KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 04

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KULTAS PO GRIMU

BŪTI JAUNU METALISTU

VILTIS KYLA IŠ TIKĖJIMO KOLEKTYVAIS

MIESTAS KAIP JUODAS EILĖRAŠTIS RŪKĄ SKLAIDANTI MUZIKA

GARSAS KAIP STUBURAS

„Kauno pilno kultūros“ redakcijoje muzika skamba visada, bet balandį ji pagarsinama. Nerašytą tradiciją pradėję dar 2016-ųjų pavasarį, kai visą numerį skyrėme džiazui, per dešimtį balandžių spėjome papasakoti apie elektroniką, eksperimentus, 1988-ųjų ir 1994-ųjų skambesį, gatvės muziką ir daug kitų garsų bei jų skleidėjų.

O šįsyk neriame į juodą spalvą, kuri, pasirodo, turi begalę tonacijų. Kodėl dabar? O kodėl ne?

„Kauno pilno kultūros“ numeris, skirtas metalui? Palaikykite mano nealkoholinį alų!“ – choru idėją pasitiko bendradarbiai. Šio numerio autore tapo net mūsų tekstų vertėja Austėja Banytė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje. Leidinį pradedame jos kelione po 10-ojo dešimtmečio Kauną, kur piratinės kasetės ir budkė prie Nemuno saugojo pirmąsias maišto pamokas.

Įsibėgėjame su klaviatūrą stvėrusio fotografo Donato Stankevičiaus pasakojimu apie audiofilą Tomą, kurio „šventykloje“ metalas tampa preciziškai sukonstruota emocine iškrova. Algirdas Šapoka tradiciškai rašo apie Gričiupio

seniūnijos asmenybę – šįsyk tai Martynas Meškauskas-Lord Ominous, kurio kūrybinis palikimas ir klube „Lemmy“ įrėminta koža primena, kad tikras menas reikalauja totalaus atsidavimo.

Muzikos žurnalistės karjerą prisiminusi Kotryna Lingienė susitinka su „Luctus“, 25-erius kūrybos metus minėti pradėjusiais tiesioginiame eteryje. Agnė Sadauskaitė pristato tarp Kauno ir Berlyno gimusį tekstą apie tai, kaip Dainos Dievos gitaros rifai susipina su tarprūšine empatija.

Toliau žurnale sveikiname kadaise pas mus praktiką atlikusią, o dabar sugrįžusią Agnę Abromaitytę, kuri domisi, kaip grupė „Extravaganza“ metalą paverčia įrankiu blogiui dekonstruoti ir paramai Ukrainai rinkti. Galiausiai Kęstutis Lingys atskleidžia, kokio ugningumo kovos dėl kelialapio į „Wacken Metal Battle“ mūšį vyksta Kaune.

„Extravaganzos“ nariai sako, kad kai muzika nutyla, rūkas vėl sugrįžta. Bet kol šis numeris jūsų rankose, tamsa yra skaidri. Iki susitikimo „Lemmy“.

BŪTI JAUNU METALISTU 10 MEČIODEŠIMT-KAUNE

AUSTĖJA BANYTĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

Viskas prasidėjo nuo „Metal Hammer“, kurį 1994-aisiais iš Berlyno parskraidino tėtis. Iš viršelio liūdnai žvelgė tų metų pavasarį iš gyvenimo pasitraukęs grunge karalius Kurtas Cobainas. Kadangi tada buvau dešimties metų ir klausiau švelnesnės muzikos, žurnalas pernelyg nesuintrigavo.

Fast forward, ir man jau trylika. Pusseserė per savo šešioliktą gimtadienį paleidžia „Nirvanos“ „Rape me“ – mažesnioji pusseserė su savo minkštais žaisliukais linguoja į taktą. Apie ką tiksliai jis čia dainuoja – nė viena nesuprantam, bet daina sminga tiesiai į širdį, o vėliau išsiaiškinu ir atlikėjo tapatybę – tai liūdnojo veido riteris, žvelgiantis į mane iš to importinio žurnalo viršelio.

Grunge'o greit nebepakanka, norisi kažko sunkiau. Keliauju į Laisvės alėją. Kažkur ten, Laisvės al. ir Mickevičiaus g. kampe, nedidelėje garso įrašų parduotuvėje, nusiperku „Metallicos“ kasetę „Reload“. Neoriginalią. Originalius įrašus pardavinėjo „Bomboje“ šalia savivaldybės. Bet, kaip jau kadaise viename iš interviu šiam žurnalui minėjo jos darbuotojas ir siela Vaidas, originalių įrašų kainos tuomet paaugliams buvo kosminės.

Svarbu prisiminti, kad internetas išgyveno kūdikystę ir prieinamas taip pat buvo nedaugeliui, o noras sužinoti ir išgirsti daugiau ir sunkiau, ypač kai tau keturiolika, buvo didžiulis. Čia didžiulę paslaugą sunkesnės muzikos gerbėjams padarė toks

Kauno radijas „Tau“ ir du iniciatyvūs metalistai – Nerijus ir Aleksandras.

Jiedu vedė laidą „Sunkusis pirmadienis“. Laida buvo transliuojama vėlai vakare ir, nepaisydama to, kad kitą rytą reikės keltis į mokyklą, nekantriai laukdavau jos pradžios su kasetiniame magnetofone paruošta tuščia kasete, jei panorėsiu kokį gabalą įsirašyti. Nerijus ir Aleksandras smarkiai praplėtė muzikinius klausytojų horizontus ir padėjo, ypač turėjusiems mažiau resursų, susipažinti su įvairiausiomis metalo grupėmis. Jų dėka perklausiusi nemažai kūrinių, galėjau planuoti tolesnes savo kišenpinigių investicijas. Net ir piratiniai įrašai šį bei tą kainavo! Pirkti aklai būtų buvusi prabanga.

Viena tokių vietų, kur galėjai peržvelgti katalogą ir užsisakyti norimos grupės įrašą, buvo dabar jau dulkėmis virtusiame „Merkurijuje“. Ten kasetėmis prekiaudavusio vyro būdavo galima paprašyti ir rekomendacijų. Kartą angeliško veido draugei išsirinkus, jos žodžiais tariant, „kažkokį satanistinį metalą“, atsakingasis pardavėjas bandė atkalbėti ir pasiūlyti ką nors švelnesnio.

„Merkurijus“ traukdavo ne tik jaunuosius metalistus ir ne tik dėl muzikinius norus pildančio krikštatėvio. Perėjęs dešinėje pusėje esantį „tuneliuką“ patekdavai į kiemelį, kuriame buvo kioskelių, parduodančių po vieną cigaretę. Tas vidinis kiemelis buvo ir šokių muzikos gerbėjų pasisėdėjimo vieta toliau nuo teisiančių suaugusiųjų akių. Kas gi gali būti patogiau už kartais gal ir sąmoningai neprimatančią pardavėją ir centus kainuojančią cigaretę, kai tau penkiolika ir neturi pinigų visam pakeliui?

Vis dėlto metalistai ir pankai tuo metu labiau rinkdavosi senamiestyje. Geriausia vieta pasisėdėjimams, pokalbiams ir palinkėjimų į užrašų knygeles rašymams buvo prie Nemuno, o jei konkrečiau – prie budkės. Keista, kad ir šiandien tiksliai nežinau, kas toji budkė, prie kurios rinkdavomės. Gal Nemuno vandens lygio stebėjimo stotelė? Bet labiausiai turbūt metafizinis reiškinys, simbolis, paralelinis pasaulis, kuriame galima pabūti su bendraminčiais.

Deja, pasisėdėjimus retkarčiais sudrumsdavo forsai, dar žinomi urlaganų, o vėliau marozų vardu. Tai treninguoti jaunuoliai skustomis galvomis, kurie jausdavo poreikį priekabiauti prie ilgaplaukių vaikinų, akivaizdžiai neatitinkančių jų vyriškumo normų. Merginoms kliūdavo rečiau, bet ne vienai kerzus avinčiai, grandinėmis žvanginančiai ir odiniu paltu ar švarku vilkinčiai yra tekę išgirsti klausimą: „Ei, žiurke, mergų nematei?“

10 dešimtmetis, Lietuvos formavimasis atgavus nepriklausomybę, buvo ryškus, agresyvus ir staigiai kintantis. Ne visi spėjo pajusti, suprasti ir įšokti į laisvės traukinį. Kai kam norėjosi palaikyti „tvarką“. Dabar odiniai baikerių švarkai parduodami visose populiariose drabužių parduotuvėse. Jau gerus dešimt metų pačių įvairiausių spalvų ir formų kerzai neišeina iš mados. Vilkėdamas gatvėje odinį paltą nieko nenustebinsi ir niekas nebeapmėtys akmenimis (o 1999-aisiais būtų apmėtę).

Anuomet alternatyvaus stiliaus lobių buvo galima rasti dėvėtų drabužių parduotuvėse, „Armijai ir civiliams“ arba pasikuitus tėvų spintoje, tad, norint susikurti gerą įvaizdį, tekdavo pasitelkti išradingumą, o dažnai ir „pasidaryk pats“ principą. Štai kartą draugė atidarė buto duris avėdama baltomis šlepetėmis, ant kurių dailyraščiu buvo užrašiusi MANOWAR.

Marškinėlių ar džemperių su mėgstamos grupės ar atlikėjo atvaizdu galėjai rasti turguje, bet ten dominavo jau pernelyg meinstryminėmis laikomos „Nirvana“ ir „Metallica“, nors kartais galėjai rasti ir tokios klasikos kaip „Entombed“. Ištisus metus taupiau ir, nuvykusi į sostinę – jei atmintis neapgauna, į Zarazzos parduotuvėlę, –įsigijau „Cradle of Filth“ džemperį. Drauge su ilgu rudu odiniu paltu, nugvelbtu iš draugės, bei martensais iš dėvėtų, jis darė mane nenugalimą. Marozų užgauliojimai gatvėje atsimušdavo į tikro metalo šarvus.

Be budkės, kuri puikiai pasitarnaudavo šiltuoju metų laiku, metalistai rinkdavosi ir legendiniuose Kauno baruose, kurių, deja, jau nebeliko. Visi jie, kaip ir priklauso, –senamiestyje. Daugeliui milenialsų puikiai pažįstama B.O., arba „Boškė“, gyvavusi Muitinės gatvėje, M. Daukšos gatvėje buvusio Mažojo teatro baras „Suflerio būdelė“ ir „Galera“ Kumelių gatvėje.

Pastate, panašiame į trobą, dar sovietmečiu buvo atidaryta vaikų fotografijos mokykla, o XVI a. pabaigą menančiame rūsyje veikė kavinė, vėliau virtusi metalistų ir pankų mėgstama „Galera“. Gotikinės arkos, tamsa ir pelėsis metalistams ir pankams buvo pats tas, bet jautresniam išbūti rūkaluose paskendusiame požemyje ilgai nepavykdavo. Dėl to kartais ten nutinkančiuose koncertuose retai apsilankydavau –nebūdavo kuo kvėpuoti.

Ir nors tuomet dėl koncertų dažnai tekdavo tranzuoti į Vilnių, kartais jų pasitaikydavo ir Kaune. Viena koncertų vieta, gaila, gyvavusi labai neilgai, buvo „Terra X“. Mūrinį labirintą primenančiame bare vykdavo ir sunkiosios, ir avangardinės muzikos koncertai. 1998-ųjų rudenį ėjome į „Baltic Thunder“ – pagoniško baltiško metalo festivalį Kaune, „Kreize“. „Kreizas“ – tai baras ir nedidelis klubas viename iš KTU studentų miestelio barakų. Man atrodo, kad ten vyko vienas pirmųjų mano metalo koncertų ir jį man per amžius primins sulaužyta nosis. Ją netyčia dislokavo priešais mane taip pat entuziastingai galvą kratęs jaunuolis. Aš gi metalistė – o čia tik mūšio randas. Aišku, kad nenuėjau pas gydytoją.

Kaunas nuo 10 dešimtmečio labai pasikeitė. Išnyko ne tik cigaretes vaikams pardavinėjantys kioskeliai ir piratiniai sunkiosios muzikos švietėjai, bet ir tos galbūt atokesnės vietelės, kuriose paaugliai galėjo pabūti vieni, susiburti su savo subkultūros atstovais. Nors visi minėti barai užsidarė, Kaunas jau dešimtį metų turi sunkiajai muzikai skirtą klubą „Lemmy“. Man, kaip melomanei, ši vieta atrodo be galo svarbi. O ta paauglė metalistė negalėtų patikėti savo ausimis, išgirdusi, kad Kaunas pagaliau tokią turi.

METALISTAS AUDIOFILAS

DONATAS STANKEVIČIUS AUTORIAUS NUOTR.

Sėdu į visureigį ir judu Kauno centro link. Įsijungiu dainą, kurios gal dabar ir nenorėčiau klausytis, bet su šypsena laukiu žodžių: Naktį aš garsiai klausausi metalo, kai visi kaimynai miega. Man patinka taip gyventi…

Taip, būtent metalo pasiklausyti, o tiksliau –apie metalą pasiklausyti buvau užsukęs pas bičiulį Tomą, kuris yra prisiekęs ne tik šios, bet ir apskritai visos gerai skambančios muzikos mylėtojas. Pamatyti žmogų, kuris mėgsta metalą ir kartu yra audiofilas, beveik taip pat reta, kaip gamtoje sutikti juodąjį gandrą.

„Po mokyklos atvykau mokytis į

Vilnių. Klaipėdoje turėjau meilę. Nuvažiavau pirštis, o ji nenorėjo. Nusipirkau du butelius vyno ir galvojau kaip reikiant užsimiršti. Užkasiau juos į šlapią smėlį prie jūros, o vėliau traukiant abu skilo ir vynas liko ten. Tokia likimo ironija: be žmonos, blaivas ir dar be pinigų bilietui atgal į Vilnių“, – prisimena Tomas.

