TAUROSTA
Kultūros veikėjui Kazimierui Mackevičiui – 70
BAJORYSTĖ – NE VIEN SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI Marius GLINSKAS, žurnalistas
Abu turėjo naujus portfelius su skaitymo ir skaičiavimo vadovėliais, rašalo ir plunksnakočius, tad gražiai papildė negausias pirmokų gretas. Mokykla čia jau veikė gerą dešimtmetį, tačiau keliolika keturių klasių vaikų tilpo į vieną kambarį. Ne visi aplinkinių kaimų septynmečiai rudenį atkurnėdavo mokytis abėcėlės. Ne vienas išgirsdavo griežtą tėvų „neisi“, nes, girdi, reikia ganyti sodiečių karves, padėti namų ūkyje. Dar kiti, nesuvokę lietuviškos rašybos, aritmetikos pagrindų, reiklaus mokytojo sprendimu likdavo kartoti kurso. Nieko keista, kad 1961 m. ketvirtokų klasę sudarė vos trys mokiniai – du tie patys berniukai Kaziukas Mackevičius, Marijonas Glinskas ir viena vėliau prie jų „priklydusi“ mergaitė, o toje negausioje mokykloje, įsikūrusioje jaukiame prieškario architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje, dar ilgai plušo tik vienas mokytojas.
SKRYNELĖJE PERDUODAMA PASLAPTIS 1957 m. rugsėjį Strebeikių pradinėje mokykloje, vedamas mamos, pasirodė guvus juodbruvas berniukas, atėjęs iš už sraunios Lankesos plytinčio Juciunkų kaimo. Mokytojas Ipolitas Rimkevičius jau pažinojo būsimuosius pirmokus ir jų tėvelius, tad, ilgai nesvarstęs, vaikinuką pasodino į pirmą suolą, šalia jau su tėvu atskubėjusio nedrąsaus Marijono, taip pat beveik strebeikiečio, tik gyvenusio šiapus upės, Žeimių miestelio pusėje.
52
2020 NR. 1 (11)
Šiedu išdykėliai nuo Strebeikių dar ilgiems metams taps suolo draugais, dar ilgai skaitys tas pačias knygas, kartu pabaigs vidurinę, o 1968-ųjų vasarą, apsukę su bendraklasiais autostopu visą Lietuvą, nedrąsiai pravers Vilniaus universiteto priėmimo komisijos duris ir suraitys prašymus laikyti stojamuosius egzaminus į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Niekas tada nenumanė, kad tas pats Kaziukas, dabar jau „drūtas“ Kazys, žino šiek tiek daugiau nei kiti apie savo protėvius, bet tai slepia, nes, šiukštu, niekam pasakoti nedera, kad esi kilęs iš senos giminės, savo šaknimis siekiančios XVII a., kad artimieji slepia metalinę skrynelę, į kurią sudėti iš kartos į kartą perduodami bajorystės dokumentai ir kad kada nors galėsi didžiuotis savo protėvių GERALT herbu. Tiesą sakant, ši paslaptis nelabai įdomi buvo ir pačiam Kaziui, nors graži pavardė ir iš namų „paveldėta“ lenkų
