KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 03

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

ŽIŪRĖK PO KOJOM

STIPRINANT LIETUVOS AUDINĮ APDOVANOTAS. GINTAUTAS NATKEVIČIUS

PALIESTI KULTŪRĄ, IŠGIRSTI KNYGĄ

IŠ GARLIAVOS –Į LUVRĄ

KANKLĖS –TAI LIETUVA 32

INŽINERIJA, MENAS, LAIMĖ

KALENDORIUS

SLYST, DRYKSTBARKŠTIR

Slidus ir šiurkštus vienu metu, takus ir tvirtas, švelnus ir kampuotas. Akinantis ir miglotas, perregimas ir klampus. Kas? Miestas.

Miestą jausti ir patirti, jame leisti kasdienybę ir švęsti, augti ir auginti vaikus, amžėti ir galiausiai iškeliauti amžinojo poilsio niekas nemoko. Mes tiesiog būname mieste ir esame jo dalis – kiekvienas savaip. Vaikystėje pramokstame saugaus eismo taisyklių, nusibrozdinę kelius pradedame žiūrėti po kojomis, užsikabinę skvernu už turėklo keikiamės, o pamatę savo atspindį vitrinoje –fotografuojamės.

Keletą numerių paieškojusi ryšių tarp žmonių, nutirpus ledui redakcija leidžiasi į lytėjimo kelionę per miesto paviršius. Slinkdami per gatves nusprendėme jums ir sau įrodyti, kad faktūra nėra tik tai, ką matome, – tai net labiau jausmas.

Faktūra – ir mokslas, kai žvelgi giliau nei paviršius, ir geopolitika, jei pasigilini, iš kur atkeliavo ta plytelė po tavo kojomis. Tai savotiškas urbanistinis parašas, jei mąstome apie modernistinius fasadus ar stiklo blokelių geometriją.

Pirmajame šio pavasario numeryje Kaunas atsiveria per drąsų architekto Gintauto Natkevičiaus matymą, per apgaulingą menininko Jaakovo Blumo žaidimą materija ir per mokslinius polimerus, kurie laboratorijose virsta mūsų šalies saugumo tinklu. Nusigavę į Babtus domimės, kaip kanklių meistrui skamba medžio rievė, o sugrįžę į Savanorių prospektą klausiame, kodėl neregiui ir vienas taškas – visas pasaulis.

Galiausiai suprantame, kad miestas yra sukonstruotas ne tik iš brėžinių ir statinių, bet ir iš mūsų gebėjimo suteikti faktūrai prasmę – nuo riedulių, įspraustų į naująjį Laisvės alėjos granitą, iki Garliavoje virinamų pasaulinio lygio plieno nėrinių.

ŽIŪRĖK PO KOJOM

GUNARS BAKŠEJEVS A. ALEKSANDRAVIČIAUS NUOTR.

Idėja šiam tekstui atskilo nuo ledo luito, sukausčiusio mano laiptinės prieigas. Vasario pabaigoje, kiek pakilus termometro stulpeliui, nusprendžiau išsivaduoti nuo kasdienės baimės šuns pavedžiojimą baigti traumatologiniame ir griebiausi įrankio keistu pavadinimu – skaldyklė.

Kiek pamojavęs (jausmas geras, beveik kaip irklavimas) išvydau seniai regėtą vaizdą – šaligatvio plyteles. Staiga supratau, kad ši žiauriai graži žeima iš manęs buvo atėmusi mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą – žiūrėti po kojomis.

Tokio mano mikrovisatą dengiančio ledo-sniego-purvo sluoksnio kaip

šiemet mano žandai nepamena nuo ankstyvos vaikystės, kai apkūtotas juodais sintetiniais kailinukais

būdavau rogėmis vežamas į darželį. Supratau, kad visgi skirtingo amžiaus, faktūros, estetikos dangos yra svarbus miesto pažinimo ir pajautimo elementas. Šiame tekste pabandžiau sukloti man geriausiai pažįstamo Kauno centro dangų raidą – ir nurodyti, kur kokių istorinių sluoksnių dar galime patirti. Nesu specialistas, tik šį miestą pamilęs atvykėlis, tad atleiskite, jei į kai kuriuos istorinius faktus, kuriuos aptikau skaitinėdamas Mindaugo Balkaus, Arvydo Pakštalio ir kitų Kauno istorijos tyrinėtojų tekstus, pažiūrėsiu pernelyg poetiškai.

Laisvė alėjai

Nors dabartinį vardą ir pareigas

Laisvės alėja gavo tik 1919 m. vasarį, jos ašis pelkėtas ir miškingas Kauno pakraščio žemes drąsiai perskrodė dar XIX. viduryje. Iki tol miesto gyvenimas virė (tiksliau, murkdėsi) dabartiniame Senamiestyje, kuriame akmenimis grįstos buvo tik Rotušės aikštė ir dabartinė Birštono gatvė, žymėjusi miesto pabaigą. Pėsti ir ratuoti dalinosi ta pačia purvo ir dulkių koše, nuo kurios skystesniems reikalams nebuvo kur nubėgti. Čia priminsiu, kad miesto kanalizacija Kaune radosi tik jau gerokai įsibėgėjus Pirmajai Respublikai, 1929 metais…

Taigi 1847-ieji. Jau keletą metų Kaunas – Rusijos imperijos šiaurės vakaruose įkurtos gubernijos centras. Pirmuoju gubernatoriumi tapo anoks Ivanas Kalkatinas, kuriam valdant dabartiniame Perkūno name įsteigtas teatras ir patvirtintas miesto planas. Šiame plane – ir

vieta būsimajai Laisvės alėjai, tiesa, kol kas – caro sosto įpėdinio Nikolajaus prospektui. Planas nebuvo kažkuo itin kūrybiškas ar kaunietiškas (labiau odesietiškas, adaptuotas daugeliui imperijos miestų), bet jis lėmė Kauno kryptinę logiką, kuria vadovaujamės jau per 150 metų.

Beje, Kauno gubernatoriai keitėsi itin dažnai, ir kiekvienam galima priskirti vis kitą Kauno urbanistinio progreso laiptelį. Pavyzdžiui, 1890–1896 m. dab. Istorinėje Prezidentūroje rezidavęs Nikolajus Klingenbergas „kaltas“ dėl konkės, arklinio tramvajaus, be kurios paliekamo kvapo vaizdingų apipasakojimų vis dar neapsieina nei viena ekskursija po Laisvės alėją. Dažnoje jų paminimos ir buvusios kapinės toje vietoje, kur dabar Miesto sodas, skveras priešais Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Vaikštinėjame ant protėvių kaulų – kaip ir visas likęs pasaulis.

Paslaptingasis meksfaltas

„Prospektas“ – titulas garbingas, bet kol naujoji gatvė – dvi eismo juostos, atskirtos bedarbių susodinta medžių juosta – jį priaugo, turėjo praeiti šiek tiek laiko. Iki pat tarpukario čia neiškilo aukštesnių ir įmantresnių pastatų, su keletu išimčių – tarp jų ir Soboras, dab. Šv. arkangelo Mykolo įgulos bažnyčia.

Juk baigiantis XIX a. Kauną nuspręsta įtvirtinti, o tvirtove apsupus patogiau saugoti mažaaukščius pastatėlius, nei dangoraižius.

Pirmojo pasaulinio karo metais

Kaune šeimininkavo vokiečiai, o nauja valdžia dažnai tvarką pradeda būtent nuo gatvių pavadinimų.

Taip Nikolajaus prospektas virto Kaiser-Wilhelm-Strasse, kuria toliau riedėjo konkė, o šaligatviai buvo lentiniai.

O tada atėjo aukso amžius –žinoma, laikinai, juk visi tikėjosi tuojau pat atgauti Vilnių. Pirmajam atkurtos valstybės gimtadieniui štrasė pervadinta į Laisvės alėją. Imtasi ją modernizuoti. Jei kiekvieną sykį, kai kas nors bandė pataisyti mano pavartotą terminą „meksfaltas“ į „asfaltą“, būčiau gavęs eurą, turėčiau jau kokius penkis. Juokas juokais, bet atrodo, kad šis tarpukario artefaktas vertas didesnio istorijos mylėtojų dėmesio. To meto spaudoje teigta, kad jis

buvo lygus iki spindesio ir apskritai sumodernino laikinosios sostinės gatvių išvaizdą.

Sutapimas ar ne, bet būtent 1929-aisiais, kai miestas tapo kanalizuotas, o burmistru jau aštuonetą metų darbavosi stropusis Jonas Vileišis, Laisvės alėja nustojo važinėti konkė. Ta pačia proga alėja ir išasfaltuota, kaip ir daug kitų miesto gatvių, –pasakojama, kad dukart per dieną būdavo plaunama. Šaligatviai tapo cementiniais.

Ar danga – paveldas?

Automobiliai ir viešasis transportas iš liepų bulvaro išprašyti po 1977–1982 m. vykusios Laisvės alėjos rekonstrukcijos, kurios projektą parengė Alfredas Paulauskas ir Vanda Paleckienė. Sakoma, tai buvo viena pirmųjų pėsčiųjų zonų sąjungoje.

Jei to mano vis minimo konkės keliamo kvapo ir fizinių arklių suvenyrų tikrai niekas iš dabartinių kauniečių nepamena, tai bene kiekvienas prisimena masyvias betonines stačiakampes plyteles, lyg domino užpildžiusias pėsčiųjų oaze virtusią Laisvės alėją (taip, nors trumpam gavusi kraugerio Stalino prospekto vardą, po jo mirties vėl tapo Laisvės alėja). Dar ne taip seniai šios faktūros „likutis“ buvo randamas alėjos pradžioje, nuo pagrindinio bulvaro atkirstoje Vytauto prospekto, bet ir ši atkarpa jau renovuota, o tvirtos progreso rankos pergalė prieš paveldą įtvirtinta ten įsmeigiant policijai dedikuotą obeliską.

Tiesa, vos kirtus gatvę ir dar nepriėjus Soboro galima atrasti XIX a. menantį netašytų akmenų grindinio lopelį, įspraustą tarp granitinių trinkelių. Jis atrastas pradėjus kapitalinį atkarpos remontą, o dabar paliktas ateities kartoms pasigrožėti. Tad jei nuo Vytauto parko į barą Laisvės alėjoje skuosite su aukštakulniais, atsargiai, kad nepaliktumėte rieduliuose įstrigusio kulniuko. Sako, tie akmenys, kurie atliko rengiant istorinį inkliuzą, ilsisi S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Netikrinau.

Bet šis skirsnis – apie dingusį sovietinį sluoksnį. Nors… gal ir ne viskas prarasta. Betoniniai stačiakampiai sudalyvavo 2017 m. vykusioje 11-ojoje Kauno bienalėje „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybė“, kuruotoje Paulinos Pukytės. Žinoma, ne patys. Iki šiol aptariamoje bienalėje kūrinį „Laisvės alėja. 2017“ pristatė iš Kauno kilęs menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Dainius Liškevičius. Negaliu nepritarti kūrinio anotacijai: „Šis grindinys, suteikęs pagrindinei miesto gatvei tik jai būdingą veidą, nors ir atsirado sovietų okupacijos metais, o gal kaip tik dėl to, daugeliui to meto Kauno gyventojų ir svečių neatsiejamai susijungė su pačia Laisvės alėja kaip laisvės idėjos ir tam tikrų „nepriklausomo“ gyvenimo apraiškų, įskaitant ir 1972 m. jaunimo protestus Kaune, simboliu, „atvedusiu“ iki Lietuvos nepriklausomybės.“

Bienalės rengėjai tuomet klausė –ar paprastos grindinio plytelės, sutarus, kad jos yra kultūros paveldas, gali virsti paminklu? Ar jų vieta turėtų būti muziejuje, ar visgi gatvėje? Atsakymą padiktavo laikas – alėjoje trepsime jau nauja danga, o senosios pavyzdys iš tiesų rado vietą Kauno miesto muziejaus Rotušės ekspozicijoje, režisuotoje Karolio Kaupinio.

Linkėjimai iš Kinijos

Dabartinė Laisvės alėja, išklota iš Kinijos atvežtomis granitinėmis plytelėmis, tam tikra prasme įkūnija Lietuvos vertybines dvejones. Turiu galvoje vis kylantį klausimą – tai pakeliui mums su Kinija, ar visgi

labiau su Taivanu? Yra ir daugiau niuansų. Pasidomėjęs aptikau, kad didžiuma kiniško granito gaminama iš Sindziango provincijos akmens. Beveik pusė Sindziango gyventojų – uigūrai.

