Trečioji Hermo piemens knyga, vadinama „Jo palyginimais“ PANAŠUMAS 1 1 Ir jis man tarė: „Jūs žinote, kad jūs, Viešpaties tarnai, gyvenate čia kaip piligriminėje kelionėje, nes jūsų miestas yra toli nuo šio miesto.“ 2 Jei tad žinote savo miestą, kuriame gyvensite, kodėl čia perkate dvarus, apsirūpinate delikatesais, didingais pastatais ir nereikalingais namais? Juk tas, kuris šiuos daiktus apsirūpina šiame mieste, negalvoja grįžti į savo miestą. 3 O kvailas, abejojantis ir apgailėtinas žmogau, kuris nesupranti, kad visa tai priklauso kitiems žmonėms ir yra kito valdžioje. Nes šio miesto Viešpats tau sako: „Arba paklusk mano įstatymams, arba išeik iš mano miesto.“ 4 Taigi, ką darysi, jei savo mieste galioja įstatymas? Ar gali dėl savo turto ar bet kurio iš tų dalykų, kuriuos nustatei, paneigti savo įstatymą? Bet jei jį paneigsi ir vėliau grįši į savo miestą, nebūsi priimtas, o būsi iš ten pašalintas. 5 Todėl, kaip ir svetimoje šalyje, nepirk daugiau, nei tau reikia ir pakanka. Ir būk pasiruošęs, kad, kai šio miesto Dievas ar Viešpats tave išvarys, galėtum prieštarauti jo įstatymui ir grįžti į savo miestą, kur galėtum su visu džiaugsmu gyventi pagal savo įstatymą be jokios neteisybės. 6 Todėl saugokitės, kurie tarnaujate Dievui ir turite Jį savo širdyse: darykite Dievo darbus, atmindami Jo įsakymus ir pažadus, kuriuos Jis davė; ir būkite tikri, kad Jis juos jums padarys gerais, jei laikysitės Jo įsakymų. 7 Todėl vietoj to, ką kitaip įsigytumėte, išpirkite stokojančius iš jų būtiniausių dalykų, kiek kiekvienas gali; išteisinkite našles; ginkite našlaičių bylas; ir savo turtus bei turtus skirkite tokiems darbams. 8 Nes Dievas jus praturtino tam tikslui, kad galėtumėte atlikti tokias paslaugas. Daug geriau tai daryti, negu pirkti žemes ar namus, nes visa tai šiuo metu pražus. 9 Bet ką darysite Viešpaties vardui, rasite savo mieste ir džiaugsitės be liūdesio ar baimės. Todėl negeiskite pagonių turtų, nes jie pražūtingi Dievo tarnams.
10 Verčiau prekiaukite savo turtais, kuriuos turite, kad pasiektumėte amžinąjį džiaugsmą. 11 Neišdavinėk svetimavimo, neliesk svetimos žmonos ir jos negeisk, bet geisk to, kas tavo paties reikalas, ir būsi išgelbėtas. PANAŠUMAS 2 1 Kai ėjau į lauką, apžiūrinėjau guobą ir vynmedį ir galvojau apie jų vaisius, man pasirodė angelas ir paklausė: „Apie ką tu taip ilgai galvoji savyje?“ 2 Ir aš jam tariau: „Pone, aš galvoju apie šį vynmedį ir šią guobą, nes jų vaisiai gražūs.“ O jis man tarė: „Šie du medžiai yra pavyzdys Dievo tarnams.“ 3 Ir aš jam tariau: „Pone, norėčiau sužinoti, koks šių medžių, apie kuriuos kalbate, raštas.“ „Klausyk, – tarė jis, – matai šį vynmedį ir šią guobą?“ „Pone, – tariau aš, – aš juos matau,“ 4 Šis vynmedis, – sako jis, – vaisingas, o guoba – medis be vaisių. Vis dėlto, jei šis vynmedis nebūtų įsodintas ir į ją neatsiremtų, jis neduotų daug vaisių, o gulėdamas ant žemės, vestų tik blogus vaisius, nes jis nekabėtų ant guobos; tuo tarpu, paremtas guoba, jis duoda vaisių ir sau, ir guobai. 5 Tad pažiūrėkite, kaip guoba duoda ne mažiau, o netgi daugiau vaisių nei vynmedis. Kaip, Viešpatie, – tariau aš, – ji duoda daugiau vaisių nei vynmedis? Nes, – tarė jis, – vynmedis, atremtas į guobą, duoda ir daug, ir gerų vaisių; o jei jis gulėtų ant žemės, jis duotų tik mažai, ir dar labai blogų. 6 Šis palyginimas pateikiamas Dievo tarnams; jis vaizduoja turtingą ir vargšą žmogų. Aš atsakiau: „Viešpatie, parodyk man tai.“ Klausyk, – tarė jis, – turtuolis turi turtų, bet Viešpaties akivaizdoje jis yra vargšas, nes jis užsiėmęs savo turtais ir mažai meldžiasi Viešpačiui; o jo maldos yra tingios ir bejėgės. 7 Todėl, kai turtingas žmogus tiesia vargšui tai, ko šis nori, vargšas meldžiasi Viešpačiui už turtingąjį; ir Dievas suteikia turtingajam visokių gėrybių, nes vargšas žmogus yra turtingas maldomis; ir jo prašymai turi didelę galią Viešpačiui. 8 Taigi turtuolis visais reikalais rūpinasi vargšu, nes jaučia, kad Viešpats jį išklauso; ir jis noriau bei nedvejodamas duoda jam, ko šis nori, ir rūpinasi, kad jam nieko netrūktų.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
9 Ir vargšas dėkoja Viešpačiui už turtinguosius, nes abu dirba savo darbą iš Viešpaties. 10 Todėl žmonės mano, kad guoba neduoda vaisių; ir jie nežino ir nesupranta, kad, prisijungus prie vynmedžio, vynmedis duoda dvigubą derlių tiek sau, tiek guobai. 11 Taip ir vargšai, besimeldžiantys Viešpačiui už turtinguosius, yra išklausomi, ir jų turtai didėja, nes jie tarnauja vargšams savo turtais. Todėl abu tampa vienas kito gerų darbų dalyviais. 12 Todėl kiekvienas, kuris tai darys, nebus Viešpaties apleistas, bet bus įrašytas gyvenimo knygoje. 13 Palaiminti, kurie turtingi ir mano, kad praturtėjo, nes kas tai suvokia, galės šiek tiek padėti kitiems. PANAŠUMAS 3 1 Jis vėl parodė man daug medžių, kurių lapai buvo nukritę ir kurie man atrodė nudžiūvę, nes jie visi buvo vienodi. Ir jis manęs paklausė: „Ar matai šiuos medžius?“ Aš atsakiau: „Pone, matau, kad jie atrodo kaip sausi medžiai.“ 2 Jis atsakė man: „Šie medžiai panašūs į žmones, gyvenančius šiame pasaulyje.“ Aš atsakiau: „Pone, kodėl jie panašūs į nudžiūvusius medžius? Nes, – tarė jis, – nei teisieji, nei neteisieji nėra atskirti vienas nuo kito, bet visi yra vienodi šiame pasaulyje.“ 3 Šis pasaulis teisiesiems – kaip žiema, nes jie nepažįstami, bet gyvena tarp nusidėjėlių. 4 Kaip žiemą visi medžiai, numetę lapus, yra tarsi sausi medžiai; ir negalima atskirti, kurie sausi nuo kurie žali, taip ir šiame pasaulyje nei teisieji, nei nedorėliai nėra atskirti vienas nuo kito; bet jie visi yra vienodi. PANAŠUMAS 4 1 Jis vėl parodė man daug kitų medžių, kai kurie iš jų turėjo lapus, o kiti atrodė sausi ir nudžiūvę. Ir jis manęs paklausė: „Ar matai šiuos medžius?“ Aš atsakiau: „Pone, aš juos matau; ...kai kurie sausi, o kiti pilni lapų.“ 2 „Šie medžiai, – sako jis, – kurie žaliuoja, yra teisieji, kurie paveldės būsimąjį pasaulį. Teisiesiems ateities pasaulis – vasara, o nusidėjėliams – žiema.“ 3 Todėl, kai Viešpaties gailestingumas nušvis, tada tie, kurie tarnauja Dievui, bus apreikšti ir aiškūs visiems. Nes kaip vasarą kiekvieno medžio vaisiai parodomi ir tampa akivaizdūs, taip ir teisiųjų darbai bus paskelbti ir tampa akivaizdūs, ir jie bus atkurti tame pasaulyje linksmi ir džiaugsmingi. 4 Nes kitos rūšies žmonės, būtent nedorėliai, kaip medžiai, kuriuos matei sausus, bus rasti sausi ir be vaisių tame kitame pasaulyje; ir kaip sausa mediena bus sudeginta; ir bus akivaizdu, kad jie visą savo gyvenimą darė pikta; 5 Ir jie bus sudeginti, nes nusidėjo ir neatgailavo dėl savo nuodėmių. Ir visos kitos tautos taip pat bus sudegintos, nes nepripažino Dievo, savo Kūrėjo. 6 Tad duokite gerų vaisių, kad vasarą būtų žinomi jūsų vaisiai; venkite daug reikalų, ir nenusikalsite. Kas daug užsiima reikalais, tas daug nusideda, nes yra užsiėmęs savo reikalais ir netarnauja Dievui. 7 Ir kaip gali žmogus, kuris netarnauja Dievui, ko nors prašyti iš Dievo ir gauti? Bet tie, kurie Jam tarnauja, prašo ir gauna, ko trokšta.
8 Bet jei žmogus turi siekti tik vieno dalyko, jis gali tarnauti Dievui, nes jo protas nėra atimtas iš Dievo, bet jis tarnauja Jam tyru protu. 9 Taigi, jei tai darysi, galėsi turėti vaisių būsimajame pasaulyje; ir visi, kurie darys taip pat, duos vaisių. PANAŠUMAS 5 1 Kai pasninkavau ir sėdėjau tam tikrame kalne, dėkodamas Dievui už visa, ką jis man padarė, štai pamačiau piemenį, kuris paprastai su manimi kalbėdavosi, sėdintį šalia manęs ir sakantį man: „Kas tave čia taip anksti rytą atvedė?“ Aš atsakiau: „Pone, šiandien atlieku pamaldas.“ 2 Jis atsakė: „Kas yra stotis?“ Aš atsakiau: „Tai pasninkas.“ Jis paklausė: „Kas tas pasninkas?“ Aš atsakiau: „Aš pasninkauju, kaip ir anksčiau dariau. Jūs nežinote, – tarė jis, – ką reiškia pasninkauti Dievui; tai nėra pasninkas, kuriuo jūs pasninkaujate, neturėdami jokios naudos Dievo akivaizdoje.“ 3 „Viešpatie, – paklausiau aš, – kodėl jūs taip kalbate?“ Jis atsakė: „Aš tai kalbu, nes tai nėra tikrasis pasninkas, kurį, jūsų manymu, pasninkaujate; bet aš jums parodysiu, koks yra visiškas ir Dievui priimtinas pasninkas.“ 4 „Klausyk, – tarė jis, – Viešpats nenori tokio bereikalingo pasninko, nes taip pasninkaudamas tu nieko nepasieki teisumo srityje.“ 5 Tikrasis pasninkas yra toks: nedaryk nieko pikto savo gyvenime, bet tarnauk Dievui tyra siela, laikykis Jo įsakymų ir vaikščiok pagal Jo nuostatus, neleisk jokiam piktam norui įsiskverbti į tavo mintis. 6 Bet pasitikėk Viešpačiu: jei tai darysi, Jo bijosi ir susilaikysi nuo kiekvieno pikto darbo, gyvensi Dievui. 7 Jei tai darysi, įvykdysi puikų ir Viešpačiui priimtiną pasninką. 8 Įsiklausyk į palyginimą, kurį tuoj pateiksiu šiuo klausimu. 9 Vienas žmogus, turėdamas ūkį ir daug tarnų, savo valdose įveisė vynuogyną savo palikuonims. 10 Ir jis, leisdamasis į kelionę į tolimą šalį, pasirinko vieną iš savo tarnų, kurį laikė ištikimiausiu ir tinkamiausiu, ir perdavė jam vynuogyną, įsakydamas jam paimti vynmedžius. Jei jis tai padarys ir įvykdys jo įsakymą, jis pažadėjo jam suteikti laisvę. Jis taip pat neliepė jam nieko daugiau daryti, ir taip iškeliavo į tolimą šalį. 11 Ir kai tas tarnas perėmė tą užduotį, jis padarė viską, ką jam įsakė jo šeimininkas. Ir kai jis apkasė vynuogyną ir rado jį pilną raugių, jis pradėjo galvoti sau, sakydamas: 12 Aš padariau, ką mano viešpaties man įsakė. Dabar apkasu šį vynuogyną, ir kai jis bus iškastas, jis bus gražesnis; o išrovus piktžoles, jis duos daugiau vaisių ir nebus nusmelktas piktžolių. 13 Taigi, imdamasis šio darbo, jis iškasė vynuogyną ir išrovė visas jame esančias piktžoles; ir taip vynuogynas tapo labai gražus ir vešlus, nebeužgožtas piktžolėmis. 14 Po kurio laiko vynuogyno šeimininkas atėjo, įėjo į vynuogyną ir, pamatęs, kad jis gražiai sutvirtintas ir iškastas, išrautos piktžolės ir vešlūs vynmedžiai, labai apsidžiaugė savo tarno rūpesčiu. 15 Ir pasišaukęs savo mylimą sūnų, kuris turėjo tapti jo įpėdiniu, ir draugus, su kuriais jis paprastai tardavosi, jis papasakojo jiems, ką buvo įsakęs savo tarnui daryti ir ką jo
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
tarnas darė; ir jie tuojau pat pasveikino tą tarną, kad šis gavo tokį išsamų liudijimą iš savo šeimininko. 16 Tada jis jiems tarė: „Aš pažadėjau šiam tarnui laisvę, jei jis laikysis mano įsakymo; ir jis jo laikėsi, be to, padarė gerą darbą mano vynuogyne, ir tai man labai patiko.“ 17 Todėl už šį darbą, kurį jis atliko, aš padarysiu jį savo įpėdiniu kartu su savo sūnumi, nes, pamatęs, kas gera, jis to neapleido, bet tai padarė. 18 Šiam pono sumanymui pritarė ir jo sūnus, ir draugai, būtent, kad jo tarnas paveldėtų kartu su sūnumi. 19 Netrukus po to šeimos šeimininkas, susikvietęs draugus, nusiuntė tam tarnui įvairių valgių iš savo vakarienės. 20 Paėmęs, jis paėmė iš jų tiek, kiek sau užteko, o likusią dalį išdalino savo tarnybos draugams tarnams. 21 Gavę, jie apsidžiaugė ir palinkėjo, kad jis dar labiau susilauktų palankumo savo šeimininko akyse už tai, ką jis jiems padarė. 22 Išgirdęs visa tai, jo valdovas vėl apėmė didelis džiaugsmas; ir, vėl susikvietęs draugus ir sūnų, jis papasakojo jiems, ką jo tarnas padarė su maistu, kurį jiems atsiuntė. 23 Todėl jie dar labiau pritarė namų šeimininkui, ir jis turėtų tą tarną padaryti savo įpėdiniu kartu su sūnumi. 24 Aš jam pasakiau: „Pone, aš nežinau šių palyginimų ir negaliu jų suprasti, nebent jūs man jų paaiškintumėte.“ Jis tarė: „Aš tau paaiškinsiu visa, ką su tavimi kalbėjau ar tau rodžiau.“ 25 Laikykis Viešpaties įsakymų ir būsi patvirtintas ir įrašytas į tų, kurie laikosi Jo įsakymų, skaičių. Bet jei prie tų dalykų, kuriuos Viešpats įsakė, pridėsi ką nors gero, įgysi didesnį orumą ir būsi labiau palankus Viešpaties akyse, nei kitaip būtum turėjęs. 26 Todėl, jei laikysies Viešpaties įsakymų ir prie jų pridėsi šias pareigas, džiaugsiesi; bet ypač jei jų laikysies pagal mano įsakymus. 27 Aš jam tariau: „Viešpatie, ką tik man įsakysi, aš laikysiuosi, nes žinau, kad būsi su manimi.“ Jis tarė: „Aš būsiu su tavimi, kuris priėmei tokį sprendimą, ir būsiu su visais, kurie taip pat ketina.“ 28 Šis pasninkas, – sako jis, – jei laikysiesi Viešpaties įsakymų, yra labai geras. Todėl jo laikykis. 29 Visų pirma, saugokis savęs ir saugokis kiekvieno pikto poelgio, nuo kiekvieno nešvaraus žodžio ir nuo kiekvieno žalingo troškimo; ir apvalyk savo protą nuo visų šio pasaulio tuštybių. Jei laikysiesi šių dalykų, šis pasninkas bus teisingas. 30 Todėl štai kaip elkis. Įvykdęs tai, kas anksčiau parašyta, tą dieną, kurią pasninkauji, neragausi nieko, tik duonos ir vandens; ir apskaičiavęs maisto kiekį, kurį valgysi kitomis dienomis, atidėsi tą dieną patirtas išlaidas ir atiduosi jas našlei, našlaičiams ir vargšams. 31 Ir taip tu tobulinsi savo sielos pažeminimą, kad tas, kuris tai gauna, galėtų patenkinti savo sielą ir jo malda už tave pakiltų pas Viešpatį Dievą. 32 Jei tad taip įvykdysi savo pasninką, kaip aš tau įsakau, tavo auka bus priimtina Viešpačiui, ir tavo pasninkas bus įrašytas jo knygoje. 33 Šitaip atliekama paskyrimas yra geras, malonus ir priimtinas Viešpačiui. Jei laikysiesi šių dalykų su savo vaikais ir visais savo namais, būsi laimingas. 34 Ir kas, išgirdęs tai, tai darys, tas bus laimingas; ir ko tik paprašys Viešpaties, tas gaus.
