KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 05

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

UŽ LAISVĄ ŽODĮ

Ultradinamiškame Weso Andersono filme „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ yra trumpa, bet svarbi scena, kurioje Billo Murray’aus herojus Arthuras Howitzeris jaunesnysis, išeivių leidinio „Prancūzijos kronikos“ vyriausiasis redaktorius, kalbasi su savo pavaldiniu, Oweno Wilsono herojumi Herbsaintu Sazeracu.

Patyrę žurnalistai aptaria pasakojimą apie išgalvotą Ennui miestelį. Sazeracas aprašo čia paplitusią prostituciją, kitus nusikaltimus –nieko labai romantiško. Redaktorius paprašo paminėti ką nors patrauklaus, kad skaitinys labiau viliotų skaitytojus. Pavyzdžiui, gėlių parduotuvę.

„Nekenčiu gėlių“, – nukerta Sazeracas. Jo griežtame atsakyme slypi paprasta tiesa, skirianti žurnalistiką nuo viešųjų ryšių: autentiškumas svarbiau nei rinkodara. Šis dviračiu ginkluoto žurnalisto personažas, beje, įkvėptas „The New Yorker“ dirbusio ir daugybę Niujorko išsišokėlių talentingai aprašiusio Josepho Mitchello.

Gerai, jei grožio įterpti siūlo redakcijos kolega, kuriam gali išdėstyti savo poziciją, ir galutinis sprendimas randasi diskusijoje. Daug sudėtingiau, kai iš tos įsivaizduojamos parduotuvės išvingiavusi liana apsisuka aplink žurnalisto ranką ir ima vedžioti ją po klaviatūrą. Būtent prieš tokias invazines rūšis ir turėtų stoti visi Lietuvos sazeracai ir howitzeriai jaunesnieji.

Tiesą sakant, mes jau esame rašę apie gėlių parduotuvę! Tik ne dėl jos grožio, o dėl įdomios lokacijos ir pirkėjų srauto – kalbame apie požeminę perėją po Birštono gatve… Susidomėję susiras archyve, o šį mėnesį visas dėmesys – laisvam žodžiui ir nesupančiotai dvasiai.

Gegužės numeryje pristatome puikius, talentingus Kauno žurnalistus, istorinį žurnalą, jį ir kitus grožius spausdinančią spaustuvę, įdomiausių žodžių kupiną knygyną, jau 90 metų lietuvišką žodį saugantį muziejų… Ir grįžtame prie esmės –kodėl svarbu kalbėti apie laisvą

žodį? Linkėjimai jį puoselėjantiems kolegoms – su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus!

TIKRINANT TIKROVĘ

AGNĖ ABROMAITYTĖ

JONO PETRONIO NUOTR.

Šį numerį siunčiant į spaustuvę neabejingi laisvo žodžio gynybai rinkomės sostinėje, šįkart Katedros aikštėje. Nepamiršom, neišsiblaškėm, neieškom pasiteisinimų – laisvas žodis svarbus ir tik svarbėjantis. Apie pavojus jį praradus kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, tyrėja, žiniasklaidos kritike Aukse Balčytiene, o pokalbio metu vis atsikartoja trys jos žodžiai – palinkėjimai – skaidrumo, drąsos, atvirumo.

Šis „Kauno pilno kultūros“ numeris skirtas laisvam

žodžiui – šiandien dėl jo vėl einame į gatves. Kodėl po trijų dešimtmečių laisvės vėl grįžome į tašką, kai visuomenei reikia ginti nepriklausomą žiniasklaidą?

Demokratija yra projektas, neturintis baigtinio taško. Tai procesas, kuriame žodžio laisvė leidžia asmeniui jaustis vertingam. Gebėdami išreikšti mintis atrandame savastį, išdrįstame tikrintis tikrovę ir, išgirsdami kitą, augame. Švietimui, žiniasklaidai ir politikai tai yra gyvybiškai svarbu.

Kodėl tai vyksta dabar? Tokie procesai gali pasikartoti bet kada. Stebėdami diskursą dėl LRT pataisų, matome pamatines priežastis, kurios iš esmės lieka neišspręstos. Viena jų –didesnę galią turinčių asmenų noras nuslėpti tikrąsias intencijas. Kai kažkas nutylima, kyla konfliktas, nes visuomenė jaučia tiesos trūkumą.

Politinė valdžia visada turi interesą valdyti visuomeninį transliuotoją, tačiau dabar matome itin akivaizdų norą suvaldyti jo turinį.

Tai kelia pavojų viešajam interesui. LRT turėtų būti piliečio brandumą atspindintis veidrodis, o ne politinės galios įrankis. Turinys yra žurnalistų atsakomybė, ir kai politikai bando įsiveržti į šią teritoriją, išryškėja mūsų demokratinės kultūros spragos. Šiame procese dalyvauja daug pusių: politikai, visuomenė, mokslininkai ir komercinė žiniasklaida. Visos jos turėtų skaidriai deklaruoti savo interesus.

Pilietinė visuomenė ir žurnalistai tai daro, tačiau stambusis žiniasklaidos verslas išlieka mažiau skaidrus.

Technologijų amžiuje komercinei žiniasklaidai išgyventi sunku, jai būtina pagalba. Tačiau demokratijai reikia abiejų: tiek stipraus visuomeninio transliuotojo, tiek stiprios komercinės žiniasklaidos. Siūlydami pataisas, kurios nukreiptų LRT aptarnauti Vyriausybę ar ministerijas, verslo valdytojai tik nukreipia dėmesį nuo esminių problemų. Visuomeninio transliuotojo funkcija nėra valdžios komunikacija. Jis privalo išlikti nepriklausomu žodžio kultūros įgalintoju ir šios sferos vedliu.

Ką žodžio laisvė reiškia žmogui, kuris apie tai niekad nesusimąsto? Ar tai individuali vertybė, ar konkretus saugiklis, kad žmogus gautų faktus apie savo miestą ir šalį? Žvelgiant iš šalies, ši situacija gali atrodyti pernelyg specifiška, tačiau joje dalyvaujame mes visi. Deleguojame savo teisę žinoti žurnalistams ir įstatymų leidėjams, nes negalime juk visi vienu metu supulti ir diskutuoti. Tad turime jais pasitikėti.

Visgi, kai įvykiai tampa itin smulkmeniški, paprastam žmogui kyla abejonė: „Ar tai apie mane?“ Dažnas numoja ranka į politines peripetijas, nes pasitikėjimas politika menkas. Čia atsiremiame į mūsų politinę kultūrą ir gebėjimą domėtis supančia aplinka.

Viena priežasčių – menkas domėjimasis valstybės valdymu, prasidedantis dar mokykloje. Jauni žmonės dažnai net nežino, kas yra visuomeninis transliuotojas. Jų šeimose televizorius nebejungiamas, naujienų ieškoma socialiniuose tinkluose, todėl artimas ryšys su žiniasklaidos procesais nyksta. Vyresniajai kartai žinių žiūrėjimas išlieka ritualu, tačiau

retas susimąsto, kuo visuomeninis transliuotojas skiriasi nuo komercinių kanalų. LRT nėra tik dar vienas kanalas – tai nacionalinio informacinio atsparumo sistema, besivadovaujanti specifine etika ir misija. Jei ši sistema silpnėja, pažeidžiami tampame visi.

Visuomenė šio supratimo dar stokoja. Per mažai lygina, kas yra kokybiška žurnalistika, be to, vis dar nesame išsprendę pasitikėjimo kūrimo klausimo. Pasitikėjimas institucijomis, nuo mokyklų iki žiniasklaidos, yra susvyravęs. Mums trūksta gebėjimo pripažinti klaidas, jas taisyti ar principingai atsistatydinti – tokie poelgiai dar nėra tapę norma.

Mes vis dar mokomės demokratijos: skaidriai komunikuoti, atrasti savastį ir nebijoti laisvo žodžio. Gyvenimas yra savikorekcijos procesas – viską galima pataisyti pripažinus, kad klydai. Mūsų kultūroje vis dar per mažai drąsos būti atviriems. Laisvas žodis reiškia, kad asmuo nebijo išsakyti minties, tiki, kad kiti ją gerbs, o ne išjuoks. Tai susisiekiantys indai. Kultūros protestai parodė, kad pokytis įmanomas, kai žmonės nustoja bijoti. Tikiu, kad, didėjant žinojimui, teigiamas lūžis įvyks ir žiniasklaidos srityje.

Matome, kad net Venecijos komisijos – aukščiausio demokratijos arbitro Europoje – įspėjimai mūsų valdantiesiems nėra rodiklis. Ar tai reiškia, kad vienintelė likusi išeitis – protestai? Labai geras klausimas. Galbūt protestas nėra vienintelis būdas reaguoti į šią situaciją, tačiau manau, kad mums pirmiausia reikia išmokti girdėti vieniems kitus. O tam būtinas atvirumas.

Protestas pats savaime yra atvira ir skaidri forma. Per jį mes galime veikti, keisti situaciją ir susitarti. Panašūs sukrėtimai vyksta ir kitose Europos valstybėse. Visada būtina atvirai pasakyti, iš kur kyla nepasitenkinimas, nes jis signalizuoja apie neatlieptus poreikius. Kodėl protestuoja kultūros bendruomenė, žurnalistai ir visuomenė? Todėl, kad jie jaučiasi neišgirsti.

Suomijos atveju komercinės žiniasklaidos transliuotojai jautė grėsmę savo verslo išlikimui. Technologinė kaita, sunkumai pritraukiant reklamą ar uždirbant iš prenumeratų sukūrė didelę įtampą. Konflikto esmė paprasta: istoriškai visuomeniniai transliuotojai augo radijo ir televizijos sferoje, tačiau, atsiradus internetui, socialiniams tinklams ir platformoms, jie tapo „universalia medija“. Šiandien visuomeninis transliuotojas yra ir kino teatras, ir edukacinius projektus kurianti organizacija, ir tyrimų centras, ir naujienų portalas. Prieš kelis dešimtmečius tokios apimties nebuvo.

Natūralu, kad visuomeninis transliuotojas tampa tiesioginiu konkurentu komerciniams portalams. Suomijoje po sunkių derybų buvo susitarta: visuomeninis transliuotojas apribojo savo rašytinę veiklą internete. Jis transkribuoja radijo laidas, tačiau nebekuria visiškai originalaus tekstinio turinio. Taip atsirado daugiau erdvės spaudos sferoje dirbančiai žiniasklaidai, kuri plėtojasi ir internete. Susitarimas įvyko tik todėl, kad šalys gebėjo atvirai išsakyti savo poreikius ir suprasti vienos kitas. Kai supranti kito poreikį, tampa lengviau nusileisti ar atsitraukti.

Lietuvoje šio skaidrumo nematau. Matau tik pasiūlymus, kurie maskuoja esminį konflikto židinį. Naratyvas, jog visuomeninis transliuotojas plečiasi komercinės žiniasklaidos sąskaita, yra iškreiptas, tačiau labai patogus politikams. Kai susitinka žiniasklaidos verslo galia ir politinė galia, norinti turėti savo „balsą“, ši sąjunga tampa nepramušama.

Šiandieniame informacijos sraute komercinė žiniasklaida kovoja už reitingus, o visuomeninė – prieš politizavimą.

Jei LRT pataisos būtų priimtos, ar Lietuvoje apskritai liktų erdvė laisvam žodžiui ir kaip ji atrodytų?

Tai būtų labai sudėtingas scenarijus. Žvelgiant iš komercinės žiniasklaidos perspektyvos, žmogus tampa tiesiog grynuoju vartotoju, kurio dėmesys itin svarbus. O dėmesį geriausiai prikausto dalykai, kurie sėja baimę, tačiau nesprendžia problemų ir nepaaiškina situacijos. Jais tiesiog siekiama išlaikyti aukštus reitingus, o įsivėlus į tokias lenktynes, norisi tą kartelę kelti vis aukščiau. Tai išties pavojinga sritis.

Jei pasitvirtintų liūdnas scenarijus ir LRT pataisos būtų priimtos (nors vis dar turiu vilties, kad sveikas protas nugalės, nes matau tam tikrų racionalaus atsitraukimo ženklų), paprastam žmogui situacija

Protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“, vykęs 2026 m. balandžio 8 d. Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje. Artūro Morozovo nuotr.

taptų apgailėtina. Jei visuomeninis transliuotojas virstų politinės galios ruporu, tai būtų didžiulė klaida.

Mes dažnai kalbame apie Vengrijos atvejį. Viskas prasidėjo nuo visuomeninio transliuotojo, o vėliau politinė kontrolė išsiplėtė į universitetus – kažkam nepatiko studijų programos ar ten dirbantys žmonės. Vėliau tai pasiekė teatrus: direktoriai, kurie anksčiau buvo renkami, pradėti skirti. Buvo sukurtos institucijos, kurios stebi, skundžia ir reikalauja nuolatinių ataskaitų bei raštų.

Vengrijoje per šešiolika metų sukurta sistema, kurioje nevyriausybinės organizacijos veikia tik tada, jei gauna vyriausybės finansavimą (vadinamosios GONGOS –government NGOs). Tai yra tiesioginis valdžios ir politinės įtakos pratęsimas visose srityse: versle, žiniasklaidoje, akademijoje ir nevyriausybiniame sektoriuje. Ar mes to norime? Turime tuo domėtis ir suprasti, kad tokie procesai vyksta šalia mūsų. Vengrijos pavyzdys rodo, kad pasipriešinimas tokiai sistemai prasideda nuo piliečių aktyvumo. Aktyvizmas turi didelę galią, nes žmogus ir laisvas žodis yra jėga, galinti keisti procesus.

JAV pavyzdys rodo, kad, kai žiniasklaidą valdo tik rinka, visuomenė skyla į kariaujančias stovyklas, kuriose bendros tiesos lieka mažai. Jūsų drauge su ekspertų

grupe parengtoje koncepcijoje siūloma į LRT valdymą įtraukti Piliečių asamblėją. Ar tai jūsų atsakymas stiprėjančiai poliarizacijai?

Piliečių asamblėja būtų patariamasis balsas Tarybai, leidžiantis žmonėms jausti, kad transliuotojas atstovauja jų interesams. Tai formatas, kurį sėkmingai taiko Europos Komisija, spręsdama sudėtingus klausimus. Svarbiausia čia – loterijos principas: dalyviai atrenkami burtų keliu iš įvairių regionų ir amžiaus grupių, o procesas moderuojamas profesionalų. Tai ne chaotiškas susirinkimas, o struktūruotas būdas įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą. Tai padėtų žmonėms suprasti, kaip veikia kokybiška žurnalistika, ir skatintų pilietiškumą visoje Lietuvoje.