Akyli miestiečiai vis nufotografuoja pavojingai iškilusį smailų naujojo granito plytelės kampą ar užklupus smarkesniam lietui šapais ir lapais besikemšančius griovelius, daug siauresnius nei iki rekonstrukcijos. Greičiausiai skildavo ir lūždavo ir anos plytelės, tik… mobiliųjų telefonų kauniečiai neturėjo, o ir skųstis nebuvo kam. Dabar esame laisvi tai daryti ir drauge palaikyti tvarką mieste.

Bet grįžkime prie paveldo ir naujos dangos dialogo su istorija klausimų. Kiniškas granitas pagarbiai apglėbė Roberto Antinio sukurtą memorialą Romui Kalantai, bet… susidūrimo su ateitimi neatlaikė kavinės „Tulpė“ plytelės.

Šeši stačiakampiai „atvirukai“, liudiję ne vieną dešimtmetį šalia siautusios bohemos atminimą, įmontuoti į dar nerenovuotą grindinį. Įdomu, kad Laisvės alėją sudalinus įžambiai, rombais tapusios plytelės į naująjį grindinį įdėtos. Tačiau po kiek laiko… dingo. Pasirodo, buvo per slidžios ir todėl pavojingos. Visgi slidžių intarpų yra ir tarptautiniu mastu už dizaino sprendimus apdovanotoje Vienybės aikštėje – galbūt radus techninį sprendimą būtų galima ir „Tulpės“ atminimą sugrąžinti į vietą, ir Vienybės a. skubėtojus apsaugoti?

Čia duosiu puikų tos pačios Kauno bienalės palikimo pavyzdį – laiptuose į Kauno paveikslų galeriją įmūrytas kūrinys „Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“, kurio autorius – jau miręs italų menininkas Alberto Garutti. Nebesuskaičiuosi, kiek pažinčių užsimezgė stabtelėjus prie šios plytelės.

Jei grindinys prabiltų

Nors memorialines lentas esame įpratę kabinti ant sienų, o galvą turistaudami kelti aukštai, visgi nuleisti akis – taip pat labai prasminga. Ne tik dėl to, kad neužkliūtum ir naujo bato, kurių alėja iki atsidarant „Akropoliui“ buvo pravardžiuojama Laisvė, nesusiplėšytum. Žvyras, rieduliai, protėvių kaulai, kadaise užkasti lobiai, meksfaltas, betonas ir granitas – žengdamas žingsnį gal ir nematai, bet jauti į akmenį organiškai įsipynusią istoriją ir supranti –praeitis, kad ir renovuojama, šlifuojama, gludinama, nesutinka pasiduoti užmarščiai. Nors ir išblaškyta fragmentais, ji čia pat. Žiūrėk po kojom.

PALIESTI KULTŪRĄ, IŠGIRSTI KNYGĄ IŠ

GABIJA BARIŠAUSKAITĖ

GRETOS ŠČELIOKAITĖS NUOTR.

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Šiais metais 60-metį mininti, greta vadinamosios

Aklųjų ir silpnaregių sankryžos Savanorių prospekte įsikūrusi institucija vis dar nėra gerai pažįstama Kauno gyventojui. Ilgus metus buvusi Lietuvos aklųjų biblioteka 2023 metais pakeitė pavadinimą į Lietuvos audiosensorinę biblioteką (LAB), akcentuojant atvirumą ir platesnę skaitytojų auditoriją, kuriai įprastai spausdintas tekstas tampa iššūkiu ne vien dėl regos negalios.

Per požeminę perėją, kurios projektavimo ir statybos darbus, beje, kadaise inicijavo Lietuvos aklųjų draugija (dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga), atskubėjau į atsinaujinusią bibliotekos erdvę, kur manęs laukė LAB atstovės Kauno regionui Gintarė Navakauskaitė ir Greta Ščeliokaitė bei lankytojas Simonas Kriaučiūnas. Paklaustos, ar dažnai žmonėms reikia aiškinti, kokia čia biblioteka, pašnekovės nedvejodamos linkteli. Gintarė ir Greta pažymi, kad kai kuriems daug aiškiau pasidaro priminus senąjį pavadinimą.

Prieš kelerius metus pranešime spaudai LAB direktorė Inga Davidonienė, kalbėdama apie pavadinimo keitimą, sakė: „Ankstesnis mūsų bibliotekos pavadinimas akcentavo negalią ir atskirtį, o tai – įtraukties tendencijų neatitinkantis požiūris. Kai pavadinimas kalba apie konkrečią auditoriją, sunku įrodyti, kad paslaugos čia teikiamos ir kitiems, negalintiems skaityti įprasto teksto.“

„Būtent senasis pavadinimas sudarė įspūdį, kad aptarnaujame tik regėjimo negalią turinčius žmones, nors mūsų auditorija daug platesnė“, – teigia Gintarė. Abi pašnekovės sako, kad pasikeitęs bibliotekos pavadinimas pirmiausia akcentuoja prieinamų formatų leidinius: garsines, Brailio rašto, EPUB ir kt. knygas, bet tai nereiškia, kad čia lankosi tik įprastai spausdinto teksto skaityti ne(be)galintys žmonės. „Biblioteka atvira visiems, kuriems pas mus jauku ir kuriuos domina mūsų siūlomi renginiai. Stengiamės, kad ši biblioteka nebūtų uždara erdvė, ir pastebime, kaip lankytojų ratas plečiasi.“

Skaitytojas Simonas bibliotekoje lankosi nuo 2008 metų, ir po nedidelės pertraukos į ją sugrįžęs pastebėjo pokytį: biblioteka atsinaujinusi, smagu sutikti jaunus, smalsius, paslaugius žmones, darbuotojos visada padeda išsirinkti literatūrą, o labiausiai sugrįžti paskatino nauji renginiai. Apie bibliotekos siūlomas veiklas paklaustos Greta ir Gintarė nusijuokė: „Lengviau būtų pasakyti, ko nedarome.“

Iš tiesų veiklų spektras griauna dažno susidarytą stereotipinį bibliotekininko darbo įvaizdį. Žinoma, pagrindinė paslauga – knygų išdavimas. Kita svarbi paslauga – mokymai naudotis LAB sukurta virtualia biblioteka ELVIS, kurioje – jau beveik 16 tūkst. leidinių prieinamais formatais. Taip pat darbuotojos organizuoja kultūrinius, medijų ir informacinio raštingumo tobulinimo renginius, veda įvairias, tiek visuomenės švietimo, tiek tikslinei auditorijai skirtas edukacijas. Šios paslaugos teikiamos ir kultūriniai renginiai vyksta visame Kauno regione, kuriame išsibarstę daugiau nei pusšimtis bibliotekos partnerių: Aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialai, socialinių paslaugų įstaigos, negalios bendruomenės, mokyklos ir kt.

Pašnekovės pastebi didelį literatūrinių renginių poreikį – iš Gintarės skaitytojų klubo išaugo literatūrinės paskaitos, kuriose pristatomi šiuolaikiniai ar mažiau žinomi, primiršti autoriai, o kad skaitytojai neliktų be klubo, Greta perėmė jį į savo rankas. Kultūrinė ir šviečiamoji, tolerancijos ugdymo dalis – tarsi nematoma šios bibliotekos misija. „Mes orientuojamės ne tik į žmogų, kuris turi negalią,

bet ir į tai, kad jis yra visuomenės dalis, turime griauti mitus ir ugdyti supratimą“, – pabrėžia Greta. Bibliotekos išskirtinumą akcentuoja ir lankytojas Simonas, anot jo, ši įstaiga skleidžia kitokią pasaulėžiūrą ir supratingumą.

Dažnai, kalbėdami apie kultūros prieinamumą, akcentuojame rampas ir keltuvus, padėsiančius žmonėms su negalia patekti į renginį, tačiau šios bibliotekos skaitytojams tai pirmiausia galimybė skaityti. „Kultūra į namus“ – taip galima įvardyti Audiosensorinės bibliotekos paslaugą, kai Brailio ar garsinės knygos atvežamos tiesiai skaitytojams į namus. Viena iš tokių skaitytojų – telefonu pakalbinta Rasa, Brailio ir garsines knygas skaitanti nuo pirmos klasės. Šios bibliotekos paslaugomis naudojasi tiek, kiek šiai bibliotekai metų, nes kitur garsinių knygų tiesiog nebūdavo. Paklausta apie atvežimo į namus paslaugą, atsako, kad kitaip negalėtų skaityti, nes galimybės pačiai nuvažiuoti, deja, nėra.

Šiomis paslaugomis besinaudojanti skaitytoja Lina su biblioteka ir Brailio raštu susipažino dar mokykloje ir iki

šiol prisimena paauglystėje perskaitytą Brailio knygą – Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“. Kaip ir Rasa, ji akcentuoja bibliotekos suteikiamą galimybę skaityti – kitaip būtų labai sudėtinga gauti knygas. Vis labiau populiarėjant garsinėms knygoms, kyla klausimas, kokį formatą maloniau renkasi regėjimo negalią turintis skaitytojas. Abi pašnekovės sutinka, kad Brailio raštu joms skaityti maloniau ir be šių knygų jos neįsivaizduoja savo gyvenimo: tai pojūtis

rankose, buvimas su savimi, visas dėmesys tik knygai. Garsinės knygos gali būti fonu veikiant ką nors kita, o Brailio knyga reikalauja būti su ja. Bibliotekos darbuotojos svarsto, kad tikriausiai todėl jaunesni neregiai, kurių kasdienybė yra gana aktyvi, vis rečiau renkasi skaityti Brailio raštu.

Audiosensorinėje bibliotekoje susitinkama ne tik su knygomis, bet ir su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, Rasa neretai dalyvauja Kauno regione, Prienų LASS filiale, organizuojamose kultūrinėse veiklose. „Lengva užsidaryti namuose, kai turi negalią, –sako Simonas. – Todėl vieta, kurioje jautiesi laukiamas ir suprastas, tampa daugiau nei kultūros įstaiga – ji leidžia būti bendruomenės dalimi.“

Lankytojų teigimu, bibliotekos renginiai praplečia akiratį, leidžia susipažinti su nauja literatūra, o svarbiausia – priartina prie kultūros taip, kad nelieka atskirties ir vienišumo jausmo. Greta ir Gintarė lankytojus apibūdina kaip smalsius, kartais reiklius, intelektualius, bet svarbiausia – nuoširdžius. Tai žmonės, kurie domisi, diskutuoja, dalijasi idėjomis ir dažnai patys formuoja bibliotekos veiklų spektrą. Darbuotojos pabrėžia, kad ši vieta svarbi visam Kaunui. Biblioteka griauna nematomas sienas tarp negalią turinčių žmonių ir likusios visuomenės. Vis dažniau ir kitos kultūros įstaigos į LAB kreipiasi konsultacijų, kaip pritaikyti patalpas, kaip informuoti, kaip pasirūpinti, kad negalią turintis lankytojas atvykęs jaustųsi savarankiškai ir komfortiškai. Taip ši įstaiga ne tik savo viduje, bet ir kitapus sienų formuoja šiuolaikinį požiūrį į negalią.

Lankytojų teigimu, bibliotekos renginiai praplečia akiratį, leidžia susipažinti su nauja literatūra, o svarbiausia – priartina prie kultūros taip, kad nelieka atskirties ir vienišumo jausmo. Greta ir Gintarė lankytojus apibūdina kaip smalsius, kartais reiklius, intelektualius, bet svarbiausia – nuoširdžius. Tai žmonės, kurie domisi, diskutuoja, dalijasi idėjomis ir dažnai patys formuoja bibliotekos veiklų spektrą. Darbuotojos pabrėžia, kad ši vieta svarbi visam Kaunui. Biblioteka griauna nematomas sienas tarp negalią turinčių žmonių ir likusios visuomenės. Vis dažniau ir kitos kultūros įstaigos į LAB kreipiasi konsultacijų, kaip pritaikyti patalpas, kaip informuoti, kaip pasirūpinti, kad negalią turintis lankytojas atvykęs jaustųsi savarankiškai ir komfortiškai. Taip ši įstaiga ne tik savo viduje, bet ir kitapus sienų formuoja šiuolaikinį požiūrį į negalią.

Plačiau žinią biblioteka skleidžia ir dalyvaudama miesto kultūriniame gyvenime – jau trečius metus įsitraukia į festivalio „Kauno literatūros savaitė“ Bičiulių programą, šeštadieninėje „Knygų laisvėje“ pristato Skaitymo patirčių instaliaciją. Festivalio lankytojai

gali išgirsti, kaip skirtingai skamba garsinės knygos, paliesti Brailio tekstą, sužinoti apie garsinių knygų platformą ELVIS ir EPUB formatą. Be to, LAB organizuoja didžiausią disleksijos pažinimo mėnesio renginį – „Neskaitymo festivalį“, kuris šiemet spalį vyks Kaune.

