Nazareto įžadas Skaičių 6:1–21 1 Viešpats tarė Mozei: 2 „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: kai vyras ar moteris atsiskiria duoti nazarėno įžadą Viešpačiui, 3 Jis susilaikys nuo vyno ir stipriųjų gėrimų, negers vyno acto ar stipriųjų gėrimų acto, negers jokio vynuogių skysčio ir nevalgys drėgnų ar džiovintų vynuogių. 4 Visomis savo atsiskyrimo dienomis jis nevalgys nieko, kas pagaminta iš vynmedžio, nuo grūdų iki luobelės. 5 Visomis jo atsiskyrimo įžado dienomis skustuvas nelies jo galvos, kol nepasibaigs dienos, kuriomis jis atsišventins Viešpačiui, jis bus šventas ir leis savo galvos plaukams augti. 6 Visomis dienomis, kurias jis bus pašventęs Viešpačiui, jis neateis prie negyvo kūno. 7 Jis nebus suterštas dėl savo tėvo ar motinos, dėl savo brolio ar sesers, jiems mirus, nes jo Dievo įšventinimas yra ant jo galvos. 8 Visas savo atsiskyrimo dienas jis yra šventas Viešpačiui. 9 Jei kas staiga miršta nuo jo ir suteršia savo įšventinimo galvą, jis turi nusiskusti galvą savo apsivalymo dieną, septintąją dieną jis ją turi nusiskusti. 10 Aštuntą dieną jis atneš du vėžlius arba du jaunus balandžius kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo. 11 Kunigas paaukos vieną kaip auką už nuodėmę, o kitą – kaip deginamąją auką, atliks permaldavimą už jį, nes jis nusidėjo per mirusįjį, ir tą pačią dieną pašventins jo galvą. 12 Jis pašvęs Viešpačiui savo atsiskyrimo dienas ir atves pirmmetį avinėlį kaip kaltės auką, bet ankstesnės dienos bus prarastos, nes jo atsiskyrimas buvo suterštas. 13 Štai nazarėno įstatymas: pasibaigus jo atsiskyrimo dienoms, jis bus atvestas prie Susitikimo palapinės įėjimo. 14 Jis paaukos Viešpačiui savo auką: vieną sveiką pirmmetį ėriuką deginamajai aukai, vieną sveiką pirmmetį ėriuką aukai už nuodėmę ir vieną sveiką aviną bendravimo aukai, 15 ir pintinę neraugintos duonos, smulkių miltų paplotėlių, apmaišytų aliejumi, ir neraugintos duonos paplotėlių, pateptų aliejumi, drauge su jų duonos ir gėrimų atnašomis. 16 Kunigas juos atves Viešpaties akivaizdon ir paaukos jų auką už nuodėmę ir deginamąją auką. 17 Jis paaukos aviną kaip bendravimo auką Viešpačiui kartu su neraugintos duonos krepšiu. Kunigas paaukos ir jo duonos bei gėrimo aukas. 18 Nazaretas nusiskus savo atsiskyrimo galvą prie Susitikimo palapinės įėjimo, paims savo atsiskyrimo galvos plaukus ir sumes juos į ugnį po bendravimo auka. 19 Kunigas paims išvirintą avino mentę, vieną neraugintą paplotėlį iš krepšio ir vieną neraugintą paplotėlį ir uždės juos nazarėnui ant rankų, kai bus nuskusti jo atsiskyrimo plaukai.
1
Nazareto įžadas
20 Kunigas juos paaukos kaip siūbuojamąją auką Viešpaties akivaizdoje. Tai šventa kunigui kartu su siūbuojamąja krūtine ir siūbuojamuoju petimi. Po to nazarietis galės gerti vyną. 21 Toks yra nazarėno, davusio įžadą, įstatymas ir jo aukos Viešpačiui už atsiskyrimą, be to, ką jo ranka gaus. Pagal duotą įžadą jis taip ir elgsis pagal savo atsiskyrimo įstatymą.