Kai šią idėją aptariau su kolegomis mokslininkais iš Suomijos, jie ją puikiai įvertino – kaip naują ir negirdėtą sprendimą. Šią mintį diskusijose iškėlė mūsų kolega teisininkas Donatas Murauskas. Tai kartu ir patvirtina, jog išeiti į gatves su plakatais nėra vienintelis būdas veikti. Jei sugebame įvardyti esminę problemą, galime rasti ir sprendimą.

Aš visada sakau: kai supranti, kur slypi problema, jau galima švęsti, nes žinai, ką daryti toliau. Sunkiausia yra tol, kol jauti, kad kažkas nutylima ar naratyvas sudėtas neteisingai, bet negali įvardyti kodėl. Piliečių įtraukimas padėtų tą skaidrumą susigrąžinti.

SUTIKAU ARTŪRĄ

AGNĖ SADAUSKAITĖ

KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

Smalsiam ir atviram istorijų pasakotojo Artūro Morozovo žvilgsniui atsiveria objektai, reiškiniai ir žmonės. Artūras dirba fotografu, fotožurnalistu, yra vienas iš šiuolaikinių medijų agentūros Nara.lt (buv. Nanook.lt) bendraįkūrėjų, naujai įsteigtos Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, lektorius, o dabar ir knygos autorius. Leidyklos „Lapas“ išleista fotoesė „Sutikau žmogų“, išsiplečianti erdvėje, laike ir temose, apima autoriaus išgyventas ir išklausytas istorijas Sakartvele, Maidano protestuose, karo lauke Ukrainoje. Vėliau Artūras mus perkelia į vietinį kontekstą – kartu klaidžiojame po Kauno barus, vis dar egzistuojančius ir jau išnykusius. Knygos pabaigoje randame dešimt skirtingų būdų gyventi įvairiose Lietuvos vietose: žmones ir šeimas, esančias ties socialinės atskirties riba. Artūras jų istorijose ieško atsakymo, kodėl gyvenimai tokioje mažoje šalyje taip skiriasi, – nors visur sutinka žmones, tokius pat kaip jis pats ir tu, ir aš.

Fotožurnalistu dirbi nuo 2006 metų, o šiais metais išleidai savo pirmąją knygą. Kaip įvyko šis perėjimas?

Dešimtmetį džiaugiausi radęs savo veiklą – fotožurnalistiką. Vieną rytą supratau, kad teks atrasti save iš naujo dėl ribotų šios veiklos metodų. Pamenu, į Europą plūstant migrantams kartu su kitų šalių kolegomis dokumentavome įvykius Lesbo saloje, o vakare sėdėdami tavernoje žiūrėjome vieni kitų nuotraukas. Jos buvo skirtingų emocijų: vienos kėlė baimę, kitos – atjautą, dar kitos –neutralios. Pajutau, kad pasakojimas, objektyvas, klausimas gali būti didžiulis pavojus, juk jame daug fotografuojančio ir klausiančiojo požiūrio.

Tas pats ir socialinės atskirties tyrimo metu: interviu gaudavau žmonių atsakymus, bet klausimus juk formuluodavau aš. Pasilikdamas pas istorijų herojus ilgiau, supratau ir pamačiau daugiau – kaip galiu paklausti dalykų, apie kuriuos net nenutuokiu? Tuomet pradėjau kalbėtis su bičiuliu antropologu, kuris pasiūlė kitą prieigą – leidžiančią įsigilinti, reikalaujančią prabangos ilgiau pasilikti, lėtai būti ir sugrįžti.

Atrodo, kad ši prieiga pasiteisino – minėjai, kad žmonės lengvai atsiverdavo. Pokalbis, žodis ir klausimas – labai galingi dalykai. Taip jau esame surėdyti, mums gera, kai mūsų klausosi, mumis domisi. Nors ėmiau interviu, pašnekovai man atsiverdavo it bičiuliui, patikėdavo paslaptis. Dažnai turėdavau priminti, kad vyksta interviu. Dirbant Ukrainos karo aplinkybėmis buvo atvejų, kai uždaviau paprastą klausimą: „Iš kur tu esi?“, po kurio diktofone – daugiau nei valanda pokalbio. Kai žmogus pavargęs, kai išgyvena didelį stresą – nori pasidalinti išgyvenimais. O pačiam

svarbu atsisakyti vertinimo, ateiti smalsiai nusiteikus, atviromis juslėmis, norint iš tikrųjų suprasti. Tada pavyksta. Lietuvos kontekste buvo neįprastai įdomu pamąstyti, kodėl gyvenimai mažoje šalyje taip skiriasi, kodėl mes priimame tokius skirtingus gyvenimo sprendimus. Viskas daug sudėtingiau nei atrodo iš pradžių.

Ar priartėjai prie atsakymo?

Kukliai galiu atsakyti, kad kažką supratau. Sovietinė santvarka, staigus perėjimas į kapitalizmą, regionų politikos nebuvimas, karta, išauginusi vaikus taip, kaip galėjo sudėtingomis sąlygomis, 90-inių nedarbas –visa tai kartu paliko savivokos ir savivertės problemas, sutrūkinėjusius santykius su sava šalimi. Daug priežasčių slypi ir vaikystėje.

Kokias perspektyvas matai nepriklausomai socialinei žurnalistikai?

Mūsų šalis egzistuoja tektoninių lūžių epicentre, turime ką apie save papasakoti pasauliui. Socialinė dokumentika turi galią. Kai matai žmogaus veidą fotografijoje, labai daug epitetų neužkabinsi – matysi Povilą, Faustiną, o ne skurdo vienetą. Dramos nebūtinos – vien nepažįstamojo portretas yra galinga, paveiki metafora. Kolegė žurnalistė kritikavo vienos žiniasklaidos priemonės šūkį „Suprasti akimirksniu“, sakydama, kad mūsų darbas nėra padaryti pasaulį lengvai suprantamą, bet kaip tik atskleisti jo sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą, kad jo nebūtų taip lengva akimirksniu padalinti.

Kuo nustebino knygos rašymo procesas, lyginant su dokumentinės fotografijos kūrimu?

Pradėjęs kurti seriją susidūriau su tuo, ko nežinau. Į pirmuosius interviu ėjau susijaudinęs, svarstydamas, ar pažeidžiami žmonės atsivers,

priims į namus, bet sutiko visi. Pirmieji žmonės iškėlė sąlygą: viską papasakos, jei istorijos neatsidurs internete. Tuomet ir supratau, kad tai turi būti knyga.

Jaučiau lūžį tarp žurnalizmo ir rašymo. Pradėjau dirbti tradiciškai –surinkau daug medžiagos, daugiau nei 200 valandų interviu. Ties kažkelinta transkribavimo valanda ir šimtu interviu lapų supratau, kad einu ne tuo keliu – kažką bandau aiškinti, ieškoti išvadų – bet tai neįdomu. Tada apsisprendžiau istoriją pasakoti taip, tarsi pasakočiau bičiuliui, ėmiau mintis iš savo užrašų knygelių. Kaip gerai, kad

nuolatos užsirašinėdavau svarbiausius momentus, aprašydavau savo būsenas, emocijas. Tai savotiški antropologiniai lauko užrašai. Ir tai nėra tipiškai žurnalistinis dokumentinis tekstas – jame daug manęs. Yra ir baimės, nes tai, ką prisiminiau, nebūtinai tiksliai sutampa su įrašais. Visgi šis pasakojimas, pokalbiai su socialinėje atskirtyje esančiais žmonėmis buvo vienas įdomiausių šio dešimtmečio momentų, reikšmingas mūsų šalies portreto praturtinimas. Nesitikėjau, kad ši knyga sukels didelį rezonansą, bet po jos išleidimo gavau labai daug atsiliepimų – tema pasirodė artima ir aktuali.

Pastaruoju metu miestų ir regionų priešinimas tapęs politiniu įrankiu, tad atrodo, kad knyga savalaikė, galinti užpildyti atsiradusius nelygumus.

Apie tai galvojau. Viena mano išsikeltų užduočių buvo paaiškinti, kaip plinta politinis populizmas. Nepavyko to iki galo padaryti, bet knyga tikrai pasirodė laiku. Pilietinė visuomenė, matydama, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje, ima gręžtis į regionus, bandyti juos geriau suprasti. Tos distancijos tapo didelės, nebeperšokamos – reikia tilto joms įveikti. Tokioje nedidelėje bendruomenėje apie dalį žmonių visai nieko nežinome. Kai pradėjau dirbti su šia tema, buvau nusiteikęs, kad einu pas kitokį žmogų – nepažintą, turintį kitą nuomonę, bet sutikau tokius pačius žmones kaip aš ir tu.

Ar tai nustebino?

Socialiniai tinklai labai iškreipė matymą. Filosofas Arvydas Šliogeris rašė pažįstantis dvi Lietuvas: viena yra ta, kurios neapkenčia, – sutinkama ekrane plačiąja prasme, atimanti tikėjimą valstybe, kurioje galima svaidytis įžeidžiančiais žodžiais, o kita reali, kur sutinki žmogų ar pažįstamą gatvėje, eini pas kaimyną ir patiri santykį tikrovėje. Man taip ir atsitiko – nukrito daug epitetų ir pasirodė žmonės su savo istorijomis, sudėtingais gyvenimais.

Rezonuoja su tuo, ką rašei knygoje: „[...] pašnekovai pasižymi labai sveiku santykiu su politiniu pasauliu. Pamačiau, kad dauguma jų neturi televizoriaus, nesinaudoja socialiniais tinklais, o informaciją gauna per neišjungiamą radijo imtuvą bei patirdami pasaulį savomis juslėmis, bendraudami su savo rato aplinka. Situacija pradeda keistis atsiradus

išmaniajam telefonui.“ Papasakok apie šią slinktį daugiau. Daugelis kalbintųjų neturi televizoriaus, socialinių tinklų ir patiria pasaulį per sutinkamus žmones. Pora žmonių vėliau susikūrė socialinius tinklus ir jų pasaulėvoka ėmė keistis. Jie pradėjo priimti paaiškinimą, kad kažkas juos išnaudoja, jais manipuliuoja, atsirado susipriešinimas su kitais. Vyresni žmonės virtualiame pasaulyje atsiranda staiga, be reikalingų įgūdžių, nežinodami apie įvairius virtualių sistemų algoritmus, dezinformaciją. Ši erdvė jiems siūlo kitokį pasaulio supratimą. Tai pavojinga, tuo naudojasi įvairūs politinių technologijų judėjimai.

JAV fotografas Bruce’as

Gildenas savo žymiausias nuotraukas padarė netikėtai užgriūdamas praeivius savo fotoaparatu ir blykste Niujorko gatvėse. Tavo prieiga visai kita – sieki su istorijų herojais užmegzti ryšį, tapti jų kasdienybės dalimi. Pasakojai, kad sulaužei ne vieną nusistatytą žurnalistinę taisyklę – padėdamas buityje, atveždamas lauktuvių, netgi dalyvaudamas krikštynose. Kaip dabar žvelgi į žurnalistiką?

Atsimenu, naktį paskambino vienos šeimos vaikas, prašydamas paskolinti tris eurus autobuso bilietėliui, nes mama neturi kaip grįžti iš ligoninės atgal į kaimą. Mintyse neįgarsinta prabėgo mintis, kad negaliu velti pinigų į santykius, bet tada kyla dilema: arba esi etiškas žurnalistas, arba pervedi tuos tris eurus ir mama saugiai grįžta namo. Supratau, kad turiu megzti žmogišką santykį su visomis to pasekmėmis. Daug kalbėjau su antropologais, tyrinėjančiais bendruomenes, –jie tampa jų dalimis, joms pasitarnauja.

Mano atveju buvo gana panašiai, jei galėdavau padėti ir jei tai neturės didelės reikšmės mūsų bendravimui, taip ir darydavau.

KAI JO ĖMĖ TRŪKTI. KAUNĄ DAR KITAIP

ĮVERTINAU TIK IŠVAŽIAVĘS,

Knygoje keliskart minėjai

vertinimą, kritišką žvilgsnį, kuriuo pasaulis stebi tavo knygos pašnekovus. Tą

žvilgsnį keliskart pamačiau ir savyje. Sutikti žmogų – kaip tai geriausia padaryti?

Išjungti teisuoliškumą. Pasaulis pasidaro daug įdomesnis, kai smalsiai atveri jusles – tai padeda geriau

išgirsti kitą, neužsidaryti paviršutiniškoje gyvenimo sampratoje. Šios istorijos mane ir išmokė, kad yra šimtas įvairiausių būdų būti šiame pasaulyje. Jei esi melomanas Šan-

čiuose, užsidaręs klausai džiazo ir tau nieko daugiau nereikia – tu turi pilną teisę egzistuoti, nekenkdamas kitiems.

Knygoje man labai patiko

Agnės Narušytės mintis, kad, nors istorijos itin spalvingos, nuotraukas darai nespalvotas. Po šio komentaro persigalvojai.

Juodai balta fotografija išryškina pagrindinius elementus. Spalvota juosta paskatino daugiau rodyti žmogų, jo gyvenimo ir aplinkos spalvas, tarsi pro rakto skylutę žiūrėti į gyvenimą, o ne vien ieškoti akcentų. Pats nustebau – suveikė.

Viename straipsnyje rašei pasitelkdamas Krzysztofo Czyżewskio terminą

„trenktatikiai“, įvardijantį atradusius vietą už miesto ribų ir kuriančius savo pasaulio centrą. Vienas iš knygos herojų sako: „Provincija – labiau vidinis asmenybės reiškinys, ne geografinis.“ O kur dabar yra tavo pasaulio centras?

Rugsėjį grįžau į Kauną. Tai buvo sena svajonė, nes šis miestas mane visada dvasiškai maitino. Niekada nenorėjau išvažiuoti, taip nutikdavo tik dėl svajonių darbo pasiūlymų ar dėl šeimyninės situacijos. Kauną dar kitaip įvertinau tik išvažiavęs, kai jo ėmė trūkti. Supratau, kaip stipriai jis mane formavo, gyvenau, tarsi tai, ką čia patirdavau, yra savaime duota. Tačiau 100 kilometrų atsitraukus nuo jo ėmė daug ko stigti. Čia augau ir formavausi stiprioje autoritetų bendruomenėje, turiu savo mylimas vietas ir tarsi jaučiu, kad jos tikrai yra vien mano.