35 Ir aš meldžiau jį, kad paaiškintų man palyginimą apie ūkį, Viešpatį, vynuogyną ir tarną, kuris buvo įkalęs vynuogyną; ir apie piktžoles, kurios buvo išrautos iš vynuogyno; ir apie savo sūnų bei jo draugus, su kuriais jis pasitarė. Nes aš suprantu, kad tai buvo palyginimas. 36 Jis man tarė: „Tu drąsiai prašau. Juk neturėtum nieko klausti, nes jei dera tau tai parodyti, tai tau bus parodyta.“ 37 Aš jam atsakiau: „Viešpatie, kad ir ką man parodytum, nepaaiškinęs, veltui matysiu, jei nesuprasiu, kas tai yra. O jei pateiksi palyginimų, bet jų nepaaiškinsi, veltui jų klausysiuosi.“ 38. Jis man vėl atsakė: „Kiekvienas, kuris yra Dievo tarnas ir turi Viešpatį savo širdyje, trokšta Jo supratimo ir jį gauna; ir jis paaiškina kiekvieną palyginimą ir supranta Viešpaties žodžius, kuriuos reikia ištirti.“ 39 O tie, kurie tingi ir neskuba melstis, abejoja, ar prašyti Viešpaties, nors Viešpats yra tokio nepaprasto gerumo, kad be paliovos duoda visa tiems, kurie Jo prašo. 40 Tad tu, kurį sustiprino tas garbingasis pasiuntinys ir gavai tokią galingą maldos dovaną, kadangi nesi tinginys, kodėl dabar neprašai Viešpaties supratimo ir jo negauni? 41 Aš jam tariau: „Kadangi tu čia, man būtina tavęs paprašyti ir paklausti tavęs; nes tu man viską parodai ir kalbi su manimi, kai esi čia.“ 42 Bet jei pamatyčiau ar išgirsčiau šiuos dalykus, kai tavęs nebūtų šalia, tada paprašyčiau Viešpaties, kad jis man juos parodytų. 43 Jis atsakė: „Aš prieš kurį laiką sakiau, kad esi gudrus ir drąsus, klausdamas šių palyginimų reikšmės.“ 44 Bet kadangi tu vis dar atkakliai sieki, aš tau atskleisiu šį palyginimą, kurio nori, kad galėtum jį paskelbti visiems žmonėms. 45 Todėl klausykite, – tarė jis, – ir supraskite. Anksčiau minėtas ūkis reiškia visą žemę. Ūkio Viešpats yra tas, kuris sukūrė ir užbaigė visa, ir suteikė jiems galią. 46 Jo sūnus yra Šventoji Dvasia; tarnas yra Dievo Sūnus; vynuogynas yra žmonės, kuriuos jis išgelbėja. Kuolai yra pasiuntiniai, kuriuos Viešpats paskyrė virš jų, kad paremtų savo žmones. Piktžolės, išraunamos iš vynuogyno, yra nuodėmės, kurias padarė Dievo tarnai. 47 Maistas, kurį jis jam atsiuntė iš vakarienės, yra įsakymai, kuriuos jis davė savo žmonėms per savo Sūnų. Draugai, kuriuos jis pasikvietė pasitarti su juo, yra šventieji angelai, kuriuos jis pirmiausia sukūrė. Šeimininko nebuvimas yra laikas, likęs iki jo atėjimo. 48 Aš jam pasakiau: „Pone, visa tai yra labai puiku, nuostabu ir gera. Bet, – tęsiau, – ar aš ar kuris nors kitas žmogus, nors ir niekada nebuvo toks išmintingas, galėjo tai suprasti?“ 49 Tad dabar, Viešpatie, pasakyk man, ko prašau. Jis atsakė: „Klausk manęs, ko nori. Kodėl, – tariau aš, – Dievo Sūnus šiame palyginime yra paskirtas tarno vieta?“ 50 „Klausyk, – tarė jis, – Dievo Sūnus nėra tarno, bet turi didelę galią ir valdžią.“ Aš jam paklausiau: „Kaip, pone? Aš to nesuprantu.“ 51 Nes, – tarė jis, – Sūnus paskyrė savo pasiuntinius rūpintis tais, kuriuos Tėvas jam perdavė, kad saugotų kiekvieną iš jų; bet pats daug dirbo ir daug kentėjo, kad ištrintų jų nusikaltimus. 52 Nes joks vynuogynas neįkasamas be didelio darbo ir vargo. Todėl, ištrynęs savo tautos nuodėmes, jis parodė
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
jiems gyvenimo kelius, duodamas jiems įstatymą, kurį buvo gavęs iš Tėvo. 53 Matote, – tarė jis, – kad jis yra savo žmonių Viešpats, gavęs visą valdžią iš savo Tėvo. Bet kodėl Viešpats pasitardamas dėl palikimo pasidalijimo pasitelkė savo Sūnų ir geruosius angelus, paklausykite dabar. 54 Tą Šventąją Dvasią, kuri buvo sukurta pirmiausia, Jis įdėjo į kūną, kuriame turėjo gyventi Dievas; būtent, į pasirinktą kūną, kaip Jam atrodė gera. Taigi šis kūnas, į kurį buvo įnešta Šventoji Dvasia, tarnavo tai Dvasiai, vaikščiojo teisingai ir tyrai kukliai ir niekada nesuteršė tos Dvasios. 55 Kadangi kūnas visada pakluso Šventajai Dvasiai ir teisingai bei skaistiai dirbo su ja, ir niekada nesvyravo, tas kūnas, pavargęs ir vergiškai bendraujantis, bet Šventojoje Dvasioje galingai išbandytas Dievo akyse, buvo Jo priimtas. 56 Toks tvirtas elgesys patiko Dievui, nes Jis nebuvo suterštas žemėje, saugodamas Šventąją Dvasią. Todėl Jis pasišaukė savo Sūnų ir geruosius angelus patarti, kad šiam kūnui, kuris be priekaištų tarnavo Šventajai Dvasiai, būtų suteikta kokia nors statuso vieta; kad neatrodytų, jog jis prarado savo tarnystės atlygį. 57 Kiekvienas tyras kūnas gaus savo atlygį; tai yra, be dėmės, kuriame paskirta gyventi Šventajai Dvasiai. Taigi dabar jūs turite ir šio palyginimo paaiškinimą. 58 Pone, – tariau aš, – dabar suprantu, ką turite omenyje, nes išgirdau šį paaiškinimą. Klausyk toliau, – tarė jis, – laikyk šį savo kūną švarų ir tyrą, kad jame gyvenanti Dvasia galėtų apie tai paliudyti ir būtų laikoma, kad ji buvo su tavimi. 59 Taip pat saugokis, kad tau nebūtų įskiepyta mintis, jog šis kūnas pražūva, ir tu jo nepiktnaudžiautum kokiam nors geismui. Nes jei suterši savo kūną, tuo pačiu suterši ir Šventąją Dvasią; o jei suterši Šventąją Dvasią, negyvensi. 60 Ir aš pasakiau: „O kas, jeigu tai jau būtų buvę padaryta dėl nežinojimo, dar prieš žmogui išgirstant šiuos žodžius? Kaip gali pasiekti išgelbėjimą tas, kuris taip suteršė savo kūną?“ 61 Jis atsakė: „Kalbant apie ankstesnius žmonių darbus, kuriuos jie padarė dėl nežinojimo, tik Dievas gali jiems suteikti vaistą; nes visa valdžia priklauso Jam.“ 62 Bet dabar saugokis; ir kadangi Dievas yra visagalis ir gailestingas, jis ištaisys tai, ką anksčiau padarei bloga, jei ateityje nesuterši savo kūno ir dvasios; 63 Juk jie yra draugai, ir vienas negali būti suterštas, bet kitas taip pat. Todėl išsaugok abu tyrus ir gyvensi Dievui. PANAŠUMAS 6 1 Sėdėdamas namuose ir šlovindamas Dievą už visa, ką buvau matęs, ir galvodamas apie įsakymus, kad jie nepaprastai geri, didingi, sąžiningi ir malonūs, ir galintys išgelbėti žmogų, tariau sau: „Būsiu laimingas, jei elgsiuosi pagal šiuos įsakymus, ir kas juos laikysis, gyvens Dievui.“ 2 Taip kalbėdamas savyje, pamačiau šalia sėdintį tą, kurį anksčiau buvau įpratęs matyti, ir jis man tarė: 3 Kodėl abejoji mano įsakymais, kuriuos tau daviau? Jie geri, neabejok, bet pasitikėk Viešpačiu, ir tu jais vaikščiosi. Nes Aš duosiu tau jėgų juos įvykdyti. 4 Šie įsakymai naudingi tiems, kurie atgailaus dėl anksčiau padarytų nuodėmių, jeigu ateityje jų nebesilaikys.
5 Todėl, jei tik atgailaujate, atmeskite nuo savęs šio pasaulio nedorybes, apsivilkite visa dorybe ir teisumu, kad galėtumėte laikytis šių įsakymų ir nuo šiol daugiau nenusidėti. 6 Jei nuo šiol sergėsite nuodėmę, atsikratysite daugelio ankstesnių nuodėmių. Laikykitės mano įsakymų ir gyvensite Dievui. Tai aš jums kalbėjau. 7 Tai pasakęs, jis pridūrė: „Eikime į laukus, ir aš tau parodysiu avių piemenis.“ Aš atsakiau: „Pone, eikime.“ 8 Ir mes atėjome į tam tikrą lauką, ir ten jis parodė man jauną piemenį, puikiai apsirengusį, vilkintį purpuriniais drabužiais. Jis ganė dideles bandas; ir jo avys buvo kupinos džiaugsmo, džiaugsmo ir linksmumo; ir jos šokinėjo, bėgiojo šen bei ten. 9 Ir piemuo labai džiaugėsi savo banda; to piemens veidas buvo linksmas, jis bėgiojo tarp savo bandos. 10 Tada angelas manęs paklausė: „Ar matai šį piemenį?“ Aš atsakiau: „Pone, aš jį matau.“ Jis man pasakė: „Tai malonumo ir malonumo pasiuntinys.“ 3 Todėl jis sugadina Dievo tarnų protus ir atitraukia juos nuo tiesos, džiugindamas juos daugybe malonumų, ir jie žūsta. 11 Jie pamiršta gyvojo Dievo įsakymus, gyvena prabangoje ir tuščiuose malonumuose, yra piktojo angelo sugadinti – vieni iki mirties, kiti – iki atkritimo. 12 Aš atsakiau: „Nesuprantu, ką turite omenyje sakydamas „iki mirties ir iki atkritimo“. Klausyk, – sako jis, – visos šios avys, kurias matei tokias be galo džiaugsmingas, yra tos, kurios amžiams atitolo nuo Dievo ir pasidavė šio laiko geiduliams.“ 13 Todėl tokiems nėra sugrįžimo į gyvenimą per atgailą, nes prie kitų savo nuodėmių jie pridėjo ir tai, kad piktžodžiauja Viešpaties vardui. Tokie žmonės pasmerkti mirčiai. 14 O tos avys, kurias matei nešokinėjančias, o besiganančias vienoje vietoje, yra tos, kurios iš tiesų atsidavė malonumams ir linksmybėms, bet nekalbėjo nieko pikto prieš Viešpatį. 15 Taigi jie tik nuklydo nuo tiesos ir atgailaudami turi jiems paruoštą viltį. Net ir po tokio nuklydimo dar yra likusi šiokia tokia viltis atsinaujinti; bet tie, kurie mirę, yra visiškai išėję amžiams. 16 Vėl pajudėjome truputį toliau; ir jis parodė man didelį piemenį, kuris atrodė lyg kaimiškas, apsigaubęs balta ožkos kailiu, ant peties nešėsi maišą, rankoje – kietą, mazgų pilną lazdą, o kitoje – botagą; jo veidas buvo griežtas ir rūstus; pakankamai, kad išgąsdintų žmogų; tokia buvo jo išvaizda. 17 Jis paėmė iš to jauno piemens avis, kurios gyveno malonumais, bet nešokinėjo aukštyn žemyn, ir nuvarė jas į stačią, uolėtą vietą, pilną erškėčių ir usnių, kad jos nebegalėjo nuo jų ištrūkti. 18 Į juos įsipainioję, maitinosi erškėčiais ir usnimis, buvo baisiai kankinami plakant, nes jis vis juos varė ir nedavė jiems nei vietos, nei laiko sustoti. 19 Kai mačiau juos taip žiauriai plakamus ir kankinamus, man jų buvo gaila, nes jie buvo labai kankinami ir jiems nebuvo suteikta jokio poilsio. 20 Ir aš paklausiau piemens, kuris buvo su manimi: „Viešpatie, kas tas žiaurus ir nesutaikomas piemuo, kuris nejaučia jokio gailesčio šioms avims?“ Jis atsakė: „Šis piemuo iš tiesų yra vienas iš šventųjų angelų, bet jis paskirtas bausti nusidėjėlius.“
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
21 Todėl Jam išlaisvinti tie, kurie nuklydo nuo Dievo ir tarnavo šio pasaulio geiduliams bei malonumams. Dėl šios priežasties Jis baudžia juos kiekvieną pagal jų nuopelnus žiauriais ir įvairiais skausmais. 22 Pone, – tariau aš, – norėčiau žinoti, kokius skausmus kiekvienas patiria? Klausykite, – tarė jis, – įvairius skausmus ir kančias žmonės patiria kasdien savo dabartiniame gyvenime. Vieni patiria nuostolių, kiti – skurdą, treti – įvairias ligas. Vieni jaučiasi neramūs, kiti kenčia nuo nevertų žmonių sukeltų traumų, treti patiria daugybę kitų išbandymų ir nepatogumų. 23 Daugelis, turėdami neaiškių ketinimų, siekia daugelio dalykų, bet tai jiems nenaudinga; ir jie sako, kad jų pastangos nesiseka. 24 Jie neprisimena, ką padarė blogo, ir skundžiasi Viešpačiu. Todėl, patyrę visokių sunkumų ir vargų, jie perduodami man geram pamokymui, sutvirtinami Viešpaties tikėjimu ir tarnauja Viešpačiui visas likusias savo dienas tyru protu. 25 Ir kai jie pradeda atgailauti dėl savo nuodėmių, tada jie prisimena savo darbus, kuriuos padarė neteisingai, ir atiduoda Dievui garbę, sakydami: „Jis yra teisingas Teisėjas, ir jie pelnytai viską kentėjo pagal savo darbus.“ 26 Tada visą likusį savo gyvenimo laiką jie tarnauja Dievui tyra širdimi, sėkmingai įgyvendina visus savo darbus ir gauna iš Viešpaties viską, ko trokšta. 27 Ir tada jie dėkoja Viešpačiui, kad buvo man perduoti; ir jie daugiau nepatiria jokio žiaurumo. 28 Aš jam pasakiau: „Viešpatie, vis dar prašau tavęs man parodyti vieną dalyką.“ „Ko, – tarė jis, – tu klausi?“ Aš jam pasakiau: „Ar tie, kurie nutolsta nuo Dievo baimės, kankinasi tą patį laiką, kai mėgavosi savo netikrais malonumais ir malonumais?“ Jis man atsakė: „Jie kankinasi tą patį laiką.“ 29 Ir aš jam pasakiau: „Jie tada mažai kankinami; o tie, kurie mėgaujasi savo malonumais taip, kad pamiršta Dievą, turėtų kentėti septyneriopai didesnę bausmę.“ 30 Jis man atsakė: „Tu esi kvailas ir nesupranti šios bausmės veiksmingumo.“ Aš jam pasakiau: „Pone, jei suprasčiau, nenorėčiau, kad man pasakytum.“ 31 „Įsiklausykite, – tarė jis, – ir sužinokite, kokia yra abiejų – ir malonumo, ir bausmės – jėga. Malonumo valanda baigiasi savo pačios metu, o bausmės valanda veikia kaip trisdešimt dienų. Todėl kas nors vieną dieną mėgaujasi savo netikru malonumu ir vieną dieną yra kankinamas, tas viena bausmės diena prilygsta ištisiems metams.“ 32 Taigi, kiek dienų kas nors tenkina savo malonumus, tiek metų jis už tai baudžiamas. Todėl matote, kad žemiškų malonumų laikas yra labai trumpas, o skausmo ir kančių – daug ilgesnis. 33 Aš atsakiau: „Pone, kadangi aš visiškai nesuprantu šių malonumų ir skausmo akimirkų; „Prašau tavęs aiškiau apie juos paaiškinti.“ Jis man atsakė: „Tavo kvailystė vis dar tave traukia.“ 34 Argi neturėtum verčiau apvalyti savo proto ir tarnauti Dievui? Saugokis, kad, tavo laikui pasibaigus, neliktum neprotingas. Tad klausyk, kaip nori, kad galėtum lengviau suprasti. 35 Kas vieną dieną pasiduoda savo malonumams ir džiaugsmams ir daro visa, ko geidžia jo siela, tas yra
