KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 06

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KVANKA

GRĄŽINTI SKOLĄ GAMTAI

SKRYDIS PER KAUNO KULTŪROS LAUKĄ

SKRAIDANTYS

SABONIAI IR

NAUJOJI JOGA

TEN, KUR NĖRA VIETOS RUTINAI SAMURAJUS STASYS: BALANDININKO KELIAS

BŪTI ORE?

VIENA BIRŽELIO DIENA

Šeštą ryto tikras kaunietis, kuris pagal zodiako ženklą, be abejo, yra vieversys, atplėšia langą ir įsijungia „Merlin“ programėlę. Kol prie kavos lesa sausainius „Gaidelis“, programėlė fiksuoja musinukę, strazdą ir elementarųjį žvirblį – visi savi.

Kaunietis, kadangi tikras, yra šančiovskas. Papusryčiavęs jis šoka ant dviračio – ech, smagu būtų ta pirmoji vaikiška „Kregždutė“, bet būkim realistai – maukšlinasi šalmą ir skrieja į darbus. Pakeliui pamojuoja sparnuotam gatvės meno piešiniui „Jis ir Ji“ (aut. Gražvyda Andrijauskaitė).

Patupėjęs kelias valandas savo inkile verslo centre ir užsukęs į „Kolibrį“ skaitinių atostogoms (kaip tik nauja „Gegutė“ atskrido, valio!), jis šutina pietauti – šiandien penktadienis, tad galima sau leisti firminį „Pelėdinės“ mėsainį. Laukdamas susifeistaimina su pusbroliu, kuris dirba vairu ir šiandien pietauja Ateities plente esančiame

Papūgų bare. Per tą čiauškesį neįmanoma susikalbėti.

Dar pora meilų, ir savaitė – baigta. Lyg tyčia pakeliui „Genys Taproom“, mūsų šančiovsko kaimynų gaminių svetainė Laisvės alėjoje. Su bendradarbiais skubiai šaukiamas konsiliumas (visai kaip prie klinikų stovinti

Stasio Žirgulio skulptūra, kurios mažesnę versiją dabar pamatysite

Kalniečių parke) ir sukamas vakaro planas, periodiškai nuverkiant, kad „Lizdas“ jau užsidarė.

„Svarbiausia nebaigti „Juodvarniuose“, –konstatuoja tikras kaunietis, pasižadėjęs šeimai šeštadienį aplankyti Lietuvos zoologijos sodą, nors pačiam mielesnis Tado Ivanausko zoologijos muziejus, nes ten niekas nečiauška, o vaikystėje dar ir medžiagines šliures duodavo. Čiužu čiužu kaip pingvinai.

Juostelė ima suktis pašėlusiu greičiu –garsėjanti muzika, blykčiojančios šviesos, niekur nevedantys pokalbiai… Kaunietis atsipeikėja Pelėdų kalne, labiau prakutusio bendradarbio viloje su vaizdu už milijoną. Tenka ropoti namo – jau švinta, galvoje taip pat, tad pamažu vaizdas fokusuojasi, ir kaunietis pastebi medžiuose iškeltus inkilus, siaubingai primenančius aplink jo biurą išsidėsčiusius Kauno centro pastatus. Tie menininkai…

Kirsdamas Ąžuolyną, kaunietis sutinka tuziną smalsuolių – iškėlę viršun telefonus, šie tarpusavyje šnibždasi kažką apie „Genį“. Ar jie penktadienį buvo susitikę? Išsitraukia telefoną, kuriame „Merlin“ sufleruoja, kad ryto koncerto solistas – vidutinis margasis genys. Ilgaliežuvis, uždavęs toną visam birželio žurnalui, kurį tikras kaunietis tikrai nusičiups išėjęs į miestą. Tik prieš tai truputėlį pasnaus. Šiandien kelsis tik su trečiais gaidžiais, o po neišvengiamo zoologijos sodo būtinai nusiridens iki „Vištos puode“ kotletukų.

SKRYDIS PER KULTŪROSKAUNO LAUKĄ

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

SVETLANOS BATUROS NUOTR.

Vieną saulėtą balandžio šeštadienį

dykaduoniavau įsipatoginusi pakrantės bare „Upė Teka“, žiūrėdama į M. K. Čiurlionio tiltu važiuojančius automobilius. Į realybę sugrąžino

žurnalo bendradarbės Kotrynos balsas –mindama pro šalį ji stabtelėjo ir papasakojo, kad ankstyvą šeštadienio rytą su Aiste PtašinskaitePaukšte Ąžuolyne stebėjo paukščius. Tuomet abi pagalvojome – koks gražus sutapimas. Paukštė stebi paukščius. Ir štai aš Aistės kabinete, kalbinu ją apie skrydžius per Kauno kultūros lauką, kasdienybę tarp bendruomenių ir kūrybos bei miestą, kuriame kultūra tapo darbu.

Aiste, iš kur atskridai gyventi į Kauną – ir kokie buvo tarpiniai nutūpimai?

Esu kilusi iš Seredžiaus, kuris yra Jurbarko rajone, tarp Nemuno ir Dubysos, – labai gražus miestelis su piliakalniu. Trylika metų gyvenau Šiauliuose, kiek vėliau išsikėliau sostinėn – ten mokiausi, dirbau, o į Kauną atvažiavau kurti šeimą.

O kaip atsiradai kultūros lauko epicentre? Papasakok, koks tavo ryšys su menu, kultūra ir pačiu Kauno miestu. Tiesą sakant, iki galo ir pati nelabai žinau – net nenumaniau, kad kada nors siesiu gyvenimą su kultūra. Studijavau socialinį darbą ir ilgai dirbau su bendruomenėmis, įvairiomis socialinėmis grupėmis – tuo metu kultūroje aktyviai nedalyvavau, o ir šeima su tuo niekaip nesusijusi.

Tačiau atsikrausčiusi į Kauną ir paauginusi vaikus ilgainiui panorau ieškoti naujų veiklų ir… savęs. Netyčia po akimis pasimaišė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Projektas buvo dar tik ruošiamas, ieškota žmonių, galinčių dirbti su bendruomenėmis – burti kaimynus ir panašiai. Radome bendrą kalbą, įsidarbinau. Ir galiausiai didžiuliais mostais nuskridau iki pat kultūros.

Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad projektas „Kaunas 2022“ sužadino mano smalsumą ir užaugino meilę Kaunui. Dabar turbūt kiekviename Kauno mikrorajone žinau bent po kelias vietas, kurios nustebina dažną vietinį ir kuriose galima ką nors gražaus sukurti.

Kultūros sostinės metams pasibaigus, mano veiklos smarkiai nepasikeitė – vis dar aktyviai sukuosi ir kultūros, ir bendruomenės būrimo iniciatyvose.

Kaip, tavo akimis, pastaraisiais metais pakito Kauno kultūrinis gyvenimas – ar jauti tokį patį pulsavimą, o gal visgi kažko trūksta? Dabar visi Kaune gyvena kur kas labiau subalansuotai – išsigrynino metų kalendorius, iniciatyvos atsistojo ant kojų, o kartu, atrodo, sutvirtėjo tarpusavio bendravimas ir ryšys. Kiekvienas jaučiasi atsakingas už kitą. Pavyzdžiui, jeigu planuoju savo renginius, visada pamąstau: gerai, šį savaitgalį vyksta Kauno literatūros savaitė, tada „Contempo“, o po to „Audra“ – vadinasi, reikėtų pasistengti nesidubliuoti, rasti kitą datą. Tiesiog norisi pasidžiaugti, kad Kaune atsirado labai gražių naujų tradicijų.

Gal tik norėtųsi turėti daugiau neformalių erdvių, kuriose žmonės galėtų burtis, išreikšti save ir tiesiog eksperimentuoti. Ir tai neturėtų tapti grand dalykais ar festivaliais –labiau tiesiog pirmais kartais, kai gali leisti sau suklysti. Žinau, kad turime socialinį centrą „Emma“ ir „Paraką“, bet labiau kalbu apie paties miesto pastangas. Sakysite, yra Kauno menininkų namai, bet mes neturime tiek fizinių erdvių ir esame ribojami biudžetinės įstaigos statuso.

Nesupraskite manęs neteisingai –labai smagu, kad miesto festivaliai sulaukia kelių tūkstančių dalyvių ir traukia turistus, bet dažnai miestiečiams kur kas svarbesni mažesni dalykai. Labai norisi, kad tos mažos bendruomenės, tie maži gyvi organizmai būtų suprasti, o jų svarba –dar labiau įvertinta.

Šiuo metu, kol direktorė Simona Savickaitė-Plepė augina atžalą, vadovauji Kauno menininkų namams. Kaip atrodo tavo darbo diena? Ko joje daugiau –administravimo ar kūrybos?

Oi, sunkus klausimas. Turiu pripažinti, dabar visos mano dienos pakankamai intensyvios, bet visa tai – mano pačios pasirinkimas. Bene 90 procentų mano darbo turėtų būti administracinės užduotys, tačiau vien tokiu ritmu neišgyvenčiau, tad šalia to savo noru pasirinkau kuruoti tam tikrus mylimus projektus. Taip gera nueiti į renginius, susitikti su bendraminčiais ir pasikrauti energijos. Fiziškai gal ir pavargsti, tačiau emociškai gauni išties daug. Tad dabar mano darbo diena skyla į dvi beveik lygias dalis – jose yra ir kūrybinio, ir administracinio darbo.

Kalbant apie kūrybinius darbus, svarbu paminėti, kad tai nėra tik renginiai. Dirbu drauge su nemaža komanda, tad kiekviena diena yra

kūryba – kasdien reikia pajusti komandos pulsą, nuotaikas, išgirsti idėjas ar naujas iniciatyvas ir kartu ieškoti būdų viską įgyvendinti. Būna, tokios užduotys užgimsta ir geriant kavą ar pietaujant – ir man tai labai patinka. Esame biudžetinė įstaiga, tačiau turime pakankamai laisvės kūrybai, leidžiame sau svajoti apie ateitį ir prisigalvoti įvairiausių dalykų.

Dabartinė KMN veikla – dalis

„Kaunas 2022“ palikimo. Simona, kurią dabar pavaduoju, taip pat darbavosi minėtame projekte – panašu, kad abi atėjome su labai panašiu

požiūriu: mes visi esame komanda ir turime jaustis laisvai. Tikslas visų tas pats – kad kuo daugiau žmonių

Kauną patirtų kaip įdomų, originalų miestą.

O kaip pačiai sekasi būti tokios institucijos – Kauno menininkų namų – vedle, kad ir laikinai?

Nesu tikra, ar aš turėčiau atsakinėti

į šį klausimą. Bet man išties smagu. Kartais ateinu į darbą ir galvoju: „O, kokiame gražiame pastate dirbu.“

Tuomet pažiūriu į savo komandą, paklausau, kas ką veikia, ir vėl galvoju: „Vau, kokius gražius dalykus čia darome.“ Yra kuo didžiuotis ir tikrai retkarčiais aplanko toks nušvitimas.

Jeigu reikėtų keisti darbą, būtų sunku rasti alternatyvų – su tokia pat atmosfera ir galimybe laisvai kurti.

Aiste, negaliu nepaklausti.

O ar tavo pavardė – Paukštė –suteikia polėkio vadovaujant meninei institucijai?

Manau, gal suteikia kitiems. Juk pirmas įspūdis – svarbus dalykas, o mano pavardė visus pasitinka pravėrus KMN tinklalapio kontaktų skiltį. Drįsčiau manyti, kad tai duoda kažkokį impulsą.

O kalbant apie gyvenimo patirtis –malonių sutapimų kur kas daugiau. Pavyzdžiui, vaikų mokykloje buvo renkama taryba – tapau pirmininke, nors nei vieno žmogaus nepažinojau, tuo metu buvo karantinas. Juokauju, kad kas nors pamatė mano pavardę ir pasakė: „Negirdėta, bet aiški, suprantama pavardė – bus patikima.“

Tiesą sakant, šią pavardę su savimi nešiojuosi tik nuo 2020 metų – tai mano proprosenelių pavardė. Iki tol gyvenau kaip Aistė Ptašinskaitė, bet per karantiną sugalvojau, kad reikėtų susigrąžinti senąją pavardę. Ėmiau šniukštinėti visokiausius dokumentus ir suradau giminės medį iš 1890 metų, tada ilgai nedvejojusi priėmiau sprendimą.

Kai lankiausi Seredžiuje, pasakiau savo vardą ir abi pavardes – ir išgirdau: „O, tai tu kaip gandras atskridai.“ Nes Ptašinskas – slaviškos kilmės pavardė, kilusi iš žodžio, taip pat reiškiančio „paukštį“. Taigi, Aistė Paukštė-Paukštė.

Turiu pripažinti, dvi pavardės man irgi atrodo truputį keistas dalykas, tačiau mano prosenelio pavardė irgi buvo dviguba, o štai senelio ir tėčio –vienguba, Ptašinskas. Galėčiau dabar nusiimti vieną pavardę, tačiau, kad ir kaip keista, noriu turėti abi.

Smalsu, kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate Kauno menininkų namuose.

Gegužė mums – labai užimtas laikotarpis, o ir birželis atneš ne mažiau spalvingų ir įdomių vėjų. Bet turbūt vienas pagrindinių dalykų šiemet –pasiruošimas vidaus remontui ir naujų laikinų namų paieškos. Tai šią akimirką kelia daug klausimų, kur gyvuosime, ką veiksime, kokie renginių formatai turės vietos, nes labai norisi, kad mūsų kuriamas turinys išliktų.

Jau nuo pernai gana daug renginių perkėlėme į viešąsias vietas – pavyzdžiui, šiuolaikinės muzikos serija „Niche“ vis įsipatogina pastatuose, kurie iki tol nebuvo aktyviai naudojami kultūrinei paskirčiai.

Atrodo, kad „Niche“ serija išties prilipo Kaune, buriasi smalsi ir atvira bendruomenė. Kaip manai, kokia šio ciklo sėkmės priežastis?