Mieste, kuriame kultūrinis gyvenimas pulsuoja festivaliais, renginiais, parodomis, ši biblioteka veikia tyliau, tačiau būtent jos tylus darbas keičia kultūros faktūrą. „Kiekvieną kartą, atėjus, nors už lango nėra saulės, čia viduje ji spinduliuoja“, –sako Simonas. Galbūt šią vidinę šviesą Audiosensorinė biblioteka ir dovanoja miestui – ne tik prieinamų formatų knygas, bet ir erdvę, kurioje kultūra tampa patiriama ir prieinama.

STIPRINANT LIETUVOS AUDINĮ

KOTRYNA LENKAUSKAITĖ

Miesto faktūras lemia įvairūs medžiagų mišiniai: dirbtiniai ir natūralūs, brangūs ir pigūs, randami kiekvienoje virtuvėje ar tik laboratorijų mėgintuvėliuose. O kur dar patys miestiečiai, suregzti iš gyvų audinių, išsitepę aliejais ir kremais, įkrauti energijomis, – žmoguje vien medžiagos.

Tačiau po pokalbio su Kauno technologijos universiteto tyrėjomis dr. Virginija Jankauskaite ir Ugne Zasčiurinskaite paaiškėja, kad ir medžiagose apstu žmogaus. Aptarėme naujausius jų vykdomus medžiagų mokslo tyrimus, vyraujančias temų tendencijas ir funkcines ypatybes, kuriomis Kauno mokslininkai jau šiandien gali pagerinti mus supančias faktūras.

Virginija Jankauskaitė – profesorė, ilgametė mokslininkė ir KTU dėstytoja. Ugnė Zasčiurinskaitė – šviežiai gamybos inžinerijos magistro diplomą įgijusi pramoninio dizaino inžinierė. Nors natūraliai norėjosi aprašyti mokytojos-mokinės dinamiką, tarp pašnekovių ji nejuntama – Virginija teigia, kad šiandieniniai studentai, priešingai nei anksčiau, nuo ankstyvų metų įsitraukia į mokslinę veiklą, geba patys susikonstruoti tyrimams reikalingus įrankius.

Tyrėjų specializacija – polimerai (medžiagos vienetai, sudaryti iš pasikartojančių struktūrų). Sudėtingiau –daugiafunkcių polimerinių sistemų kūrimas, cheminis ir struktūrinis modifikavimas. O paprasčiau –polimero perkūrimas, jo paviršiaus, struktūros, kompozicijos pakeitimas, norint suteikti jam naują elgseną, naujas funkcines savybes. Daugiausia mokslininkės dirba su polimeriniais nanokompozitais, o pastaruoju metu yra susitelkusios į biopolimerų –keratino ir kolageno – kompozicijų kūrimą, jų pritaikymą elektrinio verpimo procesui.

Mokslo tyrimų tendencijos

Mokslinį darbą universitete dažniausiai formuoja tuo metu prieinamos finansavimo priemonės, tad ir temos tyrimams priklauso nuo tuo metu pasaulyje karštų klausimų. Tvarumas ir ekologija Europos Sąjungoje šiandien yra pagrindinis prioritetas –tad aktyviai finansuojami moksliniai projektai, susiję su atliekų perdirbimu, gyvavimo ciklo pratęsimu, energijos sąnaudų mažinimu.

Vienas iš naujausių Virginijos ir tarptautinės komandos tyrimų, kurio dalimi tapo ir Ugnės magistro darbas, – elektrinio verpimo

technologijos (neaustinių medžiagų iš labai plonų gijų gavimo būdas) panaudojimas keratino ir kolageno dangų formavimui, tiek biomedicinos tikslais, tai yra žaizdų gydymui, tiek kosmetinių kaukių kūrimui. Kolagenas yra gaunamas iš mėsos, žuvies pramonės, o keratinas – iš vilnos atliekų, tad ši tema apima taip pat ir antrinę žaliavų panaudą.

Kitose Virginijos tyrimų temose taip pat matome ekologinius klausimus: nuo sidabro nanodalelių, skirtų modifikuoti kompozicijas ir suteikti joms stiprias antibakterines, antioksidacines, priešvėžines ir kitas savybes, biosintezės, iki bioplastikų panaudojimo. Mokslininkė patikslina, kad polimerų srityje šiandien jau labiau akcentuojamas ne turimų medžiagų perdirbimas, o inovatyvių medžiagų, kurios būtų lengvai suyrančios ir neterštų gamtos, vandens šaltinių ar dirvožemio, kūrimas.

Žmonių kuriamos medžiagos žmonėms

Jei nuo tvarumo temos jau norisi vartyti akis, skubu pabrėžti, kad mokslininkių temas diktuoja toli gražu ne vien paklusimas pasaulinėms tendencijoms.

Virginija (poetiškai, bet iš tiesų –pagrįstai) teigia: „Medžiagos neegzistuoja be žmogaus. Jos konstruojamos galvojant apie vartotojo pojūčius: komfortą, saugumą, sveikatą, taršos poveikį po jų panaudojimo.“ Tarp šiandieninių inovatyvių medžiagų, mokslininkės žodžiais, mąstančių kartu su žmogumi – nuo išmaniosios tekstilės, gebančios registruoti gyvybinius parametrus ir pateikti informaciją, iki paviršių, kurie atstumia purvą, suteikia antibakterines ir gydomąsias savybes.

Ugnė prisimena: studijų metu akcentuota frazė, jog inžinierių tikslas yra pagerinti žmonių gyvenimą, parodė kryptį ir baigiamiesiems projektams. Bakalauro darbe ji kūrė žaizdų gydymui skirto aparato konceptą, o magistro studijose nuo produkto dizaino pasuko prie pačių gydomųjų medžiagų inžinerijos: tyrėja plačiau pasižiūrėjo į dangas žaizdų gydymui ir iš triušio

kolageno bei vaistažolių ekstraktų formavo neaustines kosmetines veido kaukes, kurios gydo aknę ir nepalieka taršių atliekų.

Kaip kaunietiška (pasiduodu stereotipui) – žaizdų gydymas ir veido gražinimas čia taip pat netoli vienas nuo kito, kaip ir kavenskame kultūros sluoksnyje.

Negyvos E.coli bakterijos ant antibakterinės dangos: 2D (viršuje ) ir 3D (apačioje) vaizdai, gauti atominių jėgų mikroskopu (AFM)

Lietuvos audinio atsparumas Nuo pagalbos vienam žmogui perėjome iki visos šalies (savos ar kaimyninės) gelbėjimo. Karas Ukrainoje ir geopolitinė būklė šiandien kviečia permąstyti bene kiekvienos pramonės ar profesijos prisitaikymą ekstremaliomis sąlygomis ir ieškoti naujų naudojimo būdų turimoms technologijoms (prisiminiau duonos maišelius uždarančias vielutes, Covid-19 pandemijos metu panaudotas skubioje apsauginių veido kaukių gamyboje). Tad kaip Lietuvoje kuriamos medžiagų inovacijos galėtų pasitarnauti stiprinant šalies atsparumą?

„Kai kalbame apie saugumą ir gynybos technologijas, dažnai girdime apie dronus, šarvus, automatus, kulkas, energijos kaupimą, tačiau visų šių elementų pagrindas yra medžiagos“, –teigia V. Jankauskaitė. Mokslininkės teigimu, polimerinėmis konstrukcijomis galima pakeisti įprastas karinės pramonės medžiagas, ypač metalą, taip palengvinant ir sustiprinant konstrukcijas, sumažinant pačius gaminius. Kaip siektiną pavyzdį profesorė pateikia „Boeing 787 Dreamliner“ lėktuvą – bene pusę visų korpuso ir vidinių detalių sudaro plastiko kompozitai, tad dėl savo lengvumo jis sunaudoja mažiau degalų, išmeta į orą mažiau anglies dvideginio, skleidžia mažiau triukšmo.

Kauniečių mokslinių tyrimų rezultatai tikrai leidžia tikėti mūsų šalies gynybinio sluoksnio stiprumu. Vienas iš pavyzdžių – apsauginės dangos, galinčios padidinti atsparumą aplinkos poveikiui (taikos metu – pratęsti bendrą gaminio ilgaamžiškumą, karo metu – padidinti atsparumą korozijai) bei suteikti nedegumo savybių. Arba biomedicininės medžiagos greitesniam traumų gydymui pasitelkiant biopolimerus – abi tyrėjos dirbo komandoje, kuriančioje žaizdų tvarsčius su aktyviomis biomedžiagomis, kurios

pagerina ne tik gijimą, bet ir apsaugo nuo žaizdų užteršimo, komplikacijų.

O kur dar energetikos sritis – pašnekovių teigimu, už mobiliųjų telefonų revoliuciją nuo didžiulių aparatų iki kompaktiškų plokštelių didele dalimi turėtume būti dėkingi būtent polimerinių medžiagų mokslui.

Paklausus, ar šie išradimai, prireikus, būtų paruošti keliauti tiesiai į gamybos linijas, Virginija teigia, kad dažniausiai tokie tyrimai susiduria su žaliavų gavimo problema.

„Mes galime gauti gerus rezultatus panaudodami tam tikras medžiagas, bet kaip tas inovatyvias medžiagas gauti dideliais kiekiais?“

Taigi, nepaisant kelių silpnesnių gijų, pokalbis įtvirtina saugumo jausmą: Kauno mokslininkai savo laboratorijose iš tiesų verpia šalies apsauginius tinklus, audžia pasaulyje pripažintas idėjas, rezga ateities pasiekimus.

Ir kaip norisi ištrinti vis dar gają tiksliųjų mokslų ir kūrybos atskirtį. Paklausus pašnekovių apie tai, kas jų darbuose kelia džiaugsmą ir skatina toliau smalsiai domėtis, Ugnė pamini ne visada lengvą eksperimentų kelią: „Būna periodų, kai visi bandymai nesiseka, tačiau įvykus esminiam proveržiui, radus tinkamą sprendimą – tas net nedidelis sėkmingas rezultatas veda į priekį.“

O Virginijos atsakymui prireiks dar geresnio mikroskopo: „Mane taip žavi, kad mažytis, gal nanometrinio dydžio cheminis pakeitimas gali pakeisti visos sistemos elgseną. Motyvuoja šitas nepaprastas ryšys tarp struktūros, paviršiaus ir funkcijos.“

Galbūt, kalbant apie miesto ar valstybės audinį, kiekvienam vertėtų matyti save kaip didelės konstrukcijos dalį, galinčią prisidėti prie visos sistemos pokyčio?

IŠ GARLIAVOS –Į LUVRĄ

KOTRYNA LINGIENĖ

„Sveiki, gal bus įdomu“, – praėjusiais metais į redakcijos pašto dėžutę įkrito lakoniškas laiškas su prisegta fotografija. Joje – lyg metaliniai nėriniai, lyg gotikinė bažnyčia, lyg… traktorius? Įdomu. Pora patikslinimų, ir mūsų puslapiuose anksčiau šmėžavęs kino industrijos profesionalas diktuoja telefono numerį. Suku. „Taip, įspėjo. Gerai, tinka antradienį. Iki.“

Antradienį palikdami Kauno teritoriją, įkyriai sningant, su fotografu Donatu juokaujame, kad istorijos tyko netikėčiausiose vietose, bet šiuo atveju galėtų ir arčiau centro palūkuriuoti. Susiginčijame, kodėl važiuojame į metalo įmonę, kurios pavadinimas skamba kaip anglis –„Karbonas“. Štai ir Garliava! Įsukame į industrinį kvartalą ir jau iš tolo matome kelionės tikslą – gamybinį pastatą, kurio fasadas dekoruotas metalu. Netrukus jau gyvai sveikinamės su vienu iš įmonės savininkų Gintautu Jatuliu. Jis viso vizito metu chroniškai kuklinasi ir nevengia ironizuoti.

Ausims apsipratus su monotonišku gamyklos įrenginių gausmu, ateina eilė šoką patirti akims. Prieš jas – betonvežio būgnas, tiksliau, jo formos skulptūra iš jau fotografijose matytų plieno „nėrinių“. Tai – mūsų vizito priežastis. Čia, Kauno pašonėje, pagal tatuiruotėmis ant kiaulių odos visame pasaulyje išgarsėjusio šiuolaikinio meno kūrėjo Wimo Delvoye brėžinius gimsta darbai, vėliau keliaujantys į tokias vietas kaip Luvro muziejus Paryžiuje ar visko mačiusių turtuolių pilnas Dubajus.

Asų pradėtas verslas

1977-aisiais per Naujuosius pirmąkart į Kauną atvažiavęs Gintautas, išvydęs naujametinę pliurzą ir purvyną, sau tarė: „Mano kojos šitame mieste nebus.“ Kitais metais jis jau čia studijavo, sukūrė šeimą, o vėliau su kolegomis Garliavoje įkūrė gamyklą. Dabar gyvena Kauno rajone, žmonos tėvonijoje. Visai

kaip tas plienas: pradžioje kietas ir nepalenkiamas, bet gyvenimas išlanksto savaip.