Ir štai mūsų herojus jau daug metų

Kaune. Kalbamės vietoje, kuri įprasmina jo hobį ir parodo, kiek jam tai svarbu. Tomas kieme turi pasistatęs atskirą namą muzikos klausymuisi. Šiuose audiofilų maldos namuose ir pajudinsime tamsesnę muzikos pusę.

Tomai, kaip metalo muzika atsirado tavo gyvenime? Ar prisimeni konkretų momentą ar albumą?

Pamenu klasės ekskursiją į Vilnių ir nuklydimą į tuo metu veikusią Zarazzos įrašų studiją, kur ne visai legaliai įrašinėdavo tokias gražias kasetes (juokiasi). Ten nusipirkau savo pirmąją. Tai buvo „Paradise Lost“ albumas „Gothic“. Iki šiol tai mano mėgstamiausia grupė – turiu susirinkęs visus jų įrašus, kuriuos tik galima gauti. Aišku, Zarazza buvo įdomus žmogus: jeigu kasetėje likdavo vietos, grynai edukaciniais tikslais įsriegdavo ką nors papildomo. Mano atveju vienoje pusėje buvo poros gabalų „Burzum“ demūškė, o kitoje – „Black Sabbath“. Tokia sirjozna pradžia (juokiasi).

O pats momentas... Telšiuose, kur gimiau ir augau, buvo ir tebėra Aukštesnioji taikomosios dailės mokykla. Dabar, berods, VDA filialas. Ten ruošė metalistus.

Tikrąja to žodžio prasme…

Taip, metalo apdirbimo specialistus. Žmones, kurie akmenį, metalą

drožia. Ten būdavo susirinkę iš Žemaitijos ir viso regiono kūrybingi, iniciatyvūs žmonės, ir nemaža dalis jų klausėsi vietinės grupės „Meressin“. Mus, plenciukus, ji irgi traukė kaip medus. Nors dar visai maži, jautėmės kažką žinantys. Padėdavome organizuoti koncertus, kuriuos iš dalies rengdavo vyresnieji draugai. Pamenu didelį koncertą Plungėje. Grojo tie patys „Meressin“, po to – legendiniais tapę „Anubi“ iš Kauno, pirmą kartą pamačiau „Nahash“. Žiaurūs daiktai būdavo. O dar buvo fanzinai, pogrindiniai laikraštukai apie metalines grupes. Aš šiek tiek piešdavau, tai kartais spausdindavo mano eiles, kartais piešinius. Telšiuose buvo leidžiamas fanzinas „Samogitija“ – apie vietines ir užsienio metalo grupes.

Vykdavo susirašinėjimai tikrais laiškais. Rašydavau jų gana daug, dabar jau visai gerai žinomiems žmonėms. Ir Ugniui iš „Ragainės“, ir keliems iš „Obtest“. Savotiška bendruomenė – mes vienas kito gyvai nematę, nepažinodami, rašydavome tuos sofistikuotus, filosofinius laiškus truputį apie nieką. Iki šiol prisimenu Ugniaus raštą – jis T raides rašydavo apverstu kryžiumi. Man tada buvo 13–14 metų. Tęsėsi iki 18os, kai išvažiavau studijuoti ir viskas šiek tiek aprimo.

Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjai, kad metalas tavo gyvenime sugrįžta tarsi ciklais – kas 5–7 metus. Kaip pats tai aiškini? Apskritai gyvenime viskas vyksta ciklais. 5–7 metai – realus laikas, per kurį gali uždirbti namui ir jį pastatyti. Kai jau pastatai, pradedi galvoti apie ką nors kita. Toje buityje atsiranda ir kitos spiralės. Viena iš jų man yra metalo muzika. Kai buitis susitvarko, atsipalaiduoji, pradedi

daugiau galvoti apie save, grįžta nostalginiai dalykai. Prisimeni, kas tave vežė. Tie pirmieji prisiminimai labai svarbūs. Garsai, kuriuos pirmuosius išgirdai, įsirėžia į atmintį visam gyvenimui ir nebepaleidžia. Aš tuo tikiu. Kaip ir noras susirinkti albumus, kuriuos turėjai vaikystės kasetėse. Dabar vedamas sentimentų čiumpi tą muziką jau plokštelės ar CD pavidalu. Paklausai, aišku, jau nebe taip išsižiojęs kaip vaikas, bet vis tiek.

Kuo metalo muzika tau tada labiausiai įsiminė – pačiu skambesiu, energija ar subkultūra?

Skambesiu. Dėl ribotų anglų kalbos žinių visų idėjinių dalykų tekstuose negalėjau suprasti, bet muzika palikdavo įspūdį. Tas jau minėtas „Paradise Lost“ albumas „Gothic“ (1991) yra doom metalo klasika. Tuo metu buvo dar kelios grupės, kurios bandė groti lėtai, sunkiai, kurdamos slegiančią atmosferą, bet ši grupė,

mano manymu, yra doom muzikos vinis. Aplink buvo „Kreator“, „Slayer“, thrashas labai kilo. Jau pradėjo kelti galvą black metal, bet jis pas mane atėjo šiek tiek vėliau. Thrashe yra kapojimas ir tas gražus ritmas džin džin džin, o doome – sunkūs, svajingi, atmosferiniai užtempimai. Būtent tai mane įtraukė.

Kaip atrodė metalo subkultūra, kai buvai paauglys?

Įdomu tai, kad mokiausi pirmojoje katalikiškoje vidurinėje mokykloje Lietuvoje. Mane spaudė būti geru, gražiu ir nuoširdžiai melstis. O tai neretai pagimdo pasipriešinimą. Išoriškai jį dar labiau stiprino 90inių subkultūrų konfliktai. Forsai, pamatę mano ilgus plaukus, traukdavo žirkles ir šaukdavo: „Kirpsim!“ Ir panašios nesamonės.

Metalistus visi labai norėdavo mušti. Bet tai neveikė atgrasančiai –greičiau priešingai. Nesinorėjo atrodyti ir elgtis kaip dauguma.

Jauteisi, tarsi esi tame pačiame pasaulyje, tik tamsesnėje jo dalyje. Dabar viskas kažkaip asimiliuojasi. Skirtingų subkultūrų atstovai bendrauja, net vieni pas kitus į koncertus vaikšto. Pačią metalo muziką visuomenė irgi lengviau priima –vieną kitą metalinį skambesį gali išgirsti ir per radiją. Nebėra tokios atskirties. Nebėra andergraundo. Muzikos pilna visur – ne tik kasetėse, bet ir kitose laikmenose. Jos taip medžioti nebereikia.

Ar turi dar tą savo pirmą kasetę? Ne, neturiu.

O koks jos likimas? Man gėda pasakyti.

Išsikeitei į repo kasetę?

Ne. Per tą fanzinų laiką, kuris truko kokius ketverius ar penkerius metus, kasetėse buvau surinkęs beveik visą lietuviško metalo diskografiją iki 1995 metų. Ir atėjo toks etapas, kai kažkodėl tas dvi dėžes nuvežiau į „Ragainę“ ir iškeičiau į du festivalio bilietus. Man atrodo, tai buvo koks devintas ar dešimtas „Mėnuo Juodaragis“. Tuo metu tai buvo gana metalinis renginys.

Bet neįtikėtina – atrodo, labai netolygi vertė.

Tuo metu jau visiškai bujojo kompaktiniai diskai, o kasetės buvo užmarštyje.

Nelabai tinkamu laiku... Ir kažkas lobį pasiėmė. Ir aš žinau, kas pasiėmė. Audriui Skabardui linkėjimai (juokiasi). Ten buvo „Meressin“, „Ruination“, „Dissonance“, „Ghostorm“, „Pessimus“ iš Marijampolės demūškės. Imdavau viską, ką tuo metu kas nors išleisdavo.

Stryktelkim į Kauno laiką, minėjai, kad tik atvykus į šį miestą nebuvo laiko domėtis, kuo čia gyvena metalo gerbėjai. Net ir muzikos beveik nesiklausei. Bet, kaip sakei, ciklas apsisuko…

Taip, ir vėl užsiauginau ilgus plaukus, tik šį kartą jau šiek tiek su plike. Pradėjau vėl lankyti metalinius renginius. Taip sutapo, kad dabartinį „Lemmy“ klubo vadovą Nerijų kažkada pavežiau į vieną festivalį. Jis pakvietė užeiti. Klubas buvo tik ką įsikūręs. Lankausi ten iki šiol.

Esi ne tik lankytojas – ir kitais būdais palaikai šią vietą. Tai per smulkūs dalykai, kad juos reikėtų viešinti. Tiesiog ką leidžia mano įmonės galimybės… Grindis pašlifuoti, suorganizuoti staliukus ar dar ką nors. Nemanau, kad tai reikšmingas indėlis. Tiesiog bandau prisidėti tuo, kuo galiu.

Nors pats nesi muzikantas, į muzikos klausymąsi žiūri labai rimtai. Ar tau tinka terminas „audiofilas“, o gal save apibūdintum kitaip?

Audiofilai klausosi, kaip groja jų technika, o melomanai – kaip groja muzika. Aš esu kažkur per vidurį. Man svarbūs abu aspektai. Jei girdžiu, kad skamba blogai, tiesiog negaliu klausytis.

Esi įsirengęs specialią erdvę muzikos klausymuisi –erdvę, švelniai tariant. Kieme stovi atskiras namas. Kaip jis atsirado?

Namuose negalėjau ne tik metalo, bet ir jokios kitos muzikos truputį garsiau klausytis. Namiškiai netoleravo. Tai buvo pirmoji priežastis. Antroji – dalyvavau įvairiuose audiofilų forumuose.

Lietuviškuose dažniausiai akcentuojama pati aparatūra, o užsienio forumuose daugiau dėmesio skiriama tam, kur ta aparatūra stovi. Erdvė turi didelę įtaką visam skambesiui. Todėl dar neturėdamas labai geros ir brangios technikos pasistačiau šį namelį. Iš dalies tai buvo ir bandymas mūsų audiofilų bendruomenei parodyti, kad net ir biudžetinė įranga gali labai gerai skambėti paruoštoje erdvėje. Net šiek tiek galiu prisiimti nuopelnus, kad paskatinau tokį judėjimą. Dabar Lietuvoje yra ir kitas namelis, beveik

šito kopija, ir dar kelios privačios erdvės, kurias žmonės yra specialiai įsirengę muzikai klausyti.

Kokią tavo fonotekos dalį sudaro metalas ir kokią –kiti žanrai?

Apie 20 procentų fonotekos sudaro metalas ir įvairios jo atmainos, kitaip tariant – sunkesnė muzika. Tam skirtos dvi lentynos: šiek tiek daugiau nei tūkstantis plokštelių ir dar nemažai kompaktinių diskų. Stengiuosi palaikyti ir lietuvišką sceną, perku beveik viską, kas sunkesnio išleidžiama.

Ar metalas apskritai gali būti laikomas audiofilišku žanru?

Audiofilija ir metalo muzika dažniausiai eina lygiagrečiai ir retai susikerta. Viena priežasčių – šiame

žanre nėra daug tikrai audiofiliškų įrašų. Metalistams sukurti įrašą, kuriame girdėtum visus smulkius niuansus, instrumentų pozicionavimą, gylį, plotį, raišką, dažnai nėra prioritetas. Ten svarbiausia yra energija, mėsa, garsas ir jėga.

Ar klausantis per aukštos klasės sistemą metalas atsiskleidžia kitaip nei per įprastą aparatūrą?

Audiofilinė technika dažniausiai yra buitinė, neretai su lempiniais stiprintuvais, kurie prideda skambesiui minkštumo. O metalui to kaip ir visai nereikia. Atkurti šią muziką buitinėmis sistemomis gana sudėtinga. Ji geriausiai skamba per bukus ir nejautrius garsiakalbius, draskomus galingų stiprintuvų, kokioje nors didelėje salėje ar stadione. Nors, kaip minėjau, yra ir išimčių.

Šiuose tavo „maldos namuose“ vyksta perklausos ir aparatūros testavimai. Ar tokiose sesijose kada nors skamba metalas?

Taip. Tokius įrašus laikau atskirai, ne tose lentynose, apie kurias kalbėjome. Retai kas paprašo jų pasiklausyti, bet kartais pats parodau, kaip vienas ar kitas įrašas gali skambėti.

Perklausos vyksta taip: pradžioje klausomės tylių, su mikrodinamika susijusių dalykų, kurie palaipsniui garsėja. Jei iš karto pradėsi nuo didelio garso, nei protas, nei ausis visų audiofilinių niuansų nefiksuos. Turiu tam tikrą standartinį rinkinį. Pradedu nuo subtilių įrašų ir einu link didesnio garso. O pabaigoje, jei žmonės nori, visada įjungiu ką nors sunkesnio, kad suprastų – ne tik skambaliukai ar kokie du džiazo instrumentai gali gerai groti.

Jeigu šiandien vėl būtum keturiolikos – ar tikėtina, kad iš naujo atrastum metalą?

Manau, taip. Nes ir šiandien yra kam prieštarauti. Tas noras priešintis vis tiek vienaip ar kitaip nuvestų į alternatyvią pusę. Su dabartine patirtimi net klausimų nekiltų – žinočiau, ko klausytis, ką praleisti, o kur verta gilintis. Juolab kad šiuolaikiniam jaunimui viskas daug lengviau pasiekiama. Koncertų kiekis – kosminis, palyginti su mano laikais.

Kas, tavo manymu, šioje muzikoje yra tokio, kad ji vis sugrįžta į tavo gyvenimą?

Kituose žanruose randu mažiau to, ką vadinu kitapusiniais dalykais. To, kas verčia mąstyti, jausti giliai, tamsiai, liūdnai. Muzika pažadina emocinį ir filosofinį pradą, ištraukia tai, ką esi užslėpęs. Nebūtinai gerus dalykus, bet ji padeda juos išgyventi. Aišku, tą galima patirti ir su kitokia muzika, bet čia turbūt lemia tam tikras prisirišimas.