Dabar gyvenu Žaliakalnyje, tarpukariu statytame name. Jame naktimis ir rašiau knygą. Pirmame mūsų namo aukšte gyvena senolė, kiemas – jos kosmosas. Gūdžią žiemos dieną pastebėjau, kad ji lede prasikirto takelį, vedantį nuo namo durų iki kiemo sienos. Niekaip nesupratau, kodėl. Kitą dieną, Kovo 11-ąją, 90-metė nuėjo tuo išsikastu takeliu iki vėliavos stiebo ir užlipusi kopėtėlėmis pakabino Trispalvę.

24 MAIŠTO METAI… AR 59?

KPK REDAKCIJA

Ši istorija pažymėta ne tik raktiniais žodžiais „laisvė“, „maištas“, „cenzūra“, bet ir lemiama XX a. data –1972 m. gegužės 15 d., kai prie muzikinio teatro Kaune benzinu apsipylęs susidegino 19-metis Romas

Kalanta. Apie šio įvykio priešistorę, eigą ir pasekmes prirašyta daug – ne tik dokumentų, bet ir publicistikos, eilėraščių, libretų. Laisvės skonį priminęs Kalantos susideginimas turėjo lemiamos reikšmės ne tik Lietuvos kaip valstybės istorijai, bet ir kultūros – ir kultūrinės žiniasklaidos – vystymuisi.

Kaune leidžiamas kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ balandį minėjo 59-ąjį gimtadienį – nors vos sulaukus penkerių jo egzistencijai jau buvo kilęs nemažas pavojus. „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ –taip pavadintas prieš keletą mėnesių išleistas albumas, kuriame leidinyje publikuotomis fotografijomis pasakojama platesnė sovietinės okupacijos metais gyvavusios kultūros bendruomenės istorija.

Marijonas (Marius) Baranauskas (1931–1995). Turistės. „Nemunas“, 1979, nr. 4 (Viršelis) Publikuojama pagal LATGA licenciją (2026 m.)

„Daugybė čia vykusių dalykų buvo daromi todėl, kad čia yra Kaunas“, – laikydama rankose leidinį jo pristatymo Kauno menininkų namuose metu tarė „Nemuno“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė. Sulig jos atėjimu, prieš beveik dešimtmetį, ant sunykimo ribos balansavęs žurnalas-reiškinys atgavo klasikinį kvadrato formatą, tankį ir storį, o jo puslapiai prisipildė gaivios šiuolaikinės kultūros bei amžinai aktualių temų.

Naujasis leidinys – unikalus projektas, kurį įgyvendino dabartinė žurnalo bendradarbių kompanija ir „Nemuno“ archyvuose ilgus mėnesius nardžiusios fotomenininkės Svetlanos Baturos studentai.

1972-aisiais teigta, kad Antano Drilingos vesta redakcija su savo publikacijomis apie rokerius, pankus, reportažais iš Amerikos „sudarė prielaidas“ kilti „jaunimo maištui“ – taip vadintos masinės demonstracijos, į istoriją įrašytos kaip Kalantinės. „Sudaryti prielaidas“ – aptaki frazė, bet naivu būtų tikėti, kad įdomūs tekstai ir efektingos fotografijos, o ir įvairiais būdais gaunami aprašomos muzikos įrašai neturėjo įtakos jauno žmogaus savasčiai. Redaktorius pakeistas –apie tolesnes patirtis leidinio „24 maišto metai“ puslapiuose pasakoja žurnalo vairą (žinoma, be stiprintuvo) perėmęs Laimonas Inis.

Storokas albumas „24 maišto metai“ skirtas pirmiausia dabartiniams 19-mečiams, kuriems fotografijų rinkinį lydinčiuose tekstuose aprašomi įvykiai, ekonominės (vien istorija apie popieriaus žurnalui medžioklę ko verta) ir politinės realijos atrodo lyg senovės pasakos. Būtent dėl tekstų kokybės ir gelmės jis bus įdomus istorija besidomintiems. O ką jau kalbėti apie visas leidinyje publikuojamas fotografijas, dešimtis jų, kurių autoriai, ne vienas būtent „Nemune“ pradėjęs kelią, šiandien laikomi fotografijos grandais. Bet yra ir likusių arčiau kontrkultūros – ir tai labai vertinga.

Galiausiai leidinys skirtas žmonėms, norintiems suprasti, kaip menas ir kultūra funkcionuoja priespaudos, cenzūros (ir savicenzūros) sąlygomis, ir kaip per Ezopo kalbą, erotiką ar „netinkamus“ portretus gali būti transliuojama nepriklausoma dvasia ir laisvas žodis. Kaip vaizdas tampa kultūra – šis klausimas itin svarbus ir žvelgiant į šiuolaikinę fotografiją.

Dėkojame „Nemuno“ kolektyvui –Erikai Drungytei, Eglei Petreikienei, Dariui Petreikiui, Justinui Kisieliauskui, Silvijai Butkutei, Svetlanai Baturai – už bičiulystę, palaikymą. Šiuose puslapiuose publikuojamų istorinių „Nemuno“ fotografijų autoriams ar jų atstovams esame dėkingi už leidimą jas panaudoti. Ir sveikiname žurnalą su artėjančiu 60-mečiu – kur švęsime?

Romualdas Rakauskas (1941–2021).

Dramaturgas Raimundas Samulevičius Poezijos šventėje 1977 metais. „Nemunas“, 1982, Nr. 4

Romualdas Požerskis (g. 1951).

Iš ciklo „Pergalės ir pralaimėjimai“. „Nemunas“, 1975, Nr. 8

Antanas Sutkus. „Nemunas“, 1970, nr. 1 (viršelis)

Romualdas Požerskis (g. 1951).

Arvydas Sabonis Amerikoje. „Nemunas“, 1988, Nr. 10 (viršelis)

Marijonas (Marius) Baranauskas (1931–1995).

Lygiavimas kairėn. „Nemunas“, 1970, nr. 5

Publikuojama pagal LATGA licenciją (2026 m.)

LAISVĖ BŪTI IŠRANKIAI

GABIJA BARIŠAUSKAITĖ

AUŠRINĖS KURGONAITĖS NUOTR.

Artėjant Spaudos atgavimo dienai vis grįžtame prie klausimo, ką šiandien reiškia žodžio laisvė –ne tik istoriniame, bet ir kasdieniame kontekste. Informacijos pertekliaus laikais knyga vis dar išlieka viena iš nedaugelio erdvių, kuriose galima sustoti, atsikvėpti ir išgirsti kitą balsą.

Šių minčių vedama užsuku į Kauno „mėlynąjį medinuką“ – knygyną „Kolibris“, kuriame mane pasitinka jo siela ir bendrasavininkė Jolanta Malakauskienė. Apsuptos knygų leidžiamės į pokalbį apie jos santykį su knygomis, patį knygyną ir jo laisvę, išrankų skaitytoją ir „Kauno literatūros savaitę“.

Jolanta, šiandien esate knygyno „Kolibris“ bendrasavininkė, tačiau kiekvienas kelias turi savo pradžią. Ar knygos visada buvo jūsų gyvenime? Kaip atkeliavote iki „Kolibrio“?

Jeigu knygos mano gyvenime būtų atsiradusios tik su „mėlynuoju nameliu“, greičiausiai apskritai nebūtų atsiradusios. Knygos buvo su manimi, kiek tik save prisimenu. Mano laisvalaikis ir draugai buvo knygos, į skaitymą iškeisdavau net kiemo žaidimus. Toks jausmas, kad knygos mane užaugino.

Apie knygyną pradėjau galvoti maždaug prieš penkerius ar šešerius metus, dar prieš atsirandant „Kolibriui“. Mane vis labiau pradėjo varginti tai, ką rasdavau Kauno knygynuose, –vis daugiau vietos ten užimdavo vadinamosios lydinčios prekės: žaislai, kanceliarija, gertuvės, žvakidės, o knygų pasirinkimas, ypač geros literatūros, atrodė, vis mažėjo.

Tuo metu pagrindinę vietą gyvenime užėmė kiti dalykai – auginau mažus vaikus. Galiausiai ryžausi sukurti nedidelį internetinį knygyną, kurį laikiau savo hobiu. Beveik tuo pačiu metu Kaune atsidarė ir fizinis „Kolibrio“ knygynas. Tuomet net apsidžiaugiau – atrodė, kad pagaliau atsirado tai, ko trūko, tačiau kartu supratau, kad tai nišinė sritis, vieta, į kurią neateis masinis pirkėjų srautas, todėl dar vienam nepriklausomam fiziniam knygynui neliko poreikio.

Ilgainiui, įvertinusi situaciją, uždariau savo internetinį knygyną, o 2022 metų liepą įstojau į filosofijos magistro studijas, kurių metu susipažinau su dėstytoju Viktoru Bachmetjevu, „Kolibrio“ įkūrėju. Studijas baigiau 2024 metais, tuo metu pasklido žinia, kad „Kolibrio“ likimas kabo ant klaustuko. Viktoras

grįžo už prekystalio su idėja, kad atidirbs paskutinius mėnesius ir knygyną uždarys, bet galiausiai „Kolibrio“ jam pagailo. Tada susisiekė su manimi ir pasiūlė jį perimti.

Tad knygos neatėjo į mano gyvenimą su „Kolibriu“, viskas įvyko atvirkščiai – „Kolibris“ atėjo į mano gyvenimą su knygomis.

Užsiminėte, kad knygos lydėjo nuo pat vaikystės. Kas jus formavo kaip skaitytoją? Niekada apie tai negalvojau, bet, matyt, manęs netenkino, kas siūloma bendroje rinkoje ar didžiuosiuose knygynuose. Greito vartojimo literatūros atsiskaičiau dar paauglystėje. Ilgainiui atsirado poreikis iš knygų pasiimti daugiau – ne tik užversti paskutinį puslapį ir iš karto imti kitą knygą, bet sustoti, pagalvoti, išsinešti klausimą. Aš noriu skaityti literatūrą, kuri pristabdytų, leistų pabūti pauzėje, pagalvoti apie tai, apie ką dienos bėgime nė nesusimąstai.

Knygos man tapo būdu geriau suprasti žmones ir aplinką, plėsti ne tik literatūrinį, bet ir gyvenimo žodyną. Galų gale – lavinti skonį, tapti išrankesnei ne tik literatūrai, bet ir apskritai gyvenime.

Ar prisimenate pirmąją knygą, kuri jus taip sustabdė – privertė pabūti pauzėje?

Tai nutiko dar pradinėse klasėse.

Labai gerai prisimenu tą knygą – Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Suvokiau, kad geros mergaitės įvaizdis nebūtinai atitinka realybę, o „bloga“ mergaitė – nebūtinai piktavalė ar blogos širdies. Ronja buvo maištininkė, lyg laukinė, bet vidumi – labai šviesi. Pirmąkart pamąsčiau, kad elgesio normos, kurių buvo mokomos mergaitės 8–9 dešimtmečiuose, nebūtinai atspindi tikrąjį žmogų.

Ši knyga buvo mano sąmoningo skaitymo pradžia. O maištaujančių, nepasiduodančių uniforminiam standartui mergaičių istorijos lydi visą gyvenimą, dabar tokias knygas perku ir savo vaikams, ypač dukroms.

„Kolibris“ taip pat dažnai išskiriamas kaip kitoks knygynas –tiek erdve, tiek knygų asortimentu. Kiek pirminė knygyno vizija kyla iš jūsų, kaip skaitytojos, asmeninės patirties?

Kaip ją apibūdintumėte?

Labai egoistinė, tiesą sakant, –atliepti tokių pačių skaitytojų, kaip aš, poreikį. Tų, kurie ieško knygose daugiau, yra išrankesni. Kalbant apie knygyno ateities viziją – man labai svarbu, kad jis išliktų toks, koks yra, nepriklausomai nuo to, kas neš jo vėliavą. Matau jį kaip mažą, užsispyrusį išlikti kitokiu – išrankų knygyną išrankiam skaitytojui.

„Nepriklausomas“ – terminas, kuris šiandien skamba ir kaip vertybinė pozicija. Jums tai labiau laisvė ar atsakomybė?

Sakyčiau, kad viskas kartu. Laisvė visada yra atsakomybė, nesvarbu, kokiame kontekste. Kai turi laisvę rinktis ir priimti sprendimus, kartu visada neši ir jų pasekmes. Kai nesi laisvas, sprendimų nepriimi –vadinasi, ir atsakomybės neprisiimi. Tiems, kuriems atsakomybė baugi, dažnai nereikia ir pačios laisvės – jie renkasi aiškias instrukcijas, žino, ką turi daryti, ir tiesiog atlieka funkciją.

Kalbant apie knygyną, nepriklausomumas man reiškia tai, kad nėra tinklo, nėra grandinės, nėra viršesnio sprendimo priėmėjo. Aš pati nusprendžiu, kokias knygas užsakyti, kiek jų užsakyti, už kokią kainą parduoti. Tinkliniame knygyne tokios laisvės neturėčiau, bet tada ir nereikėtų galvoti nei apie kainodarą, nei apie rinkodarą. Jei „Kolibris“ taptų tinklo dalimi, galbūt dar kuriam laikui išliktų pavadinimas ar vieta, bet knygynas greitai prarastų savo veidą.

Viename interviu esate minėjusi, kad knygininkas yra geriausias influenceris. Ar knygininkas formuoja skaitytojo skonį, ar dažniau jį atliepia?

Yra žmonių, kurie ateina labai aiškiai žinodami, ko ieško – kartais net su konkrečiais sąrašais. Bet yra ir tokių, kurie ateina ir sako: „Noriu skaityti, bet nežinau ką.“ Ir tada jau knygininko vaidmuo tampa labai svarbus. Tokiu atveju mano užduotis – išsiaiškinti, kas žmogui patiko anksčiau: paprašau įvardyti kelias paskutines skaitytas knygas, kurios paliko įspūdį, ir iš to bandau suprasti kryptį, ką galėčiau pasiūlyti

Turiu laisvę siūlyti tai, kuo pati tikiu, – man nereikia laikytis pardavimų planų ar „privalomų“ knygų. Bet kartu tai ir didelė atsakomybė, nes turiu gerai žinoti, ką siūlau.

