TAUROSTA
KAIP KŪRĖME VALSTYBĘ (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9)
Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas. Nuotraukos – autoriaus
Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo emblema.
SĄJŪDŽIO STEIGIAMASIS SUVAŽIAVIMAS Kol lankiausi Armėnijoje ir Gruzijoje, ryšio su Lietuva neturėjau ir nežinojau, kas čia vyksta. Sugrįžęs tuojau pastebėjau tam tikrų permainų – pirmiausia akivaizdžiausią: ant Gedimino kalno jau plevėsavo lietuviška trispalvė! Ji čia iškilmingai buvo iškelta 1988 m. spalio 7 d. O Katedros aikštės pakraštyje vėl pamačiau badautojų palapinę – protestuodamas prieš valdžios susidorojimą su demonstrantais rugsėjo 28– 29 d., bado akciją buvo atnaujinęs Petras Cizikas. Sąjūdžiui reikalaujant, buvo sudaryta komisija rugsėjo pabaigos įvykiams tirti. Taigi, atsirūgo „bananų balius“ sovietinės Lietuvos viršūnėlėms, braškėjo LKP pirmojo sekretoriaus R. Songailos kėdė... Grįžęs į Jonavą susipažinau su vietos politinėmis naujienomis ir papuoliau tiesiai į bene pirmąjį sąjūdininkų vidinės kovos lauką. Pasirodo, spalio 10 d. Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė buvo išrinkusi delegatus į planuojamą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje ir delegavusi
94
2020 NR. 1 (11)
atstovą į būsimąjį Sąjūdžio seimą. Balsų dauguma juo išrinktas Gediminas Ilgūnas. Tačiau atsirado ir tam tikra opozicija, kurią per iniciatyvinės grupės narę E. Stanevičienę neabejotinai inicijavo KGB, norėjusi į seimą prastumti tinkamesnę kandidatūrą – komunistą V. Keršį. Pasirodo, dar prieš rinkimus kitas iniciatyvinės grupės narys, rajono komjaunimo komiteto antrasis sekretorius G. Praniulis, informavo Gediminą, kad yra gavęs jį, kaip buvusį „banditą“, kompromituojančios medžiagos ir siūlė, jei nenori triukšmo, savo noru atsisakyti kandidatuoti į seimą. Gediminas neužkibo ir šį reikalą paliko spręsti jį iškėlusiai iniciatyvinei grupei. Praniuliui teko jau viešai išmesti „kompromatą“, bet provokacija nepavyko – dauguma iniciatyvinės grupės narių, net komunistai M. Visakavičius ir A. Grebliūnas, balsavo už Gedimino kandidatūrą. Tada grupės nariai V. Keršys ir V. Maculevičienė savo iniciatyva nuvažiavo į Vilnių ieškoti teisybės Sąjūdžio būstinėje. Kaip tik tuo metu aš grįžau iš kelionės ir patekau į visą tą šurmulį. „Azoto“ kultūros rūmuose įvyko dar vienas iniciatyvinės grupės posėdis, kuriame po audringų diskusijų ir vėl dauguma grupės narių parėmė G. Ilgūno kandidatūrą į Sąjūdžio seimo narius. Tame susirinkime teko pasisakyti ir man. Aš neabejodamas gyniau Gediminą, nors, kaip minėjau, tada dar tiksliai nežinojau (kaip turbūt ir daugelis) kai kurių jo biografijos detalių ir už ką tiksliai yra oponentų kaltinamas. Tarp kitko, aš tada pasakiau: „Tai, kas šiandien Gedimino biografijoje laikoma juoda dėme, po kokių pusantrų metų taps jo biografijos privalumu...“ Iš tiesų šie mano žodžiai pasitvirtino dar greičiau, bet savintis jų au-
