Taurosta Nr. 1 (23)

NR. 1 (23)

Pirmame viršelyje –Remigijus Januškevičius „Vynmedis“. 2017 m.

Remigijus Januškevičius „Laimės kalnas“. 2019 m.

TURINYS

I DATOS IR ŽMONĖS

Sausio 13-oji jonaviečių akimis po 35 metų 3

E. Legienė

„Atmintis gyva, nes liudija“, – šia širdyse skambančia 8 prasminga fraze paminėtos Laisvės gynėjų dienos 35-osios

metinės Jonavoje

N. Stankevičiūtė

BUDĖJIMAI – poezijos, tylos ir laisvės skambesio naktis 10 bibliotekoje

S. Žičkienė

Bukonių mokykla 105 metų kelyje... 12

D. Autukienė

Atsinaujinusi Ruklos biblioteka: nuo svajonės iki gyvybe 18 pulsuojančios bendruomenės erdvės

S. Žičkienė

Skaitytojų klubas bibliotekoje: kai knyga tampa tiltu į save 21

K. Adukaitė

ŠKAC skaitytojų klubas – atradimų erdvė 27

R. Lukoševičienė

VARTAI, kurie atveria širdis 29

I. Kuuzeorg-Petrikonienė

JKC teatras, apie kurį kalbame per mažai 33

N. Stankevičiūtė

Moksleivių ir menininkų akistata su vaikystės miesto istorijomis

Projektas ,,Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir 39 ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“

I. Kuodelytė-Saudargienė

II JUBILIEJAI

Stasei Samulevičienei – 120

Stasė Samulevičienė – moteris iš garsaus paveikslo 45

G. Narbutaitė-Kontrimė

30 metų Stasės Samulevičienės universitete: Genovaitės 51

Malinauskaitės atsiminimai

G. Narbutaitė-Kontrimė

Veronikai Gabužienei – 95

Gyvenimas, skirtas Lietuvai ir jos istorinei atminčiai 56

E. Legienė

LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Ernesta Legienė, Skirmutė Gajauskaitė, Martyna Brėdikienė, Kristina Diemintaitė-Stepšienė, Kristina Adukaitė, Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, Jurgita Serapinė, Neda Stankevičiūtė KALBOS REDAKTORĖ – Gintarė Vaiciekavičiūtė

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

Gediminui Ilgūnui – 90

Atminties šviesoje – Gediminas Ilgūnas 60

E. Legienė

Jonui Sirvydžiui – 90 Žmogus, žavintis erudicija, paprastumu ir 64 aukštaitiškos sielos grožiu

I. Nagulevičienė

Remigijui ir Editai Januškevičiams – 50

Tarp drobės, scenos ir šeimos – 71 spalvingas Januškevičių pasaulis

K. Diemintaitė-Stepšienė

III SUSITIKIMAI

Raimondas Klezys: apie teatrą „be batų“ 84

E. Legienė

Mariaus Karlono istorija: iš Didžiojo Raisto į 90 gyvenimo prasmę gamtoje

E. Legienė

Gytis Norvilas: „Vidiniam narcizui ir egoistui reikia 98 laiku duoti į galvą“

M. Brėdikienė

IV KŪRYBOS MOZAIKA

Lietuvių kalbos dienos. Kūrybinio rašymo konkursas

„KEĨSTI arba gyvenimas po mūsų“

M. Brėdikienė

M. Lyderis

V IŠTAKOS, ISTORIJOS

Kletas Kulvietis (Klety Kulwiec) – kas Jūs?

J. Puišo

VI KRONIKA

Ramūnas Čičelis – Prano Dovalgos premijos laureatas

Metų jonavietės apdovanojimai

In Memoriam

Regimantas Tamelis (1987–2025)

VII NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA

ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta@jonbiblioteka.lt, www.jonbiblioteka.lt

MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys

TIRAŽAS – 500 egz. | ISSN 2424-4317

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

Sveiki, mieli skaitytojai, esu naujoji „Taurostos“ redaktorė. Jei reikėtų trumpai papasakoti savo kelią iki čia, sakyčiau, kad jis primena romaną su daug skyrių: viename – eilėraščių konkursai mokykloje, kitame – lietuvių kalbos pamokos, krūvos sąsiuvinių ir šiek tiek chaoso, trečiame – renginių organizavimas ir vedimas. Rašymas ir skaitymas mane lydi nuo vaikystės. Tada tai buvo mielas žaidimas, dabar – profesija.

Koks mano siekis? Kad mūsų metraštis būtų artimas ir įdomus kiekvienam jonaviečiui – tiek istorijų mėgėjui, tiek kultūros gurmanui, tiek tam, kuris užklysta tiesiog pavartyti gražaus leidinio. Noriu, kad žurnalas būtų šiuolaikiškas, gyvas, įtraukiantis, o kartais – netikėtas.

Labai laukiu Jūsų minčių ir pasiūlymų – juk kuo daugiau bendravimo, tuo metraštis gyvesnis. Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos skaitykloje rasite kampelį, kur galėsite palikti savo pastebėjimus, o aš pažadu – jie nebus palikti dulkėti stalčiuje. Žinoma, viena pati kalnų nenuversiu. Todėl „Taurostos“ vairą laiko ne tik redaktorė , bet ir visa redakcinė kolegija – talentinga, smalsi ir, svarbiausia, nuoširdžiai savo miestui atsidavusi komanda:

• Skirmutė Gajauskaitė – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė.

• Martyna Brėdikienė – menininkė, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė.

• Kristina Diemintaitė-Stepšienė – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė.

• Kristina Adukaitė – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė.

• Giedrė Narbutaitė-Kontrimė – Jonavos kultūros centro krašto muziejaus muziejininkė.

• Jurgita Serapinė – Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, laikinai vykdanti direktoriaus pareigas.

• Neda Stankevičiūtė – Jonavos kultūros centro komunikacijos specialistė.

Štai tokia mūsų redakcinė šeimyna. Skirtingi charakteriai, skirtingos patirtys, bet visų tikslas – kad „Taurostos“ puslapiuose tilptų ne tik istorija ir kultūra, bet ir Jonavos žmonių širdies pulsas.

Skaitytojams linkiu leidinyje atrasti patrauklų, informatyvų tekstą, įdomų pašnekovą, pamatyti iliustracijų savitumą ir meno kūrinių spalvas.

Su pagarba Ernesta Legienė

Nuoširdžiai dėkojame įmonei už sukurtą reklaminį stendą „Taurostos“ metraščiui. UAB „Hilding Anders Lithuania“ – Jonavoje veikianti tarptautinės „Hilding Anders“ grupės įmonė, garsėjanti kokybiškų miego produktų ir baldinių komponentų gamyba.

Sausio 13-oji jonaviečių akimis po 35 metų

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Sausio 13-oji jonaviečių akimis po 35 metų

1991 m. sausio 13-oji – viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų, tapusi laisvės, pilietinės drąsos ir tautos vienybės simboliu. Tą naktį tūkstančiai beginklių žmonių stojo ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės nuo sovietų karinės agresijos, saugodami Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą bei Aukščiausiąją Tarybą.

Kaip teigiama Lietuvos istorijos instituto tyrimuose, būtent taiki visuomenės laikysena tapo lemiamu veiksniu, parodžiusiu pasauliui Lietuvos apsisprendimą būti laisvai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pabrėžia, kad Sausio 13-oji buvo ilgamečio pasipriešinimo okupacijai kulminacija, kainavusi 14 civilių gyvybių ir šimtus sužeistųjų. Tuo tarpu istorikų ir liudininkų prisiminimai, publikuojami spaudoje ir dokumentiniuose leidiniuose, atskleidžia ne tik politinę, bet ir giliai žmogišką šių įvykių pusę – baimę, viltį ir tikėjimą, kurie ir šiandien formuoja mūsų laisvės suvokimą.

Kviečiame paskaityti mūsų kraštiečių – Veronikos Gabužienės, Irenos Tamoševičienės ir Artūro Rimkevičiaus –atsiminimus apie Sausio 13-osios įvykius bei mintis, kas jiems yra laisvė šiandien, po 35-erių metų. Nuotrauka iš Jonavos Senamiesčio gimnazijos archyvo

Artūras Rimkevičius:

„Negalime pamiršti, kas mes esame,

kur mūsų šaknys, kokia mūsų istorija“

Artūrai, ar galite prisiminti tą akimirką, kai sužinojote, kas vyksta Vilniuje?

Tas šurmulys jau buvo girdimas gerokai iki Sausio 13-osios. Pirmas išvažiavo mano uošvis, nes tuo metu dar turėjau studentų peržiūras ir negalėjau kartu su juo vykti į Vilnių. Aš atsilaisvinau tik 1991 m. sausio 12-ąją. Per radiją nuolat buvo transliuojamos naujienos: LR radijas ir televizija tuo metu dar nebuvo užblokuoti. Mano aplinkoje visi buvo pasiruošę važiuoti į Vilnių.

Ką prisimenate, kai vykote į Vilnių? Kokios buvo nuotaikos?

Namie liko žmona su maža dukrele, žmonos mama ir močiutė. Pagalvojau, kad reikia palaukti, kol grįš uošvis, kad namuose liktų vyras. Jis grįžo sausio 12-osios rytą, ir aš iškart išvykau nuo Kauno kino teatro, kur buvo suorganizuoti autobusai vykimui į Vilnių.

Pakeliui, nusileidžiant nuo kalno prie Didžiulio ežero, priešais Grigiškes, mūsų autobusą sustabdė kovinė pėstininkų mašina. Karininkas ir du kalašnikovo automatais ginkluoti kareiviai įlipo, peržvelgė keleivius. Laimei, mus praleido, atidžiai nepatikrino. Aš slapčia rankovėje laikiau savadarbę lazdą. Įtampos buvo, bet mes nebijojome, buvome ryžtingai nusiteikę.

Ką pamatėte atvykęs į Vilnių?

Prie laužų besibūriuojančius žmones, nes tomis dienomis buvo šalta. Jautėsi lengvas chaosas – žmonės iš visur tempė tinklus, grotas, nes tądien buvo prognozuo-

jamas šturmas. Milicininkai vaikščiojo neginkluoti, kad nebūtų preteksto okupantams imtis karinių veiksmų. Mes visi buvome be ginklų.

Tą naktį, kai gatvėmis važiavo kariniai sunkvežimiai ir girdėjosi šūviai prie TV bokšto, budėję prie Seimo žmonės gavo raginimus atsitraukti dėl saugumo, bet nė vienas nei atsitraukė, nei išėjo. Minia tik didėjo, žmonės plūdo palei Seimą. Tai buvo didžiausias susibūrimas –žmonių ten buvo daugiausiai.

Ar buvo koks nors pokalbis ar žmogus, kuris Jums įstrigo?

Pokalbių beveik nebuvo. Tik tarp jaunimo kartais pasišnabždėdavome apie kariuomenę. Mums viską reguliavo Jonas Gečas ir dar vienas vyras, kurio pavardės nepamenu – jam po kurio laiko prasidėjo haliucinacijos ir jį išvežė greitoji. Po kelių dienų mumis ėmė rūpintis vienuolė, virė sriubą. Mes visi sakėme: svarbiausia – laisvė. Pamenu, kai 1982 m. kalbėjausi su plaukimo treneriu Novosibirske, jis tikino, kad išnyks visos tautos, bus tik viena – tarybinė, išnyks religijos. Aš jam tvirtinau, kad Sovietų Sąjunga sugrius, nes žlugo Romos, Turkijos, Mongolijos, Graikijos imperijos ir Lietuva bus laisva. Po to, 1984–1986 m. tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, aiškinau apie įstojimą į sovietų sąjungą „savo noru“, aplinkybes. Vėliau mane verbavo saugumas: tiek kariuomenėje Karaliaučiuje, tiek 1987 m. Romas Sujieta po „pokalbio“ saugumo pastate (Laisvės al. 13a).

Ką Jums tada reiškė laisvė?

Laisvė – tai galimybė kurti ką nori, dirbti ką nori, išvažiuoti į kitas šalis. Besimokantiems įprastose mokyklose apie laisvę kalbėti buvo keblu, bet Juozo Naujalio vidurinėje mokykloje dirbę mokytojai – Algirdas Lukštas, Vy-

tautas Banys, Romualdas Čarna, Dalia Palaukaitienė, M. K. Čiurlionio anūkė – buvo laisvo vėjo gūsis. Mokykloje buvo gera atmosfera. Dailininkai visuomet turėjo laisvės dvasią, dėl to ji buvo ir manyje. Mes augome „su ilgais plaukais“, gaudavome „amerikoniškų“ džinsų už kosminę kainą: tuo metu atlyginimas buvo 120–140 rublių, o džinsai kainavo 150 rublių. Buvome šiek tiek hipiai. Žinojome – anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva.

Ar tos naktys prie Seimo pakeitė Jus kaip žmogų?

Viduje didžiavausi, kad pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, pačiu reikalingiausiu momentu, buvau ten, kur reikia. Nebijojau. Niekas tuo metu nejautė baimės. Mes buvome lyg savotiški kamikadzės. Tik vėliau suvokiau, kad jei sovietų specialus dalinys būtų puolęs, iš mūsų, ginkluotų tik lazdomis, nieko nebūtų likę. Mes saugojome vidinį Seimo pastato kiemą. Ten yra erdvė, kur galėjo nusileisti parašiutininkai.

Sunkiausia buvo mano šeimai. Žmona visą laiką nežinioje, telefonų nebuvo. Ji meldėsi rytą ir vakarą, vaikščiojo pas kaimynus, klausinėjo, ar nėra naujienų iš Vilniaus. Tai buvo sunkiausios dienos mano žmonelei.

Kaip vertinate Sausio 13-osios įvykius praėjus 35 metams?

Tąkart džiaugiausi ir didžiavausi, kad yra Sąjūdis, kad jam vadovauja kūrybingi, išsilavinę, vieningi žmonės. Dabar mane liūdina, kad valdžioje vis mažiau kūrybos žmonių, mažiau vienybės. Tačiau esu optimistas. Viliuosi, kad ateis diena, kai neadekvačiai besielgiantys valdžios žmonės ateis į protą. Manau, kad reikia daugiau dialogų, diskusijų, pokalbių, įsiklausymo, kūrybinio mąstymo, diplomatijos, emocinio raštingumo.

Kaip manote, ar jaunoji karta supranta Sausio 13-osios įvykius šiandien?

Manau, kad tai labai priklauso nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga. Mano anūkėlė, kuriai dabar dešimt metų, puikiai viską supranta. Mes apie tai kalbamės: ir apie Lietuvos istoriją, ir apie dabartinę ukrainiečių situaciją. Bet žinau šeimų, kur vaikai net nenutuokia, kad jų seneliai buvo tremtyje, nes tokios temos namuose neliečiamos.

O jei šeimoje nėra dialogo, nėra paaiškinimų, tada jaunajai kartai daug sunkiau suvokti, ką tie Sausio 13-osios įvykiai iš tiesų reiškė Lietuvai ir kiek kainavo laisvė.

Kaip manote, ką reikia daryti, kad Sausio 13-osios atmintis liktų gyva?

Turime rengti istorinių datų minėjimus, parodas, dokumentinių filmų peržiūras. Tautiškumas turi būti puoselėjamas per gyvą istoriją: per pasakojimus, liudijimus, tikrus žmogaus išgyvenimus.

Jaunimui, kuris gimė jau laisvoje Lietuvoje, sunku suvokti, ką reiškia gyventi, kai tave varžo politinės grandinės. Bet būtent dėl to laisvę reikia vertinti ir branginti dar labiau. Ji nėra duotybė. Ji kainavo žmonių gyvenimus ir pasirinkimus. Negalime pamiršti, kas mes esame, kur mūsų šaknys, kokia mūsų istorija.

Prisimenu savo dailės mokytoją Simoną Kacilauską. Jis kartu su auklėtiniais ėjo į Kauno Laisvės alėją dalyvauti R. Kalantos laidotuvių ceremonijoje, ir už savo pilietiškumą, už drąsą buvo išmestas iš mokyklos. Tokie žmonės formavo mūsų tautos stuburą.

Linkiu ir svajoju, kad mūsų valstybė klestėtų, kad nebūtų karų, kad valdžia dirbtų dėl žmonių, kad mes būtume vieningi.

Ačiū už pokalbį.

Sausio 13-oji Veronikos Gabužienės

atmintyje: „Laisvė – didžiausia

Dievo dovana“

1991-ųjų sausio 13-osios naktis įsirėžė į daugelio

žmonių atmintį kaip skausminga, lemtinga ir kupina išbandymų. Veronika Gabužienė tą naktį ne tik stebėjo tragiškus įvykius per televiziją, bet ir pati stojo ginti Lietuvos laisvės. Šiandien ji prisimena tuos įvykius taip ryškiai, lyg jie būtų nutikę vakar.

„Negalėjau ramiai žiūrėti – tiesiog verkiau“

Veronika pasakoja, jog lemtingąją naktį, kai televizijos ekranuose pasirodė transliacijos iš Vilniaus televizijos bokšto, ją apėmė sunkiai apsakomas nerimas. Matė tankų virtines, besiveržiančius okupantus, šaudymą, šarvuočiais traiškomus žmones. Vienas skaudžiausių vaizdų –kai iš po tanko vikšrų buvo ištraukta Loreta Asanavičiūtė. „Negalėjau ramiai žiūrėti, tiesiog verkiau,“ – prisimena ji.

Dar labiau sukrėtė akimirka, kai LRT žurnalistė Eglė Bučelytė iš studijos bandė perduoti, kas vyksta, o fone ėmė girdėtis šūviai, į pastatą veržėsi ginkluoti sovietų kareiviai, išlaužė duris ir transliacija staiga nutrūko. „Tada neberadau sau vietos – apsvaigo galva, pasidarė silpna. Priguliau, bet netrukus suskambėjo telefonas.“

Jonava bunda – žmonės buriasi ginti miesto

Skambino sūnus. Jis pranešė, kad Jonavoje jau vyksta judėjimas ir pats ruošiasi važiuoti į Vilnių. Veronika, vos tai išgirdusi, ėmė veikti. „Pasiėmiau savo telefonų knygelę – ten buvo daug numerių: bendramokslių, tremtinių, pažįstamų. Visiems skambinau, ragindama rinktis, saugoti Jonavos paštą ir savivaldybę.“

Netrukus ji su vyru jau buvo Santarvės aikštėje. Mieste važinėjo automobiliai su garsiakalbiais, kvietė žmones telktis. Aikštė sparčiai pildėsi. Veronika bėgo į paštą paskambinti dukrai, gyvenusiai Vilniuje, netoli televizijos bokšto. Tačiau jungiant telefoną įvyko klaida – atsiliepė dukros kaimynė. „Ji verkė, sakė, kad girdisi šūviai, dūžta langai.“ Kai vėl skambino dukrai, telefonu niekas neatsiliepė. „Pamaniau, kad ji nubėgo prie televizijos bokšto.“

Kelias į Vilnių ir naktis prie Parlamento

Tą naktį, temstant ir spaudžiant šalčiui, Jonavoje buvo suorganizuoti autobusai, vežantys žmones į sostinę. Veronika su vyru grįžo namo, šilčiau apsirengė, pasiėmė maisto. Galiausiai jie sėdo į trečią autobusą – pirmieji du jau buvo išvykę. Kelias paryčiais į Vilnių buvo tuščias. Atvykę prie televizijos bokšto jie matė vis didėjančią žmonių minią, pasiryžusią ginti svarbiausius valstybės objektus. Autobusas tarnavo kaip laikina priedanga – jame buvo galima pasišildyti, atsigerti, užkąsti. Netoli Parlamento vyko Šv. Mišios, kurias aukojo vyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigas Robertas Grigas. Minia stovėjo petys į petį, niekam nė mintis nekilo trauktis.

Tankai artėja: „Iš savo vietos niekas nepajudėjo“ Staiga pasigirdo šūksniai: „Tankai! Tankai!“. Pranešta, kad nuo Neries pusės artėja sovietų technika. Kunigas R. Grigas iš sakyklos vis kartojo: „Mielieji, apsispręskite…“, tačiau minia nejudėjo. „Mielieji, išveskite vaikus…“ – kvietė jis, bet aplink Veroniką vaikų nebuvo. „Kai tankai pradėjo artėti, visi manėme, kad jie važiuos tiesiai ant žmonių. Tačiau privažiavę biblioteką, apsisuko ir nuvažiavo.“

Naktis tęsėsi su maldomis, budėjimu ir vilniečių atnešta šilta arbata bei sumuštiniais. Tik paryčiais grįžus į Jonavą, Veronikos šeima pagaliau pajuto, kad ši sunki

naktis liko už nugaros, tačiau jos svarba – amžina.

„Laisvė – žodžiais nenusakoma“

Paklausta, kas jai yra laisvė, Veronika susimąsto. „Atsakyti labai sunku. Tą jausmą žodžiais nusakyti beveik neįmanoma. Laisvė – didžiausia Dievo dovana. Tik ne visi ją vertina. Ją suprasti gali tik žmogus, kuris buvo jos netekęs.“

Ji įsitikinusi, kad savas kraštas yra didžiausias turtas. „Neįsivaizduoju, kaip galima savo valia išvažiuoti ir gyve-

Sausio 13-oji Irenos Tamoševičienės gyvenimo istorijoje: „Laisvė nėra savaime suprantama“

Kiekvienas žmogus laisvę suvokia savaip – per asmeninę patirtį, šeimos likimą, išgyventus skaudulius. Irenai laisvė niekada nebuvo abstrakti sąvoka. Ji atėjo per netektis, baimę, tremtį ir ilgametį tylų pasipriešinimą.

Pastaruosius dešimt metų Irena Tamoševičienė savanoriškai vadovauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialui. Paklausta, kam jai to reikia, Irena atsako paprastai: toks auklėjimas. Patyręs badą, vargą ir neteisybę žmogus negali būti abejingas kitų skausmui. Jis iš paskutiniųjų rūpinasi tais, kuriems sunku.

1991-ųjų sausio 13-oji Irenos atmintyje išliko kaip siaubo ir nerimo diena. Ji labiausiai bijojo dėl savo vaikų – kad šeimos istorija nepasikartotų, kad vėl netektų patirti tremties. Ryškus prisiminimas – mama, klūpanti prieš šventųjų paveikslus ir karštai meldžianti, kad „sovietų slibinas“ neužvaldytų Lietuvos. Todėl žodyje „laisvė“ Irenai telpa ne tik džiaugsmas, bet ir baimė, kančia, ilgas laukimas.

nimą kurti svetur. Tėvynėje kurk gėrį, kurk savo gerovę. Tai mano nuomonė. Jei mes visi giedotume Lietuvos himną ne lūpomis, o širdimi... Vincas Kudirka buvo toks toliaregis, kad iki šiol, jei jo Tautinės giesmės žodžių laikytumėmės, tai ir tiesa lydėtų mūs žingsnius, ir visi dirbtų žmonių gėrybei. Kadangi aš daug metų gyvenau tremtyje, manęs nedomino nei pareigos, nei pinigai. Naktimis sapnuodavau tėvynę. Man visada reikėjo Lietuvos dangaus, žemės ir laukų“.

Irenos šeimos istorija persmelkta XX amžiaus Lietuvos tragedijų. Senelis, dalyvavęs I-ajame pasauliniame kare ir net 25 metus išbuvęs rekrutu, po tarnybos gavo nedidelį lopinėlį žemės. Tačiau būtent tas žemės gabalėlis tapo priežastimi, dėl kurios šeima buvo ištremta į Sibirą. Nors neturėjo nė vieno tarno, nors patys sunkiai dirbo žemę, sovietinei sistemai to pakako, kad būtų pažymėti kaip „neteisingi“.

Vaikystėje Irena augo girdėdama politinius pokalbius. Būdama vos penkerių, ji lindėdavo po stalu ir klausydavosi dėdžių Jono, Jurgio, Albino, Antano diskusijų apie Lietuvos ir Amerikos politiką. Tremtyje šeima praleido dešimt metų.

Pašnekovė sako, kad tik išėjusi į pensiją pasijuto iš tiesų laisva ir atsipalaidavusi. Šiandien ji gyvena geriausias savo dienas: „Žmonės, nuėję tokį kelią kaip aš, dabar gyvena sočiai ir šiltai – gali nueiti ir nusipirkti tai, ko reikia, be „blato“, be deficito“.

Irenos istorija primena, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ji iškovota žmonių likimais, kančia ir viltimi. Kol šios istorijos gyvos atmintyje, tol gyva ir pati laisvės prasmė.

„Atmintis

gyva, nes liudija“, –šia širdyse skambančia prasminga fraze paminėtos Laisvės gynėjų dienos 35-osios metinės Jonavoje

Neda STANKEVIČIŪTĖ,

Jonavos kultūros centro reklamos kampanijų organizatorė

Sausio 13-ąją Santarvės aikštėje įvyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas, skirtas 1991 m. sausio 13-osios įvykių 35-mečiui atminti. Jonaviečiai susirinko pagerbti tų, kurie prieš 35 metus stojo ginti Lietuvos laisvės ir paaukojo tai, kas brangiausia – savo gyvybes.

Minėjimas prasidėjo tylos minute, pagerbiančia 14 laisvės gynėjų, skambėjo Lietuvos Respublikos himnas, degė atminimo aukurai. Buvo prisimintos žuvusiųjų istorijos, jų vardai ir likimai, tapę laisvos Lietuvos simboliu. Renginio metu mintimis apie Sausio 13-osios reikšmę

dalijosi Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius ir kraštotyrininkas, sąjūdietis, Sausio 13-osios

įvykių liudytojas Vytautas Venckūnas, Jonavos gimnazijų ir progimnazijų moksleiviai, kalbėję apie istorinių įvykių svarbą, tautos susitelkimą, šių pamokų perdavimą augančioms kartoms; apie tai, ką jiems reiškia laisvė, kodėl istorinė atmintis išlieka svarbi ir šiandien. Diskusija apie pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą vyko su Lietuvos

skautų sąjungos, Jonavos Slėnio tunto nariu Sigitu Stacevičiumi, Lietuvos skautų sąjungos, Benedikto Labėno-Kariūno skautų draugovės vadovu Vaidu Rindzevičiumi ir

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos istorijos mokytoju, šauliu Egidijumi Živaičiu. Besivaišinant skautų dalinama arbata buvo aplankytos lauko parodos ir trispalvėmis juostelėmis puoštos arkos.

Dainas, kurios prieš 35 metus skambėjo ginant Lietuvos laisvę, vieningai dainavo Jonavos kultūros centro kolektyvai. Minėjimas baigėsi linkėjimais Lietuvai ir kvietimu kiekvienam susimąstyti, ką šiandien galime padaryti dėl savo šalies laisvės.

Nuotraukų autorė – Renata Kuliešienė

BUDĖJIMAI – poezijos, tylos ir laisvės skambesio naktis bibliotekoje

Simona ŽIČKIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė

Nuo 1991-ųjų sausio 13-osios praėjo 35 metai. Tą naktį beginkliai žmonės saugojo mūsų laisvę prie TV bokšto ir Seimo, o mes šiandien ją saugome savo atmintyje, žodyje ir dainoje.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka pakvietė miesto gyventojus ir svečius į ypatingą atminties vakarą – budėjimų naktį. Tai buvo kvietimas ne tik prisiminti, bet ir sąmoningai pasilikti atminties erdvėje: neskubėti, neperjungti kasdienybės „kanalo“, o pabūti su istorija, kuri ir šiandien formuoja mūsų tapatybę.

Renginį „Budėjimai“ pradėjo bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, pasidalijusi asmeniniais prisiminimais ir mintimis apie Sausio 13-osios reikšmę šiandienos visuomenei. Simboliniu vakaro akcentu tapo ugnies įžiebimas –nuo jos buvo uždegta keturiolika žibintų, skirtų keturiolikai Laisvės gynėjų, paaukojusių savo gyvybes už Lietuvos nepriklausomybę. Šis prasmingas gestas priminė, kad laisvė nėra abstrakti sąvoka – ji turi vardus, likimus ir kainą.

Vėliau bibliotekos erdves pripildė poezija ir gyvas žodis. Savo kūryba dalijosi ryškūs šiuolaikinės lietuvių literatūros balsai: Aidas Marčėnas, Arnas Ališauskas, Daiva Čepauskaitė,

Domantas Razauskas, Rimvydas Stankevičius, taip pat Jonavos krašto kūrėjai ir bendruomenės nariai, neabejingi laisvei ir poetiniam žodžiui.

„Budėjimai“ tapo daugiau nei literatūriniu vakaru. Tai buvo ilgas, ramus ir bendruomeniškas buvimas bibliotekoje, kai tylos pauzės tapo tokios pat svarbios, kaip ir ištarti žodžiai.

Dėkojame visiems, atėjusiems BUDĖTI – skaityti eilių, pasiklausyti, BŪTI KARTU!

Už bendrystę dėkojame Jonavos kultūros centrui bei Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos dainavimo studijai ir jos vadovei Neringai Kukarinienei.

Laisvė gyva, kol ją minime ir saugome. Nuotraukų autorė – Greta Mockutė-Zgirskienė

Bukonių mokykla 105 metų kelyje...

Dalia AUTUKIENĖ, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos Bukonių skyriaus vedėja

105 metai prabėgo nuo 1921 m. sausio 17 d. iki 2026 m. sausio 17 d. 105-eri šviesos, jaunatviškumo, gyvumo, mokymosi, bendruomeniškumo metai. Susitikimai, susipažinimai, mokymasis nuo pirmosios raidės. Išsiskyrimai baigus mokyklą. Prisiminimai. Sugrįžimai mintimis atgal. Atgal į Bukonių mokyklą...

Gyvenimo mokykloje pradžia – Bukonių pradedamojoje mokykloje. Keitėsi mokytojai, keitėsi mokiniai, keitėsi mokyklos pavadinimai ir pastatai. Pirmosios žinios apie Ukmergės apskrities Panoterių valsčiaus Bukonių pradedamąją mokyklą dokumentuose randamos nuo 1921 m. sausio 17 d. 1921 metais Bukonių pradedamojoje mokykloje mokėsi 32 mokiniai, o juos mokė mokytojas Balys Raila. Vėliau dirbo mokytojai Vaitkevičiūtė, Viktoras Česnavičius, Bronė Brazauskienė, Bronė Kulienė, Pranas Kulys, Staugaitytė. Mokykla veikė 1584 m. pastatytame Bukonių dvare, vėliau – nuomojamose patalpose Antano Vienažindžio, Felicijos Brazauskienės, Kazimiero Janušausko, Stasio Keliausko namuose. 1949 m. Bukonių pradinė mokykla reorganizuota į Bukonių septynmetę mokyklą. Šiuo laikotarpiu mokyklai vadovavo Anicetas Valeika, Vincas Bazys, Aldona Kuliešytė-Garnienė, Vytautas Baravykas, pamokos vykdavo buvusioje klebonijoje,

Bukonių mokykla 1980 m.

Stasio Keliausko ir mokytojos Bronės Brazauskienės namuose. Nuo 1959 m. mokykla vėl įsikūrė Bukonių dvaro pastate. Vadovaujant direktoriui Augustinui Rozenbergui, pastatas buvo suremontuotas ir pritaikytas mokyklai. 1961 m. Bukonių septynmetė mokykla tapo aštuonmete. 1960–1961 m. m. direktorius A. Rozenbergas ir 6 mokytojai mokinius mokė 14 mokomųjų dalykų, klasėse mokėsi iki 30 mokinių. Aštuonmetei mokyklai

Septintokai su savo klasės auklėtoju Vytautu Baravyku, 1956 m.

vadovavo Augustas Rozenbergas, Stasė Šimelienė, Aldona Banevičienė, Ignas Prelgauskas, Elena Aukštuolytė, Danutė Šimkienė, Stanislovas Bernikas. Direktorė Elena Tuzovienė mokyklai vadovavo nuo 1978-ųjų iki 2016-ųjų. 1986 m. mokykla tapo nepilna vidurine, 1987 m. – devynmete, 1993 m. – pagrindine mokykla. Dabartiniame pastate mokykla gyvuoja 45 metus, nuo 1980-ųjų.

Trūkstant erdvės, 2005 m. direktorės Elenos Tuzovienės iniciatyva mokyklos pastatas rekonstruotas, pastatytas trečiasis aukštas. 2016 m. pagrindinė mokykla reorganizuota į Bukonių mokyklą-daugiafunkcį centrą, tais pačiais metais mokyklos vadove tampa Dalia Autukienė. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. mokykla – Jonavos Justino Vareikio progimnazijos Bukonių skyrius.

Per 105 metus mokyklą baigė daugiau kaip 1500 mokinių, kuriuos gyvenimui ugdė apie 300 pedagogų. Kokiais pavadinimais begyvuotų Bukonių mokykla, jos mokiniai visuomet aktyviai sportuoja, šoka, dainuoja,

dalyvauja vaikų ir jaunimo organizacijų veiklose. Mokytojai savo mokiniuose stengėsi ir lig šiol stengiasi ugdyti bendražmogiškąsias vertybes, kurių tvirtumą, baigus mokyklą, nuolat tikrina gyvenimas. „Mūsų meilė, mūsų gerumas, mūsų rūpestis, mūsų ištikimybė ir visa, ką mes iš visos širdies dovanojame Vaikui, pirmiausia turi auklėti“ – ši žymaus pedagogo ir psichologo Šalvos Amonašvilio mintis įprasmina santykius tarp Bukonių mokyklos bendruomenės narių. Suaugusieji, atsakingi už vaikų auginimą visomis prasmėmis, stengiasi žiūrėti viena kryptimi Su meile, gerumu, rūpesčiu, reiklumu, perteikdami žinias, perduodami patirtį, paprastai ir nuoširdžiai parodydami gyvenimo prasmę.

Per tuos 105 metus neatpažįstamai pasikeitė pasaulis, žmonių gyvenimo būdas. Neatpažįstamai pasikeitė ir Bukonių mokykla. Rudas lentas pakeitė žalios magnetinės, o šias – interaktyvios... Atsiranda vis naujesni kompiuteriai, planšetės, projektoriai. Buvę mokiniai sodino

Buvusi Bukonių mokyklos direktorė Elena Tuzovienė ir mokytojas Dainius Bisigirskas

Žaidžiame 105 metų gimtadieniui

ąžuoliukus – auga ąžuolynas; dabar išeinantys sodina magnolijas, kurių žydėjimas džiugina kiekvieną pavasarį. Dainuojame mokyklos dainą, plazda mokyklos vėliava. Mokyklos gimtadienio proga mokytojai ir darbuotojai su mokiniais žaidžia tiek šaškių partijų, kiek mokyklai sukanka metų; rugsėjo 1-ąją vyksta visos bendruomenės narių bei svečių šaškių turnyras, skirtas lietuvių kalbos mokytojo ir šaškių bei šachmatų entuziasto Stasio Saldūno atminimui. Tradicijos tęsiamos, kuriamos naujos, tačiau žmogiškas ryšys nesikeičia. Ir šiandienos mokiniai, pedagogų padedami, mokosi kiekvienam žmogui labai svarbaus kritinio, analitinio, kūrybinio mąstymo, gebėjimo spręsti problemas, iniciatyvumo, atvirumo, komunikabilumo, lankstumo, stiprios asmenybės vertybinės brandos. Prieš 105 metus mokytojas Balys Raila, vėliau – daugybė kitų mokytojų Bukonių mokyklos mokinius mokė to paties, ko ir šiandien: domėtis, kaupti žinias bei patirtį. Tik galbūt šiandienos mokiniams ir mokytojams daugiau iššūkių, bet – kiekvienam savas laikmetis...

Geros mokyklos ženklas ant Bukonių ugdymo įstaigos suteikia prasmę dovanojant pažinimo džiaugsmą vaikui, kuomet jis ugdomas atsižvelgiant į gebėjimus, kuomet mokytojai ir tėvai tariasi, kaip vaikui padėti. Mokiniai skatinami atrasti save sportinėje, meninėje, kūrybinėje, skautų, projektinėje veikloje. Labai svarbu priimti vaiką tokį, koks jis yra, gerbti, saugoti, džiaugtis jo buvimu mokykloje, mokyti rūpintis savimi ir kitais, dalintis, tartis, mokyti pažinti savo ir kito žmogaus jausmus, mokytis lyderystės ir įsipareigojimų prisiėmimo.

Mokiniai skatinami išbandyti savo jėgas visur – gyvenimas dinamiškas ir nenuspėjamas. Svarbu nuolat kaupti žinias, gebėjimus ir įgūdžius, mokytis neprarasti tikėjimo, kritiškai vertinti realybę, gebėti drąsiai atsispirti negatyviems dalykams ir atsirinkti informaciją greitai kintančiame pasaulyje. Daryti tai visą gyvenimą. Mokykloje mokytis gyvenimui. Savo gyvenimui. Gerbiant save ir linkint gero šalia esančiam. Ir po 105-erių...

Norintys turėti savo namų lentynoje knygą „Bukonių mokyklos istorija“, kviečiami atvykti į mokyklą.

Atsinaujinusi Ruklos biblioteka: nuo svajonės iki gyvybe pulsuojančios bendruomenės erdvės

Simona ŽIČKIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė

Rukloje duris atvėrusi atsinaujinusi biblioteka žymi ne tik atnaujintą bibliotekos patalpą, bet ir naują kultūrinio gyvenimo etapą. Šiandien ji tampa nebe vien knygų saugykla ar knygų išdavimo vieta, o gyva, nuolat kintanti erdvė, kurioje susitinka skirtingos kartos, idėjos ir patirtys.