Samsonas Teisėjų 13 1 Izraelitai vėl darė pikta Viešpaties akyse, ir Viešpats atidavė juos į filistinų rankas keturiasdešimčiai metų. 2 Coroje gyveno vienas vyras iš Dano giminės, vardu Manoachas, kurio žmona buvo nevaisinga ir negimdė. 3 Viešpaties angelas pasirodė moteriai ir tarė jai: „Štai tu esi nevaisinga ir negimdysi, bet pastosi ir pagimdysi sūnų.“ 4 Todėl dabar saugokis, prašau, negerk vyno nei stipriųjų gėrimų ir nevalgyk nieko nešvaraus. 5 Štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų, ir skustuvas nelies jo galvos, nes kūdikis bus nazarietis Dievui nuo pat įsčių. Jis pradės gelbėti Izraelį iš filistinų rankų. 6 Tada moteris atėjo ir papasakojo savo vyrui: „Pas mane atėjo Dievo vyras, kurio veidas buvo kaip Dievo angelo, labai baisus. Bet aš jo neklausiau, iš kur jis, ir jis man nepasakė savo vardo.“ 7 Bet jis man tarė: „Štai tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Bet dabar negerk vyno nei stiprių gėrimų ir nevalgyk nieko nešvaraus, nes kūdikis bus nazarietis Dievui nuo įsčių iki mirties dienos.“ 8 Tada Manoachas maldavo Viešpatį: „Viešpatie, leisk Dievo vyrui, kurį siuntei, sugrįžti pas mus ir pamokyti mus, ką daryti su kūdikiu, kuris gims.“ 9 Dievas išklausė Manoacho balsą, ir Dievo angelas vėl atėjo pas moterį, kai ji sėdėjo lauke; bet jos vyro Manoacho nebuvo su ja. 10 Moteris skubiai nubėgo ir pranešė savo vyrui, sakydama: „Štai man pasirodė tas vyras, kuris anądien buvo pas mane atėjęs.“ 11 Manoachas atsikėlė ir nuėjo paskui savo žmoną. Atėjęs pas vyrą, jis paklausė: „Ar tu esi tas vyras, kuris kalbėjosi su moterimi?“ Jis atsakė: „Taip.“ 12 Manoachas tarė: „Tegul tavo žodžiai išsipildo. Kaip turėtume su tuo vaiku elgtis ir ką su juo daryti?“ 13 Viešpaties angelas tarė Manoachui: „Tesaugokitės moters visko, ką jai sakiau.“ 14 Ji negali valgyti nieko, kas auga iš vynmedžio, negerti vyno ar stipraus gėrimo ir nevalgyti nieko nešvaraus; tegul ji laikosi visko, ką jai įsakiau. 15 Manoachas tarė Viešpaties angelui: „Prašau, sulaikykime tave, kol paruošime tau ožiuką.“ 16 Viešpaties angelas tarė Manoachui: „Nors mane ir sulaikysi, nevalgysiu tavo duonos. O jei nori aukojėti deginamąją auką, aukok ją Viešpačiui.“ Manoachas nežinojo, kad jis buvo Viešpaties angelas. 17 Manoachas tarė Viešpaties angelui: „Koks tavo vardas? Kad galėtume tave pagerbti, kai tavo žodžiai išsipildys?“ 18 Viešpaties angelas jam tarė: „Kodėl klausi mano vardo, jei jis slaptas?“ 19 Manoachas paėmė ožiuką su javų auka ir paaukojo jį ant uolos Viešpačiui. Angelas padarė stebuklus, Manoachui ir jo žmonai matant. 20 Liepsnai pakilus nuo aukuro į dangų, Viešpaties angelas pakilo aukuro liepsnoje. Manoachas ir jo žmona, tai pamatę, puolė veidais ant žemės. 21 Bet Viešpaties angelas daugiau nebepasirodė Manoachui ir jo žmonai. Tada Manoachas suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas. 22 Manoachas tarė savo žmonai: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą“.
