvos futbolo klubui.

Baigęs profesionalo karjerą, teisėjavo, įgijo tarptautinės kategorijos licenciją, vėliau tapo teisėjų asociacijos prezidentu, inspektoriumi. Kaip pats teigia, meilė futbolui niekada nepasikeitė – tai buvo ir darbas, ir hobis.

Poetas Tomas Vyšniauskas save vadina nuolatiniu naujienų sekėju arba „sekliu followeriu“. „Per didžiuosius čempionatus akys išsipučia, žvilgsnis aštrėja, klausa jautrėja, širdies ritmas spartėja, žodžiu, interesas gilėja“, –prisipažįsta Tomas. Ypatingą vietą jo gyvenime užima „Kauno Žalgiris“ –komandos veiklą jis stebi atidžiai, o esant progai parėkauja ir stadiono tribūnose.

Už ką sergam?

Ką šiame čempionate palaiko

S. Grabauskienė, buvo aišku vos ją išvydus. Pasipuošusi Brazilijos rinktinės marškinėliais, ji lieka ištikima nuo vaikystės palaikomai komandai.

Kaip pati teigia, jai imponuoja ne tik komanda, bet ir visa Brazilijos futbolo istorija, o Pietų Amerikos futbolą vadina tiesiog švente.

S. Veprauskienė šiemet serga už Egiptą. Kaip egiptologei, šis pasirinkimas atrodo visiškai natūralus. Nors Egipto rinktinė nepriskiriama favoritėms, pašnekovė viliasi, kad komandai pagaliau pavyks iškovoti pirmąją pergalę Pasaulio futbolo čempionatų istorijoje.

Vokietijai simpatijas reiškia net keli pašnekovai. J. Kelpšas Vokietiją palaiko nuo 2012 metų, kai vaikystėje mėnesį atostogavo šioje šalyje. Vokietija jam pasirodė tokia tvarkinga, utopinė šalis, kad vėliau pasirinko mokykloje mokytis vokiečių kalbą, pradėjo domėtis kultūra ir natūraliai pasirinko palaikyti Vokietijos rinktinę. T. Vyšniauskas taip pat palaiko Vokietijos futbolo rinktinę, o tai lėmė keletas priežasčių. „Esu pastovus žmogus – šią rinktinę palaikau nuo 1990-ųjų. Per tą laiką mačiau ir kalnų, ir daubų, ir kalvelių, ir įgriuvų, ir triumfo giedrą dangų, ir fiasko ūkanas. Kita priežastis – savo laiku mane sužavėjo vokiečių futbolininkų organizuotumas, komandinis žaidimas, drausmė“, – savo pasirinkimą pagrindė pašnekovas.

Ryškių numylėtinių neturintis G. Žakas pirmiausia palaikys čempionato organizatores – už jų įdėtą darbą ir žmonėms surengtą šventę. Taip pat palaikys valstybes, su kuriomis sutampa jo pažiūros ir vertybės, –pavyzdžiui, Vokietiją.

Tuo tarpu R. Waller pasirinkimą nulėmė šeima. Kadangi Lietuva Pasaulio čempionate nežaidžia, ji palaikys Angliją – šalį, su kuria ją sieja vyras britas.

Sirgimo įpročiai

Nors visi pašnekovai nuoširdžiai

laukė Pasaulio futbolo čempionato, jų rungtynių stebėjimo ritualai gana skirtingi. Tik paklausus apie žiūrėjimo įpročius, S. Veprauskienė kone sušuko: „Būtinai perukai!“ Jai futbolo žiūrėjimas turi būti linksmas, spalvingas ir triukšmingas, proga truputį parėkauti. Rungtynes dažniausiai

žiūri namuose, kviečiasi draugus, o šiais metais ruošia auksu tviskančius egiptietiškus kostiumus.

S. Grabauskienė dažniausiai rungtynes žiūri namuose. Ji turi ir ritualinius simbolius, kurie ją lydi jau dešimtį metų, – tai futbolo švilpukas ir futbolo kamuolių formos auskarai. Prisipažįsta, kad prasidėjus futbolo čempionatams visą mėnesį nesiskiria su šiais papuošalais.

J. Kelpšas futbolą stebi namie arba telefone ten, kur tuo metu yra. Mėgsta ne tik stebėti, bet ir klausytis tinklalaidžių apie futbolą, kad geriau įsigilintų į kontekstą.

Čempionatu mėgautis namie renkasi ir buvęs treneris, futbolininkas

G. Žakas. Jis sako, kad daugiau pamatai stebėdamas vienas, nes aplinkiniai dažnai kalba ir apie kitus dalykus, o jis mėgsta įsigilinti, pastebėti klaidas.

T. Vyšniauskas tarptautinius turnyrus irgi stebi namuose, juokaudamas paaiškina: „Kad niekas nematytų, kas taurėje įpilta.“ Nostalgiškai prisimena, kad dar ikiskaitmeniniais laikais liniuotės ir šratinuko pagalba pats braukydavo ir pildydavo rezultatų lenteles, o čempionatų metu archyvuodavo laikraštį „Lietuvos sportas“.

Kaip ir kiti pašnekovai, R. Waller paprastai varžybas žiūri namuose, bet neatmeta galimybės transliacijas stebėti ir mieste.

KAIP IŠRADUSIŠALIS,FUTBOLĄ, GALI NIEKAIP NELAIMĖTI ČEMPIONATO NUO

PAT 1966-ŲJŲ?

Ryškiausi prisiminimai

Kalbėdami apie ryškiausius futbolo prisiminimus, pašnekovai vardija ne tik legendines rungtynes ar žaidėjus, bet ir asmenines akimirkas, kurios šį sportą pavertė svarbia gyvenimo dalimi. S. Veprauskienė neslepia susižavėjimo vartininku Oliveriu Kahnu, kurį, kaip pati juokauja, lig šiol sapnuoja. Ją žavi mintis, kad vienas žmogus gali turėti tokią didelę įtaką visos rinktinės likimui.

S. Grabauskienė išskiria prisiminimus apie brazilų legendą Ronaldo Nazario ir jo įspūdingus individualius reidus.

J. Kelpšo atmintyje ypatingą vietą užima 2014-ųjų Pasaulio čempionato finalas. Per televizorių stebėjo finalą kartu su tėčiu, o šiam užmigus pratęsimo metu pergalingą įvartį pelnė Mario Götze. „Nuėjau miegoti su ta mintimi, kad vokiečiai yra Pasaulio čempionai. Buvo apėmęs keistas pilnatvės jausmas“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

G. Žakui įsimintiniausia akimirka susijusi su jo paties karjera. Maždaug 1975-aisiais Vilniuje vykusiame futbolo turnyre žaidė prieš Vilniaus „Žalgirio“ komandą ir pelnė įspūdingą lemiamą įvartį. Kitą dieną laikraštyje perskaitė antraštę: „Gercas Žakas mirtinu smūgiu nuginklavo Vilniaus „Žalgirio“ vartininką“. Su tarptautiniu futbolu susijęs ryškiausias prisiminimas – Maradonos lemiamas įvartis „Dievo ranka“.

Tą patį prisiminimą išskiria ir T. Vyšniauskas. Be šio įstrigo ir F. Rijkaardo skrepliai R. Völlerio plaukuose bei L. Suarezo dantų žymės ant G. Chiellini peties. Ibros įvartis per save iš už baudos aikštelės ribų, M. Neuerio perdavimas per visą aikštę ir M. Klose's įvartis vienu lietimu. Užsimena, kad galiausiai įsirėžia ir mylimos komandos nesėkmės.

Aktorę R. Waller prisiminimai apie futbolą nuneša į vaikystę. „Birželis, ilgos dienos, šviesūs vakarai, nesibaigiančios rungtynės ir saulėgrąžų gliaudymas“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Kas laimės?

Vieni pašnekovai lieka ištikimi savo mylimoms rinktinėms, kiti stebi tendencijas ir komandų sudėtį bei galimybes. S. Grabauskienė lieka ištikima brazilų rinktinei.

S. Veprauskienė, nors ir palaiko

Egiptą, nujaučia, kad trofėjus keliaus į Pietų Ameriką.

Nors J. Kelpšo širdis priklauso vokiečiams, jo nuomone, čempionato trofėjų kels portugalai. „Pasitaręs su pakelės akmeniu, nuolat gendančiu, bet vežančiu vokiškuoju golfuku ir savo norais, spėju – Vokietija“, –mylimai komandai lieka ištikimas T. Vyšniauskas. Nors jo nenustebintų ir Ispanijos ar Prancūzijos sėkmė.

Nuojauta, kad trofėjų į viršų kels ispanai ar prancūzai, neapleidžia ir

G. Žako. O R. Waller pusiau juokais, pusiau rimtai išduoda savo simpatiją: „Kaip šalis, išradusi futbolą, gali niekaip nelaimėti čempionato nuo pat 1966-ųjų?“

Skirtingų kultūros sričių atstovai, skirtingos patirtys, tačiau visi vieningai pritarė, kad futbolas ne tik sportas, bet ir didelė kultūros dalis, nešanti aiškias žinutes, ugdanti vertybes ir burianti bendraminčius. Kol baigiu rašyti šį tekstą, Portugalija ir Kongo Demokratinė Respublika išsiskiria lygiosiomis. Dar vienas priminimas, kad Pasaulio čempionatas nemėgsta išankstinių prognozių, o būtent dėl to futbolas ir toliau išlieka sportu, apie kurį kalba visi.

ATSITIKTINUMAI, AVANTIŪROS IR ŠANČIAI ATSITIKTI -

KOTRYNA LENKAUSKAITĖ

Jei futbolas negyvens be žiūrovų, o muziejai be pasakotojų, tai Kauno senamiestyje įsikūrusio

Lietuvos sporto muziejaus ateitis – šviesi. Kviečiu

į pokalbį su muziejaus edukatoriumi, istoriku ir sirgaliumi Alvydu Žukausku. Lietuviško futbolo

istorija čia atgyja naujai – su pasipriešinimo sistemai, stiprių moterų ir Šančių kontekstais.

„Futbolas, ypač tarpukariu, buvo populiariausia sporto šaka Lietuvoje, –pasakojimą pradeda muziejininkas. –Nepaisant populiarumo, žaidimo lygis nebuvo stebuklingas, nelabai turėjome iš ko mokytis.“

Bet kovinės dvasios buvo. Tarpukario istorijoje randame ir Šančius: iš nespalvotos nuotraukos į mus žiūri vyrų futbolo klubas Kauno „Kovas“. Pasakotojas pasitaiso: „Reikėtų sakyti Šančių „Kovas“, nes tai buvo Šančių klubas. Šančiškiams nepasakysi, kad tu iš Kauno esi.“

Išmušė langą, pasiėmė pasą ir išvažiavo Būtent futbolininkai buvo pirmieji Lietuvos olimpiečiai. Nors minčių dalyvauti buvo ir anksčiau, rinktinė Paryžiaus olimpinėms žaidynėms 1924 m. surinkta paskubomis.

„Prireikė truputį gėdos jausmo: užsienio reikalų ministrų susitikime paaiškėjo, kad tiek Latvija, tiek Estija žaidynėse dalyvaus. Paklausė, kada mūsiškiai važiuos... Pasidarė truputėlį nejauku – greitai nuspręsta siųsti futbolo rinktinę ir du dviratininkus.“

Gegužės 21 d. gauta žinia apie finansavimą, o gegužės 25 d. – jau rungtynės. „Realiai – ryte sužinojai, vakare jau turi sėdėti traukiny. Vienas žaidėjas net turėjo akmeniu išmušti virtuvės langą, kad pasiimtų pasą, nes žmona tuo metu buvo darbe, o paskambinti, kaip šiandien, negalėjai“, – pasakoja A. Žukauskas.

O ir finansavimas – sąlyginis. Apranga – užsakyta, bet neaišku, ar spės pagaminti. Kamuolys apšilimui –vienas, ir tas dingo persėdant tarp traukinių. Teko skolintis iš šveicarų, prieš kuriuos ir žaidė lietuviai, į Paryžių atvykę paryčiais. „Išėjome su tuo metu populiaria taktine sistema 2-3-5. Susileidome keturis per pirmą kėlinį, per antrą dar penkis. 0:9 iki

šiol yra didžiausias pralaimėjimas oficialiose Lietuvos futbolo rinktinės rungtynėse.“

Tokia pradžia ir pabaiga – pirmas ir paskutinis Lietuvos futbolininkų kartas olimpiadoje. Muziejaus fonde šiandien saugomas originalus šių žaidynių diplomas rinktinės nariui Stasiui Janušauskui.

Žalia prieš raudoną

Stende kabantys žalios ir baltos spalvų marškinėliai mena ir netyčinį antisovietinį pasipriešinimą. „1987ųjų universiadoje, pasaulio studentų žaidynėse, SSRS atstovavo Vilniaus „Žalgiris“. Rinktinėje – vien lietuviai. Jiems išdalinami raudoni marškinėliai, tačiau šie neturėjo nei numerių, nei emblemų, vyrai turėjo jas prisisiūti patys. Prisiuvus paaiškėjo, kad be reikalo vargo – pusė žaidėjų į juos netilpo. Na ir ką: Sovietų Sąjungos rinktinė išėjo žaliai balta. Žinoma, buvo kalbų, kad už tokį įžūlumą bus bausmės, bet teko jas atidėti, nes „Žalgiris“ universiadą laimėjo.“

Pasipriešinimo būta ir sąmoningo: muziejininko teigimu, „Žalgiriui“ patekus į pirmąją lygą, spontaniškose eitynėse buvo sudeginta SSRS konstitucija. „Taip pat kalbama, kad būtent stadionas buvo viena pirmųjų vietų, kuriose iškelta uždrausta Trispalvė“, –pasakoja A. Žukauskas.

Žaidėjos, trenerės, teisėjos

Nors muziejuje moterų futbolo eksponatai vos keli, Alvydui ši tema – ir asmeninis interesas, ir akademinių tyrimų sritis. Bakalauro ir magistro darbus jis rašė apie moterų krepšinio istoriją, o dabar jį tikrai sutiksite ir futbolo sirgalių tribūnose. Yra buvę, kai ten būtumėt sutikę tik jį.