Vos įžengus į biblioteką, pasitinka šviesa, atvirumas ir apgalvota erdvių struktūra. Čia dera tradicinės knygų lentynos ir šiuolaikinės technologijos, tylos zonos ir bendravimui skirtos vietos. Lankytojai gali ne tik skaityti, bet ir mokytis, tyrinėti, leisti laisvalaikį ar tiesiog pabūti. Vaikams skirta Atradimų erdvė kviečia žaisti, kurti ir pažinti, o Ramybės oazė suteikia galimybę atsitraukti nuo kasdienio šurmulio. Ruklos biblioteka – kol kas vienintelė, turinti ir masažo kėdę.

Bibliotekos atsinaujinimas atspindi platesnę šiuolaikinių bibliotekų transformaciją – jos tampa bendruomenės centrais, kuriuose vyksta edukacijos, susitikimai, kultūriniai renginiai. Tokios erdvės stiprina vietos žmonių ryšius ir skatina aktyvų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.

Svarbų vaidmenį šiame pokytyje suvaidino Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, nuosekliai

Meras M. Sinkevičius, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė ir vicemerė B. Gailienė

telkusi komandą ir partnerius bendram tikslui. Jos vadovaujama biblioteka kryptingai siekia būti atvira, šiuolaikiška ir bendruomenei reikalinga institucija.

Bibliotekos atidarymo šventė subūrė gausų būrį svečių ir bendruomenės narių. Joje dalyvavo Jonavos rajo-

Būrys garbių svečių

Teatrališka atsinaujinusios bibliotekos atidarymo popietė

Seimo narys E. Sabutis padovanojo bibliotekai simbolinį paveikslą

no savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis, savivaldybės administracijos, švietimo ir kultūros įstaigų atstovai, Ruklos bendruomenė.

Ypatingą simbolinę reikšmę įgijo pirmasis skaitytojo pažymėjimas – jį išdavė meras Mindaugas Sinkevičius, trumpam tapęs bibliotekininku. Pažymėjimas įteiktas Ru-

klos Jono Stanislausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriui Vaidui Dranseikai. Šis momentas tapo gyvu bibliotekos atgimimo ženklu – nuo idėjos pereita prie veikiančios, žmonėms atviros erdvės.

Šventę papildė meniniai akcentai, kūrę jaukią ir bendruomenišką atmosferą, o visa renginio nuotaika liudijo – biblioteka jau gyvena savo naują gyvenimą.

Šiuolaikiška, moderni ir tuo pačiu jauki bibliotekos erdvė

Atsinaujinusi Ruklos biblioteka šiandien tampa ne tik skaitymo vieta, bet ir bendruomenės susitikimų, kūrybos bei pažinimo erdve. Tai vieta, kurioje kuriamos naujos

patirtys, stiprinami ryšiai ir formuojama šiuolaikinė kultūrinė tapatybė.

Nuotraukų autorė – Simona Žičkienė

Skaitytojų klubas bibliotekoje: kai knyga tampa tiltu į save

Kristina

ADUKAITĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos kultūros projektų vadovė

Biblioterapija – literatūra, kuri padeda gyventi

Biblioterapija – tai sąmoningas literatūros pasitelkimas žmogaus emocinei, psichologinei ir dvasinei gerovei stiprinti. Idėja, kad knyga gali gydyti, nėra nauja: dar Antikos laikais bibliotekos neretai buvo vadinamos „sielos gydyklomis“, o XX a. pradžioje biblioterapija kaip praktika pradėta taikyti ligoninėse, ypač po I-ojo pasaulinio karo, dirbant su traumą patyrusiais žmonėmis. Šiandien biblioterapijos principai taikomi įvairiai – nuo individualių konsultacijų iki grupinių užsiėmimų bendruomenėse, mokyklose ir bibliotekose. Lietuvoje biblioterapija aktyviau plėtojama pastaraisiais dešimtmečiais: bibliotekos vis dažniau tampa ne tik vieta pasiimti knygą, bet ir erdve, kurioje žmogus gali sustoti, išgirsti save ir būti išgirstas.

Būtent tokia erdvė – Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje veikiantis Skaitytojų klubas, kuriame skaitoma literatūra – tik pradžia, vedanti į tikrąjį vyksmą – nuoširdų auginantį pokalbį. Biblioterapija – šio klubo veiklos ašis, o susitikimų metu taikomi biblioterapiniai metodai išskiria jį iš kitų bibliotekos bendruomenių ir skaitytojų klubų šalyje. Apie sėkmingą veiklą ir pasiteisinusius sprendimus kalba tai, kad nemaža klubo narių dalis jau trečią sezoną kiekvieną mėnesį susitinka bibliotekoje, o norinčių prisijungti skaičius nuolat auga. Motyvai praverti Skaitytojų klubo duris labai įvairūs.

Į klubą – iš svajonės, iš smalsumo, iš gyvenimo lūžio

Į Skaitytojų klubą žmones atveda skirtingi keliai, tačiau kalbintų narių atsakymuose nuolat kartojasi vienas dalykas – vidinis poreikis: grįžti prie skaitymo, rasti ben-

draminčių, turėti vietą, kur galima būti savimi. Skaitytojų klubo narė Ieva prisimena, kad pati pradžia jai buvo tarsi išsipildžiusi svajonė: „Labai džiaugiausi, mėgstu skaityti nuo vaikystės ir priklausyti klubui buvo mano svajonė, iškart žinojau, kad dalyvausiu.“ Panašiai pasakoja ir klubo senbuvė Giedrė: „Seniai apie tokį klubą galvojau, svajojau, įsivaizdavau, kad tai bus jaukūs ir smagūs susitikimai pokalbiams apie knygas, bet tai yra daug daugiau...“

Kai kurioms duris atvėrė paprastas impulsas – pamatytas skelbimas ir ryžtas pabandyti. „Kai pamačiau Facebook skelbimą apie skaitytojų klubą, nesudvejojusi įsiregistravau“, – prisimena Sandra, kartu atvirai pripažįstanti ir tuomet kilusį nerimą: „į pirmą susitikimą ėjau įsitempusi, nes nežinojau, kaip viskas vyks, be to, nieko nepažinojau“. Kitoms skaitytojoms svarbus buvo bendraminčių paskatinimas: „draugei pasiūlius, po emociškai sunkesnio laiko“ apie pradžią Skaitytojų klube prisimena Laura, kurios pavyzdžiu pasekė ir Aušra, į klubą atėjusi „pribrendus vidiniam norui ir tikrumui, o tuo pačiu paraginta draugės.“

Yra ir tokių istorijų, kuriose klubas tampa atrama ypač jautriu momentu. Nuolatinė klubietė Edmina atvirai įvardija savo tuometinį etapą: „buvau netekusi darbo pagal etatų mažinimą, patyrusi diskriminaciją dėl amžiaus“, ir, nors pirmame susitikime nedalyvavo, priduria: „daugiau nesu praleidusi nė vieno, eina jau trečias sezonas.“ Rima į klubą atėjo po paprasto skambučio: „Kristinos labai malonus balsas patvirtino, kad esu labai laukiama“, o pats klubas „pranoko lūkesčius. Neįsivaizdavau, kad tai bus taip stipru!“

Šie pasakojimai atskleidžia, kad Skaitytojų klubas dažnai sudomina žmogų tada, kai jam reikia daugiau nei literatūros – reikia žmonių.

Skaitymas giliau ir išėjimas iš komforto zonos

Biblioterapiniais metodais veikiančiame klube skaitymas tampa ypatingu veiksmu: tai ne tik santykis „patiko/ nepatiko“, tai sąmoningas įsigilinimas, detalės, savistaba. „Klubo knygos – kiekvieną kartą nuotykis, kelionė, prasiplėtimas. Lyg išėjimas iš komforto zonos skaitymo kontekste“, – taikliai apibūdina Ieva. Ji pastebi ir disciplinos svarbą: skaitydama klubo knygą „visada žinau, kad pabaigsiu“, o tai, pasak jos, pakeitė ir pasirinkimus: „pradėjau skaityti daugiau profesinės literatūros, kas ne visada lengva“.

Panašias patirtis mini ir Aušra, kuri biblioterapinį skaitymą apibūdina koncentruotai: „susikaupimas, atida, svarbių detalių, kertinių momentų fiksavimas, aktualių temų analizė“. Laura taip pat pabrėžia, kad skaitant klubo knygas skaitymas „gilesnis“, o knygos dažnai tampa veidrodžiu: „labiau analizuoju knygos turinį, lyginu su savo

gyvenimo detalėmis“. Sandra dėmesį kreipia į tai, kad klube skaitoma daugiau ir kitaip: „knygų įvairovė didelė, ko nepasakyčiau apie skaitymą namuose“, o štai Edmi-

na įvardija dar vieną biblioterapijos aspektą – prasmę: „skaitymas man reiškia leisti laiką prasmingai, dvasiškai tobulėti“, ir užsimena apie praktišką ritualą – ji užsirašo į sąsiuvinį patikusias citatas, kad vėliau galėtų sugrįžti.

Nuo pirmųjų susitikimų klubo vakarai tapo neatsiejami nuo ypatingojo Edminos sąsiuvinio.

Giedrės mintį, regis, galėtume apibūdinti kaip tiksliai nusakančią klubo savastį: pats skaitymas gal ir ne visada pasikeičia, bet klube atsiveria tai, kas svarbiausia – „mes aptariame skaitytą knygą ir čia jau atsiveria labai gilūs pokalbiai. Tai tikra terapija.“

Knygos, kurios paliečia ir tampa lūžio tašku

Biblioterapijoje knyga nėra sėkmės ar teisingų sprendimų „receptas“, veikiau ji – raktas, kuris atrakina tai, kas žmoguje jau yra. Todėl nenuostabu, kad dalyvės mini labai skirtingus kūrinius, tačiau jų poveikis apibūdinamas panašiai: sušildo, sukrečia, leidžia suprasti, priimti, išbūti. Ne kartą klube nuskambėjo klausimas „Kaip parenkamos knygos?“. Vakarų Europoje biblioterapijos idėja kai kur yra įaugusi net į sveikatos priežiūros sistemą: pvz., Didžiojoje Britanijoje veikia nacionalinė programa „Reading Well/Books on Prescription“, kur rekomenduojamų knygų sąrašus sudaro sveikatos specialistai (ir žmonės su asmenine patirtimi), o šeimos gydytojai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai gali žmogui kaip rekomendaciją „išrašyti“ knygą, kurią jis nemokamai pasiima viešojoje bibliotekoje. Lietuvoje biblioterapijai rekomenduojamų knygų sąrašus galima rasti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapyje, taip pat pasidomėjus Lietu-

vos biblioterapijos asociacijos veikla, bendraujant su kitų miestų skaitytojų klubų moderatoriais ir kitais būdais, kurie neatsiejami nuo didžiulio perskaitytos literatūros kiekio.

Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų klube kas mėnesį vyksta balsavimas, kurio metu klubo narės iš dviejų pasiūlytų knygų išsirenka vieną. Taip į skaitytojų rankas keliauja skirtingo žanro, skirtingų šalių autorių kūriniai, kuriuose atskleidžiamos pačios įvairiausios žmogaus gyvenimo temos. Ieva iš klube skaitytų knygų išskiria „Tylos knygą“, kuri jai buvo „lyg šilta švelni antklodė“ ir „padėjo pasijausti ne vienai su savo intravertiškumu, jautrumu garsams ir didžiuliu tylos poreikiu“. Sandra mini Lizos Wingate romaną „Kol nepriklausėme jums“ – „sukrečianti, kupina išgyvenimų knyga“. Edmina kaip vieną išskirtinių įvardija Cheryl Strayed „Laukinę“. Giedrei svarbi Irvin D. Yalom knyga „Tampant savimi: psichiatro memuarai“, nes „būtent po šios knygos įvyko lūžis“ ir klubas buvo įsisavintas „kaip erdvė atvirai pasakoti apie save“. Ji mini ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmyną“, kuris „kvietė sustoti, išmokti būti čia ir dabar“, bei Andrio Kalnozolo „Mane vadina Kalendorium“, padėjusį „labiau suprasti šalia esančius žmones“ ir priminusį, kad „nereikia žmonių vertinti per savo prizmę“.

Aušra, kalbėdama plačiau, gražiai apibendrina patį skaitymo poveikį: „kiekviena knyga – inkliuzas, neišsemiamas lobynas“, o jos bičiulė Laura nusako taip, kaip dažnai biblioterapija ir veikia – per širdį, kartais per ašaras: „kelios knygos paleido ašarų upes“, ir nors „atrodytų keista“, ji jaučia, kad kiekviena knyga turėjo įtakos jos gyvenimui.

Pokalbis – klubo širdis

Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti, kuo šis klubas skiriasi nuo įprasto knygų aptarimo, dauguma atsakymų vestų į vieną – pokalbis. Rima tiesiai įvardija: „Bendras pokalbis perskaičius knygą – svarbiausia, dėl ko lankau šį klubą“. Laurai tai mėgstamiausia dalis, nes tada galima „pasisakyti ir klausyti kitų nuomonių, išgyvenimų“, pajusti, „kiek mes viena kitą palaikome“. Giedrė šį momentą nusako labai jautriai ir tiksliai: „Dažnai jaudinuosi ir išgyvenu ne dėl knygoje papasakotos istorijos, o dėl tos, kurią papasakoja šalia sėdintis žmogus“. Aušra prideda, kad bendras pokalbis „suteikia daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi“ ir „laisvę atskleisti savo mintis“, o Sandra klubiečių mintis papildo labai žmogiškai: „Atviras pokalbis su nuoširdžiais žmonėmis yra labai svarbus. Dažnai jų žodžiuose atrandu save.“ Ieva džiaugiasi, kad šiemet jai pavyksta likti pokalbiui, nes anksčiau tekdavo išeiti: „Tas pokalbis padeda pamatyti plačiau, kad nesi viena ir emocijose, ir matymuose dalykų. Ne paviršium.“ O Laura tiksliai pastebi ir bendruomenės paradoksą: klubo narės „visos labai skirtingos, bet kartu ir tokios panašios su savais rūpesčiais ir džiaugsmais“, ir būtent tai „padeda jaustis ne vienai, pasimetusiai gyvenimo kely.“

Saugi, vertinimo neapkrauta erdvė – tai, ko trūksta kasdienybėje

Kad pokalbis būtų tikras, reikalingas saugumas. Ši mintis atsikartoja beveik visų kalbintų klubo narių atsakymuose – kartais tiesiai, kartais metaforiškai. Edmina apibūdina paprastai ir labai tiksliai: „Saugumo mums visiems šiais laikais labai trūksta.“ Ieva tą jausmą vadi-

na „sakralia erdve“, o Rima pasakoja taip vaizdingai, kad beveik matai tą būseną: „kur kiekvienas išklausomas, kur kalbame tik savo noru. Savaime atsiranda minčių skaidrumas, jos liejasi tarsi šiltas, jaukus ir atgaivinantis lietutis iš pilko lietaus debesies.“

Laura saugią erdvę įvardija kaip esminę žmogaus siekiamybę „būti priimtam, koks esi, atsiverti be baimės. Yra toks gėris“ ir priduria: „klube jautiesi įvertintas ir mylimas.“ Giedrė šią temą išplečia labiau – mato ją kaip šiuolaikinio gyvenimo foną: „aplinkui daug baimių, nežinomybės, spaudimo“ ir dėl to „nelieka tos erdvės, laiko sustoti ir išsikalbėti.“ Klube, anot jos, atsiranda būtent tai, ko stinga kasdienybėje, ir net kyla noras „tą erdvę perkelti į kasdienį gyvenimą.“

Šalia saugumo natūraliai gimsta ir gebėjimas klausytis. Edmina trumpai pasako: „Mokausi klausytis“, o štai

Giedrė prideda svarbų niuansą: čia gera atsiverti, „kai tave išgirsta“, kai „niekas neįsižeidžia“, „niekas nesako, kad darai kažką blogai“ – tai ir yra erdvė, kurioje atsivėrimas tampa ne rizika, o galimybe.

Metaforos, kurios pasako daugiau nei apibrėžimai

Prašant Skaitytojų klubo nares trumpai nusakyti, kas joms yra klubas, gimsta metaforos – ir nepaprastai stiprios. Ieva pasako vienu žodžiu: „Narnija“. Sandra pasirenka kitą toną: „pavadinčiau „Džiaugsmo klegesys“, nes čia galima „nevaržomai juoktis ir reikšti savo mintis“. Laurai klubas asocijuojasi su ramybės vaizdiniu: „šiltas vasaros vakaras prie jūros, kai nereikia nieko, tik BŪTI“. Aušra mato lėtą, šviesų susitikimą „po šimtamečiu ąžuolu“, o Giedrė sukuria namų ir sugrįžimo jausmą: „tarsi kelionė į save. Ir žinau: čia manęs laukia.“

Rimos metafora – tarsi klubo poveikio aprašymas vienu kvėpavimu: „ateinu pilna kaip tas lietaus pritvinkęs debesėlis, o išeinu daug lengvesnė ir daug šviesesnė.“

Tai labai tiksliai atspindi, ką biblioterapija dažnai ir daro: ne „pataiso“ žmogų, o padeda jam išsikalbėti, nusimesti perteklių ir pasijusti lengvesniam.

Ką pasakytų tam, kuris bijo?

Prieš trejus metus ne viena dabar jau nuolatinė klubo lankytoja nedrąsiai atėjo į naujai suburtą nepažįstamų žmonių grupę. Ką daryti tiems, kurie bijo ateiti? – klausiu savo bendraminčių. Dalyvės kviečia paprastai: ateik ir pabandyk. Sandra sako: „Jei patinka skaityti ir bendrauti, tai pirmyn. Visada reikia pabandyti, jei yra noro“. Giedrė primena: „Kartais iki didelio pokyčio tereikia mažo žingsnio“, ir jei „širdis sako „noriu“, o protas šnabžda „bijau“ –„klausyk širdies“. Laura tą patį pasako labai tiesiai ir drąsiai: „ATEIK. JEI SUNKU – PALENGVĖS, JEI LENGVA – BUS DAR GERIAU“. O Ieva kviečia subtiliai „tiesiog verta ateiti ir pasimatuoti… niekada negali žinoti, kaip jausiesi, kol neišbandei“.

Vietos, kur galima BŪTI, vertė

Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų klubas – tai ne tik pažintis su įvairiais literatūros kūriniais. Tai bendrystė, gimstanti iš knygos, bet ją perauganti į pasitikėjimą, į drąsą, į švelnų atvirumą. Kaip sako Giedrė, tai vieta, kur „knygos atveria vartus pokalbiui, savęs ir kito pažinimui“, tam, kad Rimos žodžiais tariant, išeitume daug lengvesni ir šviesesni.

ŠKAC skaitytojų klubas –atradimų erdvė

REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vadovė

Nuo 2025-ųjų spalio bibliotekoje veikia „ŠKAC skaitytojų klubas“, suburiantis Jonavos onkologinių ligonių asociacijos ŠKAC narius jaukiems skaitymo ir pokalbių susitikimams. Šiuo metu klubas vienija 13 knygų ir skaitymo mėgėjų.

Susitikimai vyksta kartą per mėnesį, pasirenkant skaityti vieną knygą ir vėliau kartu ją aptariant. Perskaitytų knygų lentynėlėje – biblioterapinės knygos, kurios augina, teikia vilties, įkvėpimo, padeda pagerinti emocinę sveikatą ir atrasti gyvenimo prasmę. Tai ypač aktualu ne-

rimo ir netikrumo dėl ateities akivaizdoje. Pokalbiai klube neapsiriboja vien perskaitytais puslapiais. Tai pokalbiai apie jausmus, prisiminimus, asmenines patirtis, atradimus ir tas ypatingas akimirkas, kai suprantame: kažkas pasaulyje jau jautė taip, kaip jaučiame mes dabar.

Šie susitikimai – tarsi trumpi pabėgimai iš įprastos kasdienės rutinos į save. Pagal skaitomas knygas ruošiamos vizualizacijos, pritaikytos skirtingoms susitikimų temoms, sukuria ypatingą nuotaiką, saugią erdvę, kurioje skaitymas tampa būdu atsiverti: padeda paliesti užslopintus jausmus, sumažinti kūno įtampą ir įnešti daugiau vidinės ramybės. Dalijimasis patirtimis yra neįkainojama klubo veiklos dalis. Nuoširdžius pokalbius susitikimuose lydi įsiklausymas ir stiprus bendrystės jausmas, primenantis, kad skaitymas gali suartinti ne mažiau nei bendros gyvenimo patirtys.

Šis klubas – ne tik skaitymo, bet ir atradimų erdvė: kas grįžo prie skaitymo, kas prisiminė ankstesnius savo pomėgius, kas išdrįso išbandyti tai, kam anksčiau pritrūko laiko ar pasitikėjimo, kas atrado bendrystės džiaugsmą ir naujus pokalbius, o svarbiausia – leido sau vėl smalsiai tyrinėti save ir pasaulį.

„Skaitytojų klubas man – daugiau nei knygos… Tai mano tyliai išsvajota svajonė, kuri tapo tikrove – vieta, kur galiu sustoti, pabūti su savo mintimis ir tuo pačiu būti tarp žmonių, kurie jaučia taip pat. Čia skaitymas įgauna kitą prasmę: tampa ne tik asmenine patirtimi, bet ir bendru išgyvenimu. Man labai svarbu dalintis mintimis ir girdėti, kaip tą pačią knygą mato kiti – tai praplečia požiūrį, leidžia giliau suprasti tiek knygą, tiek save. Net jei kartais nespėju perskaityti knygos, iš susitikimų vis tiek išeinu praturtėjusi, su naujomis mintimis ir įžvalgomis. Šie susitikimai man reiškia bendrystę, augimą ir įkvėpimą. Kiekviena knyga atneša naujų patirčių, o kiekvienas pokalbis

paliečia širdį. Skaitymas keičia mūsų gyvenimą… ir tyliai keičia mus pačius“, – sako Jūratė Po vilavičienė, Jonavos onkologinių ligonių asociacijos ŠKAC vadovė, dėkojanti Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešajai bibliotekai už suteikiamas erdves klubo susitikimams, bibliotekos darbuotojai Reginai Lukoševičienei – už nuosekliai puoselėjamą klubo veiklą, už šiltą ir prasmingą susitikimų moderavimą.

„Labiausiai man patiko knyga „Mūsų sielos naktyje“. Knygų aptarimai padeda pažvelgti kitų akimis...“, – įspūdžiais dalijasi klubo narė Alma Radzevičienė.

„Diskusijos su kitais skaitytojais leidžia pažvelgti į knygą iš įvairių perspektyvų. Tai padeda giliau suprasti kontekstą ir įsisąmoninti turinį. Neišskirčiau kurios nors vienos knygos, visos buvo įdomios ir naudingos“, – teigia skaitytojų klubo narė Jelena Karužė.

Nuotraukų autorė – Jonavos savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Martyna Brėdikienė

VARTAI, kurie atveria širdis

Inga KUUZEORG-PETRIKONIENĖ, katalikiško jaunimo centro „Vartai“ koordinatorė, Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos lietuvių kalbos ir dorinio ugdymo (tikybos) mokytoja

Viskas prasidėjo prieš daugiau nei trisdešimt metų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir ėmė burtis įvairios katalikiškos organizacijos. Tuo metu buvau pakviesta tapti Šv. Vincento Pauliečio moksleivių ateitininkų kuopos globėja. Po kurio laiko su bendraminčiais vis dažniau kalbėjome apie gyvenimo prasmės ir tikėjimo ieškantį jaunimą – norėjosi, kad jie būtų šalia bažnyčios, kad drąsiai peržengtų jos vartus ir pasiliktų. Nors didieji vartai dažniausiai būna užrakinti ir atsiveria tik sekmadieniais, visada yra mažieji varteliai. Tai tapo simboliu: kiekvienas gali rasti kelią.

Taip gimė katalikiškas jaunimo centras „Vartai“. Iš pradžių jaunimui tiesiog buvo gera būti prie bažnyčios. Tačiau kunigas Gintaras Blužas mums priminė Popiežiaus

Jono Pauliaus II mintį: jaunimas yra pasaulio druska, todėl turi būti ne prie bažnyčios, o bažnyčioje. Tai tapo lūžio tašku: pradėjome diskutuoti, gilintis ir supratome –būti „prie“ dar nereiškia būti iš tikrųjų. Kaip gali būti prie mokslų, bet negyventi juose, prie meilės, bet jos nepatirti. Taip gimė atsakingesnis požiūris į tai, ką darome. Jaunimui suteikėme atsakomybę. Per laiką buvo visko – ir išėjimų, ir naujų pradžių. Tačiau metams bėgant

narių daugėjo, ypač projektuose, stovyklose, savanorystėje. Mūsų pasirinkimas siekti kokybės davė vaisių.

Veiklos pagrindas – trys pagrindinės vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Ant jų statome savo santykius, jausmus ir visą veiklą. Labai svarbu pamatyti kitą žmogų ir pamatyti save. Šiandien dažnai bėgame nuo savo originalumo, bijome būti savimi, todėl tampame tarsi fotokopijos. Gimstame autentiški, bet augdami užsidedame kaukes, norėdami įtikti. Ir ateina momentas, kai klausiame: kas aš esu?

Kviečiame jaunimą nebijoti savęs: su visomis nuotaikomis, jausmais, mintimis. Nėra nepatogių ar netalentingų žmonių. Yra tik tie, kuriuos valdo baimės. Mes skatiname tikrumą ir drąsą būti savimi. Kai žmogus tai atranda, jis tampa atviresnis, empatiškesnis, labiau pasitikintis ir nebebijantis klysti.

Dirbdama su jaunimu dažnai matau, kaip stipriai jie bijo suklysti, būti nepakankami, būti nepastebėti. Esu mačiusi jaunuolių, kurie mokykloje balansavo ties iškritimo riba, o pas mus, įsitraukę į veiklas, savanorystę, atsiskleidė: atrado save ir tapo drąsūs, ieškantys, pasitikintys – tapo savimi tarp kitų.

Jaunuoliai po Sutvirtinimo sakramento

Savanoriai kartu su I. Kuuzeorg-Petrikoniene, Kauno arkivyskupijos augziliaru Sauliumi Bužausku ir Jonavos parapijos klebonu Virginijumi Birjotu

Akimirka iš Jonavos ugdymo įstaigų moksleivių savanorystės konferencijos

Vasaros stovykla. Viduryje – kunigas brolis OFM Rolandas

Taučius

Savanorės verda barščių sriubą ir vaišina žmones po šv. Mišių

Joana Lapinskaitė-Jankauskienė, Inga Kuuzerg-Petrikoninienė ir Vaida Tamelienė kepa mėsos paplotėlius mėsainiams

Jaunimo tikėjimas būna įvairus: paveldėtas iš tėvų ar senelių, atrastas ar dar tik bepradedantis augti. Mes niekada neverčiame, sakome: jei nejauti – neskubėk. Tikėjimas turi keisti žmogų. Jei meldiesi, bet nesikeiti, toks tikėjimas nėra gyvas. Tikrasis tikėjimas ateina palaipsniui – per patirtį, per išgyvenimą. Dažnai kviečiu jaunimą ateiti į bažnyčią tarsi pirmą kartą – stebėti, klausti, ieškoti prasmės. Tikėjimas, kaip ir pilietiškumas ar tautiškumas, atsiranda tik tada, kai jį „perleidi“ per save.

Mūsų veikla labai įvairi: kiekvieną sekmadienį šloviname Dievą šventosiose Mišiose; lydime jaunimą ruošiantis sutvirtinimo sakramentui per „Alfa“ kursą ir katekizaciją; organizuojame dienines bei savaitines stovyklas vaikams ir jaunimui; įgyvendiname įvairius projektus. Jau daugiau nei 30 metų organizuojame katalikiškas stovyklas, kuriose užaugo vaikai, dabar jau patys savo atžaloms

Įvairūs žaidimai, įdomios veiklos, kurios vienija ir kuria bendrystę

leidžiantys jose augti ir tobulėti. Taip pat rengiame įvairius susitikimus, studijuojame Šventąjį Raštą, keliaujame, bendraujame su kitų miestų jaunimu, einame į piligrimines keliones.

Turime ir labai jautrių patirčių. Prisimenu jaunuolį, kuris po stovyklos pokalbių apie vertybes vėliau kūrė santykius su pagarba bei atsakomybe ir šiandien jau turi gražią šeimą. Prisimenu ir merginos, kuri svarstė apie abortą, naktinį skambutį. Ilgas pokalbis padėjo jai apsispręsti gyvybės naudai. Tokie momentai parodo, kad mūsų darbas – tai sėkla, kuri sudygsta vėliau.

Didžiausias iššūkis jaunimo centro veiklai – nuolat besikeičiantys žmonės. „Užauginti“ savanoriai išvyksta, tenka vėl pradėti iš naujo, be to, jaučiama ir jaunosios kartos atsakomybės stoka – dažnai jaunimas įsipareigoja trumpam. Tačiau mus įkvepia buvę nariai, grįžtantys ir liudijantys, kad ši veikla buvo prasminga. Šiandien ruošiame 115 jaunuolių sutvirtinimo sakramentui, jiems padeda 25 savanoriai. Kai matau jų ieškojimą, suprantu – verta. Kartais, kai entuziazmas sumažėja, mes tiesiog su-

Stovyklų metu vyksta įvairūs užsiėmimai

sėdame ir valgome kartu. Atrodo paprasta, bet bendras stalas suartina. Pastebėjome, kad daug šeimų nebevalgo kartu, o tai labai svarbi bendrystės dalis. Didžiulį džiaugsmą teikia paprasti dalykai: kai mokinys prieina ir paprašo apkabinti. Jauni žmonės labai nori artumo. Jie nori būti matomi, priimti, mylimi.

Mano svajonė – kad jaunimas atrastų Dievą, užaugtų gerais žmonėmis, kurtų gražias šeimas. Kad bažnyčioje skambėtų jų giesmės, kad ji būtų gyva. Norisi ir paprastų buitinių dalykų: didesnių patalpų, geresnės įrangos, daugiau galimybių augti.

Ši vieta yra mano pašaukimas. Čia sutikau savo vyrą, čia užaugo mūsų vaikai, čia kūrėsi mūsų šeimos istorija. Kasdienė malda mane stiprina ir kviečia eiti toliau.

Gyvenime esu patyrusi momentų, kai buvau labai arti ribos. Tai priminė – jei esu čia, vadinasi, dar turiu ką nuveikti. Todėl kviečiu kiekvieną, kuris nedrįsta: ateik. Laukiame Tavęs kiekvieną sekmadienį. Ateik.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

JKC teatras, apie kurį kalbame per mažai

Neda STANKEVIČIŪTĖ, Jonavos kultūros centro komunikacijos specialistė

Kartais didžiausi dalykai gyvuoja visai šalia, tik mes apie juos per mažai kalbame. Taip nutiko ir man. Dar studijų laikais atlikdama praktiką Jonavos kultūros centre, pirmą kartą pravėriau teatro repeticijos duris. Tą vakarą supratau, kad Jonavoje vyksta kur kas daugiau, nei vien renginiai ar koncertai – čia tyliai kuriamas teatras. Gyvas, jautrus ir tikras.

Pabaigusi mokslus ir pradėjusi dirbti kultūros centre komunikacijos specialiste, vis dažniau grįždavau prie minties – kodėl apie JKC teatrą kalbama taip mažai? Juk tai ne tik mėgėjų trupė, tai bendruomenė, kurioje susitinka skirtingos kartos, patirtys ir požiūriai. Čia gimsta spektakliai, auga žmonės, o kartais susiformuoja ir visai nauji gyvenimo keliai.

Jonavos kultūros centro teatras turi gilias šaknis. Jo ištakos siekia 1985-uosius, kai iš dramos būrelio jis išaugo į mėgėjų teatrą, o 1994-aisiais tapo savivaldybės teatru. Per dešimtmečius čia dirbo ne vienas ryškus kūrėjas, statyti aukštos meninės vertės spektakliai, teatras dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose ir garsino Jonavos vardą užsienyje. 2017 metais teatrą integravus į kultūros centrą, jo veikla įgavo naują formą.

Šiandien teatrui vadovauja režisierius Gediminas Gutauskas, subūręs trupę, kurioje telkiasi įvairaus amžiaus žmonės – nuo jaunimo iki ilgamečių teatro entuziastų. Tai teatras, kuriame susitinka mėgėjiškumas ir profesionalus požiūris į kūrybą. Apie tai, kaip gimsta spektakliai, su kokiais iššūkiais susiduriama ir kuo gyvena šiandieninis Jonavos kultūros centro teatras, kalbėjausi su jo vadovu Gediminu.

Kaip gimė idėja įkurti teatro grupę? Kiek laiko JKC teatras jau gyvuoja?

Anksčiau Jonava turėjo savivaldybės teatrą kaip atskirą įstaigą. Jis veikė kultūros centre, bet po reformos buvo uždarytas, tad reikėjo kažkaip išlaikyti teatro veiklą pačiame kultūros centre. Tuometinis direktorius pakvietė mane dirbti ir kurti teatrą iš naujo. Taip atsirado Jonavos kultūros centro teatras, nors pats teatras Jonavoje egzistuoja gerokai ilgiau: kiek žinau, nuo Nepriklausomybės pradžios, o gal net ir anksčiau. Tai nėra naujas reiškinys, tai tęstinumas, kuris, manau, buvo, yra ir bus.

Koks buvo pirmasis jūsų spektaklio pastatymas ir kokius jausmus jis paliko?

Pirmasis mano spektaklis Jonavoje buvo pastatytas pagal Martine Belemore pjesę „Laisvė“. Tai buvo sunkus darbas, į kurį įdėta labai daug širdies. Įdomu tai, kad spektaklis gyvuoja iki šiol. Nors buvo pertraukų, keitėsi kai kurie aktoriai, bet jis vis dar rodomas, po beveik aštuonerių metų vis dar turi savo vietą repertuare.

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad teatras gali sunykti? Kas padėjo išlikti?

Tokių minčių kartais atsiranda – ypač sunkesnėmis dienomis ar periodais, kai stringa procesai: aktoriai serga, sunku suderinti repeticijas. Tada ne tiek atrodo, kad teatras sunyks, kiek kad prarandamas tempas. Bet tie etapai praeina. Visada kažkaip susitvarkome ir judame toliau.

Kaip keitėsi teatras per metus – ar turite senbuvių?

Atėjęs dirbti į Jonavą jau turėjau šiokių tokių ryšių su buvusiu savivaldybės teatru, keletą žmonių pažinojau ir pakviečiau prisijungti prie pirmojo spektaklio. Vėliau trupė formavosi palaipsniui – po vieną, po kitą žmogų. Dabar turime ir naujų veidų, ir tikrų teatro senbuvių. Pavyzdžiui, Vytautas – jam 73-eji, o teatre jis vaidina ilgiau, nei aš gyvenu. Tokie žmonės duoda labai daug: ir patirties, ir svorio visai trupei.

Kas dažniausiai ateina į teatrą?

Jonavoje yra įvairių teatrinių pasiūlymų: nuo pramoginių iki rimtesnių, meninių spektaklių. Taip pat kasmet organizuojame festivalį DEK, kuriame stengiamės parodyti tuo metu įdomiausius darbus Lietuvoje. Kartais būna

net taip, kad pasikviečiame spektaklį, o po kelių mėnesių jis jau nominuojamas „Auksiniams scenos kryžiams“. Tai rodo, kad publikai galime pasiūlyti kokybišką turinį. Publika taip pat skirtinga – vieni renkasi lengvesnį žanrą, kiti ieško gilesnių, sudėtingesnių temų. Į mūsų, mėgėjų teatro, spektaklius dažnai ateina artimieji, bet yra ir žmonių, kurie domisi teatru plačiau. Žinoma, kartais tenka pakviesti žiūrovus ir aktyviau – dalinti kvietimus, nes visada norisi pilnesnės salės. Bet svarbiausia, kad teatras nėra pamirštas.

Ar teatras pakeitė dalyvių gyvenimus?

Esu girdėjęs iš trupės narių, kad teatras pakeitė jų santykį su gyvenimu, padėjo pamatyti jį kitaip. Tai natūralu, nes teatras yra darbas su savimi. Būta ir konkrečių istorijų, pvz., buvusi trupės narė Vanesa atėjo dar būdama moksleivė, o vėliau pasirinko aktorystės kelią. Studijavo Anglijoje, grįžo į Lietuvą ir dabar dalyvauja įvairiuose projektuose. Tai rodo, kad kartais teatras tampa ne tik hobiu, bet ir kryptimi.

Ar esate tapę „antrąja šeima“?

Amžiaus skirtumai trupėje dideli: nuo ką tik mokyklą baigusių iki vyresnių žmonių. Neleidžiame nuolat laiko kartu už repeticijų ribų, bet galime save vadinti teatro šeima – mes susitinkame dirbti. Repeticijų laikas yra ribotas, todėl stengiamės jį maksimaliai skirti teatrui, o ne pašaliniams pokalbiams. Būtent bendras darbas, spektaklio kūrimas mus ir jungia.

Kaip renkatės spektaklius?

Atrodytų, kad pasirinkimas yra visiškai kūrybinis, bet iš tikrųjų labai daug lemia praktiniai dalykai: kiek trupėje žmonių, kiek vyrų, kiek moterų, kokio amžiaus, kas kokius

vaidmenis gali atlikti. Rasti pjesę, kuri tiktų tiek kūrybiškai, tiek „ūkiškai“, nėra paprasta. Ir dar svarbu, kad tema būtų įdomi visiems – kad ją norėtųsi nagrinėti.