Ketvirtus metus gyvuojantis „Niche“ –vienas tų renginių, kuris išliks mūsų ateities repertuare . Iškeliavęs už

Kauno menininkų namų salės ribų, jis sužibo dar ryškesnėmis spalvomis. Tai labai geras pavyzdys, kai

išsikėlimas į kitas erdves pagerino paties renginio formato kokybę ir praplėtė auditoriją. Dalis lankytojų visai nieko nenusimano apie šiuolaikinę eksperimentinę muziką, tačiau netyčiomis ten patenka, nes tiesiog norėjo iš arčiau pamatyti kokį pastatą.

„Niche“ turbūt netaps renginiu masinei auditorijai, tačiau man tai dar gražiau. Žinoma, visada norisi parduoti daugiau bilietų, tačiau šio renginio specifika visai kita –siekiame parodyti Kauno charakterį.

Tikiu, kad „Niche“ tęs savo skrydį –neatrastų pastatų turime dar daug, o renginyje galinčių sužibėti atlikėjų sąrašas taip pat ganėtinai ilgas.

O kokia muzika dažniausiai skamba tavo darbo kabinete?

Kabinete dažniausiai dirbu tyloje. Būna, užeina kolegų – tuomet kabinete girdisi juoko intarpai. Ypač dabar, kai tikras darbymetis, net žandus skauda, nes labai plona ta riba tarp persidirbimo ir tikro kūrybinio polėkio.

SKRAIDANTYS SABONIAI IR NAUJOJI JOGA

KOTRYNA LINGIENĖ DEIMANTO KUČINSKO NUOTR.

„Kai mes galime sau leisti išeiti į mišką ir nieko iš jo neparsinešti, tai rodo tam tikrą šalies ekonomikos lygį“, – teigia Marius Karlonas. Taip jis replikuoja į mano klausimą, ar paukščių stebėjimas kartais nėra naujoji joga, tai yra –madingas miestiečių hobis.

Mariaus įkurtos „Ornitostogos“ šį pavasarį pasiūlė būtent tokius – miestietiškus –paukščių stebėjimo turus Kaune. Susėdę Ąžuolyno bibliotekoje, kur ornitologas kartu su „Sengirės kinu“ atvyko pažymėti britų gamtininko sero Davido Attenborough šimtmečio, aptarėme ir Kauną kaip rojų paukščių stebėtojams, ir kiek filosofiškesnius šio užsiėmimo aspektus.

Sekantys „Ornitostogų“ veiklą žino: tai paukščių stebėjimo patirtys Lietuvoje ir kitur pasaulyje, kėlimasis paryčiais ir ilgos valandos atokiuose gamtos kampeliuose. O miesto turas? „Nusprendėme paneigti stereotipą, kad urbanizuotose teritorijose nieko įdomaus nepamatysi, kad būtinai reikia važiuoti penkiasdešimt kilometrų“, –sako miškuose prie Jonavos užaugęs Marius. Anot jo, viskas priklauso nuo to, kiek mes pažįstame gamtą, ir čia labai svarbu – patyręs gidas.

Urbanistiniai paukščių stebėjimo turai – tai 2–3 valandų pasivaikščiojimai anksti ryte, nedidelėje grupelėje. Kaune tokie vyksta Ąžuolyne ir Panemunės šile. Gamtiniu požiūriu tai labai skirtingos vietos. „Pats Panemunės šilas nėra labai įvairus, bet gyvybę ten praturtina Nemuno pakrantė – joje sutinkame ne tik miško, bet ir krūmynų bei gyvenviečių paukščių. Jau nekalbu apie vandens paukščius. Beje, retas kaunietis

žino, kad Kaune gyvena net jūriniai ereliai – stambiausi Lietuvos plėšrieji paukščiai, kurių sparnų plotis yra

2,5 metro. Tai paukštis – lyg Sabonis iškeltomis rankomis“, – faktus beria

Marius. Jis su kolegomis žiemą suskaičiuoja ir 7–8 tokius padangių sabonius. Sako, kiti nepatiki, kai liepi užversti galvą vaikštinėjant Laisvės alėjoje, mat jūriniai ereliai skraido kelių šimtų metrų aukštyje ir nuo žemės atrodo nedidukai.

Vėlyvą pavasarį per porą valandų galima „pristebėti“ apie 35–40 rūšių paukščių, ir, priešingai nei dažnas mano, suvešėjusi medžių laja tam tikrai netrukdo. Ko įdomaus aptiksime Ąžuolyne? „Anksčiau manyta,

kad vidutiniai margieji geniai Lietuvoje labai reti, bet Ąžuolynas tiesiog visas nuo jų kleketuoja“, – tikina Marius. Tarp šimtamečių ąžuolų, liepų ir klevų čia nardo pilkosios ir juodosios meletos, juodieji strazdai, margasparnės musinukės ir daug kitų paukščių, taip pat ir miestiečio akiai įprasti karveliai keršuliai bei paprastieji žvirbliai.

O žiemą Kaunas tampa... džiakuziu. Didžiausiu Baltijos šalyse, kuriame telpa iki 22 000 vandens paukščių.

„Skaičiuojame juos kasmet ir tie skaičiai tiesiog stulbina“, – sako Marius.

Juk dėl hidroelektrinės Nemunas neužšąla. Paukščių, žinoma, gausu ir kitur. Sąlygos Kaune jiems itin palankios – Nemuno ir Neries santaka, Pažaislio ir Kleboniškio miškai… „Vidury miesto gali sutikti rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą, kitur Lietuvoje jų rasti būtų didelis iššūkis. Kauniečiai tikrai turi kuo didžiuotis“, – savimeilę glosto pašnekovas.

Taigi apie tą jogą... Ornitologas pritaria, kad paukščių stebėjimas Lietuvoje sparčiai populiarėja – jo kompanija prie to ženkliai prisideda. Ir nieko čia blogo, mat, anot sociologų ir ekonomistų, tai išsivysčiusių šalių hobis. Leisti laiką gamtoje, aišku, mėgsta visi. Grybavimas, žvejyba ir medžioklė – gamtos hobių klasika. Bet iš ten ką nors juk parsineši, kartais iš to ir užsidirbti gali. O paukščių stebėjimo į kišenę neįsidėsi. „Mainais gauni tiesiog nuostabių emocijų, išsivalai galvą. Atradimo džiaugsmas, užplūstantis pirmąkart išbandančius šį užsiėmimą, ir man pačiam yra motyvacija šią veiklą tęsti. Jaučiu, kad atveriame žmonėms akis ir jie

nebegali „atmatyti“. Klausia: ką tu mums padarei? Aplink mus atsirado paukščiai, anksčiau jų tiek nematėme ir negirdėjome.“ Čia vėlgi pritaria specialistai – išėjus stebėti paukščių, suaktyvėja ekranų prislopinti pojūčiai, imi geriau (gal net per gerai) girdėti, matyti, užuosti, galų gale – jaustis. „Gyveni ką tik išgirstu kikiliu, o ne kasdienėmis bėdomis“, –hobio privalumus reziumuoja Marius.

Prisimenu neseniai matytą memą, kad paukščių stebėjimas turi du galus – paukščiai irgi mus stebi. Ir garsiai pagalvoju: juk išeiti iš miško tuščiomis yra geriausia, ką mes, žmonės, galime duoti gamtai.

„Būtent. Paukščių stebėjimas yra tiesus kelias pamatyti, kokia trapi ir jautri yra gamta, kaip ji sparčiai keičiasi ir nyksta. Tada nebegali į ją

žiūrėti tik kaip į vietą pasikepti šašlykų“, – konstatuoja Marius. Anot jo, pamatęs gamtos grožį, tampi jautresnis jos problemoms. Jos gali nerūpėti tik tol, kol neturi reikiamų žinių.

Įdomu, kad Lietuva – populiari kryptis paukščių stebėtojams iš kitų šalių. Pasirodo, mes jiems esame egzotiški. „Turime vieną didžiausių paukščių įvairovių Europoje. Atvyksta vokiečių, šveicarų, belgų, britų. Jiems įdomūs net mums visiškai įprasti paukščiai, kurie Vakaruose jau išnykę“, – mane kiek nustebina pašnekovas. Jis pakviečia prisiminti vieversio čiulbėjimą – rodos, tokį įprastą lietuviškos vasaros atributą.

„Į Lietuvą atvažiavęs belgas puola į ašaras išgirdęs vieversį, nes jo negirdėjo jau 40 metų. Įsivaizduok, per vieno žmogaus gyvenimą Belgijoje

išnyko vieversiai, pempės, gandrai –visi atviro agrarinio kraštovaizdžio paukščiai. Viskas dėl netvaraus žemės ūkio, insekticidų, herbicidų, pesticidų naudojimo.“

Mariaus pasakojimas skamba kaip žadintuvas: Lietuvoje per dvidešimt metų šių paukščių populiacija gerokai sumažėjo. Jei taip ir toliau, mums vieversio ir pempės balsas taip pat teliks vaikystės prisiminimu.

Viena vertus – dešimtys tūkstančių ornitologijos entuziastų Lietuvoje, kita vertus – nykstančios rūšys. Kas dar, be pirmakarčių nuoširdaus džiaugsmo, Marių Karloną motyvuoja nepasiduoti? Čia prisimename šimtametį serą Davidą Attenborough, kuris savo pavyzdžiu, filmais, knygomis ir ramiu balsu per savo karjerą pasiekė išties daug. „Jis privertė visą pasaulį pažiūrėti į gamtą kitaip, sužadino smalsumą, atkreipė dėmesį, kad gamta nėra tokia absoliuti ir savaime suprantama“, – Mariaus akyse vėl įsižiebia ugnelė. Anot jo, žodis – stipriausias įrankis, kokį turi kiekvienas specialistas ir entuziastas. Gali kalbėti televizijoje, gali – prie stalo su šeima per Kalėdas ar vakarėlyje. Gali, turėdamas teisinių žinių, bandyti keisti įstatymus, o gali, pasitelkdamas asmeninę charizmą, savo idėja užkrėsti tūkstančius.

Štai ir aš baigiu šį tekstą ir skubu skaičiuoti po langais strazdų, kurie šiemet Žaliakalnyje tikrai pašėlę. Perduokit kitiems.

KVANKA

JOVARAS KELPŠAS

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Jovaras Kelpšas jau yra svečiavęsis šio žurnalo puslapiuose kaip straipsnių herojus, o šįkart pakvietėme jį tapti autoriumi. Slemeris, slemų vedėjas, literatas, mokytojas, gidas – šis šiaulietis giliai įleidęs šaknis į Kauno kultūrą. Kas jį pažįsta ar seka socialiniuose tinkluose, žino, kokį ypatingą vaidmenį Jovaro gyvenime atlieka antys. O dabar apie tai sužinosite ir jūs.

Kvanka

Kvaksėti

Tai atsakymas į klausimą: koks yra tavo mėgstamiausias lietuviškas žodis?

Kvaksėti

Ne tik estetika, bet ir devizas.

Kvanka

Žioplys, išradingas pamaiva, ne per stipriai išprotėjęs.

Kvanka

Taip mane mato Ji.

Kvaksus

Kai būsiu garsus – norėsiu, kad mane taip vadintų.

Paančiui

Keliauti ta pačia kryptimi.

„Demoniškas anties karo klyksmas nurėžė dalį Laisvės alėjos stogų. Jeigu mirsim – dėl visko kalta matematika.

Skaičiai, kurie leido antinui atsitikti“, –byloja laikraščio antraštė.

Viešosios bibliotekos vyriausiasis bibliografas Romas eilinį kartą atsiduso. Rytas pasikeitė, o bėdos liko nakvoti. Pagaliau, po keleto

mėnesių rezignacijos, įgaliotinis sutaisė išdaužtą langą tualeto kambaryje, tačiau dabar įskilo kita problema – „Kauno diena“ rašo apie antiną demoną, terorizuojantį Kauno paveldo objektus.

O kam? Jie ir taip byrantys. Romas dirba Donelaičio gatvėje ir kartoja sau, kad tai pati gražiausia gatvė Kaune. Tik todėl jis vis dar neišprotėjo. Pati biblioteka jam ūpo nekelia: interjeras nematė pokyčių nuo tūkstantmečio pradžios, viskam čia pasibaigęs galiojimas – net darbuotojams. Vyriausia kolegė bibliotekoje dirba nuo Černobylio katastrofos ir kartoja, kad elektra tėra valdžios išmislas, jos naudojimas perteklinis, reikia tausoti gamtą. Atsiranda bendraminčių, kurie šiai filosofijai pritaria: per pietų pertrauką drauge nuslenka iki rūsio, užsidega žvakę ir niekam nematant paslapčia maitinasi tik jiems žinomais produktais. Kartą ūkvedys buvo užmatęs, jog po šio ritualo rūsyje mėtėsi skardinė, ant kurios buvo parašyta „Briedžio sunka“.

Romas pro langą stebėjo, kaip sunkvežimis, netilpęs pro bromą, nubraukė dalį bibliotekos tinko, kuris ir taip laikėsi daugiau iš įpročio. Šią įstaigą reikėtų padegti ir pamiršti.

Į biblioteką jau pradėjo rinktis skėriai – taip Romas vadino ištikimuosius lankytojus.

Ponia Batona bibliotekoje pasirodydavo dažniau nei kai kurie darbuo-

tojai. Romas įtarė, kad jeigu vieną rytą biblioteka nebesulauktų ponios Batonos – tektų skyrių bent savaitei uždaryti gedului.

Ji ateidavo su tuo pačiu pavargusiu, pilku paltu, kuris tarnavo dar nuo sovietmečio. Kišenėse nuolat čežėjo popieriai, saldainių popierėliai ir smulkūs centai, kurių Lietuvoje jau seniai nebenaudojam. Atsisėsdavo architektūros skyriuje ir valandų valandas perrašinėdavo knygas. Ne ištraukas. Ištisus puslapius. Kaip pati sakydavo – perredaguodavo.