2
Nazareto įžadas
23 Bet jo žmona jam tarė: „Jei Viešpats būtų norėjęs mus nužudyti, jis nebūtų priėmęs iš mūsų deginamosios ir duonos aukos, nebūtų mums visų šių dalykų parodęs ir nebūtų mums tokių dalykų pasakęs.“ 24 Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu. Vaikas užaugo, ir Viešpats jį laimino. 25 Viešpaties Dvasia pradėjo jį kartais judinti Dano stovykloje tarp Coros ir Eštaolo. Teisėjų 14 1 Samsonas nuėjo į Timną ir pamatė ten moterį, filistinų dukterį. 2 Jis atėjęs papasakojo savo tėvui ir motinai: „Timnoje mačiau moterį, filistinų dukterį. Imkite ją man į žmonas.“ 3 Tada jo tėvas ir motina jam sakė: „Argi nėra nė vienos moters tarp tavo brolių dukterų ar tarp visų mano žmonių, kad tu eini vesti neapipjaustytos filistinų moters?“ Samsonas atsakė savo tėvui: „Gaukite man ją, nes ji man patinka.“ 4 Bet jo tėvas ir motina nežinojo, kad tai buvo Viešpaties valia, jog jis ieškojo progos prieš filistinus, nes tuo metu filistinai valdė Izraelį. 5 Tada Samsonas su tėvu ir motina nuėjo į Timną. Atėję į Timnos vynuogynus, pamatė jį riaumojantį jauną liūtą. 6 Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir jis perplėšė jį lyg ožiuką, nors rankoje nieko neturėjo. Bet nei tėvui, nei motinai jis nepasakė, ką buvo padaręs. 7 Jis nuėjo žemyn ir kalbėjosi su moterimi, ir ji patiko Samsonui. 8 Po kurio laiko jis sugrįžo jos pasiimti ir pasuko apžiūrėti liūto lavoną. Ir štai liūto lavone buvo bičių spiečius ir medus. 9 Jis paėmė medaus į rankas ir toliau valgė. Atėjęs pas savo tėvą ir motiną, jis davė jiems, ir jie valgė. Bet jis jiems nepasakė, kad buvo išėmęs medų iš liūto gaišenos. 10 Jo tėvas nuėjo pas moterį, ir Samsonas ten iškėlė puotą, nes taip darydavo jaunuoliai. 11 Pamatę jį, jie atsivedė trisdešimt draugų, kad būtų su juo. 12 Samsonas jiems tarė: „Užminsiu jums mįslę. Jei per septynias puotos dienas ją įminsite ir įminsite, duosiu jums trisdešimt paklodžių ir trisdešimt drabužių išeiginių.“ 13 Bet jeigu negalėsite man to išaiškinti, duosite man trisdešimt paklodžių ir trisdešimt drabužių komplektų.“ Jie atsakė jam: „Užminkite savo mįslę, kad galėtume ją išgirsti.“ 14 Ir jis jiems tarė: „Iš valgytojo ėjo maistas, o iš stipruolio – saldumas.“ Ir jie negalėjo per tris dienas įminti mįslės. 15 Septintąją dieną jie tarė Samsono žmonai: „Įkalbinėk savo vyrą, kad jis mums atskleistų mįslę, kitaip mes nesudeginsime tavęs ir tavo tėvo namų ugnimi. Argi ne taip mus šaukėte, kad paimtume tai, ką turime?“ 16 Samsono žmona verkė jo akivaizdoje ir tarė: „Tu manęs nekenti ir nemyli! Užminei mįslę mano tautos vaikams, o man jos nepasakei.“ Jis jai atsakė: „Aš jos nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai, tai ar turėčiau ją tau pasakyti?“ 17 Ji verkė jo akivaizdoje septynias dienas, kol truko jų puota. Septintąją dieną jis jai papasakojo, nes ji jį kankino. Ji įminė mįslę savo tautos vaikams. 18 Septintąją dieną prieš saulėlydį miesto vyrai jam sakė: „Kas saldesnis už medų ir kas stipresnis už liūtą?“ Jis jiems atsakė: „Jei nebūtumėte arę mano telyčia, nebūtumėte įminę mano mįslės.“ 19 Viešpaties Dvasia nužengė ant jo, ir jis nuėjo į Aškeloną, nužudė trisdešimt vyrų, pasiėmė jų grobį ir davė drabužius tiems, kurie išaiškino mįslę. Jo pyktis užsidegė, ir jis nuėjo į savo tėvo namus. 20 Bet Samsono žmona buvo atiduota jo draugui, su kuriuo jis buvo draugavęs. Teisėjų 15 1 Po kurio laiko, kviečių pjūties metu, Samsonas aplankė savo žmoną su ožiuku ir tarė: „Įeisiu pas žmoną į kambarį.“ Bet jos tėvas neleido jam įeiti.