Koks pastatymas buvo didžiausias iššūkis?

Galima būtų sakyti, kad pirmasis, bet iš tikrųjų kuo toliau, tuo iššūkiai tik didėja. Kiekvieno naujo darbo pradžioje ateina momentas, kai atrodo, kad gal per daug apsiėmėm, gal per sudėtinga, gal nepavyks. Bet turime savo darbo sistemą, etapus, kuriais remiamės. Pasitikime procesu, ir tai leidžia nueiti iki rezultato.

Kaip atrodo repeticijų procesas – daugiau disciplinos ar improvizacijos?

Repeticijų procesas susideda iš kelių etapų. Pirmasis – pjesės skaitymas. Jis, ko gero, pats nuobodžiausias, bet labai svarbus. Skaitome vaidmenimis, analizuojame tekstą, bandome jį „prisijaukinti“. Šis etapas paprastai trunka apie du mėnesius, kartais ir ilgiau, ypač jei dar neturime pilnos trupės ir tenka ieškoti žmonių konkretiems vaidmenims.

Antrasis etapas – tekstų mokymasis ir pirmieji bandymai „ant kojų“. Pradedame judėti, ieškoti mizanscenų, aiškintis santykius tarp veikėjų, galvoti apie scenografiją. Trečiasis, lemiamas etapas prasideda tada, kai visi jau moka tekstus. Tada pradedame visavertes repeticijas: dėliojame spektaklį, ruošiame dekoracijas, deriname kostiumus. Nuo to momento maždaug per mėnesį susistyguojame ir skelbiame premjerą. Improvizacijos procese tikrai yra, bet jos ribos priklauso nuo aktorių. Dažnai jie klausia, ieško, o režisierius arba nukreipia, arba provokuoja. Iš esmės tai yra bendras tiesos scenoje ieškojimas.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate?

Didžiausias iššūkis – laikas. Reikia suprasti, kad mėgėjų teatras žmonėms yra hobis. Jie ateina po darbų, po savo gyvenimo reikalų, už tai negauna atlygio. Repetuojame kelis kartus per savaitę po kelias valandas, ir per tą laiką turime pasiekti rezultatą, dėl to kokybė tiesiogiai priklauso nuo įdėto laiko. Ir čia, iš esmės, skirtumas tarp mėgėjų ir profesionalų nėra toks drastiškas, kaip gali atrodyti – viską lemia darbo apimtis. Technine prasme situacija gera: kultūros centre turime pakankamai galimybių įgyvendinti kūrybinius sprendimus, finansai pastaruoju metu irgi nėra kritinė problema, bet vis tiek visada galvojame, kaip spektaklį būtų galima išvežti kitur. Tai tampa savotišku apribojimu, bet kartu ir kūrybine užduotimi – kaip idėją ne tik sukurti, bet ir „supakuoti“ taip, kad ji galėtų keliauti.

Ar sudėtinga pritraukti jaunimą?

Taip, nėra lengva. Tie, kurie jau turi aiškesnius tikslus, dažniausiai ateina motyvuoti – jie žino, ko nori. Su tokiais dirbti paprasčiau. Aš visada stengiuosi suprasti, ko žmogus tikisi, ir duoti jam ne tik vaidmenį, bet ir asmeninį augimą – per sceną, per darbą su savimi, per baimių įveikimą. Bet yra ir kita dalis – ypač tarp jaunesnių – kur jaučiasi individualizmas, nenoras įsipareigoti, kartais ir paviršutiniškas požiūris. Tai, tikėtina, yra natūrali amžiaus fazė, bet su tuo dirbti sudėtingiau.

Kaip pavyksta suderinti kasdienius darbus ir repeticijas?

Repeticijos vyksta vakarais, todėl viskas remiasi į balansą su šeima. Kadangi ir žmonos veikla yra vakarinė, tenka labai aiškiai dalintis laiką. Yra vaikai, yra kasdieniai dalykai, ligos, netikėtumai – viskas vyksta lygiagrečiai. Bet

Prieš spektaklį – paskutiniai režisieriaus pastebėjimai

Nuotraukos autorius – Audrius Reipa

Kantrybės reikalaujantis darbas – tekstų mokymasis

Nuotraukos autorė – Kristina Adukaitė

teatras yra vienas iš prioritetų, nesibaigiantis su repeticija. Procesas vyksta nuolat – galvoje, pokalbiuose su trupe, žinutėse. Kartais tai pereina ir į bemieges naktis, kai galvoje dėliojasi scenos, sprendimai, pokalbiai. Tai nėra darbas „nuo–iki“ – tai nuolatinis mąstymas.

Kokia akimirka scenoje labiausiai įsiminė?

Sunku išskirti vieną. Scena yra savotiška atskira realybė, ir kiekvienas spektaklis atneša kažką netikėto. Tie momentai keičia vienas kitą, todėl kažkokio išskirtinio net neturiu.

Kaip jaučiatės nusileidus uždangai ir nutilus aplodismentams?

Po spektaklio būna įvairių jausmų – viskas priklauso nuo to, kaip jis pavyko. Kartais lieka džiaugsmas, kartais atsiranda nusivylimo. Tačiau iškart po pasirodymo stengiuosi akcentuoti tai, kas buvo gerai, ir nekalbėti apie klaidas. Aktoriams tai yra šventė: jie išeina į sceną, jaudinasi, atiduoda daug savęs, įdeda daug darbo. Laikas kritikai ateina vėliau, po kelių dienų ar savaitės, kai susirenkame į repeticiją. Tada galima ramiai išanalizuoti, kas nepavyko ir ką reikia taisyti. Bet kokiu atveju visada lieka didelis dėkingumas ir pagarba žmonėms, kurie tai daro. Nes viskas vyksta iš noro – kad gyvenimas būtų įdomesnis, prasmingesnis. Ir tai yra svarbiausia.

Kokią svajonę dar norėtumėte įgyvendinti?

Jau esame dalyvavę ne viename festivalyje ir vis daugiau sulaukiame kvietimų. Kartais net tenka jų atsisakyti, nes paprasčiausiai nepavyksta suderinti su trupės narių gyvenimais – darbais, atostogomis, kitais įsipareigojimais. Vis dėlto viena iš svajonių – išvykti į užsienį, į toli-

mesnes šalis. Šį klausimą po truputį judiname, tad tikėtina, kad vieną dieną tai įvyks.

Ką pasakytumėte tiems, kurie svarsto prisijungti prie teatro trupės?

Mes visada laukiame naujų žmonių. Pas mus lengva ateiti ir lygiai taip pat lengva išeiti, jei pajauti, kad tai ne tau. Vis dėlto prieš ateinant verta sąžiningai įsivertinti savo laiką. Teatras yra kolektyvinis darbas, ir jeigu žmogus negali dalyvauti repeticijose, nukenčia visa trupė – kartais tiesiog neįmanoma dirbti. Todėl atsakomybė čia svarbi. Ir dar – labai laukiame vyrų. Turime nemažai vyriškų vaidmenų, todėl jei svarstote – tikrai kviečiame prisijungti.

Po pokalbio su Gediminu dar kartą įsitikinau, kad teatras nėra tik scena, dekoracijos ar tekstai. Tai procesas, kuris vyksta žmonėse. Ir būtent tai labiausiai jaučiasi Jonavos kultūros centro teatre. Čia viskas paremta ne pareiga, o pasirinkimu, žmonės ateina po darbų, pavargę, bet su noru kurti. Ir tas noras tampa stipriausia varomąja jėga.

Galbūt šis teatras neturi didelių reklaminių kampanijų ar nuolat pilnų salių, bet jis turi tai, ko neįmanoma sukurti dirbtinai – tikrumą. Čia gimsta istorijos, kurios keičia ne tik žiūrovą, bet ir patį kūrėją. Čia atsiranda drąsa kalbėti, ieškoti, klysti ir vėl bandyti.

Ir, tiesą sakant, didžiausia problema nėra tai, kad teatras kažko neturi. Problema – kad apie jį per mažai kalbame. Todėl šis pokalbis – ne tik apie teatrą. Tai kvietimas jį atrasti iš naujo. Ateiti, pamatyti, o gal net prisijungti. Nes, kaip paaiškėjo, teatras Jonavoje ne tik egzistuoja – jis gyvena. Ir laukia!

Moksleivių ir menininkų akistata su vaikystės miesto

istorijomis

Projektas „Jaunimo forumas: ką man

duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti?

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“

Ieva KUODELYTĖ-SAUDARGIENĖ, renginių organizatorė, projekto dalyvė

2025-ieji jonaviečiams ir Jonavai buvo ypatingi – miestas įvairiausiomis formomis minėjo, šventė ir įprasmino 275-erių metų sukaktį. 275 metus kažkas vaikšto ir gyvena tose pačiose vietose, kelia akis į tą patį dangų, čia svajoja, myli, juokiasi, verkia, kenčia, gimsta ir miršta. Jau tiek daug metų čia kažkam yra namai! O šiandien – mūsų namai, kuriuos paveldėjome iš praeities ir perduosime ateities kartoms. Kokie jie yra šiandien ir kokie bus rytoj, priklauso tik nuo mūsų.

Laikas negailestingas miestui: jį keičia, perkuria, griauna, vėl atstato, pakeičia neatpažįstamai. Sugrįžęs po daugelio metų gali neberasti savo gatvės, nebejusti buvusios dvasios, sunkiai benumanyti, kur kadais stovėjo tavo namai. Tačiau tas pats laikas turi stebuklingą galią sujungti praeitį ir ateitį. Jis, leisdamas griūti pastatams, dar labiau sustiprina neapčiuopiamas vertybes ir net iš po griuvėsių geba prikelti tuos pačius troškimus – jaustis saugiam ir žinoti, kad kažkur visada laukia namai.

Tokių apmąstymų inspiruotas ir kadaise Jonavos

gatvėmis laksčiusio žymaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėptas gimė projektas „Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“, kuriame Jonavos krašto muziejus jaunuolius pakvietė megzti ryšį su savo miestu, jo istorija, čia gyvenusiais žmonėmis ir jų palikimu.

Pasiekti, pakviesti ir įtraukti jauną žmogų – ne pati lengviausia užduotis, tad organizatoriai ėmėsi ne tik tradicinių, bet ir novatoriškų būdų, skirtų kalbėtis, pasakoti ir, svarbiausia, išgirsti jaunimą. Per daugiau nei pusmetį surengtos penkerios kūrybinės dirbtuvės-diskusijos; organizuoti susitikimai su iš Jonavos krašto kilusiais arba čia gyvenusiais kūrėjais; kartu su projekto dalyviais parengta garsinė patirtis – Jonavos miesto audiogidas, apie gatvėse išsislapsčiusias istorijas prabylantis vietinių kūrėjų balsais; savo kelionę pradėjo ir kilnojama lauko paroda „Jonava yra namai“; parengtas straipsnių ciklas apie projekto metu vykusias diskusijas, susitikimus, patirtis ir atradimus.

Jonavoje augę menininkai: „Tokie projektai yra tiltas tarp suaugusio ir jauno žmogaus“

Pavasarį pradėto projekto metu vyko turiningi jaunimo susitikimai su jonaviečiais menininkais – aktorėmis Evelina Brėdikyte, Juste Liaugaude, rašytoju Ramūnu Čičeliu, grafikos dizainere Migle Ceinoryte-Mitašiūne, aktoriumi Raimondu Kleziu. Menininkai susipažino su jaunimu, stengėsi juos įkvėpti ateičiai, pasakojo apie Jonavoje prasidėjusį kelią svajonių ir kūrybos link.

„Kurti gali įkvėpti ir Neris, ir saulėlydžiai laukuose už Rimkų kaimo ar rūkstančių kaminų vaizdas nuo Taurostos tilto“, – sako Miglė Ceinorytė-Mitašiūnė, kuri įsitikinusi, kad Jonava buvo puiki erdvė augti: merginos vaikystė čia buvo ypač aktyvi, su gausiu kūrybinių veiklų pasirinkimu, kuris formavo ir pomėgius, ir prioritetus. „Po mokyklos, kurioje buvau aktyviai įsitraukusi į įvairias veiklas, laukdavo choreografijos užsiėmimai meno mokykloje, o likusį laisvą laiką užimdavo draugai. Tad nuo mažens planuodavau, kad viską spėčiau, teko anksti išmokti susidėlioti prioritetus, veikti tikslingai. Labai natūraliai atėjo mintis, kad savo ateitį norėčiau sieti su kūryba“, – pasakoja grafikos dizainerė.

„Turiu radikalią nuostatą, kad gimtinė yra gerokai stipresnis veiksnys nei tėvynė, – mintimis dalijasi rašytojas, literatūrologas, VDU dėstytojas Ramūnas Čičelis, savo namais pasirinkęs Jonavą. – Fizinis ryšys su žeme, kuria tu vaikštai, su vandeniu, su oru – tai didelė atrama, kūrybinė atrama, kuri suteikia tam tikrą užuovėją. Tai stiprybės šaltinis.“

Menininkai savo istorijomis ne tik įkvėpė jaunimą, bet ir prisidėjo prie išliekamųjų projekto rezultatų – prie kilnojamosios parodos „Jonava yra namai“ bei garsinės patirties sukūrimo. Miglė Ceinorytė kūrė parodos dizai-

ną, Ramūnas Čičelis padėjo atrinkti tekstus, aktoriai Evelina Brėdikytė, Raimondas Klezys bei Jonavos kultūros centro teatro vadovas Gediminas Gutauskas ir aktorius Artūras Mozūraitis įgarsino Jonavos gyventojų Žanos

Ranaitės-Čarnienės, Miriam Zakari, Jicako Buršteino, Nadeždos Kriučkovaitės, Grigorijaus Kanovičiaus mintis bei vieno iš Jonavos miesto kūrėjų, Juozapo Kazimiero Kosakovskio atsiminimus, kurie lydi visus, ateinančius patirti garsinės kelionės miesto gatvėmis.

Tiek projekto organizatoriai, tiek menininkai įsitikinę, kad bendravimas, diskusija, bendrakūra ir tiesiog buvimas kartu jaunam ieškančiam žmogui yra labai svarbus. „Dažniausiai mes per daug nesureikšminam įvykių ir galbūt įvardinam tai kaip eilinį projektą, pamoką, susitikimą. Tačiau tokie susitikimai, ypač jaunam žmogui, gali būti lemtingi. Jie gali nulemti jų pasirinkimus gyvenime, kurie veda prie sukūrimo, o ne destrukcijos. Tai yra labai svarbu. Mes turime duoti kuo daugiau tokių galimybių jaunam žmogui, – sako aktorius R. Klezys. – Manau, tokie projektai yra tiltas tarp suaugusio žmogaus ir jauno žmogaus. Tarp nežinomybės ir sužinojimo. Tai ypač vertingi dalykai.“

Jonava paauglio akimis: kaip matė Kanovičius ir kaip regi moksleiviai?

Projekto kulminacija tapo diskusijos su moksleiviais, kurių metu išryškėjo šių dienų jauno jonaviečio nuostatos, vertybės ir jų sąryšis su kolektyvinėje atmintyje užkoduota miesto istorija. Ieškoti šių ryšių padėjo Jonavoje vaikystę praleidusio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus asmeninė istorija.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius Jonavą paliko būdamas vos dvylikos. Nors šiame mieste prabėgo tik jo

vaikystė, Jonavos vaizdai, skoniai, kvapai įstrigo atmintin visam gyvenimui. Į diskusijas susirinkę moksleiviai skaitė G. Kanovičiaus knygų (romanų, apysakų ir atsiminimų) ištraukas apie mokyklą, sinagogą, miesto parką, upę, turgų, Jonavoje juntamus skonius ir drąsiai lygino šiuos atsiminimus su savo patyrimais, nuomone, įžvalgomis.

Tekstų analizė ir aptarimas atskleidė, kad savo pozicijas mieste per beveik šimtmetį labiausiai pakeitė mokykla, miesto parkas ir sinagoga. Mokiniai stebėjosi, kad šiandien jauki, patogi, komfortiška, visada švari ir tvarkinga mokykla G. Kanovičiaus atmintyje nė iš tolo neprimena šio įvaizdžio. Rašytojo vaikystės mokykla įkurta „neišvaizdžiame vieno aukšto name“ su apmusijusiais langais ir nulaupytomis sienomis, jos pakraščiuose tankiai auga varnalėšos, o po jas zuja, kaip rašytojas sako, „benamės pelės“. Toks aprašymas sukėlė daug juoko. Nuostabą moksleiviams sukėlė ir romane aprašytas senasis Jonavos miesto parkas, kuris, anot rašytojo, buvo „apleista, apžėlusi dykynė“, joje „augo menki klevai aplaužytomis šakomis”, o prieglobstį ant paskubomis sukaltų suolelių dažniau rasdavo žvirbliai, nei vietiniai gyventojai. Moksleiviai konstatavo, kad dabartiniai parkai

stipriai pasikeitė ir tikrai nustebintų G. Kanovičių, nes šiandien tai itin mėgstamos vietos leisti laiką, susitikti su draugais. Kalbėdami apie miesto parką moksleiviai dažniausiai kaip pavyzdį pateikdavo Ramybės skverą. Tai – jų mylimiausia žalioji erdvė, kurios lokacija, sprendžiant iš likusių šaltinių, kiek sutampa su G. Kanovičiaus aprašyto miesto parko vieta.

Mažiausiai jaunimui žinoma vieta buvo G. Kanovičiaus romane aprašyta sinagoga – kai kurie moksleiviai net nenutuokė, kad toks pastatas Jonavoje egzistuoja. Nors sinagogos pastatas dabartiniam jaunimui pasirodė visiškai nebeaktualus, anuometinę sinagogos vertę moksleiviai prilygino dabartinei bažnyčios įtakai. Jie dalijosi mintimis, kad bažnyčia dabar taip pat lankoma jaunimo, joje aktyviai ruošiamasi priimti sakramentus, tačiau abejojo, ar dabar maldos namai dar turi tokią didžiulę reikšmę, kaip kadais sinagogos Jonavoje, kurias lankė kiekvienas save gerbiantis žydas.

Neatpažįstamai pakito jonavietiški pojūčiai: skoniai ir kvapai, kurie asocijuojasi su miestu. Macai, džiovintos slyvos, datulės, beigeliai su aguonomis – tarpukario Jonavos vaiko skanėstai. Pica, guminukai, kebabai, bulvių traškučiai – tai, kas džiugina paauglius dabar. Po susitikimo Jonavos jaunuoliai pažino ir naują skonį: buvo pakviesti ragauti senovinio skanėsto – beigelio su naminiu vaisių džemu, įsivaizduodami, kad taip kadaise galėjo užkandžiauti ir pats rašytojas.

Pažintis su G. Kanovičiaus tekstais atskleidė ne tik skirtumų, bet ir panašumų, surišančių mažojo Grigorijaus praeities miestą su dabartiniams moksleiviams artima Jonava. Pavyzdžiui, upė Neris. Rašytojas savo kūriniuose dažnai atsimena Viliją, jos pakrantes, kuriose klaidžiodavo kartu su senele, vis viliodamasis vilnijančiais vandenimis. Moksleiviai upę taip pat dažnai minėjo kaip Jonavą

reprezentuojantį objektą, kalbėjo apie stiprias asociacijas su miestu, tačiau patikino, kad upė vis dėlto atrodo susijusi su pavojumi. Nors ir nejauki, šiek tiek svetima Neris, tačiau Jonavos vaizdinys be jos jaunimo galvoje sunkiai įsivaizduojamas, kaip ir Grigorijaus atsiminimuose.

Neįsivaizduojama Jonava ir be prekybos vietų. Apie ūžiantį, gaudžiantį turgų rašęs G. Kanovičius, pasakojo, kad ten savaitgaliais susirenka, rodos, visas miestas. Gatvėje – didžiausias triukšmas ir šurmulys, nes turgaus dieną jį aplankyti turi visi, net jeigu pirkinių ir nereikia.

Jonavos moksleiviai tokio turgaus nebeatpažįsta, tačiau apsipirkimo vietos, anot jų, išliko ne mažiau svarbios.

Moksleiviai įsitikinę, kad žmonės dabar mažiau zuja turguje, bet mieliau renkasi prekybos centrus, kurių dabartinėje Jonavoje netrūksta, kaip kadais turgaus prekeivių.

Po kūrybiškų diskusijų apie Kanovičiaus Jonavą moksleiviai svarstė: jų kuriamuose prisiminimuose greičiausiai išliks dalis jau prieš gerą šimtmetį aprašytų objektų, tik bėgant metams kinta ir kis jų funkcijos ir santykis su žmonėmis. Visgi egzistuoja nematomos gijos – bendros patirtys, pojūčiai, poreikiai, sujungiantys visus, kuriems Jonavos gatvės, parkai, pastatai tapo vaikystės namais.

Naujas Jonavos žemėlapis: pradingusi sinagoga, „pabiręs“ turgus ir šimtmečius jungianti Vilija

Paklaidžiojus po senąją Jonavą ir paieškojus iki šių dienų nusitęsusių panašumų, moksleiviai kūrė asmeninį Jonavos žemėlapį – tokį, kokį jie kasdien nešiojasi savo mintyse. Į užduotį pavyko pažvelgti kūrybiškai ir į organizatorių rankas pateko unikali medžiaga, fiksuojanti dabartinio Jonavos jaunimo kasdienybės akcentus ir laisvalaikio prioritetus.

Paauglių žemėlapiuose išdygo miesto prekybos centrai, mažos charakteringos maisto prekių parduotuvėlės, atsirado bent po vieną greito maisto užkandinę, kepyklėlę arba degalinę, kuri moksleiviams asocijuojasi tikrai ne su degalais, o su kuru jų energijai – kava, užkandžiais. Kalbantis su jaunimu apie tai, ką jiems reiškia šios vietos, paaiškėjo, kad jos labai aiškiai atlieka anksčiau buvusio tokio svarbaus turgaus funkcijas: čia visada galima gauti maisto, užkandžių, šviežių produktų, todėl jaunimas be šių prekybos vietų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tai privertė susimąstyti, ar senasis turgus šiomis dienomis prarado svarbą, ar jis tiesiog pakeitė savo formą, tarsi „pavirto“ parduotuvėlėmis, užkandinėmis, degalinėmis, sukeliančiomis tą patį norą – susitikti, pasikalbėti ir bendrai apsipirkti kaip visada svarbiam valgymo ritualui.

Centrines pozicijas moksleivių žemėlapiuose užėmė mokyklos. Kaip Grigorijaus Kanovičiaus atmintyje liko ryški mokykla, taip ir šiandien jaunimas labai aiškiai prioretizuoja ugdymo įstaigas, kuriose praleidžia svarbiausią savo dienos dalį, socializuojasi ir išgyvena kasdienybės nuotykius. Kita vieta susitikti su bendraminčiais – sporto erdvės. Ne viena grupė savo žemėlapiuose pažymėjo sporto areną ar futbolo stadioną, naująjį Jonavos baseiną, atskleisdamos stiprų sporto kasdienybėje prioritetą. Žvelgiant į Jonavos žemėlapius tapo akivaizdu, kad naujasis miesto simbolis yra Joninių slėnis. Tai – ir susitikimų vieta, ir, anot jaunimo, Jonavą labiausiai reprezentuojanti erdvė, prie kurios žemėlapiuose pavinguriuoti ir tvenkiniai. Ne mažiau svarbūs vaikams atrodo parkai, kur nuolat verda gyvenimas: bendravimas ir draugystės, kaip mėgstamiausios erdvės dažniausiai minėtas Ramybės skveras ir naujasis Rimkų parkas.

Iš jaunimo žemėlapių tarsi išgaravo kadaise taip svarbi sinagoga, nedaug kur vietos rado ir katalikų maldos

namai – bažnyčia. Tik pavieniams moksleiviams pasirodė svarbu žemėlapyje pažymėti Jonavos rajono savivaldybę, biblioteką, kultūros centrą, meno mokyklą – matyt, kol kas jaunimo gyvenimas sukasi ne aplink šias įstaigas.

Tiesa, kažkas nupiešė geležinkelį. Bet negalėjo paaiškinti kodėl: ar tai susiję su laisvalaikiu, ar su Jonavos įvaizdžiu, kurį geležinkelis formuoja jau daugiau nei pusantro šimto metų.

Nudžiugino tai, kad moksleivių žemėlapiuose „išdygo“

Urtės namai, Beno namai, Jorio namai, kai kur – ir auklėtojos namai. Vaikai pažymėjo, jog Jonava ne tik mokslai, sportas, draugai, bet ir visa ko pradžia – Namai.

Moksleivių sukurti žemėlapiai tarsi įprasmino vieną pagrindinių projekto konceptų: svarbiausia, kad Jonava buvo ir yra namai. Tie bendri namai Grigorijaus Kanovičiaus ir dabartinio jaunojo jonaviečio akyse skiriasi, bet vis dėlto yra kažkas, kas išlieka ir sujungia šimtmečius. Tai ne visas Jonavos miesto veidas, bet simbolinės detalės –ūžiančios prekybos vietos, jaukus namų pojūtis ar, kaip Grigorijus Kanovičius rašė, „nenumaldomai į Amžinybę tekanti Vilija“, kurią moksleivis žvilgsniu lydėjo prieš šimtmetį, lydi šiandien ir lydės visą amžinybę...

G. Narbutaitė-Kontrimė: „Norime, kad jauni žmonės taptų savo miesto ambasadoriais“

Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus projektas „Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“ draugėn subūrė menininkus ir jaunimą, kvietė analizuoti bendras nuostatas ir dalytis asmenine nuomone, skatino iš naujo pažvelgti į savo miestą ir užfiksuoti mintis ateities kartoms, kaip kadaise tai darė G. Kanovičius. Projekto iniciatorė muziejininkė G. Narbutaitė-Kontrimė įsitikinusi, kad

Garsinės ekskursijos atidarymas. Nuotraukos autorė – Ernesta Eglinskė

per tokias bendras veiklas, pažintis ir analizę jaunimas gali dar labiau pamilti savo miestą, o ilgainiui, net ir nebūdami čia, tapti neatsiejama jo dalimi.

„Suprasdami, kad tradiciniai metodai nebetinka, ieškojome naujų būdų ir priemonių, kaip pasakoti jauniems žmonėms Jonavos istoriją, kokius sąlyčio taškus rasti tarp to, kas jau buvo ir vyksta šiandien, kaip stiprinti jaunų žmonių ryšį su miestu, kad, išvykę iš čia, jie taptų tikrais Jonavos ambasadoriais, – apie projekto idėją pasakoja muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. – Todėl būtent šiame projekte mums buvo labai svarbu rasti kelią link jauno žmogaus, atrakinti jo mintis bei širdį ir išgirsti, ką šis miestas čia ir dabar reiškia ateities kartai.“

Atrodo, projekto tikslas įgyvendintas, tačiau prieš akis dar platūs toliai tyrimams ir analizėms, pokalbiams ir svajonėms. Kad tik pakaktų laiko užfiksuoti, užrašyti, įamžinti ateities kartoms bent mažą dalelę to, kiek mūsų

laikams paliko Grigorijus Kanovičius, iš visos širdies mylėjęs Jonavą.

„Jonava man nėra provincijos miestelis, Jonava man buvo visas pasaulis”, – rašė G. Kanovičius. – „Visur, kad ir kur būčiau, Ji, mano gimtinė, neišsiskyrė su manimi, o aš niekuomet nesiskyriau su Ja, su Jos žmonėmis [...]“.

Tegul ši rašytojo mintis tampa palinkėjimu ir įkvėpimu visiems gyvenantiems ir gyvensiantiems mūsų mylimoje Jonavoje. Džiaukimės savo miestu, priimkime ir įvertinkime viską, ką jis duoda, tik kartais sustokime pagalvoti – o ką aš galiu duoti Jonavai? Tik tada įvyks abipusiai mainai, kurių pagrindu jaunam miestui bus lemta augti ir klestėti.

Projektą „Jaunimo forumas: ką man duoda Jonava ir ką aš galiu jai duoti? Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus įkvėpti“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė. Projekto partneriu tapo UAB „Iremas“.

Stasei Samulevičienei - 120

Stasė Samulevičienė –moteris iš garsaus paveikslo

Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė

Stasė Samulevičienė buvo vadinama Moterimi iš garsaus paveikslo, Šypsenos karaliene, Senele Stase. Save ji vadino Saulės seneliuke. Ji buvo kūrėja, įvaldžiusi kailiadirbystės amatą ir šiurkštų kailį paversdavusi vaikams bei suaugusiesiems džiaugsmą teikiančiais pūkuotais žaislais. Ji – labai mylimų vaikiškų knygelių autorė, taip pat dukra, žmona, garsaus dramaturgo Raimundo Samulevičiaus mama.

Nors apie ją daug pasakota ir parašyta prisiminimų, nors daugelis iki šiol prisimena jos kurtas linksmas beždžionėles, išdykusius šunelius, įvairiaspalvius meškiukus ir yra užaugę su knygelėmis „Padaužiukai“, „Padaužiukų bičiuliai“, „Broliukai nykštukai“, vis dėlto ši moteris išlieka paslaptimi. Sunku pasakyti, iš kur kilo jos nesibaigiantis optimizmas, gebėjimas prakalbinti kiekvieną, noras dalyti džiaugsmą ir priversti nusišypsoti. Iš kur tas kūrybiškumas, leidęs paprastame kailyje įžvelgti gyvą, charakterį turintį personažą?

Jonavos kultūros centro Krašto muziejus kvietė į parodą „Moteris iš garsaus paveikslo“, skirtą kūrėjos 120-osioms gimimo metinėms. Parodoje buvo eksponuojami

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodai „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retros-

pektyva ir inspiracijos“ parengti stendai bei Jonavos krašto muziejuje saugomi Samulevičių šeimos eksponatai, leidžiantys jautriau prisiliesti prie Stasės Samulevičienės asmenybės.

Paveikslo „Geltona moteris“ paslaptys

Pristatant Stasės Samulevičienės istoriją, svarbu prisiminti, kad šioje šeimoje kūrėjų buvo ne vienas. Jos sūnus Raimundas Samulevičius buvo rašytojas ir dramaturgas, o vyro brolis Antanas Samulevičius–Samuolis – dailininkas ekspresionistas. Šie trys menininkai vienas kitą veikė ir papildė. Pirmuosius savo žaislus iš avikailio Stasė

Samulevičienė kūrė pagal Antano Samuolio paruoštas iškarpas, o pati pozavo vienam garsiausių jo paveikslų –„Geltona moteris“. Šis kūrinys iki šiol kelia nemažai klausimų. Antanas Samuolis savo darbų nedatavo, todėl jų sukūrimo laiką teko tikslinti tyrėjams. Pirmasis tai darė Raimundas Samulevičius, parašęs knygą „Baltoji obelis“ apie savo dėdę ir jo kūrybą.

Vėliau datas tikslino dailėtyrininkas Viktoras Liutkus. Šiandien žinoma, kad „Geltona moteris“ nutapyta 1933 metais. Tai patvirtina paveikslo eksponavimas parodose

ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus užsakymu atlikti tyrimai. Jų metu paaiškėjo, kad šis kūrinys nutapytas ant kito, ilgą laiką dingusiu laikyto Samuolio paveikslo „Naujoji Leda“. „Naujoji Leda“ buvo eksponuota pirmojoje ARS (red. pastaba – ARS – lietuvių dailininkų grupuotė, veikusi 1932–1935 m. Kaune, kurios narys buvo ir A. Samuolis) parodoje 1932 metais, o „Geltona moteris“ –jau 1933-aisiais.

Viena detalė leidžia dar tiksliau nustatyti paveikslo sukūrimo laiką: portrete vaizduojama tamsaus gymio moteris, vilkinti geltonu drabužiu ir rankose laikanti kardelį. Tai leidžia manyti, kad paveikslas nutapytas 1933 m. vasaros pabaigoje. Stasės Samulevičienės gyvenimo faktai papildo šią istoriją: ji su vyru Vaclovu Samulevičiumi susituokė 1932 m. lapkritį, tad paveikslui pozavo neseniai šeimą sukūrusi moteris. Po santuokos Samulevičiai kurį laiką gyveno Zarasuose – tikėtina, kad būtent ten ir buvo nutapytas portretas. Stasė

Samulevičienė iki pat Antano Samuolio mirties išlaikė su juo artimą ryšį – vieni iš paskutinių dailininko laiškų buvo rašyti būtent jai. Taip „Geltona moteris“ atsiskleidžia ne tik

kaip vienas žymiausių Antano Samuolio kūrinių, bet ir kaip paveikslas, slepiantis savyje gyvą, asmenišką istoriją.

Ką apie Stasę Samulevičienę pasakoja muziejaus eksponatai?

Po Stasės Samulevičienės mirties

jos namus ir juose buvusius daiktus paveldėjo kartu gyvenusi Genovaitė Malinauskaitė. Būtent ji pasirūpino, kad menininkų palikimas patektų į muziejus.

Šiandien Stasės Samulevičienės kūrinių ir asmeninių daiktų galima rasti Jonavos ir Zarasų krašto muziejuose, Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vis dėlto didžiausias jos archyvas saugomas Jonavos krašto muziejuje.

Samulevičių archyve galima rasti įvairiausių daiktų –baldų, žurnalų, knygų, enciklopedijų, laiškų, telegramų,

suvenyrų ir kitų artefaktų. Čia saugomi ir labai asmeniški daiktai, pvz., Stasės nešiotas gintarinis kaklo papuošalas, plaukų segės, šeimos albumai, tarp jų ir Raimundo

Samulevičiaus laidotuvių nuotraukos. Laikant rankose nuotraukas, kuriose menininkė įamžinta prie vienintelio sūnaus karsto, pajunti, jog tai pernelyg jautru ir skausminga, kad būtų viešai eksponuojama. Didžioji dalis mu-

S. Samulevičienės nuotrauka ir jos kurti žaislai

ziejuje saugomų eksponatų vis dėlto susijusi su kūryba: tai kailiniai žaislai, vaikiškos knygelės, atvirukai su linksmuoliais padaužiukais.

Rengiant parodą buvo nuspręsta parodyti ir iki tol neeksponuotus Lietuvos žemės ūkio rūmų dokumentus apie kailiadirbystės kursus, kuriuos vedė Stasė Samulevičienė. Dokumentai ir nuotraukos liudija, kad tokie kursai vyko Zarasuose ir Alytuje – juose meistrė įamžinta apsupta išdirbtų kailių ir savo mokinių. Įdomu, kad šiuos kursus dažniausiai rinkosi vyrai. Tarp eksponatų saugoma ir kailinio šunelio siuvimo instrukcija – nors ji gana detali, be įgūdžių pasiūti gražų žaislą būtų sudėtinga.

Parodoje buvo galima pamatyti ir knygelės „Padaužiukai“ ruošinius bei ranka pieštus maketus. Juose aiškiai matyti, kaip planuota komponuoti fotografijas: kokie žaislai turėjo patekti į knygelę ir kaip jie turėjo būti nufoto-

grafuoti. Šalia eksponuoti ir iliustracijų negatyvai. Kuriant knygeles Stasei Samulevičienei daug padėjo jos sūnus Raimundas Samulevičius. Jis fotografavo žaislus įvairiose aplinkose – gėlynuose, daržuose, medžiuose, upeliuose, pusnynuose. Daugelis šių nuotraukų darytos Jonavos rajone, Prauliuose, kur menininkai turėjo sodybą. Šiandien joje veikia Samulevičių memorialinis muziejus.

Po Raimundo Samulevičiaus mirties neatsirado fotografo, galinčio jį pakeisti. Galbūt dėl to liko neišleista, tik rankraštyje išlikusi Stasės Samulevičienės knygelė „Šlamučių Giraitė“. Įdomu, kad ši giraitė, pasak kūrėjos, buvo būtent Prauliuose. Tokie atradimai, kaip neišleisti rankraščiai, įkvepia muziejininkus naujiems projektams ir svajonėms kada nors šias istorijas paversti knygomis.

Ar bus daugiau atradimų?

Kiekvieną kartą atveriant Samulevičių archyvus padaromas vis naujas atradimas. Jonavos krašto muziejaus fonduose saugomi tūkstančiai šiai šeimai priklausiusių daiktų, dokumentų ir nuotraukų – tarp jų ir labai asmeniškų.

Rengiant parodas, pranešimus ar edukacinius užsiėmimus, archyvas nuolat peržvelgiamas iš naujo. Ir kiekvieną kartą jame randama tai, kas anksčiau liko nepastebėta. Ir galbūt todėl „Geltonos moters“ žvilgsnis iki šiol traukia, nes jame slypi ne tik paveikslo paslaptis, bet ir Stasės Samulevičienės gyvenimo istorija, kuri vis dar po truputį atsiveria.

Nuotraukų autorė – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Dainora Laima Jaseliūnė

30 metų Stasės Samulevičienės universitete: Genovaitės Malinauskaitės atsiminimai

Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus muziejininkė

Genovaitė Malinauskaitė

2026 m. sausis. Dar likus mėnesiui iki Stasės Samulevičienės 120-ųjų gimimo metinių, kartu su fotografe Iveta Bajorinaite, kuri nuo vaikystės saugo menininkės knygelę

„Padaužiukai“ ir yra viena didžiausių jos kūrybos gerbėjų, beldžiamės į Genovaitės Malinauskaitės namų duris. Genovaitė 30 metų gyveno su menininkais Samulevičiais, buvo nepakeičiama jų pagalbininkė, dalinosi gražiausiomis ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Galiausiai G.