kupinas didelės kvailystės ir nesupranta, ką daro, o kitą dieną pamiršta, ką darė praėjusią dieną. 36 Džiaugsmai ir žemiški malonumai neišsaugomi atmintyje dėl juose slypinčios kvailystės. Bet kai žmogų vieną dieną ištinka skausmas ir kančia, jis iš tikrųjų kenčia visus metus po to, nes jo bausmė tvirtai išlieka jo atmintyje. 37 Todėl jis su liūdesiu tai prisimena visus metus; o tada prisimena savo tuščią malonumą ir džiaugsmą ir supranta, kad dėl to buvo nubaustas. 38 Todėl tie, kurie pasidavė tokiems malonumams, yra taip baudžiami, nes, gyvendami, jie patys save pasmerkė mirčiai. 39 Aš jo paklausiau: „Viešpatie, kokie malonumai yra žalingi?“ Jis atsakė: „Kiekvienam žmogui tai yra malonumas, kurį jis daro savo noru.“ 40 Nes piktas žmogus, tenkindamas savo aistrą, jaučia tame malonumą; lygiai taip pat ir svetimautojas bei girtuoklis; šmeižikas ir melagis; gobšuolis ir apgavikas; ir kiekvienas, kuris daro ką nors panašaus, nes seka savo blogu polinkiu, gauna pasitenkinimą tai darydamas. 41 Visi šie malonumai ir malonumai kenkia Dievo tarnams. Todėl jie yra kankinami ir baudžiami. 42 Taip pat yra malonumų, kurie žmonėms atneša išgelbėjimą. Daugelis, darydami gera, tuo džiaugiasi ir yra traukiami to teikiamų malonumų. 43 Šis malonumas yra naudingas Dievo tarnams ir teikia tokiems žmonėms gyvybę; bet tie žalingi malonumai, kurie buvo paminėti anksčiau, atneša kančias ir bausmes. 44 Ir kas pasiliks juose ir neatgailaus dėl savo darbų, tas užsitrauks mirtį. PANAŠUMAS 7 1 Po kelių dienų tame pačiame lauke, kuriame mačiau anus piemenis, pamačiau tą patį asmenį, kuris anksčiau su manimi kalbėjosi. Ir jis manęs paklausė: „Ko ieškai?“ 2 „Pone, – tariau, – atėjau maldauti, kad įsakytumėte piemeniui, kuris yra bausmės vykdytojas, išeiti iš mano namų, nes jis mane labai kankina.“ 3 Jis atsakė: „Tau reikia kęsti nepatogumus ir vargus, nes taip gerasis angelas įsakė dėl tavęs, norėdamas tave išbandyti.“ 4 Pone, – tariau aš, – kokį didelį nusikaltimą padariau, kad turėčiau būti išduotas šiam pasiuntiniui? Klausyk, – tarė jis, – tu iš tiesų esi kaltas dėl daugelio nuodėmių, bet ne tiek daug, kad turėtum būti išduotas šiam pasiuntiniui. 5 Bet tavo namai padarė daug nuodėmių ir nusikaltimų, todėl tas gerasis pasiuntinys, nuliūdęs dėl jų darbų, įsakė, kad kurį laiką tu pakentėtum kančią; kad jie abu atgailautų dėl to, ką padarė, ir nusiplautų nuo visų šio pasaulio geidulių. 6 Kai jie atgailaus ir bus apvalyti, tada pasiuntinys, paskirtas tavo bausmei, pasitrauks nuo tavęs. 7 Aš jam pasakiau: „Pone, jei jie taip elgėsi, kad supykdė tą gerąjį angelą, tai ką aš padariau?“ Jis atsakė: „Jie negali kitaip nukentėti, nebent tu, kuris esi šeimos galva, kentėtum.“ 8 Kad ir ką kentėtum, jie būtinai turės tai patirti; bet kol tu tvirtai stovėsi, jie nepatirs jokio sielvarto. 9 Aš atsakiau: „Bet, pone, štai jie dabar atgailauja visa širdimi.“ „Žinau, – sako jis, – kad jie atgailauja visa širdimi,
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
– bet ar todėl manai, kad tų, kurie atgailauja, nusikaltimai tuoj pat ištrinami?“ 10 Ne, jie tuoj pat neateis; bet tas, kuris atgailauja, turės kankinti savo sielą ir parodyti nuolankumą visuose savo reikaluose, patirti daug ir įvairių kančių. 11 Ir kai jis bus iškentėjęs visa, kas jam buvo skirta, galbūt Tas, kuris jį sukūrė ir suformavo visa kita, pajus jo užuojautą ir suteiks jam kokią nors pagalbą, ypač jei jis supras, kad jo atgailaujanti širdis yra tyra nuo visų piktų darbų. 12 Bet dabar tau ir tavo namams geriau liūdėti ir kentėti daug sielvarto, kaip įsakė Viešpaties angelas, kuris tave man pavedė. 13 Verčiau dėkokite Viešpačiui, kad, žinodamas, kas įvyks, Jis palaikė jus vertus pranešti apie artėjantį nelaimę, nes galite ją pakelti. 14 Aš jam tariau: „Viešpatie, būk ir tu su manimi, ir aš lengvai įveiksiu bet kokius sunkumus.“ Jis tarė: „Aš būsiu su tavimi ir maldausiu pasiuntinį, kuris paskirtas tavo bausmei vykdyti, kad jis sušvelnintų tavo sunkumus.“ 15 Ir be to, tik trumpą laiką kentėsi sunkumus, o paskui vėl būsi sugrąžintas į ankstesnę būseną; tik toliau būk nuolankus. 16 Klausyk Viešpaties tyra širdimi – tu, tavo namai ir tavo vaikai; ir vaikščiok pagal įsakymus, kuriuos tau daviau; ir tada tavo atgaila bus tvirta ir tyra. 17 Ir jei laikysi šiuos daiktus savo namuose, tavo nepatogumai išnyks. 18 Ir visas nerimas lygiai taip pat pasitrauks nuo visų tų, kurie gyvens pagal šiuos įsakymus. PANAŠUMAS 8 1 Jis vėl parodė man slėnį, dengiantį laukus ir kalnus, po kurio šešėliu ėjo visi, kurie buvo vadinami Viešpaties vardu. 2 Prie to gluosnio stovėjo Viešpaties angelas, labai didis ir didingas; ir dideliu kabliu nukirto to gluosnio šakas; ir tiesė mažas, maždaug pėdos ilgio šakas į žmones, kurie buvo po to gluosnio šešėliu. 3 Ir kai visi juos paėmė, jis padėjo kablį į šalį, ir medis liko visas, kaip anksčiau mačiau. Tuo aš stebėjausi ir mąsčiau. 4 Tada tas piemuo man tarė: „Nesistebėk, kad tas medis tebėra sveikas, nepaisant to, kad nuo jo tiek daug šakų buvo nukirsta, bet palauk truputį, nes dabar tau bus parodyta, ką reiškia tas angelas, davęs žmonėms tas lazdas.“ 5 Taigi jis vėl pareikalavo iš jų lazdų ir ta pačia tvarka, kuria kiekvienas jas gavo, buvo pašauktas pas save ir grąžino savo lazdą; gavęs ją, jis juos apžiūrėjo. 6 Iš kai kurių jis paėmė sausus ir supuvusius, tarsi kandžių paliestus; tuos jis įsakė atskirti nuo kitų ir padėti atskirai. Kiti atidavė savo lazdas, tiesa, sausas, bet kandžių nepaliestas; juos jis taip pat įsakė padėti atskirai. 7 Kiti atidavė pusiau sausas lazdas; šios taip pat buvo atskirtos. Dar kiti atidavė pusiau sausas ir suskilusias lazdas; šios taip pat buvo atskirtos. Dar kiti atnešė savo pusiau sausas ir pusiau žalias lazdas, ir jos buvo panašiai atskirtos. 8 Kiti atidavė savo lazdas – dvi dalis žalių ir trečią dalį sausų, ir jos taip pat buvo atskirtos. Dar kiti atnešė savo
lazdas – dvi dalis sausų ir trečią dalį žalių, ir jas taip pat padėjo atskirai. 9 Kiti atidavė ne tokias sausas lazdas (nes jų viršūnės buvo sausos tik labai mažai), bet jose buvo įtrūkimų, ir jie panašiai buvo atskirti. Kitų lazdose buvo tik šiek tiek žalios, o visa kita sausa; ir jos buvo atskirtos. 10 Kiti atėjo ir atsinešė savo žalias lazdas, tokias, kokias buvo gavę, ir didžioji dalis žmonių atnešė savo lazdas tokias; ir pasiuntinys labai dėl to džiaugėsi, ir jie taip pat buvo atskirti. 11 Kiti atnešė ne tik žalias, bet ir šakelių pilnas lazdas; ir jos buvo atidėtos į šalį, angelo priimtos su dideliu džiaugsmu. Dar kiti atnešė savo žalias lazdas su šakelėmis, o ant jų – ir vaisių. 12 Tie, kurie turėjo tokias lazdas, buvo labai linksmi; ir pats angelas jomis labai džiaugėsi; ir piemuo, kuris stovėjo su manimi, nebuvo jomis mažiau patenkintas. 13 Tada Viešpaties angelas įsakė atnešti vainikus; ir vainikai buvo atnešti iš palmių; ir angelas vainikavo tuos vyrus, kurių lazdose jis rado jaunų šakelių su vaisiais; ir įsakė jiems eiti į bokštą. 14 Jis taip pat pasiuntė į bokštą tuos, kurių lazdose rado šakų be vaisių, uždėdamas jiems antspaudą. Mat jie turėjo tą patį drabužį, tai yra, baltą kaip sniegas, su kuriuo jis liepė jiems įeiti į bokštą. Taip jis padarė ir tiems, kurie grąžino savo lazdas žalias, tokias, kokias jis jas buvo gavęs; davė jiems baltą drabužį ir taip išleido juos eiti į bokštą. 15 Tai padaręs, jis tarė piemeniui, kuris buvo su manimi: „Aš išeinu savo keliu, o tu siųsk juos už miesto sienų, kiekvieną į vietą, kurioje jie nusipelnė gyventi. Pirmiausia patikrink jų lazdas, bet kruopščiai jas patikrink, kad niekas tavęs neapgautų. O jei kas nors tau pabėgs, aš jį išbandysiu ant aukuro.“ Tai pasakęs piemeniui, jis nuėjo. 16 Jam išėjus, piemuo man tarė: „Paimkime iš jų šakas ir pasodinkime jas; galbūt jos vėl sužaliuos.“ Aš jam pasakiau: „Pone, kaip tos sausos šakos kada nors vėl sužaliuos?“ 17 Jis man atsakė: „Tas medis yra gluosnis ir visada mėgsta gyventi. Todėl jei šie strypai bus pasodinti ir gaus šiek tiek drėgmės, daugelis jų atsigaus.“ 18 Todėl aš pabandysiu ir užpilsiu ant jų vandens, ir jei kuris nors iš jų išgyvens, džiaugsiuosi kartu su juo; o jei ne, bent jau tokiu būdu bus nustatyta, kad neapleidau savo pareigos. 19 Tada jis įsakė man juos pašaukti; ir jie visi atėjo pas jį, kiekvienas pagal jo eilę, ir davė jam savo lazdas; jas gavęs, jis pasodino kiekvieną iš jų į savo eiles. 20 Ir pasodinęs juos visus, jis apipylė juos gausiai vandeniu, kad jie buvo apsemti vandens ir nebesimatė virš jo. Tada, palaistęs juos, jis man tarė: „Išeikime, o po kurio laiko sugrįšime ir juos aplankysime.“ 21 Nes Tas, kuris sukūrė šį medį, norėjo, kad gyventų visi, kurie gavo iš jo šakeles. Ir aš tikiuosi, kad dabar, kai šios šakelės bus taip palaistytos, daugelis jų, gavę drėgmės, atsigaus. 22 Aš jam pasakiau: „Viešpatie, pasakyk man, ką reiškia šis medis?“ Esu labai nustebęs, kad nupjovus tiek daug šakų, jis atrodo esąs sveikas; ir atrodo, kad iš jo nieko nelieka, kas mane labai stebina. 23 Jis atsakė: „Klausykite. Šis didis medis, dengiantis lygumas, kalnus ir visą žemę, yra Dievo įstatymas, paskelbtas visame pasaulyje.“
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
24 Šis įstatymas yra Dievo Sūnus, kuris paskelbtas visiems žemės pakraščiams. Jo šešėlyje stovintys žmonės – tai tie, kurie girdėjo jo skelbimą ir įtikėjo. 25 Didysis ir garbingasis angelas, kurį matei, buvo Mykolas, turintis valdžią savo tautai ir ją valdantis. Jis įdiegė įstatymą įtikėjusiųjų širdyse ir todėl aplanko tuos, kuriems davė įstatymą, kad pamatytų, ar jie jo laikosi. 26 Jis ištiria kiekvieno rykštę, net ir daugelio silpnųjų, nes tos rykštės yra Viešpaties įstatymas. Tada jis atskiria visus, kurie nesilaikė įstatymo, žinodamas kiekvieno jų vietą. 27 Aš jam pasakiau: „Pone, kodėl jis vienus išsiuntė į bokštą, o kitus paliko čia jums?“ Jis atsakė: „Tie, kurie pažeidė įstatymą, kurį gavo iš jo, yra palikti mano valdžioje, kad jie atgailautų dėl savo nuodėmių; bet tie, kurie įvykdė įstatymą ir jo laikėsi, yra jo valdžioje.“ 28 Bet kas gi tada, – paklausiau aš, – tie, kurie įžengė į bokštą vainikuoti? Jis atsakė: „Visi, kurie kovojo su velniu, jį nugalėjo ir yra vainikuoti. Tai tie, kurie sunkiai iškentėjo, kad galėtų laikytis įstatymo.“ 29 O tie, kurie atidavė savo žalias ir jaunas šakeles, bet be vaisių, iškentė sunkumus dėl to paties įstatymo, bet nepatyrė mirties ir neneigė savo šventojo įstatymo. 30 Tie, kurie atidavė savo lazdas žalias, tokias, kokias jas gavo, yra tie, kurie buvo kuklūs ir teisingi, gyveno su labai tyru protu ir laikėsi Dievo įsakymų. 31 Visa kita sužinosi, kai apžvelgsiu tas šakas, kurias pasodinau ir palaistiau. 32 Po kelių dienų sugrįžome, ir toje pačioje vietoje stovėjo tas šlovingasis angelas, ir aš stovėjau šalia jo. Tada jis man tarė: „Susijuosk rankšluosčiu ir man tarnauk.“ 33 Aš apsijuosiau švariu rankšluosčiu, kuris buvo pasiūtas iš šiurkščios medžiagos. Kai jis pamatė mane apsijuosusį ir pasiruošusį jam tarnauti, tarė: „Pašauk tuos vyrus, kurių lazdos įsmeigtos, kiekvieną savo eile, kaip jis jiems davė.“ 34 Ir jis įvedė mane į lauką, ir aš juos visus pašaukiau, ir jie visi stovėjo pasiruošę savo eilėmis. Tada jis jiems tarė: „Tegul kiekvienas išsitraukia savo lazdą ir atneša ją man.“ Ir pirmiausia jie atidavė savąsias, kurių lazdos buvo sausos ir supuvusios. 35 Tiems, kurių lazdos vis dar taip darė, jis įsakė atsitraukti. Tada atėjo tie, kurių lazdos buvo sausos, bet nesupuvusios. Vieni atidavė lazdas žalias, kiti sausas ir supuvusias, tarsi kandys būtų jas palietę. 36 Tiems, kurie atidavė žalius, jis įsakė atsiskirti; o tiems, kurių strypai buvo sausi ir supuvę, jis leido stovėti su pirmaisiais. Paskui atėjo tie, kurių strypai buvo pusiau sausi ir suskilę; daugelis jų atidavė savo strypus žalius ir bevaisius. 37 Kiti atidavė juos žalius, su šakomis ir vaisiais ant šakų, kaip tie, kurie įžengė į bokštą vainikuoti. Kiti atidavė juos sausus, bet nesupuvusius; o kai kurie atidavė juos tokius, kokie jie buvo anksčiau – pusiau sausus ir suskilusius. 38 Jis įsakė kiekvienam iš jų stovėti atskirai; vieniems atskirai, kitiems savo eilėmis. 39 Tada atėjo tie, kurių lazdos buvo žalios, bet suskilusios. Šie atidavė savo lazdas visas žalias ir sustojo savo eile. Ir piemuo džiaugėsi jais, nes jie visi buvo pasikeitę ir išsivadavo iš savo suskilusių žaizdų. 40 Tada jie atidavė savo lazdas, kurios buvo pusiau žalios, pusiau sausos. Kai kurios iš jų buvo rastos visiškai žalios, kitos pusiau sausos; kitos žalios, su jaunais ūgliais. Ir visos jos buvo išsiųstos, kiekvienas į savo vietą.