Apie 1969–1972 m. dvi pagrindinės moterų futbolo komandos Lietuvoje buvo Kauno „Atletas“ ir Vilniaus

„Elektronika“. Kaune, pasak istoriko, komandoje žaidė daugiausia rankininkės.

O pats moterų komandos atsiradimas primena anekdotą: „1969-ieji, Vilniaus „Žalgiris“ švenčia sezono pabaigą. Visi jau gerai pakalę, vienas atsistoja ir sako: kodėl Lietuvoje tiktai vyrai žaidžia futbolą? Išgerkim už tai, kad ir moterų atsirastų! Viena iš žaidėjų žmonų, šventusių kartu, nepasimetė: tai gerai, duokit trenerį, žaidėjų rasim. Ir vyrai nepamiršo –trenerį rado, prasidėjo darbai. Paskelbus, jog buriama komanda, susirinko net 40 žaidėjų.“

Tačiau, vos pradėjus, galimybės augti nebebuvo: 1972-aisiais visoje SSRS uždraudžiamas moterų futbolas. Priežastys ir schema – propagandos klasika. Nepasitenkinimas „paprastų dirbančiųjų“ laiškuose, menami moterų sporto ekspertų komentarai ir gydytojų nerimas dėl traumų,

agresyvaus fizinio kontakto, purvo. Įdomiausia, jog moterų krepšinis uždraustas nebuvo.

„Pagal tuometinę ideologiją, krepšinis ugdo eleganciją, kuri būsimosioms žmonoms ir motinoms turėjo būti prioritetas“, – pasakoja edukatorius.

Moterų futbolas Lietuvoje atkurtas po penkiolikos metų. Vėl matome ir Kauną, ir Šančius – čia veikiančio „Kotono“ kojinių fabriko generaliniam direktoriui skyrus šešiasdešimt tūkstančių rublių, įkuriamas FK „Cotton“. Buvo net moterų, grįžusių žaisti iš senojo „Atleto“. Komanda iškovojo teisę žaisti SSRS čempionato aukščiausioje lygoje, bet ta teise nepasinaudojo dėl labai malonių priežasčių – Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Gaila, kad nepasitikėjimas moterų kompetencijomis įsišaknijęs giliai. 1999-aisiais tapusi pirmąja moterimi su FIFA licencija ir po metų pakviesta

teisėjauti U-18 Europos čempionato atrankos varžybose, Aušra Tvarijonaitė, dabar Kancė, iš tuometinio Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos vadovo gavo nurodymą FIFA'i pranešti, kad dėl traumos teisėjauti negalės.

A. Kancė griežtai atsisakė paklusti ir išvažiavo dirbti. Po ketverių metų jau teisėjavo U-19 finale.

Muziejaus skaitykloje nepraeikite pro Aurimo Budraičio knygą „Moterų futbolo istorija“ – to meto žaidėjai liudija tikrai ne antraeilę Lietuvos sportininkių vietą šalies sporto pasiekimų istorijoje.

Pro ausis nepraleiskite ir šiandienių lietuvių pasiekimų: ar žinojote, kad Kotryna Kulbytė, Uzbekistano moterų rinktinės vyriausioji trenerė, šalyje atgaivino moterų futbolą ir po 23 metų pertraukos grąžino komandą į Azijos čempionatą?

Horoskopai, milijonai ir princai Muziejininko pasakojimai atskleidžia

Lietuvos futbolo klubų šuolius iš visiško dugno į aukštumas... ir atgal. „Gaila, bet nuo futbolo buvo neatskiriamas nusikalstamo pasaulio šleifas“, –sako A. Žukauskas.

Atskiras stendas muziejuje skirtas dviprasmiškam FBK „Kauno“ laikotarpiui, vadovaujant Vladimirui Romanovui. Lietuvos čempionai šešis kartus iš eilės, rungtynės su Liverpuliu Dariaus ir Girėno stadione, o tuo pačiu – viskam pritariantys šeimos nariai klubo valdyboje ir žaidėjai, į komandą renkami pagal asmeninės būrėjos sudaromus horoskopus, pamirštant sportinius pajėgumus ar bendrus komandos tikslus.

Ankstyvoje nepriklausomybėje sužibėjo ir Mažeikių „Romar“ komanda, vadovaujama verslininko Romo Marcinkevičiaus, siejamo su Šiaulių „Princais“. Rungtynių metu būdavo rengiamos loterijos automobiliui laimėti, į stadioną leisdavosi parašiutininkai. Klubui nupirktas „Mercedes-Benz“ autobusas su miegamosiomis vietomis ir virtuve. O tuo pačiu – „kol varžovai po rungtynių važiuodavo į viešbutį, mažeikiškiai traukdavo į miesto pirtį – stadione rūbinių nebuvo“, – ironiškus 1994-ųjų kontrastus iliustruoja A. Žukauskas.

Gal princų ir karalių valdyme galime paieškoti ir pliusų? Eilines „Romar“ rungtynes Mažeikiuose, pasakojama, stadione stebėdavo mažiausiai penki

tūkstančiai žiūrovų, o į lemiamą žaidimą Klaipėdoje kartą suvažiavo 22 autobusai sirgalių. Ar pozityvi propaganda ir trumpalaikis spindesys atsveria žiaurias futbolo klubų žemumas?

Fanų pasišventimas

Alvydas teigia, kad stadionų srautai buvo nepastovūs visais laikais Daugiausiai aistruolių pritraukia rungtynės su užsienio varžovais, net iš visai nežinomų komandų.

Gaila, jog muziejuje nėra ultrų veiklą iliustruojančių eksponatų. Gal kam kils mintis jų padovanoti? Tačiau skaitykloje pasišventimą futbolui randu –vartau ranka rašytą kelių šimtų puslapių metraštį su viso Lietuvos futbolo statistika. „Tai Algimanto Bertašiaus darbas, jis yra žmogus-kosmosas. Pagal išsilavinimą – inžinierius, bet žinomiausias kaip Lietuvos sporto statistikas. Čia rasime viską nuo aviamodeliavimo iki ugniagesių sporto. Tokių jo knygų – dešimtys“, – sako pašnekovas.

Vėl grįžtame prie futbolininkių –skatinant rungtynių lankomumą, svarbu spręsti ir įsisenėjusią moterų sporto ignoravimo problemą. A. Žukausko teigimu, pasauliniu mastu moterų sporto populiarumas stipriai kyla, Lietuva – ne išimtis.

Jis įsitikinęs: tai ir bendros moterų emancipacijos rezultatas, ir moterų sporto skatinimas savotišku avansu. Lietuvos klubai ruošia dvigubus bilietus su vyrų rungtynėmis, o „Vyčio tribūna“, pagrindiniai vyrų rinktinės sirgaliai, palaiko moterų rinktinę namuose ir išvykose. „Yra buvę rungtynių, kai buvau vienas, arba sudariau 50 % žiūrovų“, – juokiasi aistruolis, ir pats organizuojantis sportininkių palaikymą bei aktyviai mušantis būgną tribūnose.

„Bet svarbiausia, kad kyla rezultatai. Atsiranda moterų, kurių pavyzdžiais galima sekti, stebėti augimą, – teigia Alvydas. –Jeigu nebus rezultatų, galiausiai entuziazmas vis tiek nuslops. Ir kaip fanas negali

visą laiką varyti iš idėjos – kada nors tai turi grįžti pergalėmis.“

Jie yra lietuviai, ir to užtenka

Reflektuojant muziejaus veiklą, klausiu pašnekovo, kuo sportininkų pasiekimai svarbūs nesportininkams. Kodėl šios istorijos svarbios šaliai?

„Sportas nėra vien sportuojančių žmonių reiškinys, – teigia jis. – Sportas visada buvo ir bus politika. Tai ir kultūros, ir subkultūrų dalis. Kai laimi mūsų rinktinė, pamirštame, kas mus skiria, lieka tik pasididžiavimas šalimi. Asmeniškai nepažįstame tų žmonių, bet jie yra lietuviai, ir to užtenka.“ Pagalvoju ir apie pasikeitusius įvardžius, pasakojant rungtynių įspūdžius: laimėjome mes, prasileidome irgi mes

Dar viena švietėjiška misija – naikinti stereotipus apie siaurą sportininkų išsilavinimą ir sportą kaip beprasmį užsiėmimą.

A. Žukauskas nevynioja į vatą: „Daug kas įsivaizduoja, kad sportininkai yra durniai. Yra tekę susidurti asmeniškai – protmūšyje sporto centro atstovams, laimėjusiems antrą vietą, dovanojamas picerijos čekis, nors kitos vietos gavo knygas. Vis dar yra manančių, kad sportas – nesąmonė. Jų norisi paklausti: ar bent kartą žiūrėjote rungtynes gyvai? Ar girdėjote emocijas aikštėje? Be to, dažnai sportininkai stengiasi vien iš idėjos ir milijonų neuždirba. Tai jų aistra, jų būdas susitikti su bendraminčiais.“

Pokalbyje vis atsikartoja atsitiktinumo, avantiūros motyvai. Pasirodo, vienas žymiausių Lietuvos futbolo trenerių Valdas Dambrauskas, prieš tai Pakruojyje dirbęs parketo gamykloje, pinigus lemtingiems mokslams Jungtinėje Karalystėje išlošė laidoje „Šeši nuliai – milijonas“. Kokia taikli iliustracija viltingai save vis iš naujo kuriančiam lietuviškam futbolui – su išdaužtais langais, ignoruojamais nurodymais, turtais, skurdu, nepasiduodančiais fanais... ir Valinsku.

KAUNAS YRA PUOLĖJAS

KOTRYNA LINGIENĖ

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

„Kalnietis baigia karjerą ir neria į futbolą“, –tokios antraštės 2023 m. pradžioje apskriejo žiniasklaidą. Tuomet atrodė netikėta, bet greitai visi pripratome. Su buvusiu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonu, o dabar –reprezentacinės Kauno miesto vyrų futbolo komandos FK „Kauno Žalgiris“ prezidentu Dariaus ir Girėno stadione susitikome birželio viduryje, ir iki žurnalo atidavimo spaudon pasirodė net kelios klubui bei Lietuvos futbolui svarbios naujienos. Pavyzdžiui, ištraukti antrojo UEFA Čempionų atrankos etapo burtai. Taip pat birželį užsitęsus taškų badui TOPLYGOJE klubas atsisveikino su pusantrų metų čia dirbusiu treneriu Eivinu Černiausku, o vos badmečiui pasibaigus – pasisveikino su naujais žaidėjais. Tačiau Mantas Kalnietis tikrai randa laiko įsijungti Pasaulio futbolo čempionato transliacijas. Bet apie viską nuo pradžių.

Ar lengvai sportininkas, kurio visos dienos buvo sudėliotos trenerių ir kitų specialistų, persiorientavo į naują rolę?

Iš tiesų pradžioje, kai teko sportininko rutiną pakeisti į vadovo ritmą, buvo šokas. Manau, tai sunku visiems atletams – juk esame įpratę daug sportuoti, atitinkamai ir ilsėtis. Prisipažinsiu, kad, prabėgus jau daugiau nei trejiems metams, po pietų vis dar neretai suima miegas. Būna, išsitiesiu darbe ant sofos ir bent dešimčiai minučių atsijungiu –tada vėl šviežias (šypsosi). O ar sekasi būti vadovu? Visko būna, tačiau aš baigdamas krepšininko karjerą iškart žinojau, ką veiksiu. Taigi labai smagu prisiminti, kas buvo, bet nuo to greitai atsiribojau ir prasidėjo kiti darbai, kiti iššūkiai.

Didžioji dalis krepšininkų viena ar kita forma lieka šioje sporto šakoje. Kodėl krepšinio aikštelė nebuvo tavo tolesnis kelias?

Per pandemiją supratau, jog treneriu būti nenoriu, nors anksčiau apie tai pasvarstydavau. Užsienyje žaidžiau beveik dešimt metų, ir visada keliaudavome su šeima. Paskutinė mano karjeros stotelė svetur buvo rusijoje – žaidžiau ten dar prieš karą. Kai atvyko šeima, vyriausiai dukrai buvo gal vienuolika metų, jai reikėjo tarptautinės mokyklos, kokias lankė ir kitose šalyse. Supratome, kad ten mokytis tiesiog nėra jokių galimybių – pagal savo tuometines žinias ji ten pati turbūt galėjo dirbti anglų kalbos mokytoja.

Šeima grįžo į Kauną, o aš likau vienas. Būtent tada supratau, kad trenerio kelio nesirinksiu – tie metai užsienyje išvargino. Ne tiek fiziškai, kiek emociškai – jaučiau stiprų namų ilgesį. Kiekviena laisva proga skrisdavau keliais lėktuvais, kad tik bent trumpam pabūčiau Kaune. Suvokiau, kad miestą ir čia esančius žmones vertinu labiau nei bet kokią trenerio profesiją.

Pradėjau ieškoti kitų kelių, o futbolas man visada patiko. Pamačiau čia didžiulį potencialą: naują stadioną, stiprų „Žalgirio“ prekės ženklą. Aišku, jei tai nebūtų „Žalgiris“, nežinau, ar būčiau vėlęsis į visą šį reikalą. Matau mūsų didžiausią pranašumą prieš visas likusias Lietuvos komandas – tai sinergija su krepšinio klubu. Galime naudotis visais krepšinio jau turimais ištekliais, patirtimi ir įdirbiu.

O ką apskritai veikia futbolo klubo prezidentas? Iš šalies gali pasirodyti, kad tai – tik reprezentacinės pareigos: mojuoti, spausti rankas ir dalinti interviu.

(Juokiasi) Iš tiesų veikla – be galo įvairi. Tai ir jaunimo futbolas – šiemet atnaujinome dublerinę komandą, čia rėmiausi krepšinio modeliu. Stengiuosi kuo dažniau lankytis pagrindinės komandos treniruotėse. Nors futbolo taktika nėra mano stipriausia pusė, matau daugybę bendrų dalykų su krepšiniu, kurie man nuoširdžiai rūpi. Taip pat –infrastruktūros gerinimas, darbas su partneriais...

Kartais juokauju, kad stoviu kaip kalėdinė eglutė – turiu tiesiog pabūti ir pamojuoti, nes žmonės mane atpažįsta. Bet kitą dieną jau pats vežu bilietus partneriams, kad jie tikrai ateitų į rungtynes.