Malinauskaitės rankose liko menininkų namai ir kūrybinis palikimas, kurį ji kruopščiai tvarkė ir išdalino Lietuvos muziejams.

Genovaitės namai – šilti ir jaukūs, pripildyti rankų darbo šilumos ir prisiminimų. Ant sienų – nuotraukos, pačios kurtos paveikslų kompozicijos, namus puošia jos siūtos lovatiesės ir pagalvėlės. Ir vis dėlto čia aiškiai juntama ir

Samulevičių dvasia: albumuose ir ant sienų – menininkų veidai, kambario kampe stovi Stasės Samulevičienės siuvimo mašina, o iš lentynų ir vitrinų į mus linksmai žvelgia smalsūs Šlamučiai. Šiuos žaisliukus sugalvojo Stasė Samulevičienė, o tradiciją juos siūti ir svečius jais apdovanoti tęsia Genovaitė. Du mažylius dovanų gauname ir mes su fotografe Iveta.

Ant stalo garuoja naminiai pyragai, šalia – arbata, o visas kambarys, rodos, pilnas prisiminimų...

30 metų gyvenote su menininke Stase Samulevičiene. Kokia ji buvo? Kuriuos bruožus labiausiai prisimenate?

Žinote, aš Jums Stasės Samulevičienės neapibūdinsiu. Kaip ją gali apibūdinti? Darbšti? Taip. Protinga? Taip. Darbštumo ir sumanumo jai netrūko. Jai nieko netrūko. Niekada nežinai, ką ir kada ji sugalvos. Paklausi – ir negali nuspėti, kaip ji atsakys.

Stasė Samulevičienė turėjo iš tėvo paveldėto reiklumo ir griežtumo. Pasakojama, kad kai buvo dar moksleivė, kaimynės jai kalbėjo: „Kam tau mokytis? Vyrą turtingą gausi ir gerai gyvensi.“ Ir ji pradėjo ne taip gerai lankyti mokyklą. Tada tėvas ją įdarbino viešus tualetus tvarkyti ir greitai tas noras nesimokyti praėjo.

Tokia ji ir buvo: jei nusikaltai, nubaus. Bet nubaus taip, kad... liepia, pavyzdžiui, užadyti suplyšusią nosinaitę. Iki šiol ją saugau. Tikrai išmintinga buvo. Niekada negirs, jei jai nepatiko. Ir manyje tai pasiliko: jei kažką padariau, o ji nepagyrė – atsirasdavo jausmas, kad vis tiek padarysiu geriau. Ji labai daug gero manyje išugdė.

Ne veltui sakau: aš baigiau 30 metų Stasės Samulevičienės universitetą. Ji man įkvėpė labai daug gerų dalykų.

Samulevičių namuose niekada netrūko svečių ir kalbų apie meną, kultūrą. Kas taip traukė žmones?

Kuris iš dviejų menininkų – mama ar sūnus – sulaukdavo daugiau svečių?

Eidavo pas Stasę Samulevičienę, pas Raimundą –mažiau. Jis pats dažnai išeidavo, turėjo daug reikalų, kelionių. Daug kas Raimundui pavydėjo, galvojo, kad jis mamytės vaikelis, išlepintas, bet jis toks nebuvo. Jei jai

nepatikdavo jo tekstai ar atvirutės, niekada nepagirdavo. Raimundas fotografavo žaisliukus, iš jų gamino atvirukus. Stasė juos peržiūrėdavo ir atmesdavo tuos, kurie jai nepatikdavo. Gal jam kartais ir skaudu būdavo, bet jis, kaip ir mama, buvo labai protingas. Domėjosi istorija, ir tai buvo labai svarbu jo kūrybai.

Tai buvo neeilinė šeima, Kaune labai žinoma: ir mama, ir dėdė dailininkas Antanas Samuolis. Raimundą Samulevičių lankydavęs režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs: „Kaune yra tik Čiurlionis ir Samulevičiai“. Kai J. Miltinis atvažiuodavo, turėdavo būti nupirktas juodos duonos kepalas turguje, nupirktos geltonos tulpės arba rožės ir iškeptas kalakutas.

Namuose svečių tikrai netrūko. Paskambindavo, kad užeis penkioms minutėms, o be penkių valandų neišeidavo. Visi turėjo būti pakalbinti ir pavaišinti – nors saldainiu, pyrago gabaliuku. Jei nieko neturėdavo, siųsdavo mane blynų kepti.

Samulevičienė buvo labai gera kulinarė. Jai užtekdavo tik paskaityti ir jau žinodavo, ar receptas geras. Turėjo labai gerą nuojautą – jei darysi pagal ją, tikrai viskas bus gerai, nebent pats ką sugadinsi.

Jos meduolis, kurį kepdavo dar Stasės Samulevičienės mama, turi savo istoriją. Receptas labai paprastas: stiklinė medaus, stiklinė grietinės, stiklinė cukraus, trys stiklinės miltų, du kiaušiniai, soda, prieskoniai (cinamonas, muskatas). Viską sumaišai, iškepi ir visiems labai patinka, tik man jis buvo taip įgrisęs, kad ilgai nebekepiau. Po to – skanėsių pyragas, obuolių pyragas, vyniotiniai su grybais, slyvomis, abrikosais. Žuvį skaniai ruošdavo, ypač karpis drebučiuose buvo labai skanus.

Jų namuose visada būdavo gera nuotaika, nes Samulevičienė buvo labai linksma. Tas jos juokas… Gaila, kad jo niekur nėra įrašyta.

Genovaitė su S. Samulevičienės sukurtais žaislais

Užsiminėte apie mamos ir sūnaus santykius. Koks ryšys juos siejo?

Jie daugiau nieko neturėjo, tik vienas kitą. Ir kūryboje tas ryšys buvo – ji rašė pasakas, o Raimundas fotografavo jos žaislus. Buvo labai artimi.

Raimundas labai gerbė motiną. Kiti mėgdavo ir pasišaipyti, kai eidavo Laisvės alėja už parankės vienas kitam įsikibę – buvo neįprasta, bet viskas iš pagarbos. Motina skatino Raimundą kurti, palaikė jo pasirinkimuose.

Buvote šalia, kai Stasei Samulevičienei teko laidoti savo vienintelį sūnų. Kaip ji laikėsi tomis dienomis?

Labai tvirtai laikėsi. Jei kas ateidavo, nešnekėdavo

apie mirtį, tos temos vengė. Daugiau teiraudavosi apie kitą žmogų – kaip jis gyvena, kaip jaučiasi. Bet gal pusantro mėnesio po laidotuvių iš rankų nepaleisdavo Raimundo laidotuvių albumo. Jau net norėjau jį paslėpti, bet ji neleido. Ir vieną dieną paklausė manęs, ar aš atsimenu, kaip Raimundas atrodė. Ji pati nebeatsiminė… nebežinojo, kaip jis atrodė.

Būdavo, išeinu kur nors, grįžtu – žiūriu, sėdi fotelyje ir greitai nusišluosto ašaras. Prie kitų neverks niekada, nerodys savo silpnumo. Verkdavo viena. Buvo labai stipri. Charakteris ypatingas – daug dosnumo, gerumo, empatijos ir stiprumo. Bet aš negaliu jos keliais žodžiais apibūdinti – neišeina.

Abu jie turėjo nuojautų. Ir Raimundas turėjo. Jau buvo

praėję gal metai po jo mirties, valiau dulkes, langą ploviau ir žiūriu – už spintos kažkas užkišta. Ogi Raimundo portretas, kur uždengta ta akis, į kurią jis buvo nušautas. Ar čia ne nuojauta? Arba jo pjesės… anksčiau kitaip jas skaičiau. O dabar perskaičiau naujai. Ten vis rašoma, kad šauta į akį, kad kažkas su ginklu žaidžia.

„Vaikai nuostabiai jautrūs, ir, bendraudama su jais, lengvai patikrinu, kas yra gera, kas ne. Bet prisipažinsiu, man labai svarbu, kad nusišypsotų suaugęs žmogus... Gyvenime mes turime daug rūpesčių, todėl kiekviena šypsena – labai brangintina. Aš tiesiog stebiu, kaip žmonės žiūri į tuos mano žaisliukus. Ir labai džiaugiuosi, kai jų veidai nejučiomis giedrėja...“ – tai Stasės Samulevičienės žodžiai. Buvote šalia ir kūrybos kelyje. Kaip buvo kuriami šypsenas mažiems ir dideliems dovanoję žaislai?

Kailius ji išmoko išdirbinėti Kaukaze. Stasės mama labai gražiai siuvinėjo, tai mama išsiuvinėdavo, o Stasė dažydavo, sukirpdavo. Kai grįžo į Lietuvą, tuos darbus ir tęsė. Vaisių gatvėje Kaune Samulevičienė turėjo dirbtuves su visais įrankiais, būgnais, kur kailius valo, suka. Karo metais viską teko išardyti, kažkur slėpti.

Į kūrybą sugrįžo muziejininkės Ievos Aleksienės paskatinta. Žaislus gamindavo pagal iškarpas – pati sukirpdavo, pati su mašina susiūdavo. Aš išverčiu, prikemšu, įdedu vielinį karkasą, kad kojytės nesilankstytų. Paskui užsiuvu, iššukuoju, o Samulevičienė suteikia formą, įdeda akis – ir viskas.

Ji gaudavo labai daug laiškų su prašymais. Prieš šventes į Kauno centrinį paštą Laisvės alėjoje nešdavau 8–10 kg svorio dėžę siuntinių. Kam didesnių, kam mažesnių, bet daugiausia vaikams – tai saldainių, tai knygelių. Kantrybė jos buvo begalinė. Dirbdavo po 16 valandų,

kartais visa šlapia nuo darbo. Net ir po krūties vėžio operacijos, vos kiek atsigavusi, vėl sėsdavo prie darbo nuo ryto iki vakaro. Man padedant norėjo kuo daugiau padaryti. Svarbiausia buvo padaryti.

Kokia Jūsų pačios istorija? Kaip likimas Jus atvedė

į Samulevičių šeimą?

Aš nuo Ignalinos krašto. 2,5 metų likau našlaite, per tris mėnesius mirė ir mama, ir tėtis. Augau su seserimi.

Kai man buvo 15 metų, ji nusprendė, kad turiu keltis į

Kauną. Atvažiavau ir nuėjau mokytis į vakarinę mokyklą. Dirbau vienoje šeimoje, bet ten man buvo labai sunku, tai patekau pas Samulevičienę, kur mane labai daug ko išmokė jos universitetas... Siuvimo kursus baigiau, bitininke galėjau dirbti, bet likau su Stase Samulevičiene. Ji manyje kažką įžiūrėjo, pamatė, kad galime kartu gyventi ir dirbti. Daug kas galėtų pavydėti: ir į teatrus kartu važiavome, visur kartu ėjome, nebuvau atskirta liepiant tik dirbti.

Buvau kaip šeimos narys. Nuo Raimundo Samulevičiaus skyrėmės vos 2 metais, aš gimusi 1939 m. Raimundas net vienoje knygoje yra įrašęs, kad buvau jam kaip sesuo.

Po Stasės Samulevičienės mirties namą pardaviau giminėms, kuriuos suradau. Sutvarkiau kapus, giminėms daug ką išdalinau.

Aš pati iš Samulevičienės daug išmokau, paskui tai panaudojau tvarkydama didelį visų trijų Samulevičių archyvą. Kartais net pati savimi didžiuojuosi: šitiek nuotraukų (vien didelių albumų 17), laiškų, rankraščių, daiktų reikėjo surūšiuoti, atrinkti, ką kuriam muziejui atiduoti, ką Zarasams, ką Jonavai, ką Maironio muziejui. Kai išsidėliojau, tai visas namų aukštas buvo išdėliotas nuotraukomis, kurias rūšiavau pagal temas. Du metus tvarkiau tą

archyvą. Niekas neprapuolė, viską atidaviau muziejams. Galvojau, kad kai viską sutvarkysiu, išsikraustysiu iš Samulevičių namų ir tas etapas bus užbaigtas, bet viskas persikėlė čia, į šį butą.

Labai norisi tą vakaro jaukumą kažkaip įamžinti, išsaugoti. Istorijos veja viena kitą, ant stalo vis nemažėja vaišių, o mūsų planuotas trumpas susitikimas užtrunka iki vėlumos. Puikiai suprantame, kodėl Samulevičių namuose žmonės užsibūdavo – Genovaitė Malinauskaitė puoselėja tų namų ir žmonių tradicijas.

Vartome albumus. Vienuose jų nuotraukos, kituose –straipsnių ir menininkų pasakytų žodžių fragmentai. Yra ir tokie Stasės Samulevičienės ranka užrašyti žodžiai:

„Mylimai Genutei!

Ilgai gyvenau…

Daug stebėjau žmonių...

Sąžiningesnių už Tave neradau!

Inteligentiškesnių už Tave nesutikau.

Dosnesnių negali būti!

Tauresnių sunku surasti!

Būk laiminga, kiek įmanoma mūsų žemėje!

1987 VIII 16 d.“

Nuotraukų autorė – Iveta Bajorinaitė

Veronikai Gabužienei – 95-eri

Gyvenimas, skirtas Lietuvai ir jos istorinei atminčiai

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Jonavos kraštas didžiuojasi žmonėmis, kurių gyvenimas tapo gyvu istorijos liudijimu. Viena iš jų – tremtinė, partizanų ryšininkė ir visuomenės veikėja Veronika Gabužienė, šiemet sausio 4-ąją pasitikusi garbingą 95-erių metų jubiliejų. Jaukų sukakties minėjimą suorganizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Jonavos filialas, vadovaujamas Irenos Tamoševičienės. Šventės metu, kuri vyko Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje, jubiliatę sveikino ne tik bendraminčiai, bičiuliai, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo narė Jurgita Sejonienė, ir buvusi parlamentarė, partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.

Jubiliatės gyvenimo kelias – tai pasakojimas apie ištvermę, meilę Tėvynei ir nuolatinį rūpinimąsi Lietuvos istorine atmintimi. Veronika Gabužienė gimė ir užaugo Jonavoje. Jaunystėje jos, kaip ir daugelio Lietuvos žmonių, gyvenimą sukrėtė sovietinės represijos. Pokario metais ji kartu su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Tremtis tapo sunkiu išbandymu: teko patirti atšiaurias gyvenimo sąlygas, ilgą atsiskyrimą nuo gimtinės ir nuolatinį Lietuvos ilgesį. Tačiau šie išgyvenimai nepalaužė jos dvasios, priešingai –sustiprino tikėjimą, kad Lietuva vieną dieną bus laisva.

Irkutskas 1963 m.

Po aštuoniolikos tremties metų Veronika Gabužienė sugrįžo į gimtąjį kraštą kartu su tremtyje gimusiais vaikais. Tai buvo naujo gyvenimo pradžia – kupina darbo, rūpesčių ir kartu didelio pasiryžimo prisidėti prie savo krašto ir valstybės gyvenimo. Sugrįžusi ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą: dalyvavo Lietuvos Atgimimo laikotarpio įvykiuose, rėmė nepriklausomybės siekį, veikė tremtinių bendruomenėje. Ji buvo nepailstanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo veikėja, ilgametė jo pirmininkė. V. Gabužienės dėmesys visada buvo nukreiptas į represijas patyrusius žmones bei jų istorijos išsaugojimą.

Ypatingą vietą Veronikos gyvenime užima Lietuvos partizanų atminimo išsaugojimas: ji rinko tremtinių atsiminimus, domėjosi pokario rezistencijos istorija, aiškinosi partizanų žūties vietas ir rūpinosi jų įamžinimu. Jos iniciatyva ir pastangomis buvo surinkta daug vertingos medžiagos apie Jonavos krašto laisvės kovotojus, prisidėta prie žygių ir akcijų, skirtų aplankyti bei sutvarkyti partizanų paminklus ir atminimo kryžius.

Už atsidavimą savo kraštui ir istorinės atminties puoselėjimą Veronika Gabužienė pelnė ypatingą visuomenės pagarbą: 2015 m. jai suteiktas „Jonavos krašto šviesuolės“ vardas – už meilę gimtajam kraštui, rūpinimąsi tremtiniais ir politiniais kaliniais bei aktyvią visuomeninę veiklą. Šiemet Vasario 16-osios minėjimo Jonavos kultūros centre metu V. Gabužienė paskelbta „Nepriklausomybės stelos“ laureate. Šis apdovanojimas, kurį laureatei įteikė „Nepriklausomybės stelos“ darbo grupės pirmininkė, Jonavos rajono savivaldybės vicemerė Birutė Gailienė, skiriamas už Lietuvos tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą – tai skulptoriaus Gintaro Česiūno sukurtos akmeninės stelos Panerių gatvėje mažoji kopija.

LPKTS suvažiavimas 2000-04-29.

V. Gabužienė sako: „Jei visi, giedodami Lietuvos himną, jo žodžius tartume ne tik lūpomis, bet ir širdimi, eitume Vinco Kudirkos nurodytu keliu, tada klestėtų meilė ir pagarba Tėvynei ir žmogui. Kurkime meilę artimui, Dievui. Jei laikytumėmės priesako „Mylėk artimą kaip save patį“, gyventume santarvėje, vienas kito nežemintume, o džiaugtumės radę vienas kito pranašumą. Reikia eiti dorybės, o ne melagystės ar apgavysčių keliais. Gyvenkime šviesiomis mintimis ir mylėkime vieni kitus“.

Garbingo 95-erių metų jubiliejaus proga Veronikai norisi palinkėti stiprios sveikatos, ramybės ir dar daug šviesių dienų. Jos gyvenimo istorija primena, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ji kuriama žmonių, kurie, nepaisydami sunkumų, išsaugo tikėjimą savo kraštu.

Veronikos Gabužienės gyvenimas – tai ne tik asmeninė patirtis. Tai ir svarbi Jonavos krašto bei visos Lietuvos istorijos dalis, kurią būtina saugoti ir perduoti ateities kartoms.

kelio 20-metis

2001 m. Vyčio Kryžiu apdovanotas Antanas Gabužis

Vyčio Kryžiaus ordiną A. Gabužiui įteikė Prezidentas V. Adamkus. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Garbingo 95-ojo jubiliejaus proga V. Gabužienę sveikino gausus būrys artimųjų, bičiulių ir svečių, susirinkusių į jaukią ir šiltą šventę Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje. Nuotraukų autorė – Simona Žičkienė

Gediminui Ilgūnui

– 90

Atminties šviesoje – Gediminas Ilgūnas

Parengė Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

2026 metais minime Stanislovo Gedimino Ilgūno (1936 m. kovo 29 d. – 2010 m. gegužės 8 d.) 90-ąsias gimimo metines. Žmogaus, kurio vardas Lietuvos kultūros ir istorijos srityje siejamas ne tik su valstybės atkūrimu, bet ir su nuosekliu darbu saugant tautos istorinę atmintį. Garbus Jonavos kraštietis buvo Kovo 11-osios Akto signataras, politikas, visuomenininkas, publicistas, istorinių biografijų autorius ir kraštotyrininkas – žmogus, gebėjęs istoriją paversti gyvu pasakojimu apie žmones, jų pasirinkimus ir likimus.

Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) žymų pėdsaką paliko ir Jonavos krašto istorijoje. 1966–1994 m. gyveno Jonavoje, dirbo Jonavos statybos valdybos inžinieriumi, vėliau tapo Jonavos statybos tresto skyriaus viršininku. Buvo Jonavos sąjūdžio tarybos pirmininkas. 2000 m. paskelbtas Jonavos rajono garbės piliečiu. 2012 m. viena Jonavos gatvių pavadinta G. Ilgūno vardu, o 2013 m. Sodų g. 60 atidengta atminimo lenta.

Stanislovas Gediminas Ilgūnas gimė Kantališkių kaime, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje. Jo vaikystę ir jaunystę paženklino pasipriešinimas sovietinei okupacijai. 1951 metais jis buvo suimtas kartu su tėvu, o 1953 m., septyniolikmetis, nuteistas 25 metams lagerio.

1953–1957 m. dirbo įvairų fizinį darbą Viatlago (Viatkos lagerių) priverčiamojo darbo stovyklose. Į Lietuvą grįžo po masinės amnestijos 1957 metais. Ši skaudi patirtis tapo didžiausiu jo “gyvenimo universitetu”, tačiau nepalaužė, neužgniaužė siekių kurti šviesesnę, teisingesnę Lietuvą, sukūrė tvirtą moralinį pagrindą visai jo vėlesnei visuomeninei bei politinei veiklai bei principams – jautrumui laisvės, socialinio teisingumo, istorinės tiesos klausimams.

Sugrįžęs į Lietuvą, jis aktyviai įsitraukė į kraštotyrinę, turistinę veiklą, dirbo ir daug mokėsi. 1967 m. baigė Kauno

ekonomikos technikumą, o 1976 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Nuo 1960 metų bendradarbiavo spaudoje, rašė kultūros, istorijos ir visuomenės temomis. Atostogų metu apkeliavo visą Sovietų Sąjungą, rinkdamas medžiagą savo tyrimams apie įkvepiančias tautiečių asmenybes. Jo profesinis kelias siejosi su žurnalistika, kultūros paveldo apsauga ir valstybės istorija.

Visą sovietinį laikotarpį buvo atidžiai stebimas KGB agentų, persekiojamas ir gąsdinamas už savo aktyvią, valdžiai nepatogią veiklą.

Prasidėjus tautiniam atgimimui, G.Ilgūnas aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą Jonavoje, 1990 m. buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, tapo vienu iš Kovo 11-osios Akto signatarų, 1990-1992 m. vadovavo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijai. Vėliau dirbo Lietuvos archyvų generalinės direkcijos, Archyvų departamento vadovu, 1997–1998 m. buvo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, o nuo 1998 metų – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktoriumi.

Greta politinės ir administracinės veiklos visada ėjo kita, nemažiau svarbi jo gyvenimo linija – istorijos pažinimas ir jos pasakojimas visuomenei. Gediminas Ilgūnas priklausė tai kartai žmonių, kurie istoriją suvokė ne vien kaip faktų seką, bet kaip aktualią pamoką apie moralinę atsakomybę. Jo tekstuose juntamas jautrus ir pagarbus santykis su istoriją kūrusiomis asmenybėmis, žavėjimasis jų dvasios stiprybe, gebėjimu aukotis ir vertybiniu principingumu.

Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė biografinis žanras. Ilgūnas gebėjo istorines asmenybes parodyti ne kaip monumentalias figūras, o kaip gyvus žmones – su abejonėmis, žmogiškais pasirinkimais, atsakomybe ir laiko iššūkiais. Jis parašė reikšmingų istorinių ir biografinių knygų: „Jonas Čerskis“ (1983), „Vincas Pietaris“ (1987),

„Prie Sasnos ir Šešupės“ (1995), „Kazys Grinius“ (2000), „Steponas Kairys“ (2002), „Česlovas Kudaba“ (2003), „Antanas Mackevičius“ (2007), „Algirdas Brazauskas“ (2009). Visos jos paremtos ne tik archyvuose surinkta medžiaga, bet ir ekspedicijose surinktais duomenimis, aplankytų vietų, kraštovaizdžių pajutimu bei antropologiniais pastebėjimais. Jis teigė, kad didžioji istorija prasideda nuo mažų vietų – nuo šeimos atminties, nuo vietovardžių, nuo paprastų žmonių, kurių vardų dažnai nebėra vadovėliuose. Jo knygos – tai ne tik kraštotyrinis darbas, tai ir padėkos gestas jį užauginusiai žemei, bendruomenei, tautai. Jo knygose juntama ne akademinė distancija, o žmogiškas herojų artumas. Jis rašė ne tam, kad konstatuotų, bet tam, kad primintų: tauta gyva tol, kol pasakoja savo istoriją.

Nepriklausomybės laikotarpiu už savo veiklą jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1996), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000) ir kitais valstybės apdovanojimais. Tačiau svarbiausias jo palikimas liko ne apdovanojimuose, o puslapiuose – knygose, straipsniuose, archyvuose, žmonių atmintyje.

2016 m. Nr. 1 (2) „Taurostoje“ buvo publikuotas rašytojo Edmundo Ganusausko straipsnis „Paskutinis Gedimino Ilgūno žygis – aplink Vytauto Lietuvą“. Autorius turėjo laimę Gediminą Ilgūną pažinti žygių aplink Lietuvą metu. Knygoje „Išėjęs į žygį“ E.Ganusauskas rašo, kad G. Ilgūnas per gyvenimą lėkė nemažindamas tempo, iki pat distancijos pabaigos, godžiai gerdamas pažinimo džiaugsmą, noriai dalindamasis su kitais tuo, ko pats turėjo neįtikėtinai daug – erudicija, inteligentiškumu, gyvenimo džiaugsmu, sielos grožiu, aristokratišku kilnumu ir teisingumo jausmu. Knygoje apstu citatų, G. Ilgūno rašytų laiškų, iš kurių galima susidėlioti vaizdą, koks išsi-

lavinęs, kilniadvasis ir atsidavęs Tėvynei buvo jonavietis Kovo 11-osios Akto signataras.

Daugiau informacijos apie šią iškilią asmenybę galima rasti Gedimino Ilgūno svetainėje: https://gediminasilgunas.lt/gedimino-ilguno-biografijos-momentai/.

Minėdami Stanislovo Gedimino Ilgūno 90-metį, prisiminkime ne tik jo darbus, bet ir jo laikyseną – ramų, atsakingą, ne triukšmingą, bet tvirtą tikėjimą, kad tautos ateitis prasideda nuo pagarbos jos praeičiai. Tokie žmonės ne tik rašo istoriją – jie padeda ją išsaugoti. Ši sukaktis –ne vien datos paminėjimas. Tai proga dar kartą atsiversti Jonavos garbės piliečio knygas ir suvokti, kad istorija iš tiesų prasideda nuo žmogaus – nuo jo atminties, atsakomybės ir gebėjimo nepraeiti pro neteisybę abejingai.

Dukra Ugnė Ilgūnaitė-Matulevičienė rašo, kad didžiuodavosi savo tėvo pasakojimais apie keliones, neįtikėtinais nuotykiais ir keistais suvenyrais, fenomenalia atmintimi ir iškalba, įdomiais, tokiais nestandartiniais sovietmečiu, draugais. Savo vadovaujamuose žygiuose ir ekskursijose jis galėdavo valandų valandas pasakoti apie savo herojų iš praeities likimus, apie juos kamavusias dilemas ir neretai skaudžius pasirinkimus. Moraliniai principai G.Ilgūnui visuomet buvo pagrindinis, esminis imperatyvas: nepalikti bendražygio bėdoje, nepraeiti pro neteisybę ar smurtą, skleisti šviesą ir kilnumą, nepasiduoti žemiausiems instinktams.

Žurnalistas Marius Glinskas pasakoja: „Gediminas Ilgūnas mūsų, Žeimių vidurinės mokyklos ugdytinių, atmintyje įsiterpė kaip itin šviesus, inteligentiškas, plačios erudicijos žmogus. Mums atrodė kiek keista, kad Gediminas dirbo paprastu inžinieriumi, nes „Gedukui“ (taip vadino jį jo žmona Birutė, mūsų klasės auklėtoja), atrodė, labiau tiktų kokio nors profesionalaus istoriko, geologo ar geografo įvaizdis. Draugaudamas su Vilniaus univer-

sitete veikiančiu Žygeivių klubu, jis neapleido ir mūsų, „mažutėlių“, trokštančių romantikos ir besirenkančių gyvenimo kelius.

Pamenu, kaip Gediminas įtaigiai pasakojo Lietuvos istorijos įdomybes, kunigaikščių žygius ir LDK didybę, kaip kvietė į pažintinius turistinius žygius. Tai jo ir mūsų auklėtojos Birutės iniciatyva paskutinėje klasėje išsirengėme į kelionę autostopu aplink Lietuvą. Lig šiol saugau to nutrūktgalviško nuotykio dienoraštį, emblemą, o klasės draugų susitikimuose vis paniūniuojam savo žygio dainas. Vėliau kai kurie klasiokai ryžosi sėsti net ant motociklų, pervažiuoti su Gediminu Vidurio Azijos, Uralo, Sibiro keliais. Klasės draugas Kazys Mackevičius parengė iš tų kelionių net fotografijų parodą, apkeliavusią ne vieną Lietuvos kampelį. Tų kelionių tikslas, atrodo, buvo paprastas ir kartu nepaprastas: atsekti lietuvių pėdsakus tolimuose kraštuose, tremtyje, įrodyti, kad lietuvių tauta taip pat turi kuo didžiuotis, kad nesame vergai didžiosios

„tėvynės“ sudėtyje. Tai Gediminas įrodinėjo ir savo vėliau išleistose knygose, kelionių dienoraščiuose.

Kuklus mūsų klasės susitikimų, vykusių kas penkerius metus, liudininkas buvo ir Gediminas. Nesikišdamas į šventės scenarijų, stoviniuodavo kur nors kampe ar sėdėdavo paskutiniame suole, kartais spragtelėdavo ant kaklo pasikabintu fotoaparatu. B. Ilgūnienė, kūrybingumo nestokojanti mokytoja lituanistė, ne kartą kviesdavo į svečius, pradžioje į Panerių gatvę, kur gyveno ankštame bute, vėliau į Sodų 60 namą. Taip vykdavo mūsų „klasės valandėlės“- su poezija, su Lietuvos istorija, su diskusijomis apie kokiame nors laikraštyje paskelbtą publicistinį rašinį“.

Apie Gediminą Ilgūną savo prisiminimais pasidalijęs Pranas Dailidė pasakoja, kad gyvenimą jis aiškiai dalija į du etapus – iki pažinties su Ilgūnu ir laikotarpį, kai kar-

tu su juo motociklais keliavo po buvusią Tarybų Sąjungą, Kaukazą, Turkmėniją ir Uzbekistaną. Anot jo, Ilgūnas buvo nepaprastos energijos žmogus, kurį būtų galima palyginti su nerimstančiu, veržliu žirgu – visada judančiu, degančiomis akimis ir gebančiu greitai bei tiksliai organizuoti keliones. Jis mokėjo sudominti istorija ir skatino ieškoti tikrųjų vertybių ne parduotuvėse, o muziejuose. Dailidė prisimena ir pamoką, kurią išmoko kelionės metu sugedus motociklui: Ilgūnas jį pasiuntė ne pirkti naujos detalės, o ieškoti būdo ją sutaisyti, taip pabrėždamas savarankiškumo, atsakomybės ir gebėjimo neiti lengviausiu keliu svarbą. Pasak pašnekovo, Ilgūnas ne tik mokė keliauti, bet ir formavo požiūrį į gyvenimą, istoriją bei žmones – vertybes, kurias Dailidė vėliau perdavė savo vaikams. Jis apgailestauja, kad minint Sąjūdžio trisdešimt metį Ilgūno vardas liko deramai neįvertintas, nors, jo įsitikinimu, šio žmogaus indėlis buvo esminis. Iki šiol jis saugo kelionių fotoalbumus ir kino juostas, menančias laiką, kai jie buvo jauni, drąsūs, o kiekvieną žygio dieną užbaigdavo bendrai giedamu himnu.

1965 m. rugsėjo savaitgalio žygis iš Upninkų į Jonavą. Žygiuoja (iš kairės) Birutė Bubnaitytė, Elvyra, Nida Novikaitė, Gediminas Ilgūnas ir Eglė Sabaliauskaitė (pirmasis Birutės žygis)

Jonui Sirvydžiui

– 90 Žmogus, žavintis erudicija, paprastumu ir aukštaitiškos sielos grožiu

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Rokiškėnas Jonas Sirvydis, į Jonavą atvykęs praėjusio amžiaus antroje pusėje, čia taip ir pasiliko visam laikui. Didžiąją dalį savo gyvenimo (nuo 1964-ųjų iki išėjimo į pensiją) jis paskyrė darbui azoto trąšų gamykloje, dabartinėje „Achemoje“, tapusioje didžiausia Baltijos regiono

chemijos pramonės įmone, buvo ilgametis jos vadovas. Kartu su besiplečiančia gamykla, kilo ir augo Jonava – radosi nauji mikrorajonai su daugiabučiais namais bei švietimo įstaigomis. J. Sirvydis yra ne tik visų pokyčių liudininkas, bet ir aktyvus jų dalyvis, mūsų miesto kūrėjas, puoselėtojas, įvairių renginių mecenatas, aktyvus visuomenininkas. Jam suteiktas Jonavos rajono Garbės piliečio vardas. Tai asmenybė, patyrusi tremties siaubą, namų netektį, tačiau nepraradusi sąžiningumo, tolerancijos ir žmogiškumo. Šių metų vasarį J. Sirvydis minėjo garbų 90-mečio jubiliejų.

Darni šeima

Gimęs ir augęs Rokiškio rajono Barkiškio kaime, netoli Obelių, jubiliatas sako niekada nepamiršiąs tėviškės ilgesio ir jos kvapo. Pašnekovas šmaikštauja, kad vienkiemis yra bendraamžis su juo pačiu, kadangi pastatytas jo gimimo metais. Iki dabar vaizduotėje iškyla didelis sodybos kiemas, gyvenamasis namas su lietuviui būdingomis gonkomis, klėtimi, pirtimi, ūkiniais pastatais, pakvimpa nokstančiais obuoliais. Grasildos ir Juozapo Sirvydžių

šeimoje Jonas buvo pagrandukas, bet vyresnėliai – brolis Antanas, seserys Ona ir Birutė – jo neskriaudė. Pasak pašnekovo, broliai ir seserys sutarė tarpusavyje, viskuo dalijosi, nepavydėjo vieni kitiems, stengėsi palaikyti ir atjausti vieni kitus. Tėveliai buvo darbštūs, tai ir visas savo atžalas nuo mažens pratino prie darbo.

„O darbų net man, mažiausiajam iš visų vaikų, pakakdavo – tai arklį pakinkyti, tai karves perkelti, tai kiaulėms lapų priskinti... Juk ir į Obelių mokyklą, kuri buvo už penkių kilometrų, tekdavo pėdinti. Kol namo parkulniuodavau – ir prietema jau čia pat. Bet mokytis man patiko, –vaikystės metus mena jubiliatas. – Mokykloje aš išdykęs buvau, tai iš priešpaskutinio suolo persodino į pirmą, kur sėdėjo rimta moksliukė. Pamirkiau pirštą į rašalą ir perbraukiau jai per nosį – išvarė mane už durų. Mėgdavau smulkias išdaigas. Pirmūnas nebuvau, bet mokiausi neblogai.“

Žinių troškimas J. Sirvydį lydėjo visada: traktorininkų, vairuotojų, mašinistų-kranininkų kursus lankė net tremtyje, gyvendamas Sibire, paskui, grįžęs į Lietuvą, mokėsi Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos fakultete, galiausiai aukštojo mokslo diplomą įsigijo Kauno politechnikos institute. O kai išėjo į pensiją ir atsirado daugiau laisvo laiko, įniko į anglų kalbos mokymąsi.

Atsisveikinimas su tėviške

Pasibaigus II-ajam pasauliniam karui, nurimus bombonešių gausmui ir sprogimams, atrodė, gyvenimas vėl stos į savo vėžes. Deja, prasidėję trėmimai neaplenkė ir Sirvydžių šeimos. Lietuvoje liko tik Krasauskienės pavardę turėjusi sesuo Ona ir brolis Antanas, mokęsis karo mokykloje.

„Prisimenu, 1951-ųjų vasaros naktį ginkluoti vyrai apsupo sodybą, įsiveržė trobon ir liepė skubiai ruoštis. Iš pradžių pagalvojau, kad sapnuoju, bet netrukus išsilakstė miegai – suvokiau, jog atsitiko kažkas baisaus, – penkiolikmečio išgyvenimus atkuria J. Sirvydis. – Vežamas iš namų verkiau taip, kaip niekada nesu raudojęs. Buvo labai gaila visko – namų, draugų ir pačių tėvelių, kurie nuo manęs nieko neslėpdavo. Aš viską žinojau: kokių pažiūrų žmonės aplink gyvena, žinojau, kada, kam ir ką galima šnekėti. Bet galbūt neturėjau to giluminio suvokimo –kas mūsų laukia? Dabar mąstau, kad tėčiui tikriausiai buvo dar sunkiau – juk priverstas palikti neseniai pastatytą namą su erdvia svetaine, balkonu, kvepiantį šviežia mediena, iš toli šviečiančiomis langinėmis... Tai jo kūrinys, jo turtas, jo prakaitas. Viskas buvo atimta, o mes patys išvežti į nežinią.“

Pasak J. Sirvydžio, sunkumai užgrūdina kiekvieną žmogų, stiprina charakterį, skatina priešiškumą brutaliai jėgai.

„Rokiškio geležinkelio stotyje mus suvarė į gyvulinį vagoną, kuriame buvo 62 žmonės. Tiesa, lubose, sakykime, švietė langelis, o visa kita – tik dėžė. Tualeto nėra, o jo tai reikia. Aš, penkiolikos metų vaikinukas, paprašiau palydovų nuvesti mane kažkur nusilengvinti. Įsivaizduokite – lydėjo mane į tualetą, šautuvo vamzdį į nugarą įrėmę! Na, tuomet pradėjau balsu juoktis... Dabar pats sau galvoju: didelis skausmas, ką tik plūdęs ašaromis, staiga pavirto juoku. Gal taip prasiveržė vidinis bejėgiškumas ir priešiškumas neteisybei? To savo juoko negaliu pamiršti, paskui niekada nebeverkiau, tiesiog „užsitrenkiau“ ir užsidariau savo viduje. Rauda pratrūko tik 1972-aisiais, mirus tėčiui“, – pasakoja J. Sirvydis.