Kartais būna ir taip, kad skaitytojai patys „atneša“ knygas – parodo, ko trūksta. Kita vertus, dažnai kreipiasi ir autoriai, ypač mažiau žinomi, siūlydami savo knygas. Ne visiems galiu pasakyti „taip“. Ne dėl arogancijos, o todėl, kad visada svarstau –ar ši knyga iš tiesų tinka „Kolibriui“.

Nuo „Kolibrio“ laisvės pereikime prie „Kauno literatūros savaitės“, jau šeštus metus vykstančio literatūros festivalio, kuriame aktyviai dalyvaujate – ir ne tik „Knygų laisvės“ dienoje. Man atrodo, kad tokie festivaliai grąžina miestui gyvybę. Kiekvieną kartą pagalvoju apie laikus, kai

Laisvės alėjoje dar veikė tikrieji bukinistai – jų šiandien man labai trūksta. „Knygų laisvės“ diena man yra trumpas sugrįžimas prie to, kai knygos vėl persikelia į gatves, o kartu su jomis atsiranda ir gyvybės kibirkštis žmonių akyse. Ir tų, kurie prekiauja, ir tų, kurie skaito.

Tokie renginiai sukuria retą galimybę susitikti visai knygų bendruomenei – skaitytojams, rašytojams, leidėjams, prekiautojams. Ir tai nėra vien prekyba. Tai žmonės, kurie iš tikrųjų žino, ką siūlo, kurie patys skaito, domisi, supranta knygas. Man atrodo, kad tokie susitikimai ir kuria gyvą literatūros lauką mieste.

Mąstydami apie tai, ką festivalis duoda miestui, natūraliai prieiname ir prie paties skaitytojo. Ką, jūsų manymu, tokie renginiai duoda jam?

Manau, tai pretekstas išeiti iš to savo narvelio, kuriame skaitai vienas, sutikti panašiai mąstančius žmones, rašytojus, vertėjus, leidėjus. Tai galimybė atrasti vieniems kitus. Užsimezga naujos pažintys, draugystės, vyksta neformalus bendravimas, kuris kartais virsta ir labai konkrečiais bendrais darbais. Būtent čia gimsta tikroji kultūrinė dinamika. Kartais pagalvoju – jei tai būtų kasdienybė, ar mes vis dar ateitume į tokius renginius kaip į šventę? Tas retas susitikimas ir sukuria šventę. Dabar bent jau kasmet turime ko laukti.

Kaip manote, ar Kaunui reikia daugiau tokių literatūros festivalių?

Šis festivalis jau seniai išsiplėtė už vienos savaitės ribų. Tie, kurie domisi, tai puikiai žino – pavyzdžiui, Maironio literatūros muziejuje kas mėnesį vyksta „Kauno literatūros savaitės“ klubo susitikimai, rengiami ir skaitymai Šeteniuose. Galbūt nėra nuolatinės „muginės“ atmosferos ar intensyvaus susitikimų ritmo, bet veiklos išsibarsčiusios kalendoriuje. Ar reikia daugiau festivalių?

Galbūt pakanka to, kas yra, – labiau reikia didesnio įsitraukimo ir noro dalyvauti. Jei pradėsime dauginti vien tam, kad daugintume, labai greitai persisotinsime patys ir persotinsime skaitytoją.

Sugrįžkime prie asmeninio santykio su „Kauno literatūros savaite“. Ko pati labiausiai laukiate šių metų programoje – kaip partnerė ir kaip skaitytoja?

Kaip skaitytoja labiausiai laukiu atvykstančios italų rašytojos Violos Ardone. Nors jos knygomis „Kolibryje“ neprekiaujame, man ji labai įdomi. Ir čia noriu padėkoti jos vertėjai, kuri moka labai intriguojančiai pristatyti autorę. O kaip festivalio partnerė labiausiai laukiu „Knygų laisvės“. Labai tikiuosi, kad šiemet oras mus lepins. Tačiau net jei oro sąlygos ir neleis išeiti prekiauti, vis tiek ateisiu: pamatyti žmones, susitikti, pasisveikinti. Galbūt net pakviesti sušalusius į „Kolibrį“ puodelio arbatos. Planuoju lankytis ir kituose renginiuose –turiu ambiciją prekiauti festivalio svečių knygomis, nors fiziškai visur dalyvauti, žinoma, neįmanoma.

„Ne veltui Maironis įsikūrė šiuose rūmuose su aiškia misija. Šiandien aš tą misiją tęsiu jausdamas, kad lietuviškas žodis vis dar turi galią kalbėtis su žmogumi“, – paklaustas, kodėl brangina savo darbą, pasakoja Tadas Jakubauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) ekskursijas vesti jis pradėjo prieš ketverius metus. Anot iš filosofijos lauko atėjusio Tado, muziejus – erdvė, kurioje vyksta metafiziniai mainai, primenantys, kad lietuviškas žodis turi universalią, laiko rėmus peržengiančią prasmę.

Su Tadu ir jo kolegėmis – MLLM direktorės pavaduotoja muziejininkystei Jolanta Mickiene, parodų kuratore

Audrone Meškauskaite, Kultūrinės veiklos organizavimo ir komunikacijos skyriaus vedėja Asta Zenkevičiene bei viešųjų ryšių specialiste Aiste Sabutiene – susėdome trečiajame rūmų aukšte. Prasibrauti iki laiptinės teko pro gausią moksleivių grupę, o antrajame aukšte esančiame

Maironio bute, kur vyko patyriminė ekskursija, taip pat girdėjosi smalsuolių žingsniai. Nors ne savaitgalis – tik darbo dienos rytas.

„Kažkam iš aukščiau reikia, kad šis muziejus egzistuotų, kad lietuviškas žodis kalbėtų lankytojui. Su kiekvienu atėjusiuoju ieškome tos vertės, kurią čia, savo namuose, užkodavo pats Maironis“, – dar viena taiklia ir jautria mintimi dalijasi Tadas. Jį ir paprašiau pradėti pasakojimą apie muziejaus priešistorę ir šiandieną.

Tautos atgimimo dainius

Lietuvių literatūros raida ne veltui skirstoma į laikotarpius „iki“ ir „po“ poeto, kunigo Jono MačiulioMaironio (1862–1932). 1895 m. pasirodę „Pavasario balsai“ tapo lūžio tašku: poetas lietuvių kalbą pakėlė iki aukščiausių romantizmo standartų, tad tauta nustojo gėdytis savo tapatybės. Pasak T. Jakubausko, Maironis formavo vientisos Lietuvos viziją, kurioje garbinga praeitis, kunigaikščiai ir pilys tapo moraliniu pamatu ateities laisvei.

Apsisprendimą rašyti lietuviškai lėmė veiksnių visuma. Pamatus paklojo tėvo auklėjimas – Mačiulių namuose, nepaisant aplinkos tendencijų, visi užsispyrę kalbėjo lietuviškai. Reikšmingą įtaką darė autoritetas Motiejus Valančius bei slapta Lietuvos mylėtojų draugija Kauno kunigų semina-

rijoje. Nors pirmuosius eilėraščius gimnazijoje rašė lenkiškai, studijos Peterburge ir ryšiai su inteligentija galutinai suformavo patriotinę kryptį. Maironis jautė moralinę neteisybę dėl carinės imperijos slopinamos kalbos, o vaikystėje patirti 1863 m. sukilimo aidai bei tėvo tardymai tik sustiprino pasiryžimą žadinti tautą.

Rūmai – ne tik rezidencija

Muziejus veikia Rotušės aikštės pietvakariniame kampe – jo pastatas dar žinomas kaip Siručio rūmai, kadangi XVIII a. viduryje jį kaip savo rezidenciją pasistatė tuometinis Kauno seniūnas Simonas Sirutis. Po Siručio mirties rūmų savininkai ir paskirtis ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1909 m. rūmus įsigijo iš Peterburgo grįžęs Maironis. Pasak Tado, sprendimą įsigyti šį pastatą stipriai paveikė Maironio bičiulis Povilas Januševičius. Jis siekė, kad pačioje miesto širdyje atsirastų erdvė stiprinti lietuviškai savimonei, kuri kunigų seminarijos aplinkoje po M. Valančiaus mirties buvo pradėjusi silpti.

Rūmuose prieglobstį rado įvairios organizacijos. Pirmame aukšte veikė garsi „Sakalo“ leidykla, kurios įkūrėjui Antanui Kniūkštai Maironis skyrė kambarį ir visokeriopai palaikė, nors leidykla neretai spausdino ir poeto kūrybą kritikuojantį jaunimą. Išlikęs smagus pasakojimas apie Kniūkštos koridoriuje kaltą spintą: poeto pasiųstam kolegai priekaištaujant dėl triukšmo, leidėjas atšovė kaląs lentynas knygoms, o ne degtinei, kas vėliau privertė Maironį tik pritariamai nusišypsoti. Taip pat rūmuose veikė katalikiškas žurnalas „Garnys“, redaguojamas Adomo Jakšto, bei Šv. Kazimiero draugija. Ši intelektualinė kaimynystė pavertė rūmus tikru lietuviško žodžio bastionu.

Ką simbolizuoja lentelės?

1936 m. atidarytas Maironio memorialinis muziejus, po ketverių metų tapo „literatūros“, mat nuspręsta kaupti ir kitų rašytojų palikimą. Pirmosios sovietų okupacijos metais įstaiga atiteko mokslų akademijai ir tapo… Tadas giliai įkvepia… Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Mokslų akademijos Literatūros instituto Maironio vardo muziejumi. 1955 m. muziejus perėjo Kultūros ministerijos globon ir… tapo Kauno literatūros muziejumi. Audronė Meškauskaitė pažymi, kad tokia kaita atitiko laiko dvasią. Okupacijos metais muziejus išgyveno sudėtingą laikotarpį – „Glavlitas“ diktavo turinį, o ekspozicijose privalėjo atsirasti marksizmo-leninizmo kampeliai bei Stalino ir Lenino raštai – tai buvo vienintelė galimybė muziejui apskritai išlikti.

Tadas užsimena apie išlikusį Bernardo Brazdžionio laišką iš Amerikos –jame pirmasis muziejaus vedėjas graudžiai apgailestauja, kad iš poeto palikimo beveik nieko nebeliko. Jei muziejaus įkūrimo pradžioje lankytojus pasitikdavo trys memorialiniai kambariai, okupacijos pradžioje jie suspausti iki vienintelio kambarėlio, kuriame tiesiog gulėjo suversti pavieniai Maironio daiktai. Likusios rūmų erdvės tuo metu buvo užpildytos tarybine propaganda, Lenino bei Stalino raštais. Rūmų erdvės buvo suskaidytos: čia veikė vaikų darželis, dalis patalpų paversta butais.

Simboliška, kad tikrasis Maironio „sugrįžimas“ į savo namus prasidėjo tik 1977-aisiais, kai pagaliau pavyko vėl restauruoti ir lankytojams atverti tuos pačius tris autentiškus kambarius. Ir tik 1989 m., jau prasidėjus Atgimimui, Maironio vardas institucijai sugrįžo oficialiai.

Kaip prisimena tais metais muziejui vadovauti pradėjusi rašytoja Aldona Ruseckaitė, procesas nebuvo sudėtingas – pakako parengti raštą Kultūros ministerijai, kuriame išdėstyta, kodėl verta grąžinti istorinį pavadinimą. Tiesa, viduje kilo diskusijų, ar tiesiog „literatūros“, ar „lietuvių literatūros“ tai turi būti muziejus.

Įdomi ir Maironio skulptūros, priešais muziejų, pusšimtį metų čia veikusios degalinės vietoje, atidengtos 1977 m., istorija. Nors tiesioginių šaltinių nėra, gaji legenda, kad skulptorius G. Jokūbonis specialiai pavaizdavo poetą pasirėmusį ranka taip, kad ši uždengtų kunigo koloratką. Tai galėjo būti sąmoningas sprendimas siekiant apsisaugoti nuo cenzūros, kuriai kliuvo net memorialinėse lentose minimas žodis „kunigas“.

Visi autoriai patogūs

Keletą dešimtmečių tautos dainiaus palikimas buvo suspaustas į vieną kambarėlį. Tai yra, iš 90-ies muziejaus gyvavimo metų net 50 buvo „raudoni“, todėl ruošiant naujas ekspozicijas – taip pat ir sukakčiai skirtą parodą, kuri bus atverta birželį –siekiama aiškiai deklaruoti santykį su šiuo laikotarpiu. Sovietinė ideologija dabar pateikiama kaip „gyvenimo grimasa“ ar farsas, kurio net nereikia papildomai režisuoti – patys tuometiniai lozungai ir eksponatai liudija apie patirtą absurdą. Į nepatogų laikmetį belieka žvelgti kaip į istorinį teatrą. Kalbėdama apie „nepatogius“ rašytojus, A. Meškauskaitė pabrėžia: „Mums visi autoriai yra patogūs.“ Muziejus laikosi pozicijos nepolitikuoti ir neslėpti faktų, nes be sovietinio laikotarpio rašytojų literatūros istorijos paveikslas būtų nepilnas.

LIETUVIŠKAS ŽODIS –TAI LIUDIJIMAS, KAD VILTIS IR LAISVĖ PRASIDEDA NUO KALBOS.

Skaitmeniniai rankraščiai ir išjungti ekranai Muziejaus fonduose šiuo metu saugoma virš 340 tūkstančių eksponatų, ir kasmet šis skaičius pasipildo dar keliais tūkstančiais naujų vertybių. Jolanta Mickienė patikslina, kad, nors saugyklose gausu rašytojų asmeninių daiktų, baldų (net ir tokių stambių kaip pianinai) bei fotografijų, pagrindą sudaro būtent rankraščiai –gyvasis rašytinis žodis. Fondai išsidėstę ne tik Maironio rūmuose, bet ir padaliniuose, tačiau vietos trūkumas verčia muziejininkus itin kruopščiai sijoti kiekvieną naują siūlomą eksponatą. Be to, skaitmeninis amžius keičia eksponato sampratą: vietoj popierinių rankraščių šiandien vis dažniau gaunamos USB atmintinės ar kompiuteriniai failai.

Technologijos padeda suvaldyti informacijos perteklių – ekranuose galima „paslėpti“ gausybę duomenų, neužteršiant erdvės. Tačiau muziejininkai pabrėžia: lankytojai ilgisi apčiuopiamų daiktų ir gyvo ryšio. Tinklalaidžių ir programėlių pertekliuje didžiausia vertybe tampa tiesioginis susitikimas su kūrėju ir autentiška emocija, kurios joks ekranas nepakeis.