Skaitydama ant galvos užsidėdavo kitą knygą. Vieni manė, kad dėl laikysenos. Kiti įtarė, jog taip ji bando greičiau prisikrauti informacijos. Ponia Batona nė vienos versijos nepatvirtino.

Perredagavimas dažniausiai reikšdavo, kad prie Napoleono karų arba Lietuvos tarpukario architektūros atsirasdavo sakinys apie kosminę energiją arba jos jaunystėje matytą vyriškį, kuris vien pažiūrėjęs į žmogų mokėjo sustabdyti kraują.

Bibliotekoje buvo visas jos kūrybos skyrelis, nors niekas neprisiminė, kas leido ją ten laikyti.

Telefonas suskambo apie pirmą dienos. Ponia Batona atsiliepė garsiakalbiu.

– Mam, nu tai nupirk bonką.

Visa skaitykla užtilo. Net spausdintuvas trumpam užstrigo.

– Gintuk, aš bibliotekoje.

– Nu ir kas? Bibliotekoj negali žmogus nupirkt degtinės?

– Praeitą savaitę tau pirkau.

– Praeitą savaitę buvo praeita savaitė.

Romas apsimetė skaitantis laikraštį, nors straipsnis apie antiną demoną jau buvo perskaitytas tris kartus.

Straipsnyje teigta, kad paukštis nusileido ant tarpukario pastato stogo Žaliakalnyje ir kvaksėjimu sukėlė vibraciją, nuo kurios nutrupėjo fasadas. Paveldosaugininkai situaciją pavadino „sudėtinga“.

– Man dreba širdis, – telefone kalbėjo sūnus. – Tu nori, kad man sustotų organai?

– Gintuk, vakar jau inkstus laidot ruošėm.

– Nu tai dabar širdis.

Ponia Batona atsiduso ir pradėjo į rankinę krautis popierius. Iš jos iškrito keli šimtai kopijuotų puslapių. Ant vieno Romas spėjo perskaityti skyrelio pavadinimą:

„Antis kaip civilizacijos bausmė“

Jis nenorėjo sužinoti daugiau.

– Tik ne degtinę, – tyliai tarė ji. –Nupirksiu alaus.

– Du litrus.

– Nebėra litų, Gintai.

Kitapus trumpam stojo tyla.

– Va dėl to ir griūna stogai, – galiausiai pasakė sūnus ir padėjo ragelį.

Ir tą pačią sekundę, lyg būtų laukęs signalo, stogas virš galvų trakštelėjo.

Negarsiai. Tiesiog taip, kaip traška pastatai, pavargę save laikyti.

Romas pakėlė galvą. Lubos buvo tokios pat kaip visada – šiek tiek pageltusios, su plonyte įtrūkimų geografija. Bet tada ta geografija pradėjo judėti. Ne slinkti, ne plėstis, o judėti. Kaip gyvas daiktas, kuris prisimena savo formą ir bando ją susigrąžinti.

Kre! Kre!

Šįkart kvaksėjimas jau priklausė pastatui.

Ponia Batona sustingo. Rankinė jos rankose liko pravira. Iš jos byrėjo lapai, kuriuose Napoleono armija susiliejo su kosmine energija. Vienas jų prilipo Romui prie bato.

„Antis kaip civilizacijos bausmė“

Kvak!

Šviesa trumpam suvirpėjo, nors elektra čia jau seniai buvo laikoma teorija. Lubos prasivėrė.

Dingo dalis stogo, lyg dievas būtų jį

iš viršaus nuėmęs. Pro tą tuštumą pasimatė pilkas dangus ir juoda forma be aiškių ribų.

Kvak!

Šįkart nuo jo sudrebėjo lentynos. Architektūros skyrius sugriuvo pirmas. Tarpukaris subyrėjo į krūvą. Kažkur po juo liko ponios Batonos rankinė.

Ėmė varvėti. Vanduo ilgai nesiryžo.

Ant stalo nusileido plona linija. Paskui laikraštis pradėjo tirpti raidėmis. Per kelias sekundes skaitykloje prasidėjo lietus. Ne iš dangaus. Iš vidaus.

Vanduo bėgo per lentynas, per knygų nugarėles, per istoriją.

Romas stovėjo. Stebėjo, kaip XVI amžiaus leidiniai pradeda brinkti. Oda susiraukšlėja. Raidės atsikabina nuo popieriaus, lyg niekada ten nebūtų priklausiusios.

– Nu ne, – tyliai išleido pro nosį.

Kvak!

Juoda forma viršuje pajudėjo. Tarsi pasitenkinusi.

Ponia Batona tyliai sušnabždėjo:

– Perredaguoti...

Romas nebegalėjo stovėti vietoje. Lentynos jį pasiekė greičiau nei mintis apie išėjimą. Jis pradėjo traukti knygas. Sunkias, šlapias, jau besiskiriančias sluoksniais. Spaudė jas prie

krūtinės, lyg jos dar galėtų išlaikyti formą. Lyg jis pats būtų jų paskutinė konstrukcija.

– Rūsys, – sumurmėjo. – Rūsy sausa.

Laiptai buvo siauri. Vanduo jau sekė paskui, skandindamas tai, kas jau pamiršta. Rūsyje degė žvakė. Kas čia ją paliko? Gal tie, kurie maitinosi tyliai ir be elektros. Ant grindų dar stovėjo ta pati skardinė.

„Briedžio sunka“.

Romas išdėliojo knygas. Vieną po kitos. Atverstas, išskleistas kaip kūnai po operacijos. Bandė jas džiovinti rankomis, bet kur tau: vanduo jau lašėjo nuo laiptų.

Kvak.

Šįkart kvaksėjimas nusėdo rūsyje kaip drėgmė.

Viršuje dar kartą sudundėjo. Lyg stogas būtų galutinai apsisprendęs nusileisti. Romas liko rūsyje su knygomis. Ir vandeniu, kuris vis dar ieškojo kelio žemyn.

Popierius minkštėjo. Raidės slinko. Tekstai nebeišlaikė savęs.

Romas paėmė vieną lapą. Atsargiai. Vanduo jau buvo pradėjęs jį perrašinėti. Ten turėjo būti istorija. Tarp išsiliejusių eilučių dar laikėsi keli žodžiai:

Kvanka. Kvaksėti. Paančiui.

perrašinėti. Ten turėjo būti istorija. Tarp išsiliejusių eilučių dar laikėsi keli

žodžiai:

Jis bandė perskaityti garsiai. Pasakyti normaliai. Žmogiškai.

Bet burna nesusitarė su galva.

– Kva…

Užstrigo.

Vanduo jau siekė batus. Viskas tekėjo viena kryptimi.

Paančiui. Daugiau jis nebesipriešino.

Galvoje dar trumpam sužybsėjo mintis apie gražiausią gatvę Kaune. Apie stogus. Apie tai, kad viskas galėjo būti kitaip. Jis palinko prie knygų. Ir pagaliau išspjovė aiškiai:

– Kvaksėti.

TEN, KUR NĖRA VIETOS RUTINAI

KOTRYNA LINGIENĖ

MINDAUGO ILČIUKO NUOTR. IŠ KAUNO ĄŽUOLYNO

„Oi, intensyvu“, – interviu pradžioje paklaustas, kaip praėjo jo diena, atsidūsta Mindaugas Ilčiukas. Darbas Valstybinių miškų urėdijoje, doktorantūros studijos ir dėstymas VDU Žemės ūkio akademijoje, paukščių stebėjimo turai, darbas su moksleiviais, gamtos fotografavimas, plunksnų kolekcionavimas – sutikite, žodis „nuobodu“ tikrai netiktų apibūdinant šio naujai iškepto kauniečio, o iš tiesų aukštaičio, gyvenimą.

Susipažinome mes Ąžuolyne –Mindaugas per trejetą ankstyvo šeštadienio valandų padėjo išgirsti ar pamatyti per dvi dešimtis paukščių rūšių. Taip, vidury miesto. Esu sutikusi įvairiausio plauko gidų ir ekskursijų vedėjų, tad galiu patikinti –taip išmanančio savo darbą ir taip degančio savo veikla kaip Mindaugas reikėtų paieškoti. Iš arti sutiktas vidutinis margasis genys jam suteikė daugiau džiaugsmo nei visai mūsų grupei kartu sudėjus! Tas ir įdomu –iš kur tokia meilė gamtai?

Skaičiau, kad jau mažas būdamas mėgote Tado Ivanausko knygas, Ričardo Kazlausko laidas – ar tai tebuvo vaikiškas susižavėjimas, ar jau tada linkote į mokslą?

Sakyčiau, iškart linkau į mokslo pusę. Dar mokykloje lankiau jaunųjų gamtininkų ir ornitologų mokyklas –būtent ten gavau tiriamojo darbo metodikos pagrindus. Mažas būdamas pradėjau kolekcionuoti plunksnas, drugius – šias kolekcijas tęsiu ir dabar, tai mano hobis.

Augote Utenos rajone, tiesa? Turbūt gamtos stoka nesiskundėte?

Taip, vaikystę praleidau Užpalių kaime, netoli Šventosios upės slėnio. Pušynas, lapuočių miškai, pelkės, šlapios ir sausesnės pievos, upė ir kiti vandens telkiniai… Ši buveinių gausa pati skatino ieškoti ir tyrinėti. Tik neseniai, įstojęs į doktorantūrą, persikrausčiau į Kauną. Tam, kad būtų paprasčiau visur suspėti, suvažinėti. Bet ir mieste nuolat ieškau gamtos.

Studijuoti pasirinkote miškininkystę, nors jūsų interesų laukas – itin platus. Kas nulėmė šį pasirinkimą?

Rinkausi tarp biologijos ir miškininkystės, bet pastaroji nugalėjo, nes norėjau ne tik stebėti, bet ir praktiškai prisidėti prie gamtos apsaugos bei stebėsenos. Šiandien džiaugiuosi šiuo sprendimu. Mano kelias prasidėjo nuo eigulio darbo – ruošdavau biržes, ieškodavau lizdų, fiksuodavau radavietes. Kildamas karjeros laiptais supratau, kad miškininko profesija leidžia daryti realią įtaką: priimti sprendimus dėl konkrečių plotų apsaugos, formuoti gaires, įgyvendinti gamtotvarkos priemones.

Dabar galiu geriausiai realizuoti savo stipriąją pusę – paukščių pažinimą. Kolegoms dažnai padedu nustatyti, kas apsigyveno stebimuose plėšriųjų paukščių lizduose. Feisbuke subūriau bendruomenę „Kieno plunksna?“. Žmonės iš visos Lietuvos siunčia savo radinius, klausia, diskutuoja – drauge kaskart atrandame ką nors įdomaus.

Kokia mįslę bandote įminti savo doktorantūros darbe?

Nors ir keista, mano mokslinis darbas visiškai nesusijęs su paukščiais. Tyrinėju paprastojo ąžuolo populiacijų genetiką, mūsų medžius senolius. Ąžuolas man atrodo fenomenali rūšis. Tai ne šiaip medis, o ilgaamžė būtybė, kuri po savo laja priglaudžia ištisas gyvybės formas: ant jo auga daugybė samanų, kerpių, specifinių rūšių. Biologinė įvairovė, kurią aplink save suburia vienas vienintelis ąžuolas, yra tiesiog įspūdinga.

Dėstote VDU Žemės ūkio akademijoje. Kokie žmonės šiandien renkasi miškininko ar gamtosaugininko kelią?

Kadangi dirbu su „Erasmus“ studentais, matau jaunimą iš viso pasaulio.

Jų motyvai labai įvairūs: vieni ateina jau turėdami tvirtą gamtosauginį pasiruošimą, kitus atveda smalsumas ir noras iš arčiau pažinti paukščius bei gyvūnus. Man pačiam įdomu stebėti šią požiūrių įvairovę – juk kiekvienas atsineša unikalią patirtį ir savo šalies kultūrinį kontekstą. Tai neleidžia šios srities įsprausti į vieną konkretų rėmą.

Ar jaunų žmonių, norinčių studijuoti šias sritis, pakanka?

Jaučiamas šioks toks studentų trūkumas, norėtųsi daugiau jaunų veidų. Tačiau tai bendra Lietuvos demografinė tendencija – moksleivių ir studentų mažėja visose srityse, tad miškininkystė nėra išimtis.

Šiandien esate ir „Ornitostogų“ komandos narys. Kaip susikirto jūsų keliai? Kuo jus, profesionalų miškininką ir mokslininką, patraukė gido veikla?

Su „Ornitostogų“ įkūrėju Mariumi Karlonu pažįstami esame dar nuo jaunųjų ornitologų mokyklos laikų. Oficialiai prie kolektyvo prisijungiau tik pernai, nors jų veiklą stebėjau seniai. „Ornitostogų“ idėja –gamtos stebėjimai, žygiai, skatinimas pažinti aplinką – man tiesiog įaugusi į kraują. Dar dirbdamas Ignalinoje rengdavau pasivaikščiojimus po miškus: naktinius pelėdų klausymosi žygius ar ankstyvus pasivaikščiojimus klausantis rytinių paukščių chorų koncerto. Noras dalintis savo patirtimi ir padėti žmonėms pamatyti tai, kas mus supa, bet dažnai lieka nepastebėta, buvo pagrindinis variklis. Džiaugiuosi, kad šiandien galiu prie to prisidėti.

Ar nekyla vidinis konfliktas: viena vertus, norite gamtą saugoti ir puoselėti, kita vertus – pasakodamas apie ją, atveriate duris smalsuoliams, kurie miške ne visada elgiasi kultūringai?

Rizika visada išlieka, ypač jei žmogus turi piktų kėslų. Tačiau aš laikausi kitos filosofijos: kuo geriau pažįsti gamtą, tuo mažiau norisi jai kenkti. Kai supranti, kaip viskas susiję, kai žinai, ko nedaryti ir kaip elgtis saugiai –pagarba aplinkai atsiranda natūraliai. Pažinimas tiesiog automatiškai išmoko saugoti.

