KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2026 02

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KANONUS ATMETĘ PLĖŠRŪNAI

BENDRAMINČIAI TARP EILUČIŲ

BERNIUKAI IŠ KAUNO

KAD PRAEITIS SUSKAMBĖTŲ

KASRYT KAIP „TĖVE MŪSŲ“ VILKAI VISADA, VISADA VILKAI

ANELĖ IR JOS SVAJONĖ

GENTIS KAIP INKARAS

Kai rengėme pirmąjį šių metų numerį, narpliojusį bendraminčių tinklus, buvo akivaizdu – miestas, tauta, bendruomenė stiprūs tiek, kiek jų narių tarpusavio ryšiai, susipynę įvairiausiais lygmenimis. Dar supratome, kad tvirčiausius tinklus audžia ne vis gudrėjantys skaitmeniniai algoritmai, o laiko patikrinta ištikimybė ir kvėpavimas vienu ritmu.

Tad vasarį gilinamės toliau. Žengiame gilyn į Kauną ir ieškome įėjimo į miesto genčių buveines buvusiuose fabrikuose, rūsiuose ar bibliotekose. Čia – savos, ne visiems priimtinos taisyklės, tradicijos ir papročiai, kurie gali įkvėpti ar bent pakviesti stabtelėti. Ir paklausti savęs – o kas yra mano gentis?

Pradėti numerį nuo „berniukų iš Kauno“ pasirodė teisingiausia. Tai pati garsiausia Kauno gentis, kurios žaliai balti dūmai matomi toli už „Žalgirio“ arenos ribų. Tačiau greta šio riaumojimo egzistuoja ir tyliosios gentys. Tos, vienijamos siužetų knygų puslapiuose ar vėstančios kavos puodelių skimbčiojimo. Patikėkit, puodelis kavos Laisvės alėjoje – šventesnis už bet kokį verslo susitikimą.

Gentis yra ir moterys, kurios giedodamos sutartines susijungia į garsinį korį, ir prieš nuobodžią

tradiciją nusiteikę fotografai, kadaise Zoologijos sodo tigrų pašonėje fiksavę griūvančią epochą. Ieškodami tikrojo kietumo, radome kelią į juodą pastatą Šančiuose. Čia supratome, kad gentis yra vieta, kurioje tave priima be socialinės kaukės, bet tik tada, kai tavo žodis tampa tvirtesnis už plieną.

O moteriškąjį šios jėgos atspindį radome kitame miesto gale, prie Neries – irgi istorinėje industrinėje erdvėje. Čia buriama kovinio sporto bendruomenė įrodo, kad gentis gali būti ir terapija, ir savisauga, ir būdas susigrąžinti gyvenimo kontrolę.

Visas žurnalo herojų grupes vienija tas pats elementas – laikas. Negali nusipirkti narystės baikerių klube, ultrų tribūnoje ar tapti savu prie knygų klubo stalo per vieną vakarą. Turi atidirbti trejus metus, šimtą kartų prasileisti treniruotėse, perskaityti tuzinus knygų arba išsrėbti kiek per daug puodelių kavos, kol tavo gentainiai pasakys: „Tu – vienas iš mūsų.“ Šiame greito vartojimo amžiuje toks lėtas, sunkus ir nuoširdus įtekėjimas yra didžiausia prabanga.

Galbūt Kaunas iš tiesų yra ne miestas, o mini respublika, sudaryta iš daugybės mažų genčių. Tebūnie šis numeris – įvadas į jų žemėlapį. Malonaus navigavimo.

BERNIUKAI IŠ KAUNO

KOTRYNA LINGIENĖ „FILM HUGO“ NUOTR.

Kodėl būtent šiuo tekstu nusprendėme pradėti „Genčių“ numerį, klausiu savęs, stebėdama baltame lape įkyriai mirkčiojantį kursorių. Ir primenu sau, kad viskas, ką parašysiu, tebus mano interpretacija, įsivaizdavimas, susidarytas iš pokalbio su šiais itin skirtingais, bet vieno tikslo vedamais žmonėmis, stebint jų bendruomenę „Žalgirio“ arenoje ar žengiančią miesto gatvėmis, kartu, apsuptą žaliai baltais dūmų, ar po vieną, tyliai, kai priklausymą brolijai išduoda tik tatuiruotė ar iš po striukės kyšantis šalikas.

Išties, žvelgiant į žurnalo turinį, akivaizdu, kad genčių tema – gana vyriška, ir tam greičiausiai esama mokslinių ar filosofinių išaiškinimų. Šiandien apsieisime be pastarųjų.

Kalbėsimės su rudenį 18-ąjį gimtadienį atšventusiais „Green White Boys“ –apie tai, kas juos veda pirmyn, spiria iš šiltų namų, grūda į autobusus ir kelia nuo kėdžių. Apie tai, kas daugiau nei sportas, tvirčiau nei klubas ir tikriau nei prekės ženklas. Apie ultrizmą, terminą, vienus erzinantį, kitus įkvepiantį. Abejingiems išlikti sunku.

„Esu čia daugiau nei pusę savo gyvenimo“, – pradeda 30-metį neseniai pasitikęs Ignas, prisiminęs savo pirmąjį kartą tribūnoje. Jis – kaunietis, o prie pokalbio prisijungiantis Lukas iš Kėdainių čia atvyko šešiolikos. Ir beveik iškart – į tribūną. Hugo –šalia GWB. Jis nuo pajūrio, ultrizmą paveldėjęs iš savo tėvo, kuris turėjo savo gentį, palaikiusią uostamiesčio sporto klubą. Šis, deja, išnyko, bet aistra liko. Vilniaus dailės akademijoje studijuojančiam jaunuoliui pasidarė įdomu stebėti GWB, ir neatsitiktinai šį straipsnį iliustruoja Hugo darytos fotografijos, jau eksponuotos aukštosios mokyklos bendruomenei ir sulaukusios gerų įvertinimų. Bus ir filmas. Apie jį – teksto pabaigoje.

Ignas neabejoja, kad ultrizmas ir gentis – praktiškai sinonimai: „Ultrizmas – tai išsilaisvinimas, nepaklusimas primestoms taisyklėms ir turėjimas savų. Mes turime savo normas, struktūrą, kuri nėra nuleista, ji susiformavo natūraliai, susibūrus kelioms dešimtims vyrukų. Ultrizmas pasaulyje taip pat gana gentiškas –didesni ar mažesni dariniai kovoja tarpusavyje, apgalvojama ir vidaus, ir užsienio politika, galime jungtis į didesnius vienetus ar eiti į priešpriešą. Ultrizme yra pirmykščio prado.“

Lukas papildo: svarbu bendrystė.

Savo gimtadienio proga GWB kino centre „Romuva“ žiūrėjo švedų režisierės Ragnhild Ekner dokumentinį pasakojimą „Ultras“, atskleidžiantį spalvingą futbolo ultrų bendruomenių gyvenimą įvairiose šalyse. Pasiaukojimas, atsparumas, kraujo ryšys, finansai – tokios istorijos jaudina. Akivaizdu, krepšinis – šis tas išskirtinio pasaulio, kuriame dominuoja futbolas, žemėlapyje. Graikija, Serbija, Lietuva… „Kai parodau olandams GWB nuotraukas, jie stebisi – kaip apskritai galima palaikyti krepšinį?“ – pasakoja Hugo.

Anot pašnekovų, apskritai ultrizmas kaip reiškinys Lietuvos visuomenės dėmesio centre atsirado ne taip seniai: „Galbūt dėl to, kad nebeliko subkultūrų, o jaunimas vis tiek nori ir išsiskirti, ir kam nors priklausyti – alternatyvų nedaug.“ Net socialiniai tinklai turi tam įtakos – „TikTokas“ prisidėjo prie ultrovos gatvės mados, tam tikrų prekės ženklų išpopuliarėjimo. Sako, anksčiau to nebuvo – sporto palaikymas būdavo senių reikalas.

Lietuvoje ultrizmo tradiciją pradėjo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo gerbėjai, susibūrę į „Pietų IV“ tribūną. Bet tai, kokią palaikymo kultūrą turi artimiausi mūsų kaimynai lenkai (kurių ultros ne taip seniai lankėsi Kaune ir jo sienose paliko nemažai pėdsakų), šviesmečiais lenkia Lietuvą. „Mes dar labai jauni.“ Žinoma, aštuoniolikmečiai!

Daugiausiai šiandien kalbantis, nors bičiulių vis sodriai papildomas, Ignas prisimena, kad pirmus kelerius metus teko vis įrodinėti aplinkiniams, kodėl reikia būtent tokio visuomet energingo, kartais įžūlaus ir tiesiog daug drąsesnio nei iki tol palaikymo, kokį į tuomet dar Kauno sporto halę atnešė, o paskui naujojoje arenoje įvedė GWB.

Beje, erdvė labai svarbi – futbolo stadione esi daug laisvesnis tiek garso, tiek šou elementų prasme.

Įdomu pasekti GWB feisbuke ir po rimtesnių „Žalgirio“ rungtynių ar šiaip svarbaus įvykio įsiskaityti į kokybiškai suręstus longreadus. Juose, kai reikia, randasi kritikos ir atvėsusiai arenai, ir klubo už aikštelės ribų priimamiems sprendimams –pavyzdžiui, dėl vieno ar kito komercinio partnerio ar žaidėjo. Čia įdomu – vadinasi, nors „Žalgiris“ juos motyvuoja ir vienija, požiūriai ne visuomet sutampa?

„Taip, požiūriai išsiskiria, ir galima klubą suprasti – ten dirbantys žmonės siekia geriausių rezultatų, nori kuo greičiau juos pasiekti ir tuo pateisina savo sprendimus, o mums tai nebūtinai priimtina – pavyzdžiui, priešininkų komandos žaidėjo, anksčiau įžeidusio klubą, įsigijimas. Mes gi savo ruožtu palaikome klubą nepriklausomai nuo rezultato, mūsų tikslas – nepamesti tikrojo „Žalgirio“ vardo einant link to rezultato, ir čia randasi konfliktas“, – dėsto pašnekovai. Anot jų, visgi vienija bendra vertybė – amžinai gyvuojantis „Žalgiris“, legendinis klubas, seniausias Lietuvoje, kurio vardas asocijuojasi su patriotizmu, kova prieš priespaudą. „Šiandien „Žalgiris“ išlaiko tą pačią liniją, pavyzdžiui, skiria paramą Ukrainai, – tai mums irgi labai svarbu, mes neinam tiesiog žiūrėti krepšininkų šou, tai šiek tiek giliau.“

Kaip apčiuopti tą „giliau“? GWB rungtynių dienai ruošiasi dar iki jai išauštant. Keliesi naktimis, kartu su keliolika bendraminčių paišai cho-

reografijas – milžiniškus plakatus su aštriais vaizdais ir šūkiais, skirtus pagerbti ar parodyti vietą. Choreo, beje, verti kurio nors muziejaus fondų, bet… nėra kur jų sandėliuoti. Susitvarkęs su namų rungtynėmis nesiilsi – važiuoji ar net skrendi į išvykas. Pinigais šis laikas ir jo vertė sunkiai pamatuojami. Meilė „Žalgiriui“ akivaizdi, o kaip meilė miestui?

Dalis GWB kilę iš kitų miestų, kiti juose ir tebegyvena, nuolat važinėja į namų rungtynes. Bet ar žmonės, atėję į tribūną, pradeda labiau mylėti Kauną? Kėdainiškis Lukas tiki, kad meilė miestui čia labai svarbi. „Atsikrausčius čia gyventi Kaunas tapo visiškai mano miestu.“

O Hugo iki dokumentinio filmo kūrimo pradžios buvo lankęsis tik arenoje: „Bet tuomet atradau Kauną iš naujo, pakeičiau nuomonę apie jo žmones – taip, laikiausi stereotipo, kad čia pilna marozų su treningais, bet dabar šis miestas man artimesnis negu Vilnius, kuriame gyvenu.“

Kitas man įdomus klausimas – kas, be „Žalgirio“, juos vienija? Neseniai skaičiau vieno iš „Hells Angels“ lyderių memuarus – jis kalbėjo apie kompanijos, kuri nepaliktų, kai sugenda motociklas, paieškas. „Paralelių su baikeriais tikrai galima rasti“, – sako Ignas. Anot jo, GWB –broliai visam gyvenimui. Dalis tai išreiškia vizualiai – tatuiruotėmis. Kiti – tiesiog buvimu šalia, kai reikia labiausiai. „Ultrizmas – tai brolybė, ir jei man iškiltų gyvenimiškų klausimų, pirmiausia pagalbos ieškočiau čia“, – priduria Hugo.

Neretai prieš rungtynes tribūnoje išskleidžiamas choreo turi politinę žinutę, čia niekas netiki lozungu „nemaišykime sporto ir politikos“, ir net Serbijos klube žaidžiančiam kauniečiui Donatui Motiejūnui perduodami kandūs linkėjimai. O štai praėjusį gruodį GWB prisijungė prie Kauno studentų, Vytauto Didžiojo karo muziejuje susibūrusių išreikšti palaikymą protestui „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ sostinėje, čia pat susirinkę iškėlė banerį, išreiškiantį nepritarimą ministro skyrimui. Ar yra kodeksas, kurias iniciatyvas palaikyti, o kada verčiau susilaikyti?

