Nuo Užusalių iki Šėtos – beribės fantazijos

Next Article

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba

DAILININKUI, SKULPTORIUI, FOTO MEISTRUI VLADIMIRUI NIKONOVUI – 60 NUO UŽUSALIŲ IKI ŠĖTOS – BERIBĖS FANTAZIJOS

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Kas prisimena kadaise Kultūros centre sumanytus, gero šėlsmo lydimus „Homo ludens“ renginius, be abejo, įsidėmėjo ir ramų, kuklų menininką, kurio neįprasti darbai ir kiek glumino, ir kiek šokiravo prie tradicinių dailės žanrų pripratusius jonaviečius. Tas žmogus – tapytojo, fotografo, skulptoriaus svajonę savyje auginęs kūrėjas Vladimiras Nikonovas, kuris, kaip dabar pats teigia, tuose „žaidžiančio žmogaus“ renginiuose bene sparčiausiai ir ūgtelėjęs, net įsitikinęs, kad jo fantastiniai metaliniai paukščiai gali plačiai išskleisti sparnus.

Prabėgę keli dešimtmečiai nuomonės nepakeitė: šių metų pradžioje Kultūros centre parengta ekspozicija „Žaidžiančio žmogaus žaidimai“ yra to žmogaus, kuris dalyvavo visose septyniose „Homo ludens“ atrakcijose. Jo sukurtas metalinis žmogutis, įsikoręs ant metalinio rato, netoli šviesoforo, ir dabar laiko forumo vėliavėlę su užrašu „Meno galerija“, o kiti kūriniai puošia kone legendinę pievelę ir visą Jonavos miestą.

KŪRYBĄ PAKURSTĖ IR KLAJOJANTIS RUBLIOVAS

Vladimiras – šiek tiek žemaitis, nes prieš šešis dešimtmečius gimė Plungėje, gerai pažįsta šį kraštą, kadaise skersai išilgai išlakstė garsųjį Oginskių parką su bene pirmąsias meno pamokas bylojančiomis skulptūromis, vėliau drožinėjo medinius kareivėlius, o senam tvenkiniui net patikėjo savo išskaptuotą laivelį. Tačiau nei meno teorijos, nei tapybos nebuvo kada studijuoti, į tai įsigilino daug vėliau, tarnaudamas armijoje Ukrainoje, vėliau Čekoslovakijoje, susižavėjo albumuose atrastų siurrealistų, dadaistų, ypač Salvadoro Dali išmonėmis.

Teneišsenka tavo žemiškos gėrybės. Malda. Metalų asambliažas, 101x51. Forumui ,,Homo Ludens“ sukurtas simbolis patrauklus ir šiandien.

Baigęs to meto 44-ąją profesinę technikos mokyklą ir atlikęs karinę prievolę, nudanginusią jį tai į Ukrainą, tai į Čekoslovakiją, vaikinas įsidarbino azotinių trąšų gamykloje. Tačiau viduje kirbėjo ne vien darbininko pašaukimas. Jau tada Vladimiras suprato, kad stichija, į kurios gelmes trokštų pasinerti, yra dailė. Pirmieji Vladimiro darbai – iš 1985–1987 metų, kada gilindamasis į savo senelių, gyvenusių netoli Užusalių, Penktų Būdų kaime, šaknis, pajuto, kad būtų gražu ir prasminga vaizdais įamžinti sentikių šventuosius, jų tikėjimo kanonus, galbūt net apeigas. Sekdamas senaisiais meistrais, pabandė tapyti ant medžio kaladėlių, lentelių. Stipriu įspūdžiu jonavietį „persekiojo“ ir XIV–XV a. klajojantis cerkvių tapytojas Andrejus Rubliovas. Tai jo freska „Trejybė“ Vladimirą įkvėpė sukurti ir „Arkangelą Gabrielių“, ir „Angelą“, kitus biblinius personažus. Jau tada kūrėjui buvo svarbu, kad tos lentos, stalai ar durys turėtų kuo daugiau rievių ir dėmių, kad nebūtų nupoliruotos, nes medienos faktūra neretai padiktuoja ir piešinį, mesteli idėją, nurodo sumanymo kontūrus.

Nieko keista, kad V. Nikonovo kūryboje iš pradžių dominavo šiltos, pastelinės spalvos, vandeniniai atspindžiai. Vėliau šiuos pakeitė aliejus, akrilas, mat kūrėjas ieškojo naujų raiškos formų, ėmė naudoti netradicines medžiagas. Ieškojimai nuvedė prie netikėtų sprendimų: skulptūros, instaliacijos, tapybos bei koliažo sintezės, stumtelėjo į dar prieš gerą šimtmetį Vakaruose pramintą dadaistų taką. Pasirausęs sendaikčių palėpėse ar išmestų baldų, buities rakandų „lobynuose“, Vladimiras ten aptinka ne vieną daiktą, kuris kadaise tarnavo gal valstietiškai, gal bajoriškai aplinkai, o dabar gali atgimti naujomis prasmėmis.