Susidomėjimas futbolu Kaune ir apskritai Lietuvoje tikrai auga. Kaip pats vertini, ar mūsų mieste gali derėti krepšinio ir futbolo aistros? FK „Kauno Žalgiris“ jau yra Lietuvos čempionai. Be abejo, dėmesiu ar istorija su krepšiniu lygintis dar negalime, bet, manau, tokia bendrystė yra labai sveika. Užsienyje apstu pavyzdžių, kur dideliuose miestuose puikiai išsitenka kelios stiprios sporto šakos, – tarkim, Madridas, Barselona. Ten tiesiog jautiesi vienos didelės organizacijos dalimi, nesvarbu, tai krepšinis ar futbolas. Vienas pagrindinių mano darbų –po truputį kurti supratimą, kad tai yra ta pati komanda, tik kita sporto šaka. Turime savo rezultatais ir žaidimu įtikinti žmones ateiti į

Dariaus ir Girėno stadioną. Norime, kad tai taptų tokia pat malonia rutina kaip lankymasis „Žalgirio“ arenoje, kad kauniečiai tiesiog džiaugtųsi savo miesto komanda.

Ir fanai palaikytų, net kai nesiseka?

Kai pats žaidžiau krepšinį, pilna arena ir skanduojantys fanai man buvo norma, kažkas savaime suprantama. Tik atėjęs čia suvokiau: visai nėra taip paprasta.

Šiemet ir pats kalbėjausi su „Green White Boys“, sakiau jiems: jūsų stadione žūtbūt reikia, nes su jumis žaidėjai jaučiasi visai kitaip. Puikiai juos suprantu – krepšinio rungtynių daug, krūviai dideli, žmonės turi darbus, šeimas, kitų pomėgių. Tad sutarėme, kad jie ateis tada, kai galės. Tačiau viduje sau sakiau: vien to neužtenka. Turime patys kažką daryti, kad organizuotas palaikymas būtų kiekvienose rungtynėse. Taip šiemet atsirado jaunimo būrys, kuris neša šią vėliavą. Tai po truputį auganti grupė, broliška GWB, kurie jiems yra tarsi mentoriai.

Jau susirenka kelios dešimtys jaunų žmonių, kuriems futbolas – pirmoje vietoje. Aš jiems sakau: „Jūs esate šio judėjimo pradžia. Galbūt po dvidešimties metų gauti bilietą į futbolą bus taip pat sunku kaip į krepšinį, o jūs tada atsivesite savo vaikus ir pasakosite – va, nuo mūsų viskas ir prasidėjo.“

O kiek žiūrovų dabar surenka jūsų klubo namų rungtynės?

TOPLYGOS vidurkis Dariaus ir Girėno stadione turbūt būtų netoli trijų tūkstančių. Tiesa, skaičiai stipriai svyruoja. Pavyzdžiui, per paskutines rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ susirinko virš aštuonių tūkstančių žiūrovų – tai labai kilsteli bendrą statistiką. O kai šaltuoju metų laiku žaidžiame alternatyviame stadione, susirenka vos keli šimtai.

Lankytojų skaičius – mūsų prioritetas. Kai tik pradėjau čia dirbti, supratau, kad taip būti negali, –privalome užsiauginti fanus. Einame į mokyklas, kviečiame šeimas, skatiname domėtis futbolu. Labai smagu, kad šis įdirbis po truputį duoda vaisių ir žmonės į stadioną ateina.

Kai „Žalgirio“ areną atidarė, irgi mažai kas svajojo, kad po penkiolikos metų visos „Eurolygos“ namų rungtynės bus išparduotos. Taip, čia pasireiškia lietuviškas bruožas – mes dažnai sekame paskui rezultatą. Jei neskaičiuotume pačių ištikimiausių fanų branduolio, visada palaikančio komandą, nėra labai daug aistruolių, kurie eitų į visas rungtynes bet kokiu atveju. Sutikčiau, kad tam reikia laiko ir įdirbio.

Be to, svarbu pastebėti, kad „Žalgirio“ arena sausakimša per tarptautines rungtynes, o eiliniai LKL mačai tiek vietinių žiūrovų nesutraukia. Futbolo situacija panaši, todėl mums dabar svarbiausia žingsnis po žingsnio judėti į priekį, nekristi žemyn ir tą susidomėjusių žmonių skaičių nuosekliai auginti.

Futbolas – komercinis reikalas. Kaip sekasi balansuoti tarp sportinės dvasios ir finansinių rezultatų?

Tiesa, futbolo kultūra Lietuvoje verslo požiūriu vis dar sunkiai atsiperka, bet nuosekliai dirbant situacija gerėja. Manau, kad pati futbolo sistema pasaulyje yra sukurta kur kas geriau nei krepšinio. Štai paprastas pavyzdys: jei patektume kad ir į trečią pagal pajėgumą Europos turnyrą, UEFA Konferencijų lygą, mes uždirbtume daugiau nei krepšininkai, laimėję „Eurolygą“. Europinių organizacijų sukurta motyvacinė sistema, skatinanti stengtis, laimėti ir pritraukti žiūrovus, daro futbolą kur kas perspektyvesniu verslu nei krepšinis. Ta kryptimi mes ir dirbame.

Kokie dabar yra klubo tikslai?

Esate Lietuvos čempionai, kas toliau?

Norisi kuo greičiau pasiekti naujų aukštumų, bet viską vertinu blaiviai: mums dar reikia išmokti nemažai pamokų, kad nešoktume aukščiau bambos ir vėliau skaudžiai nekristume žemyn. Žinoma, mūsų didžiausias siekis – patekti į pagrindinius Europos turnyrų etapus. Kol kas kalbame apie Konferencijų lygą. Tai duotų milžinišką impulsą susidomėjimui futbolu Kaune.

O jei Kaunas būtų futbolo žaidėjas, kokioje pozicijoje jis žaistų?

Labai geras klausimas. Per pastaruosius metus susiformulavau dar vieną tikslą – noriu, kad Kaunas būtų puolėjas. Stebėdamas įvairaus amžiaus rinktines, labai pasigendu to nugalėtojo mentaliteto. Tikrai nesame tokie blogi žaidėjai, bet vis dar turime tą menkavertiškumo kompleksą: einame į aikštę „atsilaikyti“, užsidaryti gynyboje. Mane tai baisiai nervina.

Savo komandai, o ypač treneriams ir žaidėjams, nuolat kalu į galvą: jei norime tribūnose matyti žmones, negalime tiesiog stovėti gynyboje ir nežaisti futbolo. Turime pulti, dominuoti, mušti įvarčius ir norėti perkąsti gerklę. Tad vienareikšmiškai – Kaunas yra puolėjas.

Jei tektų pabūti gidu kolegoms iš užsienio ir parodyti šiuolaikinį miestą – kur juos nuvestum?

Turbūt didžiausias pasididžiavimas vis dar yra „Žalgirio“ arena. Kai tik turiu progą, visada nuvedu svečius parodyti, kokio lygio sąlygas čia turi krepšinis. Bet man Kaunas yra ne vietos, o žmonės. Kauniečiai tiesiog yra kitokie. Kiek teko gyventi užsienyje, kartais būdavo sunku prisitaikyti dėl tam tikrų kultūrinių skirtumų – tik grįžęs namo visada pasijuntu savas.

Kokia tavo visų laikų mėgstamiausia futbolo komanda?

Simpatijos bėgant laikui keitėsi, bet pastaruosius dvidešimt metų palaikau „Liverpool“. Šia aistra mane

užkrėtė žmonos šeima – taip ši komanda mano gyvenime ir pasiliko.

Kadangi šis žurnalo numeris pasirodo Pasaulio futbolo čempionato įkarštyje – kur linksta tavo širdis kalbant apie šalių futbolą? Gal turi mėgstamą šalį ar žaidimo stilių?

Anksčiau, nors tai buvo gana nepopuliarus sprendimas, sirgdavau už Vokietiją. Tačiau vėliau jų rinktinėje atsirado labai daug „tarptautinių“ žaidėjų, komanda pasikeitė ir nebeliko to specifinio „vaibo“, kuris mane žavėjo anksčiau. Tad dabar vieno labai didelio favorito neturiu –tiesiog stebiu patį futbolą.

Ar stebėdamas rungtynes iš ložės pagauni save galvojantį: „Aš kitaip būčiau daręs“?

Būna, ir dažnai! (juokiasi) Puikiai suprantu, kaip lengva viską kritikuoti iš fano perspektyvos. Kadangi esu labai emocingas, rungtynių metu stengiuosi pasitraukti nuo svečių, sėdinčių už stiklo, – tiesiog dingstu ir einu žiūrėti varžybų ant stogo. Ten galiu laisvai nervintis, išsirėkti ar riebiau nusikeikti. Ten manęs niekas nemato, negirdi ir vėliau nereikia gėdytis dėl savo emocijų.

TAI TIESIOG FUTBOLAS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

AUŠRINĖS KURGONAITĖS NUOTR.

Lietuvos moterų futbolas pastaraisiais metais išgyvena ryškų augimo etapą: stiprėja klubai, daugėja dėmesio, o stadionuose vis dažniau netrūksta žiūrovų. Tačiau už šių pokyčių stovi žmonės, kurie sporto kultūros augimu rūpinasi ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.

Tarp jų – birželį sėkmingai pirmąjį atrankos į pasaulio čempionatą etapą įveikusios, į B divizioną pakilusios, spalį su švedėmis susitiksiančios

Lietuvos moterų futbolo rinktinės kapitonė Milda Liužinaitė. Viena labiausiai patyrusių šalies futbolininkių kasdien derina ne vieną vaidmenį: atstovauja vilnietiškam MFK „Žalgiris“, vadovauja

Lietuvos moterų futbolo asociacijai, dirba Lietuvos futbolo federacijoje ir aktyviai prisideda prie moterų futbolo vystymo Lietuvoje. Susitikome su Milda prie Dariaus ir Girėno stadiono ir pasikalbėjome apie jos kelią futbole, vis dar gyvus stereotipus, pokyčius ir naują karjeros etapą sostinėje.

Milda, skaičiau, kad Lietuvos rinktinei atstovauji nuo 2013 metų ir nuo to laiko sužaidei beveik 70 rungtynių. O kiek iš viso?

Šis skaičius – tik žaidžiant kartu su moterų nacionaline rinktine, ir jis apytikslis, nes nėra kai kurių rungtynių protokolų, be to, per tą laiką keitėsi ir protokolų sistema. O bendras skaičius, įskaičiuojant ir U-17, ir U-19 rinktines, ir klubus, tikrai daug didesnis. Juk žaidžiu jau 19 metų. Vien A lygoje – apie 20 rungtynių per sezoną.

Leisiu sau spėti, kad ne kartą yra tekę girdėti, kad šis sportas – vyriškas. Labai smalsu, kaip startavai.

Visos taisyklės, žodžiai ir apibūdinimai sukurti pačių žmonių. Ir tai, kad futbolas – vyriškas sportas, sugalvota pačių žmonių. Taip, galbūt vyrai pirmieji ėmė žaisti futbolą, nes nuo senų laikų aktyviau užsiimdavo fizine veikla, o moterų dėmesys būdavo nukreiptas kiek kitur. Bet tai – ne taisyklė.

Nuo vaikystės turėjau daugiau berniukų draugų negu mergaičių –man labiau patikdavo laiką leisti aktyviai, o ne žaidžiant su barbėmis, darant šukuosenas ar dažantis. O dar ir vyresnį brolį turiu – visad buvome geriausi draugai ir leisdavome laiką kartu. Taip ir atsiradau futbole ir visai nejaučiau, jog tai vyriškas sportas, –berniukų visad buvo daugiau, bet mergaičių kompaniją taip pat turėjau.

Kas per visus tuos metus labiausiai padėjo išlaikyti motyvaciją?

Viskas kur kas paprasčiau, kai darai tai, ką labai mėgsti, tave supa gera aplinka ir palaikantys draugai. O tie, kurie nepalaikydavo, mano akyse tie-

siog nublankdavo. Tai tik ugdydavo užsispyrimą padaryti tai, ko noriu, įrodyti, kad galima užsidirbti, kažko pasiekti.

Su amžiumi supratau, kad stereotipas apie futbolą kaip vyrų sportą mus aktyviai lydi, bet aš manau, kad tai – tiesiog futbolas, tiesiog sportas, apie tai ir kalbėkime. Tenka feministe pabūti, kovoti už moterų teises, bet tai turėtų būti aktualu ne tik mano pasirinkto sporto aplinkoje, bet ir darbe, kultūroje – visur.

Per pastarąjį dešimtmetį moterų futbolas gerokai pasikeitė. Kurie pokyčiai tau atrodo svarbiausi?

Tikrai taip – ryškiausias pokytis yra rezultatai. Tam didelę įtaką padarė sukurta aplinka moterims sportuoti: stiprėja klubai, gerėja sąlygos žaidėjoms, stiprėja ir patys treneriai, kyla kvalifikacija. Visame pasaulyje labai sparčiai auga moterų futbolas, tendencijos pasiekia ir mus.

Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė net kalbėjimas apie moterų futbolą, pats vertinimas, konkurencingumas, rėmėjai. Dabar kur kas mažiau stereotipų – pavyzdžiui, nebemanoma, kad kojos bus kreivos, jeigu žaisi futbolą. Vis daugiau mergaičių ateina – žmonės mato, kad ne taip ir baisu išleisti savo vaiką.

Didžiąją karjeros dalį praleidai Kaune. Ką išsinešei iš to etapo? Žaidžiau toje pačioje komandoje, tik skirtingais pavadinimais. Ingrida Siliūnė buvo sukūrusi juridinį vienetą – Kauno komandą „FK Žara“, tačiau licencijavimui vyrų futbole reikalinga savo struktūroje turėti moterų komandą, tad po to buvome ir po „Stumbro“, ir po „Inkaro“ sparneliu.

Paskui – FK „Kauno Žalgiris“ bei „FK Hegelmann“, o dabar – Kauno rajono futbolo akademija.

Atskiram moterų klubui išgyventi išties labai sudėtinga, visgi iki šiol mažai kas domisi, remia moterų futbolą. Jei vyrų biudžetas –pusantro milijono, tai moterims skiriami kokie 100 tūkstančių. Ir tai –tik būnant bendro klubo dalimi. Bet yra ir kuo pasidžiaugti – turime moterų komandas, akademijas ir aukščiausiose lygose – tai „Gintra“ ir „MFK Žalgiris“.