41 Tada jie atidavė savo lazdas, kurių dvi dalys buvo žalios, o trečia – sausos. Daugelis atidavė savo lazdas žalias, daugelis pusiau sausas, o likusios – sausas, bet nesupuvusias. Taigi jos buvo išsiųstos, kiekviena į savo vietą. 42 Tada atėjo tie, kurie turėjo dvi dalis sausų ir trečią dalį žalių lazdų; daugelis iš jų atidavė savo lazdas pusiau sausas, kitas sausas ir supuvusias; dar kitas pusiau sausas ir suskilusias; bet mažai žalių. Ir visi jie buvo sustatyti kiekvienas į savo eilę. 43 Tada jie įkišo lazdas, kuriose anksčiau buvo tik truputis žalumos, o visa kita buvo sausa. Jų lazdos dažniausiai buvo žalios, su mažomis šakelėmis, apaugusiomis vaisiais, o visa kita buvo visiškai žalia. 44 Ir piemuo, juos pamatęs, labai apsidžiaugė, kad juos tokius rado; ir jie taip pat nuėjo ten, kur jiems buvo liepta. 45 Dabar, apžiūrėjęs visas jų lazdas, jis man tarė: „Aš tau sakiau, kad šis medis myli gyvenimą. Matai, kiek daug atgailavo ir pasiekė išgelbėjimą. Pone, – tariau aš, – aš matau.“ 46 Kad žinotum, – sako jis, – kad didis ir garbingas yra Viešpaties gerumas ir gailestingumas; jis davė savo dvasią tiems, kurie buvo pripažinti vertais atgailos. 47 Aš atsakiau: „Viešpatie, kodėl gi visi jie neatgailavo?“ Jis atsakė: „Tuos, kurių protus Viešpats numatė esant tyrus ir tarnaujančius Jam visa širdimi, tiems Jis suteikė atgailą.“ 48 Bet tiems, kurių apgaulę ir nedorybes jis matė ir suprato, kad jie iš tikrųjų nesugrįš pas jį; jiems jis neleido atgailai sugrįžti, kad jie vėl nepiktžodžiautų jo įstatymui piktais žodžiais. 49 Aš jam pasakiau: „Dabar, Viešpatie, pranešk man, kokia yra kiekvieno iš tų, kurie atidavė savo lazdas, vieta ir kokia jų dalis; kad, net jei jie nebūtų išsaugoję savo antspaudo viso, bet būtų iššvaistę gautą antspaudą, jie išgirstų ir patikėtų šiais dalykais, pripažintų savo piktus darbus ir atgailautų; 50 Ir vėl gavę iš jūsų jų antspaudą, tebūnie šlovė Dievui, kad jis buvo jų gailestingas ir pasiuntė jus atnaujinti jų dvasias. 51 „Klausykite“, – tarė jis. – „Tie, kurių lazdos buvo rastos sausos ir supuvusios, tarsi kandžių paliestos, yra bažnyčios dezertyrai ir išdavikai.“ 52 Kurie kartu su kitais savo nusikaltimais taip pat piktžodžiavo Viešpačiui ir išsižadėjo Jo vardo, kuriuo buvo vadinami. Todėl visi šie yra mirę Dievui. Ir tu matai, kad nė vienas iš jų neatgailavo, nors girdėjo mano įsakymus, kuriuos jiems perdavei. Todėl gyvenimas nuo šių vyrų yra toli. 53 Net ir tie, kurie atidavė savo lazdas sausas, bet nesupuvusias, netoli nuo jų ėjo. Jie buvo klastotojai, įnešė blogų mokymų ir iškreipė Dievo tarnus, ypač tuos, kurie buvo nusidėję, neleisdami jiems grįžti prie atgailos, bet sulaikydami juos savo klaidingais mokymais. 54 Todėl šie turi vilties; ir tu matai, kad daugelis jų atgailavo nuo to laiko, kai jiems perdavei mano įsakymus; ir dar daug daugiau atgailaus. Bet tie, kurie neatgailaus, praras ir atgailą, ir gyvenimą. 55 Bet tie, kurie atgailavo, jų vieta pradėjo būti tarp pirmųjų sienų, o kai kurie iš jų netgi įlipo į bokštą. Todėl matai, – tarė jis, – kad nusidėjėlių atgaila slypi gyvenime; o tiems, kurie neatgailauja, paruošta mirtis.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
56 Dabar paklausykite apie tuos, kurie atidavė savo lazdas pusiau sausas ir pilnas plyšių. Tie, kurių lazdos buvo tik pusiau sausos, yra abejotini; nes jie nei gyvi, nei mirę. 57 Bet tie, kurie savo lazdomis padavė ne tik pusiau sausas, bet ir pilnas plyšių, yra ir abejojantys, ir piktadariai; jie menkina tuos, kurie nėra, niekada neturi taikos tarpusavyje ir pavydi vienas kitam. 58 Tačiau ir jiems siūloma atgaila; nes matai, kad kai kurie iš jų atgailavo. 59 Dabar visi tokie, kurie greitai atgailavo, turės vietą bokšte; bet tie, kurie buvo lėtesni atgailaudami, gyvens sienų viduje; bet tie, kurie neatgailaus, bet tęs savo nedorus darbus, mirs mirtimi. 60 O tie, kurių lazdos buvo žalios, bet vis tiek suskilusios; tai tie, kurie visada buvo ištikimi ir geri, bet jautė pavydą ir nesutarimus tarpusavyje dėl orumo ir pranašumo. 61 Dabar visi tokie yra tušti ir nesuprantantys, kurie ginčijasi tarpusavyje dėl šių dalykų. 62 Vis dėlto, kadangi jie kitaip yra geri, jei, išgirdę šiuos įsakymus, pasitaisys ir, mano įtikinimu, staiga atgailaus; jie galiausiai gyvens bokšte, kaip tie, kurie tikrai ir vertai atgailavo. 63 Bet jei kas vėl grįš prie savo nesutarimų, tas bus pašalintas iš bokšto ir praras savo gyvybę. Nes tų, kurie laikosi Viešpaties įsakymų, gyvybė yra vykdyti tai, kas jiems įsakyta; ne dėl valdovo ar kokio nors kito orumo. 64 Kantrybe ir nuolankumu žmonės pasieks gyvenimą, o maištais ir įstatymo niekinimu jie užsitarnaus mirtį. 65 Tie, kurių lazdos buvo pusiau sausos, pusiau žalios, yra tie, kurie užsiima daugeliu pasaulio reikalų ir nėra prisijungę prie šventųjų. Dėl šios priežasties pusė jų gyvena, o kita pusė mirusi. 66 Todėl daugelis iš jų nuo to laiko, kai išgirdo mano įsakymus, atgailavo ir pradėjo gyventi bokšte. Bet kai kurie iš jų visiškai atkrito; šiems atgailai nebėra vietos. 67 Nes dėl savo dabartinių interesų jie piktžodžiavo ir neigė Dievą: ir dėl šio nedorumo jie prarado gyvybę. Ir daugelis iš jų vis dar abejoja; šie dar gali sugrįžti; ir jei jie greitai atgailaus, jie turės vietą bokšte; bet jei jie bus lėtesni, jie gyvens sienose; bet jei jie neatgailaus, jie mirs. 68 Tie, kurių dvi lazdos dalys buvo žalios, o trečioji – sausa, įvairiais būdais išsižadėjo Viešpaties. Daugelis iš jų atgailavo ir rado vietą bokšte, o daugelis visiškai atsitraukė nuo Dievo. Jie visiškai prarado gyvenimą. 69 Kai kurie, būdami abejotinos būklės, sukėlė nesutarimus; jie gali sugrįžti, jei jie staiga atgailaus ir nebepaklus savo geiduliams; bet jei jie ir toliau darys piktus darbus, jie mirs. 70 Tie, kurie savo lazdose davė dvi dalis sausų, o kitą dalį žalių, yra tie, kurie iš tiesų buvo ištikimi, bet kartu turtingi ir kupini gėrybių; ir dėl to panoro būti garsūs tarp pagonių, kurie gyvena už jų ribų, ir dėl to puolė į didelę puikybę, pradėjo siekti aukštų dalykų ir apleisti tiesą. 71 Jie nebuvo prisidėję prie šventųjų, bet gyveno su pagonimis; ir toks gyvenimas jiems atrodė malonesnis. Tačiau jie neatsitraukė nuo Dievo, bet pasiliko tikėjime; tik jie nedarė tikėjimo darbų. 72 Todėl daugelis iš jų atgailavo ir pradėjo gyventi bokšte. Dar kiti, vis dar gyvenantys tarp pagonių ir, pasipūtę su savo tuštybėmis, visiškai atkrito nuo Dievo ir pasekė pagonių darbais bei nedorybėmis. Todėl tokie žmonės laikomi svetimais Evangelijai.
73 Kiti iš jų ėmė abejoti; dėl savo piktų darbų praradę viltį kada nors pasiekti išgelbėjimą; kiti, taip suabejoję, dar labiau kurstė nesantaiką. 74 Todėl šiems ir tiems, kurie dėl savo darbų ėmė abejoti, dar yra vilties sugrįžti; bet jie turi greitai atgailauti, kad jų vieta būtų bokšte. Bet tie, kurie neatgailauja, bet toliau gyvena savo malonumus, yra arti mirties. 75 O tie, kurie atiduodavo žalias lazdas, išskyrus jų viršūnes, kurios buvo sausos ir su plyšiais; jie visada buvo geri, ištikimi ir dori Dievo akivaizdoje; vis dėlto jie šiek tiek nusidėjo dėl savo tuščių malonumų ir tuščiagarbiškų minčių, kurias turėjo savyje. 76 Todėl daugelis jų, išgirdę mano žodžius, tuojau pat atgailavo ir ėmė gyventi bokšte. Vis dėlto kai kurie ėmė abejoti, o kiti savo abejojančias mintis dar labiau pakurstė nesantaiką. Todėl šie vis dar turi vilties sugrįžti, nes visada buvo geri; bet jie sunkiai pasiduos. 77 Galiausiai tie, kurie atidavė sausas lazdas, išskyrus tik jų viršūnes, kurios buvo žalios: tai tie, kurie iš tiesų tikėjo Dievu, bet gyveno nedorybėje, tačiau neatsitraukdami nuo Dievo, visada noriai nešiodami Viešpaties vardą ir noriai priimdami į savo namus Dievo tarnus. 78 Išgirdę tai, jie sugrįžo ir nedelsdami atgailavo, ir gyveno visavertiškai. Kai kurie iš jų iškentė mirtį, kiti lengvai ištvėrė daugybę išbandymų, prisimindami savo piktus darbus. 79 Ir kai jis baigė aiškinti visas lazdas, jis man tarė: „Eik ir pasakyk visiems žmonėms, kad jie atgailauja, padėk jiems gyventi Dievui, nes Viešpats, įkvėptas didelio gailestingumo, pasiuntė mane skelbti visiems atgailą.“ 80 Net ir tiems, kurie dėl savo piktų darbų nenusipelnė išgelbėjimo. Bet Viešpats bus kantrus ir laikysis savo Sūnaus kvietimo. 81 Aš jam tariau: „Pone, tikiuosi, kad visi, išgirdę tai, atgailaus. Nes tikiu, kad kiekvienas, pripažinęs savo nusikaltimus ir pradėjęs bijoti Viešpaties, sugrįš prie atgailos.“ 82 Jis man tarė: „Kiekvienas, kuris atgailaus visa širdimi ir apsivalys nuo visų anksčiau minėtų blogybių ir nieko daugiau nepridės prie savo nuodėmių, gaus iš Viešpaties išgydymą nuo savo ankstesnių nedorybių, jei neabejos šiais įsakymais ir gyvens Dievui.“ 83 Bet tie, kurie ir toliau didins savo prasižengimus ir vis dar bendraus su dabartinio pasaulio geiduliais, pasmerks save mirčiai. Bet tu gyvenk pagal šiuos įsakymus, ir kiekvienas, kuris jais vaikščios ir juos teisingai vykdys, gyvens Dievui. 84 Ir, parodęs man visa tai, jis tarė: „Visa kita aš tau parodysiu po kelių dienų“. PANAŠUMAS 9 1 Kai užrašiau Ganytojo, Atgailos angelo, įsakymus ir palyginimus, jis atėjo pas mane ir tarė: „Aš tau parodysiu visa, ką Dvasia tau kalbėjo Bažnyčios paveiksle.“ Nes ta Dvasia yra Dievo Sūnus. 2 Ir kadangi buvai silpnas kūnu, angelas tau to neapreiškė, kol tavęs nesustiprino Dvasia ir nesustiprino jėgos, kad galėtum pamatyti ir angelą. 3 Nes tada bokšto statyba buvo tau labai gražiai ir šlovingai parodyta bažnyčios; tačiau tu matei viską, kas tau buvo parodyta, tarsi tai būtų parodyjusi mergelė.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
4 Bet dabar tave apšviečia angelas, bet vis tiek ta pati Dvasia. Tačiau tu turi viską kruopščiai apsvarstyti; nes todėl esu siųstas į tavo namus to garbingo pasiuntinio, kad, kai visa tai pamatysi galingai, nebebijotum kaip anksčiau. 5 Ir jis nuvedė mane į Arkadijos kalno viršūnę, ir mes atsisėdome ant jo viršūnės. Ir jis parodė man didelę lygumą ir aplink ją dvylika kalnų, pavaizduotų skirtingais pavidalais. 6 Pirmasis buvo juodas kaip suodžiai. Antrasis buvo lygus, be žolelių. Trečiasis buvo pilnas erškėčių ir usnių. Ketvirtasis turėjo pusiau išdžiūvusių žolelių; viršutinė dalis buvo žalia, o kita šaknis buvo sausa; o kai kurios žolelės, saulei įkaitinus, išdžiūvo. 7 Penktasis kalnas buvo labai raižytas, bet vis tiek žaliavo. Šeštasis kalnas buvo pilnas plyšių, vieni mažesni, kiti didesni; ir šiuose plyšiuose augo žolė, kuri ne vešėjo, o atrodė, kad džiūsta. 8 Septintasis kalnas turėjo puikias ganyklas ir buvo labai derlingas; ant jo ganėsi visokie galvijai ir padangių paukščiai; ir kuo daugiau jie maitinosi, tuo daugiau ir geresnė žolė augo. 9 Aštuntasis kalnas buvo pilnas šaltinių, ir iš tų šaltinių buvo laistomi visokie Dievo kūriniai. Devintasis kalnas visiškai neturėjo vandens, jo visiškai trūko ir maitino mirtinas gyvates, kurios buvo pražūtingos žmonėms. 10 Dešimtasis kalnas buvo pilnas aukštų medžių ir visas dengė šešėlį; jų pavėsyje ilsėjosi ir atrajojo galvijai. 11 Vienuoliktasis kalnas buvo pilnas storiausių medžių; ir atrodė, kad tie medžiai apkrauti įvairiausiais vaisiais; kiekvienas, juos matęs, negalėjo pasirinkti, o tik norėti valgyti jų vaisių. 12 Dvyliktasis kalnas buvo visiškai baltas, labai malonaus veido ir pats sau suteikė nepaprastą grožį. 13 ¶ 1 lygumos viduryje jis parodė man didžiulę baltą uolą, kuri iškilo iš lygumos; uola buvo aukštesnė už tuos kalnus ir kvadratinė; todėl atrodė, kad ji gali išlaikyti visą pasaulį. 14 Man jis atrodė senas, tačiau jame buvo nauji vartai, tarsi ką tik iškalti. Tie vartai švietė ryškiau nei saulė, todėl labai žavėjausi jų šviesa. 15 Aplink vartus stovėjo dvylika mergelių; iš kurių keturios, stovėjusios vartų kampuose, man atrodė svarbiausios, nors ir kitos buvo vertingos; jos stovėjo prie keturių vartų dalių. 16 Mergelių malonę dar labiau padidino tai, kad jos stovėjo poromis, apsirengusios lininiais drabužiais ir tvarkingai susijuosusios, dešinėmis rankomis laisvai iškėlę, tarsi ruoštųsi pakelti kokį nors naštą; nes taip jos buvo pasipuošusios ir buvo labai linksmos bei pasiruošusios. 17 Kai tai pamačiau, stebėjausi matydamas tokius didelius ir kilnius dalykus. Ir vėl žavėjausi tomis mergelėmis, kad jos buvo tokios gražios ir gležnos; ir stovėjo taip tvirtai ir pastoviai, tarsi galėtų nešti visą dangų. 18 Ir kai aš taip galvojau savyje, piemuo manęs paklausė: „Apie ką tu savyje galvoji, kodėl esi neramus ir kupinas rūpesčių?“ 19 Nesvarstyk, lyg būtum išmintingas, apie tai, ko nesupranti, bet melsk Viešpatį, kad galėtum tai suprasti. Kas bus ateityje, to nesupranti, bet matai, kas yra prieš tave. 20 Todėl nesijaudink dėl to, ko nematai, bet suprask tai, ką matai. 21 Nebūk smalsus, aš tau parodysiu visa, ką turėčiau tau paskelbti; bet pirmiausia apsvarstyk, kas dar liko.