ŽAIDIMAI SU NETRADICINĖMIS MEDŽIAGOMIS

1997-aisiais jonavietis su savo darbais nukeliavo į Čikagą, įsiterpė į ten garsią M. K. Čiurlionio galeriją. Ryžosi pasiekti ir Varšuvą, Stokholmą, Italijos, Vokietijos galerijas. Jau tada užsienio menotyrininkų buvo įvardytas kaip trijų dimensijų koliažo – asambliažo kūrėjas. Štai kur jonaviečiui pravertė kadaise užmegzta „pažintis“ su Dali, Raušenbergu, Diušanu, kitais eksperimentuotojais, kurie formas bandė modeliuoti ne iš tradicinės medžiagos, o surinkti iš nemeninių objektų – senų surūdijusių buitinių prietaisų, mechanizmų, jų lūženų, duženų, atraižų, nors... viename savo darbe kūrėjas neseniai įmontavo ir kompiuterio detalę. Žaidimai su netradicinėmis medžiagomis panaikina ribą tarp fantazijos ir tikrovės, pabrėžia gam-

Laiko žuvis. Metalų asambliažas. Trojos arklys. Metalo ir medžio asambliažas.

Jautis. Metalų asambliažas.

Žuvis-taikinys. Metalas.

Su žmona Aušrine Kauno mariose prieš septynerius metus.

tos ir civilizacijos samplaiką, sužadina žiūrovo nuostabą. Tai pripažino ir Italijoje, Desio mieste, šniukštinėję meno gurmanai bei kritikai, kur 2011-aisiais jonavietis eksponavo savo darbus modernaus meno parodoje.

„Kur benukeliaučiau, mieliausias vis tik savas kraštas, – sako Vladimiras. – Teko savo darbus iškabinti ne tik protėvių išvaikščiotuose Užusaliuose, bet ir Jonavos krašto muziejuje, Kultūros centre, pagaliau Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks galerijoje, kur, kiek žinau, ne kiekvienas kūrėjas gali „įsikomponuoti“. Gal patraukia mano žanro specifika, gal ir tai, kad esu jau Kėdainių krašto žmogus“, – sako Vladimiras, atgaivinęs vieną seną sodybą Šėtoje ir ketinantis su jo sumanymams pritariančia žmona Aušrine, sūnumi Tumantu įsikurti ten visam laikui.

PABAIGOS METAFORA – PRADŽIOS UŽUOMINA

Pasidairėme po sausį ir vasarį Meno galerijoje išdėstytą ekspoziciją. Nuo durų pirmas darbas „Komedija baigta“ – savotiška dviejų scenos žmonių akistata, užuomina, kad kiekviena pabaiga gali būti naujų horizontų pradžia. Tolėliau tupi paukštis, tarsi prikeltas iš seno valstietiško norago, „Apvilti lūkesčiai“ – du liūdni veidai, kuriuos skiria ne tik dvasios praraja, bet ir plonytė linija, vos įžvelgiama, bet realiai egzistuojanti lentelių atskirtis. Dar tolėliau – „Saulutės“, kaip tautodailės interpretacija, sudėliota iš šaukštų, šakučių, lėkštučių. O štai ir paslaptingasis Trojos arklys, ant kurio vieno šono pritvirtinta surūdijusi spyna, sauganti Antikos legendą, rodos, tuoj sulūš, ir iš vidaus pabirs šimtai ietimis bei lankais ginkluotų graikų, naikinančių priešo gretas. Su tikru archajišku pjautuvu kampe kukliai stoviniuoja „Šienautojas“, čia pat maldai sudėti metaliniai delnai, rodos, prašantys Viešpaties niekada neatimti ir žemiškųjų gėrybių.

Čia daug žingsnių, daug posūkių, už kurių, žiūrėk, slepiasi spąstai auksinėms mintims ar žuvis-torpeda, raguota chimera, lendanti iš lygintuvo. Autorius tris savo talentus – tapybą, skulptūrą ir fotografiją, sujungia į vieną „Lapas XXL“, nors patrauklumu šiam nenusileidžia ir pelėda ant laikrodžio („Kuka ant Kuco“), ir ant ilgos laikrodžio svirtelės it cirko artistas užsikoręs paukštukas. O kur dar žiogas, sergstintis it koks žibinčius tikrą žvakę, kur egzistencinės fantazijos „Ten, kur mūsų nėra“, įvairūs dangaus kūnų bei jūros gelmių pavidalai.

Rudenėlis 2005. Drobė, aliejus, 90x70. Šienpjovys 3. Instaliacija. Paukštis 2. Metalų asambliažas.

Lapas XXL. Fotografijos ir metalo asambliažas.

Šėtoje apsigyvenęs menininkas dabar randa daugiau laiko pasivaikščioti tarp senų, jau išretėjusių ąžuolų, įsižiūrėti į veržlumą jau praradusią, bet dar gyvą Obelies upelę, akimirkai kitai pats tapti šio krašto dalimi. Kas žino, gal kada netikėtai po kojomis pastebės ne šiugždantį varinį, o auksinį lapą. Ir staiga toptelės: reikia naujo koliažo...