Jono Sirvydžio pirmasis nuosavas transportas – motociklas IŽ–56

Brolis Antanas, sesuo Birutė ir Jonas Sirvydis, atvykęs atostogoms iš kariuomenės, Salių šeimos rate

Per paradą su dukra Violeta ir sūnumi Evaldu

Sentimentai Rokiškio kraštui

Tremtiniai, po aštuonerių metų sugrįžę į Barkiškio kaimą, rado apleistus namus: balkono nebelikę, vietoje skardinio stogo sudėtas šiferis, viskas apgriuvę, aplūžę. O viduje – kolūkio kontora.

„Mūsų į buvusį mielą kiemą niekas neįleido, teko glaustis pas geradarius kaimynus, kurie mus priėmė. Vėliau prašėme, kad valdžia bent pirtį atiduotų, ten įsikurtume. Ir čia išgirdome, kad tremtiniams nepriklauso. Paskui sužinojome, kad kolūkio pirmininkas tą mūsų pirtį išsivežė į savo namus... Prisimenu, tėvukas stovi, žvelgia į buvusią sodybą, o per skruostus ašaros rieda. Taip jam skaudėjo...“ – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vyksta į Dubysos slėnį, kur vyks sąskrydis „Su Lietuva širdy“

Jubiliatas prisipažįsta, kad tėviškė jam ir šiandien gyva – bet koks Rokiškio paminėjimas spaudoje ar radijuje sukelia tam tikras emocijas ir smalsumą.

„Mano gyvenimas yra toks, kokį likimas man davė, to negalėjau pakeisti, bet vėliau, kiek įmanydamas, aš jį tobulinau. Dievo duota malonė gyventi, o pats stengiesi kurti savo gyvenimą. Tas Aukštaitijos kraštas, mano Pradžios lopšys, gyvena manyje kaip artimiausias bičiulis. Tėviškė man – brangus kampelis, kuriam jaučiu šilumą ir pagarbą. Neabejodamas prisidėjau prie vandalų suniokoto paminklo laisvės gynėjams Obeliuose atstatymo. Vaikystę matome gražiomis spalvomis, o kai užaugame, sulaukiame garbaus amžiaus, sugrįžtame į ją, nes ji buvo gyvenimo pradžia, tad labai gera aplankyti tas vietas, ku-

riose gimei ir augai“, – teigia jis.

Gyvendamas Jonavoje, J. Sirvydis kiekvieną vasarą nuvažiuoja į savo tėviškę, pasidairo po kiemą, apylinkes, pasikalba su tuose namuose gyvenančia moteriške. Ir širdį užplūsta keistas jausmas – juk ir dabar prie žolės glaudžiasi tokia pati rasa, kokia krisdavo prieš kelis dešimtmečius. Atgyja prisiminimai, užsimerk – ir, rodos, pasigirsta, kaip vėjas paklebena langinę. Čia – tavo namai.

Rodyklė

Kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė susigrąžinti priklausiusią žemę ir sodybą, J. Sirvydis tokio proceso nepradėjo: jis pats su žmona gyvena

Jonavoje, buvusiame vienkiemyje Rokiškio rajone įsikūrė kiti gyventojai, o ant Sirvydžių žemės namus pasistatė kiti žmonės. Jie turi leidimus, jiems buvo leista, tai kaip dabar juos varyti iš ten? Ar verta? Tegul ten ir gyvena. Žmonės juk nekalti, kad valdžia priėmė tokius sprendimus – davė sklypą, leido, žmogus pasistatė. Lai taip ir būna.

„Atvažiuoju į tėviškę, pasikalbu su namų šeimininke, aplankau artimųjų kapus. Tai argi to nepakanka? – retoriškai klausia rokiškėnas. – Čia mano pirmoji mokykla, kurioje mokiausi nuo pirmo skyriaus iki devintos klasės. Deja, likimas taip lėmė, kad jos nebaigiau... Šioje mokykloje dabar niekas nesimoko, bet ji man yra pati mieliausia. Čia kiekvienais metais susitinkame su klasės draugais, aš padedu organizuoti susitikimus. Vaikystėje ir jaunystėje randi tikrus draugus, tremtyje taip pat. Gimtinės prisiminimais pasidalijame su dabartiniu kaimynu Jonavoje, kraštiečiu Evaldu Makutėnu, kuris buvo mano brolio Antano bendraklasis Obelių mokykloje.“

Pašnekovas pastebi, kad jo gimtasis kaimas, kadaise teturėjęs keturis ūkininkus, dabar išaugo ir išsiplėtė į didelę gyvenvietę. „Aplinkinių kaimų – Laužadžių, Mikonių – nebeliko, o nuo Obelių rodyklė rodo kryptį: Barkiškis 6 km. Džiugu ir širdį glosto – juk ten aš gimiau“, – pasidžiaugia garbaus amžiau jubiliatas.

Vertybės ateina iš tėvų

Anot J. Sirvydžio, žmogus, nepatyręs tremties, nepajutęs to skausmo, vargu ar supras, ką reiškia Tėvynė, draugai, namai. Viskas prasideda vaikystėje.

„Kaip minėjau, mes neturėjome kada ilsėtis – tai vienoks, tai kitoks darbas. Žmonės nevienodai sutverti.

Vaikystėje pažinau šeimą, kuri tuščiai leido laiką: vaikai sau guli ant pečiaus, o mes vis krutame ir krutame... Bet

paskui jų namai apmusijo, šeimininkams nebepatiko – iškeliavo kažkur kitur „laimės ieškoti“. Dabar žmonės ieško parduotuvėse rupios duonos, o mano vaikystės metais rupią duoną valgydavo tik apsileidėliai, nelinkę dirbti. Mane augino ir mokė tėvai, o šiais laikais nuo vaikystės jaunimą auklėja visokie socialiniai tinklai, internetai, išmanieji telefonai, tėvams į pagalbą ateina socialiniai darbuotojai, psichologai. Viskas duodama. Nebeliko artumo, nebėra gyvos šilumos.

Mane tėvai mokė sąžiningumo, darbštumo, nuvesdavo į bažnyčią, manyje ugdė vyriškumą. Ir aš suvokiau, kad, būdamas vyras, privalau rūpintis šeima. Tokią pareigą, įskiepytą dar vaikystėje, jaučiu iki šiol. Taip ir gyvenau. Visą laiką didžiausia vertybe gyvenime laikiau draugiškus santykius su šeima ir aplinkiniais“, – mintimis dalijasi jubiliatas.

Gyvenimas sukasi kaip karuselė

Atvykęs dirbti į statomą „Azoto“ gamyklą, J. Sirvydis susipažino su dr. Bronislovu Lubiu. Abu kolegos bendravo beveik pusę amžiaus, iki koncerno „Achemos grupė“ prezidento mirties. Pasak pašnekovo, iš bendražygio buvo galima daug ko pasimokyti.

„Vieni žmonės laikomi protingais, o kiti – gudriais. Bronislovas turėjo abi šias savybes, mokėjo itin įtaigiai kalbėti, savo retorika gebėjo pateikti svarius argumentus svarstomais klausimais. Per tuos 48-erius bendravimo metus mums ne vieną kartą teko atvirai pasišnekučiuoti, paliečiant asmeninius reikalus. Jis buvo jautrus, pastebėdavau, kaip susigraudina, palietus kokį šeimos klausimą ar prisimenant tėvus. Visi žino – B. Lubys buvo žodžio šeimininkas. Jis turėjo daug gerų bruožų, kurie galėjo būti pavyzdžiu visiems, jį pažinojusiems. Esu dėkingas

Koncerno „Achemos grupė“ valdybos nariai. Iš dešinės: koncerno „Achemos grupė“ prezidentas Bronislovas Lubys, Jonas Sirvydis, Faustas Kriaučionis, Arūnas Laurinaitis ir Gerardas Statulevičius

likimui, suvedusiam mane su šiuo garbingu žmogumi“, –pastebi pašnekovas.

Savo karjerą „Achemoje“ pradėjęs nuo mechaniko pareigų, J. Sirvydis į pensiją išėjo, būdamas įmonės generaliniu direktoriumi. Per visą šį laikotarpį jam teko susidurti su įvairiomis problemomis: blokada, dujų stygiumi, išgyventi įvykusią avariją gamykloje ir t. t.

„Tiesą sakant, jau esu toli nuo visų šių reikalų. Tai buvo mano gyvenimo dalis, kartais tekdavo po kelias naktis nakvoti įmonėje. Išgyvenome. Džiaugiuosi visais žmonėmis, dirbusiais drauge su manimi, – nusišypso senjoras, pridurdamas, kad neretai apsilanko Druskininkuo-

Petro Vileišio – didžiausio ryškumo Lietuvos atgimimo istorinės asmenybės – premija, skulptūrinis portretas ir aukso medalis įteikti Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentui Jonui Sirvydžiui

se. – Gyvenimas sukasi kaip karuselė. Išėjęs į užtarnautą poilsį ir būdamas emeritas, noriu atsipalaiduoti, pabūti gamtos apsuptyje, pavaikščioti palei Nemuno krantinę, praeiti pro M. K. Čiurlionio skulptūrą, kurią sukūrė Vladas Vildžiūnas, pabendrauti su žmonėmis, pailsėti. Druskininkų miesto centre, netoli bažnyčios, prie ežerėlio, yra dr. Bronislovo Lubio alėja. Ši vieta yra šventa: pavaikštau aplink ežerą, praeinu pro Ratnyčėlę, paskui į miškelį, netoli tos vietos, kur Bronislovas mirė. Pasėdžiu, pamąstau, kaip kartu dirbome, prisimenu džiaugsmingas, liūdnas, kitąsyk ir skausmingas akimirkas. Gyvenimas eina į priekį nesustodamas...“

Šimtai apdovanojimų

Eidamas atsakingas pareigas akcinėje bendrovėje „Achema“, J. Sirvydis suspėdavo dalyvauti ir visuomeninėje veikloje. „Ai, ką čia kalbėti. Mano visuomeninis darbas buvo tik pripuolamai – to laiko likdavo ne kažin kas. Stengdavausi dalyvauti konferencijose, susitikimuose, kitaip tariant, ten, kur nebūdavo galimybės išvengti“, –mosteli ranka.

Visų visuomeninių pareigų ir apdovanojimų tiesiog neįmanoma išvardyti. Jų tokia gausybė, kad ir pats jubiliatas eilės tvarka nepasakytų. Jis aktyviai dalyvavo visos

Lietuvos pramonės ir prekybos vystyme, buvo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos viceprezidentas, Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos importo-eksporto narys, Kauno technologijos universiteto komiteto narys, Lietuvai pagražinti draugijos Jonavos skyriaus pirmininkas ir t. t.

O apdovanojimus derėtų pamatyti: medaliai, suvenyrai, skulptūros, padėkos raštai, rankų darbo kalendoriai – šimtai jų puošia darbo kambarį. Ar yra maloniausias jubiliatui? Kiek pagalvojęs, J. Sirvydis trukteli pečiais: iš tokios daugybės išrinkti vieną – sudėtingas dalykas. Gal Ūkio ministerijos apdovanojimas, skirtas „Už nuopelnus verslui“, o gal Jonavos rajono Garbės piliečio vardo suteikimas... „Visi savaip malonūs ir šilti“, – nusišypso rokiškėnas.

Mecenato vaidmenyje

Visoje Lietuvoje mano pašnekovas yra žinomas kaip rėmėjas. Ar yra bent vienas didesnis renginys, apsiėjęs

be „Achemos“, vadovaujant šiam žmogui, ar asmeninės jo paties paramos? Jis atskuba į pagalbą net tiems, kurių nepažįsta. Šit, sužinojęs, kad viename rajone daugiavaikės mokytojų šeimos turtą pasiglemžė liepsna, Jonas su žmona Jūrate atsiliepė į nelaimėlių šauksmą – paaukojo pinigų. Skarulių bendruomenei suteikė paramą, kad bažnyčios langus sutvarkytų ir kitus remonto darbus padarytų. Jo indėlis padėjo įrengti Jono Krikštytojo bažnyčią Rimkuose, nutiesti dviračių takus, atlikti daug kitų Jonavą keičiančių darbų.

Lietuvoje yra daug objektų, kurių atsiradimą savo asmeninėmis lėšomis parėmė Jonavoje gyvenantis rokiškėnas. Vienas jų – Obeliuose pastatytas visoje šalyje analogo neturintis paminklas Obelių mokytojams (architektas Petras Stankevičius). Tai buvusio mokyklos auklėtinio, Jonavos rajono Garbės piliečio, Lietuvos šviesuolio J. Sirvydžio pagarbos ir padėkos ženklas jį mokiusiems pedagogams.

Pagarba tautos istorijai

Šiemet Jūratė ir Jonas Sirvydžiai mini 62-ąsias bendro gyvenimo metines. „Regis, tiek nedaug, o pasirodo, jau daugiau nei šešios dešimtys metų“, – nusistebi jubiliatas.

Sutuoktiniai patenkinti sūnaus Evaldo ir dukros Violetos sėkmingu gyvenimu, malonu bendrauti su penkiais anūkais, jaunystės eliksyro teikia trys proanūkiai. Namuose – didelė biblioteka, kurioje gausu tiek mokslinės, tiek grožinės literatūros knygų.

J. Sirvydžio pavardę galima aptikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių leidiniuose. Jis – šildanti asmenybė, su kuria malonu bendrauti. Jis – eruditas, neskirstantis žmonių į išsilavinusius ar žemesnio intelekto, net tada, kai užėmė aukštas pareigas, jis buvo ir liko paprastas

Jonas Sirvydis, anūkė Ugnė ir žmona Jūratė. Pirmosios

Komunijos suteikimas po Šv. Mišių

žmogus, su kiekvienu bendraujantis kaip lygus su lygiu.

„Pagarba ilgaamžei senolių išminčiai, tradicijoms, vertybėms – štai mūsų pamatai, atlaikę tūkstantmečio uraganus, nuolat primenantys, kad tauta be istorijos – tauta be ateities. Būtent tautos ateitį ir kuria meilė Tėvynei, kurią įkūnija ne šūkiai, o kasdienė, galbūt ne visuomet pastebima veikla“, – tokios nuostatos laikosi Jonavos rajono

Garbės pilietis, jubiliatas Jonas Sirvydis.

Nuotraukos iš fotoalbumo

„Viltis – mano gyvenimo šviesa“

Jono Sirvydžio anūkė Greta su draugu Tautvydu, Jonas Sirvydis, anūkė Ugnė su šuniuku, Violeta Markevičienė, Evaldo žmona Jūratė, anūkė Ieva su būsimu vyru Vyteniu, antroje eilėje iš kairės: Evaldas Sirvydis, Jono Sirvydžio anūkas Jonas, žentas Saulius Markevičius iškilmingos šventės metu

Remigijui ir Editai Januškevičiams – 50

Tarp drobės, scenos ir šeimos –spalvingas Januškevičių pasaulis

Kristina DIEMINTAITĖ-STEPŠIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė

Jonavoje gimę ir užaugę Remigijus bei Edita Januškevičiai gyvena kūrybos ritmu. Jų kasdienybėje susipina tapyba, scenografija, pedagogika, knygų iliustravimas ir nuolatinės kelionės į parodas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau svarbiausia jų kūrybos ašis – šeima ir tikėjimas, kad menas turi šviesti, telkti bendruomenę ir suteikti žmogui dvasinio peno.

Šie metai Januškevičių šeimai – ypatingi. Edita jau paminėjo jubiliejų, Remigijus šiemet pasitinka penkiasdešimtmetį, o vasarą pora švęs ir trisdešimtąsias santuokos metines. Tačiau jų gyvenime svarbiausi ne skaičiai, o nuolat gimstančios idėjos ir kūrybiniai sumanymai.

Nuo pirmųjų piešinių vaikystėje iki tarptautinių galerijų – tai istorija apie šeimą, kuriai kūryba tapo gyvenimo būdu.

Nuo mažens – meniškos sielos

Gimęs ir užaugęs Jonavoje, tuometėje Pergalės (dabar Vasario 16-osios) gatvėje Remigijus Januškevičius nuo vaikystės mėgo piešti, kopijuoti iliustracijas iš vaikiškų knygelių. Mokykloje dailė buvo viena mylimiausių

pamokų. Vyresnėse klasėse dalyvaudavo dailės konkursuose ir užimdavo prizines vietas.

„Pamenu, už dalyvavimą konkurse gavau apdovanojimą – kino teatro „Jaunystė“ (dabartinis prekybos centras „Rimi“) abonementą. Su dideliu malonumu lankiau Meno mokyklos Dailės skyrių. Nuo devintos klasės labai žavėjausi jūros peizažais – tai buvo romantinis laikotarpis. Skirtingais jūros fragmentais galėdavau išreikšti jausmus. Gyvendamas pas tėvus savo kambario sieną net nutapiau jūros motyvais. Vyresnėse klasėse ir toliau lavinau ranką tapydamas klasiokų portretus. Dvyliktoje klasėje lankiau piešimo kursus Dailės akademijos filiale Kaune“, – pasakoja kraštietis.

Meninius gabumus jis paveldėjo iš tėčio, kuris jaunystėje iš medžio faneros kurdavo paveikslus, užsiėmė menine fotografija, turėjo savo piešinių sąsiuvinį. Šeima jį išsaugojo ir ketina perduoti ateities kartoms. Tėtis taip pat mėgo sodininkystę, mama laisvalaikiu megzdavo žaisliukus ir įvairius drabužėlius.

„Atradome informacijos, kad giminėje būta meniškų žmonių – iš mamos pusės turėjome giminaitį, prosenelio brolį, tuo metu garsų rašytoją ir tapytoją Rutę. Turime ir

balsingų giminaičių. Močiutę pamenu kaip labai tikinčią, sekmadieniais ji vesdavosi mane į bažnyčią“, – prisiminimais dalijasi Remigijus.

Studijos sostinėje

Baigęs vidurinę mokyklą, R. Januškevičius įstojo į Vilniaus dailės akademiją. „Pamenu, susikroviau visus savo darbus ir su draugu Nerijumi Martinaičiu traukiniu išvykau į stojamuosius egzaminus. Tuomet norinčiųjų studijuoti tapybą buvo apie tris dešimtis, tačiau laimė

nusišypsojo šešiolikai jaunuolių, tarp jų – ir man. Studijų metai buvo labai įdomūs. Turėjome geros praktikos –studentai gaudavo užsakymų nutapyti senųjų meistrų paveikslų kopijas. Tai buvo puiki galimybė ir užsidirbti, ir lavinti ranką. Iš šios patirties pasisėmiau žinių, kurios pravertė ateities darbuose. Vienas iš mano autoritetų –XVI amžiaus flamandų tapytojas Piteris Breigelis. Esu kopijavęs jo garsųjį paveikslą „Babelio bokštas“, – pasakoja menininkas.

Po studijų prasidėjo ieškojimų laikotarpis, įvairūs tapybiniai eksperimentai. Jam patiko ekspresionistinė

maniera, mėgo drąsiai „pasitaškyti“ dažais. Pasak Remigijaus, anuometiniai darbai visiškai skyrėsi nuo dabartinio kūrybos stiliaus. Šiandien jo kūryba šiek tiek primena puantilizmą – paveikslai kuriami mažais, kruopščiais potėpiais. Tokia technika reikalauja ypatingos atidos ir kruopštumo.

„Remigijaus darbai tikrai reikalauja didelės kantrybės – jis tapo trijų nulių teptukais, o kūriniai yra nemažo formato, todėl jų nutapymas užtrunka,“ – sako Remigijaus žmona Edita.

Pozityvumo pilna kūryba

R. Januškevičiaus kūriniai pasižymi ryškiomis spalvomis, sudėtingomis, dekoratyviomis kompozicijomis ir išskirtinėmis siužeto idėjomis. Jo paveiksluose dažnai vaizduojami nepaprasti personažai, žaismingos figūros, o spalvinė gama spinduliuoja šilumą ir jaukumą.

Paklaustas, kaip gimsta paveikslų vizijos ir motyvai, menininkas teigia, kad idėjos ateina iš gyvenimo, aplinkos ir matytų vaizdų: „Nuvažiuoji, pamatai – ir gimsta idėja. Interpretuoji regėtą vaizdą savaip, ir taip atsiranda paveikslas. Pavyzdžiui, pavasarį važiavau keliu, pamačiau užlietas pievas, medžius vandenyje – taip gimė paveikslas „Vandens parkas“. O įspūdžiai iš Graikijos Santorini salos įkvėpė sukurti „Laimės kalną“, kuriame pavaizduoti laimingi žmonės, gyvenantys nameliuose ant didelio kalno.“

Visi paveikslai alsuoja šviesa ir gera energija – galbūt todėl, kad ir pats Remigijus yra itin pozityvios sielos žmogus. „Savo paveikslais noriu pakelti žmonėms nuotaiką. Gyvenime ir taip daug tamsos, tad kam ją perteikti ant drobės? Geriau, kad žmogus, pažvelgęs į mano kūrinius, bent akimirkai pamirštų kasdienes negandas, pa-

sidžiaugtų gyvenimu ir pasijaustų laimingas. Mano paveikslų esmė – pozityvumas“, – sako jis.

R. Januškevičius turi sukaupęs nemenką pedagoginę patirtį: dailės mokytoju yra dirbęs daugelyje Jonavos rajono ugdymo įstaigų, šešerius metus – Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Šiuo metu menininkas kuria ir dirba savo galerijoje Kaune.

Nuo vaikystės gabi menams

Edita Januškevičienė taip pat kilusi iš Jonavos, tačiau turi ir ukrainietiškų šaknų – jos močiutė buvo ukrainietė. „Kiek prisimenu, buvau labai laisvas vaikas. Tuo metu išmaniųjų technologijų dar nebuvo, vaikams TV laidelės buvo rodomos tik vakarais prieš miegą, todėl daug laiko praleisdavau kieme, žaisdavome įvairius strateginius žaidimus. Patiko man ir laikas darželyje. Dailė sekėsi labai gerai, dalyvaudavau darželio konkursuose. Pamenu, kad itin sėkmingai pasirodžiau „Draugystės ratelio“ piešimo konkurse. Iš aplinkos dažnai girdėdavau, kad esu gabi menams – dar būdama vos šešerių“, – pasakoja Edita.

Mokykloje jai taip pat puikiai sekėsi dailė, o nuo dešimties metų pradėjo lankyti Meno mokyklą. „Ji buvo visai šalia: gyvenau Birutės gatvėje, o Dailės skyrius veikė Vytauto gatvėje, tad mokyklą matydavau pro savo namų langus. Tuo metu ugdymo įstaigos dirbo dviem pamainomis: į Meno mokyklą eidavau ryte, o į tuometę penktąją vidurinę (dabartinę Justino Vareikio progimnaziją) –popiet“, – prisiminimais dalijasi E. Januškevičienė.

Iš to laikotarpio ji prisimena ir linksmą detalę: „Mokytojus pamenu tik iki pusės – tik sijonus ir kojas“, – juokiasi Edita. Menininkė džiaugiasi, kad jos mokytoja buvo dabartinė Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pedagogė Jolanta Grigienė, su kuria vėliau abu su Remigijumi dirbo

Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga Editai skyrė apdovanojimą „Ryškiausia sezono scenografija“ už spektaklį „Namo“, rež. J. Andriulevičius

toje pačioje ugdymo įstaigoje. Vis dėlto Meno mokyklos kraštietė nebaigė. „Užduotis sukurti tradicinę Užgavėnių kaukę man buvo visai ne prie širdies. O paradoksalu tai, kad vėliau įgijau dailininkės-scenografės specialybę. Studijuodama Kaune dailės pedagogiką, mokiausi perspektyvos, įvairių technologijų ir teko kurti tas kaukes. Matyt, tuomet mokykloje dar nebuvau pribrendusi tokiam darbui. Išvada paprasta – kartais tas baubas baisesnis, nei yra iš tikrųjų, tereikia imti ir

scenografija spektakliui „Bėk, katinėli“, rež. J. Andriulevičius

daryti“, – šypsosi Edita, studijoms paskyrusi ne vienerius metus.

Dailininkas scenografas mato visas smulkmenas

Studijos nelengvos, bet įdomios

E. Januškevičienė visada buvo maksimalistė. „Atrodydavo, kad per mažai skiriu laiko piešimui, tapybai, nors studijų laikotarpiu po tris valandas per dieną tam būdavo skiriama. Bet aš dar lankydavau kursus Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale ir ten piešdavau po tris valandas. Į bendrabutį pareidavau be jėgų. Mokslams buvo skiriamos didelės pastangos ir įdėta daug darbo“, – prisimena ji.

Dailės pedagogikos mokslų kraštietė nebaigė, nes, Remigijaus įkalbėta ir dėstytojų paskatinta, įstojo į Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybę. Vėliau įgijo monumentaliosios dailės scenografijos menų magistrės laipsnį.

„Studijuojant Vilniuje gerai sekėsi ir piešimas, ir tapyba, ir kompozicija. Mokiausi istorinio kostiumo ir scenovaizdžio kūrimo subtilybių. Ir teorinė bazė buvo labai stipri – filosofiniai, menotyriniai dalykai. Studijos buvo nelengvos, bet labai įdomios“, – apie studijų laikotarpį pasakoja kraštietė.

Laisvalaikiu ji visada mėgo tapyti, tačiau šeimai pagausėjus tam laiko atsirasdavo vis mažiau. Tapyti ji mėgsta atsitraukusi, todėl reikia uždaros studijos: „Anksčiau galėdavau labiau prisitaikyti – pavyzdžiui, kai vyresnėlis Vilius miegodavo, aš kurdavau. Man patinka tapyti žmogų, atskleisti kostiumo žavesį savo kūriniuose. Mėgstu gamtą, bet nesu erdvės dailininkė. O Remigijui labai sekasi atskleisti erdvę savo kūryboje. Ir natiurmortas man labai artimas žanras, nes mėgstu daiktus.“

E. Januškevičienės darbo stažas nemenkas, nes dirbti pradėjo dar studijuodama, būdama 23-ejų. „Jau pirmajame kurse Česlovas Časas pasikvietė sukurti scenografiją jo klubo „Miks“ rūbų kolekcijos pristatymui. Su choreografe Edita Stundyte turėjome ne vieną su šiuolaikiniu šokiu susijusį projektą, ne vienus metus bendradarbiauju su Jonavos kultūros centro teatru, režisieriais

Jonu Andriulevičiumi ir Živile Martinaitiene. Šiuos kūrėjus galėčiau pavadinti savo teatrine šeima. Nugyventas gyvenimas kartu – daug metų ėjome koja kojon. Kartu praėjome ilgą kūrybinį kelią, pradėję bendradarbiauti dar studijų laikais. Taip pat dirbau ir su teatro režisieriais

Andriumi Kurieniumi, Gediminu Gutausku. Man labai pasisekė, gal ir dėl to, kad buvau vienintelė dailininkė scenografė“, – juokiasi Edita.

Pasak pašnekovės, dailininkas scenografas turi matyti visas smulkmenas ir į jas įsigilinti: „Aš girdžiu žodžius, matau aprašymus tarp eilučių, bandau perskaityti tas mintis, kurios yra paslėptos. Scenografas vadovaujasi režisieriaus pateiktu tekstu ir nėra visiškai laisvas, tačiau būtent jis sukuria visą atmosferą, per kurią perteikiama emocija. Aš esu tos atmosferos ir emocijos žmogus. Kurdama spektaklį, rūpinuosi ir kostiumais – jie ne visada siuvami, kartais jų ieškome ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tačiau nesvarbu, ar kostiumai yra sukuriami nuo personažo eskizo iki pasiuvimo, ar perkami jau gatavi, svarbiausia yra sukurti bendrą kostiumo viziją. Su režisieriumi viską sudėliojame iki smulkmenų. Kartais Remigijus palaiko man kompaniją, kai ieškau kostiumų aktoriams –jis laiko tuos „kalnus“ mano pasirinktų drabužių, kai dar sprendžiu, kuriuos pirksiu. Tai nelengvas procesas, nes

Parodos „Art is meeting“ Belgijoje metu

Daug metų Remigijus dirba su Taipėjaus galerija – kasmet jie užsako apie dešimt paveikslų

turi jausti aktorių priešais save, daug kas daroma pasitelkus nuojautą.“

Scenografija ir kostiumais E. Januškevičienė rūpinosi

Jonavos kultūros centro teatro pernai pastatytame spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (pagal Gintaro Grajausko pjesę). „Po gana ilgos pertraukos režisierius Gediminas Gutauskas pakvietė vėl dirbti drauge. Spektaklio medžiaga buvo puiki, įdomi ir labai lietuviška, tad smagu buvo prisidėti prie kūrybos kaip scenografei. Pirmasis mūsų bendras darbas buvo kalėdinis spektaklis vaikams „Kur pradingo dūda Jono?“ pagal Roko Radzevičiaus muzikinę pasaką „Tilidūda“, – pasakoja pašnekovė.

Parodos visame pasaulyje

R. Januškevičius darbo dienomis vyksta į Kauną, kur kuria savo galerijoje netoli Laisvės alėjos, o savaitgalius praleidžia namuose. „Savaitgaliais norisi ramybės, laiko

su šeima. Dažniausiai tapau studijoje, bet jei yra neatidėliotinų darbų, padirbėju ir namuose. Man smagu dirbti visur. Studijoje galiu atsiriboti, nebent užsuka praeiviai pasižiūrėti darbų. O namuose atsiranda daugiau buitinių rūpesčių“, – sako menininkas.

Kraštietis su savo darbais dalyvauja įvairiose parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pirmosios personalinės parodos po studijų buvo surengtos Jonavoje ir Kėdainiuose, vėliau – Kaune. Taip pat yra dalyvavęs ir bendrose dailininkų parodose, tarp jų – ir gimtajame mieste. Vėliau prasidėjo tarptautinės parodos. Daug metų bendradarbiauja su Lenkijos meno galerija „Pepiniera“. Pastaruosius dvejus metus paveikslai eksponuojami ir parduodami Belgijoje, Briuselyje.

„Tarptautinėms organizacijoms siunčiu savo darbus, žinoma, tai kainuoja, tokios parodos brangios. Pernai buvo darbingi metai – turėjau tris tarptautines parodas. Daug metų dirbu su Taipėjaus galerija, kasmet jie užsa-

Paroda Skarulių bažnyčioje

ko apie dešimt paveikslų. Darbo man netrūksta: ruošiu kūrinius galerijoms, kuriu iliustracijas knygoms, tapau pagal klientų užsakymus, taip pat gaminu savo originalių paveikslų reprodukcijas, kad juos galėtų įsigyti daugiau žmonių už patrauklesnę kainą. Dalyvauju ir įvairiose mugėse. Jos – viena geriausių reklamos formų, nes čia didelis lankytojų srautas. Žmonės ne tik apžiūri darbus, bet ir pakalbina, įsigyja juos iškart arba vėliau. Išdaliju nemažai vizitinių kortelių, todėl žmonės atvyksta ir į galeriją Kaune“, – apie savo darbinę veiklą pasakoja žinomas dailininkas.

Jonaviečio teigimu, jei sėdėsi vienoje vietoje, nieko nepasieksi – reikia nuolatinio darbo ir pastangų: daug važinėti, rodyti savo kūrybą, tuomet ateina ir rezultatai. Šiandien vien talento neužtenka – dailininkas turi mokėti save pristatyti ir „parduoti“. Anksčiau buvo paprasčiau, dabar reikia įdėti daugiau pastangų. Be to, būtini ir finansiniai ištekliai, nes kelionės bei parodos kainuoja.

Pasak Editos, šiandien menininkui tenka būti ir vadybininku, ir buhalteriu, ir tiekėju. Lietuvoje įprasta, kad prestižinės galerijos atsirenka savo autorius, joms finansavimą skiria ir Kultūros ministerija. Lietuvos dailininkų sąjungos nariams taip pat teikiama parama.

„Jei esi laisvas, prie nieko neprisirišęs menininkas, viską turi susiorganizuoti pats ir pats ieškoti finansavimo.

Bet man taip labiau patinka. Mėgstu asmeniškai palaikyti ryšį su klientais, bendrauti tiesiogiai, o ne per tarpininkus. Bendraudamas matai, kuria kryptimi judėti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Konkurencija – nemenka, bet ne bauginanti

Pasak R. Januškevičiaus, konkurencija Lietuvoje – išties didelė, tačiau jis į situaciją žvelgia optimistiškai ir apie blogiausius scenarijus negalvoja. „Nedirbu vien tik Lietuvos rinkai – tai maža valstybė, gyventojų nedaug, o konkurencija nemenka. Todėl ieškau platesnių galimybių užsienyje. Taip pradėjome nuo Lenkijos – mums buvo įdomu išbandyti save. Galerijas atrandi keliaudamas, pristatydamas savo darbus gyvai“, – pasakoja jis.

Jo žmona atkreipia dėmesį, kad meno pasaulyje viskas glaudžiai susiję ir neretai sudėtinga. „Jeigu turi pažinčių, užnugarį, akademinį statusą ar priklausai bendruomenei, atsiveria daugiau galimybių. Tačiau jei esi vienas lauke karys ir nori išlikti nepriklausomas, nesileisti į kompromisus ar lankstymąsi, tuomet reikia pasiraitoti rankoves ir dirbti dar atkakliau“, – sako Edita.

Remigijus pabrėžia ir mugių svarbą. „Kalbant apie Lietuvos muges, pavyzdžiui, Vilniaus Kaziuko mugę: nemažai dailininkų vengia joje dalyvauti, manydami, kad tai pernelyg paprasta arba ne prestižas. Tačiau retas susimąsto, kiek žmonių per kelias dienas ją aplanko. Tai

milžiniška ir palyginus nebrangi reklama menininkui. Geriausia reklama – kai žmonės bendrauja tarpusavyje ir rekomenduoja vieni kitus. Į parodą tiek lankytojų nesusirinks, kiek jų ateina į mugę per tris dienas“, – įsitikinęs jis.

Edita priduria, kad tai – požiūrio klausimas. „Kiekvienas menininkas pats pasirenka, kas jam priimtina. Jei užriesi nosį, gali likti sėdėti namuose ir laukti, kol galerija

tave pastebės ir paskelbs genijumi. Tačiau kai konkurencija milžiniška, geriau nesėdėti sudėjus rankų ir nelaukti, kol mana nukris iš dangaus“, – juokiasi ji.

Dailininko teigimu, dauguma menininkų dirba ir kitus darbus, nes vien iš kūrybos pragyventi sudėtinga.

Knygos – lyg meno kūriniai

R. Januškevičius iliustruoja ir žinomus literatūros kūrinius. „Gavau laišką iš leidyklos „Nieko rimto“ su pasiūlymu iliustruoti Kate DiCamillo knygą „Pasaka apie Desperą“.

Knygos siužetas mane sudomino, todėl nusprendžiau imtis šio darbo. Tai buvo pirmoji mano iliustruota knyga ir pirmas bandymas giliau įžengti į knygų pasaulį“, – pasakoja dailininkas.

Kasmet jo iliustruotų knygų sąrašas vis ilgėja: Jules’o Verne’o „Kelionė į Žemės centrą“, Johannos Spyri „Heida“ (pirma ir antra dalys), Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ (antra dalis). „Šiuo metu jau baigiau iliustruoti Felikso Salteno knygos „Bembis“ pirmąją dalį, liko tik parašyti tekstą apie save. Ateityje bus ir antroji dalis. Taip pat gavau pasiūlymą iliustruoti Artūro Konano Doyle’io „Dingusį pasaulį“. Tad veiklos tikrai dar bus“, – šypsodamasis sako dailininkas.

Augustas sukūrė piešinius ant marškinėlių verslumą skatinančiam projektui

Visas iliustracijas jis tapo aliejiniais dažais ant drobės, todėl jos primena tapybos darbus. Menininko kūriniai tokie populiarūs, kad parduodami kaip autorinės reprodukcijos, atvirukai ir knygų skirtukai. Pasak dailininko, didžiausias skirtumas tarp tapytojo ir iliustratoriaus – kūrybinė laisvė. Tapytojas yra visiškai laisvas, o iliustratorius turi laikytis tam tikrų rėmų ir įsipareigojimų knygai: temos, siužeto, formato. „Man, kaip tapytojui, įsiterpti į šiuos rėmus yra įdomu ir net naudinga. Tai matau kaip kūrybinį iššūkį, kurį turiu įveikti ir pasiekti tikslą. Be to, iš knygų pasisemiu naujų idėjų savo paveikslams“, – teigia tapytojas.

Jaunėlis seka tėčio pėdomis

Menininkų šeimoje – du sūnūs, 28-erių Vilius ir dešimtmetis Augustas. Jaunesnysis lanko „Herojaus“ mokyklą Kaune. „Rytais vykstame drauge: jis – į mokyklą, aš – į galeriją. Kadangi mokykla yra vos už šimto metrų nuo mano darbo vietos, po pamokų sūnus ateina pas mane. Menai jam taip pat neblogai sekasi, todėl po pamokų lanko paruošiamuosius kursus Kauno dailės gimnazijoje. Nuo mažens mėgo piešti, tačiau dabar, ketvirtoje klasėje, mokymosi krūvis jau nemažas“, – pasakoja Remigijus.