3
Nazareto įžadas
2 Jos tėvas tarė: „Aš tikrai maniau, kad tu jos visiškai nekentei, todėl atidaviau ją tavo draugui. Argi jos jaunesnioji sesuo nėra gražesnė už ją? Prašau, imk ją vietoj jos.“ 3 Samsonas apie juos tarė: „Dabar būsiu nekaltas už filistinus, nors ir užtrauksiu jiems nemalonę.“ 4 Samsonas nuėjo, pagavo tris šimtus lapių, paėmė nuodėgulių, sujungė uodegas su uodega ir įkišo po nuodėgulį tarp dviejų uodegų. 5 Ir padegęs nuodegas, jis paleido jas į filistinų javų lauką ir sudegino ir nugarines, ir javus, ir vynuogynus, ir alyvmedžius. 6 Tada filistinai klausė: „Kas tai padarė?“ Jie atsakė: „Samsonas, timniečio žentas, nes jis paėmė jo žmoną ir atidavė ją savo draugui.“ Filistinai užpuolė ir sudegino ją ir jos tėvą ugnimi. 7 Samsonas jiems tarė: „Nors jūs tai padarėte, aš vis tiek atkeršysiu jums ir po to liausiuosi.“ 8 Jis smarkiai sutriuškino juos iki klubų ir šlaunų, nužengęs žemyn ir apsigyvenęs Etamo uolos viršūnėje. 9 Tada filistinai pakilo ir pasistatė stovyklas Jude, o Lehyje išsibarstė. 10 Judo vyrai klausė: „Kodėl išėjote prieš mus?“ Jie atsakė: „Atėjome surišti Samsono ir padaryti su juo taip, kaip jis padarė su mumis“. 11 Tada trys tūkstančiai Judo vyrų užlipo ant Etamo uolos viršūnės ir tarė Samsonui: „Ar nežinai, kad filistinai valdo mus? Ką mums padarei?“ Jis atsakė: „Kaip jie man padarė, taip aš padariau jiems.“ 12 Jie jam tarė: „Mes atėjome tavęs surišti ir atiduoti į filistinų rankas.“ Samsonas jiems tarė: „Prisiekite man, kad jūs patys manęs neužpulsite.“ 13 Jie jam atsakė: „Ne, mes tave tvirtai surišime ir atiduosime į jų rankas, bet mes tavęs nenužudysime.“ Jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir iškėlė nuo uolos. 14 Kai jis atėjo pas Lehį, filistinai šaukė prieš jį. Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir virvės ant jo rankų pavirto lyg linai, sudeginti ugnimi, ir jo raiščiai nukrito nuo jo rankų. 15 Jis rado naują asilo žandikaulį, ištiesė ranką, paėmė jį ir nužudė juo tūkstantį vyrų. 16 Samsonas tarė: „Asilo žandikauliu, krūvas ant krūvos, asilo žandikauliu nužudžiau tūkstantį vyrų.“ 17 Kai jis baigė kalbėti, jis atmetė žandikaulį iš savo rankos ir pavadino tą vietą Ramatlehiu. 18 Jis labai ištroško ir šaukėsi Viešpaties, sakydamas: „Tu davei šį didelį išgelbėjimą į savo tarno rankas. Tai dabar aš mirsiu iš troškulio ir pateksiu į neapipjaustytųjų rankas?“ 19 Bet Dievas pervėrė žandikaulyje esančią įdubą, ir iš jos ištekėjo vanduo. Kai jis atsigėrė, jo dvasia sugrįžo ir jis atgijo. Todėl jis pavadino tą vietą En-Hakore; ji yra Lehyje iki šios dienos. 20 Jis teisė Izraelį filistinų dienomis dvidešimt metų. Teisėjų 16 1 Tada Samsonas nuvyko į Gazą, pamatė ten paleistuvę ir įėjo pas ją. 2 Gazos gyventojams buvo pranešta: „Samsonas atėjo čia“. Jie apsupo jį ir visą naktį tykojo miesto vartuose. Jie visą naktį tylėjo, sakydami: „Rytą, kai išauš diena, mes jį užmušime“. 3 Samsonas gulėjo iki vidurnakčio, o vidurnaktį atsikėlė, paėmė miesto vartų duris ir abu stulpus, išėjo su jais, su visais skląsčiais, užsidėjo juos ant pečių ir nunešė į kalvos viršūnę priešais Hebroną. 4 Vėliau jis pamilo moterį Soreko slėnyje, vardu Delila. 5 Filistinų kunigaikščiai priėjo prie jos ir tarė: „Suviliok jį ir sužinok, kur slypi jo didelė jėga ir kaip galėtume jį nugalėti, kad galėtume jį surišti ir pažeminti. Tada mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių.“ 6 Delila tarė Samsonui: „Prašau, pasakyk man, kur slypi tavo didelė jėga ir kuo tave būtų galima surišti ir pažeminti?“ 7 Samsonas jai tarė: „Jei mane suriš septyniomis žaliomis, niekada nedžiūvusiomis sruogomis, tai aš tapsiu silpnas ir būsiu kaip bet kuris kitas žmogus.“ 8 Tada filistinų didžiūnai atnešė jai septynis žalius, dar neišdžiovintus raiščius, ir ji jomis jį surišo.