Žinoma, profesionali etika čia yra pirmoje vietoje. Prie jautrių radaviečių ar retų paukščių lizdų mes ekskursijų neorganizuojame. Paukščiai yra labai jautrūs trikdymui, todėl maršrutus planuojame atsakingai – taip, kad žmonės pamatytų gamtos turtingumą, bet niekaip nepakenktų retosioms rūšims. Veikla, galinti sutrikdyti paukščių ramybę, mūsų bendruomenėje tiesiog netoleruojama.

Kai dalyvavome jūsų pasivaikščiojime Ąžuolyne, su kolege jautėmės bene mažiausiai išmanančios – aplinkiniai atrodė itin pasiruošę, ginkluoti nuosavais žiūronais ir specialiomis paukščių pažinimo programėlėmis. Ar paukščių stebėjimas – elitinis hobis, ar jame yra vietos ir visiškiems mėgėjams?

Mūsų auditorija – labai spalvinga, todėl drovėtis tikrai nėra ko. Čia susitinka ir naujokai, kurie galbūt tiesiog gavo dovanų kuponą ir nori suprasti, kas gi vyksta tame miške, ir tie, kurie su mumis keliauja metai po metų. Paukščių stebėji-

mas niekada netampa rutina, nes kiekvienas išėjimas į gamtą kaskart yra kitoks.

Net jei į tą patį parką eisi dešimt kartų, kaskart pamatysi vis ką kita: pasikeitęs oras, paukščių elgsena ar augmenija kaskart parašo naują scenarijų. Vieną dieną stebėsime paukščius, kitą – jau galbūt retus drugius. Gamta nuolat keičiasi, todėl kiekvienas pasivaikščiojimas yra nauja patirtis. Džiaugiamės matydami tiek pradedančiuosius, tiek tuos, kuriems šis hobis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Esate ir apdovanojimais

įvertintas gamtos fotografas. Kas jums svarbiau: meninis kadras ar mokslinis radinys –dar nematyta, reta rūšis?

Meninis momentas man labai svarbus. Paprastas dokumentinis užfiksavimas neturi tos vertės, to vidinio svorio. Kad išspaustum meninę nuotrauką, reikia daug pasiruošimo, laiko, sėdėjimo slėptuvėje, laukiant tos vienintelės akimirkos.

Tiesa, paukščių fotografija – techniškai sudėtingas užsiėmimas, reikalaujantis rimtos įrangos ir atitinkamo pasiruošimo. Jei nori kokybiško rezultato, be specifinės technikos neapsieisi. Nors ir sėkmės faktorius čia – milžiniškas. Gali tiesiog atsitiktinai vaikščioti, ir paukštis, net ir koks retesnis, nutūps ant šakos tiesiai priešais tave.

Beje, mano akiratyje ne tik paukščiai: labai mėgstu fotografuoti drugius, vabzdžius, net Šiaurės pašvaistes. Turiu feisbuke paskyrą – „Mindaugo Ilčiuko fotomedžioklė“, kurioje dalinuosi gamtos nuotraukomis.

Paprastasis varnėnas dar vadinamas špoku ar šnekučiu.

Jau minėjote, kad turite ir plunksnų grupę. Papasakokite apie savo plunksnų kolekciją! Skamba labai egzotiškai.

Kolekcija rudenį perkopė dešimt tūkstančių, o per žiemą dar paaugo –tikslios inventorizacijos dar nespėjau atlikti. Plunksna yra unikalus, tik paukščiams būdingas dalykas, tačiau jos paieškos reikalauja atidumo. Jų randu paukščiams šeriantis, pamatęs plėšrūnų pėdsakus ar tiesiog atsitiktines gamtos nelaimes. Kartais radinių atneša ir katinas.

Bėgant metams atradau savo metodiką: plunksnas klijuoju ant kartono lapo, aprašau radimo vietą, laiką bei rūšį ir segu į specialius albumus su įmautėmis. Tačiau didžiausias iššūkis yra ne surinkti, o išsaugoti. Plunksnos yra mėgstamas užkandis įvairiems plunksnagraužiams ar kitiems vabzdžiams kenkėjams. Todėl visus albumus laikau sandariose plastikinėse dėžėse, naudoju specifinius chemikalus ir kvapus, kurie saugo kolekciją. Tai nuolatos augantis, gyvas mano namų archyvas.

Kaunas didžiuojasi savo žalumu. Ar jums, čia persikėlusiam visai neseniai, šis titulas atrodo pagrįstas? Kaip vertinate kauniečių santykį su gamta?

Miestas tikrai gražus, žalias, parkai sutvarkyti, o ir šiukšlių juose matau vis mažiau – tai rodo gerą gyventojų santykį su savo aplinka. Tačiau man, kaip ornitologui, didžiausias Kauno fenomenas yra Nemunas. Ypač žiemą. Tai tikra vandens paukščių karalija. Tokia rūšių įvairovė ir gausa pačiame mieste yra tiesiog nuostabi. Nemunas Kaunui suteikia ypatingo gamtinio svorio.

O kaip gamtininkas ilsisi nuo gamtos? Ar įmanoma nuo jos pavargti?

Pavargti nuo gamtos neįmanoma –joje aš kaip tik ilsiuosi ir stengiuosi tai daryti kiekvieną laisvą minutę. Bėgu į mišką ar prie upės tam, kad pailsėčiau nuo miesto triukšmo, šurmulio, kamščių ir tos nuolatinės skubėjimo rutinos, kuri neatsiejama nuo šiuolaikinio žmogaus gyvenimo. Ištrūkus į gamtą, laiko pojūtis tiesiog išnyksta. Eidamas upės pakrante su fotoaparatu rankose pajunti, kaip mintys išsivalo, o akys kaskart pamato ką nors naujo ir netikėto.

GAMT

GRĄŽINTI SKOLĄ GAMTAI

GABIJA BARIŠAUSKAITĖ

AUŠRINĖS KURGONAITĖS NUOTR.

Mieste, norėdami pajusti ryšį su gamta, pirmiausia turime sustoti ir įsiklausyti. Ankstyvą rytą atvėrę langus išgirsti čiulbančius paukščius, pakelti galvą ir pamatyti virš stogų ratus sukantį kirą, prisėsti ant suoliuko Laisvės alėjoje ir stebėti dėl trupinių besipešančius balandžius. Kadaise gyvenę pagal gamtos ritmą, šiandien nuo jos tolstame, tačiau vis dar nejučiomis vadovaujamės tais pačiais nerašytais ženklais: išgirdę pirmąją gegutę, kišenėse ieškome monetų, pamatę žemai skrendančias kregždes, laukiame lietaus, o išvydę pirmąjį gandrą, bandome nuspėti, kokie būsime ateinančiais metais.

Kaune yra vieta, kur visa tai galima ne tik stebėti, bet ir geriau suprasti. Lietuvos zoologijos sodas daugeliui kauniečių pirmiausia siejasi su vaikyste – šeštadienio pasivaikščiojimais, pirmą kartą iš arti pamatytais pelikanais ar smalsiai stebėtais gyvūnais. Įžengusi pro vartus ir aš pirmiausia ištariau žodį „vaikystė“. Tačiau retas susimąsto, kad zoologijos sodas – kur kas daugiau nei vieta, kurioje galime pasižiūrėti į gyvūnus.

Lietingą ankstyvą rytą zoologijos sode mane pasitiko viešųjų ryšių specialistė Gintarė Dočkienė. Pasislėpusios po skėčiais, stebėdamos bundančius gyvūnus ir klausydamosi lietaus barbenimo, leidomės į apatinę zoologijos sodo teritoriją. Čia pasiruošusi pokalbiui laukė daugiau nei tris dešimtmečius paukščių skyriuje dirbanti biologė, apatinės teritorijos dalies vadovė Rasa Mikuličienė.

Kaunas – tinkamiausia vieta Dar prieš pradedant kalbėti apie dabartį, neišvengiamai tenka grįžti prie pradžių pradžios. Apie zoologijos sodo idėją papasakoti man padėjo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistai, pasidaliję savo išleista knyga „Akademikas Tadas Ivanauskas – modernios Lietuvos valstybės pamatų kūrėjas“.

Vienas iš Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjų, gamtininkas, biologas, profesorius T. Ivanauskas savo gyvenimą paskyrė gamtai. Jis tikėjo, kad tik tikras gyvūnas gali žmogui iš tiesų padėti suprasti gyvūnus ir niekur kitur Lietuvoje nėra tinkamesnių gamtos sąlygų zoologijos sodui, nei Kaune. T. Ivanauskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kalbėti apie gamtos apsaugą, tyrinėjo paukščius, pirmasis šalyje pradėjo juos žieduoti, rūpinosi Žuvinto rezervato apsauga. Pirminė jo zoologijos sodo idėja buvo supažindinti visuomenę su Lietuvoje gyvenančiais gyvūnais ir jų apsauga. Praėjus beveik šimtui metų, pats zoologijos sodas labai pasikeitė, tačiau misija liko panaši –saugoti nykstančias rūšis ir ugdyti žmogaus santykį su gamta.

Paukščių įvairovė ir išsaugojimas Šiandien apatinėje zoologijos sodo teritorijos dalyje gyvena 22 paukščių rūšys, iš kurių beveik pusė yra saugomos. Tarp jų – didieji apuokai, liepsnotosios pelėdos, jūriniai ereliai ir baltapečiai jūriniai ereliai, juodasis gandras, europiniai žalvarniai. Zoologijos sode gyvena ir papūgos – geltonkuodės kakadu, žaliasparnė ara ir pilkoji papūga – kurios sparčiai nyksta dėl buveinių mažėjimo, miškų kirtimo, perimviečių naikinimo ir nelegalios prekybos. R. Mikuličienės teigimu, žmonės dažnai neįvertina, kokios atsakomybės reikalauja tokie gyvūnai – papūgos gyvena ilgai, joms reikia nuolatinės priežiūros, todėl dalis jų galiausiai tampa nereikalingos ir pražūsta.

Šiandien biologė akcentuoja vieną svarbiausių zoologijos sodo funkcijų –tai nykstančių rūšių išsaugojimas. Lietuvos zoologijos sodas šiuo metu vykdo du svarbius projektus – didžiojo apuoko veisimo ir paleidimo į laisvę bei europinio žalvarnio būklės gerinimo. Didysis apuokas Lietuvoje laikomas itin reta rūšimi, todėl kartu su Ekosistemų apsaugos

centru siekiama ne tik išsaugoti nelaisvėje gyvenančius paukščius, bet ir grąžinti juos į gamtą. Šiuo metu Šiauliuose stebima pora, šiemet auginanti jau antrą jauniklių vadą, –jos patinas galimai buvo išveistas Lietuvos zoologijos sode arba Ekosistemų apsaugos centre.

Projekto pradžioje paukščiai buvo atvežti iš įvairių Europos šalių, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė, zoologijos sode jiems sudarytos kuo natūralesnės perėjimo sąlygos, o išauginti jaunikliai vėliau paleidžiami į gamtą taikant minkštąjį paleidimo būdą – atveriant adaptacinio voljero langą ir leidžiant paukščiui pačiam pasirinkti, kada skristi. Pasak biologės, tai ilgas

procesas, reikalaujantis kantrybės, nes neįmanoma paukščių apsaugoti nuo visų pavojų ar išmokyti išgyventi laukinėje gamtoje – jie tai turi padaryti patys.

Zoologijos sodas taip pat prisideda prie europinio žalvarnio būklės gerinimo Lietuvoje. Nors projekto rezultatų dar tik laukiama, veiklos neapsiriboja vien veisimu –tvarkomos buveinės, rūpinamasi papildomu paukščių šėrimu. Anot R. Mikuličienės, šiandien daugelis rūšių be žmogaus pagalbos būtų pasmerktos išnykti, todėl zoologijos sode gyvūnai laikomi siekiant ne tik juos pažinti, bet svarbiausia –„grąžinti skolą gamtai“.

Zoologijos sodo svečiai ir gyventojai

Zoologijos sodas įsikūręs šalia Ąžuolyno parko, todėl nuo seno yra tapęs natūralia daugelio paukščių buveine ir sulaukia nemažai besisvečiuojančių paukščių. Čia netrūksta maisto –vabzdžių, sėklų, uogų, gilių – todėl teritorijoje nuolat pastebimos didžiosios zylės, didžiosios antys, margieji geniai, o skirtingais metų laikais užsuka svirbeliai, juodagalvės sniegenos ar pilkieji garniai. Kėkštus darbuotojai net praminė „miško policija“, nes šie greitai išduoda, kur slepiasi naminė pelėda, ir triukšmu bando su kitais paukščiais surengti jai „mobingą“, taip išstumdami iš teritorijos. Pasak biologės, zoologijos sodo darbuotojai šiuos laukinius paukščius stebi ir rūpinasi jais kaip savais – žiemą kabina lesyklas, pasirūpina maistu. Zoologijos sodas gyvena kartu su gamta: čia ryškiai matoma metų laikų kaita, kurią kartu išgyvena ir žmonės, ir gyvūnai.

Dažnas lankytojų klausimas: kaip gyvūnai atsiranda zoologijos sode? Pašnekovė paaiškina, kad gyvūnai nėra gaudomi laukinėje gamtoje –zoologijos sodas tokių teisių neturi, kaip ir joks žmogus. Tarp zoologijos sodų gyvūnai perduodami bendradarbiaujant tarptautiniu mastu, naudojantis ZIMS duomenų sistema, o norint gauti gyvūną būtina įrodyti, kad jam bus sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Zoologijos sode daug dėmesio skiriama gyvūnų aplinkos praturtinimui ir natūralios elgsenos išsaugojimui – paukščiams sudaromos sąlygos ieškoti maisto, perėti, sukti lizdus, formuoti poras. Siekiama, kad net ir gyvendami nelaisvėje jie galėtų elgtis kuo natūraliau ir nesijaustų uždaryti.

