TAUROSTA
TREMTIES KANČIŲ NUKLOTAIS GYVENIMO TAKAIS Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos D. Kvedaro
„Verkių rūmuose per likimo draugo, politkalinio Vaclovo Ulicko 80-ies metų jubiliejų „rėžiau“ Bernardo Brazdžionio eilėraštį.“ Vilnius, 2006 m. Sunku patikėti, kad šis žmogus jau perkopė savo 90-metį. „Vyras kaip Lietuvos laukų ąžuolas“, – stebėdavosi jo atletiška išvaizda, griausmingu balsu ir nepalaužiama dvasios jėga krakiškiai, kėdainiečiai, kauniečiai. O jis, Donatas Kvedaras, ir dabar, rodos, vienu mostu galėtų žemėn patiesti kokį nors nenaudėlį „stribuką“, užsimesti ant pečių bulvių maišą ar vienu atsistojimu salėje padeklamuoti pluoštą Bernardo Brazdžionio eilėraščių. Niekas nežino ir net nenujaučia, kad šis plačiapetis vyras, grįžęs iš kokio nors renginio muziejuje ar bibliotekoje į savo ankštą kambarėlį P. Vaičiūno gatvėje, praveria sekcijos, vadinamos namų muziejumi, dureles ir, lydimas neretai ištryškusios ašaros, sugrįžta
72
2020 NR. 1 (11)
Krakių gimnazijos mokinys, būsimasis Rukų pradinės mokyklos mokytojas D. Kvedaras, 1943 m.
į savo jaunystės metus, į gimtąjį Šmotiškių kaimą, iš kur kadaise ir prasidėjo užsispyrusio vaikino odisėja jo nelepinusio gyvenimo takais.
AUGO BALANOS GADYNĖS ŠVIESOJE Šiandien dešimtmečiai, pralesti Sibiro tremtyje, akmens anglies kasyklų šachtose, Donatui atrodo kaip sapnas, košmaras, į kurį niekada negrįžtama. Deja, tai nebuvo sapnas. Tą laiką galima būtų pavadinti ir žiauria, nepelnyta tikrove, ir gyvenimo mokykla, leidusia suvokti savo tėviškės, savo tautos išskirtinumą, pajusti laisvės ilgesį, suprasti stalininių idėjų absurdą. „O