4
Nazareto įžadas
9 Kambaryje jos laukė tykojantys vyrai. Ji jam tarė: „Samsonai, filistinai puola!“ Jis sulaužė siūlus, kaip nutrūksta pakulos siūlas, palietus jį ugnį. Todėl jo jėga nebuvo žinoma. 10 Delila tarė Samsonui: „Štai tu iš manęs tyčiojiesi ir melavai. Dabar pasakyk man, kuo tave galima surišti?“ 11 Jis jai tarė: „Jei mane suriš naujomis virvėmis, kurios niekada nebuvo užimtos, tai aš tapsiu silpnas ir būsiu kaip bet kuris kitas žmogus.“ 12 Delila paėmė naujas virves, surišo jį jomis ir tarė: „Samsonai, filistinai puola!“ Kambaryje buvo pasalos. Jis nutraukė jas nuo savo rankų kaip siūlą. 13 Delila tarė Samsonui: „Iki šiol tu iš manęs tyčiojiesi ir melavai. Pasakyk man, kuo tave galima surišti?“ Jis jai atsakė: „Jei išaustum septynias mano galvos garbanas iš voratinklio.“ 14 Ji prisegė jį kaiščiu ir tarė jam: „Samsonai, filistinai puola!“ Jis pabudo iš miego ir nuėjo su sijos kaiščiu ir voratinkliu. 15 Ji jam tarė: „Kaip gali sakyti: ‘Aš tave myliu’, jei tavo širdis nėra su manimi? Jau tris kartus iš manęs tyčiojiesi ir nepasakei, kur slypi tavo didelė jėga. 16 Ji kasdien jį spaudė ir įkalbinėjo savo žodžiais, ir jo siela mirtinai kankinosi. 17 Tada jis atvėrė jai visą savo širdį ir tarė: „Skustuvas nebuvo pasiekęs mano galvos, nes esu Dievo nazarietis nuo pat motinos įsčių. Jei mane nuskus, mano jėga atims mane, aš tapsiu silpnas ir būsiu kaip bet kuris kitas žmogus.“ 18 Delila, matydama, kad jis jai atskleidė visą savo širdį, pasikvietė filistinų kunigaikščius, sakydama: „Ateikite šį kartą, nes jis man atskleidė visą savo širdį“. Filistinų kunigaikščiai atėjo pas ją ir atsinešė pinigų. 19 Ji užmigdė jį ant savo kelių, pasišaukė vyrą ir liepė jam nuskusti septynias jo galvos garbanas. Ji pradėjo jį kankinti, ir jo jėgos atėmė. 20 Ji tarė: „Samsonai, filistinai puola!“ Jis pabudo iš miego ir tarė: „Išeisiu kaip anksčiau ir nusipurtysiu.“ Jis nežinojo, kad Viešpats nuo jo pasitraukė. 21 Bet filistinai jį sugriebė, išdūrė jam akis, nuvedė į Gazą ir sukaustė variniais pančiais; ir jis malė kalėjime. 22 Tačiau jo galvos plaukai vėl pradėjo ataugti po to, kai jis buvo nusiskutęs. 23 Tada filistinų kunigaikščiai susirinko aukoti didelę auką savo dievui Dagonui ir džiaugtis, nes jie sakė: „Mūsų dievas atidavė mūsų priešą Samsoną į mūsų rankas“. 24 Žmonės, jį pamatę, šlovino savo dievą, sakydami: „Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą ir mūsų krašto naikintoją, kuris daugelį mūsų nužudė“. 25 Kai jų širdys pralinksmėjo, jie tarė: „Pašaukite Samsoną, kad mus prajuokintų!“ Jie pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir jis juos prajuokino, ir jie pastatė jį tarp kolonų. 26 Samsonas tarė berniukui, kuris laikė jį už rankos: „Leisk man paliesti kolonas, ant kurių stovi namas, kad galėčiau į jas atsiremti.