Zoologijos sodo svarba miestui

Zoologijos sodas įs Kalbėdama apie zoologijos sodo svarbą, specialistė sako, kad žmogus į zoologijos sodą ateina visais trimis gyvenimo tarpsniais – būdamas vaikas, tapęs tėčiu ar mama ir sulaukęs anūkų. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti gyvūnus, kurių greičiausiai niekada nesutiktum laukinėje gamtoje, bet ir iš naujo pajusti ryšį su gamta. Kaunui zoologijos sodas svarbus ir kaip istorinė vieta, įprasminanti T. Ivanausko idėjas.

Lietuvos zoologijos sodas šiandien yra vienintelis valstybinis ir didžiausias zoologijos sodas šalyje, neseniai tapęs pilnateisiu Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos nariu. Pasak viešųjų ryšių specialistės G. Dočkienės, tai rodo aukštus gyvūnų gerovės ir gamtosaugos standartus. Zoologijos sodas nėra kontaktinis – čia siekiama išlaikyti pagarbą laukinei gamtai ir sudaryti gyvūnams kuo natūralesnes gyvenimo sąlygas, leidžiant patiems rinktis, kada ilsėtis ir kada būti matomiems lankytojams.

Pasak R. Mikuličienės, žmonės dažnai net nesusimąsto, kiek daug naudos teikia tam tikros rūšys, pavyzdžiui, mūsų minėti paukščiai naikina vabzdžius, palaiko gamtos balansą, saugo sodus ir daržus. „Bet kurią dalį išėmus, visa grandinė iširs“, – sako biologė. Anot jos, būtent tokios vietos kaip zoologijos sodas gali priminti, kad gyvename ne šalia gamtos, o joje. Ir vis dar esame jai labai skolingi – gyvename avansu.

SAMURAJUS STASYS: BALANDININKO KELIAS

KĘSTUTIS LINGYS FILM HUGO NUOTR.

Apie Stasį nieko nežinojau. Trečias aukštas

E. Fryko gatvėje, balandinė daugiabučio namo palėpėje – tiek man buvo pasakyta. Pėdindamas per Vytauto parką galvoje sukau Jimo Jarmuscho filmą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ ir RZA gabalą. Ten yra viena scena, didelis vyras į savo dideles rankas paima paukštį, ir visa filmo dramaturgija – samurajaus kodeksas, mafija, šūviai – tampa fonu. Lieka tik vienas judesys. Didelis vyras. Mažas paukštis. Bet mes čia ne apie mafiją, nors vėliau ją dar prisiminsime.

Skambutis į duris.

Stasys atidaro. Pasipuošęs margadryžiais marškiniais, šypsena ir nepozuotu rimtumu. Nujaučiu, bus linksmas pokalbis.

– Labas, nesitikėjau, kad tiek daug bus jūsų, – sako man ir fotografui.

Susigūžę įžengiame į patalpą, kurios net nepavadintum kambariu. Žemesnė už įprastą palėpę, su dirbtiniais skersiniais, narveliais palei sienas, grūdų maišais kampe. Aplinkui –šnaresys, kažkas tarp burbuliavimo ir mašinos sukimosi. Iš laktų mus stebi keturiasdešimt akių.

Paukštis ant Stasio dilbio. Akys oranžinės, vyzdys mažas. – Mėsačiūbai vadinasi. – Mėsačiūbai?

– Jo. Lietuviška veislė. Nuo Atgimimo laikų. Anksčiau čia, dar prie rusų, buvo nefcai, mėlynos spalvos. Bet su tokiais čiūbais tai jau čia pas mus prasidėjo Atgimimo laikais. Dabar daugiau niekur tokių nėra, tik pas mus.

Tas „pas mus“ apima viską: Lietuvą, Žaliakalnį, trečią aukštą. Apima ir šitą balandį, kurio veislė atsirado tarp 1990-ųjų ir mūsų ir kuris dabar tupi ant Stasio dilbio taip, lyg visada būtų ten tupėjęs.

„Centrolitas“, šokiai ir baltų batinių žygis

Prieš tapdamas Žaliakalnio balandinės žmogumi, Stasys tris dešimtmečius buvo „Centrolito“ fabriko žmogus. Šlifuotojas. Špižinius katiliukus, kurie buvo gaminami iš špižo sekcijomis, jis šlifuodavo šonais. Stakles įjungus – dulkių stulpas.

– Įjungi – visi bėga. Špižiaus dulkės. Eini į šokius kiekvieną dieną.

Užsivelku baltus baltinius vasarą, prakaituoju, rūdys lenda iš kūno. Sakau, reikia mest tą darbą. Šokiai vykdavo nuo Karmelitų, per „Inkarą“, per seserų mokyklą Laisvės alėjoje.

Kiekvieną dieną – visam mieste. Žmogus, kuris šoko visam Kaune, dabar tyliai stovi trečiam aukšte su balandžiu rankoje. Rūdys iš jo kūno seniai išsiprausė. Kaip ir prižiūrimi paukščiai, jis atrado vietą, į kurią grįžta.

Balandžius Stasys laiko nuo 1973iųjų. Šitam name. Šitoj palėpėj. Penkios dešimtys metų vienoje vietoje – Kaune, kur per tą laiką pasikeitė valstybės, valiutos, balkonų stiklinimo mados ir telekomunikacijos antenos, tai atrodo sunkiai įtikėtina.

Bet pradėjo dar anksčiau. Žemuosiuose Šančiuose, krantuose. Tada jam buvo keturiolika.

– Šančiuose ant kiekvieno namo, –sako jis, – kiekvienas draugas iškeldavo balandinę. Po kelis augindavo. Tuometiniai Šančiai buvo nelegalios architektūros ir gyvūnijos kratinys, kur kiekvienas slėpė savo paralelinį ūkį – kas kiaulę, kas vištą, o kas paukštį. Stasys prisimena kaimyną Karosą, kuris jam davė pirmuosius gonzus – sportinius balandžius. Testas buvo paprastas: pakyla į orą, dingsta savaitei ir jei grįžta – vadinasi, jau tavo.

– Tai buvo populiaru?

– Labai. Va, dabar Lenkijoj tai laiko daugiau. Pas mus jaunimo nėra.

Sustoja. Pasižiūri pro langelį, vedantį

į uždarą tinklinį voljerą.

– Nuvažiavau į kapus, žiūriu, kaimynas – irgi balandininkas – numiręs. Už mane vyresnis, netoli devyniasdešimt.

Sako be liūdesio, beveik kaip orų prognozę. Bet sakinys lieka kabėti tarp mūsų.

Mėsačiūbai, šėrikai ir vienas

Kauno vardo paukštis

Stasys turi tris pagrindines rūšis. Pirmi – mėsačiūbai, pagrindiniai. Apie keturiasdešimt metų. Antri –šėrikai, didesni balandžiai platesniais snapais. Treti – rudašoniai ir juodašoniai trumpasnapiai, kurių vardus jis sako rusiškai, nes „čia iš rusiškų daugiausia pavadinimai“.

Šėrikai pas Stasį turi atskirą funkciją. Jei mėsačiūbai išperi jauniklį, dažnai net negali jo užauginti – snapas per mažas. Su didžiausiom pastangom išaugina vieną. Du – jokiais būdais. Tada ima šėriką: didelis paukštis maitina svetimą vaiką savo paukščių pienu, sukietėjusiu maisto turiniu, kurį tėvai atryja tiesiog į jauniklio snapą.

– Vat, va, tokį, – Stasys parodo gūžiuką su mažu vaikeliu. – Dar jam grūdų neduosi. Pažiūrėk, gūžiukas minkštas. Jam tik pieno, skysto. Paskiau jau lesa iš karto.

Pusiau biologija, pusiau pasaka. Trečias aukštas Žaliakalnyje, kuriame kas valandą vyksta tas pats reiškinys, kuris vyko ir Šančiuose 1956-aisiais, ir, ko gero, Pompėjoje.

– O ar yra tokia rūšis, kurios pavadinime minimas Kaunas? – paklausiu.

Stasys nusišypso.

– Kauno vartikliai. Tamsiai rudi, šokoladiniai, su tokia plačia juosta per uodegą.

– Kodėl vartikliai?

– Nes vartosi. Skrenda, skrenda, paskui driukt – per galvą. Skrenda žemyn. Atsitiesia. Vėl skrenda.

Tylim. Bandau įsivaizduoti paukštįkaskadininką.

– Aš jų nelaikau dabar. Žmona, žinai, kartą sode rėkia pro langą: „Stasy, ateik greit!“ Atbėgu. Vienas vartiklis vartėsi vartėsi, nesustojo, ir tiesiai į slyvą. O slyvoj daigai aštrūs. Pasikabino jisai ant tų daigų, prisismeigė. Iškabinau.

Žiūrime į rudašonį, kuris lesteli žiupsnį grūdų ir nurieda per lentyną kaip mažas pliušinis tankas. Daugiau nieko nesakome. Ne kiekvieną dieną sutinki paukštį, kuris turi miesto vardą.

Trečias aukštas nebuvo skirtas balandžiams. Bet jiems atiteko.

– Čia buvo sandėliukai. Vat, kur dabar stovim – stovėjo tualetas. Ant jo metalinė buržuika, kaminas pro sieną į viršų išvestas. Per vykdomąjį komitetą gavom su žmona leidimą pasistatyti. Blechaške pakėlėm stogą.

– Tai jau buvo vizija, kad bus balandinė?

– Jau kai pradėjau statyt, tai aišku. Laiptinė aukšta, tai kam man reikalinga toks aukštis.

Kaimynas Karosas davė pirmuosius sportinius balandžius, gonzus. Stasys užaugino jauniklį, paleido į orą. Savaitę nebuvo. Po savaitės grįžo. Tada jau buvo jo. Stasys tai prisimena su švelnumu, kokio mieste jau nedažnai išgirsi.

Sportininkai, Maskva, Paryžius ir Daktaras

Apie sportinius balandžius Stasys kalba kaip apie buvusią ne savo, bet šalia jo egzistavusią karalystę.

– Veždavo į Maskvą, į Paryžių. Specialiom mašinom. Uždeda žiedą, paskambina tau – tokią tai valandą paleido. Tu sėdi namuose, lauki. Kai tik grįžta, skambini, fiksuoja laiką.

– O kas negrįžta?

– Beveik visi grįžta. Kartais audra, vanagas. Bet jie eina tiesiai namo. Tik pakeliui kur nors ežere atsigeria.

Įstrigau prie šito vaizdo. Žmogus sėdi savo butuke – Šilainiuose, Žaliakalnyje, Aleksote – ir žiūri į dangų. Kažkur virš Lenkijos lekia jo balandis. Lenkia traukinius. Lenkia mašinas…

Stasys pats nesportavo – sako, „dideli pinigai“. Bet pažinojo visus. Sportiniai balandžiai turėjo savo subkultūrą, neaprašytą jokiose Kauno enciklopedijose, su komitetais, varžybų stipendijomis ir kelionėmis

į Maskvą. Ir, žinoma, su žmonėmis iš įvairių miesto kampelių.

Stalo tenisininkas Pauras, prizininkas Tarybų Sąjungoj. Būgnininkas Baika iš Aukštųjų Šančių. „Švaros“ vyriausiasis inžinierius. Rimas Kurtinaitis Panemunėje. Ir – Daktaras. Henrikas.

– Daktaro sūnui aš vieną gonzą buvau pardavęs, – sako Stasys ramiai, lyg apie kaimyną. – Va tokį, supranti. Tai buvo irgi mada. Pasistatė namą, voljerą padarė gražų, paukščių prisipirko. Nuo mažens augino.

Tas Daktaras, kurio vardas Kaune 90-iniais reiškė visai kitus dalykus nei mėsačiūbų lakta palėpėje, augo Vilijampolėje, J. Naujalio gatvėje, jo šeimos kieme buvo karvelidė. Su juo augo Luras, Goga, Siauras, Mongolas – pusė pavardžių paskui taps istorinėmis. Visi laikė balandžius. Butuose gyvenę vaikai karvelides įrengdavo pastogėse, virš viršutinių aukštų. Lygiai taip pat, kaip Stasys įrengė savąją Žaliakalnyje, E. Fryko gatvėje, keli kilometrai į rytus per Ąžuolyną.

Jarmusho filme mafijos pasiuntinys laiko balandžius ant Naujojo Džersio stogo, ir tai atrodo poetinė konstrukcija. Kaune tos konstrukcijos nereikėjo – ji jau buvo paruošta. Tas pats Šilainių turgus, ta pati savaitės diena, ta pati gonzo kaina. Tas pats paukštis, grįžtantis namo, nesvarbu, kas jo savininkas.

Stasys to nesako. Stasys pasako vieną sakinį apie tai, kad pardavė gonzą,

ir eina toliau – į Pauras, į Baiką, į kapus. Bet sakinys lieka kabėti. Tarp pasaulio, kuriame mafijos atstovas augina paukščius, ir pasaulio, kuriame tuos pačius augina pensininkas Žaliakalnyje . Kažkur tarp jų – paukštis, kuriam visiškai vis vien.

Mėšlas Kertupiui

Apie sūnų užsimena pats, atsitiktinai, pasakodamas apie mėšlą.

– Sūnus mirė. Tai aš biškį apsivertęs dabar. Vieną kartą buvau sode. Nuvažiuosiu, tai išvešiu į sodą.

Sodas – Kertupy. Mėšlas – vertingiausia, ką balandininkas perduoda žemei. Sūnui buvo keturiasdešimt vieneri. Liepos šeštą bus metinės. Toliau pokalbis tęsiasi kitomis temomis. Stasys nedramatizuoja.

Aš nesistengiu išgauti detalių.

Sūnus dresavo šunis. Belgų aviganis žmonai labiausiai patiko, „eina taip, žinai, žiūri tik į tave“.

Šilainių turgus, lenkai ir rubliai

Pinigų dabar šitas reikalas neneša. Stasys tai pasako kelis kartus.

– Čia jokio pelno. Man, kaip pensininkui, didelis nuostolis. Anksčiau nuveži, dvidešimt penki rubliai, supranti, galėjai gyvent, galėjai išlaikyti. Dabar – dešimt eurų. Iš jų trys eurai turgui. Šūdas.