Pasak pašnekovų, aplinkiniai dažnai įsivaizduoja galintys spręsti, ką GWB verta palaikyti, kaip jiems elgtis: „Bet tie, kurie GWB nepriklauso,

neturi teisės kritikuoti mūsų užklasinės veiklos.“ Kiekvienas narys gali siūlyti idėjas, tuomet diskutuojama, ar jos atitinka GWB liniją. „Nenorime būti asocijuojami su viena politine partija, niekada nebūsime politinė jėga, bet turime savo vertybes, kurias komunikuojame. Viskas vyksta demokratijos principu. Patriotizmas – numeris vienas. Ukrainos klausimas visada bus keliamas. Juk 2014-aisiais Maidane būtent ultros pirmieji išėjo ginti šalies, jie ir dabar kariauja. Ginant Lietuvą ultros irgi stovėtų fronto linijose.“

O kodėl ultrizmo reikia taikiam miestui? Ką GWB duoda Kaunui? „Tai aukščiausios kokybės palaikymas. Miestui tai suteikia identitetą, subkultūrą – lipdukai, grafičiai.

Tai formuoja žmogų, jo vertybes. Jaunas žmogus, prisijungęs prie šio judėjimo, gauna daugiau gero nei blogo gyvenimiška prasme. Be to, kartais ultros labiau garsina miestą nei pati komanda – pvz., Varšuvos „Legia“ fanai žinomi visoje Europoje“, – argumentais vienas per kitą mane užpila Hugo, Lukas ir Ignas. Hugo priduria, kad nors Lietuvoje ultrizmas vis dar siejamas su skinheadais ar white power ideologija – tai ateina iš 90-inių, šie stereotipai nyksta, o bendruomenių įvaizdis visuomenėje gerėja būtent dėl patriotiškumo aspekto.

GWB nariu netapsi vien to užsimanęs – šis motyvas, beje, aptinkamas beveik visuose gentims dedikuoto žurnalo tekstuose. Bet jei labai norisi? „Viskas prasideda nuo tribūnos. Esame užsibrėžę – mažiausiai treji metai aktyvios veiklos, tada nariai balsuoja, ar tave priimti. Pas baikerius panašiai. GWB idėja – sukurti geriausią palaikymą „Žalgiriui“. Gali stovėti po vėliava net nebūdamas nariu, turime tokių, kurie net nepretenduoja jais tapti.“

Brolijos pavadinime yra žodis „Boys“. Taip vadinasi ir jau beveik baigtas kurti Hugo filmas – „Boys from Kaunas“. Tokiu užrašu papuoštos kai kurių narių striukės. Man atrodo, šis taikliai parinktas žodis leidžia dar šiek tiek pabūti vaikais, kad ir po darbo bei kitų įsipareigojimų. „Su amžiumi pavadinimas atrodo vis aktualesnis“, –pritaria Ignas. Jam tai – laisvė, jaunatviškumas, energija: „Tas lengvas chaosas išlaisvina. Gyvenimas su tribūnos chebra tampa daug šviesesnis ir įdomesnis.“ „Kartais jautiesi kaip filme. Penktadienį „Eurolyga“, sekmadienį – LKL išvyka kitame mieste. Daug veiksmo ir judėjimo“, – linksi Lukas.

Tik atsisveikinusi suprantu, kad šįsyk nespėjome aptarti, pavyzdžiui, skanduočių meno, kuriame susipina muzikalumas, poetinė gyslelė, ironija, išraiškos laisvė. Ir tų pačių grafičių. Bet tai jau plačiau nei gentis. Tad sakau „iki“.

KAD PRAEITIS SUSKAMBĖTŲ

AGNĖ SADAUSKAITĖ KAUNO KULTŪROS CENTRO SUTARTINIŲ GIEDOTOJŲ GRUPĖS „SASUTALAS“ ARCHYVO NUOTR.

Tuita, tuita, Siunte mani, siunte mani,

Tuita, tuita, Man' matułe, man' matułe, Tuita tuita

Ar yra geresnis būdas pradėti pažintį su sutartinių kolektyvu nei sutartinė? Šios eilutės – iš Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupės „Sasutalas“ narės Ilonos mėgstamiausios sutartinės. Pačią mylimiausią išsirinkti giedotojoms buvo sudėtinga užduotis – juk sutartinių publikuota gerokai virš pusantro tūkstančio.

„Sasutalas“ – vienas ilgiausiai gyvuojančių sutartinių ansamblių Lietuvoje. Su šiuo kolektyvu atkulniavau susipažinti į Kauno kultūros centrą – jų namus, kuriuose narės ir vadovas repetuoti susirenka kiekvienos savaitės pradžioje. Mane pasitiko grupės vadovas Andrius Morkūnas, giedotojos Elena, Ilona, Daiva bei jauniausia kolektyvo narė – dar tik vaikščioti besimokanti Daivos dukra.

„Sasutalas“ įkurtos 2008 metais vadovo Andriaus Morkūno iniciatyva. „Nebuvo taip, kad staiga sugalvojome ir iškart atsirado naujas kolektyvas. Gerokai ankstesnis buvo folkloro ansamblis „Gadula“, o „Sasutalas“ išaugo būtent iš jo. Prieš bendrą „Gadulos“ repeticiją pusvalandžiui susirinkdavome pagiedoti sutartinių. Laiko buvo nedaug, tad jei kas pavėluodavo, jau ir nebespėdavome. Ilgainiui kilo mintis, kad reikia atskiros sutartinių grupės, su savomis repeticijomis. 2008-ųjų rudenį taip ir padarėme“, – pasakoja Andrius.

Kolektyvo branduolį sudarė „Gadulos“ sutartinių grupė, kurią šiek tiek papildė kitos giedotojos. Per visą gyvavimo laiką sudėtis keitėsi nedaug –vos kelios narės nebegalėjo prisidėti prie veiklos dėl ilgainiui pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Šiuo metu, kaip juokauja Andrius, gieda „penkios su puse“ narės – viena jų, pati būdama folkloro kolektyvų vadove, dažniausiai prisijungia koncertų metu. Tad „Sasutalų“ branduolys –šešios moterys ir vadovas. Visų narių gyvenimuose folkloras užima svarbią vietą – narės turi daugiau nei dvidešimties metų dainavimo patirtį, o Andrius Morkūnas, be „Sasutalų“, dar yra folkloro ansamblių „Gadula“ ir „Griežlė“, Vandžiogalos tradicinės kapelos vadovas, Kauno „Vyturio“ gimnazijos etninės muzikos mokytojas metodininkas.

„Sasutalų“ giedotojų grupė susibūrė dar iki lietuvių daugiabalsių dainų įtraukimo į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2010 metais. O pačios sutartinės, manoma, atsirado dar iki Lietuvos krikšto. Tradiciškai sutartines dažniausiai atlieka moterys, tad ir „Sasutalų“ („sesučių“ aukštaitiškai) pavadinimas atspindi senąsias tradicijas, kai giedodavo labai artimos, vienos šeimos ar greta gyvenančios ir gerai sutariančios, moterys. Aukštaitiškas pavadinimas taip pat neatsitiktinis, nes beveik visos išlikusios sutartinės užfiksuotos Aukštaitijos regione. Sutartinės muzikos teorijoje laikomos paradoksu, kadangi disonansinių intervalų sąskambiai sukuria harmoniją. Tačiau galime kalbėti ir apie magišką sutartinių poveikį. Andrius pasakoja, kad žmogų skaudančia galva pasodinus centre tarp giedotojų, galvos skausmas dažniausiai greitai praeina.

Visgi sutartinės gali galvas ne tik gydyti, bet ir susukti – dažnai visam gyvenimui. Pačias kolektyvo nares labiausiai žavi autentiškas, senasis sutartinių giedojimo būdas. „Sasutalas“ sąmoningai nesiekia skambesio modernizuoti ar pritaikyti šiuolaikiniam skoniui. Pasak giedotojos Elenos, svarbiausia –tęsti tradiciją ir nesintetinti to, kas unikalu, neišplauti esmės iš vis dar gyvo paveldo.

Paklaustos, ar nekyla noras kurti naujų sutartinių, giedotojos vieningai atsako, kad šiuose šaltiniuose slypi tiek daug lobių, kad vien juos visus atrasti ir išmokti jau būtų didžiulė dovana. Elena dalijasi, kad tai prisilietimas prie to, ką sukūrė močiutės – jų pačių nebėra, bet jų balsai vis dar skamba. Daiva priduria, kad dažniau sutartinės

„ateina“ gyvenimo situacijose:

„Kažką veiki ir staiga supranti, kad viskas vyksta visiškai taip pat, kaip vakar išmoktoje sutartinėje.“ Nors savo sutartinių nekuria, kolektyvas pripažįsta, kad šiek tiek erdvės improvizacijoms vis dėlto lieka. „Vienoje sutartinėje skamba žodžiai: Niekas taip nepadainuos kaip Plundako merginos. Mes ją pritaikėme taip, kad dainuotume apie Kauno merginas“, – prisimena Andrius.

Vadovas pastebi, kad kai kurios gaidos sutartinių leidiniuose nurašytos netiksliai; dažnai įrašuose girdima, kad kitos giedotojos gieda kitokią

melodiją, todėl ir savo kolektyvo moteris jis skatina nebijoti improvizuoti. Bepasakodamas apie improvizacijas, Andrius iš spintos ištraukia ir sutartinių „šventraštį“ – Zenono Slaviūno tritomį „Sutartinės“. Jame surinktos ir publikuotos beveik visos žinomos sutartinės. Išlikę tarpukariu daryti sutartinių įrašai yra suskaitmeninti – jie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir viešai prieinami jo interneto svetainėje.

„Sasutalas“ naujų narių nepriima, ir ne šiaip sau. Andrius pasakoja, kad nuo seno sutartinių grupės buvo mažos ir gana uždaros. Į tokias grupes patekti būdavo sudėtinga, o dėl jų uždarumo giedotojos kartais net vadintos laumėmis. „Mes remiamės šia tradicija ir naujų narių nepriimame. Yra ir praktinė priežastis – jei grupė pasidaro per didelė, nukenčia repeticijos. Tarkime, trejinėse sutartinėse pirmiausia dainuoja viena, tada prisijungia antra, po to trečia giedotoja. Jei dainuoja šešios moterys, sutartinė padvigubėja, repeticijos laikas išsitęsia, nuvargsta giedotojos ir jų balsai. Be to, visos dabartinės narės labai patyrusios. Kai tenka ieškoti naujų žmonių, stengiuosi kviesti tik tas, dėl kurių pasiryžimo ir gebėjimų esu tikras“, –sako jis.

Giedant sutartines svarbūs keli dalykai: balsas, klausa, gebėjimas įsiklausyti į kitą. Elena priduria, kad itin reikšmingi ir balso tembrai, nuo kurių priklauso pritarimai ir atitarimai. Ilona pripažįsta, jog daugiausia laiko reikalauja naujų sutartinių žodžių mokymasis, o Daivai sudėtingiausia –dainuoti ne savo grupelėje. „Renginiuose žmonės nori prisijungti, padainuoti, pramokti. Tai labai gražu ir bendruomeniška, bet tikroji sutartinės būsena atsiranda tada, kai dainuoji su savomis, artimomis moterimis.“

Didelę „Sasutalų“ veiklos dalį sudaro koncertai. Kai kurie jų tapę tradiciniais – „Sutartinių takas“ ir „Sutartinių ratas“ festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Jame „Sasutalas“ dalyvauja kasmet nuo pat 2013ųjų. Nuo 2011-ųjų grupė dalyvauja ir Aukštaitijos sutartinių šventėje

„Sutarjėla“, kasmet vykstančioje vis kitame regiono miestelyje.

Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“ dalyvauja Pasaulio lietuvių dainų šventėse, įvairiuose tarptautiniuose, nacionaliniuose ir regioniniuose tradicinio folkloro renginiuose bei festivaliuose: „Baltica“, „Lauksnos“, „Atataria lamzdžiai“, Kaune vykstančiame sutartinių maratone „Suburtynė“ –čia sutartinės giedamos visą parą. Ansamblį galima išgirsti ir tarpžanrinėse instaliacijose „Skambantys raštai“, „SutARTinai“ bei įvairiuose projektuose. Vienas jų – „Ant sidabro tilto“ kartu su Ilona Klusaite ir Petru Vyšniausku, kuriame susijungė lietuvių polifonija, Bacho muzika ir džiazas. Nenustembu ant stalo pamačiusi ažūrinę statulėlę su paukščiu –„Sasutalas“ yra vienintelė sutartinių grupė, apdovanota „Aukso paukšte“, skiriama tautinei kultūrai nusipelniusiems asmenims ir kolektyvams.

Kolektyvo narių draugystė ilga ir brandi – jau perkopusi pilnametystės ribą. Repeticijos, koncertai ir festivaliai reikalauja daug laiko bei energijos, o kiekviena narė ir vadovas turi savo gyvenimus, šeimas, darbus. Tad kas gi tiek metų traukia kiekvieną pirmadienį vėl susirinkti draugėn? Ilona ir Elena šypsodamosi sutaria – vadovas.

„Andrius yra tas žmogus, kuris palaiko, sujungia, neleidžia nuklysti ir nuolat reikalauja stengtis“, – sako Ilona. Tačiau ne mažiau svarbi ir pati dainavimo patirtis. „Yra struktūra, yra pareiga, – pasakoja Daiva. – Žinai, kad ateis kitos, todėl ateini ir pati. Nuo vaikystės mėgau dainuoti, folkloro ansamblis tapo erdve, kurioje galėjau tai daryti. Per jį atradau tradiciją ir išmintį. Įkvepia ir koncertai, festivaliai, kurių metu tenka pabuvoti kaimuose, kur buvo užrašytos sutar-

tinės, išgirsti pasakojimų iš gyvosios atminties. Net jei nebūtų koncertų, būtų gera ateiti ir dainuoti savo būryje – tada viskas aplinkui pasimiršta ir dingsta, lieka tik sutartinė.“

Po šios minties pamąstau, kad Daiva perduoda tradiciją savo dukrai pačia gražiausia forma – tiesiogiai per dainas, atsivesdama ją į repeticijas. Įdomu, ar jauniausia ansamblio narė daugiau girdėjo sutartinių, ar besimokydama nuėjo žingsnių. Linkstu prie pirmojo varianto.

