7 minute read
Nuo pasaulio šurmulio gelbsti knygos ir šachmatai
Žurnalistui Mariui Glinskui –70 NUO PASAULIO ŠURMULIO GELBSTI KNYGOS IR ŠACHMATAI
Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė Nuotraukos iš M. Glinsko albumo.
Advertisement
Šių metų pavasarį žurnalistas poetas, Marius Glinskas minėjo savo asmeninį jubiliejų. Jis – santūrus, susimąstęs, mokantis susikaupti, nemėgstantis laiko švaistyti nereikšmingiems pokalbiams, nesigiriantis laimėjimais įvairiuose konkursuose. Anot Mariaus, nors ir labai norėtųsi, metų sustabdyti neįmanoma, bet jie – tai gyvenimo patirtis, kasdien papildanti ir paįvairinanti biografiją.
„Norint prišaukti eilėraštį, pirmiausia reikia jį prijaukinti, panašiai kaip Mažasis Princas jaukino lapę, įsileisti į savo kambario narvą, pasiūlyti arbatos ir pagaliau apgyvendinti po
pieriuje“, – sako kūrėjas. Pernai rudenį sukako keturiasdešimt metų, kai M. Glinskas darbuojasi žiniasklaidos baruose, nors dar ilgiau bendrauja su poezijos mūza. Išleistos trys eilėraščių, miniatiūrų knygelės, įvairiuose laikraščiuose publikuota šimtai žinučių, reportažų, straipsnių, apybraižų kultūros, socialinių problemų, kaimo aktualijų temomis. Maža to, Marius – prisiekęs šachmatininkas. Šeštoje klasėje pats iš knygos pramokęs šio žaidimo paslapčių, jis lig šiolei miesto, seniūnijų, tarptautiniuose turnyruose, net Europos mėgėjų pirmenybėse (2015 m.) pabendrauja su mediniais karaliais.
– Ką tai reiškia, Mariau? Ar pastebėjai, kad kartu su brandaus amžiaus našta velki ir savo triūso žiniasklaidoje jubiliejų?
– O kaipgi. 1979-aisiais užvėriau Panevėžio kraštotyros muziejaus duris ir įsiliejau į šio rajono laikraščio „Tėvynė“ kolektyvą. Nežinau, ar gerai padariau. Man regis, niekada nebuvau geras žurnalistas. O muziejininko ir bibliotekininko profesijos lig šiol šaukia, nors jos – jau nutolę laivai.
Panevėžio muziejaus inventorinėse knygose – šimtai mano inventorintų eksponatų, šio miesto istorijos pažinimas padėjo 1993-iaisiais „Minties“ leidykloje išleisti knygelę „Panevėžys“. Teko paragauti ir pedagogo duonos, įsivaizduokite, dar nebaigęs studijų, medicinos mokykloje dėsčiau visuomenės mokslą, filosofijos pagrindus.
– Papasakok, kaip klostėsi darbas redakcijose? Kokia ten buvo pradžia?
– Keistokai klostėsi. Tada dominavo brežnevizmo epocha, šlovinome vieną partiją, vieną nuomonę, o redakcija, kaip ideologinė įstaiga, išties buvo ketvirtoji valdžia. Tačiau laisvalaikis buvo mūsų: nuo Juozo Miltinio spektaklių iki šėliojimo vakarėlių redaktoriaus kabinete ar kurio nors bute. Profesinio meistriškumo, garbės kodekso teko pasimokyti iš bendradarbių – poetės Elenos Mezginaitės (apie tai galima pasiskaityti žurnale „Prie Nemunėlio“, 2015 m. Nr. 1), prozininko Romualdo Narečionio, ilgamečio žurnalistikos riterio Visvaldo Tebeliškio. Daug davė draugystė su muziejininku Juozu Mėdžiumi, kuris, gaila, vos pasirodžius jo pirmajai eilių knygelei, mirė, su kitais aukštaičiais. Viena iš to meto simpatijų Liuda Jonušienė ilgainiui tapo tikra rašytoja ir dabar leidžia Panevėžio kultūros almanachą „Senvagė“. Su kai kuriais miesto prie Nevėžio „dinozaurais“ ir dabar palaikome ryšį.
– Na, gerai. Istorikas tapo žurnalistu. O kodėl prasitarei, kad Tavo likimą galėjo nulemti bibliotekos?