„Jis mato, kad ir kiti vaikai gražiai piešia. Tai jam tampa paskata dar labiau stengtis. Kai būna galerijoje, mato tik mane tapantį, o gimnazijoje – daug piešiančių bendraamžių. Žinoma, yra bandęs tapyti kaip ir aš, pavyzdžiui, medžius“, – šypsosi tėtis.

Edita pasakoja, kad sūnaus mokykloje vyksta „Knygų klubas“, kur mokiniai pristato perskaitytas knygas. Vienas iš pristatymo kriterijų – sukurti knygos iliustraciją. „Augustas dažniausiai iliustracijas kuria kompiuteriu, naudodamasis „Canva“ programa ir piešimo planšete. Jam tai puikiai sekasi – gabus tiek dailėje, tiek technologijose. Todėl rimtai svarstome apie šios jo stiprybės plėtojimą“, – sako mama.

Augustas taip pat kūrė piešinius ant marškinėlių verslumą skatinančiam projektui. Darbus jis atliko „Photoshop“ programa, naudodamasis piešimo planšete. „Stebina jo gebėjimas stilizuoti piešinius paaugliams ir taikliai pritaikyti užrašus prie vaizdo. Jis perteikia mintis, būdingas savo kartai. Pavyzdžiui, vienas užrašų – „I am invisible“ („Aš nematomas“)“, – dalijasi Edita.

„Su programomis jį pamokau dirbti ir aš, nes pats jas naudoju koreguodamas reprodukcijas, derindamas

Studijoje su vyresniuoju sūnumi Viliumi

spalvas su originalais. Kiek dirbu pats, tiek galiu pamokyti ir jį“, – priduria Remigijus.

„Augustas dar vaikas, todėl sunku tikėtis suaugusio žmogaus disciplinos ar verslui reikalingo nuoseklumo. Tačiau jis jau dabar geba sukurti marškinėlių kolekcijos viziją, ir ją tikrai būtų galima plėtoti ateityje“, – svarsto mama.

Augusto svajonė – nukeliauti į Japoniją: „Man patinka jų maistas, pavyzdžiui, sušiai. Taip pat žavi graži gamta ir pati šalis. Man gerai sekasi užsienio kalbos, todėl norėčiau išmokti ir japonų kalbą. Laisvalaikiu mėgstu piešti gamtos motyvus – medžius, debesis, vandenį, taip pat skaityti knygas. Mano mėgstamas norvegų autorius –Bubby Pierce. Ateityje norėčiau dirbti IT specialistu, gydy-

Januškevičiai su savo sūnumis Augustu ir Viliumi bei jo drauge itale Alberta prie Noišvanšteino pilies Vokietijoje

toju arba dailininku. Norėčiau sekti tėvų pėdomis. Labai jais didžiuojuosi.“

Vyresnysis sieja gyvenimą su aviacija

Vyresnysis sūnus Vilius Kaune studijavo aviacijos inžineriją. Jau dvejus metus jis gyvena Vokietijoje, Memingene. Vaikinas dirba oro uoste rampos agentu – tvarko skrydžių dokumentus, priima ir išlydi lėktuvus. „Nuo mažens jam patiko aviacija, ir tas susidomėjimas niekur nedingo. Šiuo metu jis svarsto apie techninės aviacijos inžinerijos studijas. Be to, labai mėgsta keliauti, todėl sėkmingai derina darbą ir laisvalaikį“, – sako mama.

Pasak Remigijaus, sūnus gyvena labai geroje vietoje: iki Austrijos – apie 60 kilometrų, iki Italijos – apie 100.

Januškevičių šeima mėgsta keliauti, viena iš aplankytų šalių – Čekija

Netoli ir Šveicarija, ir Liuksemburgas. Tai puiki vieta gyventi ir keliauti. Kai Vilius gavo darbą, visi kartu jį palydėjo

į Memingeną, o patys dar nuvyko į Italiją, aplankė Veneciją – juk vos apie 600 kilometrų, tai kaip nepasinaudoti proga.

Šiuo metu Vilius tobulina vokiečių kalbą, kuri, jo žodžiais, yra tikrai sudėtinga. Jis supranta, kad be gerų vietinės kalbos žinių Vokietijoje karjeros galimybės ribotos. Darbe su pilotais bendrauja anglų kalba. Vyresnėlis, baigęs Jaunųjų kompiuterininkų mokyklą ir keletą metų studijavęs informacines technologijas, pastebi, kad Vokietijoje yra nemažai neišnaudotų šios srities galimybių –biurokratija tebėra stipri, daug procesų grindžiami „popierizmu“, siunčiami popieriniai laiškai, todėl svarsto ir apie IT studijas. Tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje siūlomos

nuotolinės studijų galimybės. „Jį žavi universitetai, suteikiantys galimybę studijuoti nuotoliniu būdu – taip galima puikiai suderinti darbą ir mokslus“, – pasakoja tėvai.

Kelionės – neatsiejama gyvenimo dalis

Januškevičių šeima mėgsta keliauti ir, pasitaikius progai, stengiasi išvykti kuo dažniau. Dažniausiai jų kryptys driekiasi po Europą – jie jau yra aplankę Ispaniją, Italiją, Graikiją, Vokietiją, Austriją, Vengriją, Čekiją, Latviją, Norvegiją, Švediją. Ateities planuose – Prancūzija. Remigijui ypač artimos darbinės kelionės, susijusios su parodomis. „Norisi, kad kelionė turėtų prasmę ir atneštų naudos. Mielai nuvykčiau į Dubajų ar Singapūrą –tai mane dominančios kryptys. Kadangi turiu įdirbį Taivane, Azija neatrodo tokia tolima, be to, žinau, kad mano darbai ten vertinami. Apie Ameriką irgi esu pagalvojęs, bet ji šiek tiek per toli – reikia vizų, įvairių dokumentų, negali tiesiog sėsti į automobilį ir nuvažiuoti. Yra nemažai niuansų“, – pasakoja menininkas.

Edita šypsodamasi priduria, kad šeimos kelionės dažnai virsta bendru projektu. „Remigijus naudojasi proga, kad Vilius gyvena Memingeme, vos už šimto kilometrų nuo Miuncheno, tad jau susirado parodą šiame mieste. Pateikė paraišką ir, tikimės, spalį dalyvaus parodoje Miunchene. Dar šiemet su darbais vyks ir į Briuselį. Tiesa, ten sudėtingiau – belgai daugiausia prancūzakalbiai, tad atsiranda kalbos barjeras. Man asmeniškai tai kelia šiokį tokį stresą. Į parodas važiuojame kaip komanda – su Augustu padedame Remigijui. Kol tėtis skuba prie stendo, Augustas lankytojams pristato jo darbus. Nesiginčysiu, angliškai jis kalba geriau nei aš“, – juokiasi Edita.

Šeima jau galvoja ir apie ateitį. Nuo penktos klasės mokykloje prasidės antrosios užsienio kalbos mokyma-

sis, todėl svarstoma, kad Augustas galėtų mokytis prancūzų kalbos. „Jis imlus kalboms, tad, manau, lengvai išmoktų ir prancūzų, ir vokiečių“, – įsitikinusi mama.

Kultūra Jonavoje: tarp iššūkių ir augančio sąmoningumo

Remigijus atviras – jei dirbtų tik Jonavoje, iš kūrybos pragyventi būtų sudėtinga. „Ant pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek jonaviečių yra įsigiję mano darbų. Pirmasis mano kūrinių užsakovas buvo Vytautas Venckūnas. Kartu su Vidmantu Grigaliūnu jie buvo mūsų mecenatai dar studijų laikais. Gal prisidėjo ir tai, kad mano mama dirbo toje pačioje gamykloje, karbamido ceche“, – prisimena menininkas.

Edita pastebi, kad anuomet toks bendruomeniškas požiūris buvo retenybė. „Tuo metu mecenatystė nebuvo populiari. Dabar džiugu matyti raštingus, išsilavinusius, kuriančius žmones, kurie yra pristatomi ir palaikomi kaip kūrėjai. Anksčiau tokio palaikymo tikrai trūko. Menininkai tapo labiau matomi, nes Kultūros centre, Krašto muziejuje dirba žmonės, kurie nori pristatyti vietos kūrėjus. Nuo to labai daug kas priklauso – jie geba paskleisti žinią. Matosi pokytis, kūryba nebėra nuvertinama. Be kuriančių žmonių miestas būtų labai liūdnas“, – įsitikinusi ji. „Jonava liktų tik techninis miestas, o žmogui reikia ir dvasinio peno. Anksčiau ar vėliau kiekvienam kyla poreikis pamatyti, pajusti kažką daugiau per meną“, – priduria Remigijus.

Dailininkas džiaugiasi jaučiamu jonaviečių palaikymu – rajono savivaldybės iniciatyva jo kūrinys „Gyvybės sala“ papuošė Jonavos ligoninės sieną. Idėja meno kūriniu papuošti ligoninės sieną prieš dvejus metus nugalėjo savivaldybės skelbtame Dalyvaujamojo biudžeto

projektų konkurse, mažos apimties projektų kategorijoje Jonavos mieste. Paveiksle matomi du medžiai simbolizuoja vyrišką ir moterišką puses. Jos, susipynusios, auga gyvybės saloje. Čia gimsta kūdikiai, kurie auga ir kai jau pasiruošia iškeliauti, įsiropščia į krepšį ir medikų rankų pagalba perduodami apačioje laukiantiems laimingiems tėvams.

„Idėja pasiteisino. Visos Lietuvos mastu stiprėja tendencija remti vietos menininkus. Aš esu už bendruomenes ir už visus jų kūrėjus – rašytojus, dailininkus, choreografus, tautodailininkus“, – sako Edita.

Jauniausias šeimos narys Augustas Jonavai linki daugiau spalvų, Remigijus – daugiau renginių ir didesnio gyventojų palaikymo. „Palyginkime su Kaunu: ten nusipirkti bilietą į spektaklį sudėtinga, jie iššluojami akimirksniu. Norėtųsi, kad ir Jonavoje būtų daugiau spektaklių, daugiau kultūrinio judesio.“ Edita priduria, kad svarbu vertinti ir vietinę kultūrą: „Norėtųsi, kad žmonės ateitų į vietinius spektaklius, nenurašytų jų kaip mėgėjų teatro. Taip pat – į vietos dailininkų parodas. Dabar dažniausiai susirenka patys kūrėjai ir jų artimieji.“

Remigijus pastebi, kad meninio išprusimo dar šiek tiek stinga, ir svarsto apie galimą mažo miestelio sindromą. „Gal žmonės nedrįsta ateiti į renginius, bijo, kad nesupras meno. Ligoninės siena – vieša erdvė, nereikia specialiai eiti į galeriją, todėl kūrinį pamatė ir įvertino tūkstančiai: socialiniuose tinkluose sulaukė apie dešimt tūkstančių reakcijų.“

Šeima tiki, kad pokyčiai įmanomi. Meno mokykloje ugdoma jaunoji karta, daug vaikų lanko įvairias programas, Kultūros centre veikia nemažai kolektyvų. „Galbūt Jonavai dar šiek tiek trūksta meninės vadybos, tačiau svarbiausia – sudominti žmones“, – įsitikinę Januškevičiai.

Abiems – ypatingi jubiliejai

Praėjusiais metais jubiliejinę sukaktį minėjo Edita, o šiemet penkiasdešimtmetį pasitinka Remigijus. Tačiau patys sako, kad skaičiai jų pernelyg negąsdina. „Metų nesureikšminu. Penkiasdešimt gal ir skamba solidžiai, bet kasmet atsiranda naujų tikslų, idėjų, vis norisi siekti kažko daugiau. Tikiuosi tik, kad metai nesutrukdys dirbti ir įgyvendinti sumanymų. Pasaulis platus, nesinori atsilikti nuo technologijų ar naujovių. Tiesa, atsiranda jausmas, kad laikas bėga vis greičiau, ir kartais kirbteli mintis – ar viską spėsiu?“ – svarsto Remigijus.

Editai laiko tema artima nuo pat jaunystės. „Aštuoniolikos bijojau, kad nespėsiu perskaityti visų knygų – taip mėgau skaityti. Jau tada atrodė, kad laiko maža, nors, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, jo buvo begalė. Dabar jausmas panašus – visko padaryti vis tiek nespėsi. Ir gal net nereikia. Svarbiausia – nepasiduoti minčiai, kad jei visko nepadarysiu, gal neverta nė pradėti.“

Ji pripažįsta, kad brandesniame amžiuje atsiranda daugiau apmąstymų apie konkurencingumą, apie žengimą koja kojon su laiku, apie visuomenėje vis dar gyvus stereotipus, esą vyresni žmonės mažiau reikalingi: „Tačiau patirtis yra didžiulė vertė. Metai suteikia gebėjimą atsirinkti, matyti giliau. Lietuvoje stereotipų dar pasitaiko, bet tai – požiūrio klausimas.“

Šie metai šeimai ypatingi ne tik dėl asmeninių jubiliejų. „Minėsime ir 30-ąsias santuokos metines. Susituokėme rugpjūčio 10-ąją, tad tai bus puiki proga pakeliauti ir kartu atšvęsti šią sukaktį“, – šypsosi menininkai.

Ivetos Bajorinaitės ir asmeninio albumo nuotr.

Raimondas Klezys: apie teatrą „be batų“

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Aktorius, dramaturgas, teatro pedagogas Raimondas

Klezys šiandien yra vienas ryškiausių kūrėjų, nuosekliai dirbančių su jaunąja auditorija. Kilęs iš Žeimių, mokęsis

Jonavoje, jis sugrįžta į šias vietas ne tik kaip svečias, bet ir kaip kūrėjas – su spektakliais, dirbtuvėmis, pokalbiais. Jo monospektaklis „Avinai“ įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, o kartu su žmona Ieva Jackevičiūte įkurtas nepriklausomas teatras „No Shoes“ tapo atvira erdve vaikams ir jaunimui būti išgirstiems.

Pokalbyje – vaikystės prisiminimai, nelengvas kelias į aktorystę, šiuolaikinis teatras ir kūrybiškumas kaip būtinybė.

Raimondai, esi kilęs iš Žeimių, vėliau mokeisi

Jonavoje. Kokie prisiminimai kyla grįžus į gimtąsias vietas?

Gimiau Vilniuje, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tėvai persikėlė į Jonavą. Labai gerai prisimenu laiką „Pakalnutės“ darželyje. Vėliau šeima išsikėlė į Žeimius –miestelį, iš kur kilusi mano mama, ir ten prabėgo mano vaikystė. Tai nuostabi vieta, kuri metams bėgant vis gražėja, tvarkosi. Atsiminimai labai šilti: su draugais eidavome prie ežero, valgydavome obuolius, per dienas žaisda- Dainiaus Putino nuotrauka

vome stadione. Iki šiol mano geriausi draugai – tie patys, iš vaikystės. Praėjusią vasarą Žeimiuose organizavau ir vedžiau vaikams kūrybines dirbtuves.

Vėliau nuo dešimtos iki dvyliktos klasės mokiausi Jonavos Senamiesčio gimnazijoje. Kai po ilgesnio laiko grįžau į Jonavą vesti projektinių veiklų, labiausiai nustebino tai, kiek čia sutikau įdomių, smalsių jaunuolių. Bendravimas su žmonėmis yra mano mėgstamiausia veikla – per savaitę sutinku apie tris šimtus žmonių. Visada džiaugiuosi sugrįždamas į Jonavą: vesti veiklų mokyklose, rodyti spektaklius. Mano mama iki šiol gyvena Žeimiuose, tad stengiuosi čia atvykti kuo dažniau.

Kaip tave „ištiko teatras“? Kas paskatino rinktis aktoriaus profesiją?

Didžiausią indėlį į mano profesijos pasirinkimą įdėjo lietuvių kalbos mokytoja Ramutė Dailidienė. Ji skatino dalyvauti skaitovų konkursuose. Kiti dalykai man sekėsi sunkiai, o čia staiga pajutau sėkmę, pasitikėjimą savimi, ypač kai pradėjau laimėti pirmąsias vietas.

Baigęs mokyklą stojau į teatro pedagogiką – aktorystės bijojau. Tiesa, net ir čia pats iki galo nesiryžau: dokumentus už mane užpildė sesė. Studijos buvo nuostabios, tapau teatro mokytoju.

Vis dėlto močiutė manyje matė aktorių ir nuolat ragino stoti į aktorystę. Tai buvo antrosios studijos, reikalavusios didelių pinigų. Paskambinau jai ir pasakiau, kad įstojau, bet šeima neturi lėšų. Ji trumpai tarė: „Gerai, galvosim“, ir padėjo ragelį. Galiausiai pasiėmiau paskolą, kurią iki šiol kas mėnesį moku – po 70 eurų už savo svajonę. Šiandien aktorystė ryškiai dominuoja mano profesiniame kelyje.

Tu ne tik vaidini, bet ir rašai. Už monospektaklį „Avinai“ pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kaip atradai savyje dramaturgo gyslelę?

„Avinai“ – mano trečias monospektaklis. Iš viso esu sukūręs keturis monospektaklius jaunimui. Norėjosi su jais kalbėtis, nes jaunimui skirtų spektaklių nėra daug. Teatras leidžia ne tik kalbėti, bet ir išgirsti.

Baigęs studijas kurį laiką neturėjau vaidmenų, todėl pradėjau juos kurti pats. Taip atradau rašymą. Iki šiol kasdien kažką užrašau. Visi mano spektakliai paremti autobiografiniais faktais – asmeninės patirtys tiesiog „atsigulė“ į dramaturgiją.

„Avinai“ pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykį. Spektaklį kūrėme su režisieriumi Justu Terteliu „No Shoes“ teatre. Nominacijos nesitikėjau. Kai komisija atėjo žiūrėti spektaklio, pagalvojau – tai mano loterijos bilietas, turiu padaryti viską, ką moku geriausiai.

Apdovanojimų vakarą buvo nominuota ir mano žmona Ieva. Sėdėjome vienas šalia kito, bet buvome tarsi konkurentai. Kai paskelbė mano vardą, instinktyviai čiupau ją už rankos ir kartu nuėjome atsiimti apdovanojimo. Jaučiau, kad tai mūsų abiejų pergalė. Kūrėjui pripažinimas iš kolegų yra labai svarbus. Šis apdovanojimas suteikė didelį pasitikėjimą savimi – atrodo, kad tai tik pradžia.

Kaip gimė nepriklausomas teatras „No Shoes“?

Viskas prasidėjo nuo minties su žmona kartu sukurti spektaklį. Pirmasis buvo skirtas vaikams ir tapo sėkmingas. Tuomet nusprendėme įkurti teatrą ir kurti jaunai auditorijai. Tuo metu patys auginome mažus vaikus, daug keliavome po Europą, lankėme vaikų ir jaunimo teatrų festivalius – tai buvo savotiškas kultūrinis turizmas.

Pavadinimas „No Shoes“ („be batų“) atsirado galvo-

jant apie keliones po pasaulį. Nors daugiausia vaidiname Lietuvoje, esame buvę Latvijoje, Lenkijoje, būsime Suomijoje, Kipre. „Be batų“ reiškia jaukumą, artumą – žiūrovai ateina nusiavę, kartais sėdi ant grindų. Perkeltine prasme tai kvietimas viską palikti už durų ir ateiti atviram naujam potyriui.

Kaip būtų galima apibūdinti jūsų su žmona kuriamus spektaklius?

„No Shoes“ – šiuolaikinis teatras. Nėra įprasto žiūrovų sėdėjimo, nėra vadinamosios ketvirtosios sienos, kai aktoriai tarsi nemato žiūrovo. Mums šiuolaikinis teatras įdomus tuo, kad čia ir dabar bendrauji su publika, pasi-

Gintarės Žaltauskaitės nuotrauka

telki ją, o žiūrovai tampa spektaklio bendrakūrėjais.

Kai kūryboje kalbi atvirai, daliniesi tikrais, išgyventais faktais, užmezgi ryšį su auditorija. Tai ypač svarbu dirbant su jaunais žmonėmis, kuriems sunku ilgai išlaikyti dėmesį – juos reikia sudominti, įtraukti, kartais įveiklinti.

Kokį matai jaunimą šiandien?

Į jaunimą žiūriu labai pozityviai. Ryškiausias šios kartos bruožas – drąsa. Drąsa veikti, daryti. Tai susiję su technologijomis: jauni žmonės daug mato, daug gali pasiekti neišeidami iš namų. Jie drąsūs – pirmiausia daro, o tik paskui svarsto, ar pavyko. Manau, tai – jų supergalia. Ir jie atviri. Jei vaikas ar jaunuolis nėra atviras, tai dažniausiai tik priėjimo prie jo klausimas.

Koks tavo, kaip kūrėjo, tikslas?

Labai norėčiau, kad teatras ir meno edukacija taptų privaloma mokyklos dalimi – kaip pilnavertė pamoka, o ne tik būrelis. Viešasis kalbėjimas, gebėjimas reikšti mintis, atpažinti emocijas, ugdyti kūrybiškumą ir pasitikėjimą

savimi – tai dalykai, kurie lydi visą gyvenimą. Mano manymu, to reikia mokyti mokykloje.

Kaip kilo idėja vesti mokymus ugdymo įstaigose?

Atsirandant projektams, pavyzdžiui, „Tūkstantmečio mokyklų programai“, išauga edukacijų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo poreikis. Mes pamatėme, kad šiuolaikinis teatras gali būti pagalbinė priemonė dėstant bet kokį dalyką. Mokyklos pačios mus kviečia, jaučiame didelį kūrybinių dirbtuvių poreikį. Kai kuriuos projektus užauginame iki festivalių ar ilgalaikių edukacinių programų, trunkančių savaitę ar net kelis mėnesius.

Kiek mokyklų jau esate aplankę?

Praktiškai visas Lietuvos mokyklas. Namuose kabo žemėlapis, kuriame adatėlėmis žymiuosi miestus, kur esu buvęs – jis jau visas subadytas. Mes sąmoningai pasirinkome keliaujančio teatro kelią. Kurdami spektaklius galvojame ne apie didžiąją sceną, o apie aktų salę, klasę, kamerinę aplinką – be sudėtingo apšvietimo, be užtemdytų langų.

Raimondai, ką pastebi keliaudamas po mokyklas? Kas džiugina, kas stebina?

Kartais užtenka tik pamatyti mokyklą ir žinai, ką rasi viduje. Pasistatęs automobilį kieme ir eidamas link įėjimo, jau galiu numanyti, kokie bus mokiniai. Aplinka daro milžinišką įtaką.

Jeigu mokyklos aplinka švari, žydi augalai, koridoriai erdvūs, nėra perteklinių baldų, dekoracijų, ypač „senų laikų“ atributikos, tai ir mokiniai dažniausiai būna gerai nusiteikę, optimistiški, besidomintys. Jie tarsi švarūs lapai, į kuriuos gali „pilti“ informaciją, kūrybinius metodus,

idėjas. Aplinka tiesiogiai veikia žmogaus savijautą, laimę ir savivertę.

Ko, tavo manymu, reikia, kad jaunas žmogus augtų laimingas?

Man atrodo, pirmiausia turi būti laimingi jo tėvai. Tik tada vaikas gali galvoti apie save, mokymąsi, o ne apie tai, kaip išsaugoti šeimą, netrukdyti tėvams ar būti „patogiu“ vaiku.

Antras labai svarbus dalykas – laisvalaikis. Jaunas žmogus turi turėti, kuo užsiimti, kad kuo mažiau laiko praleistų prie telefono. Telefonas labai vargina psichiką, ją teršia. Aš atvirai kalbuosi su jaunimu apie jų „screentime“ – laiką, praleidžiamą prie telefono ar kompiuterio ekranų. Jie man pasako skaičius, kurie tikrai gąsdina – iki

14 valandų per dieną. Man pačiam po tiek laiko prie medijų tiesiog „išvirtų“ galva.

Labai dažnai laisvalaikio veikla ar būrelis ateityje gali

tapti ne tik hobiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Todėl jaunam žmogui būtina turėti erdvės bandyti, ieškoti ir atrasti save.

Ar šiandien teatro žmogus gali oriai gyventi? Ko, tavo manymu, jam labiausiai trūksta?

Manau, kad vien iš teatro oriai gyventi gali nedaug aktorių. Aktorių yra labai daug, o produkcijos – palyginti mažai. Kitas svarbus dalykas – beveik nėra teatro kritikų, kurie rašytų apie spektaklius vaikams ir jaunimui. Tai labai apleista sritis.

Trečia, mano manymu, itin trūksta to, kad profesionalūs, valstybiniai teatrai kurtų jaunimui skirtą produkciją, kuri keliautų į mokyklas. Dažnai girdžiu sakant: „neateina žiūrovas.“ Atsakau – žiūrovą reikia užsiauginti. Meilę teatrui reikia skiepyti nuo mažų dienų, o spektaklius kuo

dažniau rodyti mažesniuose miesteliuose.

Kalbant apie orų gyvenimą – aš pats susikuriu tiek veiklos, kiek man norisi. Todėl skųstis tikrai negaliu.

Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Ar vaidinsi iki pat senatvės?

Net nežinau… Dar apie tai rimtai negalvojau. Turiu įvairių pomėgių – vienas jų, pavyzdžiui, sodininkystė. Šiuo metu viską dėlioju taip, kad teatras „No Shoes“ gyvuotų ilgai ir laimingai.

Ateityje norėčiau sukurti galimybes kitiems kurti ir vaidinti. Pats save labiau matau kaip prodiuserį, mentorių. Teatre labai norisi jaunų žmonių – kad jie kurtų, ieškotų, augtų. Labai smagu matyti, kaip jaunas žmogus bręsta, atranda save, ir dar smagiau žinoti, kad prie to ir pats prisidėjai.

Kas tau yra teatras?

Man teatras – tai dialogas su žiūrovu. Mūsų teatras yra tarsi platforma tam dialogui. Teatre esi priverstas pabūti čia ir dabar – su savimi, su kitais. Per tai sužinai ir atrandi labai daug dalykų apie save.

Kaip manai, kas laukia teatro rytoj – po metų, po dešimties ar penkiasdešimties?

Kovidas labai aiškiai parodė, kas žmonėms yra svarbiausia. Pirmiausia buvo leista eiti į parduotuves, patenkinti pirminius poreikius, tada atidarė barus, o teatras, koncertų salės liko kažkur toliau. Teatrą galima pavadinti prabangos preke – kai tau nieko netrūksta, tada eini į teatrą. Tačiau teatras gyvuos ir toliau. Istorijoje būta visokių laikų, bet vienaip ar kitaip teatras visada išliko. Aš į viską žiūriu pozityviai.

Kaip manai, kodėl tiek daug jaunų žmonių renkasi aktoriaus profesiją?

Čia panašiai kaip vaikystėje – vieni berniukai nori būti krepšininkais ar kareiviais, kiti – aktoriais. Tai atrodo patraukli, romantizuojama profesija, kaip filmuose.

Iš tikrųjų aktoriaus darbe nėra nieko stebuklingo. Taip, smagu būti scenoje, tarsi žaidime – gyventi kitus gyvenimus, įkūnyti kitą realybę. Bet iš esmės tai yra darbas, kaip ir visi kiti.

Ar vis dar jaudiniesi išeidamas į sceną?

Anksčiau jaudinausi, ar viskas bus gerai, kaip čia pasitempti. Dabar jau nebe. Dabar jaučiu azartą, adrenaliną – va dabar tai „pavarysiu“, dabar bus labai gerai.

Į sceną einu su didžiuliu noru ir entuziazmu. Dabar kuriu tik savo teatrui, ir tai labai gera – nereikia bet kam ir bet ko kurti.

Gal gali prisiminti netikėčiausią vaikų ar jaunimo reakciją po spektaklio ar jo metu?

Esu rodęs spektaklį Kauno nepilnamečių kolonijoje.

Kai atėjau, visi vaikinai stovėjo. Pasiūliau prisėsti, nes spektaklis ilgas, bet jie atsakė: „Ne, mes stovėsime.“ Ir valandą dvidešimt minučių jie kaip įbesti prastovėjo ir pražiūrėjo spektaklį. Buvo labai stipru.

Kitas atvejis – Vilniaus automechanikų mokykloje. Ten žiūrovai spektaklio metu vaikščiojo, stojosi – jie tiesiog pirmą kartą buvo teatre ir nežinojo, kaip „reikia“ elgtis. Tai buvo labai įdomi patirtis ir jiems, ir man.

Dažnai rodome spektaklius vaikams su negalia. Kai matai jų džiaugsmą, apima jausmas, kad darai kažką labai prasmingo. Būna akimirkų, kai pats susigraudini nuo to bendro grožio, kuris tą akimirką sujungia tave ir žiūrovą.

Ar turi svajonę, susijusią su teatru?

Labai norėčiau, kad atsirastų pastatas, kuriame nuolat vyktų teatro dirbtuvės, edukacijos. Kad ten galėtų rinktis vaikai ir jaunimas, kurti savo teatrą, susitikti su menininkais. Kad atvyktų kūrėjai iš viso pasaulio ir dalintųsi patirtimi.

Tokia vieta turėtų būti prie upės, apsupta žalumos. Tokią svajonę turiu.

Ko sau palinkėtum 32-ojo gimtadienio proga?

Daryti viską ramiai ir mažiau jaudintis. Viskas, kaip yra dabar, mane tenkina. Man užtenka to, ką turiu. Labiausiai noriu, kad mano artimieji būtų laimingi, o aš galėčiau daryti tai, ką labiausiai mėgstu – kurti teatrą, vaidinti, vykdyti projektines veiklas.

Mano mėgstamiausias žodis – ramiai. Tos ramybės ir sau, ir kitiems linkėčiau.

O ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

Linkėčiau mylėti vaikus ir labai stipriai jais tikėti. Sakykite jiems, kad jie ypatingi, kad jiems viskas seksis, jei tik jie to norės ir stengsis. Vaikai yra mūsų ateitis. Kokia bus Lietuva, priklauso nuo to, kaip juos užauginsime, ką jiems įskiepysime.

Ten, kur tave myli, visada norisi grįžti. Ir visą gyvenimą traukia ten, kur tavo namai, kur tavo širdis.

Dėkoju už pokalbį ir už tai, kad kuriate mūsų vaikams erdvę, kur jie gali jaustis savimi. Iki susitikimo Jonavoje!

Mariaus Karlono istorija: iš Didžiojo Raisto į gyvenimo

prasmę

gamtoje

Ernesta LEGIENĖ, „Taurostos“ redaktorė

Nuotraukos autorius – Andrius Kundrotas

Savo gyvenimiškoje rutinoje retai susimąstome, kokių įdomių ir nekasdieniškų profesijų kraštiečių turime. Vienas jų – Marius Karlonas, žinomas lietuvių gamtininkas, ornitologas, gamtos gidas, knygų autorius ir keliautojas.

Jis yra populiariųjų „Ornitostogų“ įkūrėjas – organizuoja paukščių stebėjimo turus tiek Lietuvos, tiek užsienio keliautojams; TV laidų gamtos pažinimo tema vedėjas, dažnas įvairių renginių dalyvis.

Gamta Marių Karloną traukė nuo pat vaikystės. Jis augo Jonavos rajone, Didžiojo Raisto kaime, kur kadaise buvo eksploatuojamas durpynas. Sovietmečiu čia buvo kasama durpė, tačiau ši veikla nutrūko dar prieš jam gimstant. Likę iškasti plotai ilgainiui virto savotiška laukine laboratorija – vieta, kur formavosi miškai ir pelkės. Būtent ši aplinka tapo jo pirmąja pažinimo erdve.

erelis rėksnys

Tuomet kaime nebuvo kitų vaikų, tad laisvalaikį Marius leisdavo vienas – pievose, miškuose, pelkėse. Gaudė gyvates, driežus, nešdavosi juos namo ir tyrinėjo. Tačiau tikrasis lūžis įvyko paauglystėje: vieną rudens dieną tapęs netikėto reginio – kai didelis plėšrus paukštis žaibiškai puolė tėvų įrengtą lesyklą ir išbaidė zyles – liudininku, smalsumo vedinas ėmė ieškoti paaiškinimų tėvo miškininko knygų lentynoje. Radus leidinį apie Lietuvos fauną ir paukščius viskas pasikeitė: kiekvieną laisvą minutę

M. Karlonas pradėjo skirti paukščių stebėjimui miškuose, pelkėse, pievose. Vėliau tėvams padovanojus žiūronus, jaunojo stebėtojo pastangas pastebėjus profesionaliems ornitologams, pakvietusiems dalyvauti ekspedicijose ir tyrimuose, šis Mariaus pomėgis pamažu virto gyvenimo keliu.

M. Karlonas įsitikinęs, kad net ir be aistros gamtai būtų tapęs visuomenininku iš prigimties – žmogumi, kurio požiūris daug platesnis. Pasak jo, gamtininkai yra ekocentriški: jie jaučiasi pasaulio dalimi, siekia kurti vertę ne tik sau, bet ir aplinkai bei kitiems žmonėms. „Man niekada nebuvo įdomu tiesiog uždirbti pinigus dėl pinigų. Kiekvieną savo veiksmą matuoju tuo, kiek jis naudin-

Meldinė nendrinukė

gas gamtai ir žmonėms, – sako jis. – Gyvenimas yra per trumpas vien malonumams. Svarbiausia – palikti kažką prasmingo“. Ši mintis atsispindi ir jo gyvenimo tiksluose, kurių, pasak Mariaus, yra daug ir jie keičiasi, tačiau esminis išlieka tas pats: gyvenimo pabaigoje jausti, kad laikas buvo praleistas prasmingai, o po savęs palikta vertė pasauliui – ne materialinė, o moralinė ir aplinkosauginė.

Paklaustas, su kokiu paukščiu save tapatintų, jis nedvejodamas renkasi kurtinį – gyvenantį atokiuose pušynuose, prisirišusį prie savo teritorijos. Nors išoriškai aktyvus ir matomas (paskaitos, įvairios veiklos ir pan.), viduje Marius yra intravertas. Po intensyvaus bendravimo jam būtinas laikas vienumoje, gamtoje. Dzūkijos miškai, kuriuose gyvena kurtiniai, jam yra ypatinga vieta – čia jis praleidžia daug laiko ir randa vidinę ramybę.

Pastaruoju metu keitėsi M. Karlono darbo pobūdis. Anksčiau jis buvo tipinis lauko tyrėjas: mėnesiams išvykstantis į ekspedicijas, grįžtantis tik trumpam. Tačiau atsiradus šeimai ir keičiantis prioritetams, pašnekovas atrado save švietėjiškoje veikloje. Šiandien jam svarbu ne tik stebėti ar skaičiuoti paukščius, bet ir dalintis žiniomis, įkvėpti kitus, ugdyti sąmoningumą. „Romantizmo laikas

2016-08-03

praėjo“, – pripažįsta jis. Tačiau būtent ši branda leidžia kryptingai siekti to, kas svarbiausia – realaus pokyčio gamtai ir visuomenei. Ilgainiui Marius suprato, kad vien tik mokslinių tyrimų ir ataskaitų gamtai išsaugoti nepakanka. Jo teigimu, specialistų, kurie fiksuoja duomenis ir rašo ataskaitas, netrūksta, tačiau viešo kalbėjimo apie problemas vis dar per mažai. Dalis mokslininkų yra nusivylę institucijomis, sistema, todėl renkasi tylėti. Tačiau, anot ornitologo, tikrasis gamtosaugos pagrindas yra ne dokumentai, o žmonių sąmoningumas. „Galime kasdien skaityti antraštes apie klimato kaitą, bet tai nieko nekeičia. Žmonės pripranta prie tokios informacijos. Pokytis atsiranda tada, kai žmogų atsivedi į gamtą ir jis viską pamato savo akimis“, – sako Marius.

Būtent iš šios idėjos gimė „Ornitostogos“ – M. Karlono įkurta ir vadovaujama organizacija. Tai ne tik paukščių stebėjimo turai, bet ir platesnė iniciatyva, apimanti gamtosaugą, švietimą ir bendruomenės kūrimą. Organizacija perka miškus, prisideda prie pelkių atkūrimo, rengia kursus būsimiems ornitologams ir visiems, norintiems pažinti paukščius. „Ornitostogos“ organizuoja keliones ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: į Afriką, Rumuniją, Kaukazą, Mongoliją, Suomiją ir kt. Be to, veikia specializuota parduotuvė, kurioje galima įsigyti visą gamtos stebėjimui reikalingą įrangą.

Vis dėlto tai – tik dalis Mariaus kasdienybės. Jo darbas apima ir administravimą, ir kūrybą: rengia televizijos laidas, komentuoja radijuje, rašo knygas, stengiasi kas porą metų išleisti naują leidinį – temų netrūksta, nes gamta nuolat kinta ir stebina. „Vienu sakiniu apibūdinti, ką darau, tiesiog neįmanoma“, – pripažįsta jis.

M. Karlono dienos prasideda anksti ir baigiasi vėlai, ypač pavasarį, kuris ornitologams – pats intensyviausias laikotarpis. Tuomet paukščiai aktyviausi ankstyvą rytą ir

vėlyvą popietę, vidurdieniai dažniausiai praleidžiami su šeima, o liepą, kai paukščių aktyvumas sumažėja, daugiau dėmesio skiriama artimiesiems – darbo ritmas pritaikomas prie gamtos.