Kiek svarbus futbolininkėms ryšys už aikštės ribų?

Moterų futbolas nėra mūsų pagrindinis darbas, o hobis, nes iš to nepragyvename, tačiau komanda iš tiesų tampa lyg šeima. Kauno komandoje visos tapome labai artimomis bičiulėmis, kartu keliaudavome ir šventes švęsdavome. Tradicijos persipina su noru leisti laiką drauge už aikštelės ribų – po rungtynių ar treniruotės susimatyti bare ir išsiplepėti apie viską, ne tik futbolą.

Kolektyviškumas išties labai naudingas – žaidi ne tik už save, bet ir

už tą draugę šalimais, už komandą. Tokį ryšį kuriant ne vienerius metus reikėjo pamiršti apie gimtadienius, šventes ir net atostogas, nes tu visuomet eini į rungtynes. Visus papildomus gyvenimiškus dalykus planuojiesi aplink futbolą – ir tai ne taip sunku, kai žinai, kad tą patį daro visos komandos narės.

Ar didžiausią pergalės džiaugsmą suteikia rezultatas, ar žmonės, su kuriais juo daliniesi?

Individualiame sporte džiaugiesi vienas. Žinoma, yra treneris, šeima, bet tas džiaugsmas – nežinau, ar prilygsta 30 žmonių komandos džiaugsmui. Atrodo, kad emocijos tiesiog padvigubėja.

Tas pats ir su pralaimėjimu – kai pralaimi vienas, kaltini tik save. O komandoje… gali būti kad taip pat kaltinsi save, galvosi, kas buvo ne taip, bet visgi pralaimėsi kartu, galėsi drauge su visais aptarti, kas nutiko, sulauksi palaikymo, apkabinimo.

Taip daug lengviau išgyventi visas emocijas – tiek geras, tiek blogas. Emocine prasme komandinis sportas man suteikia daug daugiau laimės.

Esi viena labiausiai patyrusių šalies futbolininkių ir Lietuvos rinktinės kapitonė. Ką tau reiškia šis vaidmuo?

Visų pirma, neturėjau tikslo tapti kapitone. Nebedirbu moterų rinktinių vadybininke, nors tai dariau gal 6 metus. Ir tuo metu buvau tiek vadybininkė, tiek žaidėja. Žinojau, kokių sąlygų reikia kolegėms, koks turi būti planas, maitinimas ir panašiai. Be

to, visada nuoširdžiai rūpindavausi savo komanda, turėjau kontaktą su treneriais, žaidėjomis – turbūt taip ir buvau išrinkta kapitone.

Kaip kapitonė turi būti atvira viskam, nusiteikti padėti, rodyti pavyzdį, gebėti motyvuoti kitus ir, žinoma, pačią save. Kapitonė – ne pati geriausia žaidėja aikštelėje, o ta, prie kurios visuomet gali prieiti, paklausti patarimo. Tikiu, kad viskas turi išeiti natūraliai, nes dirbtinai ryšio nesukursi, tad instrukcijos, kaip tapti kapitone, nėra.

Kaip atrodo kapitonės diena?

Buvimas kapitone, ypač rinktinėje, nėra pareiga su labai konkrečia atsakomybe. Žinoma, kai buvau Kauno komandos kapitonė, iškilus problemoms visuomet kišdavausi, būdavau epicentre, galvodavau, kaip spręsti susidariusias situacijas. Bet plano nėra. Manau, kad visos mano veiklos viena kitą papildo – nuo ryto iki vakaro dirbu moterų futbolui: organizuoju čempionatus, planuoju rinktines, kalendorius, kontaktuoju su treneriais. Kartais pajuokauju, kad darbuojuosi bėdų turguje, nes beveik visąlaik sprendžiu problemas tam, kad ilgainiui būtų geriau.

Ir kiek vėliau, po sunkių sezonų, kūną aplanko pozityvūs jausmai, kai atvyksti apdovanoti žaidėjų ir matai, kokios visos laimingos, – tada supranti, dėl ko tu tame ofise sėdi ir klausaisi kitų problemų. Atrodo, per dienas klausausi skundų, o vakare nuvažiuoju į treniruotę ir visiškai išsikraunu, paleidžiu tas sunkias emocijas.

REIKIA AUGIMO IR KONKURENCINGUMO –

TO ATSIRANDA DAUGIAU NORO POKYČIAMS.

Kovą oficialiai papildei Vilniaus klubo „Žalgiris“ moterų komandą. Skaičiau, kad viena svarbiausių priežasčių renkantis klubą buvo pasikeitęs požiūris į moterų futbolą ir aiškesnė ilgalaikė kryptis. Taip, pakito bendras požiūris, bet buvo ir kitų priežasčių. Viena jų – tai, kad aš pati esu rinktinėje, startinė žaidėja, ir man reikia rezultato, noriu, kad mane spaustų, iš manęs reikalautų, noriu gerų treniruočių. O Kaune ne iki galo aišku, kas toliau bus su klubu, – finansai mažėjo, sąlygos nemotyvavo siekti prizinių vietų.

Tiesą sakant, ne vienus metus apie tai galvojau, tačiau buvau prisirišusi prie savo komandos, galiausiai noras tobulėti nugalėjo.

Vilniaus „Žalgiriu“ patikėjau, nes valdžioje atsirado kiti žmonės, kurie gali būti gera paspirtis. FK „Gintra“ ir MFK „Žalgiris“ – mano akimis, geras pavyzdys, kaip vyrų klubai turėtų propaguoti ir moterų futbolą, kad tai būtų viena bendra piramidė.

FK „Gintra“, kuri daugiau negu 20 metų buvo čempionė, turėdavo legionierių ir taip toliau. Kiti net panoro nuversti klubą tam, kad atsirastų konkurencija, tačiau ilgainiui tiesiog patys pasiėmė legionierių, ėmė ieškoti stipresnių komandos narių. Manau, kad tai labai geras modelis, kuriuo ėmė sekti kiti klu-

bai. MFK „Žalgiris“ rodo puikų rezultatą, kad į moterų rungtynes galima surinkti beveik 2000 žiūrovų. Aš, ir kaip sportininkė, ir kaip darbuotoja, sieksiu dar daugiau padaryti, kad moterų futbolas augtų.

Mes sakome, kad moterų futbolui reikia pinigų – tuomet galėsime kažką daryti. Jeigu tavo požiūris toks, tuomet reikia nusiteikti ieškoti tų pinigų ir tikiu, kad viskas bus bendromis jėgomis. O jeigu vyrauja požiūris, kad pačios turėtume tuos pinigus duoti, tuomet nieko nebus. Reikia augimo ir konkurencingumo – iš to atsiranda daugiau noro pokyčiams.

Futbolas užima didžiulę tavo gyvenimo dalį. O kas vyksta tada, kai nuo jo bent trumpam atsitrauki?

Pripažinsiu – sunku net ir vieną dieną neturėti nieko bendro su futbolu. Nors mėgstu keliauti, dažnai to daryti negaliu – pavyzdžiui, dabar atsilaisvinsiu tik pasibaigus sezonui, bet ir tada jau ruošiuosi kitam. Sunku suderinti. Bet iš esmės, kiek išeina –keliauju, mėgstu leisti laiką gamtoje, skaniai pavalgyti, žiūrėti filmus. Esu tai kiek apleidusi, bet seniau ir gitara pagrodavau, skirdavau daugiau laiko menui, kultūrai, muzikai. Mėgstu tokius dalykus, kurie leidžia apie nieką daugiau negalvoti. Net apie futbolą.

SKĘSTAM VISI VIENODAI

KĘSTUTIS LINGYS VYČIO MANTRIMO NUOTR.

Benamystę ir kitus sunkumus patiriantys

žmonės, Pasaulio čempionate laiminti Lietuva, treniruotės mokyklos stadione, išgelbėti gyvenimai

ir Zinedine’as Zidane’as viename straipsnyje?

Taip, ir visus šiuos taškus sujungti padės Stasys

Pranevičius.

Rankose jis laiko 2006 m. nuotrauką – tai pirmoji „Fenikso“ komanda, susirinkusi vykti į atvirą benamių futbolo turnyrą Sankt Peterburge. Visi jos nariai tuo metu turėjo priklausomybės nuo alkoholio problemų.

„Ant nuotraukos esu užrašęs: „Plaukiam skirtingais stiliais, bet skęstam visi vienodai.“ Tais metais šimtu procentų visi buvome alkoholikai. Šiandien yra 2026-ieji, visi gyvi ir nė vienas neužgėręs.

Visi šitie žmonės iki šios dienos gyvi ir blaivūs. Va čia yra rezultatas“, – sako komandos įkūrėjas.

Pats jis alkoholio nevartoja jau 22 metus. Baigė Panevėžio sporto mokyklą-internatą, žaidė Lietuvos futbolo čempionatuose, vėliau įklimpo į alkoholį.

2006-aisiais su anoniminių alkoholikų bendruomene išvyko į renginį Kyjive. Kiti dalyviai papasakojo, kad Sankt Peterburge rengiamas atviras benamių futbolo turnyras, ir pasiūlė lietuviams suburti komandą.

Į komandą Stasys surinko anksčiau futbolą žaidusius, tačiau dėl priklausomybės iš sporto pasitraukusius vyrus. Turnyrą jie laimėjo. Ir lietuvius pastebėjo „Homeless World Cup“ atstovai. Tuo metu pasaulio čempionato dalyvių skaičius padidintas iki 48 komandų. Lietuviai gavo kvietimą ir išvyko į Keiptauną.

„O ten – prezidentai, vadovai, konferencijos. Pietų Afrikoje jau buvo ruošiamasi 2010-ųjų pasaulio futbolo čempionatui, suvažiavę FIFA žmonės. Atidarymas, kalbos, 32 televizijos. Iš mūsų ima interviu, skamba Lietuvos himnas. Galvoju: kur mes čia papuolėm?“

Grįžus įsteigta asociacija „FK Feniksas“. Vėliau lietuviai keliavo į Kopenhagą, Australiją, Braziliją, Argentiną, Čilę, Meksiką ir kitas šalis.

Pasitikėjimas motyvuoja

„Homeless World Cup“ 2003 m.

įkūrė škotas Melas Youngas ir austrų žurnalistas Haraldas Schmiedas. Pirmasis čempionatas surengtas Grace, Austrijoje. Šie turnyrai rengiami pačiuose miestų centruose. Keiptaune, Melburne, Milane, Rio de Žaneire ar Meksike laikinos gatvės futbolo aikštelės atsiranda pagrindinėse aikštėse, tarp žiūrovų, televizijos kamerų ir žurnalistų. Į čempionatus atvyksta žmonės iš nakvynės namų, reabilitacijos centrų ir gatvės. Neretai tai pirmoji tolimesnė kelionė gyvenime: „Žmogui iš gatvės tai yra motyvacija.

Jis sutinka galybę tokių pačių žmonių iš įvairiausių šalių.“

Organizatoriai apmoka apgyvendinimą, maitinimą ir vietos transportą, o nacionalinei komandai lieka pasirūpinti kelione iki čempionato vietos. Vienas žaidėjas „Homeless World Cup“ gali dalyvauti tik kartą. Kitam čempionatui turi būti sudaryta nauja rinktinė. „Tu jau pabandei. Pavyko susitvarkyti ar nepavyko – duok šansą kitam. Negali susirinkti tos pačios chebros ir dvidešimt metų važinėti“, –dėsto Stasys. Tiesa, ankstesnių čempionatų dalyviai vyksta jau kaip palaikymo grupė, iš savo kišenės.

Naujų žaidėjų Stasys dažniausiai ieško anoniminių alkoholikų bendruomenėje, reabilitacijos programose ir

kasmetiniame susitikime Šventojoje. Paskutinį birželio savaitgalį ten, jo teigimu, suvažiuoja apie pusantro tūkstančio žmonių. Vyksta ir futbolo varžybos.

Kartais žmogų tenka ilgai įkalbinėti. Vieną vyrą Stasys pakvietė vos šiam baigus reabilitacijos programą. Jis niekuo netikėjo ir nematė prasmės vykti į Meksikoje rengiamą čempionatą. „Sakau: važiuojam, pamatysi, kas per renginys, pastovėsi dvi minutes vartuose, ir užteks, būsi sudalyvavęs.“ 2012 m. jis vis dėlto išvyko. „Iki šios dienos negeria. Jau keturiolika metų.“

Atsispyrus nuo dugno

Kitą istoriją Stasys pasakoja apie Kęstą, kurį sutiko Šventojoje. Iki pažinties jis trejus metus gyveno gatvėje, po nušalimo jam buvo atlikta amputacija, tuo metu glaudėsi nakvynės namuose. Stasys pastebėjo einantį į

jūrą su protezais. Būdamas 44-erių jis pirmąkart gyvenime pamatė jūrą. Kęstas dar niekada nebuvo išvykęs į užsienį. Stasys pasiūlė konkretų susitarimą: „Pasakiau: jeigu ištempsi negėręs iki rudens, nuvešiu tave į Lenkiją.“ Lenkija nebuvo paskutinė jo kelionė. Vėliau vyko į Paryžių ir Milaną. Paskui keliolika metų nevartojo alkoholio, gavo socialinį būstą ir susitvarkė gyvenimą.

Viename čempionate Kęstas susitiko su žinomu Danijos futbolo teisėju Kimu Miltonu Nielsenu, teisėjavusiu Čempionų lygos, Europos ir pasaulio čempionatų rungtynėms. 1998 m. pasaulio čempionate būtent jis parodė raudoną kortelę Davidui Beckhamui per Anglijos ir Argentinos rungtynes.

„Po čempionato Nielsenas pats priėjo prie Kęsto, kuris judėjo su vežimėliu, ir paprašė kartu nusifotografuoti.