Ar metalas šiandien tau labiau nostalgija, ar vis dar gyvas atradimų laukas?

Atradimų yra, ir kiekvienas jų teikia džiaugsmą. Bet reikia pripažinti, kad jausmo neįmanoma palyginti su tuo, ką patyrei pirmą kartą jaunystėje. Tie pirmieji klausymosi momentai įsirėžia labai giliai. Atsiranda naujų talentų, ir jais džiaugiesi, bet tai vis tiek kitoks emocinis priėmimas nei anuomet. Nors ir dabar patiri džiaugsmą, patiri kaifą – atrandi naujų grupių, naujų stilių, naujų sąskambių. Viskas gyva, niekas nesustoja. Ir, manau, dar ilgai nesustos.

KULTAS PO GRIMU

ALGIRDAS ŠAPOKA

Kaune esama vardų, kurie seniai išėjo, bet niekur nedingo. Jie nebekyla į sceną, tačiau vis dar pasirodo – ant marškinėlių, pokalbiuose, kitų grupių garsuose, perleidžiamuose įrašuose, retrospektyvinėse parodose. „Anubi“ – vienas tokių vardų. Jo kūrėjo Martyno Meškausko palikimas iki šiol veikia ne kaip archyvas, bet kaip gyva įtaka.

Žmogus – mitas

Martynas Meškauskas gimė 1974 m. Kaune, gyveno Gričiupio ir Žaliakalnio sandūroje, Rimvydo gatvėje. Žinojome, net kuriame name, nes augome netoliese, o Martynas tuo metu jau buvo legenda. Ir nors daugeliui, susijusių su metalu, ypač su juoduoju, jis yra viena svarbiausių šios scenos asmenybių, tačiau „Anubi“ ir kita muzika nebuvo vienintelis jo kūrybinis kelias. Nebuvo net pagrindinis, nors pogrindyje ir geriausiai žinomas.

Menininkas užaugo kūrybiškoje aplinkoje – dailininkės, tekstilininkės Rūtos Meškauskienės ir architekto Juozo Meškausko šeimoje. Rašydamas šį tekstą lankausi jų namuose, norėdamas suprasti, kaip formavosi legendinė Lietuvos metalo scenos asmenybė. Užtenka apsižvalgyti aplink: kruopščiai prižiūrėtų namų sienas dengia tapybos, grafikos, stiklo kūriniai. O mane pasitinka nuoširdžių, jautrių ir kuklių žmonių pora, kruopščiai sauganti sūnaus kūrybinį palikimą ir atvirai besidalinanti atsiminimais su nepažįstamuoju.

Martyno mama – M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė. Gimusi ir augusi sostinėje, tačiau gavusi paskyrimą dirbti Kaune, tuometiniame „Litekso“ tekstilės fabrike Karmelitų rajone. Suradusi meilę, todėl čia ir likusi. Tėtis dirbo Miestų statybos projektavimo institute. Tarp jo paties paminėtų darbų – dab. Ruklos karinis miestelis, žymus blokuotų namų kvartalas Aukštutiniuose Kaniūkuose, taip pat policijos komisariatas Marijampolėje. Abu tėvai žavi savo erudicija ir ramybe, puikiu skoniu, prižiūrėtu ūkiu.

Baigęs pradinę mokyklą Kauno centre, dab. „Aušros“ gimnazijoje, kur jau buvo sustiprinta menų kryptis, Martynas įstojo į J. Naujalio menų

mokyklą. Čia pradėjo skleistis kūrėjo talentas: tėvai parodė išsaugotus bene pirmuosius 11-mečio Martyno sukurtus darbus „Miestoprojekto“ darbuotojų vaikų parodai. Vėliau, kaip įprasta, jis išvyko studijuoti į Vilnių. Ten baigė Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino bakalauro ir magistro studijas.

Taigi Martynas pirmiausia buvo vizualaus meno kūrėjas. Kauniečio biografijoje – dešimtys, jei ne šimtai, grafikos ir tapybos kūrinių. Per 28-erius gyvenimo metus jis sudalyvavo net 26 parodose, eksponavo darbus Belgijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Latvijoje, JAV. Be to, sukūrė logotipų ir iliustracijų užsienio muzikos grupėms, žurnalams, albumams. Taip pat kuravo visą „Anubi“ konceptualiąją liniją: logotipą, albumų viršelius, bukletus, plakatus, tekstus ir kt. medžiagą.

Gražus ir nejaukus mikrokosmosas

Iki tragiškos žūties Martynas Meškauskas paliko daugiau kūrybos, nei kiti sukuria per visą gyvenimą. Kaip sako artimieji, dažnai sūnų tekdavo net vyti nuo darbo stalo, nes prie jo praleisdavo visą savo laiką. Daugybė jo darbų – išlikę ir vis dar puošia tėvų namų sienas, draugų namus. Prieš 20 metų išleistas ir išsamus kūrybos katalogas, kurį sudarė žinoma menotyrininkė, meno kritikė, doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė.

Ryškiausias ir įsimintiniausias, bent man, jo kūrybos etapas, išsiskiriantis savitu stiliumi ir technika, – medžio raižinių spaudų serija, atpažįstama ir „Anubi“ albumų viršeliuose. Tiesą pasakius, iki šio teksto labiausiai su jais ir siejau M. Meškausko kūrybą, neįsigilinęs ir nematęs, kad šalia to – dar ir daugybė tapybos darbų, skaičiumi gal net lenkiančių grafiką.

Pasak menotyrininkų, Martyno Meškausko ikonografija, vaizdinių pasaulis didžia dalimi suformuotas belle époque, art nouveau, XIX–XX a. sandūros meninių idėjų. Aš įžvelgčiau ir neišvengiamą lietuvių liaudies meno įtaką, taip pat lietuviškų knygų iliustracijų, atliktų iškiliaspaudės grafikos technika, bruožų.

Paprastai šnekant – Martyno kūryba tamsi. Tai buvo ne fasadas, o visa kūrybinė struktūra, ne dekoracija, o

mąstymo būdas. Jis kūrė mikrokosmosą, kuriame grožis ir nejaukumas veikė kartu, o simbolis buvo svarbesnis už paaiškinimą. Jį traukė ne viena tema, o ištisas laukas: ritualai, mirtis, simboliai, senieji kultai. Jis aiškino mastabos reikšmę, kalbėjo apie Setą, Anubį, mėnulio trauką, prieblandą ir pilnatį ne kaip apie atsitiktines paaugliškas ir pretenzingas metaforas, o kaip apie tikrą kūrybinės energijos šaltinį.

M. Meškausko artimųjų archyvo nuotr.

Paklausti, iš kur Martynas sėmėsi idėjų vizualiesiems menams, tėvai gūžteli pečiais: „Tikriausiai iš muzikos.“Kaip teigia jį pažinojusieji, jis itin domėjosi mirties tematika. Metalo enciklopedininkas Martynas Vaškevičius-Odium papildo: metalo muzika ir ideologinė jos pusė neatskiriama nuo mirties temos – didžioji dalis požanrių ir postilių, tiesiogiai ar ne, yra apie mirtį, gyvenimo laikinumą ir susijusius reiškinius. Ypač juodasis metalas – apie dvasinę gyvenimo ir mirties pusę, pomirtinį pasaulį.

Tėvai prisimena, kad Martynas aktyviai domėjosi Lietuvos istorija. Ne veltui ir jo ankstyvoji kūryba mena lietuvišką tautodailę. Tai atsispindėjo ir muzikoje – bene visi „Anubi“ tekstai buvo lietuviški. Jis nepataikavo užsienio auditorijoms, išlaikė išskirtinumą, tapatybę. Galiausiai tai suveikė – kauniečių (ir vilniečių) grupė gavo geriausią leidybinę sutartį su užsienio leidykla tuometiniame pogrindyje. O gal ir dabartiniame. Ir ne tik pogrindyje, o visoje Lietuvos scenoje.

Tėvai mini ir kitą įtakų šaltinį –filosofiją. Jaunas kaunietis pradėjo ja domėtis dar paauglystėje, ir tai ryškiai atsispindi kūryboje. Žinoma, kad jis skaitė Nietzschę, kiti pastebės Heideggerio ar Sartre'o minčių. Architektas J. Meškauskas pastebi, kad sūnaus bakalauro darbas vadinosi „Esybes persmelkiantis nerimas“. Galiu lažintis, kad už to slypi ne viena perskaityta knyga.

Radikali kalba ir atmosferos keistumas

Ieškant Martyno Meškausko minčių ir nuotraukos be sceninio makiažo, daugiausia pasako ne tvarkingai surašytos kartotinės biografijos, o seni interviu. Bene visi zinai, kuriems grafikas ir muzikantas davė interviu, yra skaitmenizuoti jo draugų, todėl pavyko gauti kopijas. Tačiau juos

reikia skaityti atsargiai. To meto metalo pogrindžio kalba – tyčia radikali. Visgi būtent toje teatrališkoje kalboje ryškiausiai matyti keli pastovūs bruožai – nepakantumas banalumui, reiklumas sau, alergija paviršiui. Kaip yra sakęs pats kūrėjas, jis neieškojo tiesioginių įtakų, nes per didelė įtaka nuveda į šalį, o svarbiausia –atrasti savą kelią. Tačiau net tada, kai jo kalba perdėta ir griežta, jaučiasi ne poza, o kūrėjo pamatinės vertybės ir užtikrintumas – menas turi būti intensyvus, tankus ir nuoseklus. Kūryba yra visuma.

Pokalbiuose Martynas taip pat vis grįžta prie nuostatos, kad muzika turi veikti ne tik ausį. Jis kalba apie „specialią muziką“, kurią klausytojas galėtų ne tik išgirsti, bet ir pajusti. „Anubi“ išties paklojo pamatus naujam reiškiniui – avangardiniam juodajam metalui. Jo tikslas ne vien tiesmuka energija, pyktis ar pasipriešinimas, bet ir dvasinė kelionė. Išreikšta ir tekstais, ir eksperimentine, kreiva garsine estetika.

Tai nebūtų pavykę uždaram fundamentalistui. Tarp Martyno rekomenduojamų kūrėjų minimi ne juodojo metalo klasikai, bet Diamanda Galás ir „Skyclad“. Ši detalė primena, kad Martynas nebuvo žanro kalinys. Jis ieškojo ne vadovėlinių tiesų, o atmosferos ir ypač – keistumo. Todėl ir jo paties kūryba – ne paklusnus sekimas, o savito meno pasaulio paieška.

Zinai taip pat leidžia pažinti jo kūrybinį temperamentą. Keliuose interviu išsakytos mintys, kad kūriniai formuojasi pamažu, studijoje ieškant, perdirbant, kylant aukščiau nei buvai. Kartu matyti daug nepakantumo scenos paviršutiniškumui ir tiems, kurie nesupranta nei šaknų, nei esmės. Martynas buvo labai reiklus sau – maksimalistas, kuriam kūryba turėjo būti išgyventa, o ne suvaidinta.

Vis dėlto jo taip paprastai neapibūdinsi kaip niūraus ar uždaro žmogaus. Vartant tėvų saugomus fotoalbumus susidaro visiškai ne toks įvaizdis. Daugeliui metalistų tikriausiai būtų nesuvokiama, kad Martynas žengė net ir podiumu –kaip modelis pristatė gero draugo Raimundo Pečiulio, iki šių dienų aktyviai saugančio mirusio bičiulio atminimą, mados kolekciją. Šalia podiumo, kaip konceptualiai papildanti dalis, eksponuoti ir M. Meškausko grafikos darbai.

Nutrūkę darbai ir koža auksiniuose rėmuose 2002 m. kovo 30 d. Martynas su pusbroliais išplaukė į lašišų žvejybą Mičigano ežere ir nebegrįžo. JAV pakrančių apsauga paiešką vykdė daugiau nei dvi paras, bet vėliau nutraukė, nurodydama, kad nebeliko pagrindo manyti, kad trys vyrai išgyveno. Kas atsitiko – niekas nežino ir jau niekuomet nesužinos.

Kaip minėjo artimieji, laivas, kuriuo jie plaukė, buvo patikrintas, giminaičių naudojamas daugiau nei dešimtmetį ir niekuomet nesukėlęs problemų. Oro sąlygos buvo geros. Tikėtina, kad esant toli nuo kranto nustojo veikti laivo variklis. Antroji diena, suprastėjus oro sąlygoms, prasidėjus audrai, galėjo būti lemtinga – laivas apvirto, o vyrai paskendo lediniame vandenyje. Kūnus vėliau išplovė bangos. Martynas galiausiai palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.

Martynas Meškauskas turėjo kuo džiaugtis – „Anubi“ tapo viena pirmųjų lietuviškų grupių, pramušusių kelią į tarptautinę sceną. Su italų avangardinio metalo bastionu „Code666 Records“ buvo pasirašyta net 4 albumų sutartis, kuri Kaune užgimusį projektą būtų įtvirtinusi Europoje.

Prieš pat mirtį Lord Ominous, kaip scenoje buvo žinomas

M. Meškauskas, leidybinę kompaniją informavo, kad albumo „Vienaakio senio apžavai“ kompozicija baigta ir po vasaros grupė albumą įrašys studijoje. Martynas spėjo nutapyti ir du albumo viršelius, pristatė juos parodoje Čikagoje.

Iki tol dar spėta įrašyti ir dalį mini albumo „Sielų pirklys“. Jo demo versiją Martynas spėjo išgirsti telefonu prieš pat lemtingą dieną. Galiausiai šis darbas su išlikusiais Martyno vokalo įrašais pabaigtas po daugiau nei 20 metų ir pristatytas neseniai praūžusios

Vilniaus knygų mugės metu. Tai tik dar vienas kauniečio kūrybos aktualumo įrodymas. Albumą pabaigė tuomečiai Martyno kūrybiniai partneriai –Evaldas Babenskas-Sadlave, Dovilė Staniulionienė-Lady Sleep ir kiti.