Šilainių turgus liko – sako, didžiausias. Atvažiuoja iš Rygos, Talino. Lenkų atvažiuoja. Vilniuje turgus mažas, Alytuje – su žąsim. Kauniečiai laiko mažiau, bet kauniečiai prekiauja.

– O draugijoms priklausot?

– Ne. Reikia nario mokestį mokėt. Man jau baigėsi tas etapas.

Nors be draugijos, bet disciplinos penkiskart daugiau, nei dauguma sutiktų klubo narių parodytų savo ūkyje, tik jokia institucija virš jo nekabo. Nei draugija, nei komitetas, nei primestos taisyklės. Tik vidinis tvarkaraštis – du kibirai vandens, dvidešimt penki kilogramai pašaro, mielės kaip vitaminai – ir Šilainių turgus penktadienio rytą, į kurį vis dar važiuoja.

Visi balandininkai pažįstami, sako jis. Visi vyresnio amžiaus. Jei ne draugas, tai pažįstamas. Iš Marijampolės skambina – ar turi tokį, ar tokį. Stasys turi. Bet geresnių niekam neparduoda. Atiduoda prastesnius. Geresni lieka čia.

Vanagai iš Ąžuolyno

– Ne, aš šitų neleidžiu. Jeigu aš juos išleisiu, tai vanagai man išnešios, supranti, nukirs.

Mieste yra žvėrių, apie kuriuos „Kauno faunoje“ rašoma tik epizodiškai. Vanagai iš Ąžuolyno vieni tokių. Jie sėdi ąžuoluose, žiūri į pastatus, laukia.

– Šitie tai galingi paukščiai, dideli, –sako Stasys apie mėsačiūbus. – Tai jie staigiai į viršų. O vanagas tiktai žemyn krenta. Nepagaus. Bet kur silpnesnis – nuneša.

Kitas miesto agresorius – varnos. Pamatė skylę – tūkt. Suskaldyti kiaušiniai, jauni mažiukai, plunksnos. Stasys dabar tos skylės beveik nebeatidaro. Mėsačiūbai lieka uždaryti.

Tik šėrikai ir rudašoniai į orą –palaksto, grįžta. Jau be specialių lakstymo seansų, kaip anksčiau, kai grįžęs iš darbo paleisdavo paukščius ir žiūrėdavo, kaip jie kyla virš stulpų, „į tašką, aukštai“.

– Dabar nebevarinėju. Patys išeina, palaksto, viskas.

Stasys sako, kad balandžiai jam –„kaip liga“. Kaip kitiems reikia kiekvieną kartą išgerti, taip jam reikia užlipti į trečią aukštą.

– Nori, nenori – traukia.

– Tai kaip sugalvojot, kas atnešė jums paukščius į gyvenimą?

– Nu kas, grožis, malonumas. Ir gudrūs jie.

Penkios dešimtys metų vienoje vietoje, su tuo pačiu paukščiu. Suprantu, čia ir yra tikrų tikriausias samurajiškas dalykas. Ne hobis.

Nusileidom laiptais, atsisveikinom su fotografu, perėjau Ramybės parką. Žiūriu – čia pat lesinėja balandis. Tikrai ne laukinis. Stasio.

KODĖL NORIME BŪTI ORE?

KOTRYNA LENKAUSKAITĖ

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Ką, be „Lituanicos“ ir „ANBO“, žinome apie Lietuvos aviacijos istoriją? Kodėl ji svarbi šiandien ir ko mus gali išmokyti žmonės danguje? Atnaujintoje Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicijoje kalbamės su akrobatinio skraidymo meistru, instruktoriumi Eugenijumi Raubicku. Detaliai Lietuvos aviacijos istorijos čia neaprašysiu – ją su smulkiausiomis detalėmis išgirsite apsilankę muziejuje. Pokalbyje tarp lėktuvų modelių, metalinių nuolaužų ir technologinių pasiekimų ieškojau žmogaus-paukščio bruožų.

Kaip sklandytuvai susiję su vargonais?

Balandžio mėnesį po renovacijos atidaryta muziejaus ekspozicija lankytojus pasitinka su laiko juosta. Joje – svarbiausi Lietuvos ir pasaulio aviacijos įvykiai.

Žmonės skraidyti norėjo dar Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais. Vienas iš eksponatų – Vilniuje prie Valdovų rūmų rastas medinis sukutis – buitinis į orą kylančių konstrukcijų pavyzdys. „Sovietų Sąjungoje buvo šlovinami rusų mokslininkai, neva XIX a. pirmieji sukūrę kelių pakopų raketas. Tačiau LDK inžinierius, Lietuvos bajoras ir karininkas Kazimieras Semenavičius savo garsiajame traktate „Didysis artilerijos menas“ apie tai rašė dar 1650-aisiais“, – pasididžiuodamas sako E. Raubickas.

Galvojant apie aviacijos technologijas, neretai vedama paralelė su karine pramone, bet pirmieji iškilūs vardai muziejaus laiko juostoje – toli gražu ne karo vadų.

1911 m. lietuvišką sklandytuvą sukūręs (beje, kaunietis) Jonas Garalevičius – vargonininkas ir muzikos instrumentų meistras. 1851 m. „Žemaičių Garlėkį“ sukonstravęs Petras Aleksandras Napoleonas Griškevičius – filosofas ir išradėjas plačiausia prasme, aprašęs ir sparnų pritaisymo prie žmogaus kūno galimybes.

Vadinasi, žmonės-paukščiai žongliruoja ir inžinerinėmis, ir meninėmis žiniomis. Būti ore – tai iš esmės permąstyti ir perkonstruoti žmogaus galimybes.

Lietuvos aeroklubas: švietimas ir politika

Daugelyje pasaulio šalių anksčiau nei aviacijos mokyklos buvo įkurti aeroklubai. Lietuvoje pirma atsirado karo aviacija, nes reikėjo ginti nepriklausomybę, bet lakūnai suprato, kad reikalinga ir klubo veikla. Steponas Darius nunešė dokumentus į savivaldybę – Lietuvos aeroklubas įkurtas 1927 m. balandžio 27 d.

E. Raubicko teigimu, šalia sportinių, bendruomeninių interesų Lietuvos aeroklubas vykdė ir strateginę veiklą – per aviaciją mokė žmones išgyvenimui svarbių įgūdžių: pristatė parodas apie civilinę saugą, mokė įsirengti slėptuves ir apsisaugoti nuo cheminio pavojaus.

Visuomenės švietimui nuo 1935 m. klubas leido žurnalą „Lietuvos sparnai“, jį galite pavartyti ir muziejuje. Žurnale buvo demonstruojamas aviacijos vystymasis, pranešimai apie karinius veiksmus Europoje, minimos svarbiausios šventės ir varžybos. Svarbu buvo atskleisti ir paties klubo virtuvę – politinius įvykius ir gyventojų požiūrį į klubo veiklą. „Lito skambesys [...] rezonuoja piliečių sielas, bet tai yra teisinga tik surambėjusios sielos atžvilgiu“, – žurnalo puslapiuose randu nusivylimą tais, kurie nemato aviacijos svarbos visai šaliai.

Situacija panaši ir šiomis dienomis: E. Raubickas neslepia kartėlio dėl aeroklubų perdavimo savivaldybėms: „Kitose valstybėse aeroklubo prezidentas užima aukštas vyriausybines pareigas. Klubai valdomi bent jau ministerijų lygiu.“ Tad žmonės-paukščiai – ne tik gražus vaizdinys stovintiems ant žemės, bet ir svarbi strateginių šalies išsilavinimo, gynybos, orientavimosi tinklų dalis.

Paslaptys už geležinės uždangos

Vaizdiniai nebedžiugino prasidėjus

Antrajam pasauliniam karui. 1941 m. visas Aleksoto aerodromas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio tvora: niekas nematė, kas vyksta viduje.

E. Raubickas vardija karo metų eksponatus: bombonešių varikliai, aušinimo radiatoriai, reaktyvinės granatos – atrodo, jų rasti Lietuvos teritorijoje neįmanoma, tačiau faktai atskleidžia sąmoningas ar atsitiktines istorijos spragas. „Niekas nežinojo, kad 1940 metų gruodį į Kauną atvyko ešelonas su naujausiais lėktuvais „Mig-1“, vėliau „Mig-3“. Kaune buvo ir pirmieji koviniai poligonai, kur vyko perginklavimas“, – pasakoja muziejaus edukatorius.

Nors daiktų ir skaičių čia apstu, norisi apžvelgti žmogiškąją istorijos pusę –juk visus šiuos įrenginius vairavo lakūnai, taisė mechanikai, prižiūrėjo inžinieriai. Ką šiandien žinome apie jų gyvenimus?

Kauno aviatoriai, vieni pirmųjų Sovietų Sąjungoje apginkluoti sraigtasparniais „Mi-4“, dalyvavo ir Vengrijos sukilimo malšinime 1956-aisiais, ir branduolinių ginklų bandymuose: būta ir apšvitintų, žuvusių lakūnų. „Šitokių dalykų niekas labai garsiai nepasakoja“, – pripažįsta E. Raubickas. Šių žmonių atminimo, patirčių įamžinimo klausimas – nevienareikšmis. Okupacinių institucijų žymės biografijose po didinamuoju stiklu nepelnytai pakišo ištisą lietuvių kartą.

Skraidančiųjų psichologija

Nuo matematikos formulių iki gaisrų gesinimo, nuo fizinės ištvermės iki komandavimo įgulai – ore veikiančių žmonių psichologinis profilis, vaikštant po muziejų, man rodosi vis kompleksiškesnis. Ką jie turi žinoti, prisiminti, pamiršti?

„Lakūnas lakūnui nelygu, – teigia E. Raubickas. – Čia kaip mokykloje –ateini nemokėdamas rašto. Tave išmoko rašyti raides, žodžius, sakinius, diktantą, atpasakojimą, rašinį. Taip ir aeroklubai – išmoko „rašyti“. Vienam pakanka nuskristi iš taško A į tašką B, kitam reikia ore persiversti –tad jis gali ir „diktantą parašyti“. Na, o tokie kaip Jurgis Kairys ar kiti yra tikri „rašytojai“, su savomis interpretacijomis. Joks instruktorius to neišmokys: išmoko taip, kad neužsimuštum, žinotum taisykles. O toliau mokaisi ir tobulėji pats. Valdant didelius lėktuvus svarbu ir psichologiniai dalykai, sprendimų priėmimas“, – pasakoja ilgametis lakūnas.

Apie tai, kas dedasi lakūnų galvose skrydžių metu, deja, jau po nesėkmingų kelionių, pasakoja ir lėktuvų juodosios dėžės. Nors įranga įrašo techninius parametrus – kada pilotas pastūmė gazo rankeną, kokiu momentu patraukta vairalazdė, kaip įgulos vykdė nurodymus, – gebėjimas aiškiai komunikuoti yra viena svarbiausių žmogaus-paukščio savybių.

Liūdnais atvejais mokomasi iš svetimų klaidų, tačiau iš pokalbio suprantu, kad esminis įgūdis aviacijos moksle ir mene yra ir savianalizė. Paklausus, ko apie žmogų išmokė instruktoriaus darbas, Eugenijus teigia:

„Pamatai, kad vieni žmonės kažko laukia: kol naujos žinios juose instaliuosis kaip kompiuteryje. Tačiau visai kas kita yra gebėjimas analizuoti savo skraidymą. Kodėl, mokantis pilotuoti, pačiam skraidymui skiriama ne daugiau nei viena valanda per dieną? Juokaujame, kad ilgesnė treniruotė jau būtų kuro švaistymas. Trys valandos yra skirtos analizei: kodėl posūkio metu slydau, kodėl blogai pasirinkau

orientyrus. Jeigu pertrauką mokinys praleidžia snausdamas ar pasakodamas anekdotus kolegoms – jokio tobulėjimo nebus.“

Matyti iš aukščiau

Mūsų ekskursija taip pat juda aukštyn – pokalbį baigiame ant muziejaus stogo. „Kai skrendi, matosi daugelis dalykų“, – sako pašnekovas. Iš čia, rodos, galime matyti Aleksoto, Kauno, Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.

Eugenijus rodo ranka: „Čia stovėjo vienas didžiausių XX a. pastatų Lietuvoje – vokiečiams užėmus

Kauną, aerodrome buvo pastatytas 40 m aukščio, 55 m pločio, 240 m ilgio dirižablių angaras. Įsivaizduokite 12 aukštų pastatą, besitęsiantį iki tos tvoros.“ Nuo 1916 m. vasario jame buvo dislokuojamas dirižablis „LZ 86“, naudotas kaip žvalgybos orlaivis, bombarduotos geležinkelio linijos tarp Latvijos ir Baltarusijos. Dirižablis į rytų frontą išmetė 18 000 kilogramų bombų. Angarasnugriautas 1929 m., nes trukdė pakilti lėktuvams.

Praskrenda mokomasis lėktuvas, E. Raubickas komentuoja: „Dabar pilotas yra tūptinėje, užeina tūpti, artėja prie pakilimo tako, dabar lygina, baigė apie pusės metro aukštyje, dabar paliečia ratais, štai, tupia.“

Kitoje pusėje matome buvusią sraigtasparnių remonto gamyklą –dabar ten įsikūręs inovacijų parkas.

Kalbėdami apie ateitį, paliečiame ir kelerių pastarųjų metų tendenciją –savo malonumui išsilaikyti lėktuvo pilotavimo teises. Net jei pasiekus šį tikslą, neretai susiduriama su lėktuvo išlaikymo kainų realybe, lakūnas džiaugiasi: „Jeigu tą svajonę įgyvendino, tai man paglosto širdį, galvoju, va, pavyko.“

O priėję šiomis dienomis aktualią dronų temą ir jų valdymo kursus dar pradinėje mokykloje, grįžtame prie pokalbio pradžioje minėtos plačios kvalifikacijos svarbos: būtų gerai, kad jaunoji karta dronus mokėtų ne tik valdyti, bet ir pataisyti, suprastų jų veikimo mechanizmus.