Padovanojo savo firminį švilpuką, korteles, visą komplektą.“

Kita istorija nutiko Keiptaune. Lietuviai žaidė su Ispanijos komanda ir po pirmo kėlinio pirmavo maždaug 6:0. Ispanijos treneris perspėjo, kad į aikštę išleis buvusį žinomą futbolininką, ir paprašė leisti jam įmušti. Šis įmušė ir apsiverkė. „Po poros metų žiūrėjau dokumentinį filmą apie Ispanijos nacionalinę rinktinę. Per rungtynių pertrauką Madrido „Real“ stadione benamių rinktinė išlydėta į pasaulio čempionatą. Žiūriu, tas pats žmogus stovi, Zidanas jam kažką dovanoja, spaudžia ranką.“ Pasirodo, tas vyras jaunystėje žaidė Madrido „Real“, tačiau nepateko į šalies rinktinę. Baigęs profesionalo karjerą susidūrė su narkotikais, alkoholiu ir kalėjimais. O tuomet – benamių rinktinė. Po kelerių metų Stasys jį vėl sutiko kitame turnyre. „Atvažiavo jau visiškai kitas žmogus. Per futbolą daugelis atranda motyvaciją.“

„Homeless World Cup“ nėra organizuojamas pagal įprastą profesionalaus sporto sistemą. Pakvietimas priklauso nuo organizacijos veiklos savo šalyje, dalyvavimo tarptautiniame tinkle ir socialinio darbo. Pirmiausia tai socialinis renginys.

„Homeless World Cup“ taisyklės skiriasi nuo įprasto futbolo. Aikštelė maždaug krepšinio aikštės dydžio ir aptverta bortais. Vienu metu žaidžia trys aikštės žaidėjai ir vartininkas. Vartininkas negali išeiti iš savo zonos, o aikštės žaidėjai negali į ją įžengti. Vartai mažesni nei įprastame futbole. Svarbi taisyklė susijusi su vidurio linija. Komandai perėjus į varžovų aikštės pusę, vienas besiginančios komandos žaidėjas negali grįžti atgal. Puolanti komanda gauna galimybę žaisti trise prieš du: „Jeigu esi vyresnis, bet moki žaisti vienu lietimu, trise prieš du jau

gali kažką nuveikti. Jeigu gintųsi visi trys, nieko negalėtum. Prasčiau žaidžiantys vis tiek gauna progą palaikyti kamuolį ir įmušti.“

Čempionate gali dalyvauti benamystę patyrę žmonės, pabėgėliai ir asmenys, turintys problemų dėl alkoholio ar narkotikų. Vyksta ir moterų turnyras, tačiau Lietuva moterų rinktinės iki šiol nėra subūrusi. Kitose šalyse rinktinių rengimu dažnai rūpinasi profesionalūs socialiniai darbuotojai. Jie gauna atlyginimą, dirba pagal ilgalaikes programas ir projektus. Stasys visą šį darbą atlieka savanoriškai. „Man pačiam šitas dalykas reikalingas. Mane tai veža.“

Oficialią delegaciją paprastai sudaro aštuoni žaidėjai ir du vadovai, tačiau kartu iš Lietuvos vyksta gerokai daugiau žmonių. Į Meksiką, kur

„Feniksas“ ruošiasi skristi trečią kartą, planuoja keliauti mažiausiai 25 bendruomenės nariai.

Kieno reikalas paremti?

Stasys sako, kad visuomenės požiūris po truputį keičiasi, tačiau nenoras viešai sietis su alkoholizmu, narkotikais ar benamyste apsunkina rėmėjų paiešką. „Ilgai vyravo toks supratimas: alkoholikas neturi valios, ir viskas. Bet tai liga. Ji nesirenka, ar tu kunigas, mokytojas, Seimo narys ar traktorininkas.“

Futbolo organizacijos, pasak Stasio, ilgai laikėsi pozicijos, kad šios problemos nėra jų atsakomybė. „Sakydavo: ko čia apsimetat, važinėjat po pasaulį, Keiptaunas, gerai pailsėjot. Alkoholikas ir dar važinėja?“ Komandai būdavo siūloma kreiptis į socialinių reikalų institucijas arba Narkotikų kontrolės departamentą.

Iš Lietuvos futbolo federacijos komanda vieną kartą gavo dešimt marškinėlių. Kitą kartą kelionei į Ameriką buvo skirta maždaug dviejų lėktuvo bilietų vertės suma. Andriaus Kupčinsko vadovaujama Kauno miesto savivaldybė kelionei į Australiją skyrė penkis tūkstančius litų – vieno bilieto išlaidas.

Keliones į Europos čempionatus kurį laiką paremdavo Lietuvos aludarių gildija, vadovaujama Sauliaus Galadausko. Rašydamas aludariams Stasys pasirinko humorą: „Parašiau, kad esame labai daug prisidėję prie jūsų produkcijos realizavimo. Per jūsų produktą patekome į šitą socialinės veiklos lygą, tai gal dabar galėtumėt mums padėti.“

Pastaraisiais metais „Homeless World Cup“ bendradarbiavimas su didžiosiomis futbolo organizacijomis sustiprėjo. Renginiuose dalyvauja

FIFA prezidentas Gianni Infantino ir kiti atstovai, o Seule buvo naudojami bendru „Homeless World Cup“ ir FIFA ženklinimu pažymėti kamuoliai. Anksčiau projektą rėmė UEFA, skirdama aprangų, avalynės ir kito inventoriaus.

Meksikoje vienas pagrindinių čempionato rėmėjų buvo verslininkas Carlosas Slimas. Pirmą kartą Stasys su juo susidūrė 2012 m. – žinojo, kad Slimas yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių, todėl tikėjosi jį pamatyti lydimą apsaugos.

„Prie Meksikos komandos kiekvieną dieną stovėdavo paprastai apsirengęs vyresnis vyras suplyšusiais džinsais ir atsirišusiu batu – galvoju, savas. Stasys su juo pasisveikindavo, tačiau nežinojo, kas jis. Didžiosios Brita-

nijos ambasada pakvietė visų šalių vadovus vakarienės. Žiūriu, tas pats diedukas jau su kostiumu. Matau, kad jis ten pats svarbiausias, visi eina sveikintis. Paskui pasigūglinau –taigi čia tas pats Carlosas Slimas. Įsivaizdavau, kad toks žmogus turi sėdėti dangoraižyje, dideliame kabinete, su sekretorėmis ir apsauga. O jis visą dieną stovi prie žaidėjų.“

Nenuskendę veteranai „Fenikso“ branduolys žaidžia ir Lietuvoje, treniruojasi Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos stadione Akademijoje, Kauno rajone. Anksčiau komanda dalyvaudavo septynių žaidėjų futbolo bei trečiosios lygos varžybose, žaidė Kauno apskrities futbolo federacijos turnyruose. Žaidėjams senstant, perėjo į veteranų, vėliau –į vyresnių nei 50 metų futbolininkų turnyrą, kuriame tapo Lietuvos čempionais. Daliai komandos narių jau virš 60 metų.

Tarptautiniuose socialinio futbolo turnyruose komanda dukart tapo Europos čempione, sykį užėmė trečiąją vietą. Vis dėlto kalbėdamas apie „Fenikso“ veiklą pašnekovas nesureikšmina įvarčių, medalių ar užimtų vietų.

Vienam žmogui pakako dvi minutes pastovėti vartuose Meksikoje. Kitas, 44-erių pirmą kartą pamatęs jūrą, vėliau išvyko į Paryžių ir Milaną… Pirmoji „Fenikso“ komanda persikėlė į veteranų futbolą arba įsitaisė už borto šalia naujos rinktinės, tačiau neišsiskirstė. Po dvidešimties metų Stasiui svarbiausia tebėra 2006 m. nuotrauka, nuo kurios viskas prasidėjo.

DRAUGIŠKIAUSIOS MIESTE

AGNĖ ABROMAITYTĖ SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Kaunas – ir futbolo, ir moterų futbolo, ir moterų mėgėjų futbolo miestas. Apie „Dramą“ – klubą, kuriame vienodai laukiamos ir ilgametės atletės, ir pirmą sykį bucus besivarstančios naujokės, –kalbamės su centro gynėja Ingrida, sauge Ugne ir krašto gynėja Deimante.

Krepšinio mieste žaidžiate futbolą. Kodėl? O gal Kaunas yra ir futbolo miestas?

Ugnė: Tendencijos po truputį keičiasi. Daugėja stadionų, futbolas tampa labiau matomas ir prieinamas – ir gyvai, ir per transliacijas. Tai skatina Kauną po truputį atrasti šią sporto šaką. Matome, kaip pasikeitė FK „Kauno Žalgiris“, kai atsirado naujas stadionas, – išaugo žiūrovų skaičius, vaikų akademijos pilnos jaunųjų talentų. Manau, šį krepšinio miesto stereotipą jau tuoj nulaušime.

Ingrida: Kai pati prieš 20 metų mokykloje pradėjau žaisti futbolą, reakcijos būdavo vienodos: „Mergaitė žaidžia futbolą? Taigi čia vyrų sportas!“ O dabar moterų futbolas gauna daug reklamos – turime ir A lygą, ir Pirmą lygą, ir mėgėjų. Anksčiau apie mėgėjų futbolą niekas net nebūtų pagalvojęs. Šiandien moteris su futbolo apranga aikštelėje jau nieko nebestebina. Pokytis, lyginant su tuo, kas buvo prieš du dešimtmečius, yra milžiniškas.

Ar „Drama“ atsirado iš dramos?

Ugnė: Šis pavadinimas atsirado gana neseniai. Prieš kokius trejus metus prisijungė nemažai naujų merginų ir pradėjome diskutuoti, kad senasis pavadinimas „Damos“ mums netinka. Žiūrime viena į kitą aikštelėje –na, kokios mes damos? (juokiasi) Po ilgų diskusijų ir komandoje virusių dramų kažkuri pajuokavo: „O tai kodėl ne „Drama“?“ Iš pradžių skambėjo keistai, bet po dešimto karto prilipo.

Deimantė: Komandos branduolys keitėsi, keitėsi treneriai, buvo ir nesutarimų, dėl kurių viena komanda kadaise skilo į dvi. Vėliau merginų sumažėjo, komanda pradėjo blėsti. Tačiau mes norėjome sportuoti, todėl per socialinius tinklus palei-

dome žinutes, kad ieškome narių. Kvietėme visas, nebūtinai mokančias žaisti – svarbiausia buvo ir yra noras pabandyti. Taip atėjo Ingrida, Ugnė ir daug kitų merginų. Dabar viskas sukasi puikiai.

Ingrida: Dėl pavadinimo dar galiu pridurti, kad jį pakeitusios labai džiaugiamės. Dažnai važiuojame į tarptautinius turnyrus ir užsienyje visi mūsų pavadinimą labai giria. Nuo persivadinimo prasidėjo kaip ir naujas komandos etapas. Kaip Deimantė minėjo, vienu metu merginos nesusirinkdavo į treniruotes, buvo apėmęs šioks toks nusivylimas. Aš pati po daugelio metų norėjau grįžti į futbolą, bet abejojau – gal bus per sunku, nebepajėgsiu, o ir apie mėgėjų lygas mažai žinojau. Tačiau ta reklama suveikė. Atėjo daug naujų žmonių, susiformavo labai stiprus branduolys, kuris išliko iki šiol. „Drama“ dabar mums yra ne tik sportas –tai mus suvienijusi bendruomenė.

Su klubu nemažai keliaujate.

Ką, be pergalių ir pralaimėjimų, dar parsivežate iš turnyrų svetur?

Ugnė: Aš į tai žiūriu pirmiausia kaip į komandos formavimą. Žinoma, aikštelėje visada norisi pergalių, naujos patirties ir azarto. Tačiau išvykose mes susipažįstame visai kitoje aplinkoje, už aikštelės ribų, ir tampame draugėmis, o ne tik komandos narėmis. Taip pat labai įdomu pamatyti, kaip mėgėjų futbolas išvystytas kitose šalyse, koks ten varžovių lygis.

Deimantė: Keliones planuojame taip, kad suderintume sportą ir poilsį. Vieną dieną žaidžiame, o kitas skiriame šalies pažinimui –einame į žygius, lankome turistinius objektus. Keliaujame kaip

viena didelė šeima. Futbolas dažnai yra tik kelionės pradžia.

Per savaitę kartu praleidžiate nemažai valandų. Ko treniruočių metu, be futbolo taktikų, dar mokotės?

Deimantė: Mes suvažiavusios iš visų Lietuvos kampelių – studentės, dirbančios ar pasilikusios Kaune po studijų. Esame labai skirtingos, todėl svarbiausia, ko mokomės, – tai komunikacija ir gebėjimas susikalbėti be pykčių. Pas mus komandoje nebūna didelių konfliktų, nes mokomės priimti viena kitą.

Ugnė: Taip, atsiranda emocinis lankstumas. Mokaisi adaptuotis prie kiekvieno charakterio. Jau pažįstame viena kitą ir žinome, kuriai galima neįžeidžiant pasakyti griežtesnį žodį, o su kuria reikia kalbėti švelniau. Ieškome sąlyčio taškų. Todėl mūsų

komanda ir nebyra – esame gerai sulipdytos, tai mūsų didžiausia stiprybė.

Ingrida: Komandoje labai plečiasi akiratis, nes skiriasi mūsų profesijos, pomėgiai ir amžius. Būdamos kartu, sužinome apie viena kitos talentus ir juos panaudojame komandos labui. Pavyzdžiui, turnyruose viena fotografuoja, kita rašo straipsnius, trečia prižiūri socialinius tinklus ar padeda su projektais. Kiekviena atneša savo indėlį, ir taip auginame klubą.

Kas yra gera futbolininkė?

Ugnė: Nesavanaudiška žaidėja, kuri mato ir palaiko komandos drauges, ieško geriausio sprendimo visai komandai, o ne sau. Gera futbolininkė nebūtinai turi būti pati techniškiausia – svarbiausia suprasti šalia esantį.

Deimantė: Viską lemia charakterio savybės. Žmonės dažnai mano, kad aikštelėje sėkmę pasiekia tik agresyvūs, garsiai rėkiantys lyderiai, einantys tiesiai į vartus. Bet nebūtinai. Žmogus gali būti ramus, visiškas intravertas, bet aikštelėje – nuostabus žaidėjas. Futbolo esmė – komanda, vienas lauke čia tikrai nieko nepadarysi. Jei nebendrausi ir nesuprasi komandos, jokių rezultatų nebus.