Pastaroji Martyno Meškausko vizualiojo meno kūrinių paroda įvyko prieš dešimtmetį, legendiniame Vilniaus „Kablyje“, per festivalį „Armageddon Descends“. Tąkart man pavyko įsitikinti kūrėjo talentu. Dabar tokia retrospektyvinė paroda vėl organizuojama – tik ne Lietuvoje, o Niujorke. Tikiuosi, kad bus perleidžiamas ir grafiko kūrybos katalogas.

Na, o visi norintys bent kiek prisiliesti prie šios asmenybės atkreipkite dėmesį į klubo „Lemmy“ sienas

Kaune. Ten, iškilmingoje vietoje, auksiniuose rėmuose kabo Martyno Meškausko odinė striukė – savotiškas Lietuvos metalo Šventasis

Gralis. Ar turime daugiau tokių?

Tikrai neprisimenu jokio kito metalo scenos atstovo, kurio rūbas būtų tapęs istoriniu artefaktu, saugomu Lietuvos metalo muzikos mekoje, Kaune.

MIESTAS KAIP JUODAS EILĖRAŠTIS

KOTRYNA LINGIENĖ

VAIDOTO DARULIO NUOTR.

Kai prieš keletą metų iš Simono Jurkevičiaus ėmiau

interviu apie gidavimą, žinojau, kad ateis laikas ir pokalbiui apie „Luctus“. Turėjo to laiko šiek tiek nutekėti, bet prisiekiu, kad dar iki M.A.M.A. su žurnalo kolegomis buvome aptarę, kad šį balandį skirsime metalui.

„Vingiu Dubingiu“ aludėje vėlyvą kovo vakarą susėdome trise – aš, Simonas ir Darius Laurinavičius, visų vadinamas Šatru. Prieš skaitydami toliau, įsijunkite „Luctus“ muzikos –nuodugniai apie patį black metal skambesį nekalbėjome, bet geriausia viską išgirsti patiems. Aš pradėčiau nuo kūrinio „Audra slenka virš miesto“ iš albumo „Stotis“.

Nors „Luctus“ save vadina Kauno black metal brigada, lygiai pusė grupės narių – Darius Auglys ir Mileinas B. Schulze – gyvena sostinėje, kur visi ir repetuoja. Santykis su urbanistine aplinka – viena šio pokalbio ašių. Kita – ištikimybė savo idealams. Bet žinau, kad daugeliui smalsu išgirsti –kam eiti į muzikos apdovanojimus, jei laimėjęs statulėlę iškeli vidurinį pirštą „pasipuošusiems lavonams“? Ir ar tai, kad „Luctus“ linksniuojami portaluose, – siekiamybė?

Darius mano, kad viskas su tuo įvykiu ir dėmesiu po jo yra gerai: „Kai asociacija M.A.M.A. paskelbė, kad randasi metalo nominacija, mums pasirodė natūralu atsirasti toje virtuvėje. Jaustumėmės blogai, jei iš savęs, kaip scenos atstovai, nieko nepridėtume ir teliktų jausti svetimą gėdą, kad viskas ir vėl blogai.“ Simonas tikslina –dar blogiau būtų buvę leisti įsigalėti neteisingam stereotipui apie tai, koks yra šiandienos Lietuvos metalas –neva jis korektiškas, patogus, prieinamas, – toks įvaizdis būtų tikrų tikriausias pralaimėjimas.

„Vis su nuoskauda pakalbame, kad aplinkinėse šalyse metalo muzika yra kultūrinis, meninis reiškinys – kol ir Lietuvoje tai taps paveldu, reikės dar porą vidurinių pirštų tiesioginiame eteryje parodyti. Jei neisime mes, kažkas kitas nueis, jei mes tylėsime, kiti už mus šnekės. Tad pasirinkome eiti ir atstovėti, bet lipti į sceną nesitikėjome“, – neslepia.

Sutariame, kad vakaro žiniose, kaip fonas, juodmetalis greičiausiai negros – bet yra kitokių įvertinimo pavyzdžių. Tarkim, ar žinojote, kad Norvegijos diplomatai prieš išvykdami svetur mokosi apie juodąjį metalą, kaip vieną šalies identiteto dalių?

Nes tai svarbi norvegų kultūros dalis ir užsieniečiai gali tuo domėtis. O lietuviai juk nori būti kaip skandinavai, tiesa?

Toliau – metalo kaip buriančios jėgos aptarimas. Apie reivo, repo subkultūras vis dažniau kalbame kaip apie muziejaus vertų laikų reliktus. O metalas rodosi – ir girdisi – gyvas, mėsingas, pulsuojantis. Iš kur tas gyvybingumas?

Darius pritaria, kad metalas išgyveno ne vieną kitos subkultūros iškilimą ir nuosmukį, bet kiekvienoje jo kartoje atsiranda pakankamai veiklių, buriančių žmonių. Pašnekovas primena apie pirmąją, aiškaus formato dar neturėjusią bangą, kurioje radosi grupės, renginiai, radijo ir televizijos eteris. Vėliau – 90-inių era, magiška fanzinų kultūra – kiekviename miestelyje buvo po metalistą ar kelis.

Kitas „būm“ momentas, kai, Dariaus žodžiais, buvo galima paslysti ant banano žievės – apie 2000-uosius. Išliko tokie scenos ramsčiai kaip Daivido Kurlio Joniškyje pradėtas festivalis „Kilkim Žaibu“, Ugniaus Liogės iniciatyvos, kurias palaiko ir naujoji karta – o tai įrodo, kad scena negyvena praeitimi. „Mano supratimu, su kiekviena karta ateina tie, kurie tik pasižiūri ir dingsta, bet atsisijoja branduolys. Vis išgirstu klausimą: „Tai jūs uždirbat iš muzikos?“ Bet aš gyvenu ne tam, kad uždirbčiau iš muzikos. Aš esu tai, ką darau, tai yra manyje, kaip yra kaulai, oda, raumenys ir kraujas. Žmonėms iš šono gali būti sunku tai suvokti.“

Simonas priduria, kad subkultūros pasmerktos išnykti, nes individui nebereikia ieškoti, su kuo identifikuotis, – kultūros pačios ateina pas vartotojus. „Jaunas žmogus regi labai didelę pasiūlą, jam nereikia ieškoti, jis lengvai pasiekia, bet lengvai ir paleidžia, nes nieko neišsikovojo. Ta identifikacija yra trumpalaikė, bet metalo muzikos privalumas, kad jis kaip žanras turi labai stiprius kanonus, kurie veikia pagal tai, kad ši muzika nėra kuriama kaip pasiūla paklausai. Paklausos galėtų ir nebūti – metalas vis tiek liktų. To negali pasakyti apie popsą, kuris yra darbas. Nesvarbu, ar „Lordi“ laimėjo „Euroviziją“, ar rokas vėl grįžta, – bangos visada banguoja, bet metalas egzistuoja iš savęs, o ne dėl išorinių stimulų.“

„Luctus“ šiemet sukanka 25-eri – iš pradžių tai buvo Simono solinė kūryba, kuri mezgėsi jam gyvenant Italijoje. Dabar grupės nariai turi savo atsakomybes. Simono žinioje idėja, Dariaus – ūkis, Dovydo – techninė

pusė, australo būgnininko Mileino –gera atmosfera. O kaip kito grupės skambesys? Ar jis šiandien grynesnis nei amžiaus pradžioje?

„Mes niekada nebuvome ta grupė, kurios tikslas – vis nustebinti klausytoją, tačiau stengiamės tobulėti techniškai“, – sako Simonas. Naujausias albumas „Šviesotamsa“ įrodo, kad grupė evoliucionuoja, bet eina savo keliu ir išlaiko braižą. Anot Dariaus, jau visi etapai pereiti – tiek vakarėlių euforija, tiek buities našta. Išliko pagarba vienas kitam: „Jei kiekvienas pradėtų tempti į savo pusę – nieko nebūtų. Mes esame gauja.“ Kauno gauja, taip?

„Man asmeniškai Kaunas yra kaip muzika – aš esu Kauno dalis, kitur taip nesijaučiu. Mane jis ir atmetinėjo, ir grūdino, radau savo vietą jame. Patinka, tarkime, pajūris, Klaipėda, bet Kaunas yra manyje“, – sako Šatras, užaugęs Vilkijoje.

MIESTAS YRA OEILĖRAŠTIS, EILĖRAŠTIS –MIESTAS. KAIP SAKĖ BUKOWSKIS,

Simono gyvenime gi daug Italijos. Jis tiki, kad miesto tapatumas kūryboje – neišvengiamas: „Kaip sakė Bukowskis, miestas yra eilėraštis, o eilėraštis – miestas. Ir jei „Solo Ansamblis“ skamba kaip Vilnius, tai mes – kaip Kaunas, tik šiek tiek perėjęs per Italiją, Vatikaną ir Romą. Dirbdamas gidu matau, kad dauguma miestų yra tik skruzdėlynai, bet Kaunas turi unikalų kultūros ir istorijos koncentratą. Sugrįžimas čia po 18 metų man buvo kaip naktis su sena meiluže – vėl supratau, kas tikra.“ Muzikantai atkreipia dėmesį, kad jų albume „Stotis“ miestas tapo tiesioginiu fonu, o grupė – jo personažais: „Tapatumas duoda stipriausius kūrybinius impulsus.“

Simonas – ir knygų autorius, puikiai valdantis plunksną ir nesibodintis ilgų, įtraukiančių paklodžių feisbuke. Pavyzdžiui, puiki buvo istorija apie „Luctus“ deportaciją iš Jungtinių Amerikos Valstijų... Anas turas neįvyko, bet iš esmės „Luctus“ galima vadinti daug keliaujančia grupe. Įdomu, ką tai duoda.

„Po pirmo turo juokavau: išvažiavom su pieniniais ūsais, o grįžom su barzdom“, – kikena Darius. Anot jo, turuose išbandai draugus įvairiose situacijose, išlenda charakterio savybės, tikrosios nuomonės. Tai gali sutvirtinti ryšį, bet gali ir išskirti. „Trečiam koncerte tampame kaip vienas mechanizmas – grojame automatiškai, bet atsiranda gilesnis ryšys.“ Kaip sako muzikantas, nesvarbu, ar ateina 15, ar 200 žmonių – jie ateina

pas tave. Tiesa, Darius patikslina, kad dabar kelionių sumažėję, nes nesinori turuoti vis tokiame pačiame lygyje: „Mano supratimu, tai būtų žingsnis į grupės žlugimą – juk neprogresuoji.“

Simonas pabrėžia, kad turavimas kūrėjui yra tarsi tamsus kambarys, kuriame išryškėja tikrasis muzikos veidas: „Groti savo kieme, pavyzdžiui, „Lemmy“, saugu – čia visi tave žino. Iššūkis prasideda išvažiavus, kur niekas nežino tavo vardo ar statuso. Ten muzika lieka nuoga, tik tada pamatai, ar tavo idėja iš tiesų sujungia sielas, ar ji veikia be vietinio konteksto pagalbos.“ Menininkas kalba apie krikštą ugnimi: jei tavo žinutė nuoširdi, ji skambės bet kur, o jei ne – metalo bendruomenė tai pasakys tiesiai, be jokių plastikinių mandagybių ar filtrų: „Skirtingai nei vietinės žvaigždės, surenkančios arenas namuose, bet nerizikuojančios likti nesuprastos svetur, metalas neieško dirbtinės validacijos. Tokia neprognozuojama išorės patirtis kūrėjui yra sveikas sukrėtimas, leidžiantis galutinai išsigryninti ir suprasti, ką tavo muzika sako pasauliui.“

O dabar apie namus. Balandžio 11 d. grupės laukia festivalinis pasirodymas Kauno „Dainoje“, o birželio 12-ąją – solinis vakaras Lukiškių kalėjimo pagrindinėje scenoje. Ir čia turiu paklausti – kas šiandien yra „Luctus“ gerbėjai?

Muzikantai sako, kad vientisą portretą nutapyti būtų sunku. Tarp klausančių „Luctus“ – ir išoriškai nepanašūs į blekerius, įvairaus amžiaus žmonės. Pasidžiaugia nesenu nutikimu Latvijoje, kai po koncerto Rygoje nuėjo į barą: „Mus pasitiko choras, skanduojantis „Ačiū už nieką, b***! Ačiū jums už nieką!“

Simonas dar išskiria per dukrą metalą atradusią garbaus amžiaus moterį, po knygos pristatymo padėkojusią už naujai suskambėjusią jos mėgstamą poeziją. „Tai yra terpė, kur muzika nebėra tik muzika, o apsikeitimas energija.“

Darius prisimena dar vieną įdomų atvejį: „Kartą sutikom Džordaną

Butkutę, ji sako: „Kokie jūs faini, paprasti, šilti žmonės, o visi galvoja, kad metalistai – tai žvėrys.“ Realiai yra atvirkščiai – popžvaigždės dainuoja apie meilę, o užkulisiuose visus siuntinėja. Mes neturim poreikio išverst skūros. Ką darom gyvenime, tą perduodam muzikai. Simonas pritaria: „Metalo galia –drąsa pasakyti tai, ką jauti, tegu ir patį blogiausią dalyką. Tu tai išvemi į išorę. Tai sukuria mechanizmą, per kurį apsivalai, tampi sąmoningesnis sau ir aplinkai.“

Planuotos 40 minučių seniai ištirpo, kompanijos prie staliuko greta keičiasi ir garsėja, ir suprantu, kad būtų galima kalbantis pasitikti rytą. Dar aptariame įvaizdį, vieniems keliantį susižavėjimą (ir todėl tiražuojamą greitosios mados sweatshopuose), kitiems – baimę. Į „Vingiu Dubingiu“ abu „Luctus“ nariai atėjo vilkėdami bomberiais. Kur kožos? Kiek jų slepiasi spintose?