Ateities kartoms

Metas aptarti, kaip 90-metei institucijai sekasi bendrauti su jauniausia karta. Daug vaikų čia ateina kartu su klasiokais, sugrįžta su šeima. Nuo 2019 metų muziejui vadovaujanti direktorė Deimantė Cibulskienė

teigia, kad labai svarbu rasti tinkamą formą, kaip kaskart naujai šiuolaikiniam lankytojui, ypač moksleiviui, pristatyti lietuvių literatūros autorius ir jų kūrinius. „Mūsų klasikai yra talentingos ir labai įdomios asmenybės, todėl muziejaus kolegos, kurdami edukacines programas, stengiasi per saugomas muziejines vertybes ir mažiau girdėtus faktus atskleisti tai, ko neįmanoma rasti internete ar perskaityti mokykliniuose vadovėliuose“, – sako muziejaus vadovė.

Maironis in English

O kaip pasaulis? Skleisti žinią apie mūsų kultūrą, kalbą ir literatūrą svetur – jau kitų institucijų rūpestis, bet ir šis muziejus kasmet vykdo įvairiausius sklaidos projektus, pavyzdžiui, paroda apie Dalią Grinkevičiūtę ir lietuvių tremties tragediją pristatyta Lietuvos sezono Prancūzijoje metu.

Pastaruosius kelerius metus nemažai dėmesio buvo skirta būtent Maironiui. Kadangi vienintelis būdas kitoms šalims pažinti poetą yra žodis, 2024-aisiais buvo atrinkta, išversta į anglų kalbą ir išleista Maironio poezijos knyga „Voices of Spring“. Rimo Užgirio vertimą redagavo rašytojas, vertėjas Marius Burokas, poetinę kalbą taisė JAV poetas Malachi Black.

Dar vienas itin sėkmingas projektas –po pasaulį keliaujanti kilnojamoji paroda: 1:20 masteliu atkurta Maironio buto diorama.

Be to, nors muziejaus pavadinime yra tas svarbus žodis „lietuvių“, Maironio rūmų ekspozicinėse erdvėse beveik kiekvienais metais įsikuria tarptautinės parodos, pasakojančios apie kitų šalių autorius.

90 metų, balsų, progų Savo 90-metį, kuris birželio 28-ąją sutaps su nemokamų muziejų sekmadieniu, institucija ketina minėti visus šiuos metus. Šventinę programą papuoš muziejaus bičiulio Vytauto Balsio kuriamas spektaklis, kuriame atgis Maironis, Adomas Jakštas bei Vaižgantas. Tarp svarbiausių metų akcentų – projektas „90 balsų“, suvienysiantis devyniasdešimt kultūros įstaigų visoje Lietuvoje.

Bibliotekose, kultūros centruose, kitose įstaigose lankytojai galės (tiesa, virtualiai) pažinti būtent su ta vietove susijusias muziejines vertybes. Juk Kaune įsikūręs muziejus yra visos šalies literatūrinio lauko centras, kurio turinys priklauso Lietuvai. Šia ir kitomis gimtadienio veiklomis muziejus siekia priminti, kad lietuviškas žodis nėra tik istorinis reliktas, o gyva, moderniomis priemonėmis puoselėjama vertybė ir liudijimas, kad viltis ir laisvė prasideda nuo kalbos.

NUGYVENTI TŪKSTANTĮ GYVENIMŲ

KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Trumpas pasilabinimas ar susižvalgymas renginyje, kolegiškas linktelėjimas spaudos konferencijoje, apsikeitimas pašnekovų kontaktais messengeryje – nors su Skirmante Javaityte esame pažįstamos ne vienerius metus, dirbame toje pačioje kultūros žurnalistikos srityje, tame pačiame mieste (ir bendradarbiaujame su ta pačia sostinės redakcija), iki šiol mūsų bendravimas buvo itin ribotas. Tačiau seku jos darbus, nes įdomu paskaityti ar paklausyti, kaip šiemet Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įvertinta Skirmantė pajautė mano lankytą įvykį arba ką nauja atrado, aplankė, ko pati nespėjau. Tai verčia pasitempti. Be to, kuo daugiau skirtingų refleksijų, tuo įdomiau ir geriau pačiai Kauno kultūrai. O štai prakalbinti kolegę – iššūkis. Ir kodėl gi tie žurnalistai, net įvertinti ir apdovanoti už savo darbą, tokie kuklūs?

Skirmante, pirmąsyk tavo pavardę pamačiau portale „Kas vyksta Kaune“, o jau keletą metų esame ir radijo programos „LRT Klasika“ bendradarbės. Nuo ko prasidėjo tavo kelias kultūros žurnalistikoje?

Vytauto Didžiojo universitete studijavau lietuvių filologiją, tuomet žurnalistiką. Baigiau magistro studijas ir pradėjau dirbti portale „Kauno alėja“. Pirmoji mano mokytoja buvo Kristina Kučinskaitė-Grudienė. Jos įskiepytomis vertybėmis vadovaujuosi savo darbe – kaip į žmones kreiptis, kas yra pagarba pašnekovui ir panašiai. Vėliau teko dirbti laikraštyje „XXI amžius“, žurnale „Moters psichologija“. Dar, beje, teko ir keletą sezonų LRT televizijos laidoje „Tėčio reikalai“ už kadro padirbėti –kartu su kolega kauniečiu Andriumi Baranovu, kuris dabar taip pat kuria reportažus „LRT Klasikos“ laidoms.

Šiemet bus jau dešimt metų, kai rašau į portalą „Kas vyksta Kaune“. Tiesa, su pertrauka. Dalį laiko dirbau su naujienomis, prižiūrėjau feisbuką, formulavau antraštes. Bet supratau, kad tas neigiamas srautas, kriminalai negerai veikia psichologiškai. Pasikalbėjome su vadovu Vaidu Pilkausku ir drauge sugalvojome, kad galiu imtis kultūros srities, kuriai portale iki tol nebuvo skiriama dėmesio. Taip ir prasidėjo – rengėme projektus straipsnių ciklams finansuoti, pradėjau specializuotis tarpukaryje. Įvairūs pastatai, asmenybės, vaizdai... Taip maždaug nuo 2011 metų apsistojau kultūroje.

Minėjai pertrauką –nuo žurnalistikos?

Taip, kurį laiką dirbau Ąžuolyno bibliotekos renginių skyriuje tekstų redaktore, bet įsisukau ir į organizavimą, prisidėjau tekstais prie vieno leidinio. Bibliotekos – mano meilė. Mėgstu jose lankytis keliaudama –

kai tik pavyksta aplankyti kokį naują miestą, visuomet užsuku į biblioteką ir į bažnyčią. Manau, jei miestelyje ar kaime veikia biblioteka, vadinasi, kultūra čia gyva. Sostinėje labai mėgstu Adomo Mickevičiaus biblioteką, ji arčiausiai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios.

Iš kur pati esi? Esu iš Šakių – galima sakyti, Šakių priemiesčio, Giedručių kaimo. Kaune gyvenu apie 20 metų, bet kalboje dar jaučiasi – ypač per radiją. Sakau –gerai, tegu tik nenyksta zanavykų tarmė, pati džiaugiuosi eteryje girdėdama tarmes.

Kaip supranti savo misiją –kodėl kultūros žurnalistų reikia visuomenei? Ar nekyla svarstymų dėl teisingo pasirinkimo, kai matai, kad buitinės, greitos, kriminalinės temos sulaukia daug daugiau susidomėjimo nei tavo atrasta ypatinga asmenybė ar vieta? Galbūt tai aukštesnės jėgos? 2018 metais išgyvenau didelę krizę, buvau tarp gyvybės ir mirties, tuomet apsivertė požiūris į žurnalistiką ir apskritai į gyvenimą. Supratau, kad turiu daryti tik tai, kas prasminga. Įkvėpti kitus šviesiais dalykais, kuriuos pastebiu. Prasmės klausimas... Žinai, tikrai kartais susvyruoju, kai matau, kad paspaudimai skiriasi dešimtimis kartų. Bet gera jausti, kad esu ne viena. Ypač prasidėjus kultūros bendruomenės protestams, judėjimui dėl laisvo žodžio. Čia esu tarp savų, bendraminčių, matau, kad jie nesudeda rankų.

Ar radijuje atsidūrei ieškodama daugiau prasmės?

Aš vis turiu ko nors pasimokyti, kitaip pradedu pelkėti (šypsosi). Esu ir gidų kursus baigusi, ir įvairiausių kitokių. Kai žurnalistikoje pasijutau

tiesiog stovinti vietoje, supratau, kad reikia arba keisti darbą, arba dar pasimokyti. Galvojau apie kultūros paveldą, doktorantūrą... Galiausiai atradau studijas Lietuvos žurnalistikos centre – Vilniuje, mano mylimame mieste. Susidomėjimą radiju

įpūtė Edvardas Kubilius, jis taip emocingai pasakojo, tuomet Jolanta Kryževičienė labai įdomiai pristatė kultūros žurnalistiką. Bet jie negatyviai sakė: jūs kultūros žurnalistais vis tiek nedirbsit, į radiją neisit, tai jums čia tik šiaip pravedam. Galvoju: o kodėl? Galbūt tai ir sudomino – neva niekas neina. Jolantai po paskaitos prisistačiau, pasisakiau, kad norėčiau pabandyti. Taip ir pradėjau.

Žinoma, jaudinausi, reikėjo įprasti prie kitaip skambančio balso, techninių niuansų. Giminaičiai klausyti pradėjo, nors daug ir nesiskelbiau. Bet apskritai radijas atvėrė žurnalistikos gelmę – kaip gali ne tik tekstu, informacija, žodžiais, bet ir balsu paveikti, varijuoti, emocijas kurti. Pajutau pilnatvę. Pamenu, rengiau pasakojimą apie iniciatyvą „Švęskime upę“. Stovėjau prie Nemuno ir galvojau: geras, koks tas Kaunas nuostabus, koks fantastinis miestas, kaip gerai, kad aš ir radijuje, kur auditorija tokia plati, galiu apie jį pasakoti. Profesinė pilnatvė!

(klausia fotografas Donatas) Vis atrodo, tarsi kultūros laukas kalba su žmonėmis, kuriems beveik nereikia to klausyti. Kaip ir protestuose –ateina žmonės, kurie iš principo supranta vienas kitą. Bet kaip pasiekti tuos kitus?

O gal tiesiog vieni gimsta jautresni aplinkai nei kiti?

Aš už laisvą valią pasirenkant turinį. Aišku, pastebiu, kad po „Kas vyksta Kaune“ kultūros naujienomis mažiau komentarų nei po kitomis, ir jų dauguma – nustebę, kad ir Kaune

kažkas įdomaus. Galbūt reikia kultūrą aktyviau nešti pas žmones, plėsti savo profesines ribas, kalbinti įvairiausius personažus, ne tik menininkus parodose. Tada jie sakys: „Va, mano kaimyną pakalbino.“

Kalbamės Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse. Minėjai, kad esi baigusi lietuvių filologiją –vadinasi, kalbos grožis tau svarbus?

Labai. VLKK puslapį atsiverčiu beveik kasdien, o radijo reportažus prieš garsindama susikirčiuoju. Aišku, gyvename skubos laikais, klaidos neišvengiamos, bet negalime pasiduoti. Manau, redagavimo kursą visiems rašantiems būtų pravartu vis pasikartoti.

Koks šiandien, vėl ginant laisvą žodį, turi būti žurnalisto vaidmuo? Dirbi privačioje žiniasklaidos priemonėje, ne visos jos palaiko Kultūros asamblėjos ir Žurnalistų profesionalų asociacijos vedamus protestus. Grėsmė visuomeniniam transliuotojui ilgainiui tampa grėsme ir kitiems. Dalyvaudama protestuose jaučiu, kad čia ir yra tikroji, gyva valstybė. Visgi noriu ne tik stebėti situaciją, bet ir aktyviai prisidėti prie LRT išsaugojimo. Nors Vilniaus komanda kovoja aktyviausiai, aš priklausau Lietuvos žurnalistų draugijai, tad mes taip pat tariame savo žodį. Raštais politikams, oficialiais kreipimaisis ar tiesiog fiziniu buvimu protesto vietose stengiamės ginti profesines vertybes. Kiekvienas žmogus ten svarbus. Man nebuvo sunku nuvykti į Vilnių ir dalyvauti gyvai – stebėti viską per nuotolį tiesiog nepakanka. Kol kas situacija atrodo liūdnai, kartais net sunku patikėti, kad tokie dalykai gali vykti mūsų šalyje.

Kaip manai, jei Lietuvoje prasidėtų aktyvūs kariniai veiksmai – ar liktum žurnalistikoje, ar rinktumeisi kitą misiją?

Mano nuostata aiški: likčiau Lietuvoje. Esu kariuomenės rezerve, tai įpareigoja. Bet ne tik tai. Visgi, jei kultūros žurnalistikos karas nebereikalautų, save matyčiau medicinoje. Esu baigusi specializuotus pirmosios pagalbos kursus, savanoriavusi ligoninėse. Manau, galėčiau padėti kaip gailestingoji sesuo – slaugyti, suteikti psichologinę pagalbą. Žudyti ar laikyti ginklo rankose negalėčiau.

Paminėjai Lietuvos žurnalistų draugiją. Šiemet tapai draugijos teikiamos Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureate. Gal gali papasakoti plačiau, kuo ši organizacija skiriasi nuo, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų sąjungos?

Taip, tai organizacija su istorija. Tarpukariu Sąjunga ir Draugija veikė

kaip viena struktūra, vėliau jų keliai išsiskyrė. Atkūrus Nepriklausomybę, 1991-aisiais, Lietuvos žurnalistų draugija atsikūrė kaip savarankiška organizacija. Ji įsteigė Stasio Lozoraičio premiją, įsiliejo į tarptautines žurnalistų bendrijas. Man pačiai teko dirbti atnaujinant Žurnalistų etikos kodeksą, dalyvauti įvairiose komisijose. Mes telkiame žurnalistus dirbti etiškai, profesionaliai ir suteikiame užuovėją, jei jie patiria puolimą. Tai organizacija, kurioje gali atsiremti į kolegas.

Koks jausmas būti įvertintai kolegų?