– Buvo toks keistas nuotykis. 1968-aisiais mudu su bendraklasiu Kaziu, apsukę autostopu Lietuvą, įstojome į Vilniaus universiteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Niekam, sakėme, nepasakosim, nes dirbti bibliotekoje vyrams esą nelabai garbinga. Vis dėlto Kazys po penkerių metų sėkmingai baigė studijas, vėliau padarė puikią karjerą, o štai mudu su Henriku Vaitiekūnu, kitais kraštutiniais „humanitarais“ neatsilaikėme ir, nieko nesusigaudydami antrame kurse primestoje aukštojoje matematikoje, palikome savo svajonių fakultetą. Vėliau, aišku, gailėjausi. Juk mus mokė puikūs dėstytojai, tik reikėjo susiimti. O bibliotekos ir dabar iš tolo kvepia. Apsilankęs kuriame nors mieste, pirmiausia užsuku į biblioteką, o Panevėžyje, maža to, pašmirinėju ir senajame muziejuje, pasidomiu, ar ekspozicijoje dar rodomi kadaise mano surinkti eksponatai...
– Čia jau tikri sentimentai, poezija. Sakyk, kaip atradai eilėraštį?
– Septintoje klasėje aš jį parašiau. Apie Puškiną ir rudenį. Mokytojai, matyt, patiko, kad iškabino mokyklos sienlaikraštyje. Taip ir prasidėjo: „Jonavos balse“, „Moksleivyje“ įvairūs konkursai. Beje, aštuntoje klasėje dalyvavau „Lietuvos pionieriuje“ paskelbtame šachmatų uždavinių konkurse. Nemažai tų uždavinių išsprendžiau, todėl vasarą buvau pakviestas atvykti į Vilnių, įsijungti į mačą su tokiais pat galvočiais iš Baltarusijos. Mano pirmoji kelionė traukiniu į sostinę su mokytoju Henriku Krutkiu, pamenu, buvo išties įspūdinga. Pirmąsyk lipau į Gedimino kalną, pirmąsyk žaidžiau su šachmatų laikrodžiu, o su naujais draugais dar ilgai susirašinėjome. Beje, mačą pralaimėjome (atsigriebėme kitais metais Minske), tačiau savo partiją, užrašytą sename bloknote, ilgai analizavau ir lig šiol saugau. Lygiai taip saugau partijas, žaistas su Vladu Mikėnu, Viktorija Čmilyte, kitais garsiais meistrais. Įdomu, kad aštuntoje klasėje tame pat laikraštėlyje pasirodė ir mano rašinėlis, skirtas konkursui apie vaikystės svajonę. Norėjau tapti garsiu šachmatininku. Kas galėjo pagalvoti, kad tai – žurnalistinio kelio pradžia...
– Tavo pirmoji eilių knygelė pasirodė, jeigu neklystu, 1993 metais?
– Taip, kaip ir „Panevėžys“. 1992-aisiais išvykau į Šiaulius (dėl šeiminių aplinkybių), gavau darbo miesto laikraštyje ir netrukus dalyvavau eilėraščių, skirtų Saulės miestui, konkurse. Ten nuskyniau pirmą vietą, laimėjau 50 dolerių, kuriuos ir sudėjau į savo „Atminties nendrės“ leidybą.
Kitos knygelės pasirodydavo kas dešimt metų. 2003-iaisiais atsivežiau „Pagonių poterius“, o 2013-aisiais pasidžiaugiau „Delčia virš deltos“, ku-
Žeimių vidurinės mokyklos XIII laidos abiturientai su klasės vadove Birute Ilgūniene (sėdi viduryje), G. Ilgūnu (iš kairės pirmas trečioje eilėje) ant Merkinės piliakalnio 1968 metais.
Nuotaika.
Žurnalisto emocinė kasdienybė.
Žeimių mokyklos muziejuje su kraštotyrininku žeimiečiu A. Narkevičiumi, 2004 m.
Jonavos žiniasklaidos atstovai „Achemos“ įmonėje Naujųjų metų išvakarėse, 2006 m.
Lietuvos kaimo rašytojų šventėje su kraštiečiu skulptoriumi prof. K. Bogdanu ir poetu M. Švėgžda, 2005 m.
Čia, buvusiame Vilniaus šachmatų klube, vaikystėje žaista pirmoji partija su laikrodžiu.
Su kraštiečiu V. Lape įdomus pokalbis dailės parodoje.
rios pavadinimas – ne vien žodžių sąskambis, pasirodo, spindint delčiai esu ir gimęs. O dar 2011-aisiais viena šauni knygų rišėja įrišo man 20 „Žibintininko“ egzempliorių, kuriuose sudėjau 49 haiku. Tada domėjausi šiuo senovės japonų poezijos žanru, dalyvavau haiku konkurse, skirtame Lietuvos ir Japonijos diplomatiniams santykiams sutvirtinti. Manasis trieilis čia užėmė antrą vietą.
– Kokie dar konkursai Tau buvo ypač sėkmingi, įsimintini?