22 ¶ Kai jis man tai pasakė, aš pakėliau akis ir štai pamačiau ateinančius šešis aukštus ir garbingus vyrus; jų visų veidai buvo vienodi; ir jie pašaukė tam tikrą vyrų būrį; ir tie, kurie atėjo jų kvietimu, taip pat buvo aukšti ir kresni. 23 Ir tie šeši įsakė jiems pastatyti bokštą virš tų vartų. Ir tuojau pat kilo didelis triukšmas dėl vyrų, kurie susirinko statyti bokšto, bėgiojo aplink vartus. 24 Bet mergelės, stovėjusios prie vartų, suprato, kad jos paspartins bokšto statybą, ir ištiesė rankas, tarsi norėdamos iš jų gauti ką nors padaryti. 25 Tada tie šeši vyrai įsakė iškelti akmenis iš gilios vietos ir paruošti juos bokšto statybai. Ir buvo iškelta dešimt baltų akmenų, kvadratinių, neaptašytų apvaliai. 26 Tada tie šeši vyrai pasišaukė dešimt mergelių ir įsakė joms nešti visus akmenis, kurie turėjo būti sudėti į pastatą, ir, nunešę juos pro vartus, perduoti tiems, kurie ruošėsi statyti bokštą. 27 Mergelės tuojau pat ėmė visos kartu kelti akmenis, kurie anksčiau buvo ištraukti iš gelmės. 28 Ir tie, kurie stovėjo aplink vartus, nešė akmenis taip, kad tie akmenys, kurie atrodė tvirčiausi, buvo sudėti kampuose, o kiti – šonuose. 29 Taip jie nešė visus akmenis ir, įnešę juos pro vartus, perdavė statybininkams, kaip jiems buvo įsakyta. Šie, paėmę juos iš jų rankų, statė iš jų. 30 Bet šis pastatas buvo pastatytas ant tos didelės uolos, virš vartų; ir ant jų buvo laikomas visas bokštas. Bet dešimties akmenų pastatas užpildė visus vartus, kurie buvo pradėti statyti to bokšto pamatams. 31 Po tų dešimties akmenų iš gelmių išniro dar dvidešimt penki; ir jie buvo padėti į to paties bokšto pastatą; tos mergelės juos iškėlė, kaip ir kitus anksčiau. 32 Po šitų iškilo dar trisdešimt penki; ir šie taip pat buvo panaudoti tame pačiame darbe. Tada buvo atgabenta dar keturiasdešimt akmenų, ir visi jie buvo pridėti prie to bokšto statybos. 33 Taigi bokšto pamatuose atsirado keturios eilės; ir akmenys nustojo kyšot iš gelmių; ir tie, kurie statė, truputį sustojo. 34 Tie šeši vyrai vėl įsakė miniai atnešti akmenų iš tų dvylikos kalnų to paties bokšto statybai. 35 Taigi jie iškirto iš visų kalnų įvairiaspalvių akmenų, atnešė juos ir atidavė mergelėms, kurios, gavusios, juos nunešė ir įdavė bokšto statybai. 36 Statant juos, jie tapo balti ir kitokie nei anksčiau; nes jie visi buvo vienodi ir pakeitė savo ankstesnes spalvas. Kai kuriuos vyrai patys pakėlė, o įėję į pastatą, jie išliko tokie, kokie buvo įdėti. 37 Šie akmenys netapo balti ir nepasikeitė nuo ankstesnių, nes mergelės jų nenešė pro vartus. Todėl šie akmenys pastate atrodė nemalonūs. Kai tie šeši vyrai tai pastebėjo, įsakė juos pašalinti ir vėl padėti į vietą, iš kurios jie buvo atnešti. 38 Ir jie tarė tiems, kurie atnešė tuos akmenis: „Nelieskite mūsų jokių akmenų šiam pastatui, bet padėkite juos prie bokšto, ir šios mergelės galės juos nunešti ir atnešti mums.“ 39 Nes jeigu šios mergelės jų neneš pro šiuos vartus, jos negalės pakeisti savo spalvos; todėl nedirbkite veltui. 40 Taigi tą dieną statyba buvo baigta, tačiau bokšto statyba nebuvo užbaigta, nes jis turėjo būti pastatytas vėliau, todėl dabar jis buvo šiek tiek atidėtas.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
41 Ir šie šeši vyrai įsakė statytojams pasitraukti ir, tariamas, kurį laiką pailsėti; bet toms mergelėms jie įsakė nepasitraukti nuo bokšto; dabar man atrodė, kad jos buvo paliktos jį saugoti. 42 Kai visi išėjo, paklausiau to piemens: „Pone, kodėl bokšto statyba nebaigta? Nes jis negali būti baigtas, – tarė jis, – kol neateis jo Viešpats ir nepatvirtins statybos; kad jei jis rastų jame kokių nors negerų akmenų, jie galėtų būti pakeisti; nes šis bokštas pastatytas pagal jo valią.“ 43 „Pone, – tariau aš, – norėčiau žinoti, ką reiškia šio bokšto statyba; taip pat norėčiau būti informuotas apie šią uolą ir šiuos vartus.“ 44 Ir apie kalnus, ir mergeles, ir akmenis, kurie iškilo iš gelmių ir nebuvo nukalti, bet įdėti į pastatą tokie, kokie buvo iškelti; ir kodėl pirmiausia į pamatą buvo padėti dešimt akmenų; po to dvidešimt penki; po to trisdešimt penki; po to keturiasdešimt? 45 Taip pat dėl šių akmenų, kurie buvo įdėti į pastatą, o paskui ištraukti ir sugrąžinti į savo vietą? Prašau, išpildyk mano sielos troškimą dėl viso to ir apreikšk man visa tai. 46 Ir jis man tarė: „Jei nebūsi nuobodus, viską žinosi ir pamatysi visus kitus dalykus, kurie netrukus įvyks šiame bokšte; ir stropiai suprasi visus šiuos palyginimus.“ 47 Ir po kelių dienų mes atvykome į tą pačią vietą, kur anksčiau sėdėjome; ir jis man tarė: „Eikime į bokštą, nes jo Viešpats ateis ir jį apžiūrės“. 48 Taigi mes ten nuėjome ir neradome ten nieko, tik tas mergeles. Ir jis paklausė jų, ar to bokšto Viešpats ten atvyko? O jos atsakė, kad jis tuoj atvyks apžiūrėti pastato. 49 ¶ Netrukus pamačiau ateinantį daugybę vyrų, o jų viduryje – tokį aukštą vyrą, kad pranoko bokšto aukštį. 50 Aplink jį buvo tie šeši, kurie anksčiau vadovavo pastatui, ir visi kiti, kurie pastatė tą bokštą, ir daugelis kitų labai garbingų asmenų; o mergelės, kurios saugojo bokštą, bėgo jo pasitikti, pabučiavo jį ir ėmė artintis prie jo. 51 Bet jis taip kruopščiai apžiūrėjo pastatą, kad paėmė kiekvieną akmenį ir smogė į kiekvieną lazda, kurią laikė rankoje. 52 Kai kurie iš jų, paveikti smūgio, pajuodo kaip suodžiai; kiti buvo šiurkštūs; vieni atrodė lyg būtų su įtrūkimais; kiti atrodė suluošinti; vieni nei juodi, nei balti; vieni atrodė aštrūs ir nederėjo prie kitų akmenų, o kiti buvo pilni dėmių. 53 Štai keletas akmenų rūšių, kurių nebuvo galima rasti pastate; visus, kuriuos Viešpats įsakė išnešti iš bokšto ir padėti šalia jo, o kitus akmenis atnešti ir padėti į jų vietas. 54 Statytojai klausė jo, iš kurių kalnų jis norėtų, kad būtų atnešta akmenų vietoj paliktų. Bet jis uždraudė jiems atnešti akmenų iš kalnų ir įsakė paimti juos iš netoliese esančio lauko. 55 Taigi jos kasė lauke ir rado daug blizgančių keturkampių akmenų, taip pat ir apvalių. Tačiau visus, kurie buvo rasti tame lauke, tos mergelės išnešė ir nešė pro vartus; o keturkampiai akmenys buvo pritvirtinti ir padėti į ištrauktųjų vietas. 56 Tačiau apvalūs nebuvo įdėti į pastatą, nes jie buvo kieti, ir juos pjauti būtų užtrukę per daug laiko; jie buvo išdėstyti aplink bokštą, tarsi vėliau būtų supjaustyti kvadratiniais ir įdėti į pastatą; nes jie buvo labai balti. 57 Kai tai pamatė vyriausiasis garbės tarnas ir viso bokšto valdovas, jis pasišaukė piemenį, kuris buvo su manimi, padavė jam atmestus ir aplink bokštą sudėtus akmenis ir tarė: „Kruopščiai išvalyk šiuos akmenis ir pritaikyk juos
bokšto konstrukcijai, kad jie derėtų prie kitų; o tuos, kurie nederės prie kitų, išmesk toli nuo bokšto.“ 58 Kai jis jam taip įsakė, jis išėjo su visais, kurie atėjo su juo prie bokšto; bet tos mergelės vis dar stovėjo aplink bokštą, kad jį saugotų. 59 Ir aš paklausiau to piemens: „Kaip šie akmenys, jeigu jie buvo atmesti, gali sugrįžti į šio bokšto statybą?“ Jis atsakė: „Aš nukirsiu didžiausią dalį nuo šių akmenų ir pridėsiu juos prie pastato, ir jie derės prie likusių.“ 60 Ir aš paklausiau: „Pone, kaip jie galės užpildyti tą pačią vietą, kai jų bus tiek daug iškirsta?“ Jis atsakė: „Tuos, kurie bus pripažinti per mažais, bus patalpinti pastato viduryje, o didesnius – lauke ir laikyti viduje.“ 61 Kai jis man taip pasakė, pridūrė: „Eikime ir po trijų dienų grįšime, o aš įdėsiu šiuos akmenis, apvalytus, į bokštą.“ 62 Visi, kas yra aplink bokštą, turi būti apvalyti, kad namo šeimininkas netyčia neatvyktų ir nerastų aplink bokštą esančių nešvarių ir taip nesuerzintų, kad šie akmenys niekada nebūtų dedami į šio bokšto statybą, o aš būčiau laikomas nepaisančiu savo šeimininko įsakymų. 63 Kai po trijų dienų atvykome prie bokšto, jis man tarė: „Apžiūrėkime visus šiuos akmenis ir pažiūrėkime, kurie iš jų gali būti panaudoti statybai.“ Aš atsakiau: „Pone, pažiūrėkime.“ 64 ¶ Pirmiausia pradėjome nagrinėti tuos, kurie buvo juodi; nes jie buvo rasti tokie patys, kokie buvo, kai buvo ištraukti iš bokšto; todėl jis įsakė juos pašalinti iš bokšto ir padėti atskirai. 65 Tada jis apžiūrėjo tas, kurios buvo neapdorotos, ir įsakė daugelį jų apipjauti ir mergelėms įstatyti į bokšto pastatą; tad jos juos paėmė ir įstatė į pastato vidurį; o likusius jis įsakė padėti šalia juodųjų, nes ir jos buvo pajuodusios. 66 Toliau jis apžiūrėjo tuos, kurie buvo pilni įtrūkimų, ir daugelį jų jis įsakė pašalinti ir toms pačioms mergelėms pridėti prie likusios pastato dalies. 67 Šie buvo padėti išorėje, nes buvo rasti sveiki; bet likučiai dėl daugybės įtrūkimų negalėjo būti atkurti, todėl buvo išmesti iš bokšto pastato. 68 Tada jis apžiūrėjo tuos, kurie buvo suluošinti; daugelis jų turėjo įtrūkimų ir pajuodo; kiti buvo dideli įtrūkimai; juos jis įsakė padėti su tais, kurie buvo atmesti. 69 Likusias apvalius ir pasitaisius, jis įsakė jas įdėti į pastatą. Todėl tos mergelės, nes jos buvo silpnos, buvo paimtos ir įkurdintos pastato viduryje. 70 Po to jis apžiūrėjo tuos, kurie buvo rasti pusiau balti, pusiau juodi; ir daugelis jų dabar buvo juodi; juos taip pat jis įsakė paguldyti tarp išmestųjų. 71 Likę buvo rasti visiškai balti; juos mergelės surinko ir įdėjo į tą patį bokštą; o šie buvo padėti išorėje, nes buvo rasti sveiki; kad galėtų laikyti tuos, kurie buvo pastatyti viduryje, nes nuo jų niekas nebuvo nukirsta. 72 Toliau jis apžiūrėjo tuos, kurie buvo kieti ir aštrūs; bet nedaugelis iš jų buvo panaudotos, nes jų nebuvo galima pjauti, nes jie buvo labai kieti; o likusius mergelės suformavo ir įstatė į pastato vidurį, nes jie buvo silpnesni. 73 Tada jis apžiūrėjo tuos, kurie buvo dėmėti; keli iš jų buvo rasti juodi, ir šie buvo nunešti pas kitus. Likę buvo balti ir sveiki; ir mergelės juos įstatė į pastatą ir dėl jų stiprumo padėjo lauke.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
74 ¶ Po to jis priėjo apžiūrėti tų baltų ir apvalių akmenų ir paklausė manęs: „Ką darysime su šiais akmenimis?“ Aš atsakiau: „Pone, nežinau.“ 75 Jis atsakė: „Nejaugi nieko negali sugalvoti apie tai?“ Aš atsakiau: „Pone, aš nesuprantu šio meno; nesu akmentašis ir nieko negaliu pasakyti.“ 76 Ir jis tarė: „Ar nematai, kad jie labai apvalūs? Kad juos padarytum kvadratinius, turiu nemažai iš jų išpjauti; tačiau būtina, kad dalis jų būtų panaudota bokšto statybai.“ 77 Aš atsakiau: „Jei reikia, kodėl vargai galvos ir verčiau nepasirenki, jei gali, ir neįmontuoji jų į pastatą?“ 78 Tada jis išsirinko didžiausias ir ryškiausias ir suskaldė jas kvadratu; kai tai padarė, mergelės jas paėmė ir padėjo pastato išorėje. 79 O likusieji buvo parnešti atgal į tą patį lauką, iš kurio buvo paimti; tačiau jie nebuvo išmesti; nes, tarė jis, šiam bokštui, kuris bus pastatytas, dar nedaug trūksta; ir galbūt Viešpats įstatys šiuos akmenis į šį pastatą, nes jie labai balti. 80 Tada buvo pašauktos dvylika labai didingų moterų, vilkinčių juodu drabužiu, sujuostų, laisvais pečiais ir palaidais plaukais. Man jos atrodė kaip kaimietės. 81 Ir piemuo įsakė jiems surinkti tuos akmenis, kurie buvo išmesti iš pastato, ir nunešti juos atgal į kalnus, iš kurių jie buvo paimti. 82 Ir jie visus džiaugsmingai pakėlė ir parnešė atgal į vietas, iš kur jie buvo paimti. 83 Kai aplink bokštą nebeliko nė akmens, jis man tarė: „Apeikime šį bokštą ir pažiūrėkime, ar jam ko nors trūksta“. 84 Taigi mes pradėjome jį apžiūrėti; ir kai jis pamatė, koks jis dailiai pastatytas, labai apsidžiaugė; nes jis buvo taip gražiai įrėmintas, kad kiekvienas, jį matęs, tikriausiai įsimylėjo pastatą. 85 Atrodė, kad viskas tebuvo vienas akmuo, niekur nesimatė plyšio; bet atrodė, lyg viskas būtų iškalta iš vienos uolos. 86 ¶ Kai kruopščiai apžiūrėjau, koks tai bokštas, buvau labai patenkintas. Jis man tarė: „Atnešk kalkių ir mažų kriauklelių, kad galėčiau užpildyti tų akmenų tarpus, kurie buvo išnešti iš pastato, ir vėl juos sudėti, nes viskas aplink bokštą turi būti sulyginta.“ 87 Ir aš padariau, kaip jis man įsakė, ir jis man tarė: „Būk pasiruošęs man padėti, ir šis darbas bus greitai atliktas.“ 88 Todėl jis užpildė tų akmenų tarpus ir įsakė išvalyti vietą aplink bokštą. 89 Tada tos mergelės paėmė šluotas ir išvalė visą aplinkinę vietą, išnešė visas šiukšles ir apipylė vandeniu; taip padarius, vieta tapo žavinga, o bokštas – gražus. 90 Tada jis man tarė: „Dabar viskas švaru. Jei Viešpats ateis užbaigti bokšto, jis neras nieko, kuo galėtų mus skųstis.“ 91 Tai pasakęs, jis jau būtų pasišalinęs. Bet aš griebiau jo krepšį ir pradėjau jį maldauti Viešpaties vardu, kad jis man paaiškintų viską, ką man parodė. 92 Jis man tarė: „Turiu šiuo metu šiokių tokių reikalų, bet tuoj pat tau viską paaiškinsiu. Palauk manęs čia, kol sugrįšiu.“ 93 Aš jo paklausiau: „Viešpatie, ką aš čia vienas veiksiu?“ Jis atsakė: „Tu ne vienas, nes visos šios mergelės yra su tavimi.“