Iš Šiaurės Lietuvos kilusio, tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) mašinų gamybą baigusio pašnekovo pirmiausia prašome padėti tašką mūsų debatuose apie anglį ir plieną.

1995-aisiais, pradėjus verslą, įmonė vadinosi „Triasas“, nes buvo trys jos steigėjai, trys asai, bet kartu tai ir geologinis periodas. Po keleto metų kauniečių nerūdijančio plieno veiklą kartu su vardu įsigijo švedai. Teko ieškoti kito pavadinimo: „Kadangi ėjome į gamybą, o ten pagrindas yra juodas, anglinis plienas (carbon steel), pasivadinome „Karbonu“. Be to, karbonas – irgi geologinis periodas, tik jis buvo šiek tiek anksčiau nei triasas.“

Kelias į belgo širdį

Kauniečiai su Wimu Delvoye dirba jau 15 metų. Didžiąją laikotarpio dalį juos saistė konfidencialumo sutartys, todėl jūs apie tai skaitote tik dabar. Belgas „Karboną“ atrado per kitą savo kūrybinę liniją – padangų raižinius. Jo komandoje dirbo lietuvaitė, kuri, prisireikus plieno meistrų, rekomendavo tėvynainius. „Pirmasis darbas ir buvo betono maišyklė – atvažiavo, paklausė, ar galime padaryti, o mes, turėdami lazerį ir kvalifikuotus pjovėjus, nusprendėm – bandom.“ Nuo pirmojo bandymo iki šiandien – apie šimtas kūrinių.

„Wimas yra tikras menininkas, truputį crazy“, – šypsosi Gintautas, prisiminęs, kaip klientą lankė Belgijoje, prisireikus aptarti techninius reikalus. „Nuvežiau lauktuvių šokolado dėžę. Jis sėdėjo su kažkokiomis damomis, šnekėjosi, net neatsisuko. Padėjau šokoladą, sakau: „Paragaukit lietuviško, palyginkit su savo belgišku.“ Jis atsisuko: „O, geras, tikrai!“ Tada jau pradėjom šnekėtis. Jo darbai kabo Luvre, po stikline piramide stovėjo jo 29 metrų aukščio bokštas... Ne kiekvienas lietuvis gali pasigirti, kad jo darbai (ar dalis jų) Luvre kabo“, – lyg ir ironizuoti bando mūsų herojus, bet iš tiesų –ne kiekvienas!

Įsižiūrėjus į nėriniuotą plieno skulptūrą, kyla daug klausimų apie procesą. Gintautas kantriai aiškina: „Menininkas atsiunčia brėžinius, 3D modelį. Mes patys neprojektuojame, tik pritaikome viską savo gamybai. Šis cementvežis susideda iš maždaug 3000 detalių. O pernai pavasarį darėme tokią didelę kriauklę – per 10 000 detalių. Ir visos jos skirtingos! Kartais skiriasi tik minimaliai – jei paimsi ne tą, nebepastatysi. Čia ir yra sudėtingumas“, – iššūkių mastą nusako pašnekovas.

Dar visai neseniai „Karbone“ dirbo apie 70 žmonių, dabar darbuotojų kiek mažiau. Yra specialistų, atėjusių atlikti praktikos ir pasilikusių dirbti keliolikai metų. Nesinori nuvertinti jų darbo – man asmeniškai viskas, kas susiję su mašinų valdymu, atrodo sudėtinga ir pavojinga. Bet ar visi noriai prisideda prie tokių juvelyriško atidumo reikalaujančių iššūkių kaip šiuolaikinio meno kūrėjo idėjų realizavimas?

Yra tokių, kurie iškart sako: „Ne, aš prie šito nelendu, darykit, ką norit.“ O kiti – su malonumu imasi. „Turime komandą, kuri net važiavo į Rumuniją gelbėti situacijos, kai ten naujos kompanijos atstovai nesugebėjo surinkti Wimo suprojektuotos pergolės“, – komišką situaciją prisimena metalistas, kaip pats save vadina Gintautas.

Vanduo pjauna viską

Prieš porą dešimtmečių verslą pradėjusių kauniečių akiratyje

Garliava sušmėžavo atsitiktinai –tiesiog čia rado tinkamas patalpas, vėliau jas išplėtė. Ekskursijos metu apžiūrime didžiausias Lietuvoje vandens pjovimo stakles. Man šokas – pasirodo, vanduo gali perpjauti viską, išskyrus gal tik grūdintą stiklą, nes šis tiesiog sudūžta. Reikalingas vandens slėgis – 4000 atmosferų. Srovės greitis – kaip kulkos. Kad imtų metalą, į vandenį maišomas specialus smėliukas (abrazyvas), kurį įmonė vežasi net iš Australijos, Bangladešo ar kitų egzotinių kraštų. Sužinome, kad tai brangus malonumas.

O iš kur atkeliauja plienas? „Kol nebuvo karo, nemaža dalis aukštos kokybės juodo plieno važiavo iš Ukrainos, iš garsiojo, dabar jau sunaikinto „Azovstal“ fabriko. Iš Rusijos vengdavome pirkti, nes kokybė būdavo abejotina. Lazeriniam pjovimui reikia idealiai lygaus, gero plieno“, – detales atskleidžia Gintautas ir konstatuoja, kad dabar reikalingą žaliavą atsiveža iš Skandinavijos ir kitų Europos šalių.

Rūdžių estetika

Belgiška skulptūra – svarbi „Karbono“ darbotvarkės dalis, bet, žinoma, įmonė turi ir kitų darbų: nuo tokių gyvybiškai svarbių kaip šiukšlių dėžės iki įvairių statybinių elementų. Čia metas aptarti madingą, bet ne

visiems priimtiną rūdžių estetiką, kurią kolegė Monika šiame numeryje aptaria pokalbyje su architektu Gintautu Natkevičiumi.

Tikrai esate matę naujų, bet jau surūdijusių pastatų – kad ir V. Putvinskio gatvėje ar Žaliakalnyje. Dabar žinosite – tai „Corten“, rūdijančio plieno, apdaila. Plienas specialiai nušratuojamas, kad rūdytų vienodai. „Man asmeniškai, jei savo vietoje – gražu. Pavyzdžiui, kolumbariumas Petrašiūnų kapinėse labai gerai atrodo, rūdys vizualiai dera su gamta“, – pastebi Gintautas.

Bet visgi – kodėl būtent metalas, o ne koks nors betonas ar medis? „Metalas yra valdomas, tikslus. Gamyboje mes pratę prie milimetrų tikslumo. Tai materija, kuri reikalauja jėgos, bet leidžia sukurti labai subtilius dalykus“, – argumentais užberia pašnekovas.

Dar užlipame į darbo kabinetą, čia Gintautas pademonstruoja plieninius šachmatus, sukurtus lyg įkvėpus „Karbono“ klientui iš Belgijos. Gal verslo dovana? „Ne, būtų per brangi. Bet prisižiūrėję Wimo darbų, sau pasigaminome“, – pašnekesį baigia į pensiją jau susiruošęs metalistas. O kas tada? Laikas parodys, gal kelionės. Apžiūrinėti po pasaulį pabirusių Garliavoje gamintų skulptūrų? Galbūt, juokiasi.

APDOVANOTAS. GINTAUTAS NATKEVIČIUS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.

Geriausias būdas nieko neveikti – leisti sau be jokio plano klaidžioti gatvėmis, kiekviename žingsnyje atrasti architektūrines formas ir būti atviram bet kam, ką diktuoja neplanuotas maršrutas. Kai kalba pasisuka apie faktūras ir linijas, reikia pripažinti, kad Kaune tikrai turime kuo pasigėrėti. Nuo brutalistinių pastatų, kurie vienu metu ir glosto, ir truputį gąsdina, iki prabangių ir elegantiškų statinių. Įdomu apie miesto formas kalbėtis su architektu, kurio lentynoje – daug reikšmingų darbų ir drąsių sprendimų, pelniusių nacionalinius ir tarptautinius įvertinimus. Tai Gintautas Natkevičius, architektūros studijos „G. Natkevičius ir partneriai“ įkūrėjas ir vadovas, nuolat su komanda dirbantis prie naujų projektų. Leidomės į pokalbį, supažindinusį su dviem labai ryškiomis miesto faktūromis – betonu ir surūdijusiu metalu.

Gintautai, visai neseniai tapote Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu –už nuoseklų indėlį į Lietuvos architektūrą ir šiandienos architektūrinį mąstymą. Ką jums reiškia toks įvertinimas? Visiems menininkams, neišskiriant architektų, malonu gauti apdovanojimus – viską darome dėl kitų, tad grįžtamasis ryšys yra svarbus. Geras jausmas, kai įvertinimas teigiamas, tačiau ne ką mažiau svarbu žinoti nuomones ir tada, kai kažkas nepasiseka. Tikroji architektūros kritika – ne neigiami vertinimai, o argumentuotos mintys – neatsiejama darbinio proceso dalis. Visgi didžiausi kritikai esame patys sau –juk ne visuomet viskas pasiseka, būna, kad ko nors neįvertini, o galbūt klientui pritrūksta ryžto, pinigų ar elementaraus atsparumo prieš visuomenę. Yra pastatų, pro kuriuos praeiname nusukę žvilgsnį – visiems visko pasitaiko.

Šis įvertinimas ne tik asmeninis – aš gi ne vienas dirbu, turime didelę 24 žmonių komandą. Drauge ir visos tos meno premijos, atpažįstamumas –tai dėmesys visai bendruomenei. Ir mes tikrai visi turime kuo pasidžiaugti.

Pradėkime nuo pradžios. Dirbdamas Kaune veikusiame „Komprojekte“ rengėte ir Prienų savivaldybės pastato projektą. Esate sakęs, kad tai nebuvo itin sėkmingas darbas, bet patirtis svarbi. Kaip šiandien žvelgiate į savo pirmuosius projektus? Ar laikas prisiminimus nugludino, o galbūt kaip tik priešingai –išryškino tai, kas buvo tikra ir intuityvu?

„Komprojektas“ – mano pirmoji darbovietė, kurioje daugiausia dirbau su popieriais, bet staiga gavau galimybę

laisvai reikšti mintis ir pagaliau kažką pastatyti, nes apie dešimt metų tik braižiau projektus, kurie vis nuguldavo stalčiuose. Toks įdomus dalykas – atrodo, vis projektuoji, dirbi, tačiau negali patikrinti savo sugebėjimų. 1,2 metro pločio koridorius – kaip čia, gerai ar blogai? Gi nežinai. Ant popieriaus atrodo viskas gerai, o realybėje?

Tuo metu gavome užsakymą iš mano gimtojo Prienų miesto – reikėjo pastatyti pastatą rajono savivaldybei. Tuomet pirmą kartą susidūriau su tokiomis užduotimis, kurios mane žavi iki šiol – ne pats projektas, ne materija, o urbanistų, kitų žmonių įtikinėjimas. Mieste buvo keista sankryža, ir aš visus įtikinau, kad reikia pjauti senus topolius, pakeisti trajektoriją. Tuo metu dar važiavau konsultuotis su a. a.

Algimantu Miškiniu – vienu rimčiausių mūsų urbanistų. Jis pasakė: „Tu jaunas, bet galvoji teisingai, darai teisingai.“ Tai ši patirtis buvo labai svarbi, nes nelabai kas iš mano viršininkų kišosi –sakė, jei nori, susitvarkyk, išspręsk tuos klausimus. Ir per tą savo diplomatiją sugebėjau visus įtikinti. Kai pradėjau projektuoti, mane dar paėmė į karinius mokymus – tai vakarais ateidavau į darbą su rusišku „šineliu“. Pamenu, ilgainiui statybininkai pradėjo darbus –vieni iš vieno galo, kiti – iš kito. Ir kai susitiko ties viduriu, paaiškėjo, kad miesto mero kabinetas išėjo vos dviejų metrų pločio (juokiasi).

Istorija ganėtinai komiška, bet pastatas vis dar stovi. Jis nėra blogas, bet man tai – lyg simbolis, kad architektūra nėra tik brėžinys. Architektas turi gebėti paruošti informaciją taip, kad statybininkas gebėtų suprasti tavo mintį, perskaityti ir viską įgyvendinti, o šalia viso to – dar turi ir įtikinti visuomenę, skeptikus ir net mokslininkus. Visų pirma, reikia nueiti ilgą diplomatijos kelią, o po to – kiek darbo įdėsi, tokį rezultatą ir turėsi.