Atrodo, 1987-aisiais Upytėje pasidžiaugiau gražiu įvertinimu „Lino žiedo“ konkurse, vykusiame šiame miestelyje. Tiesa, ten neįveikiami buvo Strielkūnas ir Verba. O štai prieš trejus metus Vilniaus universitetas ir Adomo Mickevičiaus muziejus pakvietė į vieno eilėraščio konkursą „O duok, jaunyste, man sparnus“, skirtą Filomatų draugijos 200-osioms metinėms. Jaunystėje buvau labai įsijautęs į Adomo Mickevičiaus romantinį palikimą, skaitinėjau lenkiškai, tad ir šis konkursas, kuriame blykstelėjau antra vieta, buvo maloni atgaiva.
– Paklaidžiokime po tą margą gyvenimą. Kaip vėl atsidūrei Jonavoje, kokios dvasios čionai atnešė?
– Beveik dvidešimt metų Panevėžyje ir penkeri Šiauliuose – tai skaudi ir įspūdinga patirtis. Ilgainiui, kaip sūnus palaidūnas, nusprendžiau grįžti tėviškėn, kur prie Žeimių gyveno mano senolis tėvas. Tada „Naujienų“ redaktorius Romualdas Kemerzūnas desperatiškai ieškojo į savo vietą žmogaus ir pasiūlė tas pareigas eiti man. Nesiryžau, kelis sykius atsisakiau. Keletą metų plušau to meto populiariame „Meisterio“ žurnale, važinėjau į Kėdainių „Rinkos aikštės“ redakciją. Prigijau kažkaip ten, įsimylėjau tą nepaprastą miestelį, kuriame savo pėdsaką buvo palikęs ir brolis, taip pat žurnalistas. 2000-aisiais pagaliau „Naujienose“ atsirado „bandomasis laikotarpis“, vėliau pusė etato, tad sugrįžau į miestą ant Neries kranto – vėl tapau jonaviečiu, žeimiečiu.
– Esi patalkinęs ir „Šaltinio“ klubo literatams, leidusiems savo knygas. Kuris autorius Tau labiausiai „prie dūšios“?
– Taip, teko patarti, padėti Valentinai Kašauskienei, Petrui Zlatkui, Raisai Užusenienei, kitiems. Kiekvienas savaip įdomus, nors kelti ant pjedestalo nieko nenorėčiau. Brandžiame amžiuje, deja, ne dažnas išdrįsta įveikti kadaise iškaltus stereotipus, peršokti savo „kartelę“.
– Kaip dabar, kai nebeliko „Naujienų“, leidi laiką? Turbūt vis tiek rašai? Ir skaitai? Ar pritari Horacijui, kuris teigė, kad laimingas tas, kuris toli nuo gyvenimo šurmulio?
– Knygų nebeperku. Kišenė neleidžia. Nežinau, kur dėti šimtą knygų apie šachmatus, kurias kaupiau nuo vaikystės. Kartais panaršau bibliotekos lentynose. Neseniai pasidžiaugiau Giedrės Kazlauskaitės eilių rinkiniu „Gintaro kambarys“, tai – europinio lygio poezija. Tikras atradimas – vokiečių rašytojas Peteris Handkė, Nobelio premijos laureatas. Jo romanas „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ turbūt prilygsta Franco Kafkos filosofinei mistikai.
O rašau labai mažai, beveik nieko. Maloniau būti atokiau nuo to dar Horacijaus pastebėto šurmulio, kurio ir antikos laikais, matyt, nestigo. Ne vieną pusdienį praleidžiu Neįgaliųjų draugijoje, kur savanoriauju, mokausi kantrybės ir pasidžiaugti mažmožiais
meno. Mokausi iš tų, kuriems dar sunkiau. „Su tais, kurie degti paliko, kurie savo žvaigždę atranda,
Kurie po audros ant kranto dar burlaivio šlamesiu tiki.“
VAIKYSTĖ
Buvo mediniai žaislai Ir išbėgioti šilai, Tu, kaip upelio brasta, Visad buvai paprasta.
Smilgom užėjo takai, Pasakų tu netekai, Bet artima ir švelni Kartais namo pareini.
Suzvimbi svirplio balsu, Klausi, ar aš dar esu, Ar dar toli ta diena, Atpildo džiaugsmo pilna.
Lietūs vaivorykštes riš, Kregždės pastogėn sugrįš, Tarsi apšlubus katė Liksi prie slenksčio budėt. 1967 m.
PIRMOJI RAIDĖ
Pažinau kadaise raidę pirmą Kaip šaltinį upių didelių, Ir pasaulis puslapiais suvirpo, Ir pamiršt pasaulio negaliu.
Ir į širdį nuvingiavo kelias Iš tiesos ir smurto akmenų... Liepė man gimtinės kalvos žalios Pasilikt šioj žemėj amžinu.
Ak, rugsėjo paukščiai neskaičiuoti, Ar nebijot ūkanoj paklyst, Kai ištirpsta pažinimo stotys Ir vieni paliekate kely?
Dar šiandien pušis pavartėj želia, Kur pirmokai sukomės ratu... Tarp vaikystėj užmirštų takelių Savo pirmą raidę surandu. 1967 09 30