Tiesą sakant, jausmas buvo dvejopas, netgi baugus. Jaučiausi, tarsi stebėčiau save iš šalies. Kaip tik kelios dienos iki apdovanojimo viešojoje erdvėje pasipylė šmeižikiška informacija mano atžvilgiu – tai buvo politiko kova prieš portalą, kuriame dirbu, bet palietė mane asmeniškai. Buvo taip sunku, kad svarsčiau išvis niekur neiti, galbūt paprašyti apdovanojimą

įteikti kur nors privačiai, mažoje koplytėlėje... Bet vėliau suėmiau save į rankas: negalima pasiduoti. Kai man uždėjo tą tradicinę austą juostą, pajutau dar didesnį įpareigojimą būti profesionaliai ir drąsiai liesti temas, kurios dažnai lieka nuošalyje. Kultūros žurnalistika neturi būti elitiška ir koncentruota centre – juk yra ir rajonai, užmiesčiai, kaimai.

O kieno nuomonė apie tavo darbus tau pati svarbiausia?

Turbūt dėstytojų, iš kurių mokiausi ir kurie mane formavo kaip profesionalę. Ir, žinoma, mamos. Tas apdovanojimas iš dalies yra skirtas jai – ji labai džiaugiasi mano pasiekimais. Bet paprastų žmonių nuomonė irgi svarbi.

Kur geriausiai pailsi ir pasisemi įkvėpimo?

Mano poilsis dažnai turi piligrimystės atspalvį. Mėgstu lankytis bažnyčiose, būti gamtoje, kur nėra žmonių. Geriausiai pasikraunu viena vaikščiodama miške. Taip pat mano rojaus kampelis žemėje – Palendrių vienuolynas. Ten viskas susidėlioja į vietas. Tie grigališkieji choralai, ramybė... Tai padeda pagauti visai kitą gyvenimo ritmą.

Esu tikintis žmogus. Po išgyventos krizės sugrįžau į krikščionybę, nors iki tol nuėjau ilgą ieškojimų kelią: buvau ateistė, domėjausi antroposofija, krišnaizmu, budizmu, praktikavau dešimties dienų Vipasanos meditaciją. Visos tos ezoterinės patirtys buvo įdomios, bet galiausiai ramybę radau čia.

Traukia ir mokslas. Pavyzdžiui, įtemptai sekiau „Artemis“ misiją į Mėnulį – žiūrėjau, kaip raketa skrieja, domėjausi buitimi kosmose. Man labai svarbu, kad šioje misijoje dalyvauja moteris. Savo darbe taip pat stengiuosi daugiau rašyti apie

moteris, nes jos kultūros istorijoje vis dar dažnai lieka nepakankamai pastebėtos.

Galbūt tavo dvasiniai ieškojimai padėjo suformuoti tą atvirą žvilgsnį, kuris žurnalistikoje padeda „atrakinti“ pašnekovus?

Smalsi buvau visada, nors kartais tas smalsumas net vargina (šypsosi). Ieškojimai tikrai praplėtė ribas. Augau kaimelyje, buvau gana konservatyvių pažiūrų. Žurnalistika ir kelionės per skirtingas patirtis išmokė priimti visokius žmones, net tuos, kurių vertybės nesutampa su manosiomis. Pradedi labiau kitą toleruoti, supranti, kad pasaulis keičiasi ir jame vietos turi užtekti visiems.

Ar turi pašnekovų, pas kuriuos – ar į kokias vietas –įdomu grįžti vėl ir vėl? O gal visgi renkiesi kaskart atrasti naujas teritorijas?

Visada gera sugrįžti į Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejus, dalyvauti „Švęskime upę“ iniciatyvose. Bet, aišku, visada ieškau ir šviežienos, grynuolių. Su metais vis sunkiau, bet, būna, ir atsitiktinai eidama sutinku herojų – pavyzdžiui, daug metų teatre dirbusį, o dabar gatvėje grojantį muzikantą. Arba 85 procentus kūno nudegęs žmogus – kai jis pasakoja, kaip gyvena, koks laimingas, už mane turbūt net laimingesnis, kaip keliauja po pasaulį, kuria savo gyvenimą... tos istorijos mane praturtina. Sakau, čia svajonių profesija. Skaitomumas gal ir nedidelis, bet turtėjame pažintimis, žmonėmis, patirtimis. Atrodo, taip gali nugyventi tūkstantį gyvenimų. Tiek patirčių… Kartais net keleto dienų reikia atsigauti, bet tikrai verta.

SPAUDOS AMATAS IR MENAS

KOTRYNA LENKAUSKAITĖ

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Jei keliaudami po Niujorką knygų ir žurnalų parduotuvėje perversite dešimt leidinių, didelė tikimybė, kad bent vienas iš jų bus atspausdintas Kaune. Nustebote? O spaustuvei „Kopa“ tai – kasdienybė. Kauno rajone veikiančios spaustuvės vardas puikiai žinomas mados, kino ir kitų pramonių atstovams JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Australijoje.

Jei ir jums, kaip ir man, kilo nepilnavertiškumo poskonį turintis klausimas „o kam amerikiečiams spausdintis Lietuvoje?“, kviečiu pažvelgti į „Kopos“ darbo užkulisius. Jubiliejų atšventusi įmonė tarptautinį žinomumą pasiekė šventai įsipareigojusi klientų pasitikėjimui, kokybei ir nuoseklumui (kadaise teko užsienio klientus net įtikinėti, kad Lietuvoje viskas gerai).

Susitikome dieną po 35-tojo „Kopos“ gimtadienio šventės: įmonės istorija eina koja kojon su Lietuvos nepriklausomybės istorija. Gedimino g. 13 palėpėje prie vieno stalo susėdę trys žmonės įvairias organizavimo veiklas apjungė į nedidelę reklamos agentūrėlę. Nuo „visko po truputį“ „Kopa“ su laiku išsigrynino veiklą iki vien spausdinimo paslaugų.

Kalbamės su pardavimų vadove

Aiste Mudėnaite, prie tėvų verslo prisijungusia po ilgametės studijų ir gyvenimo patirties JAV bei Prancūzijoje. Sako, spaudimo įsitraukti į veiklą niekada nebuvo – į Lietuvą grįžo per karantiną, o į spaustuvės komandą atėjo tuomet, kai pasijuto galinti kažką jai duoti.

„Kopa“ tada ir dabar

„Prieš dvidešimt metų tikriausiai būtume pasakoję, kaip spausdiname

Lietuvos įmonių knygas, smulkią reklaminę medžiagą, prekių katalogus“, – apie „Kopos“, kurioje dar nedirbo, augimą pasakoja A. Mudėnaitė.

Šiandien tarp „Kopos“ klientų – ir keliautojų (bei performatyvių sportinių drabužių dėvėtojų) mylima „Patagonia“, ir Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija CERN, ir filmų studija A24, kurios filmus (pvz., „Totali drama“) ką tik žiūrėjote kino teatruose. Aistė prisimena, kaip Londone kuriama tinklalaidė „Monocle“ „Kopą“ įvardijo vienu žinomiausių taškų kokybiškų žurnalų spaudai pasaulyje. Pasaulyje!

Koks vaizdinys piešiasi jūsų galvoje, pagalvojus apie spaustuvę? A. Mudėnaitė juokiasi, kad pasakodama apie savo darbą susiduria su tokiu nusiteikimu: „Kur tu dirbi? Spaustuvėj? Jos dar egzistuoja?“ O iš tikro tokios dinamiškos rolės ir

tokio gyvenimo kaip spaudoje nesu gyvenusi“, – tikina ir prabangos, ir technologijų industrijose dirbusi moteris.

Pažiūrėti į užsienį ir pradėti „Kopą“ eksportuoti pastūmėjo 2008-ųjų krizė. „Lankydamasis pasauliniuose renginiuose pamatai globalų vaizdą –tai milžiniška industrija ir ji niekur nedings. Kartais jaučiuosi kaip spaudos mados savaitėje – Milanas, Londonas, Niujorkas, Paryžius, vis suki tokį kelionių ratą. Spauda liečia labai daug sričių, tad visada kažkas vyksta“, – teigia pardavimų vadovė.

Vis dėlto labiausiai Aistę džiugina, kai rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas. „Būna, milžiniškas prekės ženklas susisiekia tiesiogiai – sako, matėme jūsų leidinius arba bendradarbiai rekomendavo jums parašyti. Vadinasi, kažkur Amerikoje sklinda geras žodis.“ Tačiau tai neatsirado savaime. „Prieš dešimt metų jausdavom, kad užsienyje, net Europoje, reikia ir tą Lietuvą kažkaip pristatyti. Pirma užduotis būdavo tiesiog įtikinti, kad Lietuvoj viskas gerai, o jau paskui kalbėti apie įmonę.“

Kalbant apie „Kopos“ išskirtinumą pasaulinėje rinkoje, pirmiausia pašnekovė mini labai skirtingus klientų poreikius. Vieni pas paslaugų tiekėjus Amerikoje pasigenda popieriaus, apdailų asortimento – ten jaučiasi surištomis rankomis, o čia gali savo idėjas pilnai įgyvendinti.

O vėliau – ir kiekvienos spaustuvės technologijų pasirinkimas. „Mūsų arkliukas yra spalvota spauda. Daug investuojame, kad spalvos būtų gražios, kokybiškos, ryškios. Pavyzdžiui, turime spaudos mašiną su UV technologija, kuri ant ofsetinio popieriaus leidžia išgauti ypač gražų rezultatą“, – sako A. Mudėnaitė.

Laimingi klientai

Vis dėlto klientai grįžta ne vien dėl spaudos technologijų – grįžta dėl pasitikėjimo. Jei bent kartą esate leidę knygą, produktų katalogą ar naktį prieš parodos atidarymą maketavę lipdukus – žinote, kokius akies trūkčiojimus sukelia vienas į šoną pasislinkęs milimetras, neteisingas spalvos kodas ar per storas popierius. Tad kas lemia sėkmingą produkto gamybą? Kada klientai laimingi, o dizaineriai išsimiegoję?

Aistės teigimu, svarbiausia yra simbiozė tarp šių trijų veikėjų. Anksčiau įsileidus spaustuvę į leidinio planavimo procesą, anksčiau matomos ir dizaino perspektyvos. „Dizaineriai ne visuomet žino visus technologinius dalykus, o kai ko neįmanoma išmanyti net ir dirbant spaustuvėje –kai kurias technikas įvaldę tik tam tikri specialistai. Kartais sumažinus leidinį 5 milimetrais, projekto biudžetas sumažėja dvigubai. O jei su spaustuve susisiekiama tik turint galutinį maketą, tokie optimizavimai negalimi.“

Vis dėlto įsipareigojimą klientams „Kopa“ laiko neginčytinu faktoriumi. „Aišku, pasitaiko išskirtinių atvejų, kai susiduriame su kažkuo nauju, kai iššūkis pačius nustebina. Bet jeigu jau sakom, kad padarysim, tai galima mumis pasitikėti. Arba jei žinom, kad taip neišeis, – irgi iš karto informuojam. Klientai taip pat turi įvairių įsipareigojimų. Negalime sakyti „ups, neišėjo“, nes neužbaigus leidinio laiku kai kam jo gali visai nebereikėti. Mums tai atrodo savaime suprantamas dalykas.“

Pašnekovė pasakoja ir apie įmonės pastangas klientams sukurti visapusišką patirtį, kuri nutolintų spaustuvės įvaizdį nuo Gutenbergo preso. „Norime ir dirbti, ir atrodyti taip, kad klientams jaustųsi „va, čia yra mūsų partneris“. Į tai orientuota ir šito pastato architektūra, interjero dizainas, atnaujintas prekinis ženklas.“

Net klientų kambarys su sofa ir tiesiogine transliacija – dideliu langu į gamybos patalpas – įkvėptas korekcijos procesų belaukiančio, ant laiptų snaudžiančio kliento.

Menas vs. komercija?

Stebint produktyvią Lietuvos meno bendruomenę, norisi pasvarstyti, ar keičiasi pačių leidinių paskirtis konkrečiame žanre. Ar visi jie dar reikalingi, o gal gaminami tik iš įpročio?

A. Mudėnaitė mato parodų katalogų transformaciją: „Kuo toliau, tuo labiau jie primena meno knygas. Įprastai parodos katalogas būdavo panašus į paprastą dokumentaciją. Dabar muziejai jiems tikrai skiria daugiau dėmesio ir nori, kad taip savotiškai pratęsti pačią parodą. Paroda – baigsis, o graži knyga gali gyventi labai ilgai ir apie ją priminti.“

Spaustuvė produktų neskirsto į meninius ir komercinius – sako, kartais turinys gali būti visiškai skirtingas, bet technologiškai tai yra tas pats produktas. Tačiau, analizuojant šiandienius užsakymus, vis tiek galima matyti vyraujančias tendencijas.

Daug kas renkasi ofsetinį nekreidinį popierių, kurio tekstūra suteikia natūralumo pojūtį. Šiandien ant jo galima spausti ryškias spalvas – nebereikia rinktis tarp energingo vaizdo ir nenugludintos estetikos. Kalbant apie įrišimo tipus, jau kelerius metus populiari atvira nugarėlė – ją dažnai galima matyti ir tarp Knygos meno konkurso laureatų. Ji taip pat atliepia aktualų rankų darbo pojūčio populiarumą, bet ne tik – tokią knygą galima visiškai plokščiai atsiversti, tai leidžia turėti gražias lakštines nuotraukas, leidinio nereikia „pralaužti“. „Kopos“ pajėgumuose – bene 13 skirtingų konstrukcijų tokiai nugarėlei padaryti!

Aiškios vertybės Švenčiant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ir pastarąjį pusmetį įvairiomis kryptimis diskutuojant apie kūrėjų saviraiškos svarbą, įdomu, ar šios temos svarbios spaustu-

vės aplinkoje. Pašnekovė pasakoja, jog kartais iš užsienio klientų tenka išgirsti: „Ar galime pas jus spausdinti tokį ir tokį leidinį? Ar pas jus nėra valstybinės cenzūros?“ Pirma reakcija, sako, visuomet būna nuoširdus pasimetimas. „Nedaug, bet tikrai yra tokių rinkų, pavyzdžiui, Kinija.“

Pašnekovė priduria, kad šalia džiaugsmo dėl turimos laisvės, svarbu ir pasirinkti, ką su ja daryti. O paklausta apie vertybes tikina: įmonės politika nuo pat pradžių fokusavosi

į Lietuvą, o eksportas – į Vakarų Europą, tad jokių vidinių dilemų geopolitiniai pokyčiai nesukėlė.

Kas toliau?