Esate sakęs, kad architektūroje nėra blogų medžiagų –tik blogi sprendimai. Kaip renkatės medžiagas? Ar dažniau dėmesį kreipiate į faktūras, istorijas, ar gal visgi į konstrukcines ir netikėtas savybes, kurios leidžia sukurti dažnai plika akimi nepastebimus, bet svarbius efektus?

Pasidalinsiu viena pirmųjų frazių, šiek tiek suorientavusių mano, kaip architekto, kompasą. Tuo metu kankinausi prie vieno projekto, norėjau, kad siena būtų iš raudonų plytų, bet dėl negalėjau to padaryti, ir Vytautas

Dičius tarė: „O ko tu pergyveni?

Užklijuok tapetą su kitu vaizdu ir viskas.“ Ir tada, atrodo, lyg kažkas prasimušė manyje – juk teisingai, tu gali naudoti absoliučiai visas medžiagas. Ir kai perlipi tą nusistatymą, ateina supratimas, kad nėra nei blogų spalvų, nei blogų medžiagų – galima daryti iš visko.

O kalbant apie faktūras, atrodo, kad bėgant laikui išsikristalizavo mano

ir viso drauge dirbančio kolektyvo supratimas, kad gražu – tada, kai konstrukcija ir apdaila yra daugmaž tas pats. Taip pas mus ir atsirado betonas – nes tai ir laikanti medžiaga, ir apdaila. Senų fabrikų konversijos projektai yra labai gražūs, nes ten matomos įvairios kolonos, rygeliai, fermos ar grubios betoninės konstrukcijos. Taip, tai konstrukcinės medžiagos, tačiau jos – labai dailios. Dar geriau, jeigu interjere panaudoji kitų kontrastingų medžiagų, nes jos labai gerai tarpusavyje suskamba. Pavyzdžiui, mes su komanda visuomet ieškome tokio santykio – jeigu matome labai gražias metalines kolonas, tai norime jas demonstruoti.

Mūsų suprojektuotuose Krepšinio namuose yra fantastiško grožio metalinės sijos – mes jas specialiai atviras palikome. Pagal mano ir bene viso biuro filosofiją, nereikia naudoti daug medžiagų, kitaip priemonės ir faktūros viena su kita konkuruos. O jeigu jau naudoji kažkokią medžiagą, tuomet turi parodyti jos bruožus.

Ne vienas sako, kad šiandienos kontekstuose betonas dažnai yra lyg tam tikra stiliaus deklaracija, o šalia viso to eina nuolatos pasikartojantys epitetai: „industrinis“, „minimalistinis“ ir „brutalus“. Ar jums betonas yra stilius, o galbūt – tiesiog patogi medžiaga?

Man tai – ir medžiaga, ir konstrukcija kartu. Aišku, dabar yra nemažai interjero dizainerių, kurie naudoja betono paviršių kaip apdailos medžiagą vien dėl to, kad tai tapo madinga. Kartais tai kelia šypseną –gi tuos dalykus reikia suderinti, dirbtinai nenaudosi, kitaip atrodo išties komiškai.

O mes betoną pradėjome naudoti gana anksti – net esame suprojektavę vien betoninių pastatų, dėl kurių vis kildavo triukšmas architektūros bendruomenėje. „Ne, tik ne betonas. Jis baisus, negražus, šiurpus!“ – kartodavo kritikai. O paradoksas toks, kad tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo tokių pastatų, tad didžioji dauguma žmonių buvo tiesiog nusiteikę neigiamai. Bene pirmasis pastatas, kurio išorėje buvo naudojama betono apdaila, atsirado Žvėryne – iki tol visi tik piktinosi. Bet visada taip ir būna –aplinka nepriima, tuomet pripranta ir ima masiškai naudoti. Va ir dabar situacija visiškai persivertė – dažnas dizaineris sako, kad tai gražu. Bet tu pabandyk pats pirmas padaryti.

Esate minėjęs, kad jums gražus rūdintas metalas. Kuo jis jus žavi – ar tai labiau estetinė spalva, netikėta faktūra, ar medžiagos charakteris, leidžiantis žaisti su erdvės pojūčiu?

Mane žavi pati medžiaga, nes jos žmonės prisibijo. Jeigu paklaustumėte praeivių gatvėje, ar betonas, ar surūdijęs metalas, ar juoda spalva jaukūs, – turbūt didžioji dalis atsa-

kytų, kad ne. Bet jų deriniai veikia visai kitaip. Žmonės sako, kad juoda spalva nepatinka, bet jie apsirengę juodai, už lango automobilis – irgi juodas, sėdynės, vairas – juodi. Tas pats galioja ir surūdijusiam metalui. Man labiau patinka ne kortenas, specialiai pagamintas tam, kad surūdytų, bet tas paprastas, neapdirbtas plienas, kuris pradeda rūdyti –dalis lieka juoda, dalis surūdija.

Šiluvos miestelio aikštėje yra šviestuvai, pagaminti iš paprasčiausio, ne tos paskirties metalo. Pirmus kartus tą metalą naudojome gana drąsiai, o vėliau kiek apsiraminome –

Barselonoje pamačiau beprotišką to metalo kiekį, kai tiesiog paprastas plieno lakštas suvirintas ir paliktas. Jis aprūdija, nusitrina.

Ar, pavyzdžiui, cinkuotas plienas –„Herojaus“ mokyklą juo dengėme. Jis labai netvarkingas – jeigu guli ant padėklo, lieka dėmė. Jis gyvas, kaip akvarelė, nesušukuosi ir niekada nepadarysi taip pat. Tas netikėtumo momentas – kai tikėta, bet netikėta – mane labiausiai ir žavi.

Kaune sukūrėte daug išskirtinių pastatų. Pavyzdžiui, ryškusis gyvenamasis namas

Baritonų gatvėje, kur dominuoja vien betonas, – iš tolo aišku, kieno projektuotas. Gintautai, ar nusakytumėte jūsų ir komandos braižą?

Informacinė sklaida pasaulyje yra didžiulė, ir aš nemanau, kad mes labai originalūs. Pavyzdžiui, esame suprojektavę ir pastatę prezidentui namą name Vilniuje, Pūčkoriuose. Vaikščiodamas kažkur Roterdame tiesiog pamačiau stikliniame name seną plytų namelį. Idėjų sklaida yra didžiulė, ne mums vieniems jos ateina į galvą – būtų naivu taip galvoti.

Tad, ko gero, galėtume sakyti, kad mūsų braižas – braižo nebuvimas, nes kiekvienas klientas, vieta ar finansinė situacija padiktuoja visiškai skirtingus sprendimus. Gi nepradėsime tiesiog projektuoti metalinio namo – visuma nulemia, kokiu keliu eisime. Tuolab kad esame suprojektavę nendrinių pastatų, šiaudinių ir skiedrinių – visokiausių. Kiekvienas atvejis yra kitoks.

Savo šeimos butą I. Kanto gatvėje pardavėte Art Deco muziejaus savininkams – Petrui Gaidamavičiui ir Karoliui Baniui. Sklinda gandai, kad ten turėtų atsirasti dar vienas muziejus. Ar lengva architektui paleisti savo paties erdvę? Kol dar nieko konkretaus neįvyko, norėtųsi kalbėti labai santūriai, bet nemeluosiu – kai Petras ir Karolis pasiūlė mums sandorį, nelabai galėjau patikėti. Šiuos žmones labai gerbiu už darbą Lietuvai – jie tikras fenomenas. Tiesa, kiek seniau mudu su žmona buvome pakvietę juos į svečius – tiesiog kaip labai fainus kaimynus. Nujaučiu, kad jie labai nustebo pamatę, jog pas mus nėra nei gabalėlio medžio – vien betonas, metalas ant sienų, plastikinės grindys, visos durys – stiklinės, visi šviestuvai – vienodi, ir daugiau tame bute nieko nėra. Tikiu, kad tai išties paliko įspūdį.

Kadaise, kai viešai pasidalinome savo namų nuotraukomis, pasigirdo garsus kanopų trypimas ir klyksmas: „Kaip taip gali būti? Viskas –tikra nesąmonė, gi virtuvė negali būti bendroje erdvėje, o kur dar šalimais esantis keturių metrų veidrodis?“ Ta reakcija gerąja prasme parodė, kad visi mūsų eksperimentai ir bandymai yra vertingi, praplečia ribas ir nejučia veikia visą

šaukiančią minią. Tai yra pamoka, tik tuo metu žmonės to nesupranta.

Aš, įrenginėdamas tą butą, turėjau minty, kad tai būtų šiek tiek eksperimentas, kad būtų man pačiam įdomu ir kartu šiokia tokia diskusija su visuomene. Pažiūrėsime, kas iš viso to išeis. Karolis su Petru juk mąsto labai plačiai.

Ar turite mėgstamus architektūrinius maršrutus? Galbūt yra vietų kitose miesto erdvėse, o gal net svetur, kurias pamačius vis apima

įkvėpimas?

Vilnius man iš principo nepaprastai gražus. Senamiesčio ir naujamiesčio sandūra – skanu, gyva, net apleisti pastatai prideda papildomą potėpį. Mano nuomone, Lietuvoje sunku su tuo konkuruoti. Aišku, pasaulyje yra man labai rezonuojančių miestų –tarkim, Briugė ar Utrechtas.

Briugėje per Kalėdas jautiesi kaip pasakoje, tarsi persivalgęs saldumynų, – viskas net kiek per tobula, bet gražu. Vilnius to neturi – jis gyvas.

Gaila tik, kad pastaruoju metu, kai dėl plėtros bandoma užkišti visus laisvus tarpelius, miestas labai apsigadino. Man tai tikras nusivylimas, ypač rajonuose šalia senamiesčio.

O Kaunas – tarsi vargšiukas, kuris bene visąlaik buvo neįdomus, bet dabar staiga prisistatė tiltų, naujų objektų, o kur dar stadionas, maniežas ir Mokslo sala. Dabar net tarptautinis projektas Nemunaičiuose žydi – ten susikovė žymiausios pasaulio architektūrinės įmonės. Miestas išties tapo patogus, jau ir modernizmas visiems patinka, ir senamiestis gražus. Manau, kad tai, jog Kaunas nesudalyvavo toje beprotiškoje plėtroje, išėjo į naudą –jis įgavo savo veidą. Ir man tai žiauriai patinka.

INŽINERIJA, MENAS, LAIMĖ

KOTRYNA LINGIENĖ GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTR.

„Iš Lietuvos išvykau 1971-aisiais. Į naujuosius namus galėjome pasiimti vos keletą daiktų –išsirinkau Čiurlionio darbų katalogą. Jį ir dabar

turiu savo studijoje Hamburge. Taigi kvietimas iš šio menininko vardo muziejaus man ypatingas“, –netikėtu prisiminimu pažintį pradeda Jaakovas

Blumas. Jo paroda „Multivisata“ sausio pabaigoje atidaryta Kauno paveikslų galerijoje. Optinio meno elementų turinti Blumo kūryba pasižymi „lietuvišku“ koloritu, apie kurį su menininku dar pakalbėsime, ir faktūriškumo iliuzija, kuri labiausiai ir paskatino parašyti šį tekstą.

Vilniuje gimęs menininkas emigravo tais metais, kai tapo pilnamečiu. Tiesa, Izraelyje pagyveno tik dešimtmetį, Haifoje studijavo civilinę inžineriją.

Juokiasi, kad norėjo iškart būti menininku, nes Vilniuje ketverius metus keturis kartus per savaitę lankė dailės mokyklą. Paklaustas, kurią, mini dabartinę Kudirkos aikštę ir gražų senovinį pastatą, kurį pakeitė „baisus monstras“. Bet naujakuriui Izraelyje buvo įteigta, kad verčiau studijuoti ką nors „tikro“.

Kadangi matematika jaunajam Jaakovui irgi sekėsi neblogai, pasirinko minėtąją specialybę ir netgi trejetą metų dirbo statybų inžinieriumi. Laisvalaikiu vis tapydamas – realistine maniera. „Galiausiai supratau, kad metas šią gyvenimo atkarpą baigti ir grįžti prie dailės“, – persikraustymą į Vokietiją motyvuoja pašnekovas.

Vėlokai apsisprendusio studento Vokietijoje niekas nelaukė išskėtęs rankas – į norimą aukštąją mokyklą

Berlyne Blumas paprasčiausiai neįstojo, ir teko gerokai pasibastyti, kol – iš pradžių laisvojo klausytojo teisėmis, vėliau jau oficialiai – jį priglaudė

garsus Hamburgo vaizduojamojo meno akademijos profesorius Gotthardas Graubneris.