„Aš asmeniškai negaliu turėti daugiau nei vienos kožos. Tai tavo oda, kodo dalis, sakralus objektas. Ją puoši simbolika, kurią gerbi. Tai manifestas, kurį nešioji ne tam, kad atrodytum, o tam, kad būtum“, –sako Darius. Simonas eina dar toliau: „Aš per 25 metus savo rankomis nesu išmetęs nei vieno savo maikono. Aišku, dabar tai tapo prieinama – užsuki į „H&M“ ir matai „Slayer“ ar „Metallicos“ maikę. Bet jei nežinai jų vertės, tu tiesiog atrodai kaip forma be turinio. Tikrasis juodasis metalas net neturėtų būti ištartas, kad būtų tikras.“

VILTIS KYLA IŠ TIKĖJIMO KOLEKTYVAIS

AGNĖ SADAUSKAITĖ

RINOS NAKANO NUOTR.

Šiam interviu kalbinau ne tik metalistę. Su manimi kalbėjosi muzikantė, mokslininkė, performansų bei videomeno kūrėja, garso dizainerė, kuratorė ir scenarijų autorė. Visas šias veiklas savo gyvenime aprėpia Daina Pupkevičiūtė, dar žinoma kaip Daina Dieva, kurios domėjimosi sritys apraizgiusios žmonių ir nežmonių buvimo lauką, o gal net visą Žemės rutulį. Metalas buvo Dainos paauglystės meilė, o iš metalo sukurti ryšiai tvirti, bet kartu ir tamprūs, prisitaikantys, ištįstantys erdvėje ir laike. Daina prasitarė dar ir dabar kartais gitara prasigrojanti metalistų „Emperor“ kūrinius.

Pasakojai, kad industrinė muzika gyvenime atsirado, kai atsibodo klausytis metalo. Kiek laiko metalas buvo dažniausiai girdimas žanras tavo kasdienybėje?

Tamsesnės muzikos rifus išgirdau 16–17 metų. Lyginant su draugais, tai įvyko gan vėlai, štai, pavyzdžiui, Gediminas Šečkus-Audronašas, nuo 2007 m. egzistuojančios radijo laidos „Audronaša“ autorius, atrodo, nuo lopšio klausė metalo.

Pradžioje metalo mano akiratyje nebuvo daug, o plečiantis draugų grupei atsirado ir įvairesnės muzikos. Draugai, su kuriais Kaune klausydavau metalo, dažnai patys grojo, daug domėjosi, tad vyko intensyvūs mainai. Pasinėriau į šią patirtį, nes tai buvo puiki žmonių grupė, tikri metalo nerdai. Išsiplėtojo įdomūs pokalbiai, atradimai, atsirado „Giljotinos“ forumas, organizavome koncertus ir festivalius. Tai buvo didelės aistros ir įsitraukimo rezultatai.

Kaip dėmesys pasisuko nuo metalo prie eksperimentinės, industrinės muzikos lauko?

Daugiausia domėjausi death, brutal death metal žanrais, kai kurios grupės niekur nedingo ir iki šiol. Kai dirbau radijo laidoje „Audronaša“, daugiau domėjausi blacku, bet vis ieškojau kompleksiškesnio garso, įvairesnės prieigos prie žanro. Tada atradau labai daug eksperimentinių ir keistų garsų. Aktualūs tapo ir politiniai dalykai: kokiomis vertybinėmis, konceptualiomis gairėmis kuriami garsai, ką komunikuoja muzikantai scenoje ir už jos ribų. Dialogą – dėl savo pačios vertybių –dažniau radau grind, metalcore, hardcore žanruose.

Suprantu, kad metalas neliko tik paauglystės nostalgija ir tebėra aktualus. Kokią jo įtaką jauti savo dabartinėje kūryboje?

Taip, tai nebuvo tik fazė. Nespėju visko sekti Lietuvos scenoje, bet man vis dar svarbu ir įdomu, kas vyksta. Matau ir problemas – Kaune vietų įdomiai muzikai, ne tik metalui, nepadaugėjo nuo mano paauglystės laikų, o gal net ir sumažėjo.

Metalas liko mano gyvenime, nes per metalą susipažinau su didele dalim bičiulių. Daug organizacinių įgūdžių įgavau dirbdama būtent metalo muzikos srityje, kad ir festivalyje „Velnio akmuo“. Net ir groti gitara pradėjau su draugų metalistų pagalba ir kartais, kai dėliojuosi rifus, jie būna dalis to metalinio palikimo. Kartais apšilimui prasigroju „Emperor“ kūrinius.

Mano santykyje su scena buvo įtampų, nes kaip feministė visada jaučiau, kad moterų yra per mažai. Negalėjau patikėti, kiek daug mizoginijos yra tekstuose, elgesyje, scenoje, tai mane pykdė ir žeidė. Toje bendruomenėje buvau ir tam, kad tiesiog būčiau kaip moteris ir gal savo buvimu kažką keisčiau. Industrinės muzikos sferoje irgi sutikau daug seksistų, tad šie dalykai yra ne vieno žanro, o platesnio kultūros lauko problema. Daug struktūrinių dalykų daro muzikines erdves neprieinamas – ne tik moterims, bet ir nebinariniams ar kitokiems žmonėms. Didelė dalis mano organizacinio darbo, ypač vystant industrinės kultūros platformą „Matters“, buvo sutelkta į tai, kaip sukurti erdvę įvairiems žmonėms, kaip juos pritraukti ir užtikrinti tęstinumą, kad erdvė liktų atvira.

Nors kalbame apie muziką, bet ryškėja ir kita šio pokalbio jungiamoji tema – ryšiai. Jie jau ilgą laiką yra tavo domėjimosi lauke, su jais susijusi ir disertacija, kurią apsigynei Tartu universitete šį vasarį (sveikinu!). Papasakok plačiau apie savo ketverių metų doktorantūros tyrimą.

Į viską žvelgiu kaip į dalykų sampynas. Tyrimą vykdžiau Prancūzijoje, nedideliame slėnyje, kuriame 2020 m. spalį įvyko katastrofa, didelė audra. Vykau suprasti, kaip žmonės kuria ryšius su kraštovaizdžiu ir ką tokioje teritorijoje galime suprasti apie klimato krizę. Nuvažiavus pradėjo ryškėti, kad gebėjimas suvokti, kas nutiko, matyti vieną katastrofą kaip dalį klimato krizės labai priklauso nuo to, kokį ryšį su kraštovaizdžiu žmonės turi, – turistinį ar gilesnį.

Gilesnis santykis šiuo konkrečiu atveju – tai toks, kai suvokiama, kad kraštovaizdį kuriame drauge su įvairiomis būtybėmis, o tarprūšinis buvimas ir yra gyvybės tęstinumo pagrindas. Turime prisiimti atsakomybę už tai, kaip mes, žmonės, gyvename, suvokti, kad mūsų egzistavimas priklauso nuo įvairialypio koegzistavimo ir bendradarbiavimo, tarprūšinio ryšio ir santykio, besitęsiančio per kartas. Tai vadinu

tarprūšiniu tarpkartiniu generatyvumu ir tyrinėju antropologiškai žvelgdama ne tik į žmogiškus santykius. Antropologijos metodais prakalbinti nežmogišką kitą sudėtinga, todėl doktorantūros tyrime pasitelkiau savo meno praktiką, kad galėčiau į bendrą lygtį įpinti ir, pavyzdžiui, abiotinių vektorių santykius, ir kalbėti apie tai, kaip rūkas arba pabėgėlių istorijos gali atskleisti klimato kaitą.

Šiuo atveju klimato krizę ir jos apraiškas tyrei apibrėžtoje teritorijoje, bet pasitelkei įvairias prieigas ir kompleksinį žvilgsnį. Kaip matai šį tyrimo objektą?

Remiantis Timothy Mortonu, klimato krizė yra hiperobjektas –begalės skirtingų dalykų junginys. Tie dalykai santykiauja įvairiais būdais ir yra sunkiai aprėpiami žmogaus protu, nes išsklidę ne tik visame pasaulyje, bet ir laike.

Kai problema tokia kompleksinė, man atrodo, į ją geriausia žiūrėti pasitelkiant tarpdisciplininius metodus, nes visi komponentai susieti labai skirtingais ryšiais. Norint aptarti atskirus tų problemų aspektus, reikia labai skirtingų prieigų. Tad labai padeda buvimas menininke, antropologe ir domėjimasis, tarkim, botanika, invaziniais gyvūnais.

Tema atrodo kaip įvairių tavo domėjimosi sričių raizginys. Iš vienos pusės, į lauką atėjau su plačiu interesų lauku, drauge būtent to reikalavo ir pats laukas. Mano dėmesys klimato krizės temai padarė įtaką tam, kokius garsus kuriu ir kokiomis problemomis domiuosi. Pastaraisiais metais dirbu prie projekto apie tai, kaip karas veikia ekosistemas –mąstau apie ekocidą Ukrainoje. Mano metodai ir disciplinos naudingos, nes karą irgi matau kaip hiperobjektą. Su mokslinink(i)ų, dirbančių ekologijos ir ekotoksikologijos srityse, pagalba bandau suprasti tai, ką įvairiarūšiams santykiams reiškia karas ir kas po jo lieka (ar ko nelieka ir daugiau niekada nebebus), o tuomet galvoju, kaip apie tai kalbėti vizualiosiomis formomis.

Pasakojai apie problemines sritis, su kuriomis susidūrei muzikos scenose ir kurias pasirinkai nagrinėti moksliniuose bei meniniuose tyrimuose. Tai didelį krūvį turinčios temos – karas, išnykimas, gedulas, seksizmas. Tuo pačiu metu tavo prieiga –jautri ir giliai žvelgianti. Visgi būti jautriai reiškia ir daug stipriau viską jausti. Kaip tai veikia tavo gyvenimą? Manau, tai svarbus klausimas. Temos, su kuriomis dirbu, nėra itin viltingos. Tai atsispindi ir mano pastarųjų metų darbuose – albumuose „Budynės“ (2020), kur mąsčiau apie ekosistemos griūtį, ir „Hibou“ (2018), kuris irgi didele dalimi apie išnykimą. Renkuosi matyti – etinis,

vertybinis stuburas, pasirinkimas matyti kito kančią ir bandyti ją atliepti, suprasti, įvardinti yra mano varomoji jėga. Turiu stiprų vidinio teisingumo jausmą ir man visi šie dalykai svarbūs: nuo įtraukties erdvėse, kuriose esu, iki globalių problemų. Aišku, tai turi labai didelį emocinį krūvį ir negaliu pasakyti, kad lengva gyventi dirbant mano pasirinktose srityse.

Sprendimas žvelgti tiesiai

į problemas turbūt irgi yra vienas iš atsvaros būdų. Vis dėlto papasakok, kas tau gyvenime atneša vilties ir šviesos.

Daugiausia vilties man teikia kiti panašių vertybių žmonės ir bendravimas su nežmonėmis. Kai savanoriavau ir kalbėjau su žmonėmis, daugybę metų dirbančiais su pabėgėliais ar kitose aktyvizmo srityse, mačiau tai, kas galbūt galėtų būti įvardijama kaip atsparumas. Galbūt jis atsiranda iš supratimo, kad visi esame vieni nuo kitų priklausomi. Tiek ekosistemos požiūriu, tiek kitais aspektais žmogus yra visiškai priklausomas nuo viso kito ir visų kitų, ir jei išnyktų tai, kas mus supa, mes mirtume.

Ar manai, kad dabarties ir ateities raktas – tai tarpusavio ryšiai, draugystė?

Per visus tuos metus skirtinguose laukuose matau, kad ką nors pakeisti galime tik drauge. Viltis kyla iš tikėjimo kolektyvais, ar varnų, ar žmonių – nesvarbu, bet bendras darbas ir bendras buvimas leidžia išbūti baisiausius ir sunkiausius dalykus. Man viltį teikia įvairūs kolektyvai ir žmonės, kuriuos sutinku ir kurie tarsi priima mane į savo nebiologinę šeimą. Daug žmonių ir nežmonių išmokė mane daugelio dalykų, ir tai visada teikia viltį: nors atrodo, kad viskas griūva, rūpestis ir globa atsiranda tuomet, kai jų reikia labiausiai, kartais iš kitokių nei mes patys žmonių, o kartais ir iš nežmonių.

RŪKĄ SKLAIDANTI MUZIKA

AGNĖ ABROMAITYTĖ LAIMOS STASIULIONYTĖS NUOTR.

Su grupe „Extravaganza“ kalbamės penktadienį, 13-ąją. Metalistus kalbinti nebaisu — greitai paaiškėja, kad pasaulį užgulusios negandos, karas, liūdesys, pyktis ir tamsi viską aprėpianti pogrindžio muzika grupės nariams Tomui Valentinaičiui, Mantui Vaškeliui, Artūrui Možeiko ir Karoliui Urbanavičiui – nors iki širdies gelmių svarbios, bet ne vienintelės temos. „Kuriame liūdną muziką apie tikrovės grožį“, – sako jie, o mes kalbamės apie kūrybą, įkvėpimus, muziką ir Kauną.

Kokia buvo „Extravaganzos“ pradžia?

Mantas: Oficialiai viskas prasidėjo 2012-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Nors kūrybinės užuomazgos atsirado kiek anksčiau, po „Extravaganzos“ vardu pasirodėme būtent tada. Pirmąjį koncertą surengėm lygiai po devynių mėnesių – tiesiog jį pagimdėm.

Tomas: Kalbant apie tą pirminį ryšį, mes su tuometiniu būgnininku jo garaže išsiaiškinom, kad norim eksperimentuoti. Abiem patiko griežta, šokiruojanti muzika. Ieškojome „neklausomos“, ekstremalios muzikos motyvų ne tik black metal, bet ir noise, techno scenose. Galvojom, kaip sujungti tą siaubą su šokių muzika. Turėjom tokį doom jazz ansamblį, surengėm porą koncertų, bet su žmonėmis nepavyko išlaikyti kontakto. „Extravaganza“ prasidėjo net ne nuo grojimo, o nuo bendros kelionės. Sugalvojom sau tokią koncepciją – išvažiavom į Palangą su labai mažai pinigų (gal 50 litų) ir pakeliu

„Marlboro“. Sakėm, kad jei sugebėsim išgyventi Palangoje visą savaitgalį, tai sugebėsim ir išlaikyti grupę. Savaitgalį praleidom puikiai. Iš ten tranzuodamas patekau į mašiną su Petru Gražuliu. Visiška fantastika: važiavom penkias valandas, buvo rugsėjo pirmoji, jis stojo kaimuose ir dalino raudonas rožes močiutėms, kurių gimtadieniai buvo tą savaitę. Tai buvo labai keista, baisi, bet ir savotiškai romantiška pradžia.