Moterys jau kyla nuo kėdžių ir renkasi į studijos vidurį – tuoj prasidės repeticija. Kiekviena „Sasutalų“ giedotoja turi „savo“ sutartines.

Kaip pasakoja Andrius, giedotoja pradeda vesti „savo“ sutartinę, kitos prisijungia kartais net ir nemokėdamos žodžių. Su trupučiu praktikos, žinant melodiją, galima dainuoti ir nemokant žodžių. Keturinėse sutartinėse dainuoja dvi poros: viena pirmos poros dainininkė gieda prasminį tekstą, kita – pastovų pritarinį, o antra pora viską atkartoja.

Kaip atrandama „sava“ sutartinė?

„Pradedame mokytis, ir kažkuriai užkimba – niekada nepaskiriu, giedotoja pati pajunta, kad tai jos sutartinė“, – sako Andrius.

Vainikelis, vainikelis, Tuita, tuita, Raduołelis, raduołelis, Tuita, tuita

Niūniuoju besileisdama laiptais, išlydėta fone skambančių gilių, jautrių balsų. Sutartinės išlieka gyvos ne archyvuose, o kasdienos vakaruose, mažose studijose, kartais ant piliakalnių ar po galerijos stogu, kur susitinka balsai, išmokę girdėti vienas kitą. „Sasutalas“ renkasi ne tam, kad atkurtų praeitį, bet tam, kad joje pabūtų ir leistų jai skambėti.

KANONUS ATMETĘ PLĖŠRŪNAI

TOMAS PABEDINSKAS

FOTOGRAFIJOS IŠ ASMENINIO ARŪNO KULIKAUSKO ARCHYVO

Prieš keturis dešimtmečius Lietuvoje fotografų kūrybinės galimybės, rodės, turėjo gana aiškias ribas, kurias brėžė ir Lietuvoje vyraujanti humanistinės fotografijos tradicija, ir ideologiniai sovietinio laikotarpio reikalavimai bei valdžios kontrolė. Tačiau kaip tik tokiomis aplinkybėmis Kaune susibūrė neformali fotografų grupė „Plėšriųjų sekcija“, kurios nariai nepaisė kūrybinių kanonų bei ideologinių taisyklių ir formavo tuomet Lietuvoje avangardinę fotografijos kryptį.

Arūno Kulikausko suburta bendraminčių Gintauto Stulgaičio, Sauliaus Paukščio, Visvaldo Dragūno, Giedriaus Liago ir epizodiškai dalyvavusių Gintaro Jaronio ir Roberto Kanio grupė „Plėšriųjų sekcija“ imta vadinti dėl to, kad viena iš jų susitikimo vietų buvo Stulgaičio laboratorija Kauno zoologijos sode, šalia plėšrūnų karantino kabineto. Tačiau „plėšriųjų“ vardas, parinktas Dragūno, taikliai apibūdino ir šių kompromisų nepripažįstančių fotografų kūrybinius principus, padėjusius suformuoti alternatyvą tuometinės Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar –Lietuvos fotomenininkų sąjunga) įtvirtintai fotografijos krypčiai.

Lietuvos fotografijos meno draugija, kaip ir jos Kauno skyriui vadovavęs žymus lietuvių fotografas Aleksandras Macijauskas, propagavo vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą – dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje iškilusią ir keliems dešimtmečiams įsitvirtinusią savitą, „lietuvišką“ tarptautinės humanis-

tinės fotografijos kryptį. Jos atstovų darbai teigė universalias žmogiškas ir tuo pačiu – tautines vertybes, kurias dažnai išreikšdavo „paprastų“ žmonių kasdienio gyvenimo akimirkos, fotografijose virsdavusios lengvai suprantamomis vaizdinėmis metaforomis. Tokį pasaulio matymą atitiko ir dabar jau Lietuvos fotografijos klasikais vadinamų autorių kūrinių estetika – ekspresyvios, kartais dramatiškos, kartais poetiškos, bet visada įtaigios fotografijos. Be to, jų daromą įspūdį sustiprindavo didelio formato, kokybiški atspaudai.

„Plėšriųjų sekcija“ šiuos Lietuvos fotografijai tarptautinį pripažinimą pelniusius ir per keletą dešimtmečių kanonu tapusius kūrybos principus atmetė. Jiems rūpėjo ne didžiosios žmonijos ir tautos temos, o asmeniška ir subjektyvi patirtis kasdienybėje, kurioje jokios apibendrintos, universalios prasmės vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu, regis, jau nebuvo likę. Pasikeitęs fotografų požiūris bei kitoks, nei 7-ajame dešimtmetyje, istorinis kontekstas

Sauliaus Paukščio fotografija

formavo ir skirtingą „plėšriųjų“ kūrybinį braižą. Jie rinkosi įamžinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas kasdienio gyvenimo akimirkas ir objektus, savo darbais reflektavo beprasmybę, o prasmę atrasdavo privačioje erdvėje ir artimiausių žmonių apsuptyje. „Plėšriųjų“ fotografijų vaizdinė kalba taip pat nebuvo lengvai perprantama, nes jai netiko tradiciniai atvaizdo interpretavimo būdai ar vertinimo kriterijai. Šių darbų kompozicijos galėjo atrodyti mėgėjiškos ar net atsitiktinės, o atspaudai – žemos techninės kokybės. Fotografai ne visada rinkosi „parodinius“ nuotraukų formatus ir subjektyvų pasaulio pajautimą dažnai perteikdavo nedideliuose, tonuotuose vienetiniuose sidabro atspauduose.

Nors vienijami atsiribojimo nuo ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir kritiško požiūrio į to meto politines, socialines ir kultūrines aplinkybes, „Plėšriųjų sekcijos“ nariai buvo kūrybiniu požiūriu individualūs, skirtingi fotografai. Kulikauskas ėmė naudoti neįprastas fotografijoje technikas, spalvinti, montažuose

pasitelkė rentgeno fotografijas, fotografijas apdegindavo, susiūdavo siuvimo mašina, pradėjo naudoti tekstūras, kurias vėliau perėmė ir kiti draugai. Kanys yra sukūręs preciziškai sukomponuotų ir techniškai kokybiškų fotografijų, Dragūnas atspaudė savo darbus tiems laikams itin dideliais formatais, ypač svarbi jo serija „Butas“ apie jo namuose statybininkų paliktą broką, o Stulgaitis to meto avangardinę Kauno fotografiją kūrė paradoksaliai atsigręždamas į senovinę, dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvavusią piktorialistinę – tapybą mėgdžiojusią – fotografijos kryptį.

Kitų grupės narių darbai taip pat ne mažiau saviti: Liagas eksperimentavo su įvairiomis tekstūromis, Paukštys išsiskyrė fotomontažais ir savitomis ranka spalvintomis studentiško gyvenimo ir aplinkinio pasaulio refleksijomis, o Kulikauskas sukūrė konceptualią fotografijų seriją „Ūkanotos praeities dvelksmas“ (1989 m.), atspausdamas nuotraukas iš Kauno senamiesčio palėpėse rastų nežinomo autoriaus negatyvų, įamžinusių poilsiautojus 1939 metų Palangoje.

Vis dėlto, nepaisant individualių skirtumų, „Plėšriųjų sekcijos“, kaip neformalaus fotografų sambūrio, kūryba pradžioje nesulaukė teigiamo, o tiksliau – jokio atgarsio.

Neturėdami galimybių rodyti savo darbus per draugiją, ieškojome kitų būdų. Kauno „Santakos“ kino teatro direktorei pradėjus rodyti alternatyvius meninius filmus, sugalvojome ten surengti savo parodą – toje vietoje rinkosi ir tinkamesnė publika. Paaiškėjo, kad Ginto mama pažįsta direktorę. Puiku, ledai pajudėjo, pakabinome parodą ir niekas nenubaudė. Tiesa, ji buvo sutikta visiška tyla, –

debiutinę 1985 m. „plėšriųjų“ parodą „Autoportretas ir natiurmortas“ knygoje „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ prisimena Kulikauskas.

Toje pačioje knygoje galima paskaityti ir 1988 m. laikraščiui „Komjaunimo tiesa“ Kulikausko duotą interviu, kuriame jis pasakoja, kaip buvo areštuotas po to, kai nufotografavo nuo viaduko nušokusį savižudį, kaip buvo sulaikytas, nes fotografavo geležinkelio bėgius, ar turėjo aiškintis pareigūnams, kai savo fotokamerą nukreipė į „Laumės“ kavinėje cukraus gabaliukus renkantį ubagą.

Ir tuometinis fotografijos lauko isteblišmentas, ir idealios sovietinės visuomenės vaizdinį saugojusi politinė valdžia „plėšriuosius“ išstūmė į kūrybinį ir ideologinį užribį. Žinoma, teisybės dėlei reikia prisiminti, kad „Plėšriųjų sekcijos“ narių paroda buvo surengta ir Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno fotografijos galerijoje, o 1986 m. Kulikausko ir Stulgaičio darbai eksponuoti šioje galerijoje vykusioje reikšmingoje Baltijos respublikų jaunųjų fotografų parodoje. Tačiau tai iš esmės nekeičia šiandienio „Plėšriųjų sekcijos“ reiškinio suvokimo – patys to sąmoningai nesiekdami jos nariai

tapo ano laikotarpio avangardinės kūrybos ir alternatyvios pasaulėžiūros ženklu. Panašiai, maždaug dešimtmečiu anksčiau, Vakarų kultūrai priešiška santvarka ir sovietinės valdžios represijos Kauno hipius pavertė politinio pasipriešinimo simboliu, nors jie troško tik asmeninės ir kultūrinės laisvės.

Taigi nekeista, kad fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė knygoje apie Kauno avangardinę fotografiją analizuoja ne tik „Plėšriųjų sekcijos“ reikšmę Lietuvos fotografijos raidai, bet ir pastebi jos sąsajas su platesniu tarptautiniu kultūriniu kontekstu:

„Plėšrieji“ buvo subkultūros produktas, o fotografija jiems – viena iš originalios raiškos galimybių. Jie buvo savotiški grungeriai, savo kultūrine ir socialine elgsena panašūs į taip pat devintojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose paplitusio alternatyviojo roko atlikėjus – jų sunkus, „purvinas“, apatiškas, melancholiškas, depresyvus garsas tapo naujo įvaizdžio elementu, kuris buvo stilistiškai perkeliamas į įvairias saviraiškos formas. Socialinio susvetimėjimo, diskomforto ir apatijos motyvai, susipynę su išsilaisvinimo iš sovietų primestos ideologijos temomis, išreiškė ir Kauno jaunųjų menininkų pasaulėjautą.

Iš tiesų „Plėšriųjų sekcija“ turėjo visus subkultūros grupės bruožus: savitą pasaulėžiūrą ir vertybes, skirtingas nuo tų, kurios tuomet vyravo Lietuvos fotografijos lauke ir buvo viešai propaguojamos visuomenėje, o savo simbolinį pasaulį įkūnijo meninėje kūryboje. Vis dėlto, kaip kadaise MTV įtraukė „Nirvaną“ į populiariosios kultūros sritį, taip šiandienė menotyra „Plėšriųjų sekciją“ inkorporavo į oficialiąją Lietuvos meno istoriją. Galutiniu to patvirtinimu tapo 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengta „plėšriųjų“ kūrybą pristatanti paroda „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“.

KASRYT KAIP „TĖVE MŪSŲ“ „TĖVE“ Ū

KOTRYNA LINGIENĖ

GIE VILKĖS ILIUSTR.

Kaip rašo itin aktualus šiuolaikinis mąstytojas

Byung-Chul Hanas, „ne aktyvus, o kontempliatyvus

gyvenimas padaro žmogų tuo, kuo jis turi būti“. It

saldainį burnoje voliodama šią frazę artėju prie beveik

Maironio gatvės ir Laisvės alėjos kampe, priešais

Nacionalinį Kauno dramos teatrą, veikiančios kavinės „Green Café“.

Verslininkas, fotografas, dar vienas verslininkas, kineziterapeutas, laisvo oro direktorius... Šios genties narių iš viso „apie keturiolika“, su manimi susitiko keturi, vėliau dar vienas prisijungė nuotoliu iš Ispanijos, o paskutinis atėjo jau baigiant kalbėtis –juokauja, kad jiems trūksta tik gydytojo ir kunigo. Bet gydytojai vėlyvą rytą paprastai jau rimtai dirba, o štai dėl kunigo niekada negali žinoti. Visgi renkasi gentis, kurią patogu vadinti tiesiog kavos klubu, – cituoju –„kasryt kaip „Tėve mūsų“.

Į šį gana uždarą, tačiau visai Laisvės alėjai kaip ant delno esantį klubą žurnalistės teisėmis mane pakvietė vienas iš jo narių, mano kolega, fotografas Teodoras. Kai gyvenau A. Mickevičiaus gatvėje ir dirbau Laisvės alėjoje, jį, sėdintį atsipalaidavusių vyriškių kompanijoje, iš tiesų matydavau kasryt – tik anoje, jau uždarytoje „Green Café“, kur „savo“ staliukus ir slaptažodžius turėjo ir greta veikiančios prokuratūros kolektyvas, ir kiti dar nerenovuotos Laisvės alėjos marširuotojai. Bet kavos klubas, tvirtesnis už grindinio trinkeles, maitinimo verslų kapitalus, politines pažiūras ar laisvalaikio pomėgius, prasidėjo visai ne čia.

Ieškant to pirmojo kavos puodelio, tapusio akstinu net iš Mastaičių ar Dievogalos kasryt lėkti į Laisvės alėją,

tenka kulniuoti į S. Daukanto gatvę. Čia kadaise, prieš dvidešimt kelerius metus, atidaryta „pirmoji tikra“ kavinė „Bella Toscana“. Pašnekovų atminties gylis ir požiūriai čia išsiskiria – vieni mini 2002 metus, kiti – 2004. Vieni tvirtina, kad susitiko atsitiktinai, kiti įvardija visus suvienijusį jau mirusį bičiulį

Gedą. Bet kad kava ten tikrai buvo gera ir geriausia mieste, sutariama vienbalsiai. Būtent „Bella Toscana“ garsėjo šiuolaikinėje kavos kultūroje retai beišgirstamu gėrimo paruošimo būdu – Triestino Doppio.

Italijos uostamiesčio Triesto papročiu užbalinta stipria kava mėgaudavosi ne tik tada tokie pat žavūs ir drąsūs, tik kiek jaunesni mano teksto herojai, bet ir netoli veikiančio STT Kauno skyriaus, kitų teisėsaugos institucijų bei jų klientų kompanijos. Kaip jau minėjau, tuomet visai žalias kavos klubas vis dar neturi jokio oficialaus pavadinimo, įstatų ar pažymėjimų.

Tik „Messengerio“ grupę, kurioje dominuoja jau tikrai ne kava, o ryto kontempliacijas keičia vėlaus vakaro išmintis ir dar daugiau humoro.

Tiesa, tartis dėl kitos dienos susitikimo niekada netenka – kažkas prie jų „vardinio“ stalelio visada laukia, o nepriklausančius kompanijai ar priklydusius netyčia baristos tiesiog išprašo. Beje, yra net klubo gerbėjų klubas, kurio nariai stengiasi prisėsti

greta – galbūt pasiklausyti, apie ką kalbasi vyrai, galbūt tiesiog įsikvėpti jų pozityvios energijos.

Bet grįžkime prie istorijos. Po „Bella Toscana“ rytmečiai persikėlė į pirmąją „Vero Café“ tinklo kavinę – ji irgi netoli dramos teatro. Tuomet jau prasidėjo „Green Cafe“ era, tik vieną kavinę pakeitė kita, erdvi ir šviesi, gebanti suturėti kartais kiek per daug įsisiūbuojančią kompaniją. „Būna, išeini iš tualeto ir supranti, kad reikia prisukti garsą“, – ir vėl juokiasi.

Per pandemiją teko suktis iš padėties ir apsiginklavus popieriniais puodeliais glaustis – saugiu atstumu vienam nuo kito – ant statinių, stovėdavusių lauke prie baro „Rock’n’Rolla“. Taip, suvaržymai – ne pretekstas nesusitikti, kaip ir komandiruotės ar atostogos. Kaip jau minėjau, vienas klubo narys su mumis kavą gėrė prisijungęs vaizdo skambučiu. Esantys Kaune stengiasi darbinių susitikimų tarp aštuntos ir dešimtos neplanuoti, ir kolegos, darbuotojai, aplinkiniai gerai viską supranta. O ar namuose, prieš vykstant į klubą, geriama kava? Įvairiai. Vieni geria su žmonomis, kiti pasitaupo kofeino dozę Laisvės alėjai.

Neformalaus kavos klubo narius vienija panašus amžius ir gyvenimo būdas – tai yra, ankstesni pasirinkimai, leidžiantys kiekvieną darbo

dieną pradėti ne kartu su visu miestu stovint kamščiuose ar pirmiau už kitus atlėkus į biurą. Nuo aštuntos iki dešimtos – laikas tam, ką filosofai vadina kontempliacija, o kiti specialistai galbūt pritaikytų terapijos rato terminą. Tiesa, kasdienėmis bėdomis čia nesidalinama – draugai tiesiog išjuoktų. „Visi žino apie visus viską, ir viskas yra labai fainai. Smulkmenomis skųstis nevertėtų“, – konstatuoja. Nors, žinoma, iškilus rimtesnei nei buitinė (kurią išspręsti, prieš tai pasijuokę, irgi padės) problemai visuomet gali pasilikti su kuriuo nors „vienas ant vieno“, ir išeitis atsiras.

Visgi daugiau nei dvi dešimtys kasdienių susitikimų – tvirčiau už plieną. „Bet jūs negalvokite, mes ir apie teatrą pasikalbam, pavyzdžiui, kaip man žiūrint „Perą Giuntą“ nuspaudė batas“, – istoriją, kaip nenaudėlis batas nusirideno į kitą eilę, prisimena vienas pašnekovas. Su teatro vadovu Egidijumi Stanciku klubo nariai visuomet sveikinasi – juk vietinis. Laisvės alėjos dinamiką per tiek metų kavos gėrėjai pažįsta puikiai. Įžvelgia, kad nors renovacija truko ilgai, bet pasikeitimų šioje pėsčiųjų arterijoje per porą dešimtmečių nedaug – tik trinkelės pasikreipė šonu.

PRIARTĖJUS PENSIJAI VISIEMS URMU

PERSIKRAUSTYTI

Į ISPANIJĄ SKAMBA KAIP NEBLOGA IDĖJA.

Gerai, o tai kiek tos kavos galima išgerti? Pašnekovai čia pat paskaičiavo, kad per 20 metų bendrai kavai išleido apie 170 000 eurų. Butas. Kita klubinės aritmetikos versija – vienas jų staliukas per mėnesį sugeneruoja tiek apyvartos, kiek užtenka vieno baristos atlyginimui. Todėl norėtųsi glaudesnių santykių su vieta, kurioje praleidžiama tiek laiko, – dabar jie truputį atvėsę, bet geresnio varianto Kauno centre klubinėtojai tiesiog nemato. Beje, kol tik leidžia orai, iki kokio spalio, jie mieliausiai sėdi lauke ir būtent dėl to yra tapę ryškiu, iš esmės nekilnojamu, Laisvės alėjos burbulo akcentu.

Kaip skiriasi klubo narių gyvenimai už klubo ribų, taip ir jų gėrimų pasirinkimai per dešimtmečius išsiskyrė. Kas renkasi kapučiną, kas seną gerą juodą, kas be kofeino, o kas išvis arbatą. Iš pradžių kiek kuklinęsi vyrai, įpusėję savo gėrimus, suskanta pasakoti vienas per kitą. Neslepia, kad visais metų laikais kalba apie viską, tik niekada rimtai. Meluoja vienas kitam, apkalba praeivius, diskutuoja apie politiką (nors kartais sutaria apie ją nekalbėti), verslą ir gyvenimą.

Kaip jau supratote, tai griežtai vyriška kompanija. Keliskart per metus klubas rengia „darbo balius“, bet ir šiuose „korporatyvuose“ moterų nebūna. Bandė pakviesti, bet

nepasiteisino, nes „vyrų ir moterų pasauliai nesimaišo, kaip vanduo su aliejumi“. Bet jie tikrai linkėtų tiek savo antroms pusėms, tiek visoms kitoms pabandyti susiburti į tokį kontempliatyvų ratą, kuriame lyg ir nieko nevyksta, bet pavyksta daug.

Kokios klubo ateities perspektyvos?

Priartėjus pensijai visiems urmu persikraustyti į Ispaniją skamba kaip nebloga idėja.

Čia verta sugrįžti prie Byung-Chul Hano, parašiusio porą dešimčių veikalų, iš kurių lietuviškai „Kitos knygos“ išleido jau keturis. Naujausioje knygoje „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės tipologija“ korėjiečių kilmės vokiečių filosofas kviečia susimąstyti, ar iš tiesų kiekvienas žmogaus veiksmas turi lemti jo fizinį, dvasinį ar finansinį augimą. Juk gyvenimas – ne vien gamyba, o savasis „aš“ – ne projektas. Tai primena ritualai, ištempiantys iš skubančios, lekiančios, „tik pirmyn“ kreipiančios kasdienos ir stabilizuojantys visos genties bei kiekvieno jos nario esatį.

Svarbiausia – į viską, net artėjančią senatvę, nežiūrėti per daug rimtai, ir tam nežiūrėjimui skirti laiko. Kasryt. Amžinai, kaip Laisvės alėja.

BENDRAMINČIAI TARP EILUČIŲ

GUNARS BAKŠEJEVS

JONO PETRONIO NUOTR. IŠ „KAUNO LITERATŪROS SAVAITĖS“ METU

VYKUSIŲ „TYLIŲJŲ SKAITYMŲ“ KULTŪROS BARE „GODO“

Arenos ošimas, variklių choras, nuo šuolių linguojančios sporto klubo grindys – išties nemažai šiame numeryje aprašomų Kauno genčių pasižymi ne tik vizualiniais skiriamaisiais ženklais, bet ir išskirtine garsine aura. Bet ne visos. Šio teksto herojai didžiąją laiko dalį praleidžia vienumoje, susisukę į pledus, panirę į siužetus. Net jei pasirenka leisti laiką drauge, vis tiek tyli. Kol galiausiai sykį per mėnesį ar du susikaupia ir pasako viską, ką mano apie vieną ar kitą knygą.

Taip, pats metas „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose aptarti vis augantį fenomeną – knygų klubus. Kiek jų, viešų ir privačių, mūsų mieste yra, suskaičiuoti neįmanoma – juk tokio intymaus proceso klubui pakanka ir vieno nario, jei jis atsakingai veda skaitinių dienoraštį. Bet šįsyk apie tris, suburiančius kiek didesnę kompaniją. Visi jie vieši, veikia bibliotekose ir muziejuje, bet ar visi priims jus? Skaitykite ir sužinosite.

Kauno literatūros savaitės belaukiant

Kaip sufleruoja skirsnio pavadinimas, „Literatūros savaitės“ klubas visus metus kūrena šiltus jausmus festivaliui Kauno literatūros savaitė (KLS), miestą ištinkančiam tik vieną gegužės savaitę. Mano pašnekinta šio festivalio kolegijos narė Agnė Cesiulė neslepia, kad klube dažnai aptariamos KLS dalyvaujančių autorių knygos. Bet ne tik jos. Agnė dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuris yra festivalio partneris, tad prieš keletą metų sumanius burtis kluban, vietos ilgai ieškoti nereikėjo. Čia tikrai patogu – Senamiestis, didelė salė, nėra barams ir kavinėms būdingo erzelio. „Neseniai pradėjome klubo tinklalaidę, tad kavinėje jos tikrai negalėtume kokybiškai įrašyti“, – pastebi pašnekovė. Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmasis mano tiriamas klubas –iškart nestandartinis, nes turi sceną. Pagrindiniai knygų aptarinėtojai – Agnė ir jos kolega, vienas iš KLS steigėjų ir vadovų Laurynas Katkus, kas porą mėnesių į Kauną atidardantis traukiniu iš sostinės. Trečiasis dalyvis – kaskart vis kita pirmiems dviem į akį kritusi kaip įdomių įžvalgų turinti asmenybė. Nebūtinai literatas – įdomi ir, pavyzdžiui, istoriko nuomonė apie knygą, atskleidžiančią partizanų temą. O nuomonių būna įvairių. Kad visi it susitarę girtų vieną leidinį – to dar nėra buvę. Taigi šis klubas – jokia ne bendravimo terapija, prisidengianti knygomis, o tradicija, kurioje svarbiausia – literatūros kokybė.

Agnė pastebi, kad literatūros laukas džiaugiasi tokia iniciatyva, net ir tie autoriai, kurių knygas klubas sukriti-

kuoja. Be oficialių diskutantų, klube renkasi ir visas būrys dalyvių-žiūrovų, nemažai jų – per keturis sezonus lankytojai tapo nuolatiniai, jie perskaito klubo anonsuojamas knygas (tokių jau kokios septynios ar aštuonios dešimtys, kiekvienam teminiam susitikimui po 3–4) ir ateina pasiruošę išreikšti savo nenupoliruotą nuomonę. Paklausta apie ekscesus Agnė prisimena dalyvį-trolį, kuris keldavo ranką po kiekvieno pasisakymo ir bandydavo viską paneigti. Tokie iššūkiai jai pačiai rodosi vertingi, nes pažadina snūstelėjusią publiką ir pagyvina diskusiją.

„Literatūros savaitės“ klubo 4-o sezono 4-ajame susitikime vasario 12 d. bus aptariamos knygos, nagrinėjančios tėvų vaikams perduodamą įvairių formų palikimą bei kartų skirtumus, išryškėjančius vykstant istoriniams ar asmeninių istorijų lūžiams. Susidomėjote? Prašom užsukti.

Knygų klubas – ne mokykla

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių tinklas –margas, ne vieną jų esame apžvelgę žurnale per istorinę ar kokią kitą prizmę. Visada malonu sugrįžti į „Berželio“ biblioteką, žvelgiančią į mistiškąjį Bermudų trikampį. Čia ir pūkuotus kaniterapijos užsiėmimų vedėjus galima paglostyti, ir „Didžiojo Getsbio“ kostiumais persirengti. Jau ne pirmą sykį žurnalo puslapiuose sveikinamės su vyresniąja bibliotekininke Viktorija Dumčiūte – ji ir knygstagramerė „Pelėdos skaitiniai“, ir padalinio knygų klubų burėja. Sakau „klubų“, nes suaugusiųjų kaip tik vasarį švenčia trečiąjį gimtadienį –visi skaito Mario Puzo „Krikštatėvį“ ir ruošia mafiozų kostiumus, „nes ši gentis yra truputį mafija“, juokiasi

pašnekovė. O Getsbio tema buvo per antrąjį gimtadienį. Bet yra dar vienas naujas klubas!

Vaikų knygų klubas pirmąsyk susibūrė praėjusį rudenį. Šiandien jo narės – septynios panelės. Viktorija pamena, kad klubas prasidėjo organiškai – viena mergaitė, stebėdama savo mamą suaugusiųjų knygų klube, paklausė: „O kur mūsų vakarėlis?“ Tai tik dar sykį įrodo, kad vaikai noriai kopijuoja suaugusiųjų bendravimo modelius.

Klubo taisyklė – jokios programinės literatūros. Šiai vieta mokykloje, o bibliotekoje – laisvalaikio gentis, kuri renkasi skaityti tai, kas įdomu, o ne tai, ko reikalaujama. Šiuo metu mergaitės ruošiasi Šv. Valentino dienai, ir Viktorija leido joms pačioms išsirinkti skaitinį. Taigi vasario knyga – Uli Leistenschneider ir Isabelle Goentgen „Ir raganosiai turi jausmus“.

Grįžtame prie suaugusiųjų, kurių naujas klubas jau imtas formuoti ir Laisvės al. 57, – esate kviečiami prisijungti. „Berželyje“ klubas atviras, nors turi savo branduolį, kuriam susiklijuoti, kad vienas kitą suprastų iš pusės žodžio, prireikė apie metų –ir šiokių tokių iššūkių, kurie sustiprino. Kaip ir vaikų klube, taip ir čia dominuoja moteriškoji lytis, nors niekam nėra svarbios socialinės kaukės – metai, profesijos ar kiti hobiai. Juk akivaizdu, kad svarbiausia – skaitymas. Viktorija išskiria intymumo aspektą – jai idealus dalyvių skaičius yra 12–15 žmonių, kitaip gentis gali virsti minia.

Detektyvams, medžių mylėtojams ir tyliesiems skaitytojams bet gali ir nevirsti. Tai įrodo neblėstanti Ąžuolyno skaitytojų klubo sėkmė. Galbūt raktas į ją – tai, kad Ąžuolyno bibliotekoje veikiantis klubas turi ir nemažai atšakų. Bibliotekoje dirbanti literatūrologė Donata Bocullo prisimena, kad bendruomenė pradėjo burtis dar tuomet, kai institucija vadinosi Kauno apskrities viešąja biblioteka. Visgi būtent jos atnaujinimas ir virsmas į Ąžuolyno biblioteką tapo akstinu genčiai virsti tikru judėjimu. Į pirmąjį 2024 m. susitikimą susirinko net 60 žmonių, vėliau skaičius nusistovėjo ties 30–40 nuolatinių narių.

Donata pabrėžia savo kuruojamo klubo pavadinimą – čia akcentas ne pati knyga (objektas), o skaitytojas (žmogus). Tai gentis, kuri buriasi ne tik dėl informacijos, – ryšys čia irgi labai svarbus. Taigi, tapusi masine, bendruomenė pradėjo skilti į mikrogentis. Tad kas antrą mėnesį bibliotekoje renkasi populiariosios psichologijos skaitytojai, detektyvų klanas, poezijos bendruomenė ir net miško terapijos entuziastai, kurie derina skaitymą su gamtos pajautimu. Yra ir „tyliojo skaitymo“ klubas, peržengiantis bibliotekos ribas. Paskutinį mėnesio penktadienį galima tiesiog ateiti į jaukiąją „Coco’s“ kavinę M. Daukšos gatvėje ir valandą skaityti savo pasirinktą knygą. Tyloje. O tuomet, jei norisi,

pasidalinti patirtimi su kitais. Donata neslepia, kad daliai skaitytojų toks saugus, tylus formatas, lyg atsvara aplink dūzgiančiam triukšmui, patinka net labiau nei karštos diskusijos. O kitiems įdomu viskas – čia turime paminėti visų klubų narę, pernai perskaičiusią per 90 knygų. Tai rugpjūtį žurnale viešėjusi Šilainių gyventoja Giedrė Mozūraitienė. Įkvepia!

Dar mano pašnekovė atskleidžia, kad bibliotekos siūlomas skaitytojų klubų klubelių spektras yra atsvara komerciniams knygų klubams, kur, norėdamas gauti rekomendacijų, ką skaityti, ir galimybę knygą aptarti, turi įsigyti bilietą. O kaip knygas renkasi Ąžuolyno skaitytojų klubas? Čia praverčia literatūrologės profesija – Donata parengia aktualius teminius sąrašus, o tuomet jau visi balsuoja ir taip sudėlioja metų planą. Dalis skaitinių būna iš naujienų lentynos, bet tikrai ne visi, juk prie ką tik išleistų knygų bibliotekose ir taip driekiasi eilės. Ir tikrai nėra prievolės skaityti vien šioje bibliotekoje pasiskolintas knygas!

Galbūt skaitytojų ir knygų klubų narių neatpažinsite gatvėje – na, nebent tai „Berželio“ gentis, prisiskaičiusi „Krikštatėvio“. Galbūt neišgirsite, kaip jie lekia į susitikimą. Bet ši gentis, neturinti vienijančios uniformos, pasižymi bendra skaitymo patirtimi ir atmintimi, suformuota tarp eilučių. O tai, sutikite, puikus pagrindas sugyvenimui.

VILKAI VISADA, VISADA VILKAI

KĘSTUTIS LINGYS VYČIO MANTRIMO NUOTR.

Aš vienas ir jie – gal penkiolika vyrų su liemenėmis.

Sėdim iš išorės juodame trijų aukštų pastate –klubhauze, kurio turistų giduose nerasi. Šančiai.

Baikerių klubas „Vilkai MC“ vienija apie tris dešimtis narių.

Klubhauze tvyro ramybė, tvarka ir jausmas, kad čia ne šiaip klubas su dekoracijomis, o jų teritorija, jų bažnyčia. Pirmas dalykas, kurį pamatai įėjęs į patalpą trečiame aukšte, priverčia sustoti. Pačiame centre –motociklas. Ne šiaip numestas į kampą, ne uždengtas kaip eksponatas, o pastatytas taip, kad jo nepraeisi, net jei labai norėtum.

– Koks čia modelis? – klausiu. – „Dyna“. 1996-ųjų („Harley-Davidson Dyna“, – aut. past.), man atrodo, –atsako vienas vyras.

Tada nuskamba sakinys, po kurio atmosfera tampa dar rimtesnė: „Čia mūsų mirusio brolio baikas. Jo noras buvo, kad jis liktų čia. Tai va, jauni nariai tais laiptais jo sielą ir užvilko į trečią aukštą.“

Po tokio starto jau aišku, kad čia nebus pasakojimo apie hobį ar savaitgalio pasivažinėjimus. Klubo nariai kalba konkrečiai: laisvė atsiranda grupėje. Paradoksas, jų pačių žodžiais, paprastas: vienas vilkas pažeidžiamas, gaujoje – stipresnis. Čia mintis net ne apie fizinę apsaugą, o apie psichologinį saugumą ir erdvę, kurioje gali būti be vaidmens. Jie sako, kad plačioje visuomenėje žmonės nėra vieni kitiems įsipareigoję, todėl ten daugiau atsargumo ir vaidinimo. O čia, klubo viduje, gali sakyti tiesą ir nebūsi iškart nurašytas. Jei reikės – atneši paskutinius pinigus langui pakeisti.

Dabar jie turi barą, tvarkingas patalpas ir pagarbą, bet kelias iki tokios aplinkos nebuvo grįstas paramos fondais ar stebuklingais rėmėjais. Susirinkimų pradžia – svetimi barai: „Iš pradžių rinkdavomės viename, paskui kitame. Galiausiai baro šeimininkai pradėdavo urgzti, kad mes ten atvažiuojam ketvirtadieniais… na, supranti, pasidarydavo negerai.“

Tai per daug triukšmo, tai per daug motociklų, tai per daug dėmesio. Reikėjo erdvės, kuri būtų sava. Tada atėjo 2012-ieji. Dar litai. Krizės šešėliai dar ore. Klubas išsinuomojo garažą, bet greit suprato, kad netelpa.

„Anksčiau čia buvo fabriko pagalbinės patalpos. Griovėm sienas. Čia, kur dabar sėdim, stovėjo tualetas. Ant jo – metalinė „buržuika“, kaminas pro sieną išvestas į viršų… Ir čia prasidėjo testas. Ne „ar turi motociklą“ ir ne „ar turi odinę striukę“, o ar būsi čia, kai bus sunku. Remontas nebuvo gražus. 2012 metai, algos

nedidelės, o tu turi parnešti namo mažiau, nes dar reikia susimesti langams. Chebra sakydavo: „Aš jau nebegaliu…“ Supranti? Tada buvo sunku, bet mes padarėm. Galvas į sienas daužėm, bet padarėm. Tie, kurie nedegė idėja, atkrito. Pasitraukė. Liko tik tie, kuriems klubas buvo svarbiau už komfortą.“

Jokio iš viršaus nuleisto heroizmo, tik pagrindai. Jei iš vidaus nedegi idėja –neištversi. Jei neištveri – pasitrauksi. Taip veikia atrankos mechanizmas. Ne per gražius pokalbius, o per realius darbus, kur turi pasirinkti: pinigai langui ar naujas daiktas namams, laikas remontui ar laikas ant sofos. Ir tai pas „Vilkus“ vyksta ne kartą per metus, o nuolat. Dėl to jie ir sako: čia ne „susitinkam, pabūnam, išsiskirstom“. Čia tinklas.

Tas tinklas tampa dar tampresnis, kai pradedama kalbėti apie vidinę ekosistemą. Vienas – santechnikas, kitas – dažytojas, trečias – duonos kepėjas, ketvirtas – mechanikas. Kiekvienas įneša savo dalį. „Jei namuose trūko vamzdis, tu neatsidarai Skelbiu.lt. Tu skambini broliui. Ir jis atvažiuoja ne dėl sąskaitos, o dėl to,

kad tu esi jo genties narys.“ Baikerių pasaulyje valiuta yra pasitikėjimas –be jo nebus nieko kito.

Pasitikėjimas paaiškina ir hierarchiją. Klubas nenori priimti žmogaus, kurį vėliau tektų išmesti – patys sako, kad tai nemaloniausia dalis. Todėl viskas vyksta lėtai. Ateina žmogus, pabūna klubo draugu. Paskui, jei tinka jiems ir jie jam, tampa hang-around. Nuo hang-around iki pilnateisio nario praeina mažiausiai treji metai. Jie tą laiką apibūdina kaip skenavimo procesą: važiuoji į tūsus, dalyvauji darbuose, tave stebi stresinėse situacijose. Kol esi hang-around, apie klubo vidines taisykles žinai „tiek, kiek galima“. Viskas skiepijama pamažu. Čia nėra „vieną kartą gerai pasirodei ir viskas“.

Jie mini laiptelius: klubo draugas, support, prospect, member. Esmė ta pati – tu negali tiesiog apsivilkti liemenės. Blizgantis baikas nėra bilietas. Bilietas yra laikas ir patikimumas. Ir dar – statusas nėra vien vidinis. Jį turi pripažinti kiti klubai Lietuvoje ir tarptautinėje sistemoje. Jie sako, kad pasiekti MC statusą prireikė aštuonerių metų – oficialiai jis gautas 2014 m.

Reputacija svarbiau už viešą įvaizdį. Todėl taisyklės čia kietos ir universalios visame pasaulyje. Pavyzdžiui, policininkas negali būti baikeriu. „Jei klubas nesilaiko tų pamatinių taisyklių, kaip jis gaus kitų klubų pagarbą?“

Su visuomene santykis irgi „kaunietiškai“ dvilypis. Iš vienos pusės jie sako: „Mums visiškai vienodai, kokia visuomenės nuomonė apie mus. Svarbu, kad žinom, ką darom. Mes niekada neužkabinsim paprasto žmogaus be reikalo. Saugom reputaciją, neieškom bėdų, tiesiog gyvenam savo gyvenimą.“ Iš kitos pusės, nors patys sau blogo vardo nenori, pripažįsta, kad keliuose formuojamos kolonos, antsiuvai ir kiti išoriniai elementai kursto stereotipus.

Santykiai su policija? Baikeris su liemene retai stabdomas be priežasties, egzistuoja abipusė pagarba. Tačiau kai kurie vairuotojai tyčia blokuoja kelią, kad motociklas negalėtų pravažiuoti spūstyje. Pašnekovams tai ne tik nepatogumas, o signalas apie žemą kelių kultūrą. Jie sako, kad kolona nėra skirta demonstruoti jėgą paprastiems žmonėms. Kolona yra tvarka. O kai tvarka susiduria su kažkieno ego, kyla įtampa.

Pokalbiui pasisukus prie moralės ir teisingumo, „Vilkai“ kalba trumpai. „Man žmogų nušauti yra lengviau negu gyvūną. Nes žmogus gimė nuodėmėje ir gyvena nuodėmėje. O gyvūną Dievas sukūrė, kad jis tęstų būtį, išgyvenimą.“ Tada pristatomas ir teisingumo principas: jei kažkas apvagia nario šeimą, teisingumą narys

vykdo pats, nebūtinai atsižvelgdamas į baudžiamąjį kodeksą. Jie tai dėsto kaip savo vidinę logiką, be kvietimo į chaosą, ir pokalbis juda toliau.

Greta šios kietos sanklodos egzistuoja ir socialinė pagalba, bet jie ir čia nekalba lozungais. Mini globos namus. Mini saugaus vairavimo pamokas jaunimui, lakstančiam motoroleriais. Mini vaikus iš sudėtingų socialinių aplinkų, pagalbą tarnyboms – kad jaunimas nenuvažiuotų klystkeliais. Logika paprasta: padeda tada, kai vertybės sutampa. Nesako, kad gelbsti pasaulį. Sako, kad daro tai, ką laiko teisinga.

„Labai patiko pabūti prižiūrėtojais „Parako“ tūse, mus tokia Šančių aktyvistė Vida pakvietė“, – pamini mūsų žurnalo heroję, viename ankstesnių numerių pasidalinusią „Parako“ kugelio receptu.

Apie patriotizmą atsakymas irgi tiesus: „Mes esame savo miesto ir valstybės patriotai, o ne valdžios ar politikų. Į politiką nelendam.“ Paklausus apie karą, atsakymas nuskamba akimirksniu: „Pirmi eitume.“ Toliau – apie pasiruošimą savarankiškai: „Aš turiu daug ginklų, jei reikės – pirmyn.“ Priduria, kad nesirašė į savanorių būrius, nes neturi laiko „dvidešimt dienų miškuose bėgioti“, bet kai reikės –bus. Jų vizija bendruomeninė: mažos grupės – kiemai, sodų bendrijos, brolijos – kuriose realiai pažįsta vieni kitus, turi veikti išvien, o ne laukti nurodymų iš viršaus.

Kalbėdami apie tvarką viduje, jie akcentuoja discipliną. Užduodu klausimą, aktualų šių laikų visuomenei: kaip elgiamasi, jei narys ima piktnaudžiauti svaigalais? „Imamės veiksmų. Jau yra taip buvę“, – sako jie. Bet jei žmogus ignoruoja visas galimybes ir pastangos neduoda rezultatų, tada „nuleidžiamos rankos“.

Jie patys mato savo genties evoliuciją. Narys, važinėjantis daugiau nei 20 metų, prisimena, kaip anksčiau buvo privalomas tam tikras įvaizdis – odinės kelnės net per 30 laipsnių karštį. Dabar viskas paprasčiau: „Kedukai, džinsiukai – kaip patogu. Svarbu, kad liemenė yra.“ Jų akcentas aiškus: ne oda ir ne poza, o tai, kas po liemene.

Pasigirsta ir nykstančių subkultūrų tema. Jie prisimena laikus, kai mieste viskas buvo aišku: pankai, metalistai, reperiai, reiveriai. Dabar, „Vilkų“ nuomone, subkultūros nunyko, jaunimas nori būti individualus, bet galiausiai visi tampa vienodi. Įvardija atsakomybės ir vertybių trūkumą. Tai skamba labiau kaip nusivylimas, o ne pyktis.

Kaunas visada yra pokalbio fone. Jie sako, kad šis miestas – „atskira respublika“: konservatyvus, pats sprendžiantis, nemėgstantis, kai iš Vilniaus bandoma aiškinti. Pamini taisykles kaip miesto DNR: „Jos yra ir jos liks. Kauniečiai niekada nepasiduos.“

Jie didžiuojasi antsiuvu su užrašu KAUNAS – sako, galėtų jo nenešioti, bet nešioja.

Kai vakaras klubhauze baigiasi ir išjungiu diktofoną, lieka nuotraukos ant sienų. Nuotraukos iš 2012-ųjų: jie dar jauni, suodini nuo „buržuikos“ dūmų, bet apsiginklavę ta pačia logika. Baikerizmas nėra savaitgalio hobis. Tai tie trisdešimt litų, kurių neturėjai, bet atnešei. Tai treji metai, per kuriuos tave „aptrina“, kad būtum priimtas. Tai reputacija, kurią užsidirbi, o ne nusiperki. Ir tas 1996-ųjų „Harley“ trečiame aukšte –užvilktas laiptais todėl, kad mirusio brolio noras yra taisyklė, kurios niekas nelaužys.

ANELĖ IR JOS SVAJONĖ

ALGIRDAS ŠAPOKA

DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Miesto gentys dažniausiai atpažįstamos pagal rajoną, muziką ar mėgstamą barą. Bent jau taip turbūt būdavo anksčiau, sakau remdamasis asmenine patirtimi, kol dar pasaulį margino vienas už kitą išraiškingesnių subkultūrų atstovai. Visgi laikai keičiasi. Penktadienio vakarą keliaujame į Jonavos g., į šimtamečius manufaktūrų sandėlius, kur vieta jau seniai užleista įvairiems smulkiesiems verslams. Vienas tokių – sporto klubas „Galios akademija“ istorija dvelkiančiame, tačiau pavargusiame raudonų plytų gražuolyje, kurio fasade dar nenupjautos keltuvo konstrukcijos liudija buvusią sandėliavimo paskirtį. Tačiau dabar čia savo gentainių laukia vieno mano mėgstamiausių lietuviškų vardų savininkė Anelė

Jablonskytė: iškalbinga pašnekovė, įkvepianti trenerė, čia vienijanti muay thai – tailandietišką boksą – besijaukinančias merginas.

Susitinkame valanda prieš grupinę treniruotę. Ir nors susėdame šaltame kambaryje ant aerobikos laiptelių, prie mažiausio pasaulyje šildytuvo, iškart aišku, kad pokalbis bus kaip tik priešingas – šiltas ir jaukus, nes būtent tokia yra mūsų pašnekovė.

Savęs paieškos pasaulyje

Anelė užaugo Kaune, netoli KTU miestelio. Mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, vėliau bandė stoti į Vilniaus dailės akademiją, rinkosi stiklo meno sritį. Kūryba jai buvo natūralus kelias, bet, kaip pati juokiasi, kryptys keitėsi: norėjosi judėti, pamatyti pasaulį.

Vienas iš posūkių – „Erasmus“ programa Turkijoje. Ten ji „du mėnesius rinko šiukšles nuo paplūdimio“ ir angliškai mokė vietos vaikus rūšiuoti. Grįžus Lietuvoje pasirodė per

ankšta, todėl išvyko pas seserį į Jungtinę Karalystę. Čia Anelė praleido trejus metus: dirbo įvairius darbus, bandė ir studijas – nuo produkto dizaino iki sporto trenerės. Nors emigracija nebuvo sėkminga, nutiko vienas esminis dalykas – Anglijoje Anelė atrado kikboksą.

Saugumas, ramybė ir kontrolė „Man ten atrodė labai nesaugu“, –prisimena kaunietė. Smurtą Londone gali matyti ne tik ekrane, bet ir realybėje; ne tik naktį, bet ir dieną; ne tik gatvėje, bet ir „McDonald's“ restorane; ne tik iš suaugusiųjų, bet ir iš vaikų bei paauglių.

Pasak Anelės, sportas padėjo pasijusti saugiau ne tik mieste, bet ir savyje. Puikiai ją suprantu, nes ir man sportas padėjo suvaldyti nerimą bei panikos priepuolius.

Londone pradėjo skleistis kovos menų grožis, kuris slypi už kumščių: susikaupimas, vienas kito palaikymas ir emocinis lavinimas. Treniruotės greitai tapo disciplina, o disciplina – pašaukimu. Anelė prisimena, kad po metų darbo pats treneris pradėjo siūlyti asistuoti, vesti merginų treniruotes. Ji pati dar neskubėjo, bet pajuto, kad moka mokyti ir mėgsta dirbti su žmonėmis.

O tada atėjo sprendimas grįžti į

Lietuvą: „Negalėjau gyventi Anglijoje, prasidėjo karantinas, susidėjo kiti faktoriai.“. Grįžusi kovos menų nemetė.

Iš kur tiek įkvėpimo? Ar talentas įgimtas, kad jau po metų treneris leido mokyti kitus? Sportas, aktyvus judėjimas Anelei nebuvo naujiena. Iki tol ji save išbandė net keliose srityse. „Jeigu nejauti kūno, neturi tos kontrolės, be abejo, pradžia bus lėtesnė, sudėtingesnė. Jei sportavai, pažįsti save, raumenyną, tuomet lengviau. Aš vaikystėje išbandžiau daug skirtingų sportų, bet ypač kūno valdymui padėjo ilgametė šokių praktika.“

Tada nutyla mintys

Užbėgdama įvykiams už akių Anelė pabrėžia: čia ne elito klubas. Kai kurios merginos ateina visiškai „žalios“. „Vienos kitoms padedame“, –sako trenerė. Čia bendruomenė tampa bene svarbiausiu mokymosi mechanizmu.

Kodėl pasiliko būtent šiame sporte?

Pasak Anelės, čia neįmanoma būti pusiau: „Reikia susikaupti ir galvoti, ką darai, kaip judi. Ir ne tik tam, kad negautum į galvą.“ Muay thai ir kikboksas, o ir kiti kovos menai, reikalauja buvimo akimirkoje ir gebėjimo skaityti ateitį. Dėl to, kaip

sako, daugelis ir ateina pas ją sportuoti: mintys bent valandą nustoja maltis ir lakstyti.

Titanas, pirma grupė ir sprendimas augti

Grįžusi į Kauną Anelė ieškojo, kur įsitaisyti. „Žiūriu – muay thai klubas „Titanas“ nuo manęs už dešimties minučių. Po mėnesio priėjau prie trenerio su konkrečiu pasiūlymu: noriu vesti merginų grupę. Ir, mano nuostabai, jis sutiko.“

Dvejus metus kaunietė treniravo „Titane“, o trečią sezoną pasitiko su savo projektu: nuo praėjusio balandžio ji nuomojasi patalpas ir viską kuruoja pati. Sako, tai nėra tik darbas pagal grafiką. Tai atsakomybė už erdvę ir jos kultūrą. „Man tai pirmiausia reiškia didelę pagarbą“, –sako Anelė. Kovos sporte pagarba nėra vien graži idėja – tai taisyklės, kurios leidžia treniruotis rimtai ir ilgai. Ir, sprendžiant iš rezultatų, tai veikia, nes norinčiųjų sportuoti pas šią trenerę tik daugėja.

Ką reiškia „merginų gentis“?

A. Jablonskytė sako, kad „Galios akademijos“ grupėje šiuo metu yra apie 30 merginų. Ne visos lanko vienodai, bet branduolys aiškus: įprastai treniruotėje būna apie dešimt ir daugiau. Sportuoti ateinama dėl skirtingų priežasčių. Vieni tikslai – sportiniai. Nori keliauti į varžybas, rungtyniauti. Kitų tikslai – pailsėti, išsikrauti po darbo, pabūti savam rate. Yra ir tokių, kurios iškart nubrėžia savo ribas: „Aš neisiu sparingo.“ Ir tai priimama be pašaipos.

Dažniausiai gentis įsivaizduojame kaip homogeniškas. Visgi šioje nėra vienodumo reikalavimo. Tai pirmiausia susitarimas ir aiškios ribos. Siekiant skirtingų dalykų, bet tuo pačiu įrankiu.

Treniruočių struktūra aiški: trys kartai per savaitę. Vieną dieną daugiau technikos, kitą – technikos taikymas poromis, trečią – daugiau klinčo ir fizinio rengimo, ketvirtą – ištvermės ir širdies darbo. Remiamasi aiškia struktūra, kurios Anelė išmoko per ilgametę praktiką. Naujokėms pirmiau siūlomos asmeninės treniruotės: supažinimui su smūgiais, keliais, alkūnėmis, judėjimu. Po to į grupę įsilieti lengviau.

Svarbu kalbėtis. Anelė nuolat akcentuoja elementarią komunikaciją –pasakyti, jei per stipru, ir sustoti, jei kažkas ne taip. Visi čia turi teisę nubrėžti savo ribą, kurios visos turi laikytis.

Pasak jos, merginos viena kitą saugo, prižiūri ir rūpinasi, kartais net per daug: kai paprašo dirbti stipriau, pasitaiko, kad atsakymas būna „man gaila“. Tada Anelė primena, kad varžybose niekas nesaugos.

„Išmokti būti ir švelniai, ir tvirtai, priklausomai nuo situacijos, – viena svarbiausių užduočių. Čia ugdome visapusiškai, be stereotipų ir su didele bendruomenės pagalba viena kitai augti ir keistis.“

Koks jausmas kovoti su kita?

Pirmoje kovoje pašnekovė dalyvavo gana greitai po grįžimo į Kauną – po kelių mėnesių treniruočių. Kova vyko Šančiuose. O jausmas? „Vau –išskraidino, – sako Anelė ir lygina tai su šuoliu nuo tilto. – Aš visiškai nieko neatsimenu…“ – prisipažįsta. Adrenalinas ten toks, kad galva fiksuoja ne pasakojimą, o išgyvenimą.

Dabar artėja jos septintoji kova – vasarį kaunietė važiuos į varžybas Lenkijoje. Ji pabrėžia, kad yra mėgėja, ne profesionalė, bet aiškiai įvardija, kodėl eina į ringą: „Man įdomu, kiek galiu nueiti iki tos ribinės situacijos, ir norisi išbandyti save.“

Dar svarbiau – kad ši riba nėra tik fizinė. „Tai daug daugiau negu „noriu eiti pasidaužyti“. Labai daug technikos ir labai daug psichologinio darbo. Rungtyniavimas ringe – tai 50 % technikos ir fizinio darbo ir tiek pat emocinio pasirengimo.“

Todėl šiame sporte labai svarbus bendradarbiavimas su sporto psichologe: kartu jos mokosi nusiteikimo prieš varžybas, ritualų, muzikos, minčių valdymo. Kartais ji net vengia tų pačių dainų po varžybų – muzika per greitai grąžina į prisiminimą.

Kai ruošiasi kovai, Anelės diena susidėlioja pagal paprastą principą: „Šiuo metu priešvaržybinis laikas –sportuoju du kartus per dieną. Ryte daugiau fizinis darbas – bėgimas, ištvermė, jėga. Vakare – technika, kombinacijos, darbas poromis, tempas.“

Pasak jos, merginų grupėje tai atrodo švelniau, bet logika ta pati: pagrindai nuolat kartojami, o sudėtingi dalykai ateina tik tada, kai kūnas nebesipainioja, kai merginos išmoksta kontrolės ir savęs valdymo.

Kovos menų populiarėjimas

Paklausus, kodėl merginoms to reikia, Anelė atsako be abstrakcijų: „Labiausiai dėl pasitikėjimo savimi.“

Ji mato, kaip merginos, kurios niekada gyvenime nėra smūgiavusios, pirmą kartą pajunta kūne jėgą. „Net akys išsipučia.“

Be abejo, paliečiame ir savigyną – atsargiai, be heroizmo. „Aš tikiuosi, kad nė vienai nereikės gintis gatvėje“, – sako trenerė, bet kartu akcentuoja tai, ką dažnai pamirštame: sustingimą, kurį sukelia paralyžiuojanti baimė.

Dalis žmonių užpulti tiesiog „užstringa“ ir nieko nedaro. Todėl ji kartoja bazinius dalykus: rėkti, bėgti, nebijoti kelti triukšmo. Kovos sportas čia veikia kaip kūno „programa“ – išmoksti reaguoti, spręsti, išlaikyti sveiką protą.

To Anelė moko ne tik sporto salėje –darbas su merginomis atvedė ir iki visuomeninių iniciatyvų. Viena jų –kitų kauniečių įkurta organizacija „Lygiosios“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į moterų saugumą mieste, naktiniame gyvenime.

Anelė su kolegėmis veda praktinius užsiėmimus, kurių tikslas – griauti stereotipus, padėti merginoms ir moterims pajusti savo vidinę ir fizinę jėgą, ją išlaisvinti ir panaudoti savigynos tikslams. O nelaimės atveju mokėti įsivertinti jėgas ir nesustingti.

Gentis, kuri auga ir turi svajonę

Anelė sako pavydinti šiandienos paaugliams: kai buvo jauna, apie kovos sportą galvojo, bet neišdrįso, nes kaipgi atrodys besikumščiuojanti mergina. Dabar ji kuria erdvę, kurioje ateini, klysti, mokaisi – ir niekas tavęs nežemina. Ir ji ne viena – Kaune moterų kovos sporto bendruomenė jau jungiasi ir tarpusavyje: vyksta bendros treniruotės su kitų klubų trenerėmis, susirenka

skirtingos grupės. Taip bendruomenėje atsiranda naujas ritmas, daugiau adrenalino. Ir vis tiek išlieka principas, kad svarbiausia –saugumas ir pagalba viena kitai: pradedančios dirba su pradedančiomis, patyrusios – su patyrusiomis.

O toliau Anelė Jablonskytė ir jos 30 auklėtinių galvoja plačiau. Didelė svajonė – turėti erdvę moterims: didesnį centrą, kuriame būtų vietos ir sportui, ir saugumui, ir bendruomenei, ir tarpusavio pagalbai. Anot jos, dalis moterų į moterų treniruotes ateina ne dėl mados, o todėl, kad joms nejauku mišriose grupėse arba jos yra patyrusios smurtą.

Tokiai erdvei reikia ne tik idėjos, bet ir finansų. Vis dėlto ši gentis jau turi svarbiausią dalį – žmones. Ir –lyderę, kuria galima pasitikėti ir be baimės mokytis.

„Galios akademija“ netelpa į vieną žodį: tai sportas, draugystė, disciplina, o pirmiausia – terapija be skambių terapinių frazių. Anelė treniruoja, studijuoja fizinį lavinimą ir kuria erdvę, kurioje moterys gali sustiprėti be poreikio kažką įrodinėti ar aiškintis.

Kaunas šiandien pilnas genčių, kurios gimsta organiškai – iš natūralaus bendruomeniškumo ir noro augti drauge. Ir ši yra būtent tokia. Ne triukšminga, bet atkakli. Labai reikalinga. Ir labai miesto, Kauno.

menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam

– jų sukurti

spausdinti savilaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Gabrielė Gudaitytė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

TARP MEILĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS – VASARIS KAUNE, KAIP VISUOMET, KUPINAS GALIMYBIŲ ŠVĘSTI GYVENIMĄ

IR TYRINĖTI JO PASLAPTIS. DAUGIAU KULTŪROS ĮVYKIŲ

VISUOMET RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME KALENDORIUJE KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Nuo 01 29

Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namai, K. Petrausko g. 31

Nauja KMM ekspozicija „Estrada. Svajonės kaina“ kviečia pažvelgti į sovietmečio estrados užkulisius –pasaulį, kuriame talentas turėjo derėtis su cenzūra, o svajonės kainavo kompromisus. Ekspozicija pasakoja apie ilgą ir sudėtingą atlikėjo kelią nuo pirmos dainos saviveiklos kolektyve iki svaiginančių plojimų didžiojoje scenoje ir atskleidžia, kokią kainą teko sumokėti už svajonę tapti žvaigžde. Kuratorė – Deimantė Kondrotaitė.

Iki 04 04

Fotografijos paroda „Ir aš regėjau“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

O. Gliadelovo nuotr.

Kyjive gyvenantis Oleksandras Gliadelovas (g. 1956) – vienas žymiausių mūsų meto Ukrainos dokumentikos fotografų ir fotožurnalistų. Su nedidele kultine analogine „Leica M6“ kamera jis fotografavo karuose Moldovoje, Kalnų Karabache, Kirgizijoje, Somalyje, Pietų Sudane… o vaikystėje keletą metų praleido Kaune. Dabar į šį miestą sugrįžta su Ukrainos vaizdais.

Iki 04 04 Pauliaus Šliaupos paroda „Krentant“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

„Krentant“ – tai paroda, kurioje kritimas suvokiamas ne kaip žlugimas, o kaip jautrus ryšio su peizažu būdas. Filmuose, instaliacijose ir tapyboje Paulius Šliaupa tyrinėja gamtos jėgas kaip tylius procesus. Jie formuoja mūsų jutimus ir atmintį skirtinguose kraštovaizdžiuose.

Iki 10 11

Paroda „Miesto atmintis: Miško šokiai“

Kauno miesto muziejaus Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Onos Ivanauskienės nuotr.

KMM tęsia parodų ciklą, skirtą mažosioms Kauno istorijoms, kurios papildo didįjį miesto istorijos pasakojimą. Šios parodos herojės – Panemunės šilo senjorų šokių bendruomenės narės

Paulina Liaudinskienė ir Veronika Ziabkinienė, kurios didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė muzikai, kūrybai ir bendruomenės veiklai. Parodą kuravo dr. Laura Lukenskienė ir Monika Chockevičienė.

Iki 04 19

Jaakovo Blumo paroda „Multivisata“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Vilniuje gimęs, sovietų okupacijos metais į Izraelį emigravęs Jaakovas Blumas išsiskiria ypatingu požiūriu į tapybą ir meno objektą. Savo darbuose jis ne tik atveria iš esmės naujas spalvų atžvilgiu tapybos galimybes, bet dažnai išplečia plokštuminės tapybos sampratą į trimatę ir net suteikia šiam žanrui kinetinės formos.

02 03–05 03

Annos Szprynger paroda „Aidas“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Parodos autorė leidosi į asmeninę patirtinę kelionę, siekdama pabandyti pamatyti pasaulį Čiurlionio akimis – pamatyti tai, ką jis matė, ir pajusti tai, kas jį jaudino bei įkvėpė. Šios fotografijos, piešiniai ir tapybos darbai nėra mokslinis tyrimas ar istorinė rekonstrukcija, bet jautri vaizduotės kelionė, leidžianti iš naujo atsiverti Čiurlionio menui.

Trečiadienis, 02 04, 18:00 Lauros Lukenskienės paskaita „Kanklės ir kankliavimo tradicija

Baltijos šalių regione“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

2026-ieji – Kanklių metai! Ta proga etnomuzikologė dr. Laura Lukenskienė kviečia į paskaitą, kurioje supažindins su kankliavimo tradicijomis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Renginio dalyviai ne tik išgirs apie skirtingus instrumentus bei skambinimo būdus, bet ir patys galės pabandyti jais groti bei gauti patarimų.

VASARIS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 02 05, 17:30 / 18:30

Spektaklis vaikams

„Bičiulystės planeta“

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Urtės Serapinaitės nuotr

„Bičiulystės planeta“ – trupės

„Ulna“ šokio ir cirko spektaklis, kviečiantis leistis į vaizduotės kupiną pasaulį, įkvėptą Čiurlionio kūrybos.

Spektaklyje šiuolaikinis šokis, cirkas, muzika ir vizualusis menas susilieja

į žaismingą draugystės ir atradimo istoriją, kurioje ribos tarp realybės ir fantazijos ištirpsta. Mažieji žiūrovai tampa aktyviais dalyviais – jie kviečiami tyrinėti, liesti, kurti ir patirti kartu su atlikėjais.

Ketvirtadienis, 02 05, 18:00 „Romuvos kinoteka“: „Daktaras Streindžlavas“ (Dr. Strangelove)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Ketvirtadienis, 02 05, 17:00

Urtės Jasenkos performansas „Blogiausi“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

„Blogiausi“ – eksperimentinis performansas, kviečiantis permąstyti, kas šiandien laikoma kokybišku kūriniu ir kūrėju. Jame nagrinėjama negailestinga visuomenės vertinimo sistema, patyčios bei menininkų patiriami iššūkiai – impostoro sindromas, perfekcionizmas, vidinė ir išorinė kritika.

Kadras iš filmo

Šaltojo karo įkarštyje JAV karinė sistema sutrinka – paranojiškai nusiteikęs generolas paleidžia branduolinių atakų grandinę, kuri gali sunaikinti pasaulį. Stanley Kubricko juodoji komedija (1964) griauna karo logiką ir parodo, kaip tragiškai juokingai atrodo žmonija, kai jos rankose – galios mygtukai. Tai kandus, provokuojantis ir iki šiol stulbinamai aktualus filmas apie baimę, valdžią ir žmogaus beprotybę.

02 06–02 20

Grupinė paroda „Vakar, šiandien ir rytoj“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Tarpdisciplininė paroda tyrinėja, kokie kasdienybėje atliekami veiksmai, ritualai ar specifiniai objektai yra mums svarbūs šiandienos ekonominių, socialinių, politinių ir ekologinių įtampų kontekste. Menininkų pristatomi kūriniai reflektuoja kasdienes rutinas, veiksmus, ritualus, daiktus ar prisiminimus kaip išgyvenimo bei saugumo strategijas nuolat kintančiame pasaulyje.

Penktadienis, 02 06, 18:00 / 19:30

Vizualus koncertas

Kauno autobusų garažas, A. Juozapavičiaus pr. 84

Organizatorių nuotr.

„Kautra“ – viena seniausių keleivinio transporto įmonių šalyje, vasario 8 dieną, mini 92-ąjį gimtadienį. Šia proga tarpukariu iškilęs garažas prisipildys šviesų ir garso: jį papuoš šviesos instaliacija, kurią papildys baltiški dueto „Tykumos“ skambesiai ir vieno žymiausių Kauno chorų „Kamertonas“ balsai.

Penktadienis, 02 06, 23:00 Vakarėlis

„Lizdui11–Auditorijai2“ „Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

„Vieni klubai veikia naktimis. O kiti –jas formuoja. „Lizdas“ ir „Auditorija“ visada stengėsi, kad iš kiekvienos nakties gimtų patirtys, nuotykiai ir džiaugsmai, kurių neįmanoma užmiršti. Ir taip jau 11 metų rūsyje bei antrus metus viršuje. Gražus gimtadienis, kuris būtų neįmanomas be jūsų vizito. Tik dovanas serviruojame mes“, – rašoma kvietime.

Filmas „Kinų jūra“

Kino teatrai

Kovos menų čempionas Osvaldas (Marius Repšys) po incidento gatvėje praranda viską – karjerą, šlovę ir ateitį. Prieglobstį radęs pigiame draugo restorane „Kinų jūra“, jis netikėtai susipažįsta su paslaptinga Skaiste (Severija Janušauskaitė). Ši pažintis herojų įtraukia į pavojingą tinklą, kuriame susipina jo draugo skolos mafijai, nelegalus verslas ir toksiška ištikimybė. Režisieriaus Jurgio Matulevičiaus drama (scenarijaus autorė Saulė Bliuvaitė), filmuota Lietuvoje ir Taivane, tyrinėja smūgio kainą ne tik ringe, bet ir gyvenime.

VASARIS

KALENDORIUS

02 10–02 16

Kino festivalis „Taivanas ekrane“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Septintasis taivaniečių kino festivalis atidengia daugiasluoksnį ir savitą

Taivano kultūros veidą, svetimą ir savą vienu metu. Pamatysime aštuonias rinktines juostas, tarp kurių – ne tik ryškiausi šiuolaikiniai vaidybiniai filmai ir dokumentika, bet ir dvi pasaulinį pripažinimą pelniusių

Naujosios Taivano bangos grandų

Edward Yang ir Hou Hsiao-Hsian juostos. Festivalio metu taip pat laukia susitikimai su režisieriais Tsao

Shih-Han ( „Prieš aušrą“) ir Huang

Hui-Chen („Kasdieniai pokalbiai“).

Antradienis, 02 10, 18:00

Mariaus Daraškevičiaus knygos „Didysis kaminas, arba dvaro virtuvė“

pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kaip atrodė ir kokią istoriją pasakoja istorinės Lietuvos dvarų virtuvės?

Į šiuos klausimus naujausioje savo knygoje atsako paveldosaugininkas dr. Marius Daraškevičius. Leidinys kviečia į kelionę po XVI–XX a. dvarus ir atskleidžia, kaip virtuvė iš kuklios Pelenės virto modernizacijos veidrodžiu. Renginyje autorius diskutuos su restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefu.

Antradienis, 02 10, 18:00 Premjera. Spektaklis

„Artimos“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Povilas Barzdžius – jaunosios kartos režisierius, tai jo debiutas Kauno miesto kameriniame teatre. Tai troškimų, tapatybės ir meilės paieškų maskaradas, kuriame keturios jaunos moterys matuojasi įvairias socialines ir kultūrines kaukes. Įsisukusios į absurdiškas, sudėtingas situacijas jos laviruoja tarp saviraiškos ir visuomenės lūkesčių, įkūnydamos meilės kintamumą šiuolaikiniame pasaulyje.

Trečiadienis, 02 11, 18:00 Konferencija „Moterys ir mokslas“

„Mokslo sala“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Švenčiant Tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną, „Mokslo sala“ kviečia visus – moteris, vyrus, mergaites ir berniukus – į konferenciją, kurioje bus kalbama apie pasaulį pakeitusias mokslininkes, moteris kaip mokslo objektą ir unikalias šios lyties savybes. Renginio kulminacija taps diskusija, kurioje žinomos Lietuvos mokslininkės ir mokslininkai aptars savo tyrimus, karjeros iššūkius ir stereotipus.

Ketvirtadienis, 02 12, 18:00

„Literatūros

savaitės“ klubo susitikimas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 12

„Susitikime aptarsime tris romanus, nagrinėjančius tėvų vaikams perduodamą įvairių formų palikimą bei kartų skirtumus, išryškėjančius vykstant istoriniams ar asmeninių istorijų lūžiams“, – intriguoja klubo, apie kurį daugiau pasakojame šiame numeryje, senbuviai.

02 12–03 08

Dainos Pupkevičiūtės paroda „Žuvų dainos“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Daina Pupkevičiūtė. „Be pavadinimo“, 2025

Menininkė kviečia apmąstyti tarprūšinius santykius ir nematerialųjį paveldą, ir tai, kas išlieka po griūties: kaip didelės apimties naikinimas perpaišo žemėlapius, atsakomybes, pasekmes ir atmintį.

02 12–03 08

Felicijos Dudoit paroda

„Įdegis“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Felicijos Dudoit tapybos darbuose vaizduojamos atviros, tuščios paplūdimių ir rekreacinių zonų erdvės, kurios yra estetiškai patrauklios, ramios, tačiau taip pat yra persmelktos subtilia melancholija ir įtampa, kuri kelia abejonių dėl akimirkos tikrumo. Šie redukuoti peizažai tampa tarsi fonu veiksmui, įvairių objektų koliažui, kuomet esant intensyviai ir viską išskaidančiai karštos vasaros dienos šviesai laikas tarsi sustoja.

VASARIS

KALENDORIUS

02 12–03 08

Aleks Slota paroda „Kosminis

katafalkas“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Kol pasaulis vienu metu skęsta ir dega, žmonės svajoja pabėgti į dirbtiną pasakų pasaulį. Tačiau net ir ta alternatyvi realybė maitinama tais pačiais gaisrais, kurie smaugia mūsų tikrąją aplinką. Vadinasi, pabėgimo nėra – potvyniai ir miškų gaisrai seka paskui mus net į sapnų sritį. Šis VR projektas įkvėptas daugybės gamtinių katastrofų, kurias žmonija sukūrė ir paspartino, paveikdama begales nežmogiškų gyvybės formų.

Penktadienis, 02 13, 18:00

Spektaklis „Jaudulys“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

„Jaudulys“ – Aleksandro Špilevojaus spektaklis pagal Ivano Wyrypajewo pjesę. Veiksmas vyksta Niujorke, garsios amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save.

Šeštadienis, 02 14, 15:00 Paskaita „Meilė sklando Kaune. Garsios tarpukario Kauno poros ir jų meilės istorijos. 3 dalis“

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Šis istorikės Skaidros Grabauskienės rengiamas ciklas – galimybė pažinti miesto, o kartu ir visos tarpukario Lietuvos kultūros, meno, politikos, kasdienybės istoriją kitaip. Šių metų Valentino dienos herojais taps Kazys ir Kristina Griniai, Kazys ir Sofija Binkiai, Balys ir Vanda Sruogos, Paulius ir Adelė Galaunės, Vytautas ir Ona Landsbergiai.

Šeštadienis, 02 14, 19:00

Koncertas „Jazzu + 100“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus

Mindaugo pr. 50

„Jazzu + 100“ – tai susitikimas, kuriame susijungs Jazzu balsas, orkestras, choras ir grupė. Ši sąjunga žymi naują etapą – tarp subtilumo ir jėgos, tarp jausmo ir didybės. Čia pažįstamos dainos įgaus naują formą, praturtės netikėtomis spalvomis, o kiekviena nata atvers naujus pojūčius.

Šeštadienis, 02 14, 20:00 Grupės „Meilės kliošas“ koncertas

Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

Po ilgo miego ir renovacijos į miestiečių sąmonę grįžtanti „Daina“ vienam vakarui taps „Saulės kliošo“ namais, kuriuose skambės naujausio albumo „Meilės Mieste“ kūriniai, seni geri hitai ir meilės muzika.

Šeštadienis, 02 14, 20:00

Grupės „Superkoloritas“ koncertas

Kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Scenoje – dar negirdėta muzikinė programa bei specialiai kuriamos vaizdas ekrane. Specialiai šiam koncertui analoginėmis vaizdo projekcijomis prie „Superkolorito“ prisijungs bičiulis ir kūrėjas, 2022 metų „Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojas, tapytojas Dominykas Sidorovas.

Sekmadienis, 02 15, 18:30 „Videokaukas Romuvoje“: „Brazilija“ (Brazil)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Filmą „Brazilija“ pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas. Terry Gilliamo sukurtas distopinis pasaulis veikėjus įspraudžia į biurokratinį košmarą, kuriame klaida dokumentuose gali tapti žmogaus likimo lūžiu. Siurrealistiniai vaizdiniai, juodas humoras ir sapniška logika kuria groteskišką realybės atspindį, kuriame svajonė apie laisvę yra vienintelis prieglobstis nuo viską ryjančios kontrolės.

KALENDORIUS

Pirmadienis, 02 16

Lietuvos valstybės

atkūrimo diena

Įvairios vietos

Lankant istorine atmintimi įkrautas vietas, kalbant apie mūsų tautos tėvų nuveiktus darbus, stebint iškilmingas ceremonijas ir linguojant koncertuose, lankant šventinius renginius ir nė akimirkos nepamirštant, kokia laisvės kaina – Kaunas linki Vasario 16-ąją praleisti įsimintinai.

Antradienis, 02 17, 17:30

„Sengirės kinas“: filmas „Kas buvome mes“ (Who

We Were)

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Kaip mes atrodysime ateities kartoms?

Šį klausimą nagrinėja režisieriaus

Marco Bauderio filmas, kuriame kartu su žymiais šiuolaikiniais mąstytojais ir mokslininkais tyrinėjamos žmogaus smegenų galimybės, pasaulio ekonomika ir kolonizacijos pasekmės. Tai įkvepiantis žvilgsnis į mūsų pasaulį, siunčiantis viltingą žinią, kad patys galime nulemti, kas esame.

02 16–03 31

Tautinių juostų paroda „Lietuvai“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narių rankomis austos juostos – tai ne tik tekstilės dirbiniai, bet ir simbolių kalba, perduodama iš kartos į kartą. Kiekviena juosta – tarsi pasakojimas apie žmones, jų vertybes ir ryšį su protėviais, atskleidžiantis gilias baltų kultūros šaknis ir raštuose užkoduotą grožį.

Penktadienis, 02 20, 18:00 Atminimo koncertas „Balsai iš dangaus“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

KMSO. Jono Danielevičiaus nuotr.

Vakaras skirtas pagerbti nekaltas karo Ukrainoje aukas. Ši muzikinė programa – kelionė per skausmą, prisiminimą ir dvasinę atgaivą, simbolinė arka nuo dangiško tyrumo iki gilaus gedulo ir galiausiai –apšviestos vilties. Su Kauno miesto simfoniniu orkestru į sceną žengs vakaro solistai – ukrainiečiai sopranas Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk ir baritonas Pavlo Hryshchenko, diriguos ukrainiečių dirigentė Oksana Madarash.

Šeštadienis, 02 21, 12:30

Kontaktinės

improvizacijos seminaras

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kontaktinė improvizacija – tai

šokis, kuriame kūrybiškumas kyla iš pasitikėjimo, klausymosi ir nuolatinio judesio dialogo. Tai leidimasis į gyvą, nuolat besikuriantį procesą, kuriame per judesį, prisilietimą, žaidimą su svoriu ir gravitacijos jėgą atrandi neįtikėtinų būdų judėti kartu. Seminarą ves Aistė Jančiūtė. Kiti seminarai vyks kovo 7 d. ir 21 d.

02 23–02 24

Paroda

„Art in a Burning House: All Too Good a Neighbours Fool“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Šeštadienis, 02 21, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Nemokama ekskursija kviečia pažvelgti į Kauno menininkų namus,kaip į gyvą, nuolat kintantį organizmą. Ekskursijos metu lankytojai supažindinami su pastato istorija, dabartinėmis veiklomis bei Kauno menininkų namų vaidmeniu miesto kultūriniame gyvenime.

„Burning House Collective“ organizuojama paroda nagrinėja menininkų patiriamus iššūkius šiandienos politinių ir ekonominių krizių akivaizdoje. Didėjant įtampai dėl migracijos, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, karo ir ekonominių sukrėtimų, paroda kelia klausimą – ką reiškia būti geru kaimynu? Laikotarpiu, kai esame kaip niekada tarpusavyje susiję, tačiau vis labiau vieni nuo kitų tolstame, menininko vaidmuo tampa ypač svarbus. Ką pasirinksime – užmerkti akis ar dalintis bendra našta?

KALENDORIUS

Antradienis, 02 24, 19:00

Slemas #91

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Antrasis šiemet slemas! Trys raundai, dešimtbalė sistema, jokios išankstinės tvarkos – tik tekstas, balsas ir publikos sprendimas.

Ketvirtadienis, 02 26, 18:00

„Romuvos kinoteka“: „Metalinis apvalkalas“

(Full Metal Jacket)

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Nuo žiaurios kareivių „gamybos“ parengimo stovykloje iki beprasmiško smurto mūšio lauke Vietname – Stanley Kubrickas nuosekliai seka, kaip karių tapatybė, vertybės ir empatija byrėja po karo logika. Tai šiurpiai taikli kino klasika – nepagražintas žvilgsnis į sistemą, kuri pirmiausia palaužia saviškius.

Ketvirtadienis, 02 26, 18:00

Koncertas

„Per Musica ad Astra“

Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

„Per Musica ad Astra“ – Karolio Lukoševičiaus muzikinė kelionė, kurioje akordeono skambesys tampa erdve tarp žemės ir dangaus, tarp vidinio pasaulio ir kosminių horizontų. Šioje programoje skirtingų epochų ir stilių kūriniai susijungia į vieną dramaturginę liniją.

Penktadienis, 02 27, 17:30 „ate ate“ leidinio „Spalvos“ pristatymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Praėjusiais metais itin sėkmingai debiutavęs kultūros žurnalas ir platforma pradedantiesiems menininkams „ate ate“ pristato antrąjį numerį, kurio ašimi lieka nykimas, o potemė – spalvos.

Penktadienis, 02 27, 18:00 Filmas „Sutikau žmogų“

„Auditorija“, Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Daugiau nei dešimtmetį Artūras Morozovas fotografuoja žmones, atsidūrusius pažeidžiamose situacijose. Nepaisant Artūro noro išlikti nešališku ir objektyviu, tarp fotografo ir jo personažų užsimezga glaudus ryšys. Filmas nejučiomis tampa liudijimu apie žmogiškojo ryšio ir vilties stebuklą. Po seanso – susitikimas su režisiere Gaile Garnelyte.

Sekmadienis, 03 01, 17:00 / 19:00

Spektaklis „Pažadink savo

vidinę deivę“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Dramaturgės Kristinos Marijos Kulinič ir režisieriaus Gildo Aleksos kūrinyje perdegę po bandymų savirealizuotis balionų įmonės darbuotojai vyksta į teambuilding’ą dvasinio tobulėjimo stovykloje. Juk bendradarbiai – kaip šeima, o dvasingumo stovyklos – religija ir terapija. Nušaunami du zuikiai vienu šūviu: ir suartėjama su kolegomis, ir apvaloma siela.

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)

AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Oshukpa, Tomas Pabedinskas, Vytis Mantrimas.