Pats pašnekovas – beje, nevadinantis savęs tapytoju, veikiau menininku, kuris tapo, – pripažįsta, kad ankstyvoji jo kūryba buvo itin akademinė –„naratyviniai paveikslėliai, pasakojantys istorijas“. Taip pat Blumas mini lūžį, trukusį keletą metų. Tuomet suvokė, kad paveikslėliai turėtų likti galvoje, o menininko užduotis – paveikti žmogaus suvokimo galią.

Kodėl žiūrėdami matome tai, ką matome? Kaip veikia regėjimas? Šie klausimai lėmė sugrįžimą prie pamatinių elementų, keliančių asociacijas, kviečiančių žiūrovą tapti prasmės bendrakūrėju ir nereikalaujančių daug papildomų paaiškinimų. Paveikslai įgavo dinamikos, tūrio – galerijoje pastebėsite kai ką primenančio, pavyzdžiui, ant medžių augančias kerpes. Bent jau taip regiu aš. Ir daugiau nenorėčiau išduoti, bet gal fotografijos pasufleruos!

Toliau kalbamės apie menininko santykį su erdve. Galbūt čia išties

pravertė patirtis statybų aikštelėse?

„Na, kas tikrai nesu, tai abstraktus tapytojas. Jie pradeda nuo kažko apčiuopiamo ir baigia tuo, kas sunkiai atpažįstama. Aš, atvirkščiai, bandau praskiesti konkretybes abstrakcijomis. Tai yra, mano objektai materialūs, bet jie nėra akivaizdūs.“

Stabtelime prie darbų serijos, primenančios tradicinę lietuvišką tekstilę –audinius, iš kurių dizainerė Inga Skripka siuva stilingus šiuolaikinio žmogaus drabužius. O spalvos! Tikras lietuviškas kaimas pavasarį ar rudenį, daug rudos ir žalios variacijų. Tokių spalvų Izraelyje tiesiog nėra, saulė ten šviečia kitaip, bet litvakai gerai pažįsta šią paletę. Galbūt ir tas Čiurlionio albumas, nors Blumas pabrėžia prastą spaudos kokybę, turėjo įtakos? Galbūt, kraipo galvą pašnekovas, kuris, nors baigęs tiksliuosius mokslus, nemažai sprendimų patiki nuojautai, reikiamu metu sufleruojančiai, kaip maišyti dažus ar brėžti linijas.

Lietuvoje vilnietis lankosi retai. Čia, deja, neliko jo giminaičių, nors į parodos atidarymą iš Izraelio ir Vokietijos suskrido nemažas būrys artimųjų. O kur menininko namai? „Jie visada su manimi, daug kur jaučiuosi patogiai.

Bet jei klausiate apie namų jausmą, tuomet greičiausiai Izraelis, kad ir kiek jame būtų problemų.“

Smalsu, ar Jaakovas Blumas –prieraišus menininkas. Ar sunku išsiskirti su kūriniu, kurį įsigyja kolekcininkas ar muziejus? Tikrai nelengva, bet absoliučiai būtina. „Kuriu, nes tuo metu noriu kurti būtent tai, ir sunku išsiskirti, nes prisirišu prie savo darbo; visgi išsiskyrimo jausmas įkvepia kurti jau kitą darbą, nors jis jau visai kitoks, nes kartotis neįdomu“, – kantriai aiškina pašnekovas.

Kauno paveikslų galerijos svečias juokiasi, kad visi jo darbai kinetiniai ir liečiami, jei tik turite gerą draudimą. Kviečia jo tinklalapyje pasidomėti, kaip sąveikauti su kūriniais, – yra įrašęs instrukciją. Pamačiusi objektą, savo nejuvelyrišku perregimumu primenantį skiedrą, tikslinuosi, kas tai. Pasirodo, plastikas: „Tai – gamtos priešingybė, man patinka, esu ekstremalių situacijų mėgėjas.“

Ar šis ekstremalas jaučiasi sėkmingas? Čia susiginčijame – pašnekovas mano, kad klausiu apie pinigus, o man tiesiog įdomu, ar jis laimingas. Linksi galva.

KANKLĖS –TAI LIETUVA

AGNĖ SADAUSKAITĖ

ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Neatsitiktinai 2026-ieji paskelbti Kanklių metais –prieš 120 metų Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis

Lietuvoje kanklių ansamblis. Neatsitiktinai pakalbinau ir kanklių meistrą Skalmantą Barkauską –jis jau du dešimtmečius prisideda prie kanklių kaip gyvosios istorijos saugojimo. Skalmantas kankles gamina, restauruoja ir moko tai daryti kitus. Pokalbio metu juokavome, kad, kaip daugelis kaupia auksą, kanklių meistras kaupia medieną, kurios turi jau penkeriems metams į priekį. Vertingiausia visgi ne medžiaga ar faktūra, o kanklėse glūdinti prasmė ir tradicija. Kviečiu pokalbio apie stebuklingą medžių virsmą.

Skalmantai, norisi jus pristatyti kaip žmogų orkestrą: esate kanklių ir įvairių kitų instrumentų meistras bei restauratorius, muzikantas, amatininkas, skulptorius. Kaip šios veiklos susijungė tarpusavyje?

Viskas klostėsi dėsningai. Kai buvau mažas, drožinėjau iš medžio namų apyvokos reikmenis, bandžiau prisijaukinti medį ir net neįsivaizdavau, kad būsiu muzikos instrumentų meistras. Pažinus šį amatą, pasitaikė proga savo gyvenimo kely sutikti meistrus Algimantą Sakalauską, Joną Bugailiškį. Baigdamas mokyklą vykau į jų dirbtuves, rodžiau drožinius, klausiau patarimų. Jie mane paskatino stoti į Vilniaus dailės akademiją.

Baigiau skulptūros studijas. Trečiame kurse buvo kilęs noras mesti mokslus, bet profesorius Stasys Žirgulis paskatino pasilikti teigdamas, kad skulptūra ir muzikos instrumentų gamyba tarpusavyje susijusios. Baigęs studijas padariau kelis koplytstulpius, šiaudines degančias skulptūras, bet vis dėlto pasilikau prie muzikos instrumentų. Restauravimas atėjo savaime, tyrinėjant muziejų eksponatus ir norint juos prikelti, turėti replikas ir per edukacijas parodyti žmonėms, kaip jie galėjo skambėti seniau.

Ar pritariate profesoriaus

S. Žirgulio mintims apie instrumentų ir skulptūros ryšį?

Taip. Meistras Albertas Martinaitis pastebėjo, kad ne be reikalo baigiau mokslus ir kad matyti mano savitas braižas: pavyzdžiui, panaudoju kalvystės, metalo apdirbimo elementus, kuriuos kiti rečiau pritaiko. Muzikuoti mokiausi pats. Kai pasigaminau pirmas kankles, gerai nepažinojau gamos, neturėjau žinių ir išlavintos klausos. Buvau vienoje pamokoje, bet nieko nesupratau.

Grįžęs namo pradėjau mokytis savarankiškai: niūniavau ir rinkau tuos garsus bandydamas kankliuoti – taip pamažu pradėjau suprasti pagrindinius principus.

Kankliuojate jau daugiau nei dvidešimt metų – savo pirmąsias kankles pagaminote būdamas keturiolikos. Kas tuometinį paauglį paskatino tuo domėtis?

Mama buvo Babtų kultūros centro folkloro ansamblio narė. Tuo metu dar buvau visai vaikas, kartu eidavome į šventes ir renginius. Senelis buvo batsiuvys ir muzikantas savamokslis, šventėse grodavo akordeonu. Prosenelis buvo račius, gamino medinius vežimus. Dalį dalykų tikrai perėmiau iš savo giminės.

Sesuo vieną dieną namo parsinešė A. Martinaičio kankles. Tuomet man buvo 12–13 metų, jau buvau pradėjęs drožinėti ir žiūrint į tas kankles kilo klausimas: yra dėžutė, uždėtos vielos – kodėl ir kaip ji skamba? Tuomet iš malkos pradėjau gaminti pats. Tuo pat metu mane labai traukė Lietuvos istorija, buvau jauniausias istorijos rekonstruktorius, įstojau į senovės baltų kovų klubą. Ten pamačiau vyrus, grojančius kanklėmis, dainuojančius liaudies dainas, ir man tai padarė didelį įspūdį. Pagalvojau, kad tai gali būti mano sritis, kad galiu save joje atrasti.

Rodos, renkantis medieną kanklių gamybai, svarbiausia ne tiek jos rūšis, kiek paruošimas. Papasakokite apie kanklių ruošimo ir gamybos procesą. Pasiruošimo nemažai. Ta dėžutė, ant kurios yra stygos, priima įtampą ir, kad ją atlaikytų, turi turėti tam tikras savybes. Kietesnį medį galima labiau išploninti ir jis nesulinks, nesutrūks,

o minkštesnis turi būti paliktas storesnis. Užgautos stygos skleidžia vibraciją ir akustika yra geresnė, kai kanklės plonesnės. Tinkamos medienos paieškos prasideda pas žmones, kurie turi pasidėję tėvo ar senelio medienos, kuri taip ir nebuvo panaudota. Tokia mediena minimaliai jautri klimato pokyčiams, drėgmei ar sausrai – daug išgyvenusi.

Įsivaizduoju, kad ne visada tokią medieną lengva rasti. Ar kaupiate ateičiai?

Visada kaupiu medieną ir jos turiu penkeriems metams į priekį. Na, bet jei kas norėtų pasigaminti kankles, Europoje yra manufaktūrų, kurios užsiima specialios, muzikos instrumentams skirtos medienos prekyba. Esu pats eksperimentavęs ir tokiu būdu išbandęs skirtingo medžio savybes.

Daug kas kaupia auksą, o kanklių meistras – medieną.

Minėjote, kad galima tiesiog panorus pasigaminti kankles ir pats to mokote pleneruose, dirbtuvėse. Sunku patikėti, kad tai įmanoma padaryti taip greitai. Kaip atrodo toks mokymosi ir gamybos procesas?

Tai ilgas procesas – jei dirbtum visiškai savarankiškai ir nuosekliai, užtruktų ne vieną ir ne dvi dienas. Į dirbtuves ir plenerus aš atvežu ruošinius, suderintus kuoliukus, o tai gerokai sutrumpina procesą. Kol žmonės kankles dekoruoja, aš ruošiu detales kitam žingsniui, kad procesas būtų greitesnis.

Esu ir studijoje priėmęs žmonių, kurie per dieną ar pusantros pasigamino kankles. Būna ir jaunimo: vienas kankles pasigamino, grįžo antrų. Vasarą tradiciškai vėl vyks pleneras Arklio muziejuje –gaminsime kankles, tad kviečiu atvykti ir pabandyti.

Nuo ko priklauso kanklių dekoras?

Kiekvienas regionas turi savitas simbolių tradicijas, kanklių formas, stygų skaičių. Jei gaminame tradiciškai ir kanklės bus naudojamos folkloro ansambliuose reprezentuojant kraštą, tuomet dekoruojama tradiciniais simboliais. Gyvybės gėlė yra pagrindinis simbolis kanklėse, kiti elementai –apskritimo, trikampio formos, lapeliai ir skirtingas jų išdėstymas.

Ar dekoro detalės turi įtakos skambesiui?

Jei dekoje būtų daug dekoro detalių, atsirastų daug garsaskylių ir instrumentas turėtų mažesnę rezonansinę dėžę, todėl stengiuosi dekoro elementais neperkrauti, kad kanklės turėtų daugiau aido. Ar su tam tikrais raštais skamba geriau, ar blogiau, sunku nustatyti. Yra pastebėta: gėlytės lapeliai duoda aiškesnį, o apvalios formos –duslesnį skambesį.

Kaip parenkate medieną skirtingoms kanklėms?

Kankles galima gaminti iš daugelio medžių rūšių, jos turi skirtingą skambesį. Žmonės turi skirtingą skonį garsui: vieni nori skardesnio, kiti la-

biau aidinčio. Su užsakovais pirmiausia bendraujame, bandau suprasti, kokio skambesio norima, prašau įrašo, jei tokį turi. Yra tekę pagaminti tinkamas kankles iš antro, trečio karto, bet, aišku, pavyksta ir iš pirmo, kai viskas atitinka. Visada išlieka nežinomybės procentas, ar bus geras skambesys, – tai jautrus dalykas.

Mano paties kanklės yra eglinės, esu tokių entuziastas. Jų skambesys graudus, o jei žvelgsime iš mitologinės pusės, pačios kanklės jungia mūsų ir pomirtinį pasaulį. Tembras labai atitinka mitologinę prasmę. Groju daugiausia jomis, be to, jas nesunku išskobti. Uosį, guobą ar beržą – gerokai sudėtingiau.

Ar kiekvienoms kanklėms parenkate kitokias stygas, ar naudojamos standartinės?

