TAUROSTA
Prieš 55 metus pradėjo veikti „Azoto“ gamykla
CHEMIJOS GIGANTO GIMIMAS JONAVOJE Andriejus E. ANCUTA, technikos mokslų daktaras
1965 m. kovo 5-oji mano atmintyje liko kaip lūžio, palengvėjimo ir savotiško įtampos atoslūgio diena, kai į skystojo amoniako saugyklas ėmė tekėti produkcija. Propagandinis ažiotažas, didelių bosų sutiktuvės ir azotinių trąšų gamyklos gimtadienio organizavimas jau buvo ne mano rūpestis. Po 55 metų „Taurosta“ sugrąžino mane į istorinius laikus, mano tėvų miestą, kai prisiliečiau prie pradėjusių gelsti nuotraukų. Ši sukaktis yra svarbi Jonavai, nes kartu su gamykla ji iš eilinio rajono centro išaugo į devintą pagal dydį Lietuvos miestą.
PRADŽIA Išties, ramios atrodo Skarulių apylinkės tų laikų nuotraukose: ąžuolų pavėsyje Neries pakrantės, salos, tolumoje baltas Skarulių bažnyčios siluetas ir jokių industrializacijos požymių. Tokia idilė – tik nuotraukose. Jau tada, 1959-aisiais ir ankstyvais 1960 m. Neries ir Šventosios santakoje įsikūrusioje sovietinės kariuomenės pulko mokykloje man teko ragauti „diedovščinos“ net neįtariant, kad į tas apylinkes teks sugrįžti.
64
2020 NR. 1 (11)
1963 m. sausio 2 d. tuose pačiuose Skaruliuose teko praverti vagonėlio duris, kurio kairėje pusėje buvo statybininkų karalystė, o dešinėje – Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos direkcija. Joje buvo tik trys darbuotojai: direktorius Česlovas Maciulevičius, vyriausias inžinierius Mykolas Ratomskis ir buhalterė Rožeckytė. Prisimenu nustebusį Č. Maciulevičių, kuris nesitikėjo tokio jauno „berniuko“ vyriausiojo technologo pareigoms. Jam teko veikiai pakeisti nuomonę, nes direkciją užplūdo projekto dokumentacijos srautas, o vyriausias technologas buvo iešmininkas – ne tik projektą vykdymui aprobuoti, bet skubiai techno-