Paklausus, ko dar nori išmokti, Aistė mini geresnį DI įrankių valdymą ir dalinasi „Kopos“ planais augti 30 procentų. „Norint išlaikyti tą pačią kokybę, tai ambicinga. Nes vienas dalykas kažką padaryti, o kitas dalykas padaryti tą patį daug kartų“, – juokiasi

A. Mudėnaitė.

Apsukę ratą sugrįžtame prie gimtadienio. Be nostalgijos ir retrospektyvos, tai ir proga projektuoti ateitį.

Paklausta, kuo labiausiai džiaugiasi, Aistė pabrėžia stiprų kolektyvą: „Užsienio spaustuvės neretai skundžiasi, kad naujus žmones labai sudėtinga pritraukti tokiam darbui. Šioje industrijoje daug amatininkystės, reikia įvaldyti tiek technologinius, tiek profesinius dalykus, o tai nėra labai lengva. Mes gana ilgai apmokome naujus žmones, kad jie spėtų įsigilinti. Kolektyve yra tiek labai patyrusių darbuotojų, kurie neša technologinę istoriją, tiek jaunų, kurie tai perima.“

„29-erius metus dirbančio spaudėjo Giedriaus klausiau, kas labiausiai pasikeitė. Jis paminėjo, kad, nors rankinį spalvų suvedimą šiandien perima mašinos ir kompiuterinės programos, jo darbas – prižiūrėti,

kad viskas būtų gerai – išlieka. Tad gal tokia ir išvada – spauda keičiasi, bet jai vis tiek reikalingas žmogus“, –teigia pašnekovė.

Kodėl žmogui norisi liesti popierių?

Svarstome, kad PDF failo su tūkstančiu žurnalo numerių greičiausiai neskaitytume – o dienraščių ir kitų periodinių leidinių bokštus ir šiandien rasime daugelio namuose (2023 m. gruodžio numeryje rašėme ir apie skaitytojos Viktorijos dešimt metų kauptą žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ archyvą).

Pasidalinu istorija apie savo tėvų namus, kuriuose, nutraukus dešimtmečius trukusią laikraščio prenumeratą, nebeliko kuo kūrenti židinį. Juokas

juokais – spauda išties dalyvauja daugelyje mūsų gyvenimo ciklų. Net jei esame digital nomads ir elektroninių skaityklių entuziastai (čia tie, kur dėvi „Patagonia“).

„Yra buvę žurnalų, kurie pradėjo gyvavimą skaitmeninėje erdvėje, ir jiems niekaip nesisekė. Tuomet teko pasirinkti: arba nutraukti veiklą, arba pabandyti numerį atspausdinti – nėra ko prarasti. Ir būtent dėl atspausdinto numerio jie išvažiavo į priekį. Manau, popierinis leidinys yra dalis bendro potyrio – rytinio ritualo, noro matyti gražius daiktus savo namuose, vis atsiversti patinkančią knygą ar žurnalą“, – apibendrina Aistė Mudėnaitė.

Tad štai kam visam pasauliui prireikia paslaugų iš Karmėlavos seniūnijos.

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

GEGUŽĘ KULTŪRINIS VYKSMAS PERSIKELIA Į GATVES, UPIŲ PAKRANTES IR ŽYDINČIUS SODUS. DAUGIAU

ĮVYKIŲ – NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE: KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 05 18

Matildos Kalvaitytės darbų paroda „Neramumai“

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

Matildos Kalvaitytės darbo fragmentas

Matildos Kalvaitytės tapyboje klasikinis tapybos amatas jungiamas su šiuolaikinio pasaulio realybe. Dėmesio centre tai, kas nematoma, tačiau be galo svarbu –žmogaus vidiniai išgyvenimai.

Iki 05 24

Ségolène Haehnsen

Kan ir Mykolės

Ganusauskaitės paroda „Žemės šnabždesiai“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje susitinka du nuo žmogaus buvimo ženklų išvalyti kraštovaizdžio matymo būdai –Ségolène Haehnsen Kan abstrakti, dramatiška tapyba ir Mykolės Ganusauskaitės topografinis, detalus žvilgsnis.

Iki 05 24

Martos Frėjutės paroda „Civilizacijų serijos“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Paroda remiasi pastaraisiais metais vykdytu meniniu doktorantūros tyrimu tokiu pačiu pavadinimu, kurį įkvėpė įtampa, atsirandanti tarp to, kas tikra ir netikra, tarp falsifikato ir originalo, tarp fantazijos ir to, kas ilgainiui tampa istoriniu įrodymu.

Iki 05 20

Paroda „Paveikslų paroda. V. K. Slavinskas“

Projektų erdvė „Avietė“, Zanavykų g. 25

Paroda suburia iš privačių namų ir butų pasiskolintas Viliaus Ksavero Slavinsko akvareles – daugiausia devintajame dešimtmetyje kurtus peizažus, kurie kadaise buvo randami kone kiekviename Kauno interjere. Paroda klausia: kokiomis sąlygomis šie vaizdai tapo tokie paplitę?

Iki 05 24

Broniaus Rudžio paroda „Branio ryzai“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Unikaliosios grafikos, tekstilės ir popieriaus objektų parodoje žiūrovas patenka į eskizais ir didelio formato piešiniais instaliuotą erdvę tarp pinto popieriaus objektų ir vaizdais papildytų rūbų likučių.

Iki 05 24

Paroda „Kaunas fotografijose 3

(klasiokų paroda)“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Trečiasis Donato Stankevičiaus kuruojamo ciklo projektas pristatato dviejų bendraamžių ir buvusių klasiokų – architektūrologo Pauliaus Tautvydo Laurinaičio ir fotografo Arvydo Čiukšio –žvilgsnį į miestą. Visi trys yra ir leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbiai.

Iki 06 21

Iki 06 21

Mariam Shakarashvili paroda „Seno židinio prisiminimai“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Savo kūryboje menininkė gilinasi

į tapatybės esmę, perteikdama kartvelų raštą vaizdine kalba. Shakarashvili dirba pasitelkdama aseminę rašto formą, t. y. tekstą, kuris nėra skaitomas įprastai, o suvokiamas kaip gestas, ritmas ir energija.

Iki 10 04

Paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“

Piotrowicziaus

Huberto Dolinkiewicziaus ir Marcino

paroda „Sonarium“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Hubert Dolinkiewicz. „Padujos daina“

Paroda „Sonarium“ tyrinėja sinestezijos fenomeną, kai skirtingi pojūčiai susilieja į vieną daugiasluoksnę patirtį. Čia garsas iš akustinės bangos virsta vizualine, skulptūrine ir emocine struktūra, o menų ribos tampa neapibrėžtos.

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Parodoje pristatomas Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklas, paremtas meniniu tyrimu apie Holokaustą Kaune. Autorius, remdamasis archyviniais dokumentais, istoriniais tekstais ir konkrečių Holokausto vietų Kaune stebėjimu, kuria piešinius japonišku tušu.

Antradienis, 05 05, 18:00 „Sengirės kinas“: filmas „Attenborough rojuje“ Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Kadras iš filmo Švenčiame sero Davido Attenborough 100-ąjį gimtadienį! 1996 m. sukurtas filmas – pirmasis išsamus gražiųjų Naujosios Gvinėjos paukščių portretas. Vakaro metu – ir ką tik lietuviškai išleistos legendinio gamtininko knygos „Paslaptingas paukščių gyvenimas“ pristatymas su gamtininkais Mariumi Karlonu ir Mariumi Čepuliu.

KALENDORIUS

05 06–05 30

Saulės Gylys tapybos

darbų paroda

„Branduolys“.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

„Branduolys mano tapybos darbų cikle turi net kelias reikšmes. Pirmoji asociacija tamsi, postapokaliptinė –tai branduolinė reakcija, avarija Černobylio atominėje elektrinėje, palikusi gilų įspūdį. Kita reikšmė: tobulybė, pilnatvė, laimė, Saulė, pasitikėjimas, svoris, tvirtybė, vertybinis pagrindas, branda. Kur bebūtų, kas benutiktų, žmogus svajoja ir tikisi atrasti laimę, ramybę. Galbūt tai ir yra žmogiškumo esmė?“, –klausia parodos autorė Saulė Gylys.

05 06–05 10

Kauno literatūros savaitė

Įvairios vietos

Jono Petronio nuotr.

Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis, tęsiantis ir kuriantis naujas literatūrines tradicijas, šiemet kvies susitikti su slovėnų rašytoju Alešu Štegeriu, kartvelų kūrėja Nana Ekvtimišvili, prancūzakalbe rašytoja Elisa Shua Dusapin, italų rašytoja Viola Ardone, seniai Kaune besilankiusiu Valdu Papieviu ir kitais rašančiais, kalbančiais, šaukiančiais, savo žodžiu budinančiais.

Ketvirtadienis, 05 07, 10:00

Justino Žilinsko knygos

„Tylenė“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Lauros Vansevičienės nuotr.

„Tylenė“ – detektyvas ne tik apie paauglius. Knygoje susipina jaunuolių kasdienybė ir vyresnės kartos klystkeliai. Žūva Linas, „auksinių tėvų“ sūnus, norėjęs tapti roko žvaigžde. Kokią paslaptį slepia paskutinė daina su koduota žinute, šeimos relikvijos dingimas ir vaikino tėvų skyrybų konfliktas?..

Ketvirtadienis, 05 07, 19:00 „Pož(i)eminiai skaitymai“

Pogrindžio spaustuvė „ab“, Spaustuvės g. 2, Saliai, Kauno raj.

Keturioliktieji „Pož(i)eminiai skaitymai“, šiemet dedikuoti temai „Raidės iš pogrindžio“, vyks unikalioje erdvėje po šiltnamiu, kur sovietmečiu veikė slapta spaustuvė. Savo kūrybą pristatys gausus būrys rašytojų, o jų pasirodymai bus tiesiogiai transliuojami žiūrovams į seną daržinę, taip sukuriant išskirtinę audiovizualinę patirtį.

Ketvirtadienis, 05 07, 18:00

Monikos Dirsytės

paskaita-performansas

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Monikos Dirsytės archyvo nuotr.

Tarptautinėje erdvėje garsi kūrėja ne tik daugiau papasakos apie savo kūrybą ir performatyvaus meno ypatybes, bet ir kvies giliau pažinti šį šiuolaikinio meno lauką. Paskaitos metu taip pat bus pristatyta menininkės knyga „NE/RIBA. Apie performansus“.

05 07–05 23 Ciklo

„Kasdienybės“ paroda

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tarpdisciplininė paroda nagrinėja, kokie kasdienybėje atliekami veiksmai, ritualai ar specifiniai objektai yra mums svarbūs šiandienos ekonominių, socialinių, politinių ir ekologinių įtampų kontekste. Parodoje dalyvauja: Anna Yakubovich, Dovilė Bagdonaitė, Gintarė Urmonaitė, Marija Benetytė, Marija Stanevičiūtė ir Saulius Leonawičius.

Nuo 05 08

Filmas „Billie Eilish –Hit Me Hard And Soft: The Tour (Live In 3d)“

Kino teatrai

Filmas apie Billy Eilish koncertinį turą pateikiamas ir įtraukiančiu 3D formatu, o žinant, kad jį kartu su viena ryškiausių šios kartos atlikėjų režisavo „Oskaro“ laureatas Jamesas Cameronas, galima tikėtis įspūdingų vizualinių sprendimų.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 05 09, 11:00

Labdaringa meno mugė

Kauno dailės gimnazija, Dainavos g. 1

Organizatorių archyvo nuotr. „Renginio metu bus parduodami mūsų mokinių ir mokytojų kūriniai bei mokyklos fonde esantys darbai, o dienos veiklas karūnuos simbolinis koncertas. Šiais metais visas mūsų surinktas pelnas keliaus „Sengirės“ fondui“, – skelbia gimnazistai.

Sekmadienis, 05 10 / 05 24, 12:00

Šokio spektaklis–ekskursija „Pakopa po pakopos“

Susitikimo vieta: Žemaičių g. 8A

Lino Žemgulio nuotr.

Trupė „Ulna“ kviečia leistis į gyvą kelionę po Žaliakalnį, kur miesto istorija atgyja per šokį, teatrą ir muziką. Pradedant nuo legendinių Kauko laiptų, žiūrovas tampa aktyviu dalyviu – kiekvienas žingsnis veda tarp praeities ir dabarties, o pats miestas tampa scena.

Šeštadienis, 05 09, 15:00

Tautinio meno festivalis

ąžuolą“

Kauno kultūros centras,

Vytauto pr. 79

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tautinių šokių ansamblis „Ave Vita“ organizuoja tradicinį festivalį, kuriame pasirodys vyresniojo amžiaus šokių kolektyvai „Savingė“ iš Kaišiadorių, „Ežerūnas“ iš Zarasų, „Ąžuolas“ iš Garliavos, „Vijūnas“ iš Elektrėnų, „Džiaukis“ iš Domeikavos bei Kauno miesto kultūros centro kolektyvas „Suktinis“.

Sekmadienis, 05 10, 17:00

Koncertas „Baroko muzikos galia“

Kauno valstybinė filharmonija

Baltijos ir Šiaurės šalių muzikos festivalio svečias – baroko orkestras „Collegium Musicum Riga“, grojantis istoriniais instrumentais pagal autentišką atlikimo praktiką. Koncerto programoje – nuo garsiausių Händelio arijų iki retai atliekamų Europos baroko perliukų.

Sekmadienis, 05 10, 18:30 „Videokaukas“ „Romuvoje“: „Betmenas“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

„Betmenas“ (1989) – viena ryškiausių komiksų ekranizacijų, kurioje Timas Burtonas kuria tamsų, stilizuotą Gotamo miesto portretą ir tyrinėja herojaus bei jo priešininko santykį. Filmą pristatys Rolandas Maskoliūnas.

05 13–05 16

Japonijos dienos

Kaune „Wa“ Įvairios vietos

Šokio teatro „Aura“ spektaklis „Sodas 4.12°“. Teatro archyvo nuotr.

Jau tradicinės pavasario savaitės metu per šiuolaikinių ir tradicinių menų sintezę gausus būrys atlikėjų iš Japonijos atskleis šios tolimos šalies dvasią.

Antradienis, 05 12, 18:00

Giedriaus Petkevičiaus

knygos „Aitvarai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų istorija“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Jūsų rankose – knyga, kurios tikslas atskleisti ir neleisti nugrimzti užmarštin tiems momentams, kuriais pagrįstai didžiuojasi lietuvių tauta. Kaip ir iš kur atsirado tie geriausieji iš geriausiųjų Lietuvos ginkluotosiose pajėgose?