Stygos plieninės ir turi būti tokios kietos, kad paėmus ir sulenkus 90 laipsnių kampu sulūžtų. Jei styga minkšta, garsas būtų žemas ir kanklės gražiai neskambėtų. Trūkumas toks, kad tuomet kanklės tampa vienos tonacijos. Gitaroms naudojamos variuotos stygos, kurios yra minkštesnės ir palankesnės skirtingam garso derinimui. Stygas užsakau Vokietijoje, dabar galima pasirinkti skirtingų

diametrų, labai plonas ir storesnes. Seniau žmonės naudodavo ir trosus, ir sausgysles. Esu matęs ir elektros laidus, uždėtus vietoj stygų.

Įspūdinga! Svarbu, kad būtų atjungtos nuo elektros. Kiek įprastai būna stygų?

Aukštaitijoje pačios seniausios kanklės penkiastygės, jomis buvo pritariama sutartinėms. Jos neturi gamos, žmogus susiderina pagal tai, kokiame aukštyje daina ir kaip gali jai akompanuoti. Plačiai paplitusios ir devynstygės, su jomis galima pagroti ir dainą, ir šokį. Vėliau atsirado 12 stygų kanklės, jomis galima pavarijuoti garsą, pasiderinti natas.

Suvalkijoje būdavo 12, 14, net 16 stygų kanklės. Kai kūrėsi ansamblių tradicija, būrėsi kanklininkai, tuomet ir diapazonas plėtėsi, naudota vis daugiau stygų. 29 stygų kanklės yra koncertinės – tai XX a. antrosios pusės pasiekimas, nes lietuvių meistrai stengėsi, kad kanklėmis būtų galima groti klasikinius kūrinius. Ir tai jiems pavyko. Didelės kanklės turi keitiklius –galima šiek tiek keisti garso aukštį.

Dabar ir muzikos mokykloje pradedama groti tradicinėmis, o baigiama koncertinėmis.

Kuo jums svarbi ši veikla, kartu ir folkloras, istorija?

Aš jaučiu, kad man gyvenime svarbiausia pjauti tiesią liniją. Kaip vienuolis įstoja į vienuolyną ir nesiblaško, supranta, ką daro ir kodėl, lygiai taip pat kanklės ir jų gamyba atnešė ramybę į mano gyvenimą. Žinau, kad tai mano kelias. Suprantu, kad šioje srityje neuždirbsiu kalno pinigų, bet į dirbtuves einu kaip į mokyklą mokytis, o kartais kaip į šventę, nes žinau, kad atvažiuos žmogus, o aš padariau nuostabiai skambančias kankles ir man svarbiausia pamatyti to žmogaus akis. Taip po nedaug, po kruopelytę, bet jaučiu, kad prisidedu prie Lietuvos tautinio švietimo. Kanklės iškeliauja, bet šneka: kartais matau jas renginiuose, vaikų rankose, kurie tik pradeda

mokytis groti. Labai džiaugiuosi galėdamas įnešti tokį indėlį į mūsų kultūrą.

Jeigu paklaustume, kas yra Lietuva muzikiniu aspektu, tai dažniausiai į galvą ateina kanklės. Tai unikalus instrumentas, reprezentuojantis mūsų šalį. Kiekvienas tradicinis instrumentas turi savo genetinį kodą, jis neša tų dainų, tų šokių tembrą. Jei instrumentas negalėtų būti priderintas, juo tiesiog nebūtų galima groti. Tad mes nešame žinią apie savo šalį. Ne žodžiais, o garsu.

Esate sukūręs dvejas kankles iš nukritusių Raganų eglės šakų, kolekcijoje turite ir savo padirbtas kankles iš akmens. Ar ateityje planuojate kitų eksperimentų?

Lietuvoje neturime universitetinių studijų, kurias baigęs taptum muzikos instrumentų meistru. Tad tai irgi paskata imti laisvas dienas medžio tyrinėjimui, eksperimentavimui ir naujų skambesių paieškoms. Nėra daug mokytojų ir ne kiekvienas meistras nori atskleisti savo paslaptis. Stengiuosi nuolat plėsti gaminamų instrumentų sąrašą, važiuoju ir į tarptautines muges. Reikia nuolat tobulėti.

Akmens kanklės buvo tartum studijų ir muzikinių instrumentų suvedimas į vieną pradą. Tas kankles vis dar turiu, jos sveria apie 70 kilogramų. Jose akmuo nerezonuoja, tik stygos, skleidžia žemą garsą. Turiu daug projektų instrumentų restauravimui. Atradau, kad Lietuvoje iš skardos buvo gaminami būgnai, tad bandome atsekti, ar buvo koks nors tuo užsiimantis meistras. Etnokosmologijos muziejuje yra įspūdingas smuikas –tradicinis, dekoruotas tradiciniais raštais, noriu tokį pagaminti. Garsas yra visur aplinkui. Galima nupjauti santechninį vamzdį ir pučiant į jį išgauti garsą, panašų į rago. Tereikia atrasti, stebėti aplinką aštriu žvilgsniu ir klausytis.

Nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios menininkai kuria palaikymo šiai šaliai ir jos žmonėms plakatus, kuriuos pardavę aukoja įvairiems rusijos kasdien atakuojamos Ukrainos poreikiams. Šio plakato autorė – Rūta Cyrolytė. Parduotuvė: rutacyrolyte.com

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

ATGIMSTANTI GAMTA DIKTUOJA IR RENGINIŲ KALENDORIAUS UŽIMTUMĄ BEI TEMPĄ.DAR DAUGIAU PAVASARIŠKŲ IDĖJŲ

DAR

LAISVADIENIAMS, ATOSTOGOMS AR PRASMINGIEMS VAKARAMS – KASDIEN ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE: KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 03 20

Jono Kulikausko paroda

„Aš dažnai pamirštu“

VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7

J. Kulikausko nuotr.

Parodoje tyrinėjamas trapus laiko sluoksnis, esantis kasdienėse erdvėse. Jonas Kulikauskas su fotoaparatu leidosi į šiandienio gyvenimo buvusiame Vilniaus gete tyrimą. Nuotraukos eksponuojamos kaip objektai, suteikiant lankytojams taktilinės patirties. Instaliacijos nušviečia istoriją, konfliktus, pasipriešinimą, išlikimą, sumaištį ir traumą, susijusią su Holokaustu, istoriniu nutylėjimu, etniniu ir kultūros išniekinimu.

03 03–03 27

Ievos Skauronės paroda „Gyvenimo sapnas“

VDA Kauno fakulteto galerija „Muitinė“, Muitinės g. 2

03 01–03 31

Frankofonijos

mėnuo

Įvairios vietos

Kaip ir kasmet, Kauno gyventojai ir svečiai kviečiami pažinti Prancūziją ir jos kultūrą Frankofonijos mėnesio renginiuose. Nuo muzikos ir kino filmų seansų iki paskaitų, diskusijų ir mokslo konferencijų – atraskite prancūziškąjį pasaulį Kaune, tarpukariu vadintame Mažuoju

Paryžiumi.

Programa: kaunas.lt

Parodoje autorė, Vilniaus dailės akademijos rektorė, vizualiai apmąsto, ką galvoja ir jaučia apie laiką, kuriame gyvename –paženklintą trapumo, nestabilumo ir netikrumo. Ekspozicijoje pristatomi 2019–2026 m. sukurti tapybos darbai, kuriuose I. Skauronė vizualizuoja savo ir mūsų visų gyvenimo sapną.

03 03–03 31

Birutės Sarapienės gobelenų paroda

„Spalvotas pasaulis“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

B. Sarapienė. Gobelenas „Mėnesienos sonata“

Parodos autorė – ilgametė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto docentė, išugdžiusi ne vieną šimtą studentų. Vedina smalsumo ir noro keistis ji nemažai eksperimentavusi įvairiomis medžiagomis ir technikomis, tačiau tradicinių tekstilės raiškos priemonių kardinaliai neatsisakė, ieškojo ir tebeieško tekstilės ir naujausių technologijų jungčių. Pastaruoju metu audžia klasikinius gobelenus, kuriuos ir eksponuoja šioje parodoje.

Trečiadienis, 03 04, 18:00

Mariaus Buroko knygos „seismografas“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Linos Macevičienės nuotr.

Septynerius metus brandintas „seismografas“ – jautri, liudijanti poezijos knyga, kurioje asmeninė patirtis supinama su miesto fizine ir dvasine topografija, kurioje reaguojama į pasaulyje stiprėjančią įtampą. Tai knyga, išaugusi iš ilgo poetinio vaikščiojimo –psichogeografiškai įkrauto žvilgsnio į miestus, jų pakraščius ir paribius, jų akląsias zonas.

Renginys skirtas Lietuvių kalbos dienoms.

KOVAS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 03 05, 18:00

Vytauto V. Landsbergio knygos „Bevardžio sagos“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, nebe pirmą kartą judėdamas istorinės atminties gaivinimo keliu, šįsyk pasakojimą konstruoja iš skaudžiausių XX amžiaus patirčių – siužetines linijas brėžia nuo pokario iki šių dienų, o tragiško likimo veikėjams suteikia galimybę kalbėti net iš anapusybės, pasitelkdamas mitologizuotus pasaulėvaizdžius. „Bevardžio sagos“ – pirmoji rašytojo prozos knyga suaugusiems, nominuota 2025 m. Metų knygos rinkimuose. Pokalbį moderuos menotyrininkės Inga ir Alma Laužonytės.

Ketvirtadienis, 03 05, 18:00

„Romuvos kinoteka“:

„Visas tas džiazas“

(All That Jazz)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Pusiau autobiografinis Bob Fosse kūrinys laikomas vienu atviriausių filmų apie scenos menininko gyvenimą. Savidestruktyvus Brodvėjaus choreografas ir režisierius Džo Gideonas blaškomas kūrybinės manijos, priklausomybių ir artėjančios mirties nuojautos. Jo realybė persipina su siurrealistinėmis prisiminimų ir scenos vizijomis, kur šou pasaulio blizgesys susiduria su asmeninės griūties trapumu.

paroda „Kas lieka delne“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Paroda jungia atviro kvietimo metu atrinktų penkių menininkų darbus, reflektuojančius nykstantį kūną, trapias akimirkas, tarpusavio ryšius, kolekciją, menančią priešistorinius laikus bei dusliai aidinčius garsus. Daiktai, garsai, prisiminimai ir santykiai čia suvokiami kaip tai, ką galime laikyti – fiziškai ar simboliškai – savo delne. Paroda klausia: ką pasirenkame paleisti, o ką laikome su savimi (savo delne) net tada, kai atrodo, jog viskas nyksta. Parodoje dalyvaujantys menininkai: Augustė Verikaitė, Bob Bicknell-Knight, Gabrielė Oržekauskaitė, Klaidas Paškevičius ir Kristupas Gikas.

03 09–03 14 Paroda „Kaunas –modernizmo miestas“

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

03 07–03 14

Sauliaus Paliuko paroda „Perspektyvos.

Fragmentuoti pasauliai“

Galerija „Drobė“, Drobės g. 62-308

Personalinėje parodoje pristatoma pastarojo meto autoriaus kūryba, kurioje nagrinėjama perspektyvos samprata: tiek vizualinė jos raiška, tiek filosofinis aspektas, apimantis žmonijos išlikimo bei atskiro individo perspektyvos klausimus. Šiame kūrybiniame etape autorius tyrinėja, kaip fragmentuotas pasaulio suvokimas veikia

mūsų gebėjimą matyti visumą, prognozuoti ateitį ir apmąstyti egzistencines kryptis.

Gintaro Česonio nuotr. „Dainos“ gimtadienio savaitę pradės vieno žymiausių Lietuvos fotografų, Kauno fotografijos galerijos vadovo, Vilniaus dailės akademijos docento Gintaro Česonio parodos atidarymu. Viena iš ryškesnių G. Česonio kūrybinių temų – architektūra. Fotografijų serijoje „Kaunas – modernizmo miestas“ atsiveria lietuviškas, periferinis modernizmas – kuklus, funkcionalus, nuolat balansuojantis tarp tarptautinio stiliaus ambicijų ir vietinės tradicijos, tarp tvarkos ir improvizacijos. Kadrai kuriami kaip subtili plokštumų, linijų ir šviesos pynė, todėl fotografija tampa būdu pažinti, o ne tik įamžinti miestą

KALENDORIUS

03 09–03 22

Festivalis „Kino pavasaris“

Kino teatrai

Dvi savaitės laukiamiausių premjerų, kuruotos klasikos ir festivalių favoritų iš viso pasaulio, ekskursijos gamtoje ir kulinarinės patirtys, vakarėliai klubuose, specialūs pasiūlymai miesto baruose… taip, tai 31-asis „Kino pavasaris“, kviečiantis sugrįžti jausmo. Pirmiausia į kino salę, bet ir visur kitur.