Per savo karjerą Marius Karlonas yra patyręs ne vieną išskirtinę akimirką. Viena įsimintiniausių – naujos rūšies Lietuvoje aptikimas. 2015 m. gegužę jis pastebėjo tundrinį sėjiką – paukštį, atklydusį iš Šiaurės Amerikos ir Kamčiatkos. Po šio stebėjimo daugiau niekas Lietuvoje šios rūšies nebematė, tačiau nors tokie atradimai itin reti, paukščių pasaulis išlieka neišsemiamas. Lietuvoje aptinkama apie 400 paukščių rūšių, ir kiekviena jų pasižymi savitu elgesiu bei charakteriu. Vieni puikiai prisitaiko gyventi šalia žmonių, kiti – itin jautrūs ir vengia bet kokio kontakto. Marius pateikia paprastą pavyzdį: baltasis gandras gali perėti ant namo kamino, o juodasis gandras, pajutęs žmogų net už pusės kilometro, gali visam laikui palikti lizdą. Norint pažinti šią įvairovę, tenka nuolat judėti – keliauti per miškus, pelkes, pievas, pajūrį. Ir vis dėlto, pasak Mariaus, net ir visą gyvenimą skyrus paukščiams, jų iki galo pažinti neįmanoma. „Užtektų vienai rūšiai paskirti visą gyvenimą, ir vis tiek visko apie ją nesužinotum“, – sako jis.

Vienas sudėtingiausių įgūdžių – išmokti atpažinti paukščius iš balsų. Tai, anot pašnekovo, prilygsta kelių užsienio kalbų mokėjimui. Norint gerai orientuotis, reikia įsiminti dešimtis tūkstančių skirtingų garsų. Tačiau įvaldžius šį gebėjimą, atsiveria visai kitas pasaulis: aplinka tampa girdima ir suvokiama kitaip. „Kartais atrodo, kad atsiranda papildoma juslė – girdi tai, ko kiti negirdi“, – pasakoja jis.

Vis dėlto didžiausią nerimą Mariui kelia žmonių santykis su gamta. Jo manymu, pagrindinė problema – vis didėjantis atotrūkis. Žmonės gamtą dažnai suvokia kaip

Juodkrantės

vietą poilsiui ar pramogai, bet ne kaip savarankišką vertybę. „Gamta neturi būti tik naudinga žmogui. Ji turi teisę būti tokia, kokia yra“, – pabrėžia jis. – Trumpa žmogaus gyvenimo trukmė apsunkina ilgalaikių procesų suvokimą. Mes nematome, kaip per dešimtmečius keičiasi miškai, kaip nyksta rūšys ar kaip teršalai veikia ekosistemas, ir dėl to sprendimai dažnai priimami remiantis trumpalaike nauda“.

Būtent todėl Marius Karlonas ypatingą dėmesį skiria švietimui. Jo nuomone, būtina keisti požiūrį į mokymą –mažinti teorijos dominavimą ir daugiau laiko skirti tikram gamtos pažinimui. „Mokyklose vaikai mokosi iš vadovėlių, bet ne iš pačios gamtos. O tik būdamas joje gali ją suprasti“, – teigia jis. Mariaus įsitikinimu, būtent patirtis –buvimas miške, pelkėje ar pievoje – suteikia tą „raktą“, kuris leidžia žmonėms iš tiesų suvokti gamtos vertę. Ir tik tuomet atsiranda noras ją saugoti. Tai ir yra jo misija – ne tik stebėti gamtą, bet padėti kitiems ją pamatyti.

Paklaustas, ar ornitologo gyvenime yra vietos pomėgiams, nesusijusiems su gamta, Marius atsako gana griežtai – sąmoningai yra jų atsisakęs. Jo įsitikinimu, norint tapti savo srities profesionalu, būtina susitelkti. „Esu sau uždraudęs domėtis kažkuo kitu. Gyvenimas per trumpas blaškytis. Mane traukė muzika, paauglystėje norėjau nardyti, bet supratau – jei mėtysiuosi, niekur nebūsiu geras“, – sako jis. Toks susitelkimas nereiškia monotonijos, priešingai – gamta jam yra neišsemiama erdvė, kurioje nuolat atsiveria naujos sritys, leidžiančios gilinti žinias ir realizuoti save. Viena iš tokių asmeninių erdvių tapo 2017 m. įsigyta medinė pirkia prie Čepkelių raisto Dzūkijoje. Ši vieta jam – ne tik poilsio kampelis, bet ir savotiška atsvara kasdieniam darbui. Marius sąmoningai neskuba visko suremontuoti ar sutvarkyti „iki galo“. Atvykęs čia, jis lėtai, savo rankomis imasi smulkių darbų.

„Švietėjiškoje veikloje daug kas yra neapčiuopiama – lieka idėjos, mintys, turinys. O čia rezultatas labai konkretus: kažką padarei, sutvarkei, matai pokytį“, – pasakoja jis. Kalbėdamas apie tai, ką kiekvienas žmogus galėtų padaryti dėl paukščių, Marius sąmoningai vengia dažniausiai girdimų patarimų apie lesyklas ar inkilus. Jo dėmesys krypsta į kasdienius įpročius, kurie, nors ir atrodo nereikšmingi, iš tiesų daro didelę įtaką gamtai. Vienas jų –vejos priežiūra. Anot jo, šiandien itin paplitusi trumpai nupjautos, „sterilios“ vejos mada kenkia biologinei įvairovei. „Aš taip pat pjaunu žolę, bet palieku nepjautų plotų. Ten auga laukiniai augalai, gyvena vabzdžiai – pagrindinis paukščių maistas, ten gali peržiemoti varlės“, – aiškina jis. Mariaus teigimu, gamtai draugiški sprendimai gali būti ir estetiški – tereikia pakeisti požiūrį. Skandinaviškas sterilumo idealas, kai „tvarkoma“ ne tik namuose, bet ir kieme, jam atrodo perteklinis. „Namų viduje siurbiame –suprantama. Bet dabar siurbiame ir kiemus. Nebesiurbliuokime gamtos“, – sako jis. Panašiai vertina ir rudeninį lapų tvarkymą. Daugelis skuba juos grėbti, vežti, kompos-

tuoti, tačiau Marius ragina dalį jų palikti natūraliai. „Nedidelis lapų sluoksnis ne tik nepakenkia, bet ir praturtina dirvožemį, suteikia prieglobstį vabzdžiams, drugeliams ir kitoms gyvybės formoms. Tai paprastas, nieko nekainuojantis būdas prisidėti prie ekosistemos palaikymo. Dar viena svarbi tema – negyvi medžiai. Vis dar gajus įsitikinimas, kad nuvirtęs ar nudžiūvęs medis yra „negyvas“ ir turi būti pašalintas. Tačiau realybė – priešinga. Ant negyvo medžio dažnai yra daugiau gyvybės nei ant gyvo“, –pabrėžia Marius. Jis ragina nevalyti miškų nuo sausuolių, o žemės ūkio plotuose palikti bent dalį natūralių pievų. „Šiuolaikinis kraštovaizdis, kuriame vyrauja ištisiniai rapsų ar kukurūzų laukai, dažnai nepalieka vietos laukinei gyvybei. Važiuoju per Kėdainius, Jonavą – viskas iki pat lauko krašto apsėta. Gamtai nėra kur įsiterpti“, – pastebi jis.

Tokie pokyčiai, nors ekonomiškai ir naudingi, ilgainiui skurdina ekosistemas. Todėl, anot Mariaus, sprendimas slypi ne vien politinėse direktyvose, bet ir kiekvieno žmogaus pasirinkimuose: kaip jis tvarko savo kiemą, kaip supranta gamtą ir kiek leidžia jai būti savimi. Paklaustas, ar gamtininkui, kasdien matančiam neatsakingą žmonių elgesį su aplinka, nekyla pyktis, Marius atsako atvirai: šis jausmas jam pažįstamas, tačiau laikui bėgant keitėsi jo forma. „Kai žmogus stipriai įsitraukia, pirmus metus jis būna radikalus – pilnas romantizmo, nesupranta, kodėl niekas nieko nedaro arba kodėl daro blogai. Po kiek laiko dalis žmonių nusivilia ir pasitraukia, tačiau tie, kurie išlieka, pasiekia kitą etapą – išmoksta priimti realybę ir veikti nuosekliai. Supranti, kad svarbiausia daryti tiek, kiek gali šiandien. Aš sau pasakiau: negaliu pakeisti pasaulio. Bet man būtų daug sunkiau nieko nedaryti ir plaukti pasroviui, nei veikti mažais žingsniais“, – sako Marius. Jo požiūriu, pyktis gali būti ne destruktyvi, o kurianti jėga – jei tik nukreipiama teisinga kryptimi. „Pyktis – tai kuras varikliui.

Klausimas tik, kur jį nukreipi“, – priduria jis.

Kalbėdamas apie paukščius, Marius juose mato ne tik tyrimų objektą, bet ir įkvėpimo šaltinį žmogui. Viena svarbiausių pamokų – gebėjimas išlaikyti ryšį su savo kilme. „Paukščiai migruoja tūkstančius kilometrų – iki Pietų Afrikos ar net Antarktidos. Jie pamato skirtingus pasaulius, bet vis tiek sugrįžta ten, kur jų namai“, – pasakoja jis. Net ir maža kregždė, kasmet sugrįžtanti prie to paties lizdo, jam yra stiprus simbolis. „Žmonės gali keliauti, pažinti pasaulį, bet labai svarbu neprarasti savo šaknų. Žinoti, kas esi ir kur tavo namai. Paukščiai to niekada nepamiršta“, –sako Marius.

Paklaustas, kas jam svarbiausia gyvenime, jis atsako paprastai – būti geru žmogumi. Ne profesija, ne pasiekimai, o vertybės yra tai, ką jis laiko svarbiausiu palikimu. Ir šeimoje vaikams savo kelio neprimeta, nors pats yra atsidavęs ornitologijai. „Jei nuo mažens versčiau juos domėtis tuo, kas įdomu man, tik atbaidyčiau. Man svarbiausia, kad jie užaugtų gerais žmonėmis ir būtų naudingi pasauliui“, – teigia jis.

Nors šiandien M. Karlonas gyvena aktyviai, jo mintys neretai grįžta į gimtąsias vietas. Jonavą jis sapnuoja dažniau nei aplanko – čia prabėgo pirmieji 26 gyvenimo metai. Paskutinį kartą su nedidele bendraminčių grupe lankėsi Didžiojo raisto kaime prieš metus. Tai vieta, kur viskas prasidėjo, kur vaikystės smalsumas virto pašaukimu, o pašaukimas – gyvenimo prasme. Nors ir keitėsi veiklos, atsirado naujų projektų ir atsakomybių, viena išliko: ryšys su gamta, kuris, kaip ir paukščių migracija, visada sugrąžina ten, kur yra tikrieji namai. Jonava, pasak ornitologo, ypatinga tuo, kad per miestą teka upė, šalia yra miškų. Tai ypatinga vieta Lietuvos centre, kurią reikia tik gerbti, mylėti ir atsakingai, atsižvelgiant į gamtą, kurti. Nereikia visko „trinkelizuoti“...

Gytis Norvilas: „Vidiniam narcizui ir egoistui reikia laiku duoti į galvą“

Martyna BRĖDIKIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Jūsų kūryba – metaforiška, ironiška, net, sakyčiau, provokuojanti. Ar tai sąmoninga strategija, ar natūralus mąstymo būdas?

Natūralus mąstymo būdas, tai kraujyje... Paprovokuoti man patinka, šiek tiek padrumsti vandenį, kad neužsiliūliuotume. Metafora, ironija – instrumentai. Sąmoningai per jėgą nieko stengiuosi nespausti.

Kaip ir kada kyla noras kurti? Gal turite rašymo ritualus? Iš kur „ateina“ rašymo tema?

Priklauso nuo žanro. Prozą, esė reikia išsėdėti, tiesiog tekstą užauginti, save kiek padusinti, pakurstyti – čia reikia šiokių tokių valios pastangų, tinginį uždaryti į sandėliuką. Tai darbas. O impulsu gali būti bet kas. Ateiti iš buities, iššokti iš praeities, pamatytas daiktas ar žmogus parduotuvėje gali užkurti kalbos variklį – tai, kas atveria kontekstus. Čia esama daug atsitiktinumo. Būna, turi temą, bet nežinai, kaip išrišti, nerandi teksto siūlo galo. Nešiojiesi galvoje kelis mėnesius – atsirakina arba ne.

Eilėraščio prigimtis impulsyvesnė, bet neatiduočiau jo kažkokio mistinio nušvitimo stebuklui. Tie stebuklai kartais ištinka, bet labai retai. O jei atvirai – nebeprisimenu, kada taip buvo. Man eilėraščiui iš esmės reikia gerų dviejų eilučių, kurios perlaužia realybę pusiau – iš to lūžio taško ištraukiu visą eilėraštį. Suprantu, kad kalbu pernelyg abstrakčiai, bet taip yra. Bet kokiu atveju, su pačiais tekstais reikia dirbti, prajodinėti, drožti ir šlifuoti. Tekstą suveržti taip, kad girgždėtų.

Kaip Jūsų kūrybai įtaką daro buitis, šeima? Menininkai dažnai paliečia ir politines temas, globalų kontekstą – kaip Jūsų kūryboje atsispindi šie dalykai?

Viskas veikia, taip ir turi būti. Buitis, kasdienybė man patinka ir tinka, įžemina. Menininkas nėra kažkoks asoci-

alas ar durnelis, nors toks mitas, deja, dar labai gajus. Tai nesąmonė. Menininkas pirmas turėtų reaguoti į socialinius, politinius dalykus. Jis turi visus instrumentus pats pirmas diagnozuoti, įvardinti problemas, visuomenės reiškinius, slinktis.

Kada ir kodėl pasirinkote rašytojo kelią? Su kokiais sunkumais, kaip rašytojas susiduriate?

Nesirinkau, greičiausiai ir nesu rašytojas. Nebent tik tada, kai rašau, bet vertinant procentais per parą ši veikla užima sąlyginai nedaug laiko. Juolab ne iš to gyvenu, o ir neįmanoma – Lietuvoje tokių rašytojų yra gal vienas ar du. Bet ne tai, ko gero, svarbiausia: mano mąstymas turbūt poeto, rašytojo, nors tai vėlgi skamba sofistikuotai. Kitaip tariant, mąstymas vagies, kuris taip ir žiūri, ką nugvelbti iš realybės: siužetą, istoriją, metaforą, frazę... O sunkumai? Gyvenimas apskritai nėra labai jau lengvas pasivaikščiojimas prie jūros. O teksto žmogaus, rašytojo amatas, darbas, deja, nėra vertinamas. Net pagal visų meno sričių atstovų honorarų skalę rašytojas, poetas yra žemiausioje lentynoje. Rašai, tarkim, vaikams knygą kokius porą metų, gauni 700 eurų honorarą ir viso gero. Na, va pabumbėjau...

Kas Jums pačiam yra poezija? Kokiam žmogui skirtos Jūsų kuriamos eilės? Ar metams bėgant keičiasi Jūsų santykis su skaitytoju? Kaip manote, kokią įtaką skaitytojui turi poezija?

Poezija – pasaulio pažinimo būdas, įrankis jį čiupinėti; ji padeda ir išgyventi, į ją gali atsiremti. Skamba kiek patetiškai, bet gera poezija turi tokių galių. Klausytojo, skaitytojo neskirstau. Be abejo, rašau jam – reikia adresato. Netikiu rašymu dėl savęs, į stalčių ir pan. Tikiuosi, kad skaitytojas gauna akstiną mąstyti, pažinti kuo daugiau spalvų, kokybišką iliuziją, kritišką požiūrį į pasaulį, kitaip

tariant – akstiną būti žmogumi.

Eilėraštis Jums – atradimas ar konstrukcija? Kokių reikia sąlygų, kad galėtumėte kurti?

Ir tai, ir tai. Eilėraštis – tai kalbos erotika, kalbos fizika ir matematika. Sąlygų?... Labai geros sąlygos gimdo mašineriją, inerciją, norą tekstus tiražuoti ir teršti. To vengiu. Asmeniškai man – jei jau eilėraštis ar kitas tekstas kažkaip sugebėjo išlįsti pro buitį, realybės triukšmą ir rado būdą būti užrašytas, tai čia ir yra tos palankios sąlygos.

Kitaip tariant – buitis veikia kaip filtras, kaip sanitaras. Mes pernelyg vaidiname visokius rašytojus ir menininkus. Anot Milošo, reikia rašyti retai ir nenoriai. Ši aksioma dažnai visų kartojama, bet veikia, man ji tinka. Vidinis narcizas ir egoistas kartais bando tą aksiomą nulaužti, bet reikia jam laiku duoti į galvą. Iš kitos pusės, rašant ilgesnį tekstą, reikia ilgesnės ramesnės distancijos, vadinamųjų „gerų sąlygų“, kad nepamestum galų, išsėdėtum...

Jūsų kūryboje yra mitologinių, šamanizmo apraiškų. Iš kur tai?

Iš pasaulio suvokimo, prigimties. Esu šiek tiek „laukinis“, gamtos žmogus, natūralistas, chtoniškas, primityvas... Esu vertęs ir senovės indėnų poezijos, šamanistinių tuvių tekstų ir pan. Bet čia jau irgi tik pasekmė.

Kaip keitėsi Jūsų kūrybos kelias nuo „Akmen-skelčių“ iki „Aklos valties“?

Nekuklu taip sakyti, bet, manau, augo kokybiškai. Be abejo, keitėsi temos, formos, registras. Gal net atradau savo kalbėjimo būdą. Nors nesu tuo tikras: viskas yra nenutrūkstamas procesas. Esu išleidęs 5 poezijos knygas, ir jei jose yra bent trys keturi geri eilėraščiai – tai jau neblogai. Esė knyga „Požemių paukščiai“ – kitas pasaulis, bet ir joje esu labiau poetas.

Kartu su būgnininku Arkadijumi Gotesmanu ir saksofonininku Vytautu Labučiu pasirodote kaip trio „Blind boats“. Kaip šis poetinis performansas ir muzika apskritai veikia Jūsų asmeninę kūrybą?

Kūrybos tai niekaip neveikia, tai greičiau ir yra vienas iš kūrybos langų. Kiekvienas pasirodymas vis kitoks, tai improvizacija, struktūruota improvizacija. Scena man visada buvo artima, joje būti, tą daryti man patinka, jaučiu skonį. Mano kūnui ir psichikai reikia pasirodymo, išsitaškyti, atiduoti energiją, papasakoti ir tuo pačiu išgirsti, ką žiūrovas klausydamasis pasakoja. Kontakto chemija yra itin svarbi – įvyksta arba ne. Esame surengę virš 10 pasirodymų bibliotekose, festivaliuose ir pan., visi pasirodymai buvo skirtingi. O tą daryti su dviem aukščiausio lygio profesionalais – labai faina

Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių prozą bei poeziją?

Normali normalios ir sveikos Europos valstybės proza ir poezija. Yra niuansų, bet... Gal galėtų poezija būti drąsesnė, nuožmesnė, bet čia ne pageidavimų koncertas...

Ar ne taip? Laikas diktuoja savo sąlygas.

Gal turite savo mėgstamiausią rašytoją?

Vieno – ne. Galėčiau paleisti pavardžių spiečių tų, kurie mano kraujo grupės, bet gal susilaikysiu.

Kas šiandien naujo Jūsų kūryboje?

Nieko. Turiu kelis sumanymus, bet kalbėti apie juos anksti. Leidžiu viskam ateiti natūraliai. Jei nieko ir nebeparašysiu – nieko tokio, nereikia sureikšminti.

Ką veikiate gyvenime be rašymo? Kokie Jūsų pomėgiai?

Sodininkauju, daržininkauju, mėgstu gaminti, bastau-

si be tikslo, kolekcionuoju pašto ženklus ir kaulus. Na, dabar dar dirbu teatre.

Ko, Jūsų manymu, labiausiai trūksta šiandienos kultūroje?

Profesionalumo. Daug matau suprofanuotos, suvaidintos kultūros, elementarios chaltūros, imitacijos. Bet taip buvo visada. Nieko išskirtinio. Neturime to leisti, kritikai sanitarai turėtų dirbti intensyviau, nes kitaip apnuodijamas visas likęs laukas ir pievos.

Ar darbas „Literatūroje ir mene“ pakeitė Jūsų paties rašymą? Kaip?

Rašymo nepakeitė, bet pakeitė gyvenimo būdą. Litmenis buvo mano gyvenimo darbas, buvo tapęs šeimos nariu. Jame palikau visą širdį ir protą. Su juo gyvenau 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Nesveikas gyvenimo būdas. Natūraliai turėjo įvykti skyrybos.

Gal galite trimis žodžiais apibūdinti, koks Jūs kaip kūrėjas?

Neproduktyvus, nepatogus, neperspektyvus... ��

Gal galite trimis žodžiais apibūdinti, koks Jūs kaip žmogus?

Čia jau nekorektiškas klausimas. Nepadės net ironija.

Apie ką Jūs svajojate?

Kaip renovuoti vienkiemio trobą, sutvarkyt iki jos kelią ir įkurti literatūrines kapines...

Ar dažnai atvykstate į savo gimtąją Jonavą? Kokius jausmus Jums kelia Jonava?

Atvykstu. Čia gyvena mano tėvai, brolis. Su Jonava

mano santykiai komplikuoti. Apie tai esu jau kažkur rašęs, kalbėjęs. Čia aš gimiau, prabėgo vaikystė, paauglystė, baigiau mokyklą, kitaip tariant, praleidau 18 gyvenimo metų, bet esu jai abejingas, šaltas, sentimentų nejaučiu. Kodėl? Nežinau. Man pačiam įdomu. Atsakymo neturiu. Galiu tik spėlioti, svarstyti.

Visgi gimtine pavadinčiau Krekenavą (Panevėžio r.), kur pas bobutę praleisdavau vasaras. Ten mano sentimentai ir prisiminimai. Turiu pasakyti, kad ir kaip kažkam nepatiktų, jog Jonava neturi savo identiteto, veido, kitaip tariant „sielos“. Bet čia ilga kalba. Miestui neužtenka naujų šaligatvių, takų, baseino ir prekybcentrių. Senos Jonavos, Skarulių neliko – taip jau nutiko – buvo išžudyta ir sugriauta. Kitaip tariant, iš praeities šis miestas atsigerti negali, gal net labiau nenori... Bet gal ir klystu?

O suakumuliuoti gyvybę, tiek kultūrine prasme, tiek visomis kitomis, reikia laiko, pastangų. Ne taip jau paprasta. Tada lieka tik kažkoks „joninių miestas“ užaugęs ant „Azoto-Achemos“ salietros ir nitrafoskos – tai juokinga. Surogatas. Tik tą pripažinus, galima pajudėti iš vietos, rasti savo skonį, veidą. Tam reikia strategijos, vizijos, matymo. Kitaip Jonava tiesiog liks Kauno priemiesčiu ir tiek. Taip sakydamas nieko nenoriu įžeisti, gali būti, kad klystu, visi turime savo santykį. Turime tam teisę.

Ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojui?

Skaitytojui reikia palinkėti įdomaus skaitymo. Kokybiškos, svaigios kalbos, pilietiškumo ir kartais mesti kelią dėl takelio. Paprastai ten laukia didieji atradimai.

Dėkoju už pokalbį.

Kviečiame paskaityti G. Norvilo kūrybos.

priartėja ir atsitolina. nefrologinis

žvilgsnis palenda po horizonto oda, po Antakalnio kalvų gaurais. juose šokinėja laiko blusos. ten miestiečiai už pavadėlių vedžioja šunis ir vienatvę. pasaulis iš penktojo aukšto, penktadienis – – –ligoninės rampa juodam maiše neštuvais labai ilgam savaitgaliui išduoda kūną. pailsės kateteriai ir lašelinės.

greta, už lango, visa tai stebi ir varna sidabrinėje eglėje, susiūbuoja šaka, nuo jos grakščiai nušoka sniego puma. tas pats aukštis ir rakursas.

priartėja rūškani debesų inkstai. o juodas automobilis su kūnu nutolsta horizonto link. jau tik taškas, kuris palenda po mano akies voku.

2023 01 27–29, Vilnius, Antakalnio ligoninė

kaitra. paplūdimys

V. T.

net smiltlendres vėjas lenkia tavo kūno pusėn. kūnas blizga, smėlis jį dygsniuoja, prisiūna prie kopos įkaitusios zomšos. labiau nuogas nei pridengtas tavo kūnas. į jį taikos kormoranų šešėliai, bergždi vasarotojų aitvarai ir dronai, medžiojantys nuobodulį. genamos smiltys dilgčioja, varpo blauzdas, nuovargio melancholiją. paspirtas futbolo kamuolys – irgi tavo pusėn, prieš vėją. prisiglaudžia prie šono, tarp krūties ir klubo.

o aš žiūronais stebiu artėjantį tanklaivį. labai nuošalėje – – –

2025 06 30, Kunigiškės

kurortas

uždaras viešbutis su baseinais prie Viduržemio jūros. už greitkelio elektrinis muedzinas šaukia iš minareto. be atsako šaukia šis muedzinas. lydosi kūnai, pašarvoti ant gultų. varva perteklius, taukai, praskiesti prakaitu ir airanu. rusai varva, vokiečiai varva, varva lietuviai ir baltarusiai. varva tautų draugystė dūzgiant dronų bitėms virš Ukrainos saulėgrąžų. bandau susilieti su peizažu ir išnykti.

visi suskaičiuoti, viskas įskaičiuota. geto apyrankės žymį liūdesį, nuoilsį ir melą. pigi erotika, kasdienybės skenduoliai, gero gyvenimo skeletai. pizės gurgžda kaip smėlis po kojomis. ant batuto rauda prisilupusi rusė – gedi baro apkasuose kritusio savo gibono.

tai ne filmas, atomazgos nebus, nesulauksim ir cunamio, serijinio žudiko. visa tai tęsis be galo. saulė lapkritį jau kaip per tinklą. pakrantę užtūpusi tukni sparnus išskleidusi šūdmusė.

2025 11 04, Alanija

bastūno sezonas

bastytis reikia be tikslo. tikslas gimdo įniršį ir konkurenciją, anksčiau ar vėliau pareikalauja aukų arba susimokėti, investuoti, priverčia griebtis smurto. visgi norėčiau pasimatuoti Arthuro Rimbaud batus. aišku tik viena – savo kilometrus visada turi nueiti pats. tai išgyvenimo strategija ir saviapgaulė.

kol eini, pasaulį judini, o pasaulis tave, išvengi mirties taško, kai telieka pasakyti „jau viskas“. man tos iliuzijos pakanka.

miestą apleidžiu ir renkuosi palaukes, miškus. visad traukė dykumos, dykros, karjerai, pramoniniai rajonai ir tyrai, ką jau kalbėti apie pelkes. ten nėra jokios kultūros ir ideologijos. tik instinktai. ten nėra ir melo – tai mane guodžia. ten paskerstas būsi teisėtai.

2024, Vilnius

apleistis

apleistų namų kaimenė klaidžioja po miškus, pamiškes, laukus, šabakštynus, ganosi atminties pievose. leidžiasi jau paglostomi, įsileidžia į vidų – prieš virstant trūnėsių brangakmeniais jau norėtų globos ir švelnumo. apleistis, nesipriešinimo programa, taika ir ramybė. ji ir ima diktuoti sąlygas.

šiems namams potvyniai nebebaisūs, greičiau jau jų laukia – kad paskutinį

kartą galėtų išplaukti į platesnius, tarptautinius vandenis, į paskutinę kelionę. it girti kreiseriai.

baugulys, lengvas šiurpas, jaudulys, adrenalinas pramaišiui su tuštuma, bergždumu, jog esu tiesiog vagis. namai pamažu susigeria į žemę, virsta humusu, patys pasilaidoja ten, kur stovi. ir nieko čia gelbėti nereikia, čia ne eilinis Rajanas.

2024, Vilnius

horizontas

guliu ant milžiniškos krūmų, šakų krūvos. ataidi Troškūnų bažnyčios varpas, iš vienuolyno kiemo – kankinamos elektrinės gitaros.

esu išganytas, kelias atriša rankas ir kojas, vėjas iššveičia galvą kaip žvyras prikepusį puodą. išganinga tuštuma, kuria it teniso kamuoliukai nustraksi boluojantys stirnų užpakaliai.

kur nueita per visus tuos metus? visada grįžtu į tą patį tašką. išsitiesiu savo lovoje, klausau, ką kalba mano kojos, raumenys, tas susisukęs pasaulis. tik vis dūlesnis išsitiesiu, kelias sutrumpėjo dar kilometru.

rūškana migla, kiauksi lapė, kranklys. priešinis vėjas spjaudo į veidą, čaižo grandinėmis. tolumoj juoduoja pavieniai medžiai.

traukiu horizonto link, kuris nieko nežada. pažadų ir nereikia. horizontas stabilus. į jį gali atsiremti. horizontas yra šviesa ir bastūnas tą puikiai žino.

2024, Vilnius

splinas

Jis žino, kad vienatvė – mūsų amatas, kad mirtis –

Dievo nuplėštos palūkanos1 .

Jack Gilber t

vienišėju pusmečiais. nuo vieno obelų balinimo iki kito. vis baltesni mano kaulai ir oda. stumiuosi pasienio link, prisispaudžiu įsauly prie sienos, kamieno. upeliūkštis yra pats sau riba – ją mirksniu peršoka stirna. patikros postuose einu kiaurai kaip rūkas – mane ignoruoja. obuolių kontrabandą gabenu į pamiškę.

apleidžia ir kalba, kuri vis mažiau reikalinga. raiši vilkai pavojingi. įniršis yra jų šokis, meilė, prakeiksmas ir vienatvės kilpa.

2025 11

coprinus

prisikepiau mėšlagrybių, glostė gomurį, buvau laimingas. užaugo sodo gale prie vynuogės. stovi baltos skulptūros, rudens atminklai, šviečia lavoniškai dabarčiai. mėšlagrybiai jauni, o aš nuėjęs pusę kelio, einu aukštos įtampos linijos link.

valgau mėšlagrybių jaunystę, ją virškinu, virškinu ilgą ir trąšų vardą, virškinu kalbą. senstantis grybas sunaikina pats save – tokia gyvybės grandinė. ilga kalba – kaip virvė.

kalbu vis trumpesniais sakiniais, viskas jau daugmaž aišku. kalba virškina mane, aš pats save. virstu skulptūra ant kalvos švytinčio komposto.

2024 10 06, Vilnius

1 Iš anglų k. vertė Mariu s Burokas.

nuotraukos

I

manyje tas berniukas, pabėgęs iš vaikų darželio „Pakalnutė“, su pėdkelnėm išduobtais kẽliais, su visu gyvenimu rankose. grįžęs namo, apsižliumbęs. manyje tas berniukas, genamas neteisybės.

II

manyje tas berniukas, namuose likęs vienas, trumpai kirptas, kuris manyje. virš šimtabučio ratus suko nežinomi paukščiai. tada buvo aišku berniukui, kuris manyje: „esu absoliučiai vienas šiame pasaulyje, o visi šeimynykščiai jau žuvę autokatastrofoje.“ tuo tikras trumpai kirptas berniukas. iki trakštelėjo spyna.

III

manyje tas berniukas, kuris centrinėje aikštėje žiūri į atidengiamą Leniną 1984-aisiais. tas berniukas, kuris manyje, su kantuotom kelnėm – motinos siūtos iš medžiagos, likusios nuo klienčių švarkų ir sijonų. šilkinės trumpikės –iš naktinių užuolaidų, kurios slėpė gyvenimus, sudiržusias sielas – nuo žvilgsnių, šviesos, ateities ir epochos.

IIII

manyje tas berniukas po gluosniu žydrais marškiniais su žabo. rankoj sugniaužtas pakalnutės lapas ir trys saulučių žiedai. aklas, baugus tas berniukas, kuris yra manyje. kodėl fotografai liepdavo nusiimti akinius? atmintis turi būti gražesnė – – – žino tas berniukas, kuris manyje, bėga pakalnėn nuo apleistų Jonavos žydkapių. o iš priešakio tvieskia raudona akis.

šalia to berniuko, kuris manyje – brolio besilaukianti motina rudu megztu kostiumėliu, gálva aukštesnis brolis, kuriam tada buvo bloga, tėvas paraitotom marškinių rankovėm. manyje tas berniukas, atsisveikinantis su vaikyste. manyje tėvas, broliai ir motina po gluosniu.

2023 03 06

Lietuvių kalbos dienos Kūrybinio rašymo konkursas „KEĨSTI arba gyvenimas po mūsų“

Martyna BRĖDIKIENĖ, Jonavos r. savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Minėdama Lietuvių kalbos dienas, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka paskelbė respublikinį kūrybinio rašymo konkursą jaunimui. Šiais metais konkursas dedikuotas iš Jonavos kilusiam poetui, eseistui Gyčiui Norvilui, kurio kūryba ir įkvėpė šių metų temą „KEĨSTI arba gyvenimas po mūsų“.

Konkursui pateiktų darbų dalyviai gvildeno žmogaus, patiriančio ir sukeliančio pokytį, idėją. Svarstė, ar siekdami savo gerovės ir patogumo mes pasmerkti kažką sunaikinti, o gal vis tik egzistuoja pokytis, lemiantis tik gera? Įkvėpimo dalyviai ieškojo G. Norvilo kūryboje, organizatorių pateiktame temos apraše arba asmeninėse patirtyse. Sulaukėme kūrinių iš Vilniaus, Marijampolės, Ukmergės, Jonavos ir Kauno, aktyviausia – Karalienės Mortos mokykla. Kūrinius vertino kraštietis rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Gytis Norvilas, jaunosios kartos rašytojas, poetas bei slemo atlikėjas, pedagogas Povilas Šklėrius ir Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, konkurso idėjos autorė Martyna Brėdikienė.

M. Lyderį sveikina Jonavos savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė ir konkurso idėjos autorė M. Brėdikienė

Dainų autorė ir atlikėja Liucė

Už turinio originalumą ir savitumą, vaizdingą kalbą ir originalų kūrybišką pokyčio temos atskleidimą kūrybiniame tekste konkurso nugalėtoju paskelbtas ir pinigine 150 Eur vertės premija apdovanotas MEIRAS LYDERIS (Ukmergės Antano Smetonos gimnazija, mokytoja Jūratė Reinardaitė). M. Lyderio esė „Oro“ pelnė daugiausiai komisijos balų.

Laureatas apdovanotas kovo 5 d. bibliotekos skaitykloje vykusiame baigiamajame konkurso renginyje. Jo metu biblioteka skambėjo nuo atlikėjos Liucijos Vaicenavičiūtės-Liucės dainų. Kembridžo universiteto absolventė, dainų autorė ir atlikėja Liucė dovanojo nepamirštamą ir lyrišką popietę, konkurso laureatui linkėdama eiti savo tikrojo balso link.

Pakalbinome konkurso laureatą Meirą Lyderį:

Kas paskatino pasirinkti oro taršos temą?

Manau, ši tema nuvertinama, apie ją mažai šnekama, nors visiems yra gyvybiškai svarbi.

Ar rašydamas apie oro taršą sužinojai ką nors, kas

Tave patį nustebino? O gal tai jau gerai Tavo išnagrinėta tema?

Žinojau, kad oro tarša yra realus dalykas, bet prieš rašant nežinojau to, kad dėl jos iš tikrųjų miršta begalės žmonių kiekvienais metais. Tai man padėjo išryškinti teksto temą.

Kaip manai, kodėl svarbu apie aplinkos problemas kalbėti būtent lietuvių kalba ir per kūrybinius tekstus?

Jei tai būtų informacinis tekstas apie aplinką, dauguma to nepriimtų rimtai ar kaip didelės problemos, o per kūrybingumą gali visiems labiau įrodyti, kad tai iš tikrųjų svarbi tema. Kai palygini ją su kasdieniniais dalykais ar tiesiog mumis, leidi skaitytojui susimąstyti apie tai giliau.

Ar buvo sunku suderinti mokslinius faktus su kūrybiniu rašymu? Kaip radai balansą tarp informacijos ir emocijos?

Tikrai nelengva užduotis. Pirma suradau problemą, su kuria susiduria visi žmonės. Galvojau apie vertybes: mes

nevertiname to, ko nepastebime, nors tai yra svarbu, ir iš karto kilo idėja apie orą. Mes apie jį nesusimąstome, nors jis yra labai svarbus. Radęs gerą balansą, lengvai parašiau tekstą apie tai.

Dažnai girdime, kad dabartinio jaunimo karta bus atsakinga už ankstesnių kartų padarytą žalą planetai. Ar manai, kad jūs, jaunimas, esate pasirengę lemti teigiamus pokyčius?

Savo akimis teigiamų pokyčių ateityje nematau. Vis atsiranda naujų technologijų – jos žmonijai gerina gyvenimą, bet ne gamtai. Manau, kad ateityje visi rinksis patogesnį ir lengvesnį gyvenimą ir naikins gamtą. Atsiras protestuotojų, kuriuos aš gerbiu, bet tai visos Žemės neišgelbės. Nebent visi žmonės susiims – gal tada galėsime ją gelbėti. Tačiau visai išgelbėti nepavyks, bloga įtaka vis dėlto jau padaryta ir jos nebepakeisime. Mūsų Žemė kaip obuolys, laukiantis, kol jį įdės į šaldytuvą – tai nesustabdys puvimo proceso, bet bent jau jį sulėtins.

Kokią pagrindinę žinutę norėjai perduoti savo esė skaitytojams?