Ingrida: Labai taiklus Deimantės pastebėjimas. Pas mus ateina ir introverčių, ir ekstraverčių. Dažna naujokė atsineša baimę, neužtikrintumą, ypač jei kamuolį spardė tik vaikystėje, mokykloje arba tiesiog prisižiūrėjo

Pasaulio čempionato ir nusprendė pamėginti. Mes priimame visas,

nepriklausomai nuo jų lygio. Vienai pavyksta iš karto, kita mokosi lėčiau. Stengiamės kiekvieną padrąsinti, parodyti judesius, techniką, kad su kiekviena treniruote jaustųsi tvirčiau ir grįžtų ne tik dėl sporto, bet ir dėl bendruomenės.

Kokia jūsų vizija klubui ir futbolui Kaune? Ką norite miestui duoti ir ko tikitės iš jo?

Ingrida: Man pirma į galvą šovusi mintis – norėčiau, kad ši komanda gyvuotų tol, kol būsime pensininkės, ir tuomet kartu žaistume vaikščiojimo futbolą (juokiasi).

Ugnė: Kalbant apie miestą – trūksta infrastruktūros. Su šia problema susiduria daugelis sporto šakų. Žiemą

visi supuola į tas pačias sales: vaikai, vyrai, moterys, tinklinis, rankinis, salės futbolas. Vietų rasti beprotiškai sunku, ne visos mokyklos įsileidžia. Labai norėtųsi didesnio supratimo, kad mėgėjų sportas irgi yra svarbi visuomenės dalis. Mes reprezentuojame Kauną – vežame miesto vardą į užsienį, po visą Lietuvą, pačios organizuojame turnyrus ir kviečiame kitus klubus. Labai džiaugiamės, kad Kauno savivaldybė jau porą metų remia mūsų projektus.

Mūsų kaip komandos lūkestis – gyvuoti ir augti. Norime, kad kiekviena atėjusi mergina čia rastų savo saugų kampelį, kur po rutinos, darbų ar šeimos reikalų galėtų tiesiog „nusinulinti“. Būna, ateini pikta po blogos dienos, pasibūni su merginomis, pasportuoji, išsikrauni ir grįžti namo su šypsena. Mums nereikia, kad kiekviena norėtų važiuoti į varžybas ar siektų profesionalių aukštumų – užtenka noro būti bendruomenės dalimi.

Ingrida: Šiais metais jau buvome Maljorkoje, Lenkijoje, šį savaitgalį vykstame į Latviją, turime pakvietimus į Graikiją bei Portugaliją. Keliaujame tikrai daug, o viską dengiame iš savo kišenės: salės nuomą, aprangą, keliones, inventorių – viskas tik iš treniruočių mokesčio. Todėl didžiausia svajonė būtų rasti nuolatinį rėmėją.

Ugnė: Tai būtų nuostabu, bet surasti rėmėją moterų mėgėjų futbolui be galo sudėtinga. Esame maža niša, visi didieji finansai Kaune nukreipti į krepšinį, „Žalgirį“ ar „Hegelmann“. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tikimės, kad ateityje požiūris pasikeis.

Ingrida: Bet norisi ir pasidžiaugti –kasmet organizuojame „Dramų taurę“ ir turnyrui rėmėjų tikrai randame. Esame labai dėkingos tiems, kurie metai po metų prisideda prizais, pavyzdžiui, „Maistas sportui“, „Fantazijos.lt“.

Komandoje turime valdybą, mums galima skirti 1,2 % GPM paramą. Bet, žinoma, svajojame apie generalinį rėmėją, kuris ateitų ir pasakytų: „Mes norime jus rengti, užsidėkite mūsų logotipą.“.

Ką daryti norinčioms prisijungti prie „Dramų“?

Ingrida: „Drama“ turi aktyvius feisbuko ir instagramo puslapius. Jei tik kyla noras – tiesiog parašykite žinutę. Priimame visas nuo 18 metų. Esame mėgėjų komanda, turime žaidėjų ir iki 50-ies metų. Nereikia jokios specifinės ar brangios aprangos. Pirma treniruotė nemokama – ateikite, pabandykite, pamatysite, ar patinka.

Už ką sergate Pasaulio futbolo čempionate?

Ugnė: Mano širdis kasmet plyšta, nes negaliu išsirinkti vienos komandos. Šiemet dalyvauju dviejuose totalizatoriuose, kuriuose pasirinkau skirtingus favoritus (juokiasi). Šiaip sergu už anglus ir prancūzus, bet kai juos pasirenku – jie niekada nelaimi, nors talento krūva. O emociškai labai noriu, kad Portugalija su Ronaldo, prieš jam išeinant į pensiją, pagaliau paimtų šią taurę – šis žmogus atidavė nerealiai daug jėgų futbolui.

Deimantė: Mano širdis priklauso Argentinai, bet čempionatuose visada palaikau Ispaniją.

Ingrida: Mano situacija panaši į

Deimantės. Abi palaikome Ispaniją, nors kasdienybėje sergame už skirtingus klubus („Realą“ ir „Barcą“). Bet rinktinių turnyruose Ispanija man visada yra numeris vienas. Tiesa, mano širdyje taip pat yra vietos Portugalijai ir Ronaldo.

TIK STADIONE

KĘSTUTIS LINGYS

Apie groundhoppingą sužinojau Londono oro uoste nusipirkęs „Mundial“ – bene įdomiausią futbolo kultūros žurnalą. Pats terminas gana iškalbingas: ground britų futbole reiškia stadioną ar futbolo aikštę, o hopper – šokinėtoją, keliaujantį iš vienos vietos į kitą. Tad groundhopperis yra žmogus, keliaujantis iš stadiono į stadioną ir savotiškai juos kolekcionuojantis.

„Mundial“ perskaičiau apie keliones po mažus Didžiosios Britanijos miestus ir žemesnėse lygose žaidžiančių klubų stadionus – ne vien apie futbolą aikštėje, bet ir apie pokalbius baruose, miestelių istoriją, architektūrą bei gyvenimo ritmą.

Nudžiugau sužinojęs, kad groundhopperį galiu sutikti ir čia, Kaune. Susipažinkite – Žilvinas, projekto „Tik stadione“ autorius.

Būdamas dešimties, Žilvinas su tėčiu ir jo draugais pradėjo važinėti iš Kauno į Vilnių stebėti tuometinio Vilniaus „Žalgirio“. Vienos pirmųjų įstrigusių rungtynių – su Maskvos „Spartaku“. Jos baigėsi rezultatu 5:2.

„Sėdžiu tribūnoje, saulė plieskia į akis. Visą laiką spoksau į kokius tris šimtus „Spartako“ sirgalių su rau-

donai baltomis vėliavomis, Lenino galvomis, ir į visą „Žalgirio“ tribūną. Visas rungtynes ten pražiūrėjau. Nuo to karto mane žiauriai užkabino.“

Į Vilnių su tėčiu važinėjo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet, atsiradus nacionaliniam čempionatui, suprato, kad Vilniaus „Žalgiris“ jau nebėra jo komanda.

1992 m. pirmą kartą apsilankė Kauno „Bangos“ rungtynėse Politechnikos stadione prie KTU. Draugų, kurie būtų taip pat pamišę dėl futbolo, neturėjo, todėl iš Eigulių atėjo vienas.

„Tuo metu susirinkdavo kokie aštuoni ar dešimt Kauno „Bangos“ fanų. Jie buvo gerokai vyresni, bet pradėjau su jais važinėti, ir taip prasidėjo mano tikras futbolo fano gyvenimas.“

Po metų „Banga“ tapo FBK „Kaunu“. Pasikeitė pavadinimas, tačiau liko geltona ir žalia spalvos. Žilvinas kuriam laikui atsitraukė, o į aktyvų palaikymą grįžo maždaug 2003 m. Geriausiu vadina laikotarpį nuo 2008-ųjų iki klubo žlugimo 2012-aisiais. FBK „Kauno“ sirgalių branduolį tuo metu sudarė 40–60 žmonių, o rekordinėje išvykoje į Panevėžį susirinko apie 80.

„Sakyčiau, 2008-ieji Lietuvos futbolo kultūroje buvo patys geriausi metai. Vilniaus „Žalgiris“ turėjo virš šimto žmonių, mes 40–60, Panevėžio „Ekranas“ apie 50, Klaipėdos „Atlantas“ apie 40. Tiek namuose, tiek išvykose šie sirgaliai palaikydavo savo komandą kiekvieną savaitę.“

2012 m. FBK „Kaunas“ nustojo gyvuoti. Tačiau sirgaliai nepasidavė ir patys įkūrė Kauno futbolo bendruomenės klubą. Žilvinas buvo vienas jo steigėjų. Klubas nuo miesto pirmenybių pakilo iki pirmosios lygos, jame žaidė Ramūnas Macežinskas, Ignas Plūkas ir Mantas Fridrikas. Viskas vyko beveik be pinigų, daugiausia iš idėjos.

FBK „Kaunas“ paliko tuščią vietą ne vien miesto futbole. Dingo klubas, su kuriuo buvo susieta didelė Žilvino gyvenimo dalis. Principą „vienas klubas – vienas gyvenimas“ jis tebelaiko teisingu, todėl dabartinį santykį su „Kauno Žalgiriu“ vadina asmenine kryžkele. „Einu į visas rungtynes, bet žaliai baltų spalvų negaliu užsidėti. Man vis tiek liko geltona ir žalia. Atrodo, kad truputį išduodu, kita vertus, prisidedu prie Kauno futbolo – palaikydamas, rašydamas apie jį, eidamas į stadioną, pirkdamas bilietus.“

Jei ne FBK „Kauno“ žlugimas, veikiausiai Žilvinas nebūtų ir susido-

mėjęs groundhoppingu – kelionėmis po stadionus. Dabar Čempionų lyga Žilvino beveik nebedomina, o vietines rungtynes stadione jis renkasi mieliau nei aukščiausio lygio futbolą televizoriaus ekrane. „Futbolą reikia žiūrėti stadione. Svarbu ne vien tos 90 minučių aikštėje. Kiti sako, kad futbolas prastas, bet juk tai tavo miesto komanda.“

Tad jam rungtynių diena prasideda gerokai anksčiau už teisėjo švilpuką. Į stadiono apylinkes galima ateiti prieš dvi valandas, susitikti su draugais, išgerti alaus, suvalgyti dešrelę ar mėsainį. Po rungtynių galima eiti namo arba pratęsti vakarą mieste. „Man tai gyvenimo būdas. Nesuprantu žmonių, kurie verčiau eina žvejoti, važiuoja į sodą ar kepti šašlykų.“

Prieš pustrečių metų Žilvinas pradėjo futbolo projektą „Tik stadione“. Pirmasis įrašas buvo skirtas prastiems „Kauno Žalgirio“ rezultatams ir treneriui Stankevičiui – Žilvinas surinko statistiką ir bandė parodyti, kas komandoje neveikia. Tačiau pirminė projekto idėja buvo apvažiuoti visų dešimties A lygos komandų stadionus ir įvertinti jų kokybę, atmosferą bei tai, kiek juose kainuoja alus.

„Tik stadione“ jis taip pat skelbdavo artėjančių A lygos turų apžvalgas, rašydavo, kur tą savaitę vyksta rungtynės, ir ragindavo žmones važiuoti į Gargždus, Marijampolę, Vilnių. Projekto šūkis – „Tikras futbolas tik stadione!“ Aprašęs Lietuvos stadionus, Žilvinas pradėjo dairytis plačiau. Su šeima ir taip nemažai keliaudavo, todėl kelionėse aplankydavo ir vietos futbolo rungtynes. Pamažu „Tik stadione“ atsirado pasakojimų apie užsienio stadionus, jų aplinką, sirgalius ir rungtynių dienos kultūrą.

Kaip pavyzdį jis pasitelkia Lenkijos Zabžę, Klaipėdos dydžio miestą, kuriame į vietos komandos rungtynes nuolat susirenka virš 25 tūkstančių žmonių. „Jie eina žiūrėti futbolo, nes tai jų miesto komanda. Tokia mano mintis ir yra – sudominti ir pritraukti lietuvius į mūsų stadionus.“

Žilvinas yra suorganizavęs penkias keliones su draugais. Kartu jie vyko į Švediją, Lenkiją, Čekiją, Daniją ir Angliją. Tokios išvykos turi ir trūkumą –bare pasitaiko užsisėdėti tiek, kad stadioną tenka pasiekti bėgte. Apskritai Žilvinui labiausiai patinka tos kelionės, per kurias galima pamatyti dvejas rungtynes. Dėl vienų skristi gaila, o trejos per trumpą laiką jau paverčia kelionę lakstymu tarp stočių ir stadionų.

Paklaustas apie geriausią iki šiol aplankytą vietą, pirmiausia mini Prahos „Slavia“. Stadionas talpina apie 18 tūkstančių žiūrovų, o aktyvioji tribūna, jo vertinimu, sukuria vieną geriausių palaikymų Europoje. Ne mažiau svarbi ir fanų zona aplink stadioną. „Dvi valandos prieš rungtynes ten pro žmones nepraeisi. Stovi dešimt ar penkiolika kioskų, kepa mėsą, dešreles, burgerius, pardavinėja alų. Ten vyksta gyvenimas.“

Žilvinui artimiausias agresyvesnis lenkiškas palaikymo stilius, kuriame yra ir skandavimo, ir dainavimo. Lenkijoje jis jau yra aplankęs dvylika stadionų. Dabar labiausiai norėtų patekti į Krokuvos derbį tarp „Wisła“ ir „Cracovia“. Vokietijoje norėtų aplankyti Magdeburgą ir Dresdeną, o Anglijoje laukia progos pamatyti „Millwall“ ir „West Ham“ rungtynes. Pastarasis mačas svarbus dėl seno Žilvino susidomėjimo britų futbolu ir casual kultūra. Jo teigimu, FBK „Kauno“ sirgaliai pirmieji ją atvežė į Lietuvą. „Dabar matau jaunuolius su „Gazelle“ ar „Samba“ kedais ir galvoju: mes prieš

dvidešimt metų juos nešiojome, o jie dabar pradėjo.“

Su kitais groundhopperiais Žilvinas bendrauja nedaug. Stebi kelis tinklaraščius ir paskyras, tačiau kelionėse nepuola ieškoti bendraminčių. Dalis groundhopperių, jo akimis, yra vyresni žmonės, nebūtinai susiję su ultrų kultūra.