Trečiadienis, 05 13, 19:00

NICHE: Son of Chi & Arthur Flink, IXOJI

KTU III rūmų mažoji salė, Laisvės al. 13

Ketvirtasis šiuolaikinės muzikos koncertų ciklas kviečia tyrinėti garso ir erdvės santykį. Olandų ambient muzikos pradininkas Son of Chi su trimitininku Arthur Flink atliks Jon Hassell atminimui skirtą programą, o Pijaus Džiugo Meižio ir Rakelės Chijenaitės duetas IXOJI pristatys debiutinį albumą, kuriame emocingi smuiko rezonansai persipina su subtilia elektronika.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 05 14, 18:00

Knygos „Kauno pavieto pakamario teismo knyga (1619–1624)“ pristatymas

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Pirmą kartą pristatoma XVII a. pradžios teismo knyga leidžia pažvelgti į to meto kasdienybę, žmones ir jų santykius. Renginyje dalyvaus knygos sudarytojas dr. Darius Vilimas (Lietuvos istorijos institutas), knygos sudarytojas dr. Marius Sirutavičius (Vytauto Didžiojo universitetas), pristatymą moderuos dr. Simonas Jazavita (Kauno miesto muziejus).

Penktadienis, 05 15, 18:00 Roko opera „1972“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Martyno Aleksos nuotr.

Ketvirtadienis, 05 14, 18:00

Paskaita „Knygnešystė pakaunėje“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

VU KF doc. dr. Inga Daugirdė paskaitoje apžvelgs knygnešių veiklą Kauno apylinkėse ir knygų gabenimo kelius iš Prūsijos į Kauną bei aplinkinius miestelius. Lektorei talkins literatūrologas Remigijus Jakulevičius, kuris papasakos apie rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto veiklą ir vaidmenį spaudos draudimo epochoje. Renginys skirtas Jurgio Bielinio ir kitų knygnešių metams paminėti.

Kalantinių proga į sceną grįžtanti Kipro Mašanausko roko opera yra meninė laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, jungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.

Ketvirtadienis, 05 14, 20:00

Šaruko koncertas

„Erdvė“, M. Valančiaus g. 11

„Grojau Kaune prieš gerus 200 metų! Dabar atsivežu naujų melodijų ir istorijų. Liūdna būtų nepasimatyti!“, – rašo vienas grupės „Garbanotas“ įkūrėjų.

Penktadienis, 05 15, 20:00 „dr. Green“ ir

„loroparquette“ koncertas

„Erdvė“, M. Valančiaus g. 11

„dr. Green“ 1997 m., grupės archyvo nuotr. 30-metį ką tik atšventęs kultūros remonto kolektyvas, žongliruojantis įvairiais stiliais ir ištikimas „pasidaryk pats“ etikai, lanko seniai nematytą Kauną, o juos pasitinka stipriai daužantis trio, iškraipyti gitaros rifai, ryškūs džiaziniai būgnai ir groovy bosinės linijos.

Šeštadienis, 05 16, 13:00

Putvinskio gatvės diena

V. Putvinskio g.

Vytauto Paplausko nuotr.

Kauno menininkų namai kviečia į

jubiliejinę 10-ąją Putvinskio gatvės dieną „Putvinskio gatvės ritmai: praeitis, dabartis, ateitis“, kuri sieks pažvelgti

į šios gatvės istoriją, architektūrą, šiandienos aktualijas, gyventojų ir miestiečių kasdienę aplinką, įvairius galimus ateities scenarijus.

Šeštadienis, 05 16, 20:00

Suomiško metalo naktis

„Lemmy“, Girstupio g. 1

Į Kauną atvyksta net trys ansambliai iš Šiaurės – ruoškite gaurus „As the Sun Falls“, „Halysis“ ir „Torchia“ koncertui.

Sekmadienis, 05 17 / 05 31, 12:00

Šokio

spektaklis–ekskursija

„Riboženkliai. Kaunas“

K. Donelaičio g. 66

U. Serapinaitės nuotr.

Spektaklis–ekskursija kviečia pasinerti į tarpukario Kauno laikmetį, kai miestas drąsiai kūrėsi kaip moderni Europos sostinė. Garsai ausinėse, gyvas šokėjų judesys ir architektūros istorijos leidžia ne tik pamatyti, bet ir pajusti miesto pulsą –čia kiekvienas pastatas ir kiekvienas žingsnis pasakoja savo istoriją.

05 17–05 31

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“

Įvairios vietos

Nuo atidarymo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre iki Maironio premijos įteikimo poeto sode –62-asis „Poezijos pavasaris“ Kaune užsuks į muziejus, mokyklas ir Dievo namus.

Pirmadienis, 05 18, 10:00

Augalų žavadienis

VDU Botanikos sodas, Ž. E.

Žilibero

g. 6

Antradienis, 05 19, 18:00

Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Augalų žavadienis – tai šventė, kurios metu siekiama atkreipti dėmesį į augalus, paskatinti žmones aktyviau domėtis augalų svarba ir įvairiapuse jų tyrimų reikšme. VDU Botanikos sodas tradiciškai kviečia kauniečius kartu su visu pasauliu švęsti šią dieną. GEGUŽĖ

Donato Ališausko nuotr.

Dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič ir režisieriaus Gildo Aleksos kūrinyje perdegę po bandymų savirealizuotis balionų įmonės darbuotojai vyksta į teambuilding’ą dvasinio tobulėjimo stovykloje. Nušaunami du zuikiai vienu šūviu: ir suartėjama su kolegomis, ir apvaloma siela.

KALENDORIUS

Antradienis, 05 19, 18:00 „Poetiniai dialogai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vakaro metu girdėsite jaunosios kartos poeto Lino Tolvaišos eiles ir Domanto Taukinaičio muzikines improvizacijas, o aksominiu balsu eiles kartu su autoriumi įgarsins leva Cijūnėlytė.

05 22–05 23 Meno mugė VDA KF kiemelis, Muitinės g. 2

Kauno gimtadienio savaitgalį – jau tradicine tampanti senamiesčio mugė, subursianti įvairių krypčių menininkus, studentus ir kauniečius bei miesto svečius.

Ketvirtadienis, 05 21, 18:00 „Romuvos“ kinoteka: „Bulvarinis

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Kultinis Quentino Tarantino filmas pasakoja kelias tarpusavyje susipinančias Los Andželo nusikaltėlių istorijas. Išskaidytas laike pasakojimas pamažu susijungia į įtemptą, juodo humoro kupiną mozaiką, kurioje spindi Johnas Travolta, Samuelis L. Jacksonas ir Uma Thurman.

05 22–05 24

Kauno gimtadienis Įvairios vietos

Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Užverskite kompiuterius, pasipustykite padus, išgerkite vitaminų, ir – į Kauno gimtadienio siautulį, įsupsiantį tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės kultūros gerbėjus, nuotykių ieškotojus, malonumų medžiotojus ir įkvėpimo žvejus.

Nuo 05 22 Spektaklis „Agnijos magija“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybos įkvėptas režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis (dramaturgė Sigita Ivaškaitė) kviečia į susitikimą su herojais, lyg skirtingomis vieno gyvenimo versijomis. Tai – intymus susitikimas, virstantis kelione tarp realybės ir fantazijos, patirčių ir sapnų.

Šeštadienis, 05 23, 10:00

Renginys „Švęskime upę!“

Įvairios vietos

Gražvydo Jovaišos nuotr.

„Šiemet kviečiame švęsti miestą ir upę ten, kur tėkmėje gimsta kūryba, pasirodo mitinės būtybės ir kasdienybė trumpam užleidžia vietą vaizduotei. Kiekviena srovė, posūkis ar vaizdinys gludina ribas tarp tikrovės ir fantazijos. Upėje kuriamas mitas gali skleistis kaip kvapas, garsas, judesys ar kolektyvinis veiksmas – tad kokį upės mitą kuriate jūs?“, – intriguoja organizatoriai.

Šeštadienis, 05 23, 14:00 / 16:00 Interaktyvus spektaklis „Akys“

Kauno „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Naujas režisieriaus Manto Jančiausko ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko bendras darbas kviečia į prekybos centrą. Už ankstesnius dokumentinio ir įvietinto teatro spektaklius įvertinti kūrėjai šį kartą atsigręžia į visuomenės saugumo, pilietinio atsparumo ir visuotinio stebėjimo temas.

Šeštadienis, 05 23, 18:00 Premjera. Šokio spektaklis „Kartais gyvenimas būna tamsus“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Tai šokio-teatro pasirodymas apie nesveikas, pakitusias emocines būsenas, šešėlišką savo pusę, kurią bandoma slopinti įvairiomis kenksmingomis medžiagomis. Ši šokio, teatro ir muzikos sintezė reikalauja daug emocinių ir fizinių pastangų“, –apie spektaklį pasakoja jo autorius Tadas Almantas.

Šeštadienis, 05 23 Muziejų naktis Įvairios vietos

Kasmet gegužę sugrįžtanti tarptautinė iniciatyva atrakina slaptus atminties institucijų kambarėlius ir išlaisvina muziejų darbuotojų fantaziją. Kauno muziejai šiai progai rengiasi ištisus metus – o mums belieka iki soties pasimėgauti jų darbo vaisiais.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 05 23, 18:30

Filmas „Electronic Body Movie“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Vienintelė Lietuvoje dokumentinio filmo peržiūra, kviečianti pažinti EBM (electronic body music) –žanro, sujungusio post-punk, industrial ir techno, – ištakas bei įtaką šiandieninei muzikos kultūrai. Filmas per svarbiausių scenos kūrėjų pasakojimus atskleidžia europietišką muzikos judėjimą, formavusį ištisas kartas šokių aikštelėse. Po seanso –dirbtuvės, pratęsiančios filmo temas.

Antradienis, 05 26, 18:00

Spektaklisperformatyvi paskaita „tremolo“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Martyno Norvaišo nuotr.

„tremolo“ (rež. Laura Kutkaitė) šiemet pelnė du „Auksinius scenos kryžius“. Menininkės keliami klausimai apie visuomenės primetamas idėjas, nutylėtas malonumo dalis ir kartais slegiantį jausmą, jog esi nenormali, o tavo troškimai – nenatūralūs, giliau nagrinėjami per performatyvios paskaitos formą.

Ketvirtadienis, 05 28, 18:00

Paskaita „Romantizmo gastronominė kultūra: pokyčių metas“

KMM Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Gastronomija – tai ne tik maistas, bet ir kultūros atspindys. XIX amžiuje formavosi daugelis šiandien mums įprastų mitybos principų – nuo sezoninių produktų vertinimo iki tautinės virtuvės sampratos. Paskaitoje bus kalbama apie romantizmo laikotarpio įtaką kulinarijai Lietuvoje. Pasakoja prof. dr. Rimvydas Laužikas.

Ketvirtadienis, 05 28, 18:00

Ingridos Jakubavičienės knygos „Namai“

pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Naujausioje knygoje istorikė atveria duris į tarpukario Kauno kasdienybę, į namus ir atskirus butus – nuo salono iki tarnaitės kambarėlio. Jos herojai, o kartu ir pasakojimo bendraautoriai, –Kaune gyvenę, namus ir buitį kūrę žmonės, kurių liudijimus organiškai papildo architektūros istorikų tyrimai bei to meto spauda.

05 28–06 04

Skaityklų sezono atidarymas

Kalniečių, Dainavos ir Santarvės parkai

Kartu su šiltuoju sezonu grįžta ir Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skaityklos Kauno parkuose. Visą vasarą čia lauks ne tik knygos, bet ir gausybė renginių: koncertai, susitikimai su rašytojais vaikams ir suaugusiems, edukacijos ir kūrybinės dirbtuvės, literatūriniai piknikai, pasidainavimai, pasišokimai bei daugybė kitų.

Ketvirtadienis, 05 28, 19:00

Tarptautinis mados

šou „Apkalbos“

BLC, K. Donelaičio g. 60

„Apkalbos“ kviečia drąsiausius, kūrybiškiausius ir savitą braižą turinčius jaunuosius dizainerius žengti ant profesionalaus podiumo, o mados mylėtojus –tapti išskirtinio kūrybinio reginio dalimi. Renginį organizuoja Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Mados dizaino studijų programos komanda.

05 29–06 27 Indrės

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tyrinėdama tarprūšinius žaidimus ir jų formas menininkė parodoje bando atsakyti į klausimą – ar žaidimas su šunimi gali būti etiško bendradarbiavimo su gyvūnu mene pagrindas. Vienoje erdvėje menininkė pristatys savo tyrimą apie šunų žaislus, o kitoje erdvėje bus pristatyta žaidimo (playing) sąvoka, kuri tapo akivaizdi ir autorės vizualioje kūryboje – piešiniuose, tapybos kūriniuose, objektuose.

Penktadienis, 05 29, 23:00 „Auditorijos“ ir „Lizdo“ uždarymas Nepriklausomybės a. 12

Vyčio Mantrimo nuotr. Po 11 metų šokių M. Žilinsko galerijoje atėjo metas užleisti vietą naujai epochai – jei nors kartą esate pametęs protą šioje šokių aikštelėje, ateikite pamesti jo darsyk.

Šeštadienis, 05 30, 11:00 „Tour of Lithuania 2026“ etapas

Kauno marių paplūdimys, T. Masiulio g.

Eglės Jasiukaitytės nuotr.

Kaunas taps vienu svarbiausių tarptautinių daugiadienių plento dviračių lenktynių „Tour of Lithuania 2026“ etapų. Jis išsiskiria žiūrovų artumu ir intensyvia kova dėl kiekvienos sekundės – tai viena įdomiausių lenktynių dienų tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

Šeštadienis, 05 30, 12:00 Lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis pagal kultinę Astridos Lindgren knygą – lėlių opera visai šeimai, kurios melodijos dar ilgai lydės žiūrovus ir privers pamiršti visus rūpesčius. „Norime, kad kiekvienam žiūrovui, ir ypač vaikui, šis spektaklis būtų it tas draugas, tas nenuorama skraidūnas Karlsonas, kuris užpildo širdį nuoširdžiu vaikišku džiaugsmu“, – sako režisierė Agnė Sunklodaitė.

GEGUŽĖ

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

AUTORIAI: Agnė Abromaitytė, Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Aušrinė Kurgonaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Ramunė Barkauskaitė.