Kaip keitėsi jūsų žanrinis stuburas, grojimo stilius?

Mantas: Pradžioje negrojom gryno black metal – eksperimentavom su šokių muzika, black rocku, vienu metu net sintezatorininką turėjom. Mums patiko ne tiek techninis sudėtingumas, kiek pati emocija ir ritmas.

Tomas: Laviravom tarp sunkiosios muzikos andergraundo ir elektronikos. Niekada nebuvom vienoje stovykloje. Šiandien tų šokių elementų mažiau, atsirado daugiau poezijos,

didelių kontrastų tarp labai gražaus ir labai brutalaus, negatyvaus. Mūsų tikslas kūryboje – nemaloniomis priemonėmis kurti malonius potyrius, arba atvirkščiai. Nenorim užsidaryti viename žanre.

Koks Kauno vaidmuo jūsų identitete? Kur repetavote, kur koncertavote?

Tomas: Pradėjom Jonavos gatvėje, „Varžtų pasaulio“ patalpose. Su mumis tuo metu grojusios fleitininkės tėtis leido naudotis ta erdve. „Varžtų pasaulio“ palėpėje gyvenom: diskutavom, repetavom, rengėm masyvius, bet labai kultūringus vakarėlius, privačius koncertus, atvažiuodavo svečių iš visos Lietuvos. Tai tęsėsi ne vieną sezoną.

Mantas: Po to kėlėmės prie „Akropolio“, į Karmelitų vienuolyną, „Underground Pub“ rūsį (buvusį „Antipopsą“). Savininkui labai patikom, tad gavom tikrą andergraundą. Ten vyko dauguma pirmųjų mūsų repeticijų ir koncertų. Vėliau ten įkūrė pabėgimo kambarį – minima, kad po mūsų išsikraustymo nieko tam rūsyje net nereikėjo keisti (juokiasi).

Dar nemažai grodavom gatvėj. Jei Vilniuje labiau Cojų grodavo, tai mes labiau „Foje“. Kas patiko žmonėms, tą ir grodavom. Aišku, prieidavo marozai, užsakydavo savo dainų.

Tas grojimas gatvėj buvo lyg didelė scena. Man dėl to ir pirmą koncą grot nebuvo baisu. Atrodė, kad, va, grojau gatvėj jau visam Kaunui, o dabar užlipsiu ant scenos ir pagrosiu mažajam Kaunui, savo draugams.

Kaip keičiasi andergraundo publika?

Artūras: Lyginant mūsų albumo pristatymą Vilniuje ir Kaune, Kaune daug daugiau jaunimo. Greičiausiai dar neseniai atėję į tą muziką, bet pasipuošę, su atributika – mačiau, kažkas turėjo kultinės lietuvių metalo

grupės „Anubi“ marškinėlius. Apskritai neformalai yra gan mirštantis reikalas. Viskas tampa tokiu greitosios mados, įvaizdžio, stiliaus klausimu. Bet neformalų dar yra. Kaune – tikrai.

Tomas: Kitas pozityvus pastebėjimas – mažesnis alkoholio suvartojimas koncertų metu.

Ar Kaune buvo / yra pakankamai vietos andergraundui?

Artūras: Aš, kaip vilnietis, turiu įžvalgą iš šalies. Kaunas ir kai kurie mažesni Lietuvos miestai visada turėjo stipresnę pogrindinę kultūrą –tiek elektronikos, tiek sunkiojo roko. Kaunas man visada atrodė kaip bastionas – meilės industriniam garsui ir estetikai.

Tomas: Kauno andergraundo infrastruktūra, kai mes ten gyvenom, buvo puikiai išvystyta. Buvo tokie Bermudų trikampiai centre: Boškės kiemas, Šūdkiemis, „Galeros“ kiemas, Santaka, Budkė, Satankiemis. Ten galėdavai praleisti visą dieną ir sutikti visus: pankus, metalistus, skinheadus, menininkus, net nusikaltėlius ar būsimas žvaigždes. Tai buvo laisvos erdvės: žydų ligoninė, gotikinis apleistas namas priešais „Riešutą“, Pilis, Vytauto tiltas... Mes su Mantu ten ir susipažinom – kažkur naktį, sningant, tamsiame paupy po tiltu. Tos atgrasios vietos jungė labai kūrybingus žmones.

Ar žmonės šoka jūsų koncertuose?

Karolis: Šokis gali būti visoks. Paskutiniame koncerte Kaune, „Lemmy“, vienas vaikinas visą laiką stovėjo scenos šone absoliučiai nejudėdamas. Jei nebūčiau žinojęs, kad jis specialiai atvyko iš Vilniaus antrą kartą klausytis to paties albumo pristatymo (ir vėliau sakė begalę gražių žodžių), būtų atrodę, kad jam nepatiko. Bet tai tiesiog buvo jo pasirinkta klausymosi forma.

Artūras: Man tokie klausytojai įdomiausi. Atrodo, kad jie specialiai nejuda ir tave smerkia, o po koncerto prieina dėkoti, džiaugiasi.

Tomas: Vieni šoka, moka visus tekstus atmintinai, kiti renkasi stebėti, analizuoti. Man atrodo, kad apskritai andergraundo scena pasikeitė – jei anksčiau koncai neapsieidavo be girtų pusamžių vyrų, norinčių šokti ant scenos, tai dabar mūsų publika – labai mandagūs, kultūringi, empatiški žmonės.

„Tykiai ir slaptingai pakampėm belangės“ – jūsų naujausias albumas. Tekstai jame itin tamsūs, sodrūs, archajiški. Kaip jie gimsta?

Tomas: Dažniausiai tekstus rašau aš, bet grupė juos redaguoja. Kartais mane pristabdo, sako: „Tomai, čia jau per daug keikiesi.“ (juokiasi)

Melodijos dažnai atsiranda pirmiau, o žodžiai prie jų prisiklijuoja: pradedi veblenti skiemenis, kol jie materializuojasi. Kita dalis ateina iš baisios realybės – pavyzdžiui, dainai „Šuo“ žodžiai atsirado, kai Thomo Manno konferencijoje perskaičiau ukrainiečių sociologų pasakojimus apie Bučą.

Kartais sudomina detalės iš knygų –pavyzdžiui, albumas prasideda daina pagal Sorokino „Opričniko dieną“ ir Anisimovo „Rusijos istoriją“. „Dvasna“ parašyta skaitant Sinclairo „Džiungles“, o „Tikras prakaitas“ pasirašė sąmoningai ir tikslingai žinant, ką noriu pasakyti. Kitos dainos yra tikros istorijos, kurias tereikėjo paimti ir užrašyti.

Pogrindžio grupės dažnai turi savo įkvėpimo stabus – satanizmą, svaigalus, visuomenę ar kosmosą. Mes pasirinkome tai, ką pavadinčiau antistabu – rusijos blogio fenomeną. Aš augau kaip rusofobas, mano šeima,

kaip ir daugelis, smarkiai nukentėjo nuo rusų. Matyti, kaip ta kultūra vis dar priimama, kaip groja „Russkoje radijo“ ar daromi verslai be moralės –mums tai yra šių laikų didysis blogis.

Mantui gilinantis į rusišką okultizmą, mūsų dainų kodiniai pavadinimai dar prieš karą apie tai sukosi. Ant albumo viršelio – opričnikas, Ivano Rūsčiojo FSB agentas. Opričnikų simboliai –prie balno pririšta šuns galva ir šluota. Jų šūkis buvo „kaip šunys išrausim, su šluota sušluosim“. Matydami, kad net po kelių šimtų metų tai vis dar yra gyva ir aktualu, apie tai šnekame savo kūryboje. Tai bandymas įlįsti į tą nesąmoningą, piktą, žudikišką protą ir jį dekonstruoti per muziką.

Kartu nusprendėme, kad visą savo pelną, uždirbtą iš koncertų, albumų ir atributikos, aukosime Ukrainos kovai su rusija. Tokiu būdu rusijos kultūrą bei istoriją bandome pastatyti prieš ją pačią.

Mantas: Tai nebuvo išankstinė nuostata – visi viduje tą iš rytų sklindantį blogį konceptualiai ir kūrybiškai dėliojom jau ilgą laiką, daugiau nei dešimt metų. Black metal dažnai siejamas su satanizmu, bet mums pažįstamas būtent šitas blogis, norėdamas jį gali pamatyti tiesiog gatvėje, buityje, alkoholizme, pyktyje sau ar artimam žmogui.

Vyrauja nuostata, kad black metalas yra agresijos, pykčio ir neapykantos muzika. Ką jūs patys joje randate?

Mantas: Mūsų muzikoje daug liūdesio. Kai kurie sako, kad ji depresyvi, bet aš matau gražią, melancholišką jos pusę.

Tomas: Man atrodo, kad aplink visada yra daug slegiančio, visa apimančio liūdesio. Kai pagrojame, tas rūkas prasisklaido. O kai muzika nutyla, rūkas palengva grįžta.

Artūras: Man ši muzika labai lietuviška, beveik folklorinė – joje daug poezijos, visiems pažįstamo niūrumo, bet kartu ir grožio, komforto paieškų. Vienu metu buvau grupės gerbėjas, vėliau tapau nariu, tad jaučiu nuolatinį kontrastą tarp to, kokia ši muzika yra ir kokius jausmus ji kelia.

Koncertai, aišku, yra apie ryšį su publika – kai klausytojai džiaugiasi, džiaugiesi ir tu. O mūsų repeticijos kaskart yra sekinanti, emocionali patirtis. Po jų visada išeinu išsunktas,

negaliu klausyt kitos muzikos – tik automobilio variklio garso.

Koncertuose sutinki ir būni tarp žmonių, kurie taip pat jautriai mato pasaulį, aktualijas, problemas – matai, kad daugeliui tai rezonuoja. Tai irgi yra šviesa. Ir nors mūsų muzika yra apie tamsą, aš nemanau, kad mes, kaip žmonės, tokie esam. Kaip tik –mums tai padeda įvertint gerus žmones, gražias jų savybes. Kai daug galvoji apie blogus dalykus, nesunku pastebėti, kiek daug yra ir gerų.

BILIETAS Į METALO ELDORADĄ

KĘSTUTIS LINGYS

Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ tekstuose gal ir per retai minimi kitų šalių kultūros fenomenai, tačiau šis pasakojimas prasideda būtent nuo Vakeno –nedidelio Vokietijos miestelio, talpinančio didžiausią metalo muzikos festivalį pasaulyje. Iš ten jis atvyksta į Kauno Girstupio gatvę, į klubą „Lemmy“, turbūt nuosekliausiai sunkiosios muzikos kryptimi orientuotą vietą mieste, ir vėl tiesia tiltą atgal į Vokietiją.

Šio balandžio žurnalo išskirtinumas – dviejuose skirtinguose tekstuose kalbamės su tuo pačiu žmogumi – Dariumi Laurinavičiumi-Šatru. Jis metalo scenoje – nuo 1988-ųjų ir yra žinomas ne tik kaip „Wacken Metal Battle Lithuania“ organizatorius ir „Luctus“ gitaristas, bet ir kaip muzikos erdvės „Lemmy“ bendraįkūrėjas, buvęs grupių „Smolder“, „Liūnuosna“, „XESS“, „Angis“, „Anapilis“, „IKA-e“, „Atvejis“, „Dreamland Poetry“, „K.A.N.G.“ narys.

„Wacken Open Air“ nėra tiesiog festivalis. Jis vyksta Šlėzvigo-Holšteino regione, kaimelyje, kuriame įprastai gyvena 2000 žmonių, o per šį renginį sutelpa daugiau nei 100 000. Darius apibūdina paprastai: tai didžiausias metalo festivalis pasaulyje ne tik žmonių skaičiumi, bet ir savarankiško, visą savaitę veikiančio organizmo apimtimi. Žmonės čia renkasi nuo sekmadienio, o pagrindiniai koncertai startuoja trečiadienį. Scenų apie dešimt, iš kurių penkios – tokio dydžio, kad Lietuvoje nėra su kuo lyginti.

Pagrindinės scenos skirtos vardams, su kuriais užaugo didelė dalis publikos, – nuo „Iron Maiden“ iki naujesnių, bet jau įsitvirtinusių grupių. Šalia veikia „Vikingų“ zona, orientuota į folk ir pagan sceną, bei „Wasteland“ – postapokaliptinės estetikos teritorija, kurioje žmonės gyvena tarp metalo laužo konstrukcijų. Tuo pat metu veikia „Metal Battle“ scenos, kuriose groja šiuolaikinės grupės, nuo alternatyvos iki naujausių vardų, dar tik besibraunančių į pagrindines sales.

Lietuvos grupėms „Wacken Open Air“ nėra festivalis, į kurį gali tiesiog „užsirašyti“. Mūsiškiams pasirodyti šioje scenoje įmanoma tik per „Metal Battle“. Tai savotiška metalo „Eurovizija“, tik ne dėl estetikos, o dėl veikimo principo: kiekviena šalis išsirenka atstovą, o visi susitinka finale Vakene. Dalyvauja apie 100 šalių, finale groja apie 30 grupių, todėl veikia rotacija – vienais metais vienos šalys, kitais – kitos.

