Antrasis laiškas Klemenso laiškas korintiečiams 1 SKYRIUS 1 Broliai, turėtume galvoti apie Jėzų Kristų kaip apie Dievą, kaip apie gyvųjų ir mirusiųjų teisėją, ir neturėtume mažiau galvoti apie savo išgelbėjimą. 2 Jei mes apie jį niekinamai galvojame, tikimės iš jo gauti tik menkniekių. 3 Ir jei taip darysime, nusidėsime, negalvodami, iš kur esame pašaukti, kas mus pašaukė ir į kurią vietą; ir kiek Jėzus Kristus teikėsi už mus iškentėti. 4 Kokį tad atlygį Jam duosime? Arba kokius vaisius derėtų su tuo, ką Jis mums davė? 5 Nes kokie dideli yra tie privalumai, kuriuos Jam esame skolingi dėl savo šventumo? Jis mus apšvietė: kaip tėvas, Jis pašaukė mus savo vaikais; Jis išgelbėjo mus, pražuvusius ir žuvusius. 6 Kokį pagyrimą jam skirsime? Arba kokį atlygį gausime už tai, ką gavome? 7 Mes buvome ydingi savo supratimu; garbinome akmenis ir medį, auksą, sidabrą ir varį – žmonių rankų darbus; ir visas mūsų gyvenimas buvo tik mirtis. 8 Todėl, apgaubti tamsos ir turėdami tokį rūką prieš akis, mes pakėlėme akis ir Jo valia išsklaidėme debesį, kuris mus supo. 9 Nes jis mums pagailėjo ir, savo širdyje mums palinkęs, mus išgelbėjo, matydamas mumyse daug paklydimo ir pražūties; ir matydamas, kad neturėjome jokios kitos išgelbėjimo vilties, kaip tik per jį. 10 Jis pašaukė mus, kurių nebuvome, ir panorėjo mus sukurti iš nieko. 2 SKYRIUS 1 Džiūgauk, nevaisingoji, kuri negimdei, džiūgauk ir džiūgauk, kuri nekenti gimdymo! Nes vieniša turi daug daugiau vaikų nei turinti vyrą. 2 Sakydamas: „Džiūgauk, nevaisingoji, kuri negimdei“, jis kalbėjo apie mus, nes mūsų bažnyčia buvo nevaisinga, dar prieš jai duodant vaikus. 3 Ir vėl, tardamas: „Verk tu, kuri negimdei“, jis leido suprasti štai ką: kad, kaip gimdyvės, mes nenustotume gausiai melstis Dievui. 4 Ir dėl to, kas toliau pasakyta, kad apleista turi daugiau vaikų nei ta, kuri turi vyrą, buvo pridėta todėl, kad mūsų žmonės, kurie, regis, buvo Dievo apleisti, dabar tiki Juo ir tapo gausesni už tuos, kurie, regis, turėjo Dievą. 5 Ir kitoje Rašto vietoje sakoma: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai.“ O tai reiškia štai ką: pražuvusieji turi būti išgelbėti. 6 Nes tai iš tiesų yra didinga ir nuostabu ne patvirtinti tai, kas dar stovi, bet tai, kas griūva.
7 Taip ir Kristui atrodė gera gelbėti, kas pražuvę; ir atėjęs į pasaulį, jis išgelbėjo daugelį, o mus, jau pražuvusius, pašaukė. 8 Kadangi jis parodė mums tokį didelį gailestingumą, mes, gyvieji, nebeaukojame mirusiems dievams ir nebegarbiname jų, bet per jį esame vedami į tiesos Tėvo pažinimą. 9 Kuo parodysime, kad jį pažįstame, jeigu neneigdami to, per kurį jį pažinome? 10 Pats Jis sako: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Aš išpažinsiu savo Tėvo akivaizdoje“. Toks tad bus mūsų atlygis, jei išpažinsime tą, per kurį esame išgelbėti. 11 Bet kaip mes turime Jį išpažinti? Būtent, vykdydami tai, ką Jis sako, ir nepaisydami Jo įsakymų, garbindami Jį ne tik lūpomis, bet visa širdimi ir visu protu. Nes Izaijui sakoma: „Ši tauta gerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.“ 12 Tad nevadinkime jo vien Viešpačiu, nes tai mūsų neišgelbės. Juk jis sako: „Ne kiekvienas, kuris man sako: Viešpatie, Viešpatie, bus išgelbėtas, bet tik tas, kuris vykdo teisumą.“ 13 Todėl, broliai, išpažinkime Jį savo darbais: mylėdami vieni kitus; nesvetimaudami, nešmeiždami vieni kitų, nepavydėdami vieni kitiems, bet būdami santūrūs, gailestingi, geri. 14 Taip pat abipusiai supraskime vieni kitų kančias ir nebūkime godūs pinigų, bet gerais darbais išpažinkime Dievą, o ne tais, kurie kitaip elgiasi. 15 Taip pat nebijokime žmonių, bet verčiau Dievo. Todėl, jei darytume tokius nedorus dalykus, Viešpats sako: „Nors jūs būtumėte su manimi, netgi mano glėbyje, ir nesilaikytumėte mano įsakymų, aš jus atstumčiau ir sakyčiau: ‘Eikite šalin nuo manęs; aš nežinau, iš kur jūs esate, nedorybės darbuotojai!’“ 3 SKYRIUS 1 Todėl, broliai, dėl sąžinės noriai palikdami savo keliones šiame pasaulyje, vykdykime valią to, kuris mus pašaukė, ir nebijokime palikti šio pasaulio. 2 Nes Viešpats sako: „Jūs būsite kaip avys tarp vilkų.“ Petras atsakė: „O kas, jeigu vilkai sudraskys avis?“ Jėzus tarė Petrui: „Tegul avys nebijo vilkų po mirties. Ir jūs nebijokite tų, kurie jus užmuša ir po to nebegalės jums daugiau nieko padaryti; bijokite to, kuris po jūsų mirties turi galią įmesti ir sielą, ir kūną į pragaro ugnį. 3 Apsvarstykite, broliai, kad šio kūno viešnagė šiame pasaulyje yra tik trumpa ir trumpalaikė, bet didis ir nuostabus yra Kristaus pažadas – būsimoji karalystė ir amžinasis gyvenimas. 4 Ką tad turime daryti, kad tai pasiektume? – Turime tvarkyti savo pokalbius šventai ir teisiai, į visus šio pasaulio dalykus žiūrėti kaip į ne savo ir jų negeisti. Nes jei trokštame juos turėti, nuklystame nuo teisumo kelio. 5 Nes taip sako Viešpats: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams. Todėl jei trokšime tarnauti Dievui ir Mamonai, tai mums bus beprasmiška. Kokia gi nauda, jei kas laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ 6 Šis pasaulis ir būsimasis yra du priešai. Jis kalba apie svetimavimą ir sugedimą, apie godumą ir apgaulę, bet šių dalykų atsisako.