Drąsa būti idealistu

Nors muziejuje sutinkame ir paukščių – sklandytuvus „Žvirblis“ ir „Zylė“ – visgi per daugiau nei šimto metų istoriją žmones į dangų kėlė kiti žmonės – nuo politikų iki dailės mokytojų. Kodėl jie visi norėjo būti ore? Kodėl norėjote jūs? – klausiu E. Raubicko. „Norisi sužinoti daugiau“, – sako jis.

Be noro šį tą sau įrodyti, girdžiu ir kirbantį adrenalino siekį. Pašnekovas prisimena, kad jį į Kauno aeroklubą atvedė draugų pavyzdys: „Galvojau, kodėl ir aš taip negaliu?“

Varžybų užduotys paremtos skaičiavimais, tiksliais figūrų atkartojimais, bandymu pagerinti savo ir kolegų

pasiekimus. Iš čia ir azartas – jei tiksliai pataikyti pavyko kitiems, turi pavykti ir man. Beje, atkurtam akrobatiniam skraidymui šiais metais sueina šešiasdešimt! O kito pokalbio metu Eugenijus pakvietė išbandyti mirties kilpą.

Tad ar galime trumpai apibendrinti, kas vienija visus šiuos žmonespaukščius? Ar galime išugdyti tobulą jo pavyzdį? E. Raubickas pasakoja apie idealistinį jaunųjų lakūnų auklėjimą: gimnastikos pratybas, gerai dirbantį vestibulinį aparatą. Istorijos vadovėliuose atspausdinti portretai siūlo patriotiškumo svarbą. Bet atsakymą, kuris mane įtikina, randu „Lietuvos sparnų“ 1939 m. balandžio 30 d. numeryje:

„Skridimas ir oro sportas auklėja, be kitų sportinių dorybių, gražiausią žmogaus savumą – drąsą, auklėja valios ryžtingumą ligi galutinio pasiaukojimo ribos. Bailiai negali būti idealistais.“

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

PARKAI, KIEMAI IR TERASOS PILNI GARSŲ, VAIZDŲ IR JUDESIO. VASARA! DAUGIAU ĮVYKIŲ – NUOLAT

ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 09 06

Paroda „kartu skirtingais keliais“.

Grupė „Keturios“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Gabrieliaus Laurinaičio nuotr.

Grupė „Keturios“ Kaune veikė 1991–2001 m., ją sudarė menininkės

Aušra Andziulytė, Elena BalsiukaitėBrazdžiūnienė, Aušra BarzdukaitėVaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.

Agnės Taliūtės kuruojama paroda yra bandymas atkurti, sukurti, o galbūt ir perkurti grupės istoriją, siekiama prakalbinti praeitį, užpildyti pasakojimo plyšius ir kartu kelti klausimus apie pačią istoriją bei jos rašymo būdus.

Iki 02 16 Paroda „Tylūs horizontai“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Antanas Žmuidzinavičius. Niagaros krioklys. 1910

Iki 09 28

Paroda „Švietimas

Laikinojoje sostinėje“

Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio g. 28 B

Susipažinti su Laikinosios sostinės švietimo istorija paroda kviečia per autentiškus archyvinius dokumentus, eksponatus ir išskirtinę vizualinę patirtį – vaizdo įrašą, kuriame atgiję mokinių portretai leidžia iš arti pajusti laikmečio dvasią bei nuotaiką.

2026 m. minimas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis. Ši paroda – kvietimas iš naujo atsigręžti į vienos ryškiausių Dainavos krašto kultūros asmenybių kūrybinį palikimą. Ji pristato A. Žmuidzinavičiaus peizažus ne tik kaip regimus vaizdus, bet ir kaip patiriamas būsenas. Jo kūryboje kraštovaizdis tampa gyva, emocinius ir kultūrinius prasmių klodus talpinančia erdve.

06 02–06 13

VDA baigiamųjų darbų paroda Įvairios vietos

VDA baigiamųjų darbų paroda sujungia ir visuomenei parodo skirtingas studijų programas baigusių bakalaurų ir magistrų meno projektus, supažindina su ateinančia jaunųjų kūrėjų karta. Kauniečių paroda – ne tik VDA Kauno fakultete, bet ir kitur mieste, iš viso šešiose vietose.

06 04–06 07

Tarptautinis folkloro festivalis „Atataria

Lamzdžiai“

Įvairios vietos

Kauno tautinės kultūros centro inf.

40-ies metų sukaktį mininčio festivalio tema – ugnis. Gausi renginių programa užtikrins, kad nuobodu čia nebūtų nei pirmąsyk užklydusiems, nei ilgamečiams folkloro mylėtojams. Lietuvių ir kitų tautų folkloras festivalyje skleisis per liaudies dainą ir įtraukiantį šokį, per tautodailę ir tautosaką, per autentiškus papročius ir naujas kūrybos formas.

06 05–07 05 Šarūno Baltrukonio

paroda „Paralaksas“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

06 05–07 05

Elly Valk-Verheijen ir

Ekkehard Neumann

paroda „Bendras –Split and Shared“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Ši paroda galerijos pirmojo aukšto erdvę pavers vientisa sienine instaliacija. Valk-Verheijen sienų tapyba remiasi šviesos, laiko, erdvės ir skaitmeninio vaizdo transformacijos tyrimu. Neumanno „sienų struktūros“ kuriamos iš lenktų, spalvotų geležies juostų, kurios formuoja ritmišką, erdviškai kintančią linijų sistemą.

Š. Baltrukonis. „Tectonics“, 2026, 216 x 162 cm, aliejus, drobė.

„Matant vaizdus kaip nuolatos spartėjančios skaitmeninės apytakos dalį, keičiasi ir kaip žiūrime į juos ir kokio santykio su vaizdais apskritai tikimės. Jau kurį laiką šiuolaikinio meno diskurse vyravo tendencija vaizdą paversti objektu, kuris komunikuoja poziciją, idėją ar aiškiai artikuliuotą turinį, bet postskaitmeninėje eroje materialumas, aura, atmosfera tampa vis svarbesni“, – intriguoja parodos anotacija.

KALENDORIUS

06 05–07 05

Severinos

Venckutės paroda

„kaip tapti erdve“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Severinos Venckutės nuotr.

Severinos Venckutės fotografijos magistro baigiamojo darbo paroda „kaip tapti erdve“ tyrinėja žmogaus gebėjimą patirti pasaulį per kūnišką buvimą. Kvestionuodama fizinę aplinką ji atsakymo ieško savo kūne – kur prasideda oda ir kur baigiasi architektūra? Parodoje eksponuojami kūriniai bandys ištirpdyti erdvės patyrimo ribas.

Penktadienis, 06 05, 19:00 Šiuolaikinės muzikos

ciklo NICHE koncertas

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

06 05–07 01

Grupės „8plius1“

paroda „Kryžkelės“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

„Ta kryžkele čia tampa tapyba. Kolektyvo „8plius1“ kiekvienas dalyvis individualiai pasirenka kryptį, sprendžia tapybos problemas, ieško motyvų ir kovoja su medžiaga. Kūrybinės užduotys ar portreto studija, nesvarbu – kiekvienam leidžia fiksuoti savo pasaulio viziją drobėje. Per koloritą ir kompoziciją parodoje dokumentuojami iš skirtingų pasaulių susibūrusių asmenybių gyvenimo fragmentai“, –pasakoja parodos kuratorius Kazimieras Brazdžiūnas.

Dedikuotas šokių muzikos kryptims, klubinei atmosferai ir judesiui, NICHE uždarymas pristatys septynis vardus, kurių muzika susipina per aktyvų pulsą, žemadažnes vibracijas, gilias harmonijas bei balsą. Programoje: Berlyne gyvenanti amerikiečių tarpdisciplininė menininkė Lyra Pramuk, Belgijoje kuriančio lietuvių dueto „ugne&maria“ hipnotizuojantys ritmai bei Vlado Dieninio intensyvaus ritmo ritualai. Prieš koncertus – iniciatyvos „Ekskursas“ gidų pasakojimai.

Šeštadienis, 06 06 / 06 13 / 06 20 / 06 27

Ekskursijos „Estrada.

Svajonės kaina“

KMM Miko ir Kipro Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Ekskursijos kvies pasinerti į spalvingą lietuviškos estrados pasaulį – nuo pirmųjų žingsnių scenoje iki televizijos eterio, gastrolių ir populiarumo kainos sovietmečiu. Lankytojai išgirs estrados užkulisių istorijų, pamatys archyvinius koncertų įrašus ir išgirs laikmetį menančią muziką.

Šeštadienis, 06 06, 22:15 „Romuvos“ lauko kinas: „Princesė nuotaka“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Kai jauna mergina pagrobiama pakeliui į vestuves su princu, jos gelbėti leidžiasi paslaptingas kaukėtas herojus, o kelionė netrunka virsti pašėlusiu nuotykiu su kardų dvikovomis, keršto istorijomis ir netikėtais sąjungininkais. Rob Reiner filmas žaismingai maišo pasaką, nuotykių kiną ir romantiką, o jo kupini ironijos dialogai bei nepamirštami personažai ilgainiui pavertė „Princesę nuotaką“ tikra kultine klasika.

Šeštadienis, 06 06, 20:00

Pažaislio muzikos

festivalio pradžios

koncertas

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

31-ąjį festivalį atidarys Sankt Galeno simfoninis orkestras, Modestas Pitrėnas ir Martynas Levickis. Atidarymo koncerte skambės įspūdingas švedų kompozitoriaus Danielio Nelsono koncertas akordeonui „Traktatas apie vaiduoklio mašiną“.

Klausytojai išgirs Fabiano Künzlio kūrinį „Taip skamba Sankt Galenas“, o koncertą vainikuos viena žymiausių klasikinės muzikos partitūrų – Ludwigo van Beethoveno Penktoji („Likimo“) simfonija.

Sekmadienis, 06 07, 20:00

FC Baseball koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

„Kaunas jau daug metų yra antrieji mūsų namai. Vasaros atidarymui atsivešime visus triukus, dainas ir visą magiją. Nepraleiskite!“, – sako atlikėjas.

KALENDORIUS

Pirmadienis, 06 08, 18:00

Susitikimas su rašytoja

Vaiva Rykštaite

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos

Santarvės parko skaitykla

„Mama namuose. Trys valandos iš rytojaus“ – dvylikta iš Kauno kilusios rašytojos knyga. Kaip ir pati motinystė, ši knyga sunkiai įspraudžiama į vieną žanrą – tai ir džiazas, ir išpažintis, ir kelionė vienu metu. Tai ir kultinės knygos „Pirmąkart mama“ tęsinys.

Antradienis, 06 09, 15:00

Koncertas „Skambam! Pasitinkam

KMM M. ir K. Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Koncerte pasirodys VDU Muzikos akademijos studentai, jiems akompanuos prof. Audronė

Eitmanavičiūtė. Programoje skambės įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinė muzika – nuo klasikos iki lengvesnių muzikinių nuotaikų.

Antradienis, 06 09 / 06 16 / 06 23 / 06 30, 18:00

Pasidainavimai su „Kadujo“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka tęsia tradicinius susibūrimus dainuojant senąsias sutartines ir visų pamėgtas lietuvių liaudies dainas. Sutartinių giedotojų ansamblis „Kadujo“ (vadovė dr. Laura Lukenskienė) gyvuoja nuo 2008 m. Daugelį metų dainavusios liaudies dainas ir besigilinusios į autentišką sutartinių atlikimą, moterys pastaraisiais metais daug improvizuoja, kuria modernias sutartinių interpretacijas.

Antradienis, 06 09, 20:00

Grupės „Kaleo“ koncertas

Kauno dainų slėnis, Tunelio g. 37

2012 m. Islandijoje susibūrusią

grupę „Kaleo“ žaibiškai išgarsinęs hitas „Way Down We Go“ perkopė 4 milijardų perklausų ribą visame pasaulyje. Pagaliau pasauline sensacija tapusios dainos autoriai atvyksta į Lietuvą.

Trečiadienis, 06 10, 18:00

Vakaras „Rašytojai 90-mečiai. Juozas

Aputis“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

J. Aputis 1996 m. Z. Baltrušio nuotr.

Muziejuje – vakaras, skirtas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, prozininkui ir ilgus metus buvusiam kultūrinių periodinių leidinių redaktoriui

Juozui Apučiui. Jo kūrybą skaitys rašytojas, literatūrologas Saulius Vasiliauskas, vakarą papildys elektroninės muzikos kūrėjo Tado Greičiūno improvizacijos.

Trečiadienis, 06 10, 19:00 Šokio spektaklis vaikams „Mikro/Makro“ „Romuva“, Laisvės al. 54

Kas būtų, jei į paslaptingą vabzdžių pasaulį pažvelgtume pro galingą padidinimo stiklą? Kauno šokio teatras „Aura“ kartu su butoh teatro „Okarukas“ meno vadove, vizualine menininke ir choreografe Inga Fontez Sakurako pristato naują tarpdisciplininį šokio spektaklį vaikams – kelionę į paslaptingą gamtos mikropasaulį, kur viskas alsuoja judesiu, garsais ir šviesa.

Ketvirtadienis, 06 11, 18:30

Poetinis stand-up

„Apie vamzdį ir mus“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kūrybinis duetas Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka šįkart atsitraukia nuo scenos ir patiki ją jauniesiems aktoriams, sukurdami naują, emociškai intensyvią patirtį. Per poeziją, muziką ir judesį atskleidžiamos universalios temos –meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir liūdesys, viltis ir nusivylimai.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 06 11, 20:00

Grupės „Sraigės

Efektas“ koncertas

ERDVĖ, M. Valančiaus g. 11

„Parašėm albumą, kurio patys norėtume klausytis kasdien. Su albumu „Lobomatas“ žengiame į naują, garsiškai drąsiausią savo etapą. Tai albumas, kuriame laisvai pinasi noise pop energija, tirštas shoegaze skambesys ir indie roko estetika“, – intriguoja grupė, kurią apšildys Dominykas Niaura.