Groundhoppingą jis skirsto į kelias grupes. Vieni keliauja tik į aukščiausio lygio futbolą – juos juokais vadina pižonais. Kiti renkasi vidutinio lygio klubus. Tikriausiais groundhopperiais laiko tuos, kurie važinėja po kaimus, trečios, septintos ar dar žemesnės lygos stadionus, kur rungtynes stebi šeši žmonės ir šuo.

Pats save Žilvinas priskiria vidurinei grupei. Po tuščias ir prastos būklės aikštes važinėti nenori, nes panašaus futbolo per gyvenimą pakankamai matė Lietuvoje. Labiausiai domina 10–20 tūkstančių vietų stadionai, kurie per rungtynes būna pilni.

„Man svarbu, kas dedasi aplinkui. Tai, kas vyksta aikštėje, sudaro gal 10–15 procentų kelionės tikslo. Aš mėgstu futbolą – į rankinį, krepšinį ar tinklinį taip nevažiuočiau. Bet kartais įdomiau viską susiplanuoti, nuvažiuoti, apeiti stadioną, pamatyti aplinką, o 75-ą minutę jau galvoju: gerai, galim baigti, viską, ką norėjau, jau pamačiau.“

Pradėjęs dažniau keliauti, Žilvinas daugiau dėmesio skiria stadionų architektūrai. Prieš kelionę pasidomi, kada stadionas pastatytas, kiek kainavo, kiek kartų rekonstruotas. Taip atrado škotų architektą Archibaldą Leitchą, projektavusį daugelį senųjų

Didžiosios Britanijos stadionų ir jų tribūnų. Per daugiau kaip šimtą metų šie stadionai daug kartų rekonstruoti, todėl pirminį architekto sumanymą

dažnai primena tik mūriniai fasadai ar raudonų plytų fragmentai. „Įdomu pabūti stadione, kuriame jau 120 metų per sezoną įvyksta po penkiasdešimt rungtynių ir jis vis dar veikia.“

Nors vertina senų stadionų istoriją, romantizuoti nepatogumų nenori. Stadionas, jo nuomone, turi turėti stogą ir švarias kėdes. Žmonės ateina gerai praleisti laiko, o ne kentėti vėją ar sniegą.

Kiekviename aplankytame stadione Žilvinas stengiasi nusipirkti klubo ženkliuką. Kai kurie Lenkijos klubai gamina beveik blyno dydžio ženkliukus, o Britanijoje jie būna maži. Ženkliukai svarbūs ir dėl FBK laikų. Tuomet sirgaliai juos užsakė Anglijoje, nes Lietuvoje tinkamų niekas negamino. Vieną seną FBK ženkliuką Žilvinas tebeturi iki šiol. Be ženkliuko, kelionėje reikia paragauti vietinės dešrelės ir išgerti vieną ar kitą gėrimą.

Kauno, kaip išskirtinai krepšinio miesto, įvaizdis Žilvinui nepatinka. Kadaise futbolo fanai juokdavosi iš krepšinio palaikymo, kai aktyviose tribūnose susirinkdavo penkiolika ar dvidešimt žmonių. Dabar jis labiau draugiškai pavydi, negu pyksta, žiūrėdamas į tai, ką sukūrė „Ryto“ ir „Žalgirio“ sirgaliai, kiek žmonių važiuoja į išvykas ir kaip išaugo pati palaikymo kultūra.

Futbolo stadione situacija kitokia. Dalis žiūrovų ilgai vaikšto ieškodami vietos, nesupranta, kas vyksta tribūnose, o prasidėjus rungtynėms sėdi lyg teatre. „Gal tai ne tiek pyktis, kiek liūdesys. Žmonės ateina į mūsų stadioną ir nežino, kur atėjo. Dvidešimt minučių vaikšto pirmyn atgal, kol susiranda vietą.“

Nemokamus bilietus Žilvinas vertina nevienareikšmiškai. Neaišku, ar žmogus sugrįš, kai už bilietą reikės mokėti, kita vertus, geriau stadione matyti du

tūkstančius naujų žiūrovų negu penkis šimtus tų pačių. Kito būdo auginti auditoriją jis nelabai mato.

Skirtumą gerai parodo Gargždai. Vadinami futbolo miestu, tačiau į futbolo rungtynes ateina penki šimtus žmonių. Atsiradus krepšinio komandai, į jos rungtynes susirinkdavo apie 1300 žiūrovų. Žilvinas svarsto, gal viską paaiškina tai, kad krepšinis žaidžiamas po stogu. Juk arena prisipildo ne tik tada, kai atvyksta „Žalgiris“. Didžiausia problema, jo nuomone, yra ne vien futbolo kokybė. Lietuviai futbolą mėgsta, tačiau dažnai pripažįsta tik aukščiausio lygio varžybas. Vietinis futbolas laikomas kažkuo kitu, nors žaidimo principai nesikeičia.

Susidomėjimo nedidina ir prasti rezultatai. Europinių rungtynių laukiama visus metus, tačiau ištraukus burtus Lietuvos klubų sezonas dažnai baigiasi po dviejų savaičių.

Rinktinės palaikymą Žilvinas vertina visiškai kitaip negu jos rezultatus. Po daugybės nelaimėtų rungtynių norisi vieno paprasto dalyko – pergalės, nesvarbu prieš ką. „Tai blogiausia komanda pasaulyje, kuri turi geriausią palaikymą. Fantastika, ką daro Vyčio tribūna vien iš entuziazmo, ultrizmo, patriotizmo.“

Futbolo per televizorių Žilvinas žiūri nedaug. Po FBK „Kauno“ žlugimo pradėjo dažniau sekti Anglijos „Premier“ lygą ir pasirinko Londono „Tottenham Hotspur“. „Pasirinkau šiuo metu blogesnę komandą negu Lietuvos rinktinė. Tada pagalvoji apie žmones, kurie palaiko komandas, niekada gyvenime nieko nelaimėjusias ir žaidžiančias antroje lygoje. Čia irgi kosmosas.“

Tarptautiniuose turnyruose nuo 1986 m. pasaulio čempionato jis palaiko Angliją. Tačiau televizija niekada nepakeis stadiono.

Karas Ukrainoje tęsiasi. Birželį fronte žuvo kovinę užduotį vykdęs lietuvis karys savanoris

Ignas Kailius. Iliustraciją, skirtą atminti Marijampolės „Sūduvos“ dublerių komandoje anksčiau rungtyniavusiam didvyriui, sukūrė Agnė Žiūkaitė (agneziukaite.com).

Kviečiame pagerbti Igno Kailiaus atminimą pervedant lėšų jūsų pasirinktam fondui ar iniciatyvai, padedantiems Ukrainos kariams ir civiliams. Mūsų pasirinkimą rasite nuskenavę QR kodą.

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

VASARA KAUNE TURININGA – EŽERAS VOS UŽ KELIŲ STOTELIŲ, O GRĮŽUS Į MIESTĄ LAUKIA KONCERTAI, PARODOS IR KITI KULTŪRINIAI POTYRIAI. DAUGIAU

ĮVYKIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE

KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 09 06

Paroda „kartu skirtingais keliais“.

Grupė „Keturios“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės Aušra Andziulytė, Elena BalsiukaitėBrazdžiūnienė, Aušra BarzdukaitėVaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.

Agnės Taliūtės kuruojama paroda yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės istoriją, siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.

Iki 09 28

Paroda „Švietimas

Laikinojoje sostinėje“

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28B

Susipažinti su Laikinosios sostinės švietimo istorija paroda kviečia per autentiškus archyvinius dokumentus, eksponatus ir išskirtinę vizualinę patirtį – vaizdo įrašą, kuriame atgiję mokinių portretai leidžia iš arti pajusti laikmečio dvasią bei nuotaiką.

Iki 07 19

Aria Shahrokhshahi

paroda „Wet Ground“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Britų ir iraniečių kilmės menininko projektas, plėtojamas nuo 2019 metų, remiasi asmenine patirtimi savanoriaujant Ukrainoje.

Vengdamas sensacingumo, autorius renkasi artumo ir įsiklausymo perspektyvą, atskleisdamas, kaip ilgalaikis smurtas formuoja kasdienybės ritmą bei žmogaus būties trapumą.

07 03–07 25

Artūro Žilinsko paroda

„Pavidalai“

Galerija „Drobė“, Drobės g. 62-308

Parodoje pristatomos bronzinės skulptūros, eksponuojamos ant deginto ąžuolo postamentų. Kūriniuose autoriaus pasąmonėje gimę vaizdiniai persipina su gamtos motyvais ir sentimentalumu, ieškant naujų formų tradicinėse skulptūros medžiagose.

Antradienis, 07 07, 20:00

Grupės „Hurts“ koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

Elegantiškos melancholijos meistrai iš Mančesterio pirmą kartą pasirodys romantiškoje Dainų slėnio erdvėje. Po devynerių metų pertraukos į Lietuvą grįžtantis duetas žada įtaigų synth-pop ir elektronikos derinį, gilius tekstus bei sau būdingą teatrališką estetiką.

07 05–07 06

Jubiliejinis festivalis

„Operetė Kauno pilyje“

Prie Kauno pilies, Pilies g. 17

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Vienas ryškiausių Kauno vasaros kultūros reiškinių mini savo 25-ąją sukaktį ir kviečia į du iškilmingus vakarus po atviru dangumi. Liepos 5 d. programa „Operų ir baletų gala“ bus skirta scenos menų didybei. Liepos 6-ąją pilies prieigas užpildys operečių ir miuziklų melodijos, o 21 val. atlikėjai kartu su žiūrovais tradiciškai giedos „Tautišką giesmę“. Abu jubiliejinius koncertus lydės Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras, choras bei baleto trupė.

Antradienis, 07 07 / 07 21 / 07 28, 18:00

Pasidainavimai

su „Kadujo“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Ansamblio archyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka tęsia tradicinius susibūrimus dainuojant senąsias sutartines ir visų pamėgtas lietuvių liaudies dainas. Sutartinių giedotojų ansamblis „Kadujo“ (vadovė dr. Laura Lukenskienė) gyvuoja nuo 2008 m. ir pastaraisiais metais daug improvizuoja, kuria modernias sutartinių interpretacijas.

LIEPA

KALENDORIUS

Trečiadienis, 07 08, 19:00

Gintės Preisaitės ir Marijos Kovačević koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Bendradarbiaujant su festivaliu „Gražuolė Smegduobė“, KMN pristato dviejų dalių šiuolaikinės muzikos vakarą. Kopenhagoje kurianti Gintė Preisaitė solo pasirodyme fortepijono, balso ir elektronikos garsais brėš ribą tarp atminties ir fantazijos. Smuikininkė Marija Kovačević pasitelks sulūžusius instrumentus bei jų fragmentus, kurdama netikėtas garsines situacijas.

07 09–09 06

nakties“

Projektų erdvė „Avietė“, Zanavykų g. 25

Įkvėpta Janinos Degutytės laiškų, paroda tyrinėja nematomą draugystės darbą ir bendrystės galią. Skirtingų kartų menininkų, poečių bei aktyvisčių balsai čia susijungia į ryšių tinklą, kuriame sapnai apie meilę ir laisvę tampa pasipriešinimo įrankiu vienatvei bei sustabarėjusioms struktūroms. Paroda, kuruojama Agnės Bagdžiūnaitės, kalba apie tai, ko laukiame, fantazuojame ar bijome kartu, nors dažnai manome, kad tai išgyvename po vieną.

07 13–07 27 paroda atostogaus.

Ketvirtadienis, 07 09, 19:00

Ansamblio „Sans Frayeur“ koncertas

„Jausmo architektūra“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Baroko muzikos ansamblis

„Sans Frayeur“ kviečia tyrinėti, kaip XVII a. skambesius patiria šiuolaikinis žmogus. Ankstyvojo baroko vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai šiame koncerte tampa erdve dialogui – renginio formatas numato vietas tiek sėdintiems, tiek norintiems judėti kartu su muzika.

Penktadienis, 07 10, 12:00

Susitikimas su rašytoja

Aušrine Tilinde

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

A. Tilindės archyvo nuotr.

Geriausios metų knygos vaikams

„Po šimts pypkių, seneli!“ autorė kviečia mažuosius susipažinti su pasiučiausiu personažu – seneliu Bernardu. Renginio metu vaikai ne tik išgirs knygos atsiradimo istoriją, bet ir patys bandys sukurti nutrūktgalvišką pasakojimą.

Penktadienis, 07 10, 19:30 Festivalis „Camino Lituano“: „Nuo Baroko iki Roko“

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Italų duetas – smuiko virtuozas

Davide De Ascaniis ir pianistas bei vokalininkas Alessandro Fiorentin – pristato novatorišką klasikos ir populiariosios muzikos sintezę. Scenoje skambės net trys skirtingi smuikai (akustinis, elektroninis ir anglies pluošto), o programa varijuos nuo virtuoziškų baroko partitūrų iki roko ir džiazo improvizacijų.

Penktadienis, 07 10, 18:30 Šokių džemas „Džemas pas Maironį“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Muziejaus 90-mečio proga poeto sodą užlies gatvės šokių energija. Maironio lietuvių literatūros muziejus kartu su „Kaunas City Poppers“ kviečia visų stilių šokėjus ir žiūrovus į vasarišką džemą, kuriame skambės breakbeat, funk, disco bei hip-hop ritmai.

Šeštadienis, 07 11, 20:00 Grupės HAEVN koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

HAEVN archyvo nuotr.

Nyderlandų grupė HAEVN garsėja kino estetikos įkvėptu skambesiu, švelniais vokalais ir emocingomis aranžuotėmis, kuriančiomis itin intymią atmosferą. Dainų slėnyje grupė pasirodys kartu su styginių kvartetu.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 07 12, 18:00

Pažaislio muzikos

festivalis: „Lukas

Geniušas groja

Schumanną, Bizet ir Lisztą“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Pianisto rečitalis apjungs tris romantizmo epochos viršūnes: nuo vidinių R. Schumanno konfliktų „Davidsbiundlerių šokiuose“ iki prancūziškos G. Bizet lyrikos. Koncertą vainikuos virtuoziškasis F. Liszto „Mefisto valsas“ Nr. 1 –užburiantis muzikinis pasakojimas apie pagundą ir ekstazę.