Lietuva metalo žemėlapyje

Pirmieji signalai apie festivalį Lietuvoje pasigirdo dar prieš Dariui ten apsilankant. Apie tai rašydavo „Ferrum“ portalas – žmonės nuvažiuodavo ir rengdavo reportažus. Darius prisimena skaitęs apie 12 tūkstančių žmonių minią – tada tai

atrodė daug, šiandien mastelis kitas. „Wackenas“ startavo 1991 m. ir ilgai buvo lokalus, ypač nuslūgus pirmajai didžiųjų festivalių bangai Europoje. Lūžis įvyko apie 2000-uosius, kai renginys pradėjo plėstis ne tik kiekybiškai, bet ir geografiškai.

Darius į Vakeną pirmą kartą nuvyko 2008 m. Pirmas įspūdis pritrenkė – „akys buvo tokios didelės“. 2009-aisiais jis įsitraukė į procesą iš vidaus – tapo „Metal Battle“ lietuviškosios komisijos nariu. Viskas klostėsi organiškai: iš Romo, vieno pradinių variklių, organizavimą perėmė „ALT Events“ (festivalio „Velnio akmuo“ rengėjai). Tačiau ilgainiui entuziazmas pradėjo slopti. Darius kartu su klubu „Lemmy“ nusprendė perimti vairą, suvokę paprastą tiesą: metalo scena Lietuvoje nedidelė, platformų išeiti į globalų kontekstą yra vos viena, ir jei ji dings – dings ir galimybė.

Pasiruošimas mūšiui –visus metus

„Metal Battle“ vyksta beveik ištisus metus. Didesnėse šalyse (JAV, Kanadoje) rengiami regioniniai turai per valstijas. Lietuvoje kasmet, kai esame rotacijoje, surenkama apie dvidešimt anketų – tai tiksliai atspindi mūsų scenos dydį. Indonezijoje norinčių būna ir tūkstantis.

Pirmas žingsnis yra pati muzika. Jei grupė atsiunčia tik aprašymą be įrašų, tai nėra ko vertinti. Darius pastebi: jei grupė nesusitvarko su terminais ar baziniu prisistatymu, ji greičiausiai nesusitvarkys ir su didžiuoju masteliu. Komisija sudaroma iš žmonių, kurie dešimtmečius veikia šioje scenoje: tai Daividas Kurlis ( „Kilkim Žaibu“), Gedas (radijo laida „Audronaša“), Ugnius Liogė („Mėnuo Juodaragis“). Prie jų kasmet prisijungia nauji balsai iš jaunesnės kartos.

Išrenkamos keturios grupės nacionaliniam finalui, kur lemia nebe popieriai, o tai, kas vyksta gyvai. Svarbus ir publikos balsas, dabar prilygstantis vieno komisijos nario balsui. Šią atranką įveikė tokios grupės kaip „Mandragora“, „Kielwater“, „Paralytic“, „Inquisitor“, „LaChudra“, „Juodvarnis“, „Phrenetix“, „Awakening Sun“, „Death in Taiga“, „Griefgod“. Taisyklė paprasta – gali dalyvauti, kol nelaimi, bet daugelis po pirmo nesėkmingo bandymo pasitraukia nesusitaikę su nusivylimu.

20 minučių tiesos

Tarptautiniame finale Vakene grupei skiriama vos 20 minučių. Čia nėra „dar biški“ – nebaigei seto laiku, garsas tiesiog išjungiamas. Tas pats galioja ir pasiruošimui. Jei

laiką iššvaistai demonstruodamasis, pats sau nusikerpi grojimo laiką. Vertintojai mato viską: kaip lipi ant scenos, kaip bendrauji su garso inžinieriumi, kaip valdai techniką.

Spaudimas milžiniškas. Lietuvoje grojai šimtams, čia stovi prieš tūkstančius su tiesiogine transliacija visam pasauliui. Bet koks techninis gedimas turi būti sprendžiamas čia ir dabar. Nors nėra buvę, kad lietuvių grupė visiškai subyrėtų, įtampa juntama dar gerokai prieš žengiant ant pakylos. Prie to prisideda ir fonas. Legendinis šūkis „Rain or Shine“ čia ne metafora – dėl lietaus ir purvo gali keistis laikai, gali būti ribojamas įėjimas, kartais grupės groja naktį vien tam, kad apskritai išeitų į sceną.

Kokia viso to prasmė?

Darius tiesmukas: pasirodymas „Wacken Metal Battle“ automatiškai negarantuoja nieko. Viskas priklauso nuo to, ką pats pasiimsi. Ten susirenka ne tik minios, bet ir visa industrija –vadybininkai, leidyklos, festivalių rengėjai. Galimybės padėtos ant stalo, bet niekas tavęs neatranda vien už tai, kad pasirodei. Gali sugroti, pagerti alaus ir išvažiuoti su vienu įrašu CV, o gali veikti aktyviai – turėti promo medžiagą, megzti ryšius.

Skirtumas tarp grupių, kurios pasinaudoja šia platforma, ir tų, kurios tiesiog atvažiuoja sugroti, pasimato labai greitai. Rezultatai dažniausiai ateina ne iš karto ir skirtingais kanalais. Pavyzdžiui, „Phrenetix“ po „Wackeno“ koncertavo Izraelyje, Ispanijoje –ten, kur lietuvių grupės paprastai nepakliūva. Skiriami ir oficialūs prizai: premijos pirmoms vietoms, galimybės pasirodyti organizatorių kruizuose ar žiemos festivaliuose, tačiau konkurencija ten negailestinga.

Festivalių rinka

„Wacken Open Air“ šiandien yra kitame lygmenyje nei dauguma festivalių. Mažesnieji dabar stringa arba užsidaro, didieji – „Hellfest“, „Summer Breeze“ –laikosi, bet pokyčiai matyti ir čia. Buvo laikas, kai „Wackenas“ bilietus išpar-

duodavo per kelias valandas, dabar šis procesas sulėtėjo. Žmonės pradėjo skaičiuoti ir rinktis.

„Wackenas“ – pilnai išaugęs organizmas su neįtikėtina infrastruktūra. Čia pamatysite alaus vamzdynus, nutiestus po žeme iš miestelio į festivalio teritoriją, ir kitus stulbinančio masto logistikos sprendimus. Kai viskas pradeda strigti dėl lietaus ar purvo, pasimato tikrasis sistemos veidas –oras nėra išimtis, tai festivalio dalis.

Visada išlieka trintis tarp komercijos ir andergraundo. Vieni sako, kad festivalis tapo per daug mainstream, bet tokio masto renginys be komercijos tiesiog neveiktų. Vis dėlto po didžiosiomis scenomis visada juda kitas sluoksnis – grupės, kurios nuolat keičiasi ir palaiko gyvybę. Dariui „Wackenas“ jau tapo namais, o žmonių masė netrukdo – tai patirties dalis.

Šiemet festivalis mini 35-metį. Ši sukaktis bus pažymėta 35 koncertais skirtingose pasaulio šalyse tuo pačiu metu, ir Lietuva yra šio globalaus judėjimo dalis. Jei norite pamatyti, kaip atrodo kova dėl galimybės patekti į šį metalo eldoradą, esate kviečiami į „Wacken Metal Battle“ nacionalinį finalą balandžio 18 d. klube „Lemmy“.

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savikaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Ieva Auželytė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop.

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

PAVASARIS KAUNE ĮSIBĖGĖJA – BALANDIS ŽADA

NE TIK ATGIMSTANČIĄ NATŪRĄ, BET IR TURININGĄ

KULTŪROS VYKSMĄ. NUO SKAMBIŲ JUBILIEJŲ IKI

GILIŲ BŪTIES APTARIMŲ – DAUGIAU ĮVYKIŲ VISUOMET

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE: KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 05 30

Paroda „Sportinių

šokių raida“

Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7

Parodoje susipažinsite su Lietuvos sportinių šokių istorija nuo pradžios iki šių dienų. Parodoje pristatomos šokėjų aprangos detalės: suknelės, bateliai, smokingas. Ženkli ekspozicijos dalis skirta Jūratei Norvaišienei ir neseniai mus palikusiam Česlovui Norvaišai – šokėjams, treneriams, teisėjams, organizatoriams, Kauno miesto garbės piliečiams.

Ketvirtadienis–šeštadienis, 04 02–04 04, 12:00

„Švęskime upę!“ dekoracijų dirbtuvės

„Upės mitai“ Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

„Dirbtuvių metu kartu kursime renginio vizualinę atmosferą. Gaminsime dekoratyvines girliandas, lankstysime popierinius laivelius, kursime originalius ženklus, o galbūt net sukursime mitinį drakoną. Visi šie kūriniai vėliau taps renginio „Švęskime upę!“ erdvės dalimi“, – rašoma kvietime.

03 31–04 24

Grupinė paroda

„Orónys“

VDA Kauno fakulteto galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2

Lauros Matukonytės, Kornelijaus Pelkio ir Živilės Aleknavičiūtės paroda „Orónys“ kviečia pažvelgti į kasdienius ritualus ir jų reikšmę šiandien. Remiantis Byung-Chul Han mintimi, ritualai kuria jaukumo ir prasmingo buvimo pasaulyje jausmą.

Penktadienis, 04 03, 19:00

Romuald Chaloin Galiauskas vinilo „algoritmija“ pristatymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„algoritmija“ – keturių kompozicijų ciklas, paremtas algoritminio ir fraktalinio komponavimo principais bei kompiuterine muzika. Čia algoritmai veikia ne kaip nematoma foninė jėga, bet kaip sąmoningai naudojami kompozicijos ir garsinės transformacijos principai.

Trečiadienis, 04 08, 18:00

Filmas „Pašėlusios naktys“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo „Romuvos“ gimtadienio programą šiemet pradeda filmas „Pašėlusios naktys“, pasakojantis apie Edį Adamsą, kuris patenka į 8-ojo dešimtmečio pornografijos industrijos sūkurį. Paulo Thomaso Andersono kūrinys – stilistiškai veržlus, provokuojantis ir kartu melancholiškas pasakojimas apie iliuzijų kainą ir besikeičiančio laikmečio ženklus.

04 08–04 30

Genie PoretzkyLee koliažų paroda „Černobylio kronikos“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Menininkė iš Londono Genie Poretzky-Lee 2024 m. pavasarį pradėjo piešinių apie Černobylį seriją, siekdama ištirti įtampą tarp žmonijos pažangos ir žalingų bei nenumatytų pramonės plėtros padarinių. Paroda skirta Černobylio katastrofos 40-mečiui.

Trečiadienis, 04 08, 10:00 Eglės Baliutavičiūtės paskaita apie ankstyvąjį

skaitymą

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinys, Taikos pr. 113B

Susitikimo metu sužinosite, kodėl skaitymas yra toks svarbus ir kokią įtaką jis turi vaiko tolimesniems pasiekimams įvairiose mokslo disciplinose. Lektorė, vaikų literatūros tyrėja ir skaitymo skatinimo specialistė, taip pat atsakys į dažniausiai tėvams kylančius su skaitymu susijusius klausimus.

BALANDIS

KALENDORIUS

04 09–04 25

Grupinė paroda „Liekamoji būsena“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio

g. 56

Tarpdisciplininė paroda nagrinėja, kas lieka, kai dalis informacijos buvo ištrinta, kokie procesai vyksta, kai esame nuolatiniame sraute, kiek mums svarbios yra gamybinio proceso liekanos ir kaip skirtingos medžiagos gali talpinti viena kitą. Parodoje dalyvauja: Alvė

Skauronaitė, Armine Sargsyan, Cillian Johnson, Emilija Višinskaitė, Nida Shah ir Orinta Politaitė.

Ketvirtadienis, 04 09, 18:00

Paskaita „Ankstyvieji fotografiniai Kauno peizažai“

Kauno miesto muziejaus Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Ar esate matę, kaip Kaunas atrodė prieš daugiau nei 150 metų?

Ketvirtadienis, 04 09, 18:00

Mindaugo Milinio knygos

„Klastotė“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Istorinis trileris „Klastotė“, kuriame ne viskas išgalvota, tęsia autoriaus prieš 10 metų pradėtą nagrinėti Lietuvos partizaninio pasipriešinimo temą. Remdamasis mažai žinomais faktais, rašytojas skatina skaitytojus kitaip pažvelgti į sovietinės okupacijos siaubą, iš naujo įvertinti laisvės kainą. Romane M. Milinis drąsiai kelia nepatogius klausimus apie išdavystę, ištikimybę bei moralinį kiekvieno mūsų pasirinkimą.

Parodoje „Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“ fotografijos istorikas dr. Dainius Junevičius atvers langą į XIX a. miestą – laikus, kai pirmieji fotografai bandė „pagauti“ Kauno veidą. Seniausios miesto nuotraukos atskleis ne tik vaizdus, bet ir istorijas apie pokyčius, formavusius Kauną tokį, kokį jį pažįstame šiandien.

Nuo 04 10

Filmas „Danka“

Kino teatrai

Būti suaugusiu yra sunku. Ypač sunku, jei esi dar tik penkiolikos metų. Dovilės Gasiūnaitės filmo pagrindinė veikėja Danutė (akt. Ula Liagatė) – vienintelis „suaugęs“ žmogus savo šeimoje. Akivaizdu, kad paauglei tai yra per daug sudėtinga užduotis. Ji kasdien susiduria su išoriniais savo galimybių ribojimais. Toks vaikas viską matuoja „išlikimo matu“ ir prisiima atsakomybę, kaip būdą išlikti.

Nuo 04 10

Filmas „Totali drama“

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Čarlis ir Ema – iki ausų įsimylėjusi pora, besiruošianti vestuvėms.

Tačiau likus vos kelioms dienoms iki didžiosios šventės, jaunikis sužino tamsiausią savo sužadėtinės paslaptį. Emos prisipažinimas išmuša Čarliui žemę iš po kojų ir tampa kurioziškų įvykių grandinės pradžia. Netrukus romantiška meilės istorija ima virsti netikėta, juokinga ir kartu įtempta totalia drama. Kristoffer Borgli filme vaidina Robert Pattinson ir Zendaya.