94 Aš tariau: „Viešpatie, atiduok mane jiems.“ Tada jis juos pasišaukė ir tarė: „Aš rekomenduoju jums šį vyrą, kol atvyksiu.“ 95 Taigi aš pasilikau su tomis mergelėmis: jos buvo linksmos ir mandagios man; ypač keturios, kurios atrodė svarbiausios tarp jų. 96 ¶ Tada anos mergelės man sakė: „Tas piemuo šiandien čia negrįš.“ Aš jų paklausiau: „Ką man tada daryti?“ Jos atsakė: „Palaukite jo iki vakaro, galbūt jis ateis ir pasikalbės su tavimi; o jei ne, tai tu pasiliksi su mumis, kol jis pasveiks.“ 97 Aš jiems pasakiau: „Palauksiu jo iki vakaro; bet jei jis iki to laiko neateis, eisiu namo ir kitą rytą vėl čia grįšiu.“ 98 Jie man atsakė: „Tu esi mums išduotas, tu negali nuo mūsų pasitraukti.“ Aš paklausiau: „Kur man pasilikti?“ 99 Jie atsakė: „Miegosi su mumis kaip brolis, o ne kaip vyras, nes tu esi mūsų brolis ir nuo šiol mes pasiruošę gyventi su tavimi, nes tu mums labai brangus.“ 100 Tačiau man buvo gėda toliau su jais būti. Bet ta, kuri atrodė svarbiausia tarp jų, apkabino mane ir pradėjo bučiuoti. O kiti, pamatę, kad ji mane bučiuoja, taip pat ėmė bučiuoti mane kaip brolį, vedžiojo mane aplink bokštą ir žaidė su manimi. 101 Kai kurie iš jų taip pat giedojo psalmes, kiti kartu su jais sudarė chorą. Bet aš vaikščiojau su jais aplink bokštą, tyliai džiaugdamasis ir tarsi vėl atjaunėdamas. 102 Atėjus vakarui, būčiau tuojau pat norėjęs eiti namo, bet jie mane sulaikė ir neleido išvykti. Todėl tą naktį praleidau su jais netoli to paties bokšto. 103 Taigi jie patiesė savo lininius drabužius ant žemės ir pastatė mane viduryje, ir nieko daugiau jie nedarė, tik meldėsi. 104 Aš taip pat be paliovos meldžiausi su jais, ir ne rečiau nei jie. Matydami mane taip besimeldžiantį, jie labai apsidžiaugė; ir aš pasilikau su jais iki kitos dienos. 105 Kai mes pagerbėme Dievą, atėjo piemuo ir tarė jiems: „Jūs nepadarėte šiam žmogui jokios žalos.“ Jie atsakė: „Klauskite jį patį.“ Aš jam pasakiau: „Pone, man labai patiko, kad pasilikau su jais.“ 106 Ir jis manęs paklausė: „Kaip vakarieniauji?“ Aš atsakiau: „Pone, visą naktį mėgavausi Viešpaties žodžiais. Jie tave gerai priėmė, – tarė jis.“ Aš pasakiau: „Pone, labai gerai.“ 107 Jis atsakė: „Ar dabar nori sužinoti, ko troškai?“ Aš atsakiau: „Viešpatie, noriu.“ Ir pirmiausia prašau tavęs, kad man viską parodytum tokia tvarka, kaip aš jų klausiau. 108 Jis atsakė: „Darysiu viską, ko nori, ir nieko nuo tavęs neslėpsiu.“ 109 ¶ Pirmiausia, Viešpatie, – tariau aš, – pasakyk man, ką reiškia ši uola ir šie vartai? Klausyk, – tarė jis, – ši uola ir šie vartai yra Dievo Sūnus. Aš atsakiau: Viešpatie, kaip tai gali būti? Juk uola sena, o vartai nauji. 110 „Klausyk, – tarė jis, – kvailas žmogau, – ir suprask. Dievo Sūnus iš tiesų senesnis už bet kurį kūrinį, nes jis tarėsi su savo Tėvu kuriant viską.“ 111 Bet vartai todėl yra nauji, nes jis pasirodė paskutinėmis dienomis, laiko pilnatve; kad tie, kurie pasieks išgelbėjimą, pro juos įeitų į Dievo karalystę. 112 „Matei, – tarė jis, – kaip tie akmenys, kurie buvo nešami pro vartus, buvo sudėti į bokšto konstrukciją, o tie, kurie nebuvo nešami pro vartus, buvo išsiųsti į savo vietas?“
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
113 Aš atsakiau: „Viešpatie, mačiau.“ Jis tarė: „Niekas neįeis į Dievo karalystę, išskyrus tą, kuris priims Dievo Sūnaus vardą.“ 114 Nes jei įeitumėte į bet kurį miestą, ir tas miestas būtų aptvertas siena ir turėtų tik vienus vartus, ar galėtumėte įeiti į tą miestą kitaip, nei pro tuos vartus? 115 Aš atsakiau: „Viešpatie, kaip galėčiau kitaip?“ Jis tarė: „Todėl, – tarė jis, – nėra kito būdo patekti į tą miestą, kaip tik pro jo vartus, taip ir į Dievo karalystę niekas negali patekti, kaip tik per jo Sūnaus, kuris jam brangiausias, vardą.“ 116 Ir jis manęs paklausė: „Ar matei daugybę tų, kurie statė tą bokštą?“ „Viešpatie, – tariau aš, – aš mačiau.“ Jis atsakė: „Visi tai angelai, garbingi savo orumu.“ 117 Juos Viešpats supa tarsi siena, o vartai yra Dievo Sūnus, vienintelis kelias pas Dievą. Nes niekas nenueis pas Dievą kitaip, kaip tik per jo Sūnų. 118 „Ar matei ir tuos šešis vyrus, – tarė jis, – o jų viduryje tą garbingą didiką, kuris vaikščiojo aplink bokštą ir atmetė iš jo akmenis?“ 119 „Pone, – tariau aš, – aš juos mačiau.“ Jis atsakė: „Tas aukštas vyras buvo Dievo Sūnus; o tie šeši buvo jo garbingi angelai, kurie stovėjo aplink jį dešinėje ir kairėje.“ 120 Iš šių puikių angelų nė vienas neįeina pas Dievą be jo. Jis pridūrė: „Todėl kas nepriims jo vardo, tas neįeis į Dievo karalystę.“ 121 Tada aš paklausiau: „Kas tai per bokštas?“ Jis tarė: „Tai bažnyčia. O kas, Viešpatie, yra šios mergelės?“ Jis man atsakė: „Jos yra Šventosios Dvasios, nes niekas negali įeiti į Dievo karalystę, jei šios neaprengs jo savo drabužiais.“ 122 Tau nebus jokios naudos ištarti Dievo Sūnaus vardą, nebent iš jų priglausi ir jų drabužį. Nes šios mergelės yra Dievo Sūnaus galios. Taip ir žmogus veltui nešios jo vardą, nebent jam bus suteiktos jo galios. 123 Ir jis manęs paklausė: „Ar matei tuos akmenis, kurie buvo išmesti? Jie iš tiesų turėjo vardą, bet neapsivilko drabužių.“ Aš paklausiau: „Pone, kas yra jų drabužis? Jų vardai, – tarė jis, – yra jų drabužis.“ 124 Todėl kiekvienas, kuris nešioja Dievo Sūnaus vardą, privalo nešioti ir jo vardus, nes pats Dievo Sūnus nešioja jų vardus. 125 O dėl tų akmenų, – tęsė jis, – kuriuos, jų rankomis atidavus, matei pasilikusius pastate, jie buvo apgaubti savo galia; todėl matai visą bokštą tos pačios spalvos kaip ir uola, tarsi iš vieno akmens padarytą. 126 Taip ir tie, kurie įtikėjo Dievą per Jo Sūnų, apsivilko Jo dvasia. Štai bus viena dvasia, vienas kūnas ir viena jų drabužių spalva; ir tai pasieks visi, kurie neš šių mergelių vardus. 127 Ir aš paklausiau: „Pone, kodėl gi tie atmesti akmenys buvo išmesti, jei jie taip pat buvo nešami pro vartus ir šių mergelių rankomis perduoti šio bokšto statybai?“ 128 Matydamas, – tarė jis, – kad tu rūpiniesi kruopščiai viską ištirti, taip pat išklausyk ir apie tuos akmenis, kurie buvo atmesti. Visi jie gavo Dievo Sūnaus vardą ir kartu su tuo šių mergelių galią. 129 Todėl, gavę šias dvasias, jie buvo ištobulinti ir įtraukti į Dievo tarnų skaičių; ir jie pradėjo būti vienu kūnu ir dėvėti vienus drabužius, nes jie buvo apdovanoti tuo pačiu teisumu, kurį jie vienodai vykdė.
130 Bet po to jos buvo sulaikytos tos moterys, kurias matei, apsirengusios juodais drabužiais, laisvais pečiais ir palaidais plaukais; jos geidė jų, gundomos jų grožio; ir buvo apsirengusios jų galia, ir nusimetė mergelių drabužius. 131 Todėl jie buvo išmesti iš Dievo namų ir perduoti toms moterims. O tie, kurie nebuvo sugadinti savo grožiu, liko Dievo namuose. Tai, pasak jo, yra atmestų akmenų ženklas. 132 ¶ Ir aš paklausiau: „Viešpatie, kas būtų, jei kuris nors iš šių vyrų atgailautų, atsisakytų savo geismo tomis moterimis, atsiverstų, sugrįžtų pas šias mergeles ir vėl apsivilktų savo dorybe? Argi jie neįeitų į Dievo namus?“ 133 Jis tarė: „Jos įeis, jei atidės visus tų moterų darbus, atgaus šių mergelių galią ir vaikščios pagal jų darbus.“ 134 Ir dėl šios priežasties statyba sustabdyta, kad jei jie atgailaus, jie galėtų būti prijungti prie šio bokšto statybos; bet jei jie neatgailaus, kad jų vietoje galėtų būti pastatyti kiti ir taip jie galėtų būti visiškai atmesti. 135 Už visa tai dėkojau Viešpačiui, kad, apimtas gailestingumo visiems, kurie vadinami jo vardu, jis atsiuntė mums atgailos angelą, kad vadovautų mums, kurie nusidėjome prieš jį; ir kad jis atgaivino mūsų dvasias, kurios buvo beveik išsekusios ir kurios neturėjo išgelbėjimo vilties, bet dabar yra atgaivintos gyvenimo atnaujinimui. 136 Tada aš tariau: „Parodyk man, Viešpatie, kodėl šis bokštas pastatytas ne ant žemės, o ant uolos ir ant vartų?“ Jis atsakė: „Tu kvailas ir nesupranti, todėl klausi.“ 137 Ir aš tariau: „Pone, aš privalau visko tavęs klausti, nes aš visiškai nieko nesuprantu. Nes visi tavo atsakymai yra puikūs ir puikūs; ir žmogus juos vargu ar gali suprasti.“ 138 „Klausyk, – tarė jis, – Dievo Sūnaus vardas didis ir beribis, ir juo remiasi visas pasaulis. Jei tad, – tariau aš, – kiekvieną Dievo kūrinį palaiko jo Sūnus, kodėl jis neturėtų remti ir tų, kuriuos jis pakvietė, kurie nešioja jo vardą ir vaikšto pagal jo įsakymus?“ 139 Ar nematai, – tarė jis, – kad jis remia tuos, kurie visa širdimi nešioja jo vardą? Todėl jis yra jų pamatas ir mielai remia tuos, kurie neneigia jo vardo, bet noriai jį nešioja. 140 ¶ Aš tariau: „Viešpatie, pasakykite man šių mergelių ir tų moterų, kurios buvo apsirengusios juodais drabužiais, vardus.“ 141 „Klausykitės, – tarė jis, – galingiausių mergelių vardų, kurios stovi vartų kampuose. Štai jų vardai:“ 142 Pirmasis vadinamas Tikėjimu; antrasis – Susivaldymu; trečiasis – Galia; ketvirtasis – Kantrybe; likusieji, kurie stovi žemiau šių, yra Paprastumas, Nekaltumas, Skaistybė, Linksmumas, Tiesa, Supratimas, Santarvė, Meilė. 143 Todėl kiekvienas, kuris nešios šiuos vardus ir Dievo Sūnaus vardus, įeis į Dievo karalystę. 144 „Dabar paklausykite, – tarė jis, – tų moterų, kurios vilkėjo juodais drabužiais, vardų. Iš jų yra keturios pagrindinės: pirmoji – Išdavystė; antroji – Šlapinimosi nelaikymas; trečioji – Neištikimybė; ketvirtoji – Malonumai.“ 145 O likusieji, kurie seka toliau, vadinami taip: Liūdesys, Piktumas, Geismas, Pyktis, Melas, Kvailumas, Išdidumas ir Neapykanta. Dievo tarnas, kuris neša šias dvasias, išvys Dievo karalystę, bet į ją neįeis. 146 Bet, Viešpatie, kas yra tie akmenys, kurie buvo ištraukti iš gelmių ir įdėti į pastatą? Dešimt, – tarė jis, – kurie buvo padėti prie pamatų, yra pirmasis amžius; kiti dvidešimt penki, antrasis, – teisiųjų amžius.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
147 Kiti trisdešimt penki yra Viešpaties pranašai ir tarnai. O keturiasdešimt yra apaštalai ir Dievo Sūnaus pamokslavimo mokytojai. 148 Ir aš paklausiau: „Viešpatie, kodėl mergelės įdėjo net tuos akmenis į pastatą po to, kai buvo įneštos pro vartus?“ O jis atsakė: „Nes šie pirmiausia įnešė tas dvasias, ir jos neatsiskyrė nei nuo vieno, nei nuo vyrų nuo dvasių, nei nuo dvasių nuo žmonių.“ 149 Tačiau dvasios buvo susijusios su tais vyrais iki pat jų mirties dienos; jei ne šios dvasios, jos nebūtų galėjusios būti naudingos statant šį bokštą. 150 Ir aš tariau: „Viešpatie, parodyk man toliau.“ Jis atsakė: „Ko klausi? Kodėl šie akmenys išlindo iš gelmių ir buvo sudėti į šio bokšto konstrukciją, žinant, kad jie seniai nešė tas šventąsias dvasias.“ 151 Jis pasakė, kad jiems būtina pakilti vandeniu, kad galėtų pailsėti. Nes kitaip jie negalėtų įeiti į Dievo karalystę, kaip tik palikdami savo ankstesnio gyvenimo mirtingumą. 152 Taigi, nors jie mirė, jie buvo užantspauduoti Dievo Sūnaus antspaudu ir taip įėjo į Dievo karalystę. 153 Nes prieš tai, kai žmogus gauna Dievo Sūnaus vardą, jis yra pasmerkiamas mirčiai; bet kai jis gauna tą antspaudą, jis yra išlaisvinamas iš mirties ir paskiriamas gyvenimui. 154 Tas antspaudas yra krikšto vanduo, į kurį žmonės nusileidžia, įpareigoti mirčiai, bet iškyla paskirti gyvenimui. 155 Todėl ir jiems buvo paskelbtas šis antspaudas, ir jie juo naudojosi, kad įeitų į Dievo karalystę. 156 Ir aš paklausiau: „Kodėl gi, pone, šie keturiasdešimt akmenų taip pat išniro kartu su jais iš gelmių, jau gavę tą antspaudą?“ 157 Jis atsakė: „Nes šie apaštalai ir mokytojai, kurie skelbė Dievo Sūnaus vardą, mirdami po to, kai gavo jo tikėjimą ir galią, skelbė tiems, kurie buvo mirę anksčiau; ir jie jiems davė šį antspaudą.“ 158 Taigi jie kartu su jais paniro į vandenį ir vėl išniro. O šie, kol jie buvo gyvi, nugrimzdo ir vėl išniro gyvi. O tie, kurie anksčiau buvo mirę, nugrimzdo negyvi, bet išniro gyvi. 159 Per juos jie gavo gyvybę ir pažino Dievo Sūnų; dėl šios priežasties jie atėjo kartu su jais ir buvo tinkami įeiti į bokšto statybą; ir nebuvo perkirsti, bet įdėti į jį sveiki; nes jie mirė teisume ir dideliame tyrume; jiems trūko tik šio antspaudo. 160 Taigi, jūs turite šių dalykų paaiškinimą. 161 ¶ Aš atsakiau: „Pone, pasakykite man, kas gi yra su tais kalnais, kodėl jie tokie skirtingi; vieni vienokios formos, kiti – kitokios.“ 162 „Klausyk, – tarė jis, – šie dvylika kalnų, kuriuos matai, yra dvylika tautų, kurios sudaro visą pasaulį. Todėl jiems skelbiamas Dievo Sūnus per tuos, kuriuos jis pas juos siuntė.“ 163 „Bet kodėl, – paklausiau aš, – jie tokie skirtingi ir kiekvienas vienodo dydžio?“ Jis atsakė: „Klausykite. Tos dvylika tautų, kurios valdo visą pasaulį, yra dvylika žmonių.“ 164 Ir kaip tu regėjai šiuos kalnus skirtingus, tokie jie ir yra. Todėl aš tau atversiu kiekvieno kalno prasmę ir veiksmus. 165 Bet pirmiausia, pone, – tariau aš, – parodykite man štai ką; kadangi šie kalnai tokie skirtingi, kaip jie susitarė pastatyti šį bokštą; ir tapo vienos spalvos; ir nėra mažiau ryškūs už tuos, kurie išniro iš gelmių?