Skaitytojams norėjau perduoti, kad reikia vertinti dalykus, kurie yra svarbūs mums visiems, bet kartais patys jų nepastebime, nesuprantame jų svarbos mūsų gyvenime.

Kaip reagavai sužinojęs, kad Tavo darbas laimėjo prizą? Ar tai pirmasis teksto kūrimo konkursas, kuriame dalyvauji?

Teksto kūrimo konkurse dalyvauju antrą kartą. Sužinojęs, kad laimėjau, labai apsidžiaugiau ir kartu sutrikau. Dar vis kartais savęs klausiu: ar mano kūrinys tikrai galėjo kažką laimėti?

Ar šis laimėjimas paskatino Tave dar labiau domėtis rašymu ar aplinkosauga? Galbūt planuoji sieti savo ateitį su literatūra, filologija?

Rašymu domiuosi jau ilgokai, sakyčiau, pats to nepastebėdamas. Laisvalaikiu kuriu tekstus, rašinių pažymiai už temą ir jos išpildymą būna geri, bet už rašybos klaidas – ne... Esu mąstęs apie savo gyvenimo siejimą su literatūra arba filologija, bet kol kas neapsisprendžiau, ar tikrai to noriu, ar tai tik mano laisvalaikio užsiėmimas.

Ar turi mėgstamą rašytoją, įsimintiniausią perskaitytą knygą?

Esu labiau filmų žmogus, bet, aišku, skaitau ir knygas – kaip kitaip galėčiau jomis remtis? Mėgstamiausių rašytojų turiu du: pirmasis, manau, visiems gerai žinomas Stephen King, antroji – populiarių kūrinių autorė Suzanne Collins. Įsimintiniausia knyga, kurią galėčiau skaityti begalę kartų, yra „The Hunger Games: Catching Fire“, nors žmonės šį pasirinkimą galbūt pavadintų „basic“. Mano manymu, „The Hunger Games“ knygų serija yra geresnė nei filmai, gal net galėčiau pasakyti, kad visa knygų serija yra man įsimintiniausia.

Jeigu galėtum vienu sakiniu paraginti žmones labiau rūpintis švaresniu oru, ką pasakytum?

Susiimkite ir saugokite orą, nes kai ateis diena X – o ji tikrai ateis – mes prapulsime.

Ką patartum kitiems mokiniams, kurie galbūt nori dalyvauti tokiuose konkursuose, bet nedrįsta?

Svarbiausia, kad jie prisimintų, jog tai daro dėl savęs.

Nuotraukų autorė – Simona Žičkienė

Meiras LYDERIS

„Arba sėdėti ir kalbėti apie orą, nors kažkodėl sakoma, kad apie jį šneka tik neturintys apie ką kalbėti. Mieste apskritai oras nereikalingas, kam jis? Ir deguonies nereikia. Žmogus viską darė, kad galop atsirištų nuo tos sumautos gamtos, nuo uodų, mašalų“, – taip Gytis Norvilas svarsto savo knygoje „Požemių paukščiai“ esė „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“. Noriu pasvarstyti ir aš, antrindamas rašytojui.

Mėgstu pamaklinėti paupiu. Ten viskas vyksta kažkiek kažkaip lėčiau. Upė plukdo vandenis, neša lapus, įkritusios šakelės plaukia vandeny.

Jau vakarėja, medituoju, šviesa krinta į vandenį nedrąsiai. Vanduo tyliai leidžia kažkokius garsus, lyg turėtų ir norėtų ką nors pasakyti.

Eidamas koja už kojos išgirstu paukštį, matau gražiai išsidėliojusius akmenis ir savo paties atspindį. Atrodo, kad gamta ramiai kvėpuoja ir leidžia man kvėpuoti.

Kai papučia stipresnis vėjūkštis, pajuntu, kaip į krūtinę įsiveržia lyg oro debesėlis. Suprantu, kad oras leidžia mums gyventi, nors dažniausiai jo nepastebim, net nesugebam įvertinti. Apie orą retai susimąstome, kol jo pakanka. Sakom „trūksta oro“, bet dažnai tai tik žodžiai, kurių gal kartais patys nesuprantam. Išniręs iš vandens, supranti, koks svarbus yra kiekvienas įkvėpimas. Arba kai trūksta oro ir reikia deguonies kaukės. Daugelis žmonių sako, kad pavargsta nuo tiršto miesto oro, todėl važiuoja į gamtą, prie ežerų, upių. Ten jie gali pagaliau giliai pakvėpuoti, pailsinti akis, nurimti. Bet vis tiek po kurio laiko visi grįžta į miestą, triukšmą ir prilimpa prie ekranų.

Šiandien pranešė, kad didmiesčiuose padidėjusi oro

tarša. „Kietųjų dalelių koncentracija viršija normą tiek ir tiek kartų“, – girdime pranešimus. „Eikite pasivaikščioti į mišką, prie upės tokiu ir tokiu laiku“, – girdime siūlymus.

Miestuose putojantys (kai spusteli šaltukas) automobiliai ir dūmai iš gamyklų. Laukiame vėjo, kad išsklaidytų kietąsias daleles. Vienas iš pavojingesnių teršalų yra NO2 (azoto dioksidas). Jis atsiranda ir blogina mūsų kvėpuojamo oro kokybę. Visam pasaulyje oro tarša kiekvienais metais sukelia milijonus mirčių. Tai tikrai dideli skaičiai, bet dažnai apie juos susimąstom tik tada, kai patys pajuntame, kad sunku patiems įkvėpti gryno oro.

Žmonės rūpinasi poliarinėmis meškomis, kalba apie tirpstančius ledynus, bet retai supranta, kad klimatas keičiasi ir nuo kiekvieno iš mūsų poelgio kasdieniniame gyvenime.

Medituoju ir grįžtu nuo upės. Pro šalį pralekia riaumojantis automobilis. Nieko nematau pro teršalų dūmus. Graužia akis.

Tada suprantu, kad ramybė ir švarus oras nėra savaime suprantami dalykai. Bet labai svarbūs mums visiems. Gal ateis pagaliau laikas, kai saugosim ne tik poliarines meškas, bet rūpinsimės ir dėl švaraus oro, kuriuo norime kvėpuoti. Reikia susimąstyt jau dabar, kol dar galim laisvai įkvėpti. Nes kai ateis diena, kuomet oras taps per sunkus įkvėpti, galbūt suprasime, kad svarbiausi dalykai gyvenime yra tie, kurių įprastai nematome ar net nepagalvojame apie tai.

Reikės išsitraukti dviratį iš sandėliuko, buvau jį primiršęs. Pralėksiu ir surinksiu šiukšles palei upę. Mūsų upė graži, o kiek ten gyvybės!

KLETAS KULVIETIS (KLETY KULWIEC) –KAS JŪS?

Dr. Judita PUIŠO

2016 m. vasario pradžioje buvo pastebėta Gedimino pilies kalno šiaurinio šlaito vakarinės dalies nuošliauža1, o tų pačių metų spalį grėsmingai nušliaužė didelė šlaito dalis. Išlindo suskilę, sutrūkinėję rostverkai – kalno sutvirtinimo grandys, labai pavojingos kalną gelbstintiems darbininkams2 2017 m. sausio 2–25 dienomis Gedimino kalno aikštelėje vykdant kalno tvarkybos darbus, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupei atliekant archeologinius tyrimus, aptikti keturių asmenų palaikai3 Kaip vėliau nustatyta, tai buvo 1863-1864 m. sukilėlių palaikai, kurie 2019 m. lapkričio 22 d. garbingai laidoti Senųjų Rasų kapinių koplyčioje. Šios koplyčios kolumbariume buvo palaidota 20 asmenų.

1 Dr. Jonas Satkūnas. Gedimino pilies kalno šlaitų nuošliaužos ir jų tvarkymas, 2016 m. spalio mėn. Internetinė prieiga: http://www. lnm.lt/gedimino-pilies-kalno-slaitu-nuosliauzos-ir-ju-tvarkymas/

2 Kultūros ministras: būtina užtikrinti Gedimino kalno stabilumą žiemos metu. 2016-11-02. Internetinė prieiga: https://lrkm.lrv.lt/lt/ naujienos/kulturos-ministras-butina-uztikrinti-gedimino-kalno-stabiluma-ziemos-metu.

3 Gedimino kalno aikštelėje rasti XIX a. II pusės palaikai. 2017-0203, Intnertinė priega: http://www.lnm.lt/gedimino-kalno-aiksteleje-rasti-xix-a-ii-puses-palaikai/

1 pav. Vienas iš daugelio paminklų, gulinčių Skarulių kapinėse

Kyla klausimas: o kas iš Skarulių parapijos dalyvavo sukilime? Kur palaidoti sukilimo dalyviai ar jų rėmėjai?

Skarulių Šv. Onos bažnyčios šventoriuje prie pat skaruliečių vadinamo „parkano“ (šventoriaus tvoros) guli žalumoje paskendęs, kartkartėmis nušveičiamas profesoriaus iš Varšuvos ir keliautojų iš Lenkijos, siekiančių įamžinti dar išlikusį paveldą, bei Lietuvos paveldo mylėtojų – entuziastų akmeninis antkapis. Visus domina, ką įamžina šis ne vieną šimtmetį menantis paminklas, kuris

2 pav. Kletas Kulvietis (Klety Kulwiec) antkapio įrašas: „GRZECHOM MO <.IM..>

JEZUS MARYA JUZEFE

DO WAS IDE WAM SIE

ODDAIE NA WIEKI

KLETY KULWIEC

ZM SEP. 25 D. 1874“

(Mano nuodėmių//Jėzau, Marija, Juozapai//einu pas Jus//Jums atsiduoti amžiams//Kletas Kulvietis//mirė 1874 m. rugsėjo 25 d.)

nėra įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą, kaip ir šalia gulintieji.

Prieš daugiau nei 150 metų buvęs lauko akmuo akmentašio rankomis virto antkapiu. Jį puošęs akmeninis ar ketaus kryžius greičiausiai buvo negailestingai išplėštas, o nuo samanų ir kerpių nuvalytas užrašas lenkų kalba atskleidžia ilgai saugotą paslaptį.

Deja, įrašas prarado viršutinę teksto dalį, bet iš išlikusio teksto sužinome, kad čia 1874 m. rugsėjo 25 d. buvo palaidotas Kletas Kulvietis (Klety Kulwiec). Sužinojus mirties datą buvo kreiptasi į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą (LVIA) dėl išrašo iš Skarulių-Jonavos parapijos mirusiųjų knygos. Kadangi Skarulių-Jonavos parapijos mirusiųjų nuo 1865 m. iki 1877 m. metrikų knygos nėra nei Kauno arkivyskupijos kurijos, nei LVIA archyvuose, buvo pasinaudota Kauno dekanato bažnyčių palaidotųjų 1874 m. knyga4 148 lape įrašas Nr.117 skirtas Kletui Kulviečiui.

Jis mirė nuo vandenligės 1874 m. rugsėjo 25 d. Skarulių dvare, palaidotas Skarulių parapijos kapinėse 1874 m. rugsėjo 28 d. Skarulių ir Jonavos parapijos bažnyčios klebono kun. Jamonto.5 Kletui Kulviečiui buvo apie 34 metus. Jis buvo bajoras, vedęs Aleksandra Aggeevna Zverianovna (rus. k. Александра Аггеeвна (?) Звeряновна), Skarulių ir Jonavos bažnyčios parapijietis.

Apie Kleto Kulviečio tėvą sužinoma iš Kauno gubernijos ištremtų žemvaldžių, kurių dvarus buvo nutarta parduoti, sąrašo6

4 LVIA F 669 ap 13 s.v. 52

5 LVIA F 669 ap 13 s.v. 52 l. 148

6 KRVA F I50 ap. 3 b. 176 l. 15

3 pav. Ištrauka iš žemvaldžių, ištremtų iš Kauno gubernijos, sąrašų7

7 Žemvaldžių, ištremtų iš Kauno gubernijos, sąrašai. 1865 m. gruodžio 10 d. KAA. F. I-50, ap. 3, b. 176, l.8

Tikėtina, kad Kletas Kulvietis gimė po 1830-ųjų. Jis buvo pavadintas regulinių atgailos kanauninkų (augustinų), kuriems priklausė ir palaimintasis Mykolas Giedraitis, įkūrėjo Šv. Petro įpėdinio Šv. Kleto8 vardu. Tai gana retas vardas, nebūdingas Kulviečių giminei, tačiau juo buvo vadinami LDK bajorų vaikai: Kletas Burba9, Julius Kletas Koreva (1837-1863)10 Šv. Kleto atminimo dieną Romos katalikų Anakletas (Šv. Kletas) minimas balandžio 26 d., todėl tikėtina, kad panašiai kaip ir Korevos, Kulviečiai pavadino gimusį

sūnų Kleto vardu.

Kletas Kulvietis (rus. k. Кульвець Клетiй Антоновъ) nurodomas kaip 4 lygio Aukštadvario dvaro savininkas, kurio tėvas buvo Antanas Kulvietis. Aukštasis dvaras (lenk. Wysoki Dwor, rus. k. Высокiй Дворъ) 1782 m. priklausė Kulviečiui. Jame buvo tik du namai11. Skarulių-Jonavos parapijos tikinčiųjų 1830 m. sąrašuose Aukštasis dvaras priklausė Kauno teisėjui Juozapui Kulviečiui (lenk. k. Józef Kulwiec), kuriam 1830-aisiais buvo 72 metai, jo žmonai Teklei 40 metų, sūnūs Petras (30 m.) ir Antanas (20 m.) buvo dar nevedę12.

8 https://www.magnificat.lt/palaimintasis-mykolasgiedraitis-2/

9 https://www.tartle.lt/lt/kolekcijos/kauno_gubernijos_bajoru_marsalka_kletas_burba_2.html

10 https://www.vle.lt/straipsnis/julius-kletas-koreva/

11 Vyskypo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija, Vilnius, 2001, P. 754

12 Skarulių bažnyčios archyvas 1824-1890 m. KAKA b. 76

Apie Kleto Kulviečio vaikystę ar mokslus nėra žinių, tačiau 23-24 metų amžiaus jis buvo 1863-1864 m. sukilimo dalyvis arba rėmėjas. Tai patvirtina jo ištrėmimas iš Lietuvos teritorijos bei numatytų parduoti dvarų sąrašas14. Kleto Kulviečio tremties laikas ir vieta taip pat nežinoma, tačiau jis vienas iš nedaugelio sugrįžo iš tremties. Grįžęs 1874 m. mirė Skarulių dvare, kuris priklausė Kulviečių šeimai. Kaip rašoma 1865 m. Skarulių-Jonavos parapijos tikinčiųjų surašyme15, Aukštasis dvaras priklausė naujiesiems šeimininkams. Jame gyveno bajorai Bonifa-

13 Skarulių bažnyčios archyvas 1824-1890 m. KAKA b. 76

14 KRVA F I50 ap. 3 b. 176 l. 15

15 Skarulių bažnyčios archyvas 1824-1890 m. KAKA b. 76

cas (70 m.), kurio pavardės Skarulių ir Jonavos parapijos klebonas neįvardijo, su vaiku Marijana (18 m.), Marijana Sitovič (rusų k. Ситович) su sūnumi Bronislovu (10 m.) bei dukterimi Anna (6 m.) ir valstiečiai: Kazimieras Žilinskis (27 m.), Konstancija Voitkievič (15 m.) ir Karolina Svirska (20 m.). 1892 m. Aukštajame dvare gyveno 20 gyventojų. Po pirmojo pasaulinio karo Aukštasis dvaras, nutolęs 5 km nuo Jonavos pašto ir 4 km nuo geležinkelio stoties, buvo vadinamas Aukštadvario palivarku. Jame 1923 m. gyveno 15 gyventojų16 1929 m. Aukštadvaris įvardijamas kaip

16 Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925

4 pav. 1865 m. ištrauka iš Skarulių Jonavos parapijos surašymo17

5 pav. Aukštadvario palivarkas19

vienkiemis18, nutolęs 4,5 km į pietryčius nuo Kulvos ir 1 km į šiaurės vakarus nuo Jonavos vakarinių pakraščių, prie Girelės miško. Buvusios Aukštadvario viensėdžio že-

17 Skarulių bažnyčios archyvas 1824-1890 m. KAKA b. 76

18 https://www.maps4u.lt/lt/includes/siuntiniai/Z/25K-lapai/448.jpg

mės šiandien priklauso Virbalams. Po antrojo pasaulinio karo dvaras tik mažėjo. 1979 m.

19 Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925. P. 67

6 pav. Aukštasis dvaras senuose žemėlapiuose

(https://lmavb.maps.arcgis.com/apps/mapviewer/index.html?layers=fd3836e1549d4c728c2fe08f6ba7c70e)

a) Lietuvos teritorijos topografavimas vykdytas 1819-1830 metais. Vilniaus gubernija topografuota 1:21000

b) Lietuviškas karinis topografinis M 1 : 25 000 mastelio žemėlapis buvo pagrindinis tarpukario Lietuvos topografinis žemėlapis. Žemėlapis buvo leidžiamas 1927-1940 m.

c) Virbalų apylinkės

gyveno du gyventojai20 1983 m. LTSR aukščiausios tarybos įsaku21 Aukštasis dvaras, vėliau vadinamas Aukšta-

20 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

21 Filomena Kavoliutė. Vardai gyvenamųjų vietovių, panaikinti sovietmečiu (tebelaukiantys restitucijos) bei atstatytieji, LTSR AT Prezidiumo įsaku 1983 m. gruodžio 28 d. Nr. X-3647

dvario dvaru-palivarku-viensėdžiu išnyko iš oficialių dokumentų ir Kulvos žemėlapių.

Apibendrindami galime teigti, kad senasis antkapinis akmuo Skarulių Šv. Onos bažnyčios šventoriuje – ne tik bajoro Kleto Kulviečio, Aukštojo dvaro, bet ir 18631864 m. sukilimo atminties ženklas.

Ramūnas Čičelis –Prano Dovalgos premijos laureatas

Jonavos rajono savivaldybės tarybos įsteigta Prano

Dovalgos premija šiemet atiteko poetui, eseistui ir literatūrologui Ramūnui Čičeliui. Sprendimą skirti 1000 eurų premiją priėmė Jonavos rajono savivaldybės Prano Dovalgos premijos skyrimo komisija.

2025 m. lapkričio 25 d. vykusiame komisijos posėdyje nutarta apdovanoti R. Čičelį už analitinį straipsnį „Prano

Dovalgos literatūrinių vertimų recepcija“, publikuotą Jonavos kultūros ir istorijos metraštyje „Taurosta“ (2025, Nr. 1 (21)). Šis tyrimas išsiskiria gilia literatūrine analize ir nauju požiūriu į Prano Dovalgos kūrybinį palikimą.

Premiją laureatui įteikė Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius ir vicemerė Birutė Gailienė. Pasak komisijos pirmininkės, savivaldybės vicemerės B. Gailienės, R. Čičelio darbas pasižymi ne tik moksliniu pagrįstumu, bet ir aktualumu šiandienos humanitariniams tyrimams. „Tai darbas, kuris gali paskatinti ir kitus tyrinėtojus gilintis į Prano Dovalgos gyvenimą bei kūrybą, imtis gilesnės jo literatūrinio palikimo analizės“, – teigė ji.

Atsiimdamas apdovanojimą, R. Čičelis pabrėžė, kad šis įvertinimas jam yra itin reikšmingas. Anot laureato, Pranas Dovalga buvo nuolat ieškantis žmogus, kurio trumpas gyvenimas pasižymėjo naujų patirčių ir idėjų paieškomis. „Šią premiją vertinu kaip ieškančio žmogaus – ieškančiam žmogui, nes nelaikau savęs atradusiu galutinius atsakymus“, – sakė jis. Autorius taip pat ak-

Vicemerė Birutė Gailienė, Ramūnas Čičelis ir meras Mindaugas Sinkevičius

centavo, kad ypač džiugina tai, jog premija skiriama už mokslo straipsnį, taip pabrėžiant mokslo svarbą ir vertę šiuolaikinėje visuomenėje.

Prano Dovalgos premija kasmet teikiama už per pastaruosius penkerius metus lietuvių arba čekų kalba publikuotą literatūrinį kūrinį, filmą, spektaklį ar tekstą, nagrinėjantį istorinės atminties bei lietuvių ir čekų tautų kultūrinio, politinio ar ekonominio bendradarbiavimo temas. Premijai gali būti teikiami tiek Lietuvos, tiek užsienio autoriai.

Jonavos r. savivaldybės informacija Nuotraukos autorius – Audrius Reipa

Metų jonavietės apdovanojimai

Metų jonavietes sveikina meras Mindaugas Sinkevičius

Artėjant Kovo 8-ajai – Tarptautinei moterų solidarumo dienai – Jonavos gyventojai tradiciškai rinko Metų jonavietę. Balsavimas vyko mobiliojoje programėlėje JONAVA. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad šiemet panašų balsų skaičių surinko dvi moterys, todėl nuspręsta apdovanoti abi: Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos tikybos mokytoją ekspertę Ingą Kuuzeorg-Petrikonienę ir Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Pakalnutė“ direktorę Simoną Černiauskienę.

Inga Kuuzeorg-Petrikonienė – ne tik atsidavusi pedagogė, bet ir katalikiško jaunimo centro „Vartai“ koordinatorė bei aktyvi savanorė, 2019 m. apdovanota „Krištoline gulbe” už ilgametį vaikų ir jaunimo vertybinį švietimą,

katalikiškų stovyklų organizavimą ir asmeninio gyvenimo pavyzdį ugdant jaunąją kartą.

Simona Černiauskienė, 2025 m. apdovanota už profesionalią vadybinę veiklą, sėkmingai prisideda prie švietimo kokybės, inovacijų ir bendruomeniškumo stiprinimo.

Metų jonavietės tradiciškai pasveikintos ir apdovanotos Moters dienos proga Jonavos kultūros centre vykusiame koncerte, kurį papuošė įspūdingas Vilniaus Tango šou „Su meile iš…“

Jonavos r. savivaldybės informacija Nuotraukos autorė – Greta Mockutė-Zgirskienė

Regimantas Tamelis

1987 07 28 – 2025 12 21

Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ

Yra žmonių, kurių tylus buvimas palieka gilų pėdsaką.

Toks buvo Regimantas Tamelis.

Jis užaugo parapijoje, nuo mažens patarnavo Šv. Mišiose, o vėliau tapo Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios zakristijonu. Bažnyčia jam buvo sava vieta – ne tik dėl pareigų, bet ir dėl žmonių. Kaip prisimena Regimanto žmona Vaida Tamelienė, jam buvo svarbus kiekvienas, atėjęs į bažnyčią – pokalbis, šypsena, rankos paspaudimas seniai matytam parapijiečiui. Būtent Bažnyčioje užgimė ir jo šeima: Regimantas pamilo tikinčią mergaitę Vaidą, o jų bendras tikėjimas išaugo į tvirtą ir gražią santuoką. Jis buvo mylintis, atsakingas vyras ir švelnus tėtis. Jų šeimoje auga keturi vaikai: Izabelė, Danielius, Sofija ir Laurynas. Kaip sako šeimos draugė Inga Kuuzeorg-Petrikonienė, „Vaidos ir Regimanto šeimoje svarbiausia yra tarpusavio meilė ir tai, kaip jie vienas kitą palaikė.“ Prisiminusi žodžius „Ir varge, ir džiaugsme“, sako: „Labai lengva būti džiaugsme, meilėje, sveikatoje, santarvėje, pritekliuje. Ši šeima yra pavyzdys, kaip nereikia bėgti nuo bėdų, kaip reikia nebijoti paprašyti pagalbos, maldos. Regimanto istorija, jo liga ir šeimos išbandymai kitiems teikia sti prybės. Kiti šalia šios šeimos pasidaro geresni, atviresni, nuoširdesni ir supranta, kad ne turtas ar pinigai, o tarpu-

savio ryšys yra svarbiausia. Svarbiausia, ką gali duoti vaikams, yra meilė.“

Regimantui liturgija buvo gyvas tikėjimo liudijimas. Kaip sako Vaida Tamelienė, jis tikėjo, kad svarbiausia yra „detalės, kurios kalbėtų žmogui, kaip Dievas mus myli“, todėl viską darė su ypatingu atidumu, laikydamasis paprasto, bet gilaus principo: „Viską daryti taip, lyg tai darytum paskutinį kartą.“ Jo darbai dažnai likdavo nepastebėti, tačiau, kaip taikliai pastebi parapijos bendruomenės narė vadovė Inga Petrikonienė, „Regimantas buvo toks žmogus, kuris darydavo nematomus darbus. Ir kai jo nebeliko, tie nepadaryti darbai pradėjo matytis.“ Ji prisimena ir jo gebėjimą kalbėti simboliais: „Jei tai būdavo Tvarinijos diena – atsiranda žemė, jei Devintinės – grūdų varpos. Jis Ivetos Bajorinaitės nuotrauka

Jonavos r. savivaldybės nuotrauka

Fotografas Audrius Reipa

surasdavo simbolį, kuris padėdavo geriau suprasti, apie ką šiandien kalba Bažnyčia.“

Regimantas buvo santūrus, kuklus ir paprastas, savo buvimu skleidė ramybę, o dirbdamas su vaikais ir jaunimu nekeldavo balso – užtekdavo sustoti ir su jais pasikalbėti. Su švelniu humoru jis pats apibūdindavo savo kelią: vaikai su šypsena žiūrėdavo į zakristijono vilnones kojines ir sandalus, o jis, kaip prisimena Inga Petrikonienė, sakydavo: „Aš esu šios žemės piligrimas, keliautojas. Man reikia patogiai vaikščioti, nes aš čia tipenu, tipenu. Mano piligriminis kelias yra čia: nuo altoriaus iki altoriaus.“ Šiuose paprastuose žodžiuose atsiskleidžia jo ištikimybė, paprastumas ir nuolatinė tarnystė.

Regimantas buvo žmogus, išlaikęs autentišką, tikrą

tikėjimą – ne demonstratyvų, o gilų, paveldėtą ir išgyventą. Pasak Ingos Petrikonienės, „jis buvo išlaikęs tą tikrą mūsų senelių ir protėvių tikėjimą. Jis net kunigui galėdavo pasakyti, kaip palaiminti besilaukiančią moterį, sužadėtinius, jis buvo išstudijavęs visą liturgiją ir tikrai galėjo būti puikus patarėjas.“ Ypatingą vietą jo gyvenime užėmė jaunimas, vaikai, kurie iš jo išmoko ne tik patarnauti, bet ir suprasti, kas ir kodėl vyksta prie altoriaus. Inga Kuuzeorg-Petrikonienė atsimena, kad labai jautri akimirka su Regimantu buvo, kai patarnautojai, baltai apsirengę, ėjo prie jo karsto atsisveikinti ir atiduoti pagarbą.

Daugelis pažino Regimantą ir kaip puikų gidą – žmogų, kuris turėjo raktus ne tik nuo šventovių durų, bet ir nuo tikėjimo paslapčių. Apie bažnyčią, tikėjimą ir religinius simbolius jis pasakodavo paprastai, aiškiai ir nuoširdžiai. Jam nereikėdavo nieko ruoštis ar repetuoti. Dirbdamas su Jonavos krašto muziejininkėmis ir turizmo centro gidėmis, jis miesto istorijas papildydavo tikėjimo tiesomis, paaiškindavo religinius simbolius, papasakodavo bažnyčios istorijas. Regimantas buvo šiltas, paprastas, gerą humoro jausmą turintis žmogus. Jo nuoširdus tikėjimas ir ramus buvimas palikdavo įspūdį kiekvienam, kuris jį sutikdavo.

Po sunkios ligos Regimantas Tamelis mirė 2025 m. gruodį, likus kelioms dienoms iki Šv. Kalėdų. Širdį vėrė pilnos bažnyčios vaizdas – tiek žmonių atėjo su juo atsisveikinti, tiek žmonių jį mylėjo, pažino ir gerbė. Inga Petrikonienė sako, kad bendruomenė, Regimanto draugai ir artimieji jaučia jo buvimą: „Mes jaučiame Regimantą ir dabar – jis yra perėjęs į aukštesnį lygmenį, jis yra danguje. Mes žinome, kad jis dabar zakristijonauja ten ir, aš žinau, yra šalia Dievo.“

Tokie žmonės neišeina. Jie lieka žmonėse, kuriuos mylėjo, ir darbuose, kuriuos paliko po savęs.

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba

Informaciją parengė Rimantė TARASEVIČIENĖ, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Apnuoginta siela : [eilėraščių rinkinys] / Regina Karaliūnienė-Rega. – Kėdainiai : Spaudvita, 2026. – 87, [1] p.

Tai antroji jonavietės Reginos Karaliūnienės poezijos knyga. Joje – 66 eilėraščiai. Kaip teigia pati autorė, „apnuoginta siela – tai mano išpažintis. Tai meilės, gyvenimo kelių ir klystkelių, minčių ir apmąstymų, egzistencijos esmės, prasmės, gamtos grožio, metų laikų pristatymas per mano sielą prizmę“.

Sudarytoja Irena Nagulevičienė anotacijoje rašo: „kaip sako leidinio pavadinimas, jame kūrėja atveria savo gilumines mintis, perteikdama jas nugludintu ir įtaigiu žodžiu, išsiveržiančiu iš individualaus išgyvenimo, pastebėjimų ar vertinimų. Knygoje prabyla moteriškas ego, kviečiantis suvokti gyvenimą kaip „vienos sekundės“ akimirką, kaip šviesią atsvarą artėjančiai nakties tamsai. Šis eilėraščių rinkinys – tai brandi savianalizė, į kurią autorę apstūmėjo tariamas (o gal ir tikras?) stiprus vidinis išgyvenimas, išsiveržęs iš sielos ir virtę kūrybine raiška. Tai jausmų ir minčių antplūdis, analizuojantis nueito kelio vingius bei jų prasmę“.

Knyga išleista 100 egz. tiražu

Kauno kolegija: istorija po istorijos / Ramūnas Čičelis. – Kaunas : Kauno kolegijos Reklamos ir medijų centras, 2025.

Knyga išleista Kauno kolegijos 25 metų sukakties proga. Tai netradicinis istorinis leidinys, kurį sudaro 20 pokalbių su svarbiomis Kauno kolegijos praeities ir dabarties asmenybėmis: vadovybe, akademiniais darbuotojais, socialinių partnerių atstovais bei alumnais – visais, kurie ženkliai prisidėjo prie Kauno kolegijos atsiradimo ir augimo.

„Šiai knygai kalbinant pašnekovus, liko gilus įspūdis, jog nė vienas iš jų institucijoje nebuvo ir nėra atsitiktinis – čia dirbo ir dirba tikrai išskirtiniai, inteligentiški, charizmatiški ir labai sąmoningi žmonės“, – sako knygos autorius, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos doc. dr. Ramūnas Čičelis, sukaupęs trijų dešimtmečių žurnalistinio darbo patirtį.

Tarp knygoje kalbinamų asmenų – dr. Andrius Brusokas, dr. Mindaugas Misiūnas, Antanas Vaidelys, dr. Vytautas Šileikis, dr. Inga Stravinskienė, Dalia Ilevičienė, doc. dr. Viktorija Piščalkienė, Giedrė Gudeliūnienė, Stella Justina Kasperavičienė, alumnai Aurimas Galkontas, Donatas Puodžiukynas ir kiti pašnekovai.

„Toks leidinys yra svarbus mūsų organizacijai, kadangi gebėjimas reflektuoti praeitį, puoselėti atminties kultūrą byloja bendruomenės brandą. Žvelgdami atgal mes galime pažinti praeities žmones, įvykius, pamokas ir atsakyti klausimą apie savo tapatybę, kas mes esame šiandien“, – dalinasi nuo idėjos iki paskutinio puslapio leidiniu rūpinusis Kauno kolegijos Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovė Aistė Veverskytė.

Knyga išleista 500 egz. tiražu

Mūsų brangioji Gražina : Gražinos Balandytės gyvenimo istorija / [Jurgita Lieponė]. – Vilnius : BALTO leidybos namai, 2025. – 303, [1] p.

Aktorei Gražinai Balandytei buvo septyniasdešimt šešeri, kai ji sulaukė pasiūlymo grįžti į teatrą – ir ne šiaip, o įkūnyti pagrindinę heroję spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“. Netgi sklido kalbos, jog norėta jį pervadinti į „Mūsų brangioji Gražina“. „To jau būtų per daug, nes smagi komedija yra apie Pamelą, nors ji gal kiek ir panaši į mane“, –viename interviu pripažino ji. Tačiau ar gali būti geresnis pavadinimas knygai, kurioje pasakojama apie karštai gerbėjų mylėtą aktorę?

Pradėjusi rašyti Gražinos Balandytės gyvenimo istoriją, kelis mėnesius praleidau jos namuose vartydama archyvus. Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą –einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjusi pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų – ir meilės, ir juokiausi, ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos. Ši knyga – ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškume. Tarsi pokalbis su Gražina – vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, visos pergalės ir visi vaidmenys. Į sceną Gražina lipo tol, kol leido kūnas, kol liepsnojo vidinė šviesa. Kartais – per skausmą, pasiremdama į kolegos ranką. Bet visada iš meilės scenai, iš begalinės pagarbos žiūrovui.

Kuo ilgiau gilinausi į Gražinos gyvenimą, tuo aiškiau jaučiau, koks jis sudėtingas, gilus, daugiasluoksnis. Frazė „legendinė Lietuvos aktorė“ nieko nereiškia. Ji lyg blizgantis popierėlis. Per paprasta. Joje nėra švelnumo, ironijos, jėgos. Nėra gyvenimo. Aš tiek daug jos norėčiau paklausti...

Nežinau, ar danguje yra biblioteka. Jei yra – tikiuosi, kad šią knygą perskaitys ir pati Gražina. Taip pat kukliai viliuosi, kad daug pylos iš jos negausiu. O jei gausiu – tebūnie. Knygos autorė Jurgita Lieponė

Knyga išleista 2 000 egz. tiražu

Rečitatyvai : [eilėraščiai] / Ramūnas Čičelis. – Vilnius : Slinktys, 2026. – 75, [2] p.

Antrojoje savo poezijos knygoje „Rečitatyvai“, literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis toliau plėtoja sakralinę tematiką, įtvirtindamas savąjį fragmentišką, asociatyvų stilių.

Intensyvi dievoieška lyrinį subjektą veda nušvitimo link. „Rečitatyvai“ – labai vizualus eilėraščių rinkinys, skaitytoją kreipiantis į biblinių laikų tikrovę, kuri tampa universali.

„Tai sakralinių eilėraščių rinkinys, kurio rašymas mintyse priminė gobeleno audimą. Knyga be dramų ir, man regis, gana švelni, tinkama Gavėnios laikui ir šv. Velykų laukimui“, – teigia autorius.

„Tai ne eilėraščiai, tai poezija“, – sako redaktorius ir leidėjas kaunietis Viktoras Rudžianskas. Knyga išleista 250 egz. tiražu

Skilium bum bum : eilėraščiai / Nijolė Markevičiūtė-Smolina. – Kaunas : Ridsales, 2025. – 67, [4] p.

Su Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narės Nijolės Markevičiūtės-Smolinos kūryba skaitytojai jau susipažino knygelėse „Paklydusi laike“ (2000 m.), „Ką byloja legendos“ (2002 m.), „Tai buvo vakar“ (2007 m.), „Dar viską prisimenu“ (2020 m.). Naujausia kraštietės knygelė – „Skilium bum bum“. Kaip teigia N. Smolina, pavadinimas atėjo iš vaikystės žaidimų. Tai vaikams skirta knygelė, kurią iliustravo autorės anūkė Viktorija Jankevičienė. Knygelėje – per 30 eilėraščių.

...„Viens, du trys, einu ieškot!

Kas suspėsit prisimušti

Su delniukais į šią sieną, Tam neteks kitų ieškoti, Nepamirškit tik žodžio vieno.

Žodis magiškas lyg spaudas,

Jei ieškotojas prasnaudė, Bėgančio skambaus „dun dun!“

Jis primuš „skilium bum bum!“

Knyga išleista 100 egz. tiražu

Šviesa virš seno beržyno : eilėraščiai / Aloyzas Vaznaitis. – Kaunas : Ridsales, 2026. – 190 p.

Tai trečioji kraštiečio knyga. „Kodėl trečioji? Matyt, dviejų neužteko pasakyti, kiek dar visko nepasakyta. Rašau ne todėl, kad labai moku rašyti, o todėl, kad negaliu nerašyti. O jei kam nors nuo to pasidarys šiek tiek šilčiau – vadinasi, viskas čia buvo ne veltui. Ši knyga – ne pasakojimas, o sugrįžimas. Ne į laiką, o į būseną. Į jausmą, kuris nespraudžiamas į datas, bet rymo pakelėj, kur beržas liepos šaką apkabinęs, o vėjas atsimena vardus, ištartus kadaise. Kiekvienas eilėraštis čia – tarsi rasos lašas, tarsi žingsnis į naktį, kurioje neskubama. Kur gyventa ne valandomis, o žvilgsniu. Kur svajonė ne apie tai, ko dar nebuvo, bet apie tai, kas vis dar yra – jei tik užsimerksi ir leisi sau jausti. Tai ne knyga apie praeitį. Tai knyga apie tą mūsų dalį, kuri niekada neišėjo“, – rašo autorius Aloyzas Vaznaitis.

Knyga išleista 50 egz. tiražu

Remigijus Januškevičius „Vasarnamis“. 2025 m.