Antradienis, 03 10, 18:00

Filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. Giedrė Žickytė, 2012) pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais atsirado roko grupė „Antis“.

Renginys skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.

Antradienis, 03 10, 20:00

Vakarėlis „Kino Pavasaris x Audra“

„Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

Dviejų šiuolaikinių festivalių draugystei sustiprinti bus rodomas

Bad Bunny klipų režisieriaus Stillz debiutinis ilgametražis filmas „Barrio Triste“, nukelsiantis į neramias

dienas Kolumbijoje. Po vienintelio šio filmo seanso Kaune – šokiai iki nepadoraus meto, kuriems vadovaus kanadietis Priori.

Agnės Jonkutės paroda „Judanti Žemė

yra vanduo“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Agnė Jonkutė. „Judanti žemė“, skaidrių projekcija, vanduo, 2025.

Parodoje vanduo tampa pagrindine tyrimo ašimi – kaip gyvybės sąlyga, kintanti medžiaga ir atmintį kaupiantis elementas. Instaliacijoje jungiamos judančios vandens skaidrių projekcijos, tapybos darbai ir eksperimentai su popieriumi, kuriuose nagrinėjamas vandens skaidrumas, spalva ir fizinis pėdsakas medžiagoje. Kūriniai formuoja lėtai kintančius vaizdinius peizažus, leidžiančius apmąstyti žmogaus santykį su aplinka, išlikimo patirtimis ir gamtos procesų trukme.

Trečiadienis, 03 11 Kovo 11-oji Kaune

Įvairios vietos

Iškilmingi minėjimai, koncertai, parodos, ekskursijos, susitikimai, atminties institucijų lankymas –šventinė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena yra puiki proga pasikartoti, kodėl esame laisvi, ir kam turime būti už tai dėkingi.

03 12–04 12

Andrėjos Puskunigytės ir Saulės Šmidtaitės

paroda „Atoslūgis“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje tyrinėjamas kūnas kaip jautri, bet išradinga sistema, nuolat reaguojanti į aplinką ir mėginanti atrasti pusiausvyrą tarp vidinio nerimo ir išorinio spaudimo. Jis veikia kaip jutiminis barometras, kuriame kaupiasi kolektyvinės įtampos, o atsakui pasitelkiamos iš pažiūros asmeniškos, bet dažnai bendros ir atpažįstamos strategijos. Kūriniai remiasi savipagalbos ritualais – nuo SPA terapijos iki archajiškų baimės išvarymo praktikų – ir nagrinėja, kaip intymūs, asmeniški veiksmai tampa dalimi kolektyvinių išgyvenimų.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 03 12, 18:00

Linos VėželienėsDirmotės knygos

„Laiškai prie kavos“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios

bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

„Laiškai prie kavos“ – knyga, kurioje susitinka kelionės polėkis, konkrečios vietos dvasia, psichoterapinis požiūris ir 30 gyvenimiškų situacijų. Vis kitame pasaulio kampelyje prisėdus puodelio kavos, knygos autorei atmintyje išnyra vis kita istorija ir ima grynintis žodžiai jos esmei nusakyti. Gimsta laiškas. Autorė prisipažįsta šiuos tekstus rašiusi galvodama apie realius žmones, realias situacijas, realius santykius, tačiau užčiuopta kiekvienos situacijos šerdis juos paverčia universaliais, o situacijas, jausmus –atpažįstamais visiems.

Ketvirtadienis, 03 12, 19:00

Performansas „Moteris su akmeniu burnoje“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Kaip gerai“ nuotr.

Kūrinio įkvėpimu tapo istorija apie raganų laidojimo tradicijas. Tariamai raganai buvo nukertamos rankos ir galva, kuri padedama kojūgalyje, o į burną įgrūdamas akmuo, kad ši neprakeiktų budelių ir neišduotų savo regėjimų. Performanso režisierė ir atlikėja Greta Gudelytė kviečia viešai ir sutartinai pripažinti, kad šimtmečius vykdytos represijos prieš moteris nebuvo vien „toks laikmetis“, kurio prisiminti neverta, nes „dabar to nebėra“ – tai buvo sisteminiai istoriniai nusikaltimai, kuriuos svarbu įvardinti, prisiminti ir pripažinti.

Penktadienis, 03 13, 14:00 Paskaita „Lietuvių kalba užsieniečiams: neįmanoma misija?“

Lietuvos audiosensorinė biblioteka, Savanorių pr. 204A

Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių kalbos užsieniečiams dėstytojas dr. Joris Kazlauskas paskaitoje svarstys, ar siekis išmokyti užsienietį taisyklingo kirčiavimo nėra „tobulybės spąstai“, atimantys drąsą kalbėti. Kaip kiekvienas iš mūsų – pirkėjas, kaimynas ar kolega – galime padrąsinti iš svečių šalių atvykusius gydytojus, baristas, pavežėjus ir kurjerius nebijoti klysti?

Penktadienis, 03 13, 20:00

Kasteto koncertas

ERDVĖ, M. Valančiaus g. 11

Roko Snarskio nuotr.

Lietuviškos ritminės poezijos ikona, kultinės repo grupės „G&G Sindikatas“ skardusis balsas, maestro Kastetas nori kauniečiams pristatyti naujausią albumą „Simpoziumas Chapel Roude“.

Šeštadienis, 03 14, 15:00

Popietė „Žmogus, epocha

ir pasirinkimai“

Kauno miesto muziejaus

M. ir K. Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Šeštadienis, 03 14, 13:00

Ekskursija su kuratoriais po parodą „Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“ Kauno miesto muziejus, Kauno rotušė, Rotušės a. 15

KMM nuotr.

Kokia seniausio žinomo tapyto Kauno miestovaizdžio istorija? Kokias svarbias detales istorikai gali jame matyti? Kaip paveikslo autorius keliavo per Kauną XIX a. viduryje? O koks Kaunas tada buvo? Kuo jis gyveno? Apie tai ir parodos, skirtos šiam XIX a. viduryje nutapytam paveikslui, kūrimo procesą papasakos istorikai Domas Boguševičius ir Sigita ŽemaitytėStrazdė.

Registracija: kaunomuziejus.lt

KMM nuotr.

Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – paskaita apie žydų muzikų, dirbusių Valstybės teatre ir Konservatorijoje, indėlį į Lietuvos kultūrą. Bus prisimintos Hofmeklerių, Stupelių, Pomerancų ir kitų asmenybių istorijos, pasakojimą užbaigiant

Danutės Pomerancaitės likimu. Skambės muzikos įrašai, bus pristatomi muziejaus eksponatai. Po paskaitos – dokumentinis filmas „Seserys“, atskleidžiantis

Danieliaus Pomeranco ir Kipro Petrausko gyvenimo bei šeimų istorijas.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 03 18, 17:30

Parodos „Japonijos

švietimas“ atidarymas

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Šeštadienis, 03 14, 19:00

Free Finga, jautì ir xguscia koncertas

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74 xguscia. Asmeninio archyvo nuotr.

Po kelerius metus trukusių gaivinimo darbų buvusio kino teatro „Daina“ erdvės parengtos tapti miesto kultūros epicentru, o 90-ojo pastato gimtadienio savaitę vainikuos koncertas, kurio metu scenoje pasirodys trys skirtingų kartų ir skambesių atlikėjai: Free Finga, jautì ir xguscia. Tai vakaras, kuriame susitiks modernus rokas, ritmenbliuzas ir naujosios scenos energija.

Parodoje pristatoma daugiasluoksnė, šimtmečius apimanti Japonijos

švietimo raida – nuo VI amžiuje budistų šventyklose veikusių pirmųjų mokymo centrų iki šiuolaikinio

„6–3–3–4“ švietimo modelio.

Parodoje – autentiški Japonijos moksleivių atributai – rašymo ir skaičiavimo priemonės, mokyklinės uniformos, kuprinės bei vadovėliai, padėsiantys patirti ir pajusti kasdienę Japonijos mokyklų kultūrą ir ugdymo aplinką.

Penktadienis, 03 20, 18:00

Koncertas „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom.

Vytautui Klovai – 100“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

Minėdama reikšmingą V. Klovos jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija kviečia klausytojus į įsimintiną vakarą, grąžinsiantį scenon puikiai visiems žinomus ir jau kiek primirštus kompozitoriaus opusus. Koncerte skambės scenos, arijos ir chorai iš legendinės operos „Pilėnai“.

Nuo 03 20

Spektaklis

„Septynios vienatvės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Spektaklis „Septynios vienatvės“ –tai kelionė po poeto ir diplomato Oskaro Milašiaus kūrybą. Spektaklyje jungiami Milašiaus poezijos, prozos, draminiai ir metafiziniai kūriniai, kuriuose keliami egzistenciniai klausimai apie žmogų ir jo vietą supančioje visatos begalybėje. Tai gyvas dviejų didžių menininkų Oskaro Milašiaus ir Roberto Wilsono meninis palikimas ir teatro bendruomenei, ir jų kūrybos gerbėjams.

Penktadienis, 03 20, 21:00 Vakarėlis „Kino Pavasaris x Pusės

Dainos Festivalis“

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

Kadras iš filmo „Lėliukė“ (Larval)

Naujojo Kauno legenda jau tapęs interneto muzikos festivalis vyks vėliau šiemet, bet prapūsti kolonėles naujoje vietoje visada įdomu, o jei dar atlikėjus suporuoji su „Kino pavasario“ trumpametražių programos hitais? Tokio formato vakarėlio dar nėra buvę.

KALENDORIUS

Šeštadienis, 03 21, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vyčio Mantrimo nuotr.

Ekskursijos metu lankytojai supažindinami su pastato istorija, dabartinėmis veiklomis bei Kauno menininkų namų vaidmeniu miesto kultūriniame gyvenime. „Gyvi namai“ – tai galimybė iš arti patirti erdvę, kurioje kasdien susitinka menas, bendruomenė ir gyvas dialogas.

Trečiadienis, 03 25, 19:00

Šokio spektaklis

„Prarasti prisiminimai“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Sigito Daščioro nuotr.

Šokio teatro „Aura“ spektaklyje (režisierė ir choreografė Birutė Letukaitė), skamba gyvai atliekama kompozitoriaus Antano Jasenkos ir perkusininko Arkadijaus Gotesmano muzika, o meistriškai judantys šokėjų kūnai kelia klausimą, kas valdo pasaulį – žmogus ar robotas? Tikras ar dirbtinis?

Sekmadienis, 03 22, 20:00

Kristijono Ribaičio koncertas

„Hogas Pub“, Kęstučio g. 34

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Alternatyva, elektronika ir postpunk’o šešėliai. Kristijonas Ribaitis grįžta su ketvirtuoju albumu. „RIBÀ“. Tai chaotiškas, hipnotizuojantis kruizas tarp tylos ir triukšmo: lietuviški tekstai, ironija, tamsa, šokiai ir gyva elektronika.

Nuo 03 26

Opera „Figaro vedybos“

Kauno valstybinis muzikinis

teatras, Laisvės al. 91

Režisierė Viktorija Streiča sako, kad „Mozarto „Figaro vedybos“ – tai opera, kurioje komedija tampa priemone kalbėti apie galios mechanizmus, socialinę hierarchiją ir žmogaus pastangas išsaugoti orumą. Ši istorija – ne apie vestuves ar intrigą, o apie tai, kas turi teisę spręsti, o kas privalo taikstytis; apie struktūras, kuriose laisvė tampa privilegija, o priklausomybė –norma.“

Sekmadienis, 03 29, 18:30

„Videokaukas Romuvoje“: „Ji“ (Her)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Vienišas laiškų rašytojas Teodoras užmezga ryšį su pažangia operacine sistema, gebančia mokytis ir jausti. Jų santykis peržengia technologijos ribas ir tampa jautria istorija apie meilę, vienatvę bei artumo troškimą besikeičiančiame pasaulyje. Spike

Jonze filmas laikomas viena išskirtiniausių šiuolaikinės mokslinės fantastikos dramų, subtiliai jungiančia futuristinę viziją su žmogišku emociniu pasakojimu.

Filmą pristatys „Videokauko“ autorius, fantastikos entuziastas, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas.

Antradienis, 03 31, 18:00 Slemas #92

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Kovo mėnesio slemas keliasi ten, kur gyvena vien rašytinė poezija ir panašiai. „Pasimatom bibliotekos galerijoj – netgi ketvirtam aukšte, taigi per kančias į žvaigždes, ar kaip ten sakoma. Ir taip, slemas vartojamas kaip maisto papildas –ne kaip maisto pakaitalas!“, –rašoma kvietime.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė

Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Aurelijus Silkinis, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justas Jelisejevas, Gabija Barišauskaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lenkauskaitė, Kotryna Lingienė, Lukas Mykolaitis, Monika Balčiauskaitė.