166 Nes, – atsakė jis, – visos tautos po dangumi išgirdo ir įtikėjo tuo pačiu vienu Dievo Sūnaus vardu, kuriuo jos yra vadinamos. 167 Todėl, gavę jo antspaudą, jie visi tapo to paties 1 supratimo ir 2 žinojimo dalininkais; ir jų tikėjimas bei meilė buvo ta pati; ir jie nešė šių mergelių dvasias kartu su jo vardu. 168 Ir todėl šio bokšto pastatas atrodė tos pačios spalvos ir žėrėjo kaip saulės ryškumas. 169 Bet po to, kai jie taip susitarė vieningai, jie visi pradėjo būti viena bendruomene; tačiau kai kurie iš jų susitepė ir buvo atmesti nuo teisiųjų rūšies ir vėl grįžo į savo buvusią būseną ir tapo dar blogesni nei anksčiau. 170 ¶ „Kaip, – tariau aš, pone, – tie, kurie pažinojo Viešpatį, buvo blogesni?“ Jis atsakė: „Jei tas, kuris nepažįsta Viešpaties, gyvena nedorai, jį aplanko bausmė už jo nedorybes.“ 171 Bet kas pažįsta Viešpatį, tas turėtų visiškai susilaikyti nuo visokios nedorybės ir vis labiau tarnauti teisumui. 172 Ir ar neatrodo, kad labiau nusideda tas, kuris turėtų sekti gėriu, jei jis pirmenybę teikia nuodėmės daliai, nei tas, kuris nusideda nežinodamas Dievo galios? 173 Todėl šie iš tiesų pasmerkti mirčiai; bet tie, kurie pažino Viešpatį ir matė Jo nuostabius darbus, jei gyvens nedorai, bus dvigubai nubausti ir mirs amžiams. 174 Todėl matei, kad iš bokšto, kuris buvo atmestas, išmetus akmenis, jie buvo perduoti piktoms ir žiaurioms dvasioms; ir tu matei bokštą tokį apvalytą, tarsi jis visas būtų pastatytas iš vieno akmens: 175 Taigi Dievo bažnyčia, kai ji bus apvalyta: (nedorėliai ir apsimetėliai, neklaužados ir abejojantys, ir visi, kurie joje elgėsi nedorai ir padarė įvairias nuodėmes, bus išmesti) taps vienu kūnu, ir bus vienas supratimas, viena nuomonė, vienas tikėjimas ir ta pati meilė. 176 Ir tada Dievo Sūnus džiaugsis tarp jų ir priims savo žmones tyra valia. 177 Ir aš tariau: „Viešpatie, visa tai yra didinga ir garbinga; bet dabar parodyk man kiekvieno kalno poveikį ir galią, kad kiekviena siela, kuri pasitiki Viešpačiu, išgirdusi tai, galėtų pagerbti jo didį, nuostabų ir šventą vardą.“ 178 „Klausykite, – tarė jis, – šių kalnų, tai yra dvylikos tautų, įvairovės.“ 179 ¶ Tie, kurie įtikėjo pirmuoju kalnu, kuris yra juodasis, yra tie, kurie atsiskyrė nuo tikėjimo, kalbėjo piktus dalykus prieš Viešpatį ir išdavė Dievo tarnus. 180 Šitie pasmerkti mirčiai, jiems nėra atgailos: ir todėl jie juodi, nes jų rūšis pikta. 181 Antrajame kalne, kuris buvo lygus, yra veidmainiai, kurie įtikėjo, ir neklaužados mokytojai; ir šie yra šalia ankstesniųjų, kurie neturi savyje teisumo vaisių. 182 Nes kaip jų kalnas nevaisingas ir bevaisis, taip ir tokie žmonės vadinasi krikščionimis, bet neturi tikėjimo; juose nėra jokių tiesos vaisių. 183 Vis dėlto jiems dar lieka laiko atgailai, jei jie staiga jos imsis; bet jei dels, jie taip pat taps mirties bendrininkais kartu su ankstesniais. 184 Aš paklausiau: „Pone, kodėl paliekama vietos atgailai tiems, kurie buvo paminėti, o ne ankstesniems, kai jų nuodėmės beveik tokios pačios?“ 185 Todėl, – tarė jis šiems, – yra sugrįžimas į gyvenimą per atgailą, nes jie nepiktžodžiavo savo Viešpačiui ir neišdavė Dievo tarnų, bet, trokšdami pelno, apgavo žmones,
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
vesdami juos pagal nusidėjėlių geismus; todėl jie už tai kentės. 186 Tačiau jiems dar liko laiko atgailai, nes jie nekalbėjo nieko pikto prieš Viešpatį. 187 ¶ Tie, kurie yra iš trečiojo kalno, pilno erškėčių ir gervuogių, yra tie, kurie įtikėjo, bet vieni iš jų buvo turtingi, kiti užsiėmė daugybe reikalų: erškėčiai yra jų turtai, o erškėčiai – tie reikalai, kuriais jie buvo užsiėmę. 188 Tie, kurie įsivėlę į daugybę reikalų ir įvairiausių reikalų, neprisijungia prie Dievo tarnų, bet klaidžioja, pašaukti tų reikalų, kurie juos užgožia. 189 Todėl turtingieji sunkiai pasiduoda Dievo tarnų bendravimui, bijodami, kad kas nors jų ko nors nepaprašytų. Todėl jie vargu ar įeis į Dievo karalystę. 190 Kaip žmonės sunkiai vaikšto basomis per erškėčius, taip ir tokie vargu ar įeis į Dievo karalystę. 191 Vis dėlto visiems šiems lemta sugrįžti prie atgailos; jeigu jie greitai prie jos sugrįš; idant kadangi ankstesnėmis dienomis apleido darbą, ateityje galėtų nuveikti ką nors gero. 192 Todėl, jei atgailavę, jie darys teisumo darbus ir gyvens; bet jei jie ir toliau vaikščios piktais keliais, bus atiduoti toms moterims, kurios atims jiems gyvybę. 193 ¶ Ketvirtasis kalnas, kuriame augo daug žolelių, kurių viršutinė dalis žalia, bet šaknys sausos, o kai kurios, palietusi saulės kaitros, nudžiūvo; 194 Tai reiškia abejojančius, kurie įtikėjo, ir kitus, kurie nešiojasi Viešpatį savo liežuviu, bet neturi Jo savo širdyje: todėl jų žolė sausa ir be šaknų; nes jie gyvena tik žodžiais, o jų darbai mirę. 195 Taigi šie dalykai nėra nei mirę, nei gyvi, ir kartu abejotini. Nes abejotini dalykai nėra nei žali, nei sausi, tai yra, nei mirę, nei gyvi. 196 Kaip žolės džiūsta saulės akivaizdoje, taip ir abejojantieji, vos išgirdę apie persekiojimą ir išsigandę nepatogumų, grįžta prie savo stabų ir vėl jiems tarnauja, gėdydamasi nešioti savo Viešpaties vardą. 197 Tokie vyrai nėra nei mirę, nei gyvi; tačiau ir šie gali gyventi, jei netrukus atgailaus; bet jei ne, jie bus perduoti toms moterims, kurios atims jiems gyvybę. 198 ¶ O dėl penktojo kalno, kuris yra uolėtas, bet turi žalią žolę: tai yra tie, kurie įtikėjo ir yra iš tiesų ištikimi, bet tiki sunkiai; ir yra drąsūs bei pasipūtę; kurie, atrodytų, žino viską, bet iš tikrųjų nieko nežino. 199 Todėl dėl šio pasitikėjimo iš jų atimamos žinios ir jie ima abejoti savimi. 200 Bet jie elgiasi išdidžiai ir kaip protingi vyrai; ir nors jie kvailiai, vis tiek atrodo kaip mokytojai. 201 Dėl šios kvailystės daugelis jų, didžiuodamiesi, tampa tušti ir tuščiagarbiai. Nes įžūlumas ir tuščias pasitikėjimas savimi yra labai pikta dvasia. 202 Todėl daugelis jų yra atmesti; bet kiti, pripažinę savo klaidą, atgailavo ir pakluso tiems, kurie žino. 203 Ir visiems kitiems šio tipo žmonėms leidžiama atgaila; nes jie nebuvo tiek nedori, kiek kvaili, kiek nesupratingi. 204 Todėl, jei šie atgailaus, jie gyvens Dievui; bet jei ne, jie gyvens su tomis moterimis, kurios vykdys savo nedorybę prieš juos. 205 ¶ Kalbant apie šeštąjį kalną, turintį didesnių ir mažesnių plyšių, tai tie, kurie įtikėjo; o tie, kurie buvo mažesnių plyšių, yra tie, kurie tarpusavyje ginčijosi ir dėl savo ginčų silpnėja tikėjime;
206 Vis dėlto daugelis iš jų atgailavo, ir taip pat atgailaus ir likusieji, kai išgirs mano įsakymus; nes jų ginčai yra tik maži, ir jie lengvai sugrįš prie atgailos. 207 Bet tie, kurie turi didesnius plyšius, bus kaip kieti akmenys, atminantys nuoskaudas ir įžeidimus, kupini pykčio tarpusavyje. Todėl jie išmetami iš bokšto ir neleista būti pastatyti į jo statybą; nes tokie žmonės vargu ar išgyvens. 208 Mūsų Dievas ir Viešpats, kuris valdo viską ir turi galią visiems savo kūriniams, neprisimins mūsų nusikaltimų, bet yra lengvai nuraminamas tų, kurie išpažįsta savo nuodėmes; bet žmogus, būdamas apatiškas, mirtingas, silpnas ir pilnas nuodėmių, atkakliai pyksta prieš žmogų, tarsi jis galėtų jį išgelbėti ar sunaikinti. 209 Bet aš, kaip angelas, paskirtas prižiūrėti jūsų atgailą, įspėju jus, kad kiekvienas iš jūsų, turintis tokį tikslą, turėtų jį atidėti ir sugrįžti prie atgailos; ir Viešpats išgydys jūsų ankstesnes nuodėmes, jei apsivalysite nuo šios piktosios dvasios; bet jei to nedarysite, būsite atiduoti jam mirčiai. 210 ¶ Septintasis kalnas, kuriame žolė žaliavo ir vešėjo, ir visas kalnas buvo ištikimas, ir visokie galvijai ganėsi jo žole, ir kuo daugiau žolės buvo ėdama, tuo labiau ji vešėjo, 211 Jie yra tie, kurie tikėjo ir visada buvo geri ir dori; ir be jokių tarpusavio nesutarimų, bet vis tiek džiaugėsi Dievo tarnais, apsivilkę šių mergelių dvasia; ir visada buvo pasirengę parodyti gailestingumą visiems žmonėms, noriai duodami visiems savo triūsą be priekaištų ir be svarstymų. 212 Todėl Viešpats, matydamas jų paprastumą ir nekaltumą, padaugino juos jų rankų darbuose ir suteikė jiems malonę visuose jų darbuose. 213 Bet aš, kuris esu angelas, paskirtas jūsų atgailai, raginu jus, kad visi, kurie yra tokio pobūdžio, tęstų tą patį tikslą, kad jūsų palikuonys nebūtų išrauti amžiams. 214 Nes Viešpats jus išbandė ir įrašė į mūsų sąrašą; ir visi jūsų palikuonys gyvens su Dievo Sūnumi; nes jūs visi esate iš jo dvasios. 215 ¶ Kalbant apie aštuntąjį kalną, kuriame buvo daug šaltinių, iš kurių buvo laistomi visi Dievo kūriniai, tai tie, kurie įtikėjo apaštalais, kuriuos Viešpats siuntė į visą pasaulį skelbti; 216 Ir kai kurie iš jų, būdami mokytojais, pamokslavo ir mokė tyrai ir nuoširdžiai, ir nė kiek nepasidavė jokiems piktiems geiduliams, bet nuolat vaikščiojo teisume ir tiesoje. 217 Todėl jie kalbasi tarp angelų. 218 ¶ Vėlgi, dėl devintojo kalno, kuris yra dykuma ir pilna gyvačių; tai yra tie, kurie įtikėjo, bet turėjo daug dėmių: 219 Tai tokie tarnai, kurie netinkamai atlieka savo tarnystę; grobia našlių ir našlaičių turtą; ir tarnauja sau, o ne kitiems, iš to, ką yra gavę. 220 Šie, jei ir toliau gyvens godume, bus atidavę save mirčiai ir neturės jokios gyvenimo vilties. Bet jei jie atsivers ir nuoširdžiai atliks savo tarnystę, jie gali gyventi. 221 O tie, kurie buvo pripažinti grubiais, yra tie, kurie išsižadėjo Viešpaties vardo ir negrįžo pas Viešpatį, bet tapo laukiniai ir pašėlę; neprisidėję prie Dievo tarnų, bet, atsiskyrę nuo jų, dėl trumpo neatsargumo prarado gyvybę. 222 Kaip vynmedis, paliktas gyvatvorėje ir niekada neprižiūrimas, žūsta ir jį nusmelkia piktžolės, o ilgainiui sužvarba ir nustoja būti naudingas savo šeimininkui, taip ir tokie žmonės, praradę viltį dėl savęs ir apimti apmaudo, pradėjo būti nenaudingi savo Viešpačiui.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
223 Tačiau šiems vis dėlto leidžiama atgaila, jei nebus nustatyta, kad jie iš esmės išsižadėjo Kristaus; bet jei bus nustatyta, kad kuris nors iš jų iš esmės išsižadėjo Jo, negaliu pasakyti, ar toks gali pasiekti gyvenimą. 224 Todėl sakau, kad jei kas nors neigė, šiomis dienomis turėtų sugrįžti prie atgailos; nes neįmanoma, kad kas nors, kuris dabar neigia Viešpatį, vėliau pasiektų išgelbėjimą; vis dėlto atgaila siūloma tiems, kurie anksčiau neigė. 225 Bet tas, kuris atgailauja, turi paskubinti savo atgailą, kol šis bokštas nebus baigtas statyti, kitaip tos moterys jį atiduos mirčiai. 226 Bet suluošintieji yra apgaulingieji; o tie, kurie maišosi tarpusavyje, tai yra gyvatės, kurias matei susimaišiusias tame kalne. 227 Kaip gyvačių nuodai mirtinai pavojingi žmonėms, taip ir tokių žmonių žodžiai užkrečia ir naikina žmones. Todėl jų tikėjimas yra suluošintas dėl tokio gyvenimo būdo, kurį jie gyvena. 228 Tačiau kai kurie iš jų, atgailavęs, buvo išgelbėti, ir taip pat bus išgelbėti kiti tokie patys, jei atgailaus; bet jei ne, jie mirs nuo tų moterų, kurių galią ir jėgą jie turi. 229 ¶ Kalbant apie dešimtąjį kalną, kuriame medžiai dengė galvijus, tai tie, kurie įtikėjo, ir kai kurie iš jų buvo vyskupai, tai yra bažnyčių valdytojai. 230 Kiti yra tokie akmenys, kurie neapsimetinėja, bet linksmai linksmina Dievo tarnus. 231 Tie, kurie buvo paskirti vadovauti žemesnėms tarnyboms; ir globojo vargšus bei našles; ir visada palaikė skaistų bendravimą: todėl ir juos saugo Viešpats. 232 Kas taip elgsis, bus pagerbtas Viešpaties; ir jų vieta yra tarp angelų, jei jie ir toliau paklus Viešpačiui iki galo. 233 ¶ Kalbant apie vienuoliktąjį kalną, kuriame augo medžiai, pilni įvairių rūšių vaisių, tai tie, kurie įtikėjo ir iškentė mirtį dėl Viešpaties vardo; jie ištvėrė su ryžtu ir paaukojo savo gyvybes visa širdimi. 234 Ir aš paklausiau: „Kodėl gi, pone, jūs turite tiek daug vaisių, bet vieni gražesni už kitus?“ 235 „Klausykite“, – tarė jis: „Kiekvienas, kuris kentėjo dėl Viešpaties vardo, yra Viešpaties gerbiamas; ir visos jų nuodėmės yra ištrintos, nes jie iškentė mirtį dėl Dievo Sūnaus vardo.“ 236 Dabar paklausykite, kodėl jų vaisiai skirtingi ir kodėl vieni pranoksta kitus – tie, kurie, atvesti pas magistratus ir apklausti, neneigė Viešpaties, bet kentėjo su geranorišku noru. Jie yra garbingesni Viešpaties akyse. Todėl gražiausi vaisiai yra šie. 237 Bet tie, kurie buvo išsigandę ir abejojo, ir svarstė, ar išpažinti Kristų, ar neigti, ir vis dėlto kentėjo; jų vaisiai mažesni, nes ši mintis kilo jų širdyse. 238 Nes tarnui svarstyti, ar išsižadėti savo šeimininko, yra pikta ir bloga mintis. Todėl saugokitės, kurie taip galvojate, kad toks nusiteikimas jumyse nepasiliktų ir nemirtumėte Dievui. 239 Bet jūs, kurie kenčiate mirtį dėl Jo vardo, turite gerbti Viešpatį, kad Jis palaikė jus vertus nešioti Jo vardą; ir kad būtumėte išvaduoti iš visų savo nuodėmių. 240 Ir kodėl gi jūs nelaikote savęs laimingais? Ar manote, kad jei kas nors iš jūsų kenčia, jis atlieka didelį darbą? Viešpats suteikia jums gyvybę, o jūs to nesuprantate. Jūsų nusikaltimai jus slėgė; ir jei nebūtumėte kentėję dėl Jo vardo, dabar būtumėte mirę Viešpačiui,