Nuo 06 12

Filmas „Teresė. Prieš tampant šventąja“

Kino teatrai

Režisierė Teona Strugar Mitevska ir neprilygstamoji Noomi Rapace („Mergina su drakono tatuiruote“) pristato provokuojantį pasakojimą apie moterį, kurią pasaulis pažįsta kaip Motiną Teresę. Filmas, pristatytas Venecijos kino festivalyje, atskleidžia, kad didžiausi stebuklai gimsta ne iš tobulo tikėjimo, o iš dvejonių, kasdienių pastangų ir meilės, kuri nepaiso jokių taisyklių.

06 12–06 13

Bijūnų festivalis

VDU Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

„Pexels“ nuotr.

Festivalio metu lankytojų lauks pažintinės ekskursijos, pasakojimai apie bijūnų istoriją ir jų auginimo subtilybes, susitikimai su augintojais ir specialistais. Bus galima iš arčiau pažinti skirtingas bijūnų veisles, sužinoti, kaip jas prižiūrėti, ir pasisemti idėjų savo sodui.

Penktadienis, 06 12, 20:00 Grupės

„Requiem“ koncertas

„Hogas“, Kęstučio g. 6

„Requiem“ negroja dažnai, bet kai jau lipa ant scenos – abejingų nelieka. Tie, kas buvo jų koncertuose, žino: ramiai pasėdėti nepavyks.

Skambės „Aš nupirksiu tau namą“, „Beržas“, „Aš būsiu stiprus“, ir labai tikėtina, kad tarp gerai pažįstamų dainų įsimaišys ir kažkas naujo.

06 12–06 13

Vizijų festivalis

„Pérkūnija“

P.A.R.A.K.A.S., L. Ivinskio ir Prancūzų g. kampas

„Grįžtame tęsti savo misijos –pažadinti užmigusį Kauno horizontą ir pripildyti užmirštas erdves naujomis idėjomis“, –skelbia jaunimo organizacija „Kylantis Kaunas“. Tikėkitės meninių eksperimentų, savo ambicija ir išraiška ne visada telpančių į paraiškų lenteles.

Penktadienis, 06 12, 22:30 „Romuvos“ lauko kinas: „Pagauk, jei gali“

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Vos sulaukęs pilnametystės, talentingas jaunuolis ima meistriškai klastoti čekius ir apsimetinėti pilotu, gydytoju ar teisininku, o jo prabangus gyvenimas netrukus patraukia FTB dėmesį. Kol jo pėdomis atkakliai seka agentas, tarp jų pamažu užsimezga keistas tarpusavio ryšys. Tikrais įvykiais paremtame

Steveno Spielbergo filme susitinka charizmatiški aktoriai Leonardo DiCaprio, Tomas Hanksas ir Christopheris Walkenas.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Šeštadienis, 06 13, 14:00

Filmo „Rokeris iš miškų. Mikas Suraučius“

peržiūra

KMM M. ir K. Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Prieš peržiūrą režisierė ir knygos „Bravo estradai!“ autorė Inga Liutkevičienė pristatys filmą, papasakos apie savo tyrinėtą lietuviškos estrados pasaulį bei ryškiausias XX a. 6–9 dešimtmečių populiariosios muzikos asmenybes. Tai proga ne tik pamatyti filmą, bet ir iš arčiau pažinti Lietuvos estradinės muzikos istoriją bei jos legendas.

Sekmadienis, 06 14, 15:00

Renginys

„Birželio sodas“

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Šeštadienis, 06 13, 14:00 Europos

Prie Kauno pilies, Pilies g. 17

Pažinti miesto istoriją – per žaidimus ir naujausius archeologinius atradimus. Vyks senovinio stalo žaidimo kvirkato turnyras, kurio dalyviai susipažins su strateginių žaidimų istorija, apžiūrės archeologų rastas

žaidimų detales ir išmoks žaisti vieną seniausių stalo žaidimų. Archeologai Pavel Vutkin ir doc. dr. Mindaugas Bertašius pristatys naujų tyrimų atradimus ir jų reikšmę Kauno istorijai.

Martyno Plepio nuotr.

Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtame renginyje lauks edukacinės veiklos visai šeimai, aktoriaus

Dainiaus Svobono teatralizuotas

pasakojimas ir dainuojamosios poezijos kūriniai.

Šeštadienis, 06 13, 20:00

Latviško metalo naktis

Klubas „Lemmy“, Rotušės a. 13

Trys kaimyninės šalies grupės žada ekstremalios muzikos dozę: nuo „A Xoloth“ su post-industrial ir „Grunts“ atvežamo groove metalo iki sunkaus „Undusted“ death metal skambesio.

Sekmadienis, 06 14 / Pirmadienis, 06 15, 18:00

Premjera. Spektaklis

„Lėlių namai II“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Lėlių namai II“ – Agniaus Jankevičiaus režisuota refleksija apie moters vietą visuomenėje, tęsianti H. Ibseno pradėtą pasakojimą ir perkelianti jį į XXI amžiaus vertybinių konfliktų lauką. Praėjus penkiolikai metų po sprendimo palikti šeimą, Nora sugrįžta į buvusius namus jau kaip savarankiška, finansiškai nepriklausoma ir ideologiškai angažuota moteris.

06 15–09 30

Dariaus Petrulio fotografijų paroda „Šančių

architektūra“

Kauno Vinco Kudirkos

viešosios bibliotekos

Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Panemunės gyventojo menininko D. Petrulio paroda tyrinėja urbanizacijos problemas ir klausia, ar sparčiai augančiame mieste įmanoma išsaugoti ryšį su gamta ir vieniems su kitais? Menininkas Šančius atrado kaip atskirą pasaulį, unikalų urbanistinį ir socialinį darinį su istoriškai susiformavusiu gatvelių, vedančių link Nemuno, tinklu, mažaaukščiais nameliais, sodais ir daržais, kaimynystės dvasia ir gyvu ryšiu su upės pakrante.

06 16–07 16

Simono Kriaučiūno fotografijų paroda „Vidinis gylis“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Šaltinio“ padalinys, Raudondvario pl. 230

Simonas Kriaučiūnas – silpnaregis fotomenininkas, užsiimantis keramika, tapyba, ir fotografija. Darbai „Vidinis gylis“ – tai portretai užmerktomis akimis. Gali kilti klausimas, o kodėl užmerktos akys? Tai yra tam, kas giliai mūsų sielos viduje, žmogaus savastis ir gylis. Pačiam Simonui, kaip silpnaregiui, buvo įdomu patyrinėti, kaip žmogus jaučiasi užsimerkęs.

Trečiadienis, 06 17, 11:00

Popietė tėvams su mažyliais

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Popietė kvies mažuosius ir jų tėvelius pažinti muziką per žaidimą. Programoje – pasivaikščiojimas po Kauno rotušės ekspoziciją ir edukacinis užsiėmimas „Žaidžiame Ti Ta To“, kurio metu dalyviai šoks, dainuos, gros įvairiais instrumentais ir susipažins su tradiciniais lietuvių muzikos instrumentais.

Ketvirtadienis, 06 18, 18:00

Performansas

„man

niekada nepriklausiusi kaltė“

Ąžuolyno biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Adrian Carlo Bibiano ir Karolinos Latvytės-Bibiano idėja – jautrus ir vizualus pasakojimas apie išgyventas traumines patirtis, įteigtą kaltę ir kūno atmintį. Per judesio kalbą kūrinys atskleidžia, kaip smurto patirtys įsirėžia į mūsų kūnus bei formuoja santykį su savimi ir aplinka.

BIRŽELIS

KALENDORIUS

Penktadienis, 06 19, 17:00

Spektaklis „Nuo savęs nepabėgsi“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Eksperimentinio jaunimo dramos teatro spektaklis nagrinėja egzistencinius būties ir susitaikymo klausimus. Spektaklį jungia mistika ir eksperimentiniai teatro sprendimai, kasdienes situacijas paverčiantys netikėtais, simboliniais išgyvenimais.

Šeštadienis, 06 20, 14:00 Tvarios mados kolekcijos „Amor vincit omnia“ pristatymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kolekcijoje naudojami dėvėti ir „nurašyti“ drabužiai transformuojasi į naujus dizainus vestuvėms, tapdami besitęsiančiu meilės liudijimu.

Dizainerė Olesia Les pristatyme kvies diskutuoti apie žmogiškojo santykio tvarumą ir tęstinumą per drabužio dekonstrukciją ir perkurimą.

Šeštadienis, 06 20, 12:00 „Naktinis

krepšinis“

Ąžuolyno biblioteka, „Žalgirio“ arenos stovėjimo aikštelė, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Organizatorių nuotr.

„Kas su draugeliais kašiuką lošia, kas skraido BMX’u, kas juda pagal beat’ą, o kas tiesiog prijaučia gatvei –čia visų mūsų namai. Susirinksim iš skirtingų kiemų, sumesim ir pažiūrėsim, kurie geriausiai pažįsta aikštelę“, – į 22-ąjį sykį grįžtantį gatvės kultūros renginį kviečia organizatoriai.

Šeštadienis, 06 20, 18:00 Grupės „Saulės kliošas“ koncertas

Kauno Jachtklubas, R. Kalantos g. 124

Ne vieną klausytojų kartą užauginusi grupė sugrįžta į Kauno Jachtklubą susitikti su seniai matytais veidais ir galbūt prisistatyti naujiems.

Pirmadienis, 06 22, 15:00

Praktinės dirbtuvės

„Kūryba ir kritika“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Programos „Trenksmas“ dirbtuves ves Virginija Kulvinskaitė – rašytoja, literatūros kritikė ir humanitarinių mokslų daktarė. Užsiėmimų metu dalyviai gilinsis į kūrybiškumo ir skaitymo ryšį, aiškinsis, kas yra geras skaitytojas ir kuo išsiskiria kūrybiškas tekstas.

Antradienis, 06 23, 22:00

Joninės „Romuvos“ lauko kine

NKDT mažųjų scenų kiemelis, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Antradienis, 06 23, 19:00

Pasišokimai su folkloro grupe „Medetka“

Dueto „Medetka“ nuotr.

Tradicinius pasišokimus šiais metais Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pradės bendruomenės Joninių šventėje Čečėnijos aikštėje. Armonikierius Vidmantas ir smuikininkė Rūta žada supažindinti su pagrindais valso, fokstroto, polkos žingsneliais, pamokyti populiariausių aukštaičių, žemaičių, suvalkų ir kitų etnografinių regionų šokių. Mokymus pratęs tranki vakaronė.

Joninių vakaras „Romuvos“ lauko kine jau yra tapęs gražia tradicija. Šiemet šventinis seansas prasidės gyvų gėlių vainikų pynimo dirbtuvėmis. Pasipuošus – Timo Burtono filmas „Mano gyvenimo žuvis“ (Big Fish, 2003).

Trečiadienis, 06 24, 19:00

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“. Alinos Orlovos

koncertas

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Alina Orlova – viena ryškiausių

Lietuvos alternatyvios muzikos kūrėjų. Dabar ji banguoja su „Nakties atvirukais“ – subtiliu, atmosferišku albumu, kuriame svarbiausia tampa jautrūs niuansai ir erdvė tarp garsų. Kartu su Alina scenoje pasirodys būgnininkas Adas Gecevičius ir gitaristas Paulius Vaškas.

KALENDORIUS

Penktadienis, 06 26, 18:30

Festivalis

„Gatvės rokas“

Centrinė g. 26C, Ramučiai, Kauno raj.

Karmėlavos seniūnijos gyventojų ir jų bičiulių laukia gyva muzika, laisvė, triukšmas ir tikra roko kultūra po atviru dangumi.

Šeštadienis, 06 27, 20:00

Pažaislio muzikos

festivalis: „Baltos Varnos“

Pelėdų kalnas, A.

Mackevičiaus g. 27

Dueto „Baltos Varnos“ archyvo nuotr.

Koncerte po atviru dangumi, kuriame pasirodys duetas „Baltos Varnos“, kurių balsai, lydimi gitaros ir smuiko skambesio, kuria jautrų ir atmosferišką muzikinį pasaulį. Kartu muzikuos Julius Bakanauskas.

Sekmadienis, 06 28 Muziejaus gimtadienis

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Šiais metais solidžią 90 metų veiklos sukaktį mini poeto ir kunigo Jono MačiulioMaironio namuose įsteigtas muziejus. Birželio 28 dieną lankytojai muziejų galės aplankyti nemokamai, palikti savo sveikinimą bei linkėjimą muziejui. Vyks ekskursija, kurios metu bus pristatytos muziejaus istorijos, autentiškos erdvės ir įdomiausi eksponatai.

Daugiau: maironiomuziejus.lt

Penktadienis, 07 03, 12:00

Susitikimas su rašytoju

Tomu Dirgėla

Kauno Vinco Kudirkos viešosios

bibliotekos Santarvės parko skaitykla

Bibliotekos nuotr.

Vienas populiariausių Lietuvos vaikų rašytojų Tomas Dirgėla visada mielai užsuka į Kauną. Jau daugiau kaip 80 knygų parašęs T. Dirgėla papasakos apie save, kūrybą ir atsakys į visus, net ir pačius netikėčiausius, vaikų klausimus. Susitikimai su rašytoju paprastai būna itin smagūs, tad tokį biblioteka pažada ir šįkart.

Penktadienis, 07 03, 19:00

Sauliaus Petreikio akustinis koncertas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios

bibliotekos Kalniečių parko skaitykla

S. Petreikio archyvo nuotr.

Saulius Petreikis – ryškus muzikinės scenos fenomenas bei vienas ekspresyviausių Lietuvos kūrėjų. Parke jis pasirodys su broliu Donatu Petreikiu, kuris taip pat yra aktyvus Lietuvos muzikantas, kompozitorius, aranžuotojas, groja saksofonu, fleita, gitara, klavišiniais.

LIEPA

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Aušrinė Kurgonaitė, Emilija Visockaitė, Film Hugo, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Liudas Barkauskas, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura.