Issuu

TINKLAI

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorius Pijus Čeikauskas-Pidžin

2026 SAUSIS

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TURINYS TINKLAI

KULTŪRA – IR PUSRYČIAMS

VILTIS YRA VALIOS VEIKSMAS

GYVYBES GELBSTINTYS TINKLAI

ISTORIJĄ PASAKOJANTYS BATAI

SUVIENYTI IŠLIKIMO

44 50

NIEKAS NEBIJOJO MIRTIES

SLAPTI RYŠULIAI NEMUNO PAKRANTĖSE

KALENDORIUS

(DAR SYKĮ) APIE BENDRYSTĘ Kai vis madingiau ieškoti priešų ir kalbėti apie poliarizaciją, kviečiame metus pradėti kitaip ir pamąstyti apie bendrystę. Juk kiekvienas esame buvę bent jau klasės, o greičiausiai – ir grupės, kurso ar darbo kolektyvo dalimi. Sporto komandos, žygeivių, mezgėjų, šokėjų. Žinoma, puiku, kai šokėjai ir lieka šokėjais, o mezgėjai gali niekieno netrukdomi megzti sau naujausio modelio megztukus. Bet vos tik įsiteigi, kad viskas yra gerai, esi saugus ir niekas niekada nebepasikeis, iš pakampių ima lįsti šešėliai. Baisiausia tokiu metu – likti vienam. Vienas esi silpnas, bejėgis, neapsaugotas ir… neturintis ko saugoti. Gal ir atsitiktinai 2026-uosius Seimas paskelbė daugybės tinklų mezgimu pasižymėjusių asmenybių ir judėjimų metais, bet mes sąraše įžvelgėme dėsningumų. Pavyzdžiui, šiemet bus minimos 180-osios knygnešio Jurgio Bielinio gimimo metinės, o 1901 m. gimė Lietuvos partizanų vadas ir laisvės kovų organizatorius Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Prieš 100 metų – tremtinys, politinis kalinys Balys Gajauskas.

Knygnešiai, partizanai, tremtiniai. Dažnam tai tėra abstraktūs terminai, reiškiantys kažką, ko nebėra, – bet ar tikrai? Darbai prieš valdžios valią. Išgyvenimas bet kokia kaina. Viltis, motyvuojanti juodžiausią naktį. Iš žmonių su skirtingomis istorijomis, likimais, pažiūromis ir pašaukimais, lemiamu momentu sudariusių tvirtus tinklus, mokytis yra ko. Tad metus pradėkime nuo tinklų mezgimo. Vytauto Didžiojo karo muziejuje domimės knygnešyste Pakaunėje, Laisvės alėjoje – tremtinių bendryste, Kauno IX forto muziejuje – batais kaip partizaninio judėjimo metafora, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos rūsyje – Ukrainos frontui mezgamais tinklais, kino salėje – režisieriaus ir Kultūros asamblėjos veido Karolio Kaupinio naujausiu darbu „Badautojų namelis“, o prie kavos su bandelėmis – per penkerius metus susicementavusia Kauno kultūros bendruomene. Taip pat šį mėnesį – 35-osios Sausio įvykių metinės. Apie tai, ką anomis dienomis veikė vienas iš šimtų tūkstančių kauniečių, irgi pasakojame.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KULTŪRA – IR PUSRYČIAMS KOTRYNA LINGIENĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.

Prieš porą metų mūsų redakcijos nariai jau lankėsi pas Viktoriją Mašanauskaitę-Rinkšelę – tada, rengdami šimtąjį numerį, su ja kalbėjomės kaip su viena ištikimiausių žurnalo skaitytojų.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Tačiau profesinė Viktorijos veikla irgi verta įsiklausymo: nemažai metų ji praleido Kauno fotografijos galerijoje, prisidėjo rengiant (deja, nugesusį) Kauno galerijų savaitgalį ir multimedijų festivalį „Centras“, inicijavo Kauno meno leidinių mugę, o tada atėjo dirbti į Kauno menininkų namus. Čia įkurtas kultūros infocentras, startavo renginių kalendorius, Kauno kultūros mugė – atrodo, Viktorijai svarbu viskas, kas buria. Šį pavasarį penkmetį švęs viena jaukiausių jos idėjų – Kultūros pusryčiai, skirti įvairiose miesto įstaigose dirbantiems ar laisvai samdomiems kultūrininkams, menininkams ir artimų profesijų žmonėms.

Kava, bandelė, seniai matytas ar tik iš laiškų pažįstamas kaimynas, tuomet dar ekskursija – ir pora valandų aptariant einamuosius reikalus netrunka prabėgti. Prisipažinsiu, ne vieną pašnekovą straipsniams ir radijo reportažams taip atradau. Tokie neformalūs susitikimai – beveik kas mėnesį, vasarą jie vyksta ir po atviru dangumi. Pastaruoju metu Kultūros pusryčiais rūpinasi Viktorijos kolegė Skaistė Kaurynaitė-Beniušė, o kodėl – sužinosite skaitydami toliau. Viktorija, kas motyvuoja ne šiaip dirbti savo darbą, bet dar ir vienyti kolegas? Tiesą sakant, man tiesiog patinka burti žmones – gal tokia mano misija? Prisimenu kad ir „Gallery Weekend Kaunas“ laikus, kai buvau žmogus, kontaktuojantis su visomis galerijomis, sujungdavau programą. Tai greičiausiai asmenybės bruožas, perėjęs į profesinę veiklą. Tą patį

darau šeimoje, su draugais – niekada nešvenčiu gimtadienio atskirai su skirtingomis grupėmis, visus sujungiu į krūvą. Net numerologė kadaise sakė, kad bendruomenės būrimas yra mano saugumo zona. Žvelgiant iš profesinės pusės, faktas, kad vienas kultūros lauke mažai ką nuveiksi. Drauge gimsta prasmingesni dalykai. Kitas mano giluminis tikslas – kad visuomenė vartotų daugiau kultūros. Aš pati esu į kultūrą visa galva panirusi ir jaučiu, kaip tai praturtina. Daug žmonių joje nedalyvauja ir, mano galva, daug praranda. Tad visos mano veiklos skirtos paskatinti žmones vartoti, dalyvauti, eiti. Kultūros pusryčiai – strateginė priemonė aukštesniems tikslams pasiekti. Kada įvyko pirmieji bendruomenės pusryčiai? Ankstyvą 2021 metų pavasarį – ir jie buvo nuotoliniai, nes dar gyvenome

karantine! Juose su kolega Povilu pristatinėjome 2020-ųjų Kauno kultūros lauko analizę. Tokias analizes Kauno menininkų namų Kultūros infocentras pristato kasmet, remdamasis duomenimis, surinktais pildant Kauno kultūros kalendorių renginiais ir jų ataskaitomis. Na, o pirmieji gyvi pusryčiai vyko tais pačiais metais, jau kiek sušilus orams. Apskritai pusryčių tikslas ir idėja buvo neformalūs kultūros lauko atstovų susitikimai. Kvietėme tiesiog gerti kavą, valgyti kruasanus ir dalintis informacija, kad neformalioje aplinkoje užsimegztų bendrystė. Tai buvo strateginė priemonė stiprinti ryšį su bendruomene, kad ji labiau pasitikėtų Kauno menininkų namais kaip buriančia įstaiga. Didysis įrankis tam – kalendorius su visais Kauno kultūros renginiais, kuriam reikėjo kontaktų bazės ir tikėjimo mūsų darbo prasmingumu. Kokie buvo tie pirmieji gyvi susitikimai? Buvo įdomu dalintis užkulisiais, rūpesčiais ir poreikiais su Kauno kultūros bendruomene ir tuo pačiu suteikti jiems naudos. Pavyzdžiui, į pirmus gyvus pusryčius buvome pasikvietę ekspertę, kuri pasakojo apie renginių prieinamumo didinimą regos negalią turintiems žmonėms. Ar lengva buvo įstaigas užnorinti pačias rengti pusryčius, išnešti idėją iš Kauno

menininkų namų? Dabar pusryčiai neretai vyksta festivaliuose, parodose – tai tikrai įdomu ir naudinga. Rasti kito susitikimo šeimininkus niekada nebuvo sunku. Bendruomenė labai atvira, gal todėl iniciatyva taip sėkmingai įsibėgėjo. Vienu metu vyko ir „Kaunas 2022“ bendruomenės susitikimai, bet jie ilgainiui kartu su titulo metais baigėsi, o mūsiškis formatas prigijo. Manau, esminis skirtumas ir buvo formatas: anie susitikimai išsitęsdavo į kelias valandas, o man buvo aišku, kad visi dirbame ir turime taupyti laiką. Todėl pusryčiai turi aiškią struktūrą. Kartais pasirinkta vieta riboja žmonių skaičių – tenka net stabdyti registraciją, nes erdvės nedidelės, o norinčių daug. Tai gal kai ką ir nuliūdina, bet primena, kad formatas reikalingas. Šiemet birželį išėjau motinystės atostogų, į darbus planuoju grįžti 2027 metais. Bet pusryčių metų planą dažniausiai susidėliodavau dar sausį. Neslėpsiu, renkantis vietas vedė ir asmeninis smalsumas pamatyti erdves, kuriose nesu buvusi. Dažniausiai priima išskėstomis rankomis. Na, pavyzdžiui, į „Mokslo salą“ prisibelsti iš pradžių buvo sunku, reikėjo ieškoti aplinkinių kelių, ir galiausiai pavyko, buvo puikus susitikimas, daugeliui pirmas kartas ten.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

TĄ YPAČ PAJUTAU ATĖJUSI Į DARBĄ PO PERTRAUKOS, KAI PUSRYČIAI BUVO VIRTĘ GYVU RENGINIŲ KALENDORIUMI.

Ar ši iniciatyva turi rėmėjų? Anksčiau buvome įtraukti į Kultūros mugės programą, bet iš esmės viską darome KMN lėšomis. Tiesa, jų daug ir nereikia – kainuoja tik fotografo paslaugos ir bandelės, o organizatorius yra etatinis KMN darbuotojas. Pati dalyvauju tikrai ne visuose pusryčiuose, bet kai tenka, vis susidaro įspūdis, kad didžioji dalis susirinkusiųjų į atvirą mikrofoną žiūri tik kaip į savireklamos galimybę – išvardija būsimus renginius, ir tiek. Galbūt trūksta drąsos ar pasitikėjimo atsiverti, pasidalyti ir trukdžiais, problemomis? Tą ypač pajutau atėjusi į darbą po pertraukos, kai pusryčiai buvo virtę gyvu renginių kalendoriumi. Nors grįžusi prie organizavimo bandžiau priminti, kad galime kalbėtis apie užkulisius ar kultūros politiką, formatas natūraliai nusistovėjo ties tuo, kas žmonėms aktualiausia, – jų veikla. Problemų visi turime, bet apie jas linkstama kalbėti mažesniuose ratuose. Jei bendruomenei taip patogiau – viskas gerai. Galbūt pasikeitus aplinkybėms ar ištikus kokiai krizei, noras išsikalbėti apie skaudulius vėl taps prioritetu.

Kokių naujų projektų, idėjų miestui yra padovanoję Kultūros pusryčiai? Reguliariai atliekamos apklausos rodo, kad dalyviai labiausiai vertina būtent naujus kontaktus. Elektroniniai laiškai niekada neatstos gyvo pokalbio. Nors sunku įvardyti kokį nors vieną grandiozinį projektą, gimusį prie kavos puodelio, kasdienė nauda akivaizdi: vieni randa menininkus, kiti – erdves.

Esu ne kartą girdėjusi iš vilniečių, kad jiems šie periodiški susitikimai kelia pavydą. Ar yra bandymų adaptuoti šį formatą? Šiauliai pradėjo. Net LRT laida „Kultūros diena“ parengė reportažą, kurio pabaigoje žurnalistas pasakė, kad pirmieji tokie pusryčiai vyko Kaune. Pamenu, apie tai pasakojau Alytaus kultūros forume, vietiniai susižavėjo ir prašė pakonsultuoti dėl bendruomenės būrimo. Kol kas pusryčius organizuoja kolegos, o ar dar mąstai apie kokią nelankytą vietą, kurioje norėtum juos surengti? Man visada įdomios naujos vietos ar erdvės, kurios atsiveria po renovacijos. Turėjau planą šiems metams – dar vieni pusryčiai turėjo vykti Lietuvos aviacijos muziejuje, tačiau jis kol kas neveikia. Tad gal 2026-aisiais, kol aš atostogauju?

KMN.LT

Dar nesunku pastebėti, kad Kauno ir apskritai Lietuvos kultūros bendruomenė labai moteriška. Pamenu įvairius šio dėsningumo aiškinimus – pavyzdžiui, nekonkurencingi atlyginimai. Manyčiau, kad moteriškumas labiau dominuoja darbuotojų, o ne vadovų gretose. Vadovai į tokius susibūrimus užsuka rečiau, dažniau deleguoja kolektyvą. Nors, žinoma, statistiškai kultūros lauke moterų išties daugiau. Esu girdėjusi tokią teoriją, kad moterys tiesiog gali daugiau atlaikyti (juokiasi) už mažesnį atlyginimą. Beje, juk anksčiau meniniai kolektyvai buvo tikrai labai vyriški, o dabar, pavyzdžiui, fotografiją studijuoja jau daugiau merginų.

VILTIS YRA VALIOS VEIKSMAS KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

„Esminė tikrojo Kazio Pakšto, kaip ir mano filmo veikėjo, problema yra Kasandros problema: jie prognozuoja ir perspėja teisingai, tačiau jais niekas netiki, o jei ir tiki, nenori imtis jokių veiksmų, kurių neatidėliotinu būtinumu nuolatos tikino Pakštas“, – 2016 m. rudenį mūsų žurnalui pasakojo Karolis Kaupinis, tuomet dar tik ruošęsis filmuoti kūrinį, galiausiai pavadintą „Nova Lituania“. Šį sausį kino teatrus pasieks antrasis jo ilgametražis „Badautojų namelis“, kuriame vaidina Ineta Stasiulytė, Arvydas Dapšys, Paulius Pinigis, Algirdas Dainavičius, Albinas Kėleris, Eglė Mikulionytė. Nors dalis absurdo komedijos (ir romantikos čia nemažai) scenų filmuota Kaune, Vilijampolėje, veiksmas vyksta Vilniuje – 1991 m. sausį rusai užima Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, šimtai žmonių lieka atkirsti nuo darbo vietų, ir tik viena televizijos diktorė nutaria kažką dėl to daryti. Kas kartu? Dėl ko?

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

S A U S I S

Istorija – beveik tikra. O filmas, kaip ir „Nova Lituania“, vėl bauginamai arti tiesos, ir daug arčiau, nei atrodė Karoliui baigus rašyti scenarijų, – interviu metu juokaujame, kad norint būtų galima pritempti iki sąmokslo teorijos, kad visa tai, kas vyksta realybėje, yra seniai surežisuota kokių nors reptiloidų.

Karoli, ką veikei „tarp dviejų filmų“, kitaip sakant, ką režisieriai veikia, kai nefilmuoja? Dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Penkerius metus režisavau Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus ekspoziciją, daug savęs tam atidaviau – nuo koncepcijos sukūrimo iki tekstų rašymo. Tada rašiau pjesę, kūriau audiopasakojimus. Aišku, ilgai rašiau ir patį „Badautojų namelį“. Pirmiausia filmo scenarijus buvo apie užimtą televiziją ir ten įkurtą propagandinį kanalą, bet kai prasidėjo Ukrainos puolimas, nebesinorėjo tame labiau mirkti. Supratau, kad labiau norisi kurti filmą apie žmones, kurie buvo geriečių pusėje. Taip pradėjau „Badautojų namelį“. Pats dirbau televizijoje, tikroji bado streiko istorija man labai gerai žinoma, buvau išsianalizavęs smulkmenas, pažinojau dalį badavusių žmonių. Tada… tada man gimė vaikai, tai irgi turėjo įtakos scenarijui, vienam jo veikėjų, – bandai kurti, bet buitis tave nori įtraukti. Kalbamės likus porai dienų iki protesto dėl LRT ateities. Tu pats esi Kultūros asamblėjos, išvedusios visos Lietuvos kultūros bendruomenę į spalio 5-osios streiką ir po jo nuvilnijusius įvykius, veidas. Tavo filmas… sutik, tokių sutapimų nesurežisuosi. Kaip jautiesi, kaip bendrauji su savo jau prieš kurį laiką baigtu filmu? Ar galvoji „o, aš galiu užrašyti ateitį“? Ar jautei, kad jame daugiau prasmių, negu įrašei į scenarijų?

Valentinas Masalskis yra man pasakęs, kad geram menininkui reikia ne tik konstatuoti dabartį, bet kažkaip apibendrinti ir prognozuoti ateitį. Bet negali to padaryti tiesiog pagalvojęs: aš čia dabar nuspėsiu... Reikia gerai įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui, ir kurti meną ne apie save. „Nova Lituania“ kūriau iš tos nerimo būsenos, į kurią kaip žurnalistas panirau po Krymo aneksijos. Bet visuomenėje grėsmių nesijautė. Pasakyti, kad Lietuvos valstybė galėtų imti ir žlugti, buvo tolygu fantastikai. O dabar, pavyzdžiui, prieš porą savaičių kino mokykloje jį rodė, buvau nuėjęs į aptarimą – matau, žmonės sėdi nustėrę, nes mato, kad čia tikrai „taip“. Bet tas filmas juk sukurtas 2019 metais. Gali sakyti – per anksti, bet, kita vertus, darai ir galvoji – ateis jam laikas. O „Badautojų namelį“ matau kaip metaforą to, kame Lietuva yra. Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, pirmomis savaitėmis buvo daug sujudimo, įsitraukimo, bet tada visi pradėjo vargti ir suprato, kad čia niekas greitai neišsispręs… Pamaniau, kad tas badautojų namelis, iki dabar stovintis S. Konarskio gatvėje, yra lyg parabolė. Ukraina – ta mūsų televizija, užimta, niokojama. Kitoje gatvės pusėje – daugiabutis, kurio gyventojams vienodai, kas vyksta. Vakarų Europa. Maždaug, žinome, stebime, bet ką jau padarysi, ne mūsų reikalas. O mes – Baltijos šalys – tam laikinam namely susiglaudę badaujam. Darom veiksmą, nors nesam galingi. Ar veiksmas sukels funda-

mentalų pokytį? Niekada to nežinai, bet gali tikėti, viltis. Pastaruosius kelis mėnesius galvodamas apie filmą suprantu, kad kažkiek kodo į scenarijų įrašiau – kaip ir sakai, pats ėmiausi veiksmo. Aišku, pasirašyti filmą ir tada jame gyventi nėra labai malonu. Dabar rašau trečią ir, na, nebenoriu jo daryti (juokiasi). Man buvo netikėtumas, kad „Badautojų namelis“ – ne apie susivienijusią masę, o apie individus. Kai filmo veikėjai trise pradeda protestuoti, tai atrodo net komiškai. Bet juk visi protestai prasideda nuo to, kad į aktyvistus žiūrima nerimtai. O minioje kiekvienas esame paskendę savo vienatvėje. Ar sąmoningai stengeisi dekonstruoti tą mitinį vienybės jausmą?

Pirmiausia kalbėjausi su realiais bado akcijos dalyviais – jų nuo akcijos pradžios iki rugpjūčio pučo pasikeitė gal pora šimtų. Iš pradžių visi deklaravo patriotinius motyvus – Lietuva, laisvė. Bet pradėjęs gilintis supranti, kad po tuo slypėjo asmeninės nuoskaudos, neišpildyti lūkesčiai. Tai okupacijos padariniai: sunaikintos šeimos, neįgyvendintos svajonės. Visa tai yra ir mano giminės istorijoje. Pavyzdžiui, mano dėdė kaime buvo puikus siuvėjas. Jei ne okupacija, gal nebūtų sėdėjęs troboje su „Singeriu“, gal būtų tapęs dizaineriu. Bet būdamas švelnus žmogus, išsikėlęs į miestą ir pabandęs dirbti gamykloje modeliuotoju, jis tiesiog prasigėrė. Neatlaikė tos baisios sovietinės realybės. Okupacijos trauma kiekviename kaupėsi skirtingai, o Sąjūdžio metu tie pūliniai pratrūko.

Kadras iš filmo

Kadrai iš filmo

Apskritai konstruojant personažus man labai svarbus buvo Salvatore's Quasimodo trijų eilučių eilėraštis: „Žmogus stovi vienas ant žemės širdies / apšviestas spindulio saulės / ir staiga vakarėja“. Žmonės gal ir yra minioje, bet tas jausmas, kai esi kolektyvinio darinio dalis, tik blyksteli. Visą kitą laiką tu esi vienas. Paradoksas tas, kad tu desperatiškai ieškai to bendrumo, nori užpildyti vidinį trūkumą, bet šiame pasaulyje tai neįmanoma. O tokie periodai kaip okupacija šį žmogaus vienišumą ir stoką tiesiog velniškai išryškina. Neseniai aplankiau parodą apie Balio Sruogos „Dievų mišką“, veikiančią Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Išeinant reikėjo užrašyti žodį – kas būtina išgyvenimui. Parašiau „humoras“, sekdama paties Sruogos logika. Bet tavo filmą pažiūrėjusi sakyčiau, kad ir „svajonė“. Ypač prie protestuotojų nusprendusio prisijungti vietos gyventojo Sigito personažui, kuris kalbasi su tėvais apie šių projekcijas jo ateičiai ir savo paties lūkesčius. Rodosi, svajojimas, kad ir naivus, būtinas tiek mąstant apie savo gyvenimą, tiek apie valstybę. Aš gal pakeisčiau tą žodį „svajonė“ į „viltį“. Nuoroda į „Dievų mišką“ gera, spėju, kad Sruoga lageryje turėjo dar ir vilties. Kai jos turi, ieškai įrankių, kaip išgyventi tą brutalią realybę. Bet kai Sruoga grįžta į Lietuvą ir supranta, kad čia nieko nebus… Juk kaimynai girdėdavo, kaip jis naktimis kaukdavo.

Tuo metu jau nebebūtų parašęs su tuo humoru, nes tai buvo įrankis tol, kol turėjo viltį. Viltį suprantu kaip gebėjimą išlaikyti tikėjimą, nebūtinai reiškiantį, kad šiame pasaulyje viskas bus gerai. Ji tokia labiau metafizinė. Sigio svajonės gal paprastesnės, bet tas „viltingumas“ yra fundamentalus. Kai žmonės sako, kaip filme direktorius Mykolas: „Gražu svajot, bet yra realybė“, jie iš principo bando pasakyti: aš vilties neturiu, prarasi ją ir tu. Ir kai atsakai „ne, kablelis, įmanoma“, tai juos smarkiai sutrikdo. Visgi turi tą vilties raumenį treniruoti. Šitas momentas labai svarbus Lietuvos sąmonei. Po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo daug kur Lietuvoje vis dėlto triumfavo blogis. Bet visada atsiranda, kas tą viltį saugo toliau. Saugo po vieną ir perduoda. Tai lyg pavieniai laužai. 1956-ųjų protestas Kaune per Vėlines – jau kita karta. Jų tėvai sužlugdyti, bet vaikai perėmė ugnį. Juos vėl sudaužo. Tada 1972-ieji... Vis atrodo, kad viltis persiduoda kaip olimpinis deglas. Jį neša nedaugelis, ne minia, o tik po kelis žmones. Filme yra personažas, kuris jau seniai sėdi prie to laužo. Jis lyg su priekaištu žiūri į Daivą, direktorių, Sigį: „Kur jūs buvote, kai reikėjo?“ Ir dabar važinėdamas su Kultūros asamblėja dažnai girdžiu tą patį: „Aš visą laiką šitą dariau, kur jūs buvot?“ Ką į tai atsakyti? Atsiprašau, mūsų nebuvo. Ačiū, kad darėt. Dabar jūs galit pailsėt arba būti su mumis.

Kadras iš filmo

Filme aptikau nemažai kultūrinių nuorodų, kurios dabartinei kartai ar užsienio žiūrovui nieko nereiškia. „Labanakt, vaikučiai“, ką tik Nacionaline premija apdovanoto Albino Kėlerio skaitomos Jono Strielkūno eilės, „Vidurnakčio lyrika“... Ar tai tavo kūrybinė duoklė laikui, praleistam su LRT? Kaip yra sakęs Istvánas Szabó, daugelis filmų apie praeitį iš tiesų yra apie tavo vaikystę. Tai čia irgi yra filmas apie mano vaikystę. Mano tėvai – literatūros mokytojai, poezija mums visada buvo svarbi. Lentynos namuose nukrautos, tos pavardės visą laiką horizonte. Todėl per daug nesuku sau galvos – kažkas iš mano ar tėvų kartos tikrai atpažins. Kiekvienas žiūrovas pasiims tiek, kiek nori ar gali. Aišku, filmas turi tam tikrą amžiaus ir geografinę ribą – matau, kad Berlyno sienos jis kol kas nelabai pervažiavo, pasaulinė premjera vyko Varšuvoje. Bet aš vadovaujuosi Michaelio Haneke's mintimi, kad turi daryti filmą apie savo kaimą ir tada prabilsi pasauliui. Jis savo studentams sako: nedarykite

filmų apie Afganistaną, nes nieko apie jį nežinote. Darykite apie tai, ką išgyvenote. Man pačiam patinka žiūrėti Rytų Europos filmus, pavyzdžiui, rumunų, kurie nesigėdija nei savo miestelių pavadinimų, nei kasdienybės detalių. Cristi Puiu „Sieranevadoje“ tris valandas varo, ir nors aš viso konteksto nežinau, matau, kad tai tikras gyvenimas. O jei pradėsi tas detales „muilinti“, bijodamas, kad užsieniečiai nesupras... Na, tai jų problema, kad nežino. „Badautojų namelio“ muzika – šviesus, holivudinis džiazas – maloniai kontrastuoja su pilka realybe. Man atrodo, muzika privalo duoti kontrastą, pasakyti kažką, ko dar kitomis priemonėmis nepasakei. Šviesiu laiku gal reikėtų dark techno, bet niūriu – tinka kažkas klišinio apie meilę. Jei sėdi miegamajam rajone ir dar klausai „Butyrkos“ – tai jau gulagas, jokios vilties. Svajinga holivudinė muzika giliam nerimui suteikia dugną, ji – vilties dalis. Filme skamba Charlie Parkeris, bet negalėjome jo viso įpirkti, tad kompozitorius Arnas Mikalkėnas ir geras jo bičiulis,

Dar man įstrigo scena, kurioje Sigito tėvas, kilus įtampai, susikrauna daiktus ir išvažiuoja į sodą. Tai toks atpažįstamas lietuviškas eskapizmas. Sovietmečiu tai buvo galimybė laisviau būti, kurti ir prasimaitinti, o kas tau šiandien yra tas „važiavimas į sodą“? Ar tau to reikia kaip kūrėjui, piliečiui, visuomenininkui? Tai yra vidinė sala, į kurią turi pasitraukti, kad išliktum sveiko proto. Skirtumas tik tas, kad ilgą laiką daugelis mūsų buvo nuolat išvažiavę į tą sodą. Vos tik pajunti, kad visuomenėje kažkas negerai – mauni į sodą. Gerai, kad turim kur nuvažiuoti, bet nereikia tiktai ten tūnoti. Kai visi soduose, o miestas tuščias, jame pradeda siautėti pasiutę šunys. Tuomet imi skųstis, kad laiptinė netvarkinga, keliai duobėti, bet pats juk buvai sode. Dabar, aišku, žmonės traukiasi į kitokius sodus: kas į knygas, kas į hedonizmą. Man sodas yra geras tekstas. Jei per dieną nepaskaitau ko nors atitrūkusio nuo realybės, būna sunku. Dabar ant stalo guli leidyklos „Hubris“ išleistas Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras“. Besidaužant su realybe, su visais politiniais absurdais paskaityti tokį tekstą yra būtina. O pabaigai – apie tavo mylimą Kauną. Filmo atstovas spaudai siūlė tave kalbinti, nes dalis scenų filmuotos Vilijampolėje. Žinoma, man to nepakako, svarbu buvo pirmiau susipažinti su kūriniu, bet iš šio pasiūlymo gimė klausimas. Kaunas ir vėl vaidina Vilnių – kaip ir sostinę užėmus lenkams, kaip ir televiziją užėmus rusams. Ar taip bus visada, ar miestas turi ir didesnių tikslų?

Pradėkim nuo filmo. Kaunas vaidina Vilnių todėl, kad Vilnius nebegali suvaidinti savęs. Reikėjo nufilmuoti 1991-ųjų televiziją, o dabartinis S. Konarskio gatvės pastatas taip nebeatrodo: jis apaugęs „kregždžių lizdais“, renovacijomis, mažais pakeitimais. Mums reikėjo specifinės geografijos: televizija, gatvė, o kitoje pusėje – nerenovuotas daugiabutis. Vilniuje tokios kombinacijos nebeliko. Kaune tą radome prie buvusio Lietuvos tekstilės instituto Vilijampolėje. Tas daugiabutis Demokratų gatvėje yra būtent toks, kokio reikėjo, o institutas atrodo taip, kaip 1991-aisiais atrodė televizija. Režisierė Saulė Bliuvaitė, užaugusi Vilijampolėje, man sakė, kad šitas pastatas buvo jos vaikystės košmarų simbolis – didelis, baugus, pusiau apleistas... Mums pavyko – dalis televizijos darbuotojų net nesuprato, kad tai ne Vilnius. Buvo net toks metamomentas: neseniai dalyvavau Šaulių sąjungos pratybose, kur treniravomės ginti tą pačią televiziją. Mus su filmo operatoriumi Simonu Glinskiu pastatė į tą patį konkretų postą, kurį mes pagal nuotrauką buvome atkūrę Kaune. Stovime ten patys – aš, operatorius, dailininkas – ir vėl esame tame pačiame filme, tik jau realybėje. O kalbant bendriau... Manau, kad Kauno ir Vilniaus santykis keičiasi. Geografijos nepakeisi – Kauno šerdis suplanuota ant ašies į Vilnių, o Vilnius suręstas ant ašies į Kauną. Mes esame sujungti. Bet man atrodo, kad Kaunui pagaliau pavyksta nebeformuoti savo tapatybės per Vilnių. Ir kuo mažiau Kaunas tai daro, tuo labiau Vilnius ima pavydėti Kaunui. Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu: „O kodėl Kaune yra tas, o pas mus negali būti?“ Kai atsiranda šitas momentas, gimsta tikroji svajonių dipolio idėja. Ne vienas maitina kitą, o abu vienas kitą.

INSTAGRAM.COM/BADAUTOJU.NAMELIS

Niujorke gyvenantis džiazo muzikantas Matīss Čudars pasistengė, kad Latvijos radijo bigbendas atliktų garso takelį su Parkeriui būdingu laisvumu.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

GYVYBES GELBSTINTYS TINKLAI AGNĖ SADAUSKAITĖ VYČIO MANTRIMO NUOTR.

Šią žiemą jau antrą kartą rengti straipsnio keliauju į maldos namus. Visai neseniai Šv. Gertrūdos bažnyčios Žvakių šventovėje į maldos lapelį rašiau savo intencijas ir uždegiau žvakutę. Jei tuomet sugalvota intencija būtų išsipildžiusi, šio straipsnio rašyti būtų neprireikę. Tačiau kol tęsiasi karas Ukrainoje, tol ir Prisikėlimo bažnyčioje bus renkama parama fronte kovojantiems kariams. Čia, maldos namuose, įsikūręs labdaros ir paramos fondas „Visi išvien“, besirūpinantis humanitarine pagalba Ukrainai.

Šį fondą į bažnyčią atvedė ne atsitiktinumai, o malda – prasidėjus plataus masto invazijai, būsimieji fondo savanoriai čia rinkdavosi kaip maldos grupė. Fondą įkūrė Tatjana Narkevičienė, kuri labdaringa veikla užsiima nuo 2014 metų, karo pradžios. Tuomet ji dirbo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje, kurios nare yra iki šiol. Tatjana prisimena, kad ir tuomet bažnyčios teritorijoje buvo renkama parama, kol galiausiai nuspręsta steigti savo fondą.

altorių, lankstydama ir pakuodama kavos pupelių maišus; sekiojau iš paskos Tatjaną, vienu metu atsakinėjančią ne tik į mano, bet ir į savanorių bei internete besibeldžiančius klausimus. Per šią valandą pamačiau, kiek skirtingų dalykų veikia savanoriai, koks glaudus, sustyguotas ir intensyvus yra šios bendruomenės darbas.

Fondo pavadinimas „Visi išvien“ neatsitiktinis, kilęs nuo Lietuvos šventojo Juozafato. Jis buvo Rytų apeigų katalikų (unitų) bažnyčios atstovas, įstojęs į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje ir kvietęs visus susijungti, būti kartu. 2022 metais, prasidėjus plataus masto invazijai, paramos fondas pradėjo plėstis tiek veiklomis, tiek savanorių skaičiumi. Pirmai fondo renkamai paramai sandėliuoti buvo skirta bažnyčios rūsio laiptų aikštelė. Tatjanai pradėjus organizuoti apkasų žvakių gamybos dirbtuves, žmonės aikštelėje nebetilpo ir plėtėsi į šalia esančią koplyčią, o iš koplyčios – į parodų salę. Dabar ši erdvė skirta susirinkimams, dirbtuvėms, sandėliavimui. Tatjana pasakoja, kad bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius priima ir leidžia dirbti bei naudotis patalpomis. „Žinoma, retais atvejais kyla nepatogumų, tarkim, organizuojant konvojų, kai prie bažnyčios susirenka 70 automobilių, vežančių paramą į Ukrainą.“ Visgi tai tik laikini nepatogumai.

Mane čia atvedusi tema – tinklai, realūs ir pradėti pinti, kabantys ant ilgų medinių rėmų prieš pat mano akis buvusioje Prisikėlimo bažnyčios parodų salėje. Trys savanorės ukrainietės jau pradėjusios vynioti it gyvatėlė besiraizgančią baltos spalvos medvilninę giją. Šalia jų prisėdusi kita moteris į didelį maišą karpo medžiagos juosteles, greitai tapsiančias sniego imitacija. Besiruošiančią namo pakalbinu Nataliją Danielienę, čia savanoriaujančią nuo 2022 metų. Moteris pasakoja, jog tinklai pinami trijose vietose, bet Prisikėlimo bažnyčioje fondas turi didžiausią rėmą. Tinklus dažniausiai pina senjorės, ukrainietės pabėgėlės, o vakarais prisijungia ir kiti. Per mėnesį savanoriai nupina apie 15–16 tinklų. Mažiausi yra 7,5 metro, didžiausi – 12 metrų. Fondas gauna konkrečių užsakymų iš karinių dalinių, o jei užsakymo nėra, tuomet pinami standartiniai 7,5 metro tinklai. Jie skiriasi priklausomai nuo metų laiko ir geografinės vietos. Vieni skirti stepėms, kiti pievoms, miškingoms aplinkoms, imituojantys rudens taką, šieną, žiemos paletę. Būtent tokį vakare pynė savanorės.

Prie fondo „namų“ atkeliauju penktadienį vakare ir patenku į darbų sūkurį, pamažu įsukantį ir mane. Tai nebuvo įprastinis pokalbis, kai tyliame kavinės kampe su pašnekove (-u) siurbčiojame kavą ir lėtai kalbamės. Vos įėjusi kaktomuša susidūriau su fondo įkūrėja Tatjana, nešančia dėžes į furgoną. Savanorius kalbinau prie drabužių kabyklos, jiems ruošiantis išeiti po pamainos; klausiausi pasakojimų priešais

„Reikia pinti mišrių spalvų tinklus, darome dėmėmis, ne rutuliukais ar debesėliais. Šie tinklai yra gamtos imitacija, skirti paslėpti pozicijas, įrangą nuo dronų atakų. Girdėjom, kad vienas kareivis buvo sužeistas apkasuose, pamatė į jį atskriejantį droną ir, prisidengęs tinklu, išsigelbėjo – dronas jo nepastebėjo. Jei bent vienam žmogui išgelbėjom gyvybę, visa ši veikla atsipirko.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Šios istorijos mus pasiekia per savanorius, besilankančius Ukrainoje, o anksčiau gaudavome nuotraukų iš pačių karių, taip pat ir tinklų nuotraukų, kad galėtume įvertinti jų kokybę karo lauke, pasimokyti, kaip geriau daryti“, – pasakoja Natalija. Moteris priduria, kad pindami tinklus visi atsipalaiduoja, bendradarbiauja, šnekučiuojasi, niekas nedirba per jėgą, tačiau stengiasi padaryti kuo daugiau. Štai savanoriai, ruošdami mažąjį konvojų, dirbo ir per Kalėdas, ir Naujųjų išvakarėse – vien iš vidinės motyvacijos. „Reikia prisiminti, kad susirinkome ne po medžiu stovėti, o padėti Ukrainai“, – pabrėžia savanorė. Žiūrėdama į besiraizgančią ir preciziškai pinamą juostelę ant tinklo, klausiu Natalijos, ar tai sudėtinga veikla. Savanorė pasakoja, kad vieni išmoksta per dieną, kitiems prireikia poros dienų. Nauji savanoriai būtinai apmokomi jau įgudusių pynėjų, būtina laikytis kelių taisyklių, kad tinklas būtų elastingas, o juostelės tarpusavyje nesikryžiuotų. Visgi jei tinklo pynimo amato nepavyksta perprasti, galima ruošti medžiagą tinklams arba prisidėti prie bet kurios kitos veiklos. Fondas renka paramą, labdarą, užsiima jos transportavimu ir dalijimu. Šiuo metu renkama ir džiovinama duona, kad kariai turėtų greitą užkandį fronte. Iš kepyklų renkami tinkami valgyti, bet neparduoti maisto gaminiai ir išdalijami vargstantiems ukrainiečiams. Kavos pupelių maišai, kuriuos bekalbėdamos krovėme į dėžes, ardomi į siūlelius, dažomi ir pinama maskuojamoji apranga. Iš džiuto medžiagos savanoriai bandys gaminti ir antšalmius, kurie panėšėtų į žolės kupstą. Dalis savanorių daro apkasų žvakes – tai skirtingo dydžio metalinės skardinės su kartoniniu įdėklu, užpildomos

parafinu. Savanoriai rūšiuoja, plauna skardines, veža jas į kitą punktą nupjauti, o į IV fortą – pripildyti parafino. Pasak Tatjanos, „apkasų žvakės už paprastas geresnės keliais aspektais. Mažiausioje skardinėje, tokioje kaip kačių maisto, padaryta žvakė dega 2 valandas. Pati esu bandžiusi namuose, tad per dešimt minučių užkaito vandens virdulys ir dar užteko kaitros išsivirti makaronų. Šios žvakės ypač praverčia stepėse, kur nėra kuo pasikūrenti“. Klausydama Tatjanos pagalvoju, kad fondas suteikia ir ekologijos pagrindus – kiekvienas atlikęs daiktas įprasminamas nauja forma. Štai apkasų žvakės daromos iš jau panaudotų skardinių, kartono atliekų, o dalis parafino išgliaudoma iš sudegusių žvakelių. Daugiausia šios veiklos, žinoma, reikalauja savanorių laiko ir pastangų. Savanorė Rasa pasakoja, kad kartais nuliūdina žmonių aukojimo kultūra, kai daiktai atnešami ne tam, kad padėtų kitam, bet tiesiog atsikratant. „Renkame dalykus į frontą, o gauname maišus su vestuvinėmis suknelėmis“, – sako Rasa, pridurdama, kad atkeliauja ir nešvarių rūbų ar apatinių, vis dėlto išskalbus dalis panaudojama – rūbai sukarpomi, pinami tinklai arba siuvami kiti dalykai. Netikusius tenka nešti į tekstilės konteinerį. Tatjanos vedžiojama po šį jaukų chaosą, klausiu, iš kur ji moka siūti, pinti, perdirbti. „Pati esu siuvėja, tik baldinių medžiagų, gerai išmanau medžiagas ir jų savybes. Be to, žinias ir poreikius perduoda patys ukrainiečiai, bendraujame su siuvyklomis, ieškome to, ko labiausiai trūksta.“ Tatjana ne tik turi praktinių žinių, bet gerai išmano ir kitus niuansus. Gimusi ir užaugusi Rusijoje, Maidano įvykių metu buvusi Ukrainoje, matė, kaip prasidėjo karas. „Žinodama,

kokia šalis ta Rusija, nesistebiu dabartine situacija, bet noriu veikti. Man daug reiškia šitas kolektyvas, jie visada palaiko, prisideda prie mano sumanymų. Važiuodama dažnai matau Prisikėlimo bažnyčią ir pagalvoju: ar čia tikrai aš visa tai darau? Prisimenu, ką sakydavo a. a. Nijolė Sadūnaitė: Dievas pasiima silpną žmogų ir parodo, koks jis galingas.“ Klausiu, ar tęsiantis karui pasiryžimas veikti nesilpsta. „Nusivylimo, žinoma, yra, tačiau per ketverius metus atėjo įžvalga, kad Dievas gelbsti mūsų sielas, ne užpakalius. Dievas negalvoja, kad sočiai pavalgytumėm, kad nesušaltumėm, bet kad būtume geresni. Jei žmogus nemoka pats tobulėti dvasiškai, jam tenka labai sunkūs išbandymai. Mes turime tiek daug, bet nesuprantame, kaip gerai gyvename.“ Vadovė priduria, kad svarbu vežti radarus, dronus, bet kažkas turi kariui paduoti ir drėgną servetėlę ar ūkinio muilo gabalėlį, pasirūpinti elementariais poreikiais. Į fondo veiklą šiuo metu aktyviai įsitraukę apie 30 savanorių, iš kurių jauniausias – šeštokas, kantriai su-

kantis kartono juosteles į skardines. Tatjana pripažįsta, kad savanoriškų rankų vis tiek trūksta. Norintys prisijungti gali ateiti darbo dienomis 17–20 val., šeštadienį 10–20 val., o didesnės grupės – susitarti iš anksto. Šiuo metu labiausiai praverčia tai, ką galime rasti ir namuose: vaistai ir tvarsliava, higienos ir slaugos priemonės, patalynė, rankšluosčiai, vyriška apranga, judėjimo pagalbos priemonės, miegmaišiai, pledai, prožektoriai, baterijos, darbo įrankiai, ilgo galiojimo maistas žmonėms ir gyvūnams. Paramą galima atvežti tiesiai į fondo patalpas arba palikti Prisikėlimo bažnyčioje esančiame krepšyje. Nenoriu pripažinti, bet išeinu kiek sudirgusi. Paliečia Tatjanos žodžiai apie tai, kad tolstame nuo esmės, kad nebemokame įvertinti turimos gausos, nutolome nuo tikėjimo – išgirdau tai, ko pačiai sau linkėčiau. Tą patį vakarą jau renku ir plaunu skardines, atlieku siūlų reviziją ir atskaičiuoju eurų ūkiškam muilui pirkti. Mažas veiksmas po mažo veiksmo, vienas mazgas po kito gali padaryti daugiau nei įsivaizduojam.

ISTORIJĄ PASAKOJANTYS BATAI MONIKA BALČIAUSKAITĖ KAROLINOS VILKELIENĖS (KAUNO IX FORTO MUZIEJUS) NUOTR.

Kauno IX forto muziejuje iki vasario 1 d. veikia paroda „Lietuvos partizanų batuose...“ – tai unikalus vizualinis archyvas, atveriantis pasipriešinimo istoriją per konkrečius žmones: jų veidus, ryšius, kasdienybę ir likimus, o taip pat Rūtos Rimšelienės ir Gediminos Šalkauskaitės sukurtos partizaninio bato instaliacijos, kalbančios judėjimo, pėdsako ir išlikimo temomis. „Batas tampa partizano kelio forma – žingsniu per miškus, kaimus ir slaptus takus. Instaliacijų kuriama erdvė leidžia pajusti jų žygių ritmą ar kasdienį nuovargį, įrašytą kiekviename nueitame kovos žingsnyje“, – sako parodos kuratorė Eglė Pietarytė. Jųdviejų su parodos dizainere Renata Vinckevičiūte-Kazlauskiene sukurtą pasakojimą galima pristatyti įvairiais aktualiais kampais, čia svarbus ir bendravimo, tinklų mezgimo aspektas. Tai, kas šiandien įvyksta akimirksniu ir yra savaime suprantama, pokario Lietuvoje buvo sudėtinga ir... grėsminga.

Paroda pasakoja labai konkrečią, bet kartu ir universalią partizanų istoriją. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanus? Parodos ašimi tapusios fotografijos galėjo būti darytos ryšininkų ar pačių partizanų ir tikėtina, kad vieno iš kovotojų perduotos Jadvygai Kundratavičiūtei-Sakavičienei. Tuo metu Jadvygai buvo šešiolika ar septyniolika. Ji perdavinėjo žinutes, nešiojo maistą, slėpė partizanus, o vėliau visą gyvenimą slėpė ir jų nuotraukas – lovos rėmo konstrukcijoje, tarp lentų, kur jos sūnus Kęstutis Sakavičius po mamos mirties ir rado. Paviešintos nuotraukos atvėrė naujus pasakojimus: žmonės juose atpažino savo artimuosius. Taip sužinojome apie brolių Mykolo ir Juozo Šemežių bei jų bendražygių partizaninę kovą. Parodos Kauno IX forto muziejuje pasakojimas paremtas šiuo autentišku archyvu ir rašytiniais partizanų prisiminimais, leidžiančiais prieiti prie istorijos labai arti.

Kodėl svarbu eksponuoti tokį palikimą kaip senos fotografijos? Parodoje išdidinti vaizdai tapo vizualiniu dokumentu – atminties forma, išsaugančia žmonių tapatybes, jų laikyseną, kasdienio gyvenimo fragmentus ir visą būrio struktūrą. Nuotraukos leidžia žiūrovui pažinti partizanus kaip konkrečius asmenis, suprasti jų veiklą, tarpusavio ryšius ir aplinką, kurioje jie gyveno ir veikė. Aro būrio nuotraukose užfiksuota 1948–1949 m. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės kasdienybė: rinktinės ir vėliau apygardos vadas Mykolas Šemežys-Aras, jo brolis JuozasTikras Brolis, Vaclovas ir Albinas Burbuliai, Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas, Antanas ir Vladas Dargužiai, Kazys Kirdonis, Juozas Grybas, Jonas Kimštas ir Bronius Baneckas ir kt. Jie veikė Lėno ežero apylinkėse, Pauslajo ir Užuraiščių miškuose, Šimonių girių pakraščiuose ir Pagirių-Ramygalos regione.

Aprangoje matomi karo metų ženklai ir uniformų detalės, būdingos to meto Aukštaitijos partizanams. Kai kurie kadrai fiksuoja jų buitį: poilsį ant nuvirtusio kamieno, batų džiovinimą, pasiruošimo darbus ir artimą tarpusavio ryšį. Patys partizanai tokias fotografijas naudojo kaip priklausomybės būriui dokumentus. Atvaizdas šalia vado ar būrio branduolio tapdavo atpažinimo ženklu, padedančiu perduoti žinias ir įsitvirtinti kitų kovotojų būrių ryšio punktuose. Partizanams fotografuotis kartu buvo pavojinga. Tokios fotografijos, patekusios į sovietų saugumo sistemą, virsdavo mirties nuosprendžiu. Jos būdavo žymimos mėlynu rašalu, ant veidų rašomi numeriai, tampantys oficialiais persekiojamų asmenų įrašais. Interaktyviose parodos instaliacijose objektai atskleidžia slaptas batų funkcijas – informacijos perdavimą, pėdsakų maskavimą ar pasitelkimą kaip taktinių manevrų priemonę. Visa tai padėjo judėti slapta, išlikti ir pasipriešinti. Tačiau jei tiek daug veiksmų vyko slapta, kaip partizanai tarpusavyje bendraudavo? Būrio viduje bendravimas vyko artimoje aplinkoje – žodžiu paskirstomos užduotys, nustatomi maršrutai, sargybos postai ir žvalgybos taškai. Platesnis ryšių tinklas jungė Aro būrį su Vyčio apygardos vadovybe, gretimomis rinktinėmis ir vietos bendruomenėmis. Jame dalyvavo būrio vyrai, ryšininkai ir žmonės iš kaimų. Užuraiščių, Pauslajo, Lėno, Pandėlio, Šimonių ir Ramygalos kaimai veikė kaip tarpinės grandys. Kaimų žmonės teikė maistą, drabužius, slėptuves ir informaciją. Iš jų ateidavo žinios apie stribų būrių judėjimą, reidus, pasalas ir patikras keliuose. Informacija judėjo ir tarp Šarūno bei Žaliosios rinktinių kovotojų, tarp

gretimų junginių sargybų ir žvalgybų. Tokie pranešimai padėjo nustatyti pavojingas vietas, patruliavimo ritmus ir saugias perėjimo zonas. Ir, žinoma, labai svarbi vidinė būrio struktūra – disciplinuoti kasdieniai veiksmai – pasidalytas budėjimas, pasiruošimas žygiams, taktinis planavimas, maisto ruošimas – kiekvienas žinojo savo vietą ir pareigas. Tokią artimą bendrystę jaučiame ir Aro būrio nuotraukose, kuriose matomi žygiui besiruošiantys vyrai, sustoję bendram kadrui miško apsuptyje ar poilsio akimirką. Partizaninis judėjimas Lietuvoje rėmėsi plačiu žmonių ir vietovių tinklu. Kaip buvo mezgamas šis tinklas tarp atskirų vietovių, tarp gyventojų? Parodoje pasakojimą pradedame nuo batsiuvio dirbtuvių. Batai čia tampa simboliu, žyminčiu kelią, kuriuo ėjo laisvės kovotojai, sukūrę vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimų Europoje. Kovotojų būriams ryšininkai buvo itin svarbūs. Slapta perduodama informacija leido organizuoti nuoseklų pasipriešinimą. Paauglės ryšininkės Jadvygos Kundratavičiūtės-Sakavičienės rankomis per Užuraiščių ir Pauslajo apylinkes keliavo trumpi įsakymai, perspėjimai apie reidus, susitikimų nurodymai, maistas ir drabužiai. Tikėtina, kad jai buvo patikėtos ir Aro būrio nuotraukos. Šemežių šeimos istorija leidžia suprasti, kad tarp miško ir kaimo nuolat pulsavo ryšys, kurį palaikė konkretūs žmonės, aiškiai sutartos sodybos ir nuosekliai kartojami maršrutai, kuriais informacija saugiai pasiekdavo reikiamas rankas. Išlikę to meto ryšininkų pasakojimai leidžia manyti, kad Jadvygos veikla galėjo būti panaši į kitų ryšio palaikytojų darbą Užuraiščių ir Pauslajo apylinkėse.

Istoriniai liudijimai rodo, kad tokie ryšininkai dažnai nešdavo maistą, drabužius, spaudą, trumpas žinutes ir sustodavo sutartuose sodybų taškuose, kur laukdavo daviniai partizanams. Šį bendrą veikimo modelį atpažįstame daugelyje moterų ir paauglių pasakojimų iš įvairių Lietuvos regionų. Antrasis šio tinklo sluoksnis – sodybos-stotelės. Stasės Šemežytės-Stragauskienės pasakojimuose minimos vietos, kur buvo slėpti dokumentai, spauda, žinutės ir atnešti daiktai. Į tokias sodybas ateidavo ryšininkas, palikdavo ar paimdavo ryšulėlį. Šeimininkai žinodavo, kurią dieną ir kurią valandą reikia laukti svečio. Trečiasis sluoksnis – susitelkusi vietos bendruomenė. Jie stebėjo kelius, skaičiavo stribų mašinas, įsidėmėdavo, kuria kryptimi išeina kareiviai, ko jie klausinėja, ką vežasi iš kiemo. Tokios žinios vėliau virsdavo trumpais

sakinių fragmentais žinutėse: „šukuoja nuo miško“, „stovi prie tilto“, „ūkis užimtas“. Represijas patyrė visi parodoje pristatomos Šemežių šeimos nariai – kol du broliai kovojo, kiti buvo arba ištremti, arba išvežti į lagerius. Kas tokiose anuomet dažnose gyvenimo situacijose įžiebdavo motyvaciją – tiek kovojusiems partizanams, tiek tiems, kurie jiems ištiesdavo pagalbos ranką? Laisvės kovotojų Šemežių šeima Steponavoje augino penkis vaikus, gyveno iš žemės ūkio. Vokiečių kariuomenė sudegino jų namus, sovietų okupacija dalį šeimos ištrėmė į lagerius, du broliai – Mykolas ir Juozas – stojo į ginkluotą kovą už Lietuvos laisvę. Jauniausia sesuo Stasė savo atsiminimuose liudija nuolatinę neteisybę, žeminimą ir brutalią okupacinės valdžios jėgą,

Partizanai kovojo už Lietuvos valstybingumo tęstinumą, suvokdami save kaip valstybės gynėjus, Tuo pasižymėjo ir Mykolo Šemežio asmenybė: gabus, disciplinuotas, karinei sistemai artimas žmogus, savo veiklą grindęs valstybės principu ir atsakomybe už jos ateitį. Ryšininkė Jadvyga Kundratavičiūtė-Sakavičienė niekada neatsikratė baimės, kad blogi laikai gali sugrįžti ir okupantai gali vėl ateiti. Atrodo, kad šiandienos kontekste – tai ypač jautru ir artima. Ar kalbant apie tinklaveiką, būrimąsi galime rasti to meto ir šiandienos politinių aktualijų panašumų? Jadvygos KundratavičiūtėsSakavičienės patirtis, išlikusi jos draugių pasakojimuose ir perduota sūnui, iš esmės pakeičia žmogaus santykį su atmintimi. Nuolatinė Jadvygos baimė ir įtampa, patirta gyvenant okupacijoje, lydėjo ją visą gyvenimą ir buvo perduota vaikams bei artimiesiems. Pavadinčiau tai tylos siena, atsargumu. Kuriant parodą mums buvo svarbu atskleisti kurpalio metaforinę

reikšmę – tai žmogaus laikysenos pamatinė forma, iš kurpalio gimsta batas, o iš bato – kelias. Šiuo keliu ėjo Aro būrio kovotojai, šiuo keliu ėjo ryšininkės ir tuo pačiu keliu einame šiandien. Šiandieninė visuomenė laisvę saugo kitokiomis praktikomis. Kultūros lauko žmonės, žurnalistai, akademinės bendruomenės nariai, pilietinių iniciatyvų kūrėjai saugo viešąją erdvę taip, kaip pokariu ją saugojo bendruomenės, įsileisdamos naktį pareinantį ryšininką. Lietuvoje matome stiprią kultūrinio protesto tradiciją: tai taikos protestai, meninės ir pilietinės akcijos, ginančios žodžio laisvę ir žmogaus orumą. Tai nėra atsitiktinis reiškinys – tai mūsų istorinės kovos paveldas. Paveldėjome vidinį supratimą, kad laisvę reikia saugoti savo oria laikysena, savo kūnu, balsu, kūryba. Šioje parodoje norėjome parodyti, kad partizanų kelias nėra užbaigtas istorinis faktas. Kurpalis, batas, nuotrauka, vardas, tyliai perduota žinutė iš miško – visa tai yra pamatinė laisvės linija, jungianti pokario ryšininkę Jadvygą, Aro būrio vyrus ir šiandienos žmogų, ginantį teisę kalbėti, kurti ir būti laisvam. Laisvė Lietuvoje visuomet turėjo ir turės savo gynėjus.

9FORTOMUZIEJUS.LT

kurie paskatino tvirtą apsisprendimą nesitaikstyti, net tremties ar žūties akivaizdoje.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SUVIENYTI IŠLIKIMO KĘSTUTIS IR KOTRYNA LINGIAI ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Ateina pas mus į muziejų vaikai, aš jiems pasakoju apie savo vaikystę tremtyje – metas buvo sunkus, duonos nebuvo. Sakau, tėvai išeina į darbą, o mane, penkiametį, pastato į eilę prie duonos. Kelias valandas prie kepyklos – parduotuvės ten nebuvo – tekdavo laukti. Vienas vaikas ir klausia: tai ko jūs į „Maximą“ nenuėjote?“ – marijaantuanetiška situacija, iliustruojančia, kaip gerai dabar gyvename, dalinasi Vladas Sungaila. Jis – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas. Muziejus, kuriame stovime, – nedidelė patalpa antrajame LPKTS valdomo pastato Laisvės alėjoje aukšte.

Pro šį pastatą, menantį caro laikus ir Lietuvos kariuomenės didybę (čia veikė pirmoji ramovė, kol dar nebuvo pastatyta greta esanti), kasdien praeina tūkstančiai kauniečių. Prisipažinsime – nors daugybę kartų esame pažvelgę pro pirmame aukšte veikiančio sąjungos knygynėlio langus, vidun užsukome pirmąsyk. Tad muziejus mums buvo naujiena – tiesa, jis iš dalies atstoja jau senokai neveikiančią instituciją Senosiose miesto kapinėse, garsiojo architekto Stasio Kudoko projektuotame administraciniame pastatėlyje (sako, jis muziejui paprasčiausiai netiko, o pertvarkyti buvo keblu – paveldas). Bet užsukome apskritai daugiau sužinoti apie LPKTS veiklą, nuo to ir pradėkime. Skaičiuojama, kad 1940–1953 m. sovietai įvykdė 35 masinių trėmimų serijas, iš Lietuvos priverstinai išvežta mažiausiai 130 000 žmonių. Vieni mirė jau pirmąją žiemą, kiti kūrė šeimas ir gimdė vaikus, grįžo ir vėl buvo tremiami, o gal niekada taip ir nebepamatė tėvynės. „Retėja mūsų gretos, nors iš visuomeninių organizacijų esame viena didžiausių“, – konstatuoja V. Sungaila. Anot jo, nėra taip, kad sąjunga vienytų visutėliai visus, dar veikia bendrija, anksčiau buvo gausesnės į konkrečius regionus tremtų žmonių grupės – o turinčių tremtinio statusą Lietuvoje dabar yra apie 20 tūkstančių.

„Dalis gimusių tremtyje tik dabar, tapę senjorais, tvarkosi dokumentus – tada gauna priedą prie pensijos, o dalis ir prie veiklos prisijungia, nors anksčiau nedalyvavo. Bet padėti jiems būtina, juk 20 metų Sibire praleidus tik dabar sveikatai ima atsiliepti, o patekti į sanatoriją labai sudėtinga.“ Beje, jau Lietuvoje gimę tremtinių vaikai, anūkai sąjungos veikloje – parodose, koncertuose, susitikimuose, išvykose – dalyvauja rėmėjo statusu. Kaip nutiko, kad būtent šis istorinis pastatas Kauno centre skirtas tremtiniams? „Pamenu, 1988 metais viskas ėmė keistis, buvo didelis dvasinis pakilimas, galėjai viešai prisipažinti, kad esi tremtinys, savo organizaciją sukurti – anksčiau tas buvo neįsivaizduojama. Radosi Tremtinių klubas, rinkosi mažesnėse patalpose, tada, jau prasidėjus privatizacijai, dėl didesnių kreipėsi pirmasis mūsų pirmininkas, Kovo 11-osios akto signataras Balys Gajauskas (vasario 24 d. minėsime jo 100-metį, – red. past.),. Labai padėjo išeivijos lietuviai – iš Kanados, Australijos, Amerikos siuntė pinigus, vietiniai irgi prisidėjo, išsipirkome patalpas. Čia tarpukariu buvo ramovė, o sovietiniais laikais kažkokia karinė įstaiga – dabar kaip tik renkame medžiagą, norime paruošti istorijos aprašymą.“ Pirmame aukšte – ne tik knygynėlis, į kurį dar eisime, bet ir kavinė, parduotuvė. Nuoma – svarus indėlis į sąjungos biudžetą: „Jei nuomininkai išeitų, pajustume finansiškai.“

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Prisėdę didžiojoje salėje klausiame V. Sungailos, kas, jo manymu, šiandien vienija tremtinius. „Gal tas išgyventas sunkus laikotarpis. Sovietiniais laikais buvo visokių suvaržymų dėl studijų, darbo. Pamenu, aš pats 1984 metais su darboviete net į Lenkiją negalėjau nuvažiuoti – daugelis turi tokių nuoskaudų. Bet, kaip mūsų poetas Vytautas Cinauskas yra parašęs, esame ne tam, kad paliktume žemėj kerštą, kad pyktume ant kažko. Buvo tokia sistema, nukentėjome, bet dabar mus jungia išgyvenimai ir… dainos. Susirinkę visada dainuojame, buriamės į dainų šventes, kai suvažiuoja visi tremtinių chorai. Va, kitąmet turėtų būti didelė, tik dar nežinome, kuriame mieste.“ V. Sungailos pareigos sąjungoje – valdybos pirmininkas – panašios į ministro pirmininko. Jį kolegos juokais ir vadina premjeru. Kas geresnio, premjere? Nors, kaip pats sako, dar dirba ir „paprastą“ darbą. „Jei atvirai, kai būna ilgieji savaitgaliai, 3–4 dienos, jau laukiu, kada ateis ta diena, kai vėl eisiu į sąjungą, prasidės skambučiai, bendraminčiai… Žmonės pasitikėjo, pasiūlė. Kai pradedi kažką daryti, nesinori daryti atmestinai. Pamatėm, kad muziejaus nebeliko, reikėjo įkurti naują. Per karantiną viską išsivalėm, grindis išlakavom. Ieškojom rėmėjų. Po truputį atnaujinom salę. Na, o mūsų pagrindinis renginys, suvažiavimas, vyksta Ariogaloje – 2025 m. įvyko 35-oji Ariogala, jau tarptautinė. Susidraugavom su

Latvijos, Estijos, Lenkijos tremtiniais. Pradėjom važinėti vieni pas kitus. Jie buvo nustebę, kad pas mus tiek žmonių susirenka. Lenkijoj ar Latvijoj mažiau belikę. Sakėm, kol dar nevėlu, darom kažką. Dabar kreipiamės į Europos Parlamentą. Dokumentus jau praktiškai pasirašėm, organizacija vadinsis „Baltijos aljansas“. Užpatentavom pavadinimą, turim ženkliuką.“ O koks Lietuvos kaip valstybės požiūris į tremtinių, partizanų, politinių kalinių ir jų palikuonių bendruomenę? „Vienus labai prisimena, paminklus pastatė, bet partizanų juk žuvo virš 20 tūkstančių. Gerai, kad kažkieno giminės išliko, kažkas gali atminimu pasirūpinti. Bet dėl kitų valstybė net neranda pinigų Kryžkalnio paminkle iškalti pavardėms. Lenkijoje požiūris visai kitas, atmintinos datos žymimos aukščiausiu lygiu. O pas mus – na, labai kviečiame, bet…“ Vis dėlto nutinka neplanuotų įdomių ir džiugių įvykių – pavyzdžiui, netyčia užsuka užsienio korespondentai, susidomi, nušviečia. Pavyzdžiui, portugalai, apsilankę knygynėlyje ir supratę, kad ten parduodamos knygos, kurių autoriai – tremtiniai, partizanai – ne grožinė literatūra, pasišovė bent keletą išversti į savo kalbą. Čia mažai vietos, bet daug kukliai išleistų publikacijų, kurių niekur kitur nerasite. „Mūsų pagrindinis autorius Stasys Abramavičius yra apie 15 knygų parašęs. Žmonės nori, kad tie prisiminimai išliktų, kad susipažintų ir kiti.“

Mitingas Gedulo ir vilties dieną Šiauliuose, 1989 m. birželio 14 d. Jono Tamulio nuotr.

Pirmasis tremtinių suvažiavimas Kauno sporto haléje, 1988 m. spalio 29 d. Juozo Kazlausko nuotr.

Pats mūsų pašnekovas gimė tremtyje – jo tėvai, ūkininkų dukra ir partizano brolis, išvežti paauglystėje, susipažino šokiuose, kur senelis grojo armonika. Tėvai labai stengėsi grįžti, kad į pirmą klasę sūnus galėtų eiti Lietuvoje. Pirmąkart grįžo 1958 ar 1959 metais, rudenį, į mamos tėviškę Žemaitijoje, bet ten nebuvo kur gyventi, nei darbo kas davė, nei priregistravo. „Žiemą šiaip ne taip išgyvenom, paskui susirinkom daiktus ir nusprendėm, kad mes čia nereikalingi“, – tėvų žodžius cituoja pašnekovas. Dar penkerius metus praleidę Sibire susitaupė pinigų, kad vėl parsiradę Lietuvon įsigytų namus, kuriuose galėtų „prisirašyti“ ir ieškotis darbo. Taip ir susiklostė. Įdomi detalė, kuria pasidalina jėgų veikti ir ūpo nestokojantis „premjeras“, neseniai tapęs dar ir Kauno žemaičių bendrijos pirmininku, – lietuvių verslumas: „Mūsiškiai gal labiausiai vargo pirmais tremties metais, paskui pamatė, kokia ten tvarka, kokie žemės plotai. Po darbų dar

susikasdavo darželį, kažką sodino, augino. Tie patys rusai ateidavo iš mūsų bulvių pirkti. Susirenki pinigų, perki karvę, turi pieno. Sako, ne vienas yra antrą kartą išbuožintas – vėl viską atėmė ir vėl išvarė. Ką darysi, tokia valdžia, tokia sistema. Žmogus buvo įpratęs – jei dirbsi, kažką užsidirbsi. Prisimenu tėvą, iš miško parnešdavo pilną kuprinę kedro kankorėžių. Nuplikydavo, aižydavo, džiovindavo, ir žiemą turėdavome maišą riešutų.“ „Tačiau reikia pasakyti, kad nemaža dalis mūsų buvo išvežti tiesiog į mirtį. Tie, kurie pakliuvo į šiaurinius rajonus… Pirmus metus ne visi išlikdavo. Ligos, žema temperatūra, maisto trūkumas…“ – tęsia V. Sungaila. Kiek šeimų – tiek baigčių, kiek žmonių – tiek sudraskytų likimų, suplėšytų svajonių ir vilčių. Žinomiausia tremties istorija Lietuvoje turbūt yra Dalios Grinkevičiūtės – jos atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pirmą kartą paskelbti 1988 metais. Prieš keletą metų Lietuvoje kilo nauja susidomėjimo šia moterimi ir jos

„Arktis. Laptevų jūra. Jaučiasi ledinis vandenyno alsavimas. Rugpjūčio pabaiga, o šalta kaip gilų rudenį. Pagaliau sustojome. Prieš mus negyvenama sala. Nieko nėra, jokių žmogaus pėdsakų – nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės. Vien amžino įšalo sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu. Ir kažkurios arktinės ekspedicijos įkalta medinė lentelė su užrašu, kad sala pavadinta Trofimovsku“, – šį ir kitus pasakojimus, paspaudę žemėlapyje išbarstytus mygtukus, išgirsta visi užsukę į ekspoziciją. „Šiame kambarėlyje stengiamės apimti keturis etapus: okupaciją, pasipriešinimą, tremtį ir šiandieną. Jaunimas nekantrus – 10–15 minučių, ir jau nori kažką pamaigyti. Todėl ir įrengėme terminalus su įvairia medžiaga: apie palaikų pargabenimus, apie paminklų atstatymą, partizanų paieškas, partizanų ir tremtinių prisiminimus, sąjungos veiklą“, – ekspoziciją demonstruoja V. Sungaila.

Yra ir šiek tiek tikrų artefaktų, nors uždarius muziejų Vytauto pr. didžioji eksponatų dalis iškeliavo sostinėn. Pabuvus muziejuje – į salę, kur rodomi filmai aptartomis temomis, jų sąjunga turi sukūrusi keliolika. Anot V. Sungailos, sąjungos narių vidutinis amžius – jau 75–90 metų. Gimusiems Sibire jau per 70. „Pradėjome labiau draugauti ir su mano minėtomis kitomis bendrijomis, kadangi nykstame, gal vieną kartą apsivienysime.“ Tad dabar svarbiausia, kad apie tai, ką tremtiniai patyrė, sužinotų vaikai, bet prisikviesti juos sudėtinga. „Draugaujame su šauliais, ypač jaunaisiais, kviečiame į renginius. Esame kreipęsi į atsakingus už švietimą, kad istorijos pamokų apie šią praeitį būtų daugiau. Programas gal sunku keisti, bet kai mokiniai atvažiuoja čia, kitaip reaguoja. Iš pradžių būna tylūs, ramūs, bet kai apžiūri muziejų, pamato terminalus, pasižiūri filmą, tada sako: „O, prisiminiau, mano senelis irgi ten buvo.“ Tada jie atsigręžia į savo šeimos istoriją. Iš 20 vaikų nebūtinai visi užsidegs, bet jei vienas kitas taps istoriku – kodėl gi ne?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

LPKTS.LT

kūriniu banga – parodos, animacija, net memorialinis muziejėlis Laukuvoje, kur ji dirbo gydytoja. Grinkevičiūtės istorija skamba ir mūsų aplankytame LPKTS muziejuje.

NIEKAS NEBIJOJO MIRTIES KĘSTUTIS IR KOTRYNA LINGIAI DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

90 procentų miręs. Ką tai reiškia, nesupras tas, kuris tokios būsenos nepatyrė. Artėjant 35-osioms Sausio įvykių metinėms, žurnale atrodė prasminga pasikalbėti ne su tokiomis progomis vis iš naujo save ir istorines tiesas išrandančiais politikais, bet su, paprastai tariant, eiliniu žmogumi, kurio pasakojimas ir patirtis, žinoma, visai ne eiliniai.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Gintaras Sabaliauskas, trečios kartos kaunietis, gerai pažįstamas tiek jau žilstelėjusiai bohemos kartai, tiek šiuolaikiniams naktinėtojams – su juo gali aptarti ir kelių dešimtmečių senumo įvykius, ir ką tik praūžusį vakarėlį klube „Auditorija“. „Gyventi gyvenimą reikia. Carpe diem – gaudyk dieną, gyvenk ir džiaukis čia ir dabar, ir būk atsakingas, toks mano gyvenimo būdas.“ Paprašytas papasakoti apie savo šeimą, Gintaras juokiasi, kad močiutė iš mamos pusės, anūkų ir proanūkių maldaujama prisiminti, kaip ten buvo per karą, imdavo dėstyti apie… Pirmąjį pasaulinį, kai virš Kauno skraidė cepelinas, į jį šaudė kaizerio kareiviai, o kulipkos krito ant turgaus grindinio (ten dabar Steigiamojo Seimo aikštė, kurią norima užstatyti). Ši kaunietė gyveno net 110 metų, o vaikystėje lankė vieną iš dviejų lietuviškų pradinių mokyklų daugiakultūriame carinei Rusijai dar priklausiusiame mieste. Mūsų pašnekovo senelis iš tėvo pusės – irgi kaunietis, bet Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į kaimą. „Aš pats jaučiau daug pagundų važiuoti į Vilnių ar kažkur kitur, bet likau ištikimas Kaunui“, – sako matematiką tuometiniame Kauno politechnikos institute baigęs, čia ir įsidarbinęs Gintaras. Tiesa, aspirantūroje (dab. doktorantūra) studijavęs Gintaras jau prasidėjus Sąjūdžiui suprato, kad gintis mokslinio laipsnio neverta.

Sąjūdžio laikais matematikas jau buvo suaugęs vyras, turėjo šeimą ir pažinčių, kurios leido būti labai arti lemiamų sprendimų. „Kauno ir Vilniaus Sąjūdžio tarybos buvo gana skirtingos. Vilniaus buvo reprezentacinė – žinomi meno, kultūros žmonės. Kauno – žymiai radikalesnė. Rolandas Paulauskas tais laikais atrodė vos ne dievas, jis buvo vienas tų, kurie šaukė: jokio suvereniteto, tik visiška nepriklausomybė. Kauniečiai susibūrė aukšto intelekto, eruditai ir dideli patriotai. Saudargo, Landsbergio rėmėjai sudarė didžiąją dalį Kauno tarybos – iš dalies ji ir lėmė, kad nepriklausomybė buvo paskelbta. O Vilniuj buvo visko – daug ir komunistų, kurie buvo patriotiškai nusiteikę, bet trukdė nepriklausomybės idėjai, nes manė, kad viskas žlugs“, – dėsto kaunietis. Paklaustas apie tą Lietuvai lemtingą 1991-ųjų sausį pašnekovas prisimena savo bičiulį Saulių Rudžionį, kuris dirbo Vytauto Landsbergio asmens sargybiniu – ir buvo Sąjūdžio Kauno tarybos narys. Būtent jis pakvietė Gintarą drauge važiuoti ginti Aukščiausiosios Tarybos – tai buvo dar sausio 11-ąją. „Penkiese atvažiavome, patekome į pastatą, turėjome jį ginti iš vidaus. Vienas mūsiškių turėjo šautuvą, keturi – nieko. Išsilupau iš grindų metalines radiatoriaus groteles. Kažkas Molotovo kokteilius ruošė, smėlio maišus nešė… Po pamainos, 12 dienos vakare, sėdome į mano

„moskvičiuką“ ir grįžome į Kauną pailsėti. Bandžiau užmigti, bet per televizorių pamačiau, kad prasideda TV bokšto puolimas, paaiškėjo, kad yra žuvusių.“ Jei iš vakaro dar atrodė, kad Gorbačiovas paiso pasaulio nuomonės, kad nebus kraujo, staiga paaiškėjo, kad popieriai prasti. „Antrą ar trečią nakties šokom į mano automobilį ir vėl išvažiavom į Vilnių. Įėjus į Seimą pasakė: kas norit išeiti – išeikit, nes viskas bus užbarikaduota. Niekas mirties nebijojo, labai nedaug kas išėjo. Užbarikadavom praėjimus smėlio maišais, laukėm puolimo. Supratom, kad tikrai puls, susitarėm, kad pasiskambinsim visi saviškiams į namus. Seime buvo tokie kapeikiniai telefono automatai, prie jų išsirikiavo ilga vyrų eilė. Susitarėm kalbėti trumpai – minutę ar dvi, atsisveikinti su šeima. Jaučiausi 90 procentų miręs“, – prisimena Gintaras. Prieš naktį kauniečių būrys paskirtas saugoti koridorių pastato apačioje: „Sugalvojom iš kabinetų išstumti spintas ir užstatyti langus. Vieną langą palikom atvirą: jeigu rusai puls, mes pirmą rusą nukneckinsim ir griebsim jo automatą. Dabar juokinga, tada nebuvo juokinga. Bet buvom pasiruošę, susiplanavę, kas kur atsistos… Ir visgi moralė politikoje, diplomatinės priemonės mus išgelbėjo. Amerikos ir viso pasaulio spaudimas buvo pakankamas, kad išliktume.“

Kas buvo Gintaro autoritetai, kas įkvėpė šaltą sausio naktį nelikti namuose su šeima, rizikuoti gyvybe? „Man, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas buvo autoritetas – nors tuomet atrodė tik eilinis pilietis. Pas jį svečiuose galėdavai pabendrauti religinėmis, filosofinėmis temomis. Pats tuo metu dar nebuvau giliai tikintis, tik vėliau tapau praktikuojančiu kataliku, dirbau Katalikų televizijos studijoje. O jis buvo krikščionis demokratas. Vieną kartą, pamenu, sako: gal tu pas mane nebeateik, nes „Volga“ stovi kieme, mane seka. Tai buvo 1989-aisiais. Pats niekada nebuvau suimtas, rūsiuose nesėdėjau“, – istorijos pagražinti nesiekia Gintaras. Paprašytas papasakoti, kokios buvo ne Sąjūdžio narių, bet paprastos visuomenės, kad ir Politechnikos instituto bendruomenės, nuotaikos artėjant Nepriklausomybės atkūrimui, kaunietis prisimena, kad laisvės ir teisingumo troškimas buvo visuotinis. „Tas labai stipriai vienijo. KPI irgi kūrėsi Sąjūdžio grupės – kiekvienam fakultete. Buvo prokomunistinių veikėjų, bet vienetai. Tiesa, KGB leido savo laikraštukus, kuriuose šaipydavosi iš Sąjūdžio veikėjų.“ Anot pašnekovo, tais laikais atrodė, kad sovietinio bloko žlugimas bus didžiulė demokratijos, laisvės, moralios politikos pergalė ir pasaulis toliau eis tik į gera. Bet… „Nuliūdino Brazausko išrinkimas prezidentu – galvojau: Dieve mano, negi tiek kvailų žmonių yra? Pasirodo, yra.“

„1989 metais man atrodė, kad Baltijos kelias – truputį perspaustas reikalas, toks pasirodymas, nes turinys juk kitur. Paskui, kai jau pats pradėjau dirbti su reklama, supratau, kad tai irgi yra labai svarbu. Dabar gerai matom propagandos ir reklamos poveikį žmonėms, kuris pasireiškia per rinkimus. O anuomet kažkaip atrodė, juk darom rimtus dalykus, kam čia afišuotis… Bet, aišku, dalyvavom dėl bendro laisvės reikalo“, – atvirai pasakoja Gintaras Sabaliauskas.

Šio straipsnio herojus, KPI jau susipažinęs su kompiuteriais, pasuko į komunikaciją – su scenografu Sergejumi Bocullo ir operatoriumi Laisviu Karveliu įkūrė vieną pirmųjų vaizdo reklamos kompanijų. Prisimena, kad viskas buvo beveik kaip Beigbederio romane „14,99 Eur“, ypač kai kuriant įvaizdinius klipus visiškai pasileisdavo plaukus. „O paskui prasidėjo pampersai, skalbimo priemonės, tai mečiau tuos reikalus, pasidarė nebeįdomu.“ Tuomet, arkivyskupui

Sigitui Tamkevičiui pakvietus, jis prisijungė prie Katalikų televizijos studijos, paskui – prie Kauno televizijos serviso, arba „KTS“, kompanijos, ir šiandien filmuojančios didžiausius televizinius įvykius – nuo sporto iki muzikos apdovanojimų. Kalbėdami apie žiniasklaidą grįžtame prie šeimos įskiepytų vertybių. „Mano senelis, tos šimtametės močiutės vyras, „Kauno tiesoje“ skaitydavo vieną skiltį – nekrologus ir užuojautas. „Čia tikrai teisybė, juk žmogus mirė, o daugiau… nebent kino teatrų repertuarai.“ Gintarui, kaip ir jo močiutei, nesavas atrodo ir carinis Soboras, jau senokai peršventintas į katalikų bažnyčią. „Rotušės aikštėj stovėjo toksai didžiulis obeliskas caro pergalei prieš Napoleoną – tą nugriovė, o Soboro kažkodėl nenugriovė. Aš sakiau, kad reikėtų Soborą nudažyti, pavyzdžiui, vaivorykštės spalvom, tai patys kauniečiai greit nugriautų“, – kvatoja. „Visiems norėjosi laisvės ir teisingumo. Žmonėms, kurie negyvenę tais laikais, sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad visą laiką visi meluoja“, – grįždamas prie Sausio įvykių, nuo kurių atsiriboti tiesiog nebuvo įmanoma, prisimena Gintaras. Ar jis mato paralelių tarp tų dienų ir 2025-ųjų pabaigos, kai neteisybės jausmas tūkstančius atvedė prie Seimo, nemažos minios rinkosi išreikšti savo nuomonės apie laisvą žodį ir Kaune bei kituose miestuose?

„Panašumų nemažai. Gerai, kad kultūros žmonės rodo iniciatyvą, taip buvo ir tada. Aš iškart sakiau: svarbu nesustoti ties kultūros ministro klausimu – reikia eiti plačiau, nes į politiką turi grįžti moralė. Kalbėjau su Kultūros asamblėjos žmonėmis, pasidalinau įžvalgomis, kas gali būti pavojinga, kaip infiltruos agentų, diskredituos, bandys pasityčioti ar sumenkinti. Bet nevalia sustoti ir reikia nuolat ieškoti būdų komunikuoti. Daugelis politikų to nesugeba – nors daro gerus darbus, bet nemoka to pristatyti, tampa arogantiški ir tai turi liūdnų pasekmių.“ Ar Gintaras žino atsakymą, kodėl jo kartos žmonės kovojo dėl laisvės, tą laisvę gavo, o dabar ja nebesinaudoja? „Laisvė nėra saugi. Aš net ir darbe jaučiu, kad žmonėms reikia nubrėžti ribas – čia gerai, o čia blogai. Tai vadinu žmonių kvailumu. Žmogus nenori galvoti, todėl žiūri reelsus ar prastas laidas. Televizijoje dirbu labai seniai. Esame kūrę ir labai rimtas, gilias produkcijas, į kurias visada stengiausi įtraukti edukacinį elementą. Pamenu, TV3 gavo licenciją kaip edukacinis kanalas. Bet galiausiai išgirdau: „Užmiršk tuos moralinius dalykus, tik entertainmentas eina.“ Tai va ten ir nuėjo komercinės televizijos. Aš, tiesą sakant, nelabai jas ir žiūriu, neturiu televizoriaus, nebent internete užmetu akį, bet nelabai įdomu. Užtat žinau, kad laisvė yra sunkiau negu narvas.“

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SLAPTI RYŠULIAI NEMUNO PAKRANTĖSE ALGIRDAS ŠAPOKA

Šiemet gyvenimas vis atveda į vieną žinomiausių atvirukinių Kauno vietų – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, pagrindinį mylimo miesto istorinį memorialą, panteoną, sambūrio vietą. Tik šįkart dėmesio centre galinė siena – Knygnešių sienelė. Joje – tik 100 knygnešių pavardžių, originaliai iškaltų dar su architekto Karolio Reisono priežiūra. Tačiau aprėpia ji daug: nuo Prūsijos spaustuvių iki Nemuno prieplaukų, nuo Pakaunės klebonijų iki Kauno seminarijos. Bet ar jų tebuvo 100? Ir koks buvo Kauno vaidmuo šio istorinio etapo audinyje? Kalbamės su Vytauto Didžiojo karo muziejaus komunikacijos specialistu Kęstu Vasilevskiu, ieškome literatūros ir bandome pasitikslinti.

Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“ (1939 m.). 1961 m., Stanislovo Lukošiaus nuotr. Kauno miesto muziejus / KMM F 3726

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 6

S A U S I S

Išgirdus žodį „knygnešys“ įprasta galvoti apie Mažąją Lietuvą, augalotą ir su lazda rankoje Vincą Jušką, slaptąsias daraktorių mokyklas kaimuose, brąstas ir miško takus. Miesto vaizdinys, bent man, nešautų į galvą mąstant apie šį UNESCO pripažintą, Lietuvai unikalų reiškinį. Tačiau Kaunas nebuvo tik fonas. Greičiau – mazgas, kurio reikšmingą vaidmenį lėmė istorinis, net ir garsiausioms pasaulio kariuomenėms pažįstamas barjeras, buvęs ir ilgamete valstybės siena, – Lietuvos upių tėvas Nemunas. Pasak pašnekovo, „tai gal ir nebuvo karštas karas, bet visgi rezistencijos forma. Karas plačiąja prasme“. Ne paslaptis, kad kare bene svarbiausią vaidmenį atlieka logistika, o Kauno vaidmuo buvo būtent toks: infrastruktūra, konspiracija, platinimas ir skirstymas. Knygnešystė 101 1864–1904 m. carinė Rusijos imperijos valdžia draudė lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis: jų spausdinimą, įvežimą ir platinimą. Tai viena skaudžiausių sukilimo prieš okupantus pasekmių. Tai buvo ne tik draudimas spausdinti, bet apgalvota politinė priemonė, kurios pagrindinis tikslas – mūsų tautos surusinimas. Todėl romantikosieškoti čia neverta. Nuolatinė rizika, persekiojimai, kasdienė improvizacija, gyvenimas baimėje, slapti sandėliai, ilgi keliai, sunkėjančios bausmės ir... daug kam tai bus netikėta ar net juokinga, bet menki pinigai. Mitas, kad knygnešiai tebuvo spekuliantai kontrabandininkai, tebėra gajus ir vienai istorijos pusei labai parankus. Taip, buvo ir tokių, bet veikla nebuvo pakankamai pelninga.

Šaltiniuose minima, kad daugelis knygnešių, be šios veiklos, užsiimdavo ir kasdieniais darbais. Menką uždarbį iliustruoja ir ta medinė Vinco Juškos lazda, kuri nė kiek neprimena modernaus ar „bagoto“ gyvenimo. Be to, ir žmonės, kurie šias knygas pirko, nebuvo turtingi, todėl knygos ir laikraščiai būdavo suskaitomi iki galo, perduodant iš rankų į rankas. Katilas ant upės kranto „Kauno ir Pakaunės vaidmuo knygnešystės epochoje buvo didelis. Pats miestas priminė katilą“, – sako istorikas Kęstas, primindamas apie miesto daugiakalbystę: daug lenkų ir rusų kalbos, gausi žydų bendruomenė ir miestietiškas gyvenimas, kuriam lietuviškas žodis nebuvo būdingas. Tačiau čia ir paradoksas: miestas nebuvo visiškai lietuviškas, tačiau tautinio žodžio poreikis buvo. Kitas sluoksnis – kontrolė. Būtent tuo metu Kaunas tampa I klasės Rusijos imperijos tvirtove. Mieste dislokuojami tūkstančiai karių. Daug įgulos, aukštų valdininkų, nemažai akių ir priežiūros. Vis dėlto logistika rado savas priedangas. Ne paslaptis, kad kur daugiau žmonių, ten ir daugiau galimybių su kažkuo susitart, kažkam sumokėt ir paskęsti minioje. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, disonuojantis su mano turėtu knygnešio vaizdiniu, – maršrutas Nemunu iš Tilžės, Jurbarko ar kitų miestų. Šaltiniuose užfiksuota, kad knygos būdavo atgabenamos ir garlaiviais iki Vytauto bažnyčios, o ten, nors vyko patikrinimai, atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo tuos nelegalius krovinius išnešti, paslėpti ar tiesiog nepamatyti. Kitas pavyzdys – 1886 m. Kauno policijos viršininko raporte apie

Knygnešys Jurgis Bielinis. Fotografija – nežinomo fotografo reprodukcija iš nežinomo fotografo fotografijos, XX a. II p. Lietuvos švietimo muziejus / LŠM III F 5597

draudžiamos spaudos platintojus teigiama, kad per patikrinimą pas gyventoją Mykolą Simonanį rasta knygų lenkų ir lietuvių kalbomis. Policija kratą surengė gavusi žinių, kad M. Simanonis prie Kauno katedros prekiauja draudžiama spauda. Spėjama, kad jis buvo nubaustas pinigine bauda, neištremtas ir neįkalintas. Žinoma, kad į šio platintojo krautuvę užsukdavo (tiesa, jau vėliau) ir vienas žymiausių kauniečių J. Tumas-Vaižgantas. Geriausiai Kauno statusą knygnešystės audinyje nusako jo liudijimas: „Šio [M. Simanonio] ir kitų knygų prekeivių dėka Kaunas buvo urmo sandėlis lietuviškoms knygoms, kurios iš čia buvo gabentos į Vilniaus kraštą, Aukštaitiją ar net gilyn į Rusiją.“

Tarpinės stotelės Pakaunėje Knygnešystė – tai ne vienas herojus ar vienas maršrutas. Kęstas tiesiai sako: nebuvo taip, kad, tarkim, Martynas Jankus, vienas žymiausių spaustuvininkų, atveža knygas į Kauną. Veikė tarpiniai perdavimo punktai Prūsijos pusėje, tada Pamaryje kažkas pernešdavo per sieną, o po to – garlaiviu ar sausuma tolyn. Visa grandinė decentralizuota tam, kad niekas nesusektų. Jeigu Kaunas buvo mazgas, tai Pakaunė – tinklas. Decentralizacija čia gan aiškiai matoma: tarpiniai platinimo taškai buvo Čekiškėje, Vilkijoje, Zapyškyje, Garliavoje. Knygos būdavo išslapstomos, o vėliau keliaudavo tolyn.

S A U S I S 2 0 2 6 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SU KNYGOMIS BUVO NEŠAMA IR IDĖJA, KAD KALBA YRA VERTA RIZIKOS.

Knygnešiai yra įamžinti daugelio šių Kauno priemiesčių istorinėje atmintyje, išliko ir kapaviečių, kuriose pažymėta, kad čia ilsisi knygnešiai ar daraktoriai. Garliavos pavyzdys ypač iškalbingas. Čia gyvenęs farmacininkas Kazimieras Aglinskas išskiriamas kaip žmogus, steigęs, rėmęs ir platinęs „Aušrą“, „Varpą“ ir kitą draudžiamą literatūrą. Jo namai tapo svarbiu persiuntimo punktu, o į veiklą buvo įtraukiama vis naujų žmonių. Garliavoje rasime ne tik jam skirtą paminklą, bet ir jo garbei pavadintą gatvę. Be to, jis buvo artimas J. Basanavičiaus bičiulis. XIX a. antroje pusėje Čekiškėje draudžiama lietuviška spauda buvo aktyviai platinama net ir daugiakultūrėje šio miestelio aplinkoje: iš pradžių turguose pasirodydavo maldaknygės ir elementoriai, vėliau – pirmieji laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“ bei kita literatūra. Taigi knygnešystė veikė ne tik slapta miškuose, bet ir viešose ekonominėse erdvėse – ten, kur žmonės susitinka. Reiktų praskleisti užuolaidą ties dar vienu archetipu: bausmės už šią veiklą gal ir nebuvo tokios griežtos, kaip įsivaizduojame po sovietinės okupacijos: „Taip, kaip komunistų laikais, už dyką į urano kasyklas pamesti plaučių, nesiųsdavo, bet tai nereiškia, kad bausmės nebuvo

griežtos, o, nusižengimams kartojantis, tapdavo ir labai sunkios.“ Kur buvę, kur nebuvę Bent man, viena iš karo Ukrainoje pasekmių, – susitaikymas su Katalikų bažnyčia. Paauglystėje buvo „cool“ priešintis, menkinti, priminti apie mokesčių nemokėjimą ir ištvirkavimą. Bet jei ne katalikiškas krikštas, jei ne šio luomo užsispyrimas ir pasipriešinimas, jei ne bažnyčios vaidmuo abiejų rusiškų okupacijų metu, kaži kaip čia būtų. Knygnešių tinklai dažnai megzti su dvasininkijos pagalba. Ir šį savo vaidmenį bažnyčia išlaikė bene šimtmetį, iki vėlyvojo komunizmo. Ne paslaptis, kad iškart po sukilimo caro valdžia Žemaičių kunigų seminariją perkėlė į Kauną, kartu su pačiu kun. M. Valančiumi. Dvasininkija tuo metu buvo geriausiai išsilavinusi lietuvių tautos dalis, puikiai supratusi aplinkines grėsmes. Būtent kunigai buvo pirmieji nelegalių lietuviškų knygų leidimo organizatoriai. Jiems aktyviai talkino vienuolės pasaulietės ir giliai tikinčios moterys, taip pat zakristijonai, vargonininkai. Kodėl tai reikšminga? Nes bažnyčia turėjo tvirtus ryšius, struktūrą, mechanizmą, kapitalą. Dažnai kunigai veikė kaip tarpininkai tam, kad atskiros knygų logistikos grandys viena kitos nežinotų ir neišduotų.

O kankinti dvasininką visgi buvo šiek tiek sunkiau ir nepadoriau net ir okupantų valdžiai. Tačiau nepalaužiamas lietuvių kunigų užsispyrimas buvo tiesiogiai proporcingas ir augančioms bausmėms. Kauno karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje tarp šimto knygnešių įamžinta ir 18 kunigų. Tarp sunkiai nukentėjusių jų šeši – tai pirmieji caro valdžios represijų kankiniai: Antanas Brundza, Pranas Butkevičius, Kazys Eitutavičius, Motiejus Kaziliauskas, Vincas Norvaišas, Pranas Straupas. Miesto atmintis Knygnešystė baigėsi 1904 m., panaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, bet liko dalimi tautos ir miesto savasties. Tarpukariu Karo muziejaus sodelis tapo vieta, kur valstybė kūrė atminties kalbą: atsirado knygnešiams skirti ženklai, skulptūra, sienelė su pavardėmis. Su knygomis buvo nešama ir idėja, kad kalba yra verta rizikos. Laisvė mąstyti, reikšti mintis ta kalba, kurios išmokė tėvai, buvo verta net tremties. Tebūnie dabar šitie atsiminimai kuo ryškesni kiekvieno mūsų galvoje, kai melas, arogancija ir politinės ambicijos grįžta į aukštesnes pozicijas nei pagarba ir santarvė.

Įvairūs menininkai dalyvavo akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinti savilaidos spaustuvėje „Hands on Press“ ir parduoti internetu, visos surinktos lėšos pervestos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Gabrielė Gudaitytė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ Į 2026-UOSIUS ŽENGIAME KUPINI VILTIES, KAD KULTŪRINIS GYVENIMAS KAUNE TIK ĮVAIRĖS IR TURTĖS. DAUGIAU ĮVYKIŲ VISUOMET RASITE ADRESU KAUNASPILNASRENGINIU.LT

KALENDORIUS

Iki 01 30

Eglės Ulčickaitės paroda „Tas, kurio neprisimenu“ Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija, A. Mackevičiaus g. 27

Iki 02 28

Ringailės Marcinauskaitės paroda „Švęskim gyvenimą“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 Tapytoja Eglė Ulčickaitė šioje parodoje, kurią pristato galerija „Meno parkas“, ir apskritai savo kūryboje, kalba apie atmintį kaip nestabilią medžiagą, sudarytą iš pradingimų, neatsekamų pradžių. Metams baigiantis galerija pristatė ir menininkės kūrybos albumą.

Gustinos Keturakytės nuotr.

Iki 03 31

„Kalbėjusi neturinčių balso vardu“: Žemaitės kūrinių, išleistų XX a. I p., paroda Ąžuolyno biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Žemaitės kūryba buvo artima ir suprantama daugeliui jos amžininkų, todėl populiari tarp skirtingų amžiaus grupių, išsilavinimo, įsitikinimų žmonių. Ąžuolyno bibliotekos Senų ir retų leidinių fonde saugoma daugiau kaip 40 Žemaitės knygelių, išleistų 1899–1929 metais. Tarp jų rasite ir visiškai plonų, vieno kūrinio, ir solidžios apimties kelių tomų Žemaitės raštų rinkinių.

Už ryškių ir dinamiškų kūrinių paviršiaus slypi jų autorė – aistringa kolekcininkė. Tik ji kolekcionuoja ne daiktus, o emocijas: savo pačios ir žiūrovų. Lengvai provokuodama menininkė stebi, kaip mes reaguojame, ir drąsiai teigia, kad šiandien esame taške, kai kiekvienam būtina iš tiesų švęsti gyvenimą, atrandant ne paviršutiniškus, o savus vidinius pasaulius. Ji tiki, kad menas gali tapti atspirties tašku nuoširdžiam dialogui su savimi, o kartais ir ilgai laukta emocine iškrova.

01 07–04 30

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

01 08–02 06

Paroda „Polyrabbit. Duplicate. Iš šiukšlės į šiukšlę“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Laimutės Kurienės nuotr.

Parodos autorės aistra – keliauti ir pažinti, pastebėti gamtos grožį ir išskirtinumą. Bekeliaudama ji prakalbina šimtus žmonių, padaro tūkstančius nuotraukų, o geriausiai pavykusios yra pelnę net tarptautinių apdovanojimų. Šįkart autorė kviečia kartu pakeliauti ir pasigrožėti tolimojo Nepalo gamtos bei miestų vaizdais.

01 08–02 06

Beno Matijošaičio paroda „Points of Origin“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje „Points of origin“ pristatomas jaunojo tapytojo Beno Matijošaičio vykdomas meninis tyrimas, paremtas XIX a. populiaria pseudomokslo šaka – optografija, kuri remiasi požiūriu, jog akies tinklainėje esantis šviesai jautrus pigmentas kai kuriomis sąlygomis gali veikti kaip fotografijos negatyvas. Tai leido ieškoti akyje išliekančios informacijos tyrimo būdų, vėliau juos pritaikant kriminalistikoje – ieškota kaip išgryninti paskutinius žmogaus matytus vaizdus iš jo akies tinklainės.

„Polyrabbit.Duplicate“ kūrėjų duetas – Darius Jaruševičius ir Ina Šilina – perleidžia filmų ir tapybos autorystę animaciniam veikėjui, kuriančiam dokumentines istorijas įvairialypiais tapybos pavidalais. „Polyrabbit.Duplicate“ – tai ranka atliktas mokumentinės (fikcinės dokumentikos) animacijos serialo „Polyrabbit.Duplicate“ herojus, kuriuo įkūnijamas šiuolaikinis medijų vartotojas, nesusiduriantis su fiziškai apčiuopiamomis žiniasklaidos naujienų srauto grėsmėmis, išorinį pasaulį patiriantis ir suvokiantis iš ekranų.

SAUSIS

Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Nepalas: didingų kalnų, kultūros ir gamtos stebuklų kraštas“

KALENDORIUS

01 09–01 29

Tapybos paroda „MŪZikA“

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

01 09–02 10

Tapytojų grupės GIRIA paroda Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7

Tapytojo ir architekto Gedemino Barčausko paroda – tai vizualus pasakojimas apie kūrybą, gimstančią iš garso, kuris nepaleidžia. Melodijos, ritmai, nuotaikos ir pasikartojantys motyvai tampa pagrindine mūza, skambančia galvoje tol, kol virsta spalvomis, formomis ir faktūromis drobėje. Fantasmagoriški paveikslai veikia tarsi vizualinės melodijos – kartais harmoningos, kartais disonuojančios – kviečiančios žiūrovą ne tik žiūrėti, bet ir „klausytis“ tapybos.

Grupės GIRIA autorių darbų fragmentai, iš kairės į dešinę: Ina Budrytė, Gustas Jagminas, Irena Mika, Romanas Averincevas ir Algirdas Judickas.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ina Budrytė, Gustas Jagminas, Irena Mika, Romanas Averincevas ir Algirdas Judickas yra gana skirtingų pasaulėžiūrų ir pasaulėvokų kūrėjai. Bet naujoji paroda ne tik išryškina į grupę GIRIA susiėjusių autorių bendruomeniškumą, bet ir akcentuoja kiekvieno iš menininkų unikalumą. Vieno tapytojo darbuose galime atpažinti sportą, kito – gamtos pagavą, duoklę istorinei atminčiai ar itin ryškius portretus. Visa tai parodo, kad autorius sieja stiprus tarpusavio ir kūrybos ryšys.

Pirmadienis, 01 12

Lietuvos laisvės gynėjų dienos renginys „Laisvės liepsnos“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus padaliniai

Pirmadienis, 01 12, 18:00

Filmo „Laisvės bangos“ peržiūra

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Atkurtai Lietuvos Respublikai sausis primena apie juodžiausią, sunkiausią, bet tuo pačiu ir vilties kupiną metą. Sausio 13-oji kasmet yra pažymėta tais pačiais akcentais: prisiminimais, susitikimais, laužais, rimtimi žvakių šviesoje ir vertinimu, kad laisvė buvo iškovota ir išlaikyta. „Kviečiame lemiamą Lietuvai laiką prisiminti ir paminėti kartu su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir jo padaliniais“, – skelbia muziejininkai.

Pirmadienis, 01 12, 19:00

A. Smilgevičiūtė ir „Skylė“. „13 naktis. Mūsų širdžių laužai“

Dokumentika „Laisvės bangos“ (2024 m., rež. Rimas Bružas) primena, kad tamsiausiais sovietinės okupacijos metais „geležinė uždanga“ nesugebėjo sulaikyti laisvo žodžio iš Lietuvos. Radijo mėgėjai per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį kūrė nuosavus informacijos perdavimo kanalus, kurie lemiamomis nepriklausomybei dienomis virto pagrindiniu informacijos perdavimo tinklu. Renginys skirtas 35-osioms Sausio 13-osios metinėms paminėti.

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28 Sausio 13-osios išvakarėse – muzikinis epas apie tamsiausią amžiaus naktį, kada šviesos ir laisvės ištroškę žmonės – Baltojo raitelio kariuomenė - susirenka lemiamiems išbandymams: „Šių žmonių ginklai – tik degantys širdžių laužai, dainos ir maldos. Šioje kelionėje juos lydi vėliavomis virtusios nužudytų, nukankintų ir ištremtų protėvių vėlės, kartas nuo karto prabylančios paukštės „Gegužėlės“ lūpomis.“

Antradienis, 01 13, 18:00

Ekskursija „Kaip kūrėme Lietuvą“ Susitikimo vieta: S. Daukanto g. 21

„Ekskursijos metu kalbėsime apie laisvę, velnioniškai patriotiškas asmenybes, kūrusias jauną valstybę, ieškosime vienintelio tokio pasaulyje architektūros stiliaus – tarpukario modernizmo su tautiniais elementais – detalių“, – sako gidė Karolina Stažytė, į patriotiškus pasivaikščiojimus pakviesianti ir Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją.

SAUSIS

Lino Šlikaičio ir Dominykos Gimžauskaitės-Šlikaitienės nuotr.

KALENDORIUS

Antradienis, 01 13, 18:00

Vakaras „Laisvės liepsna iš kartos į kartą“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Teatras kviečia paminėti Sausio 13-osios įvykius dalyvaujant renginyje, kurį sudarys kompozitoriaus Domanto Pūro šiuolaikinės oratorijos „45-tas šerkšnas“ perklausa ir diskusija „Praeities kovos dabarties gyvenimui“, kurioje dalyvaus dviejų skirtingų kartų atstovai – D. Pūras, architektas Linas Tuleikis bei istorikas Kęstutis Bartkevičius.

Ketvirtadienis, 01 15, 18:00

Gabijos Plukės knygos „Vasara, pasaulio pabaiga“ pristatymas Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Trečiadienis, 01 14, 18:00

Susitikimas su fotografu Jonu Danielevičiumi „Tarp ledkalnių ir šunų kinkinių: kelionė į Grenlandijos tylą“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinys, Sandėlių g. 7

Jono Danielevičiaus nuotr.

Renginio metu fotografas, keliautojas pasidalins savo įspūdžiais iš pavasarį vykusios kelionės į patį tykiausią pasaulio pakraštį – Grenlandiją. „Bus nuotraukų, vaizdų, pasakojimų apie vietinių gyvenimą, kelionių logistiką, kainas, orus, nuotykius ir jausmą, kai aplink girdisi tik vėjas ir čiuožiančios rogės. Jei norite pamatyti Grenlandiją iš arti, be filtrų, lauksime jūsų.“ – kviečia vakaro svečias.

Dievams nelemta mirti, o žmonėms – gyventi amžinai. Kas, jei nutiktų priešingai? Knyga pasakoja apie Vilniuje gyvenančią mirties deivę Giltę, kuri, po daugybės metų grįžusi prie pareigų, imasi užduoties sustabdyti pasaulio pabaigą. Čia skaitytojų laukia ir dievų išleistuvės, ir požemių pasaulio startuolis, ir nuo visur skambančio savo vardo jau kiek pavargęs Perkūnas.

Penktadienis, 01 16, 18:30

Koncertas „Tik bijok netikėt... Saulius Mykolaitis – 60“

Nuo 01 16

Filmas „Malonė“ (La Grazia) Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Sausio 15 d. aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Saulius Mykolaitis pasitiktų 60 metų sukaktį. Atminimo koncerte į sceną žengs visi Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatai. Jiems pritars ir Sauliaus kūrybą naujomis spalvomis praturtins VDU kamerinis orkestras su „Vilniaus Sinfonietta“ (dirigentas Vytautas Lukočius). Koncertą ves Sauliaus draugai ir bendrakursiai – Andrius Bialobžeskis bei Alvydas Šlepikas. Prisiminimais dalinsis Sauliaus dukra Justina Mykolaitytė, poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, kūryba – dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas.

Kadras iš filmo

Pagrindinį personažą įspraudęs tarp pareigos valstybei ir savo sąžinės, kino meistras Paolo Sorrentino atsigręžia į jo gerbėjams puikiai pažįstamas temas: moralę, galią ir žmogaus vidines kovas. Filmas įtrauks ilgais elegantiškais kadrais, originaliu garso takeliu ir – kaip visada – stipriu Toni Servillo vaidmeniu. Aktorius už šį pasirodymą Venecijos kino festivalyje pelnė „Volpi“ taurę, o „Oskarų“ laukiantys kino kritikai jam jau matuoja nominaciją.

Šeštadienis, 01 17, 13:00

Ekskursija „Gyvi namai“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Gyvi namai“ – tai nemokama, kartą per mėnesį vykstanti ekskursija po Kauno menininkų namus, kviečianti pažvelgti į šią vietą kaip į gyvą, nuolat kintantį organizmą. Ekskursijos metu lankytojai supažindinami su pastato istorija, dabartinėmis veiklomis bei Kauno menininkų namų vaidmeniu miesto kultūriniame gyvenime.

SAUSIS

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

KALENDORIUS

Šeštadienis, 01 17, 18:00 Sekmadienis, 01 18, 15:00

Spektaklis „Lietuviškos Vėlinės“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Sekmadienis, 01 18, 18:30

Spektaklis „Vestuvės“ KKC „Girstučio“ padalinys, Kovo 11-osios g. 26 Donato Stankevičiaus nuotr.

Vienas ryškiausių šiuolaikinio lenkų teatro kūrėjų Jakubas Skrzywanekas šįkart ėmėsi lietuvių ir lenkų klasiko Adomo Mickevičiaus dramos „Vėlinės“. Savo spektakliuose visuomenei svarbias temas tyrinėjantis ir aštrių diskusijų nebijantis režisierius pakvietė naujai ir drąsiai pažvelgti į gerai žinomą kūrinį. OKT teatro nuotr.

Šeštadienis, 01 17, 21:00

Grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ koncertas

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Beveik keturis dešimtmečius gyvuojantys IVTKYGYG yra nepagražintas post panko, fanko ir roko sutvėrimas, kuris klausytojams visada yra paruošęs muzikinių siurprizų ir juos įtraukia į scenos performansus. Pasirodymuose kolektyvas groja ir egzotiškais, unikalų skambesį turinčiais instrumentais, kuriuos mielai pristato publikai, o kai kuriuos leidžia išbandyti.

„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą. Iš esmės, viskas sukasi apie paaiškėjusį ikivestuvinį nuotakos skaistybės praradimą. Oskaro Koršunovo spektaklyje kalbame plačiau. Ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos.

01 21–01 27

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis

Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 Antradienis, 01 20, 12:00

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, V. Krėvės pr. 97A

„Šiais metais esame pasiruošę nuspalvinti sausį dar ryškesnėmis spalvomis! Į naujus metus atnešime prie kino ekranų prikaustančias, kraują stingdančias, nuoširdumu užburiančias ir juoką keliančias trumpametražių filmų programas, kurios – pažadame – įtrauks į magišką ir margą trumpų istorijų pasaulį“, – skelbia festivalio komanda.

Nauja knyga – žaisminga ir šviesi istorija apie išradingą ir vietoje nenustygstančią mergaitę, kuriai visas pasaulis yra tarytum žaidimų aikštelė. Apie mergaitę, kurios gyvenime meilės labai daug, bet kartais norisi ir dar kai ko. Spirgutė kasryt vos pabudusi šoka iš lovos lyg skrebutis iš skrudintuvo – ir vis kupina naujų idėjų. Jų tiek daug ir tokių greitų, kad Spirgutė vos spėja iš paskos… Į renginį biblioteka kviečia registruotis tel. +370 37 31 32 18 arba el. paštu vaikai@kaunobiblioteka.lt.

SAUSIS

Šarūnės Baltrušaitienės knygos „Slaptas Spirgutės noras“ pristatymas

KALENDORIUS

Trečiadienis, 01 21, 19:00

Šokio spektaklis „Godos 3.0“ „Auditorija“, Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Ketvirtadienis, 01 22, 17:00

„Literatūros kavinė: degustacijos vakaras“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24 Naujieji metai suteikia puikią progą susipažinti su dar neskaityta literatūra ir iš naujo atrasti, ką slepia jūsų rajone įsikūrusi biblioteka. Renginyje literatūra bus pristatoma „degustacijos“ principu – dalyviai ragaus trumpas skirtingų žanrų ir nuotaikų ištraukas, balsuos už labiausiai patikusią ir aptars įspūdžius. Vakaro kulminacija – desertas: gyvi skaitymai ir pokalbis su poete Lilija Rakova bei jos bičiuliais iš kūrybos pasaulio. Antroje vakaro pusėje žodis bus suteikiamas visiems norintiems. Būtina išankstinė staliuko rezervacija tel. +370 37 45 74 65 arba el. paštu girstupis@kaunobiblioteka.lt.

Sigito Daščioro nuotr.

Moteriškas jausmingumas, paslaptingos mitologinės būtybės, gaivališka praeitis ir jos atspindžiai šiandienos žmoguje – visa tai jau buvo įgyvendinta spektakliuose „Godos 1.0“ ir „Godos 2.0“. „Godos 3.0“ – futuristinio pasaulio vizijos persipina su šių dienų aktualijomis ir skauduliais. Savęs ir savo tapatybės paieškos, vienatvė, poreikis būti grupės dalimi – emocijos, kurias patiria žmonės, netelpantys į tradicines lyčių sampratas. Choreografija, režisūra: Birutė Letukaitė.

Šeštadienis, 01 24, 20:00

Humoro vakaras su Šventiniu Bankuchenu Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

01 22–01 25

Paroda „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“

Pop-up architektūros galerija AX-Y, Maironio g. 2 Unikalios architektūros simboliškai laivo formą primenanti paroda apie panemunės miestelių upeivystės istoriją, pakrančių urbanistiką ir upeivių tradicijas apkeliavo keletą prie Nemuno esančių miestelių, o turą simboliškai baigia Kaune, kur gyvena ir kuria jos rengėjai.

„Kviečiu visus, gerbiamieji, iš seniūnijų, iš apylinkių, iš Putvinskio to pačio, ateikite pabūti, pasėdėt va taip, tiesiog, paprastai, ten, žinai, be jokių „tą ar aną“, be jokių kažkokių didelių, ta prasme, o va taaaaip, tiesioooog. Salė yra salė, kėdės yra sėdimos kėdės, mikrofonas yra mikrofonas, Kaunas yra Kaunas, bičiuliai, gerbiamieji“, – kviečia komikas.

Sekmadienis, 01 25, 18:00

Spektaklis „Kartoteka“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

01 26–01 30

Aliaksandros Tratsiakovos performansas „Skulptūros meilė“

„Kartoteka“ – režisieriaus Gintaro Varno spektaklis pagal lenkų poeto bei dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus (1921-2014) pjesę. Tai ironiškas kūrinys apie žmogų kryžkelėje, jo ėjimą į save ir bandymą surasti gyvenimo prasmės atramas.

Sekmadienis, 01 25, 18:30

„Videokaukas „Romuvoje“: „Viską prisiminti“ (Total Recall) Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54

Kadras iš filmo

Paulo Verhoeveno „Viską prisiminti“ (1990) – dinamiškas, filosofiškas mokslinės fantastikos filmas apie tapatybę, atmintį ir laisvą valią, tapęs žanro klasika. Filmą „Viską prisiminti“ pristatys „Videokauko“ autorius, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas.

Aliaksandros Tratsiakovos, Lietuvoje kuriančios baltarusių skulptorės, savo kūryboje nagrinėjančios vienatvės ir ilgesio patirtis, penkių dienų performansas „Skulptūros meilė“ – ilga, nepertraukiama ryšio akimirka, kasdien trunkanti po penkias valandas (14–19 val.) Performanso metu nuolatinėje sąveikoje su moliu ši medžiaga tampa ne objektu, o partneriu – gyvu įsikūnijimu, per kurį perteikiamas ryšio ir meilės ilgesys.

SAUSIS

Svetlanos Baturos nuotr.

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 01 29, 18:00

Koncertas „muzika PUČIA“ Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12 Šių metų „muzika PUČIA“ – tarsi muzikinis kosmogonijos taškas, kuriame susitinka trijų didžiųjų Lietuvos miestų meno mokyklų talentai ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys). Devintą kartą vyksianti programa – visiškai nauja visomis prasmėmis: nauji kūriniai, nauji solistai, nauji tembrai. Viskas sukurta taip, kad viename vakare išgirstum tiek spalvų, kiek Čiurlionis būtų sudėjęs į visą ciklą.

Nuo 01 30

Filmas „Badautojų namelis“ Kino teatrai

Ketvirtadienis, 01 29, 18:00

Spektaklis „Piteris Penas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Luko Gestauto nuotr.

„Spektaklyje svarbiu tampa santykis tarp Vendės ir Piterio, kaip dviejų vienas kitą pamilusių priešingybių. Pasitelkdami šią meilės istoriją tyrinėjame trapią ribą tarp gyvenimo savo sukurtame svajonių pasaulyje ir pavojų, kurie gresia jame per ilgai užsilikus“, – spektaklio pagal Jameso Matthew Barrie‘io kūrinį pristato režisierius Karolis Zajauskas

Aštuonias „Sidabrines gerves“ laimėjusių filmų režisierius Karolis Kaupinis („Nova Lituania“) grįžta su karčiai juokingu filmu apie didžiuosius lūkesčius ir susidūrimą su realybe. Apie neišsipildžiusias svajones ir ryžtą svajoti. Apie meilę ir žmogiško artumo siekį. Daugiau apie naująjį filmą režisierius pasakoja šiame žurnalo numeryje.

Penktadienis, 01 30, 23:00

Vakarėlis „Vaikinai iš padorių šeimų“ „Auditorija“, Nepriklausomybės a. 12

Spektaklis „Noktiurnas“ Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81

„Vaikinai iš padorių šeimų“ (Miss America ir Kym Wild) grįžta į Kauną su hitu „Košmaras“ ir su trenksmu. „Gavome pažadą, kad jie gros ne daugiau nei 30 proc. praėjusį kartą skambėjusių kūrinių. Patys suprantate, kad metai prasidės galingai“, – skelbia naktinių šokių rengėjai.

Kauno miesto kamerinio teatro archyvo nuotr.

Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių Gytis Padegimas kartu su aktoriumi Dovydu Stončiumi Lietuvos knygynuose ir bibliotekose pristato tragiškos istorijos spektaklį, pasakojantį apie tai, kaip gyvenime svarbu atleisti. „Vienintelis dalykas, kurio negalima atleisti – tai neatleidimas“ – pagrindinę spektaklio idėją, cituodamas prancūzų rašytoją Romainą Gary, nusako režisierius. Pasak jo, atleidimo tema ir problema darosi vis aktualesnė.

SAUSIS

Šeštadienis, 01 31, 19:00

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Adelė Žilinskaitė-Vaškevičė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Pijus Čeikauskas-Pidžin, Vytis Mantrimas.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

GLOBOJA:

LEIDŽIA:

2026 nr. 1 (125)