Pirmadienis, 07 13, 20:00

„Pamatyk kine“: „Šių dienų apokalipsė“ (Final

Cut)

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo

Pirmadienis, 07 13 / 07 20 / 07 27, 18:00

Literatūriniai piknikai

„Meilės istorijos parke“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Jau penktą vasarą biblioteka kviečia į literatūrinius pasimatymus po atviru dangumi. Kiekvieną pirmadienį parko lankytojų lauks pokalbiai su lietuvių autoriais apie kūrybą, knygų leidybos užkulisius bei naujausių romanų ištraukų skaitymai.

Vieną geriausių visų laikų filmų apie Vietnamo karą žiūrovai išvys specialioje versijoje, restauruotoje 4K formatu. Francio Fordo Coppolos epas pasakoja apie leitenanto Vilardo kelionę ieškant paslaptingojo pulkininko Kerco, kuri pamažu tampa košmariška dvasine transformacija.

Antradienis, 07 14, 18:00

Joga vaikams

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos

Dainavos parko skaitykla

Vaikų jogos mokytoja Raminta kviečia 4–7 metų mažuosius į nuotykį, kuriame lavinama vaizduotė, mokomasi taisyklingo kvėpavimo ir emocijų pažinimo. Užsiėmimo metu vaikai per žaidimą mokysis dėmesingumo ir kūno koordinacijos (rekomenduojama turėti savo kilimėlį ir vandens).

Nuo 07 15

Paroda „Šv. Elmo ugnies beieškant. In memoriam Kęstučiui Lupeikiui“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 ir „Čiurlionio galerija“, A. Mackevičiaus g. 27

Dviejų dalių paroda skirta tapytojo, architekto, grupės „Angis“ nario Kęstučio Lupeikio (1962–2023) atminimui. „Meno parke“ savo kūrinius pristatys R. Nemeikšis ir R. Gailiūnas, o A. Mackevičiaus g. erdvėje – H. Čerapas, J. Gasiūnas, E. Markūnas, čia bus eksponuojami ir K. Lupeikio darbai. Bendražygiai sako – paroda nėra retrospektyva, veikiau dabarties analizė.

Antradienis, 07 14, 19:00

Vilniaus kariljono

festivalis: „Opera

virš Lietuvos“

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Svečiai iš Pietų Korėjos Minjin Oh ir Kiru Shin kariljonu atliks

W. A. Mozarto, G. Verdi, R. Wagnerio arijas bei fragmentus iš V. Klovos „Pilėnų“.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 07 15, 18:00

Simono Jazavitos

knygos „Didieji

Lietuvos istorijos mitai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos Dainavos parko skaitykla

Manto Golubevo nuotr.

Naujasis Kauno miesto muziejaus vadovas dr. Simonas Jazavita kviečia diskutuoti apie giliai įsišaknijusius mūsų praeities mitus. Nuo Vytauto Didžiojo karūnos iki SSRS okupacijos paslapčių – autorius populiariai ir argumentuotai nagrinėja klausimus, kurie iki šiol kaitina aistras per kiekvieną šeimos šventę.

Trečiadienis, 07 15, 19:30 „Gertrūdos vasara“: Neda Malūnavičiūtė ir Richardas Banys

Marijonų vienuolyno kiemelis, Šv. Gertrūdos g. 22

Ciklas „Gertrūdos vasara“ kviečia į vieną jaukiausių Kauno erdvių, kurioje šįkart skambės Nedo Malūnavičiūtės ir pianisto Richardo Banio programa.

Atlikėjai žada itin atvirą muzikinį pokalbį, kuriame susipina asmeniškos istorijos, meistrystė ir džiazinė improvizacija.

Ketvirtadienis, 07 16, 18:00 Haroldo ir grupės roko muzikos koncertas

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Atlikėjų archyvo nuotr.

Trys profesionalūs muzikantai, draugaujantys nuo vaikystės, į skaityklos terasą atveža tikrą, gyvą energiją be jokių fonogramų.

Haroldas Meilius, Tautvydas Mažeikis ir Ąžuolas Orantas atliks geriausius roko, poproko ir kantri muzikos kūrinius.

Ketvirtadienis, 07 16, 22:30

„Romuvos“ lauko kinas: „Pusryčių klubas“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Penki visiškai skirtingi moksleiviai šeštadienį priversti kartu atlikti bausmę mokyklos bibliotekoje.

Pamažu stereotipai ima byrėti, o atviri pokalbiai atskleidžia, kad juos sieja kur kas daugiau, nei atrodė iš pradžių.

Režisieriaus Johno Hugheso kultine tapusi 9-ojo dešimtmečio klasika jautriai ir su humoru pasakoja apie paauglystę, tapatybės paieškas bei norą būti suprastam.

Penktadienis, 07 17, 18:00

Vinilų perklausa

„Vinyl Only“

Kauno menininkų namų amfiteatras, V. Putvinskio g. 56

„Taškai“ kartu su KMN kviečia į analoginio garso vakarą, kuriame muzika gros tik iš vinilinių plokštelių. Kiekvienas raginamas atsinešti savo mėgstamą plokštelę ir kartu patirti tą ypatingą adatos prisilietimo prie vinilo magiją.

Penktadienis, 07 17, 14:00

Botaninė šventė

„Kvapų naktis 2026“

VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

VDU Botanikos sodo nuotr.

Šių metų šventės raktinis žodis –BALTA. Lauks aromatingų augalų pažinimas mokslo kiemelyje, masinis linijinių šokių performansas rožyne, „Kūrybos podiumo“ mados pristatymai bei edukacijos visai šeimai, o vakarą vainikuos svaiginantis koncertas.

Nuo

Filmas „Odisėja“

(The Odyssey) Kino teatrai

Kadras iš filmo

Oskaro laureatas Christopheris Nolanas pristato monumentalią mitologinę kelionę, įkvėptą Homero epo. Mattas Damonas įkūnija Odisėją, dešimtmetį kovojantį su dievų kerštais ir sirenomis, kol namuose Penelopė (Anne Hathaway) kovoja su negailestingu laiku ir sosto siekiančiais piršliais.

Šeštadienis, 07 18, 20:00

Lenny Kravitz koncertas

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Keturių „Grammy“ statulėlių laimėtojas Lenny Kravitz grįžta į Kauną. „Žalgirio“ arenoje skambės ne tik naujausia kūryba, bet ir visiems puikiai pažįstami hitai: „Fly Away“, „Are You Gonna Go My Way“ bei „American Woman“.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 07 19, 17:00

Pažaislio muzikos

festivalis: „Naktis, paukščiai ir barokas“

Senoji Zapyškio bažnyčia, Vytauto g. 1, Zapyškis, Kauno raj.

Šveicarijoje gyvenanti dainininkė

Emilė Ribokaitė (sopranas) ir kamerinis ansamblis „AR’s Musica“ kviečia į muzikinę kelionę po gražiausius senosios muzikos puslapius. Unikalioje Nemuno pakrantės gotikoje skleisis A. Corelli, J. S. Bacho ir A. Vivaldi kūrybos magija.

Ketvirtadienis, 07 23, 19:00 Grupės SHWR koncertas KKC Terasa, Kęstučio g. 1

Kipro Štreimikio nuotr.

Ciklas „Mūzos vasaroja“ pristato vieną ryškiausių jaunosios kartos alternatyvios scenos vardų. M.A.M.A. apdovanojimą pelniusi grupė SHWR meistriškai jungia hiphopo, funko, džiazo ir roko skambesį, kurį kauniečiai jau spėjo pamilti po sėkmingo kolektyvo pasirodymo „Eurovizijos“ atrankose.

Trečiadienis, 07 22, 11:00

Dirbtuvės „Popkultūra, medijos ir tikrovė kūrybiniame rašyme“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Programos „Trenksmas 2026“ svečias režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevoj pristatys savo kūrybinio rašymo metodus. Dirbtuvių dalyviai mokysis, kaip socialiniai tinklai, žiniasklaida ir kasdienybės įvykiai gali tapti dramaturgine medžiaga, paverčiant aktualius visuomenės reiškinius meninėmis idėjomis. Nepamirškite iš anksto užsiregistruoti.

Ketvirtadienis, 07 23, 20:00 Grupės „kamanių šilelis“ koncertas

Kauno jachtklubas, R. Kalantos g. 124

Vinco Čygo nuotr.

„kamanių šilelio“ dainų žodžiai skamba lyg jautrus pokalbis tarp žmogaus ir gamtos, o jų naudojami gyvi instrumentai bei netikėti garsiniai peizažai kviečia ne tik klausytis, bet ir patirti. Marių vėjui susitikus su iki skausmo pažįstamomis istorijomis apie meilę, laisvę ir savęs ieškojimus, grupės kūryba žada palikti gilų ir tvarų vasaros įspaudą.

Ketvirtadienis, 07 23, 19:00

Pasišokimai su folkloro grupe „Medetka“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Dueto achyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka visą vasarą kviečia į pasišokimus su folkloro muzikos duetu „Medetka“. Kartu grojantys armonikierius Vidmantas ir smuikininkė Rūta žada supažindinti su pagrindiniais valso, fokstroto, polkos žingsneliais, pamokyti populiariausių aukštaičių, žemaičių, sūduvių ir kitų etnografinių regionų šokių.

Šeštadienis, 07 25, 14:30

Kauno aviacijos šventė

S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas, Veiverių g. 132

Vienas ryškiausių vasaros renginių tradiciškai kyla į dangų istoriniame aerodrome. Programoje susipins turtingas šalies aviacijos paveldas ir kvapą gniaužiantys šiuolaikinių akrobatinių skrydžių meistrų pasirodymai.

Šeštadienis, 07 25, 19:00

TOPLYGA: FK „Kauno Žalgiris“ – FK „Sūduva“

Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5

Tiek prirašėme apie futbolą šiame žurnalo numeryje, kad negalime nepakviesti pasižiūrėti rungtynių gyvai.

Sekmadienis, 07 26, 15:00

Kolektyvinė šokio akcija „Vėtrų kalno diena“

Nemuno sala

Kaunas jungiasi prie tarptautinio judėjimo, įkvėpto Kate Bush hito „Wuthering Heights“. Nemuno sala vienai dienai pavirs raudonų suknelių jūra, kurioje dalyviai kartu atliks originalią dainos choreografiją. Šokio patirtis nebūtina – svarbiausia bendrystė ir laisvė judėti.

Daugiau informacijos apie repeticijas: kmn.lt.

LIEPA

KALENDORIUS

Antradienis, 07 28, 20:00

Kazimiero Likšos ir grupės koncertas

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Domo Rimeikos nuotr.

„Po paskutinio koncerto dar kartą įsitikinau, jog pasirodymai su visa grupe – patys stipriausi“, – sako atlikėjas, kviesdamas į jaukų vasaros vakarą po atviru dangumi. Kazimiero Likšos kūryba Kaune visada randa ypatingą atgarsį, o dainuojantys gerbėjų balsai tapo neatsiejama jo koncertų dalimi.

Trečiadienis, 07 29, 20:00

Grupės „Galèra“ koncertas

Kauno menininkų namų amfiteatras, V. Putvinskio g. 56

Grupės archyvo nuotr.

Trečiadienis, 07 29, 15:00 ir 18:00

Dokumentinio kino

seansai archyve

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28 B

Archyvo kino salytėje bus rodomi du dokumentiniai filmai, skirti

Kauno urbanistikai: „Architektas Edmundas Alfonsas Frykas“ bei „Kauno laiptai ir keltuvai“. Tai pusvalandžio trukmės pasakojimai apie miesto veidą formavusias asmenybes ir unikalius inžinerinius sprendimus. Nepamirškite iš anksto užsiregistruoti.

Grupė „Galèra“ kviečia į šią vasarą vienintelę progą Kaune gyvai patirti naujausią jų albumą „GARSU“. Jų kūryba – tai kolektyvinis muzikinis koliažas, kuriame susitinka nostalgiškas, gramofono plokštelę primenantis skambesys ir modernūs ritmai.

Ketvirtadienis, 07 30, 19:00

Joseph Pepe Danza

koncertas „Zen garsai“

Kauno jachtklubas, R. Kalantos g. 124

Iš Urugvajaus kilęs multiinstrumentalistas ir zen praktikas Joseph Pepe Danza, žinomas kaip virtuozo Estas Tonne komandos narys, pirmą kartą kviečia į išskirtinį vakarą Kauno jachtklube. Po atviru dangumi, apsupti pušų ir marių vandens, lankytojai girdės japoniškos shakuhachi fleitos garsus.

Penktadienis, 07 31, 19:00 Martyno Levickio ir „Mikroorkéstra“ koncertas

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Akordeonistas Martynas Levickis į Kauną atvyks su styginių kvartetu. Programoje klausytojų laukia meistriška kelionė per skirtingas epochas ir nuotaikas: nuo W. A. Mozarto klasikos bei aistringų A. Piazzollos ritmų iki paties M. Levickio bei šiuolaikinių kompozitorių G. Hermosos ar F. Angelio kūrinių.

Penktadienis, 07 31, 17:30

Tyliojo skaitymo knygų

klubas

„Coco’s Cafe“, M. Daukšos g. 27

Paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį Ąžuolyno bibliotekos atstovė Donata Bocullo kviečia į susitikimus, skirtus iš naujo įsimylėti rašytinį žodį. Tai netradicinis knygų klubas, kuriame dalyviai buriasi ne aptarinėti vieno bendro kūrinio, o tyliai skaityti savo pasirinktas knygas vienas šalia kito. Po bendro skaitymo laiko įspūdžiai persikelia į jaukias diskusijas.

Penktadienis, 07 31, 22:00

Japoniškas lauko kinas: „Perfect Blue“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Japonišką vakarą pradės autentiška žalioji arbata bei desertas, o sutemus žiūrovai bus kviečiami į kultinio anime „Perfect Blue“ seansą. Satoshi Kono režisuotas psichologinis trileris pasakoja apie popdainininkę Mimą, kurios karjeros posūkis įtraukia į nerimą keliantį realybės ir tapatybės labirintą. Iki šiol vienu svarbiausių anime filmų laikomas kūrinys žavi drąsia forma ir hipnotizuojančia atmosfera.

LIEPA

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Agnė Abromaitytė, Agnė Žiūkaitė, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Aušrinė Kurgonaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura, Vytis Mantrimas.