Nuo 04 10

Filmas „Dulkės,

kaulai

ir stebuklai“

Kino teatrai

Kadras iš filmo

Aistės Žegulytės filmas – virsmo istorija, kurioje religija tampa fonu, o mikrogrybai – metafora. Kol žmonės kovoja su laiku, mėgindami išsaugoti paveikslus, mirusiųjų kūnus ir savo prisiminimus, į jų erdvę veržiasi mikroskopiniai grybai. Jie primena, kaip viskas kinta ir turi sunykti, kad atgimtų.

Penktadienis, 04 10, 23:00

„Prisukamas abrikosas“ x „Romuva“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Seniausias Lietuvos kino teatras 86-ajam gimtadieniui pasikvietė „Lizdas Sound Institute“ komandą, o neeilinės muzikinės programos epicentre – vienas svarbiausių techno scenos atstovų Dave Clarke. Vietinis palaikymas: Ement, Jogaila, Pakas x Valdagger ir Roads x Trippsy. Pafilmuokime.

Šeštadienis, 04 11, 17:00

Festivalis

„Negativus IV“ „Daina“, Savanorių pr. 74

Ekstremalios muzikos uragano sudėtyje – šiame numeryje kalbinami „Luctus“, taip pat –Vilniaus juodojo disonanso meistrai „Sisyphean“, Lietuvos thrash’o pažiba „Phrenetix“, death metal atstovai „Stormgrey“ bei doom/ death dekadanso tapytojai „Sinamort“.

BALANDIS

KALENDORIUS

Antradienis, 04 14, 19:00 Šokio spektaklis

„Perdegimas“

„Mokslo sala“, Karaliaus

Mindaugo pr. 50

Karolinos Latvytės-Bibiano nuotr.

Apdovanojimais įvertintas dešimtmetį mininčios trupės „Nuepiko“ spektaklis skirtas kiekvienam nors kartą „perdegusiam“, ar negalinčiam likti abejingam aplinkos „gaisrams“.

Ketvirtadienis, 04 16, 15:00 Koncertas

„Dainuok, širdie“

Kauno miesto muziejau

M. ir K. Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Kaip šiandien skamba klasikinė vokalinė muzika? Koncerte „Dainuok, širdie“ ją pristatys LMTA studentai ir alumnai – nuo gerai pažįstamų operų arijų iki lietuvių kompozitorių dainų. Programoje –Bellini, Mozartas, Schumannas, Mikas Petrauskas ir kiti autoriai.

Antradienis, 04 14, 19:00

Slemo duetai

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Pirmą kartą Kauno menininkų namų slemo scenoje – duetai! 4 minutės scenos, tik autoriniai tekstai, o jūs – vienas kitam mikrofonas: skaitykite kartu, derinkite ritmus arba improvizuokite pagal nuotaiką. Vertina tikrieji slemo teisėjai –patys klausytojai, kurių plojimai ir reakcijos lemia viską.

Ketvirtadienis, 04 16, 18:00

Rašytojo Gasparo

Aleksos jubiliejinis

vakaras

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Vakaro metu bus pristatoma naujausia poezijos knyga „Allēlōn / Asimetrijos“. Dalyvauja rašytojas Gasparas Aleksa, poetas ir literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas. Renginį veda leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas.

Ketvirtadienis, 04 16, 19:00

Rezidencijos „In Between Silence“ koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tarptautinė kūrybinė rezidencija„In Between Silence“ į vieną kūrybinę patirtį sujungė tris Baltijos šalių kompozitores – Liepą Vozgirdaitę (LT), Anną Fišerę (LV) ir Elo Masing (EE) – ir naujosios muzikos ansamblį „Twenty Fingers Duo“, įsteigtą smuikininkės Loros Kmieliauskaitės ir violončelininko Arno Kmieliausko. Kartu rengiamus naujus kūrinius sieja bendras menininkų siekis atskleisti subtilius styginių instrumentų tembro niuansus ir kvestionuoti erdvinę muzikos atlikimo bei patyrimo dimensiją.

Šeštadienis, 04 18, 07:00

Paukščių stebėjimo turas su „Ornitostogomis“ Ąžuolyno parkas

Penktadienis, 04 17, 10:00

Architektūros ir

interjero dizaino

renginys „NIEKO RIBA“ „Daina“, Savanorių pr. 74

„Tai erdvė, kur profesionalai gali gilinti žinias ir atrasti naujų idėjų dar kokybiškesniems projektams. Tai vieta ir laikas, kur pažadinsime vidinio kūrėjo tikras emocijas“, – į renginį kviečia „Blank Page Studio“. Renginio tema – neuroarchitektūra. Tai tarpdisciplininė sritis, jungianti architektūrą, neuromokslą ir psichologiją, siekianti kurti erdves, kurios padeda žmogui jaustis geriau. Pagrindinė renginio lektorė –Joanna Jurga (Lenkija), futuristė, tyrėja, dirbanti su neuromokslu, architektūra, interjero dizainu ir žmogaus elgsenos analizavimu.

„Ornitostogų“ nuotr. Ornitostogų“ komanda, organizuojanti paukščių stebėjimo turus po Lietuvą ir užsienį organizuojančios komandos, šį pavasarį kviečia ir į mūsų miesto parkus. Didžiausiame Europos mieste esančiame ąžuolyne leisitės klausytis strazdų, kikilių, musinukių, raudonuodegių, zylių, pečialindų ir kitų parko giesmininkų. Ir tai ne viskas: senų drėvėtų ąžuolų draugiją mėgsta naminės pelėdos ir geniai, kurių čia gyvena net kelios rūšys.

Daugiau: www.ornitostogos.lt

Šeštadienis, 04 18, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Gyvi namai“ – tai nemokama, kartą per mėnesį vykstanti ekskursija po Kauno menininkų namus, kviečianti pažvelgti į šią vietą kaip į gyvą, nuolat kintantį organizmą. Ekskursijos metu lankytojai supažindinami su pastato istorija, dabartinėmis veiklomis bei Kauno menininkų namų vaidmeniu miesto kultūriniame gyvenime.

BALANDIS

KALENDORIUS

Sekmadienis, 04 19, 18:30 „Videokaukas“ „Romuvoje“: „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Filmą pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ –vienas reikšmingiausių mokslinės fantastikos filmų, kuriame Stevenas Spielbergas tyrinėja ne tik galimo susidūrimo su nežemiška gyvybe scenarijų, bet ir žmogaus smalsumą, baimę bei troškimą suprasti nepažįstama.

Trečiadienis, 04 22, 18:00 Šiuolaikinės muzikos ciklas NICHE: Andrew Pekler, Giulia Rae Bendrovės „Agathum“ renginių salė, I. Kanto g. 25

Andrew Pekler. Fernando Libanio nuotr.

Šių metų ciklo programoje – keturi įvietinti koncertai skirtinguose Kauno architektūros objektuose. Antrajame koncerte pasirodys garso menininkas Andrew Pekler (Vokietija) bei Briuselyje gyvenanti garso menininkė Giulia Rae. Prieš koncertą lauks iniciatyvos „Ekskursas“ gidų pasakojimas.

Antradienis, 04 21, 18:00

Kultūrinio dialogo susitikimas „Gyvenimo pabaigos kultūra: pakalbėkim apie mirtį?“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kalendoriuje – atviras pokalbis apie mirtį, netektį ir susidūrimus su gyvenimo baigtinumu –temas, kurios yra universalios, bet dažnai nutylimos. Renginį pradės psichologės Vykintės Stankevičienės pokalbis su menininke Karolina Latvytė Bibiano, po kurio bus galima tęsti pokalbį mažose grupėse.

Ketvirtadienis, 04 23, 09:30 Seminaras „Česlovo

Milošo palikimas ir muzikinės folkloro kultūros atspindžiai“

Kauno miesto muziejus, L. Zamenhofo g. 4

Renginyje susitiks skirtingos patirtys ir požiūriai į Česlovo Milošo palikimą – nuo asmeninių atsiminimų iki šiandien aktualių interpretacijų. Kartu bus kalbama apie Kauno, Kėdainių ir Liaudos regiono lenkų muzikinę kultūrą, folkloro tradicijas ir jų skambesį šiandien.

Ketvirtadienis, 04 23, 18:00

Kotrynos Nausėdės

knygos „Ačiū už nieką / Ačiū už viską“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

„Ačiū už nieką / Ačiū už viską“ –autobiografinis romanas apie gyvenimą valgymo sutrikimų, depresijos ir savidestrukcijos fone.

Tai kelionė iš visiško išsekimo į aiškumą, iš kontrolės ir kaltės – į atleidimo ir priėmimo paieškas, vėl ir vėl krentant žemyn. Renginį moderuos Tautė Šumskė.

Penktadienis, 04 24, 18:00

101-asis bibliotekos

gimtadienis. Comedy Kastos pasirodymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Šiemet Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka gimtadienio proga pirmą kartą kviečia į stand-up komedijos pasirodymą. Trys Comedy Kastos nariai – Marius Čižauskas, Motiejus Ivanauskas ir Elias Martynenko –pristatys kiekvienas skirtingą programą, kurioje – sofistikuotas humoras su išnašomis, intelektualus sarkazmas, lingvistinė akrobatika ir elementarusis žvengimas.

Šeštadienis, 04 25, 07:00

Paukščių stebėjimo turas su „Ornitostogomis“

Panemunės šilas

„Ornitostogos“ mieste tęsiasi. Ar žinojote, kad Kaunas, palyginus su Vilniumi, yra tikras paukščių rojus?

Panemunės šile išgirsite, kokie Nemuno paukščiai čia susitinka su miško giesmininkais, o jiems pritaria gyvenviečių sparnuočiai.

Daugiau: www.ornitostogos.lt

Šeštadienis, 04 25, 12:00

Playback teatro pasirodymas „Tavo istorijų teatras“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Playback teatras – improvizacinio teatro forma, kurioje aktoriai realiu laiku scenoje atkuria žiūrovų papasakotas istorijas. Dalyviai gali pasidalinti trumpa patirtimi, ryškia emocija ar net visos savaitės nuotaika – aktoriai ją pavers gyvu etiudu. Trupės „Vakhtery“ renginys vyks lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis.

BALANDIS

KALENDORIUS

Šeštadienis, 04 25, 16:00

Spektaklis „Akmenys jo kišenėse“

Kauno miesto kamerinis

teatras, Kęstučio g. 74A

Teatro archyvo nuotr.

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones pjesė vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos. Režisierius teigia, kad šis kūrinys yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes –solidarumą bei atjautą. lietuviški tekstai, ironija, tamsa, šokiai ir gyva elektronika.

Antradienis, 04 28, 18:00

Antano Terlecko knygos „Šiferio byla“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Istorikas dr. Antanas Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą – (de)kolektyvizaciją. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?

Autorių kalbins Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys.

Antradienis, 04 28, 18:00

Spektaklis „Kafka Insomnia“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Antradienis, 04 28, 19:00

Slemas #93

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai, paskutinis mėnesio antradienis ir poetai ant scenos. Tai skamba kaip senas geras slemas! Trys raundai, dešimtbalė sistema ir publikos verdiktas.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Žilvino Vingelio („Kosmos Theatre“) režisuotas spektaklis pasakoja sapniškai realistišką čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nemigos nakties istoriją. Sapnavimas būdraujant – tai kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys ar pagrindinė Kafkos literatūrinio pasaulio genialumo sąlyga?

04 28–05 22

Austės Kabašinskienės paroda „Ex ovo omnia“

VDA Kauno fakulteto galerija

„Muitinė“, Muitinės g. 2

Austės Kabašinskienės grafikos darbų paroda kalbanti apie gyvybės ištakas, bendrą sutvėrimų prigimtį ir tarpusavio priklausomybes. Kūriniai atlikti giliosios spaudos kalba, kviečia vėl užduoti klausimą: kas pirmiau atsirado – višta ar kiaušinis?

Ketvirtadienis, 04 30, 19:00

Tomi Paldanius koncertas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Suomių „Fingerstyle“ gitaristas Tomi Paldanius tuo pačiu metu viena gitara groja melodijas, akordus, bosines linijas ir net solo. Akustinio koncerto metu išgirsite „Queen“, Jimi Hendrix, „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir „Guns N’ Roses“ kūrinius.

Ketvirtadienis, 04 30, 22:00

„Freud Fest“ „Daina“, Savanorių pr. 74

Vienos nakties festivalio programos vinimi taps ilgai lauktas Belgijos dueto PROMIS3, žinomo dėl savo žanrus peržengiančio, energijos kupino skambesio, persmelkto elektronikos, hyperpop, trance ir rave įtakų, pasirodymas.

Sekmadienis, 05 03, 18:00 „Romuvos“ kinoteka: „Muzikos garsai“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

04 29–06 20

Paroda „Arbatos puodelio istorijos“

Kauno miesto muziejaus

J. Gruodžio namai, Salako g. 18

Paroda kviečia pažvelgti į arbatą ne tik kaip kasdienį gėrimą, bet ir kaip bendravimo, atminties bei kultūros ritualą. Stasės ir Juozo Gruodžių namuose arbatos gėrimas kadaise telkė menininkus, muzikus ir intelektualus – čia gimė pokalbiai ir idėjos. Ekspozicijoje pristatomi arbatos servizai, indai, Stasės Gruodienės dienoraščių ištraukos.

Kadras iš filmo

Motinos dieną kino teatras „Romuva“ kviečia paminėti su legendiniu miuziklu, o prieš šventinę peržiūrą – patiems suformuoti ir mamai įteikti gėlių kompoziciją. Filmas pasakoja apie jauną auklę Mariją, kuri atvyksta į kapitono von Trappo namus ir jų griežtą kasdienybę pakeičia muzika. Austrijoje, artėjant nacistinės Vokietijos anšliusui, šeimos istorija įgauna dramatiškesnį toną. Filme spindi Julie Andrews ir Christopheris Plummeris, o pats kūrinys pelnė penkis „Oskarus“.

GEGUŽĖ

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Abromaitytė, Agnė Sadauskaitė, Algidas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Mantas Valentukonis, Rina Nakano.