241 Todėl sakau tai jums, kurie svarstote, ar jį išpažinti, ar neigti; išpažinkite, kad Viešpats yra jūsų Dievas; kad, jo neigdami, nebūtumėte pančiais pajungti. 242 Visos tautos baudžia savo tarnus, kurie neigia savo šeimininkus. Ką, jūsų manymu, jums padarys Viešpats, kuris turi galią visa ko? 243 Todėl pašalinkite iš širdžių šias abejones, kad galėtumėte amžinai gyventi Dievui. 244 Kalbant apie dvyliktąjį kalną, kuris buvo baltas, tai tie, kurie tikėjo kaip nuoširdūs vaikai, kurių mintyse niekada nebuvo piktavališkumo ir jie niekada nežinojo, kas yra nuodėmė, bet visada išliko savo sąžiningi. 245 Todėl tokie vyrai neabejotinai paveldės Dievo karalystę, nes jie niekada niekuo nesutepė Dievo įsakymų, bet nuoširdžiai laikėsi tos pačios būklės visas savo gyvenimo dienas. 246 Todėl kiekvienas, – tarė jis, – liks kaip vaikai be piktumo, bus gerbiamas labiau už visus tuos, apie kuriuos iki šiol kalbėjau, nes visi tokie vaikai yra Viešpaties gerbiami ir laikomi pirmaisiais iš visų. 247 Palaiminti jūs, kurie pašalinsite nuo savęs visą piktybę ir apsivilksite nekaltumu, nes jūs pirmiausia pamatysite Viešpatį. 248 Ir kai jis baigė aiškinti visus kalnus, aš jam tariau: „Pone, parodyk man dabar ir tai, kas susiję su akmenimis, kurie buvo atnešti iš lygumos ir padėti į bokštą atmestųjų vietoje:“ 249 Taip pat ir dėl tų apvalių akmenų, kurie buvo pridėti prie bokšto statybos, ir dėl tų, kurie vis dar buvo apvalūs. 250 ¶ Klausykite dabar, – sako jis, – apie tuos akmenis, kurie buvo atnešti iš lygumos į bokšto statybą ir padėti atmestųjų vietoje; jie yra to baltojo kalno šaknys. 251 Kadangi tie, kurie įtikėjo tuo kalnu, buvo labai nekalti, šio bokšto valdovas įsakė, kad tie, kurie buvo iš šio kalno šaknų, būtų apgyvendinti pastate. 252 Nes jis žinojo, kad jeigu jie bus apgyvendinti šiame pastate, jie liks šviesūs; ir nė vienas iš jų daugiau nebus pajuodintas. 253 Bet jei jis būtų pridėjęs šį būdą iš kitų kalnų, jam beveik būtų reikėję vėl aplankyti bokštą ir jį išvalyti. 254 Visi šie balti akmenys yra jaunuoliai, kurie įtikėjo arba įtikės; nes jie visi yra tos pačios rūšies. Laiminga ši rūšis, nes ji nekalta. 255 Dabar taip pat paklausykite apie tuos apvalius ir spindinčius akmenis: visi jie yra iš šio balto kalno. Bet todėl jie ir yra apvalūs, nes jų turtai šiek tiek aptemdė juos nuo tiesos ir apakino jų akis: 256 Tačiau jie niekada nebuvo atsitraukę nuo Viešpaties ir iš jų lūpų neišėjo joks piktas žodis, bet visas teisumas, dorybė ir tiesa. 257 Viešpats, matydamas jų mintis ir norą, kad jie puoštų tiesą, įsakė jiems toliau elgtis gerai ir sumažinti savo turtus. 258 Nes jis nenorėjo, kad jie būtų visiškai atimti, kad galėtų nuveikti kažką gero su tuo, kas liko, ir gyventi Dievui; nes jie taip pat yra geros rūšies. 259 Todėl nuo jų buvo šiek tiek atkirsta, ir taip jie buvo įtraukti į šio bokšto statybą. 260 ¶ O kiti, kurie tebebuvo apvalūs ir nebuvo pripažinti tinkamais šio bokšto statybai, nes dar nebuvo gavę antspaudo, buvo grąžinti į savo vietą, nes buvo pripažinti labai apvaliais.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
261 Bet šis dabartinis pasaulis turi būti nuo jų atskirtas ir jų turtų tuštybė; ir tada jie bus tinkami Dievo karalystei. Nes jie turi įeiti į Dievo karalystę, nes Dievas palaimino šią nekaltą rūšį. 262 Todėl nė vienas iš jų neatkris; nes net jei kuris nors iš jų, velnio gundomas, nusidėtų, jis greitai sugrįš pas savo Viešpatį Dievą. 263 Aš, atgailos angelas, laikau jus laimingais, kurie esate nekalti kaip maži vaikai, nes jūsų dalis gera ir garbinga Viešpaties akyse. 264 Ir sakau jums visiems, kurie gavote šį antspaudą: išlaikykite paprastumą ir neprisiminkite jums padarytų nusikaltimų, nei toliau nebūkite pikti ar kartėliai dėl nusikaltimų prisiminimų. 265 Bet tapkite viena dvasia ir pasirūpinkite vaistų nuo šių blogų žaizdų, pašalinkite jas nuo savęs; kad avių valdovas galėtų dėl to džiaugtis; nes jis džiaugsis, jei ras viską sveiką. 266 Bet jei kuri nors iš šių avių bus rasta išsklaidyta, vargas bus piemenims; bet jei patys piemenys bus išsklaidyti, ką jie atsakys avių gardo šeimininkui? Ar jie sakys, kad avys juos trikdė? Bet jais nebus tikima. 267 Nes neįtikėtina, kad piemuo kentėtų dėl savo bandos; ir jis bus dar labiau nubaustas už savo melą. 268 Dabar aš esu ganytojas; ir ypač turiu duoti ataskaitą apie jus. 269 ¶ Todėl saugokitės savęs, kol bokštas dar statomas. Viešpats gyvena tarp tų, kurie myli ramybę, nes ramybė mylima; bet Jis toli nuo vaidingų ir piktų žmonių. 270 Todėl grąžinkite jam dvasią visą, kaip ją gavote. Jei duosite siuvėjui naują ir visą drabužį, tikėsite jį vėl gauti visą; jei tad siuvėjas grąžins jums suplėšytą drabužį, argi jūs jį priimtumėte? 271 Argi nepyktum ir nepriekaištautum jam sakydamas: ‘Aš tau atidaviau visą savo drabužį, kodėl jį perplėšei ir pavertei man nenaudingu? Dabar jis man nebenaudingas dėl to, kad jį perplyšai.’ Argi nepasakytum viso to siuvėjui už perplyšimą, kurį jis padarė tavo drabužyje? 272 Jei tad rūpiniesi savo drabužiu ir skundiesi, kad negavai jo viso, ką, tavo manymu, darys Viešpats, kuris tau atidavė visą savo Dvasią, o tu jį pavertei visiškai nenaudingu, kad jis nebūtų naudingas savo Viešpačiui? Nes tavo sugadintas jis jam nebėra naudingas. 273 Argi Viešpats nepadarys to paties su savo Dvasia dėl tavo poelgio? Be abejo, – tariau aš, – jis padarys tą patį visiems, kuriuos ras ir toliau atmenant skriaudas. 274 „Netrypkite tada kojomis“, – tarė jis, – „jo gailestingumas; verčiau pagerbkite jį, nes jis toks kantrus dėl jūsų nusikaltimų ir ne kaip vienas iš jūsų; bet atgailaukite, nes tai jums bus naudinga. 275 ¶ Visa, kas aukščiau parašyta, aš, piemuo, atgailos angelas, parodžiau ir kalbėjau Dievo tarnams. 276 Todėl, jei tikėsite ir klausysite šių žodžių, jais vaikščiosite ir taisysite savo kelius, gyvensite. Bet jei ir toliau elgsitės piktai ir prisiminsite padarytas skriaudas, nė vienas toks nusidėjėlis negyvens Dievui. 277 Visa, ką turėjau pasakyti, aš jums perdaviau. Tada piemuo manęs paklausė: „Ar visko manęs klausei?“ Aš atsakiau: „Pone, klausiu.“ 278 „Kodėl tad, – tarė jis, – nepaklausei apie šių akmenų tarpus, kurie buvo įdėti į pastatą, kad galėčiau tau ir tai
paaiškinti?“ Aš atsakiau: „Pone, pamiršau.“ „Tad paklausyk, – tarė jis, – ir apie tai.“ 279 Tai tie, kurie dabar išgirdo šiuos įsakymus ir visa širdimi atgailavo; 280 Ir kai Viešpats matė, kad jų atgaila buvo gera ir tyra, ir kad jie gali joje tęsti, jis įsakė ištrinti jų ankstesnes nuodėmes. Nes šios tarpai buvo jų nuodėmės, ir todėl jos buvo sukurtos taip, kad nepasirodytų. PANAŠUMAS 10 1 Parašęs šią knygą, angelas, kuris mane perdavė tam piemeniui, įėjo į namus, kuriuose buvau, ir atsisėdo ant lovos, o tas piemuo stovėjo jo dešinėje. 2 Tada jis pašaukė mane ir tarė: „Aš atidaviau tave ir tavo namus šiam ganytojui, kad jis tave apsaugotų.“ Aš atsakiau: „Taip, Viešpatie!“ 3 Todėl, – tarė jis, – jei būsi apsaugotas nuo visų nemalonumų ir žiaurumo, tau seksis kiekvienas geras žodis ir darbas, ir turėsi visą dorybę bei teisumą, vaikščiok pagal tuos įsakymus, kuriuos jis tau davė, ir tu viešpatausi visoms nuodėmėms. 4 Jei laikysies tų įsakymų, visi šio pasaulio geismai ir malonumai bus tau pavaldūs; ir sėkmė lydės tave kiekviename gerame darbe. 5 Todėl priimk jo rimtumą ir kuklumą tavo atžvilgiu ir sakyk visiems, kad jis yra labai gerbiamas ir žinomas Dievo akyse, yra didelės valdžios ir galingas kunigaikštis savo pareigose. 6 Jam vienam suteikta atgailos galia visame pasaulyje. Argi neatrodo, kad jis turi didelę galią? 7 Bet jūs niekinate jo gerumą ir kuklumą, kurį jis jums rodo. 8 Aš jam pasakiau: „Viešpatie, paklausk jo nuo to laiko, kai jis atėjo į mano namus, ar aš padariau ką nors netvarkingo ar kuo nors jį įžeidžiau?“ 9 Žinau, – tarė jis, – kad nepadarei nieko netvarkingo ir ateityje to nedarysi; todėl kalbu tau tai, kad galėtum ištverti; nes jis man davė gerą atsiliepimą apie tave, 10 Bet tu kalbėsi apie tai kitiems, kad tie, kurie atgailavo arba atgailaus, mąstytų taip pat kaip tu; ir jis man taip pat galėtų apie juos duoti ataskaitą, o aš galėčiau tą patį padaryti Viešpačiui. 11 Aš atsakiau: „Pone, aš skelbiu visiems žmonėms nuostabius Dievo darbus; ir tikiuosi, kad visi, kurie juos myli ir anksčiau nusidėjo, išgirdę tai, atgailaus ir atgaus gyvenimą.“ 12 Todėl tęskite šią tarnystę, – tarė jis, – ir atlikite ją. Ir kas vykdys šio ganytojo įsakymus, tas gyvens ir bus labai gerbiamas tiek čia, tiek pas Viešpatį. 13 Bet tie, kurie nesilaiko Jo įsakymų, bėga nuo savo gyvenimo ir tampa jo priešininkais. O tie, kurie nevykdo Jo įsakymų, pasiduos mirčiai ir kiekvienas bus kaltas dėl savo paties kraujo. 14 Bet aš tau sakau: laikykis šių įsakymų ir rasi išgijimą nuo visų savo nuodėmių. 15 Be to, aš pasiunčiau šias mergaites gyventi su tavimi, nes mačiau, kad jos labai malonios tau. Todėl jos bus tavo pagalbininkės, kad geriau laikytumeisi Jo tau duotų įsakymų, nes šių įsakymų negalima laikytis be šių mergelių. 16 Ir aš matau, kaip jie nori būti su tavimi; ir aš jiems taip pat įsakysiu, kad jie visi neišeitų iš tavo namų.
Trečioji Hermo piemens knyga – Palyginimai
17 Tik apvalyk savo namus, nes jie mielai gyvens švariuose namuose. Nes jie švarūs, skaistūs ir darbštūs; ir visi jie turi malonę Viešpaties akyse. 18 Jei tad tavo namai bus švarūs, jos liks su tavimi. Bet jei jie nebus taip mažai suteršti, jos tuojau pat išeis iš tavo namų, nes šios mergelės negali pakęsti jokio suteršimo. 19 Aš jam tariau: „Viešpatie, tikiuosi, kad jiems taip patiksiu, jog jie visada mielai gyvens mano namuose. Ir kaip tas, kuriam mane patikėjai, nesiskundžia dėl manęs, taip ir jie nesiskųs.“ 20 Tada jis tarė tam piemeniui: „Matau, kad Dievo tarnas gyvens ir laikysis šių įsakymų, ir apgyvendins šias mergeles tyroje buveinėje.“ 21 Tai pasakęs, jis vėl atidavė mane tam piemeniui, pasišaukė mergeles ir tarė joms: „Kadangi matau, kad jūs mielai apsigyvensite šio vyro namuose, rekomenduoju jums jį ir jo namus, kad niekur neišeitumėte iš jo namų.“ Jos noriai klausėsi šių žodžių. 22 Tada jis man tarė: „Vyriškai eik savo tarnystę, skelbk visiems žmonėms didžius Dievo darbus ir rasi malonę šioje tarnystėje.“ 23 Ir kas laikysis šių įsakymų, tas gyvens ir bus laimingas savo gyvenime. O kas jų nepaisys, tas negyvens ir bus nelaimingas savo gyvenime. 24 Sakykite visiems, kad kiekvienas, kas gali daryti gera, nenustok daryti gerų darbų, nes tai jiems naudinga. Nes norėčiau, kad visi žmonės būtų išgelbėti nuo nepatogumų, kuriuos patiria. 25 Nes tas, kuris kasdieniame gyvenime stokoja ir kenčia nepatogumus, patiria dideles kančias ir sunkumus. Todėl kas išgelbsti tokią sielą iš sunkumų, tas patiria didelį džiaugsmą. 26 Nes tas, kuris kenčia tokius nepatogumus, yra lygiai taip pat kankinamas, tarsi būtų sukaustytas grandinėmis. Ir daugelis dėl tokių nelaimių, negalėdami jų pakelti, netgi pasirinko save sunaikinti. 27 Todėl tas, kuris žino tokio žmogaus nelaimę ir jo iš jos neišvaduoja, padaro didelę nuodėmę ir yra kaltas dėl jo kraujo. 28 Todėl visi, kurie esate gavę iš Viešpaties sugebėjimų, darykite gerus darbus, kad, delsdami juos atlikti, bokšto statyba nebūtų baigta; nes dėl jūsų statyba sustabdyta. 29 Todėl jeigu neskubėsite daryti gera, bokštas bus baigtas ir jūs būsite uždaryti į jį. 30 Ir po to, kai jis taip su manimi pasikalbėjo, jis atsikėlė nuo lovos ir išėjo, pasiimdamas su savimi piemenį ir mergeles. 31 Tačiau jis man pasakė, kad atsiųs piemenį ir mergeles atgal į mano namus. Amen.