“ 27 Namas buvo pilnas vyrų ir moterų; ten buvo visi filistinų didžiūnai; o ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, kurie stebėjo Samsono linksmybes. 28 Samsonas šaukėsi Viešpaties: „Viešpatie DIEVE, meldžiu, atsimink mane ir sustiprink mane bent šį kartą, Dieve, kad galėčiau atkeršyti filistinams už savo abi akis.“ 29 Samsonas ėmėsi dviejų vidurinių kolonų, ant kurių stovėjo namas ir ant kurių jis buvo laikomas, – vieną dešine ranka, o kitą kaire. 30 Samsonas tarė: „Leiskite man mirti kartu su filistinais!“ Jis nusilenkė iš visų jėgų, ir namai užgriuvo ant didžiūnų ir visų juose buvusių žmonių. Taigi mirusiųjų, kuriuos jis nužudė mirdamas, buvo daugiau nei tų, kuriuos jis nužudė gyvendamas. 31 Tada atėjo jo broliai ir visi jo tėvo namai, paėmė jį, nunešė ir palaidojo tarp Coros ir Eštaolo jo tėvo Manoacho kape. Jis teisė Izraelį dvidešimt metų.
5
Nazareto įžadas
Samuelis 1 Samuelio 1 1 Ramataimcofimo mieste, Efraimo kalnyne, gyveno vyras, vardu Elkana, Jerohamo sūnus, Elihuvo sūnaus, Tohuvo sūnaus, Cūfo sūnaus, efratiečio. 2 Jis turėjo dvi žmonas: vienos vardas buvo Ona, o kitos – Penina. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo vaikų. 3 Šis vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų garbinti ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Ten buvo ir du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, Viešpaties kunigai. 4 Atėjus metui, Elkana aukojo, ir jis davė dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims. 5 O Hanai jis davė deramą dalį, nes mylėjo Haną, bet Viešpats buvo uždaręs jos įsčias. 6 Ir jos priešininkas ją smarkiai provokavo, norėdamas sukelti jai nerimo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias. 7 Ir taip jis darydavo metai iš metų, kai ji eidavo į Viešpaties namus, ji ją erzindavo, todėl ji verkdavo ir nevalgydavo. 8 Tada jos vyras Elkana tarė jai: „Ana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tavo širdis liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimt sūnų?“ 9 Taigi Ona atsikėlė, jiems pavalgius Šilojuje ir atsigėrus. Kunigas Elis sėdėjo ant kėdės prie Viešpaties šventyklos stulpo. 10 Ji buvo labai sielvartinga, meldėsi Viešpačiui ir graudžiai verkė. 11 Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą, atsiminsi mane ir nepamirši savo tarnaitės, bet duosi jai berniuką, tai aš jį duosiu Viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms ir skustuvas nepalies jo galvos.“ 12 Jai toliau meldžiantis Viešpaties akivaizdoje, Elis stebėjo jos lūpas. 13 Hana kalbėjo savo širdyje; judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti; todėl Elis pamanė, kad ji buvo girta. 14 Elis jai tarė: „Kiek ilgai būsi girta? Atšauk savo vyną.“ 15 Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie, aš esu liūdnos dvasios moteris. Negėriau nei vyno, nei stiprių gėrimų, bet išliejau savo širdį Viešpaties akivaizdoje.“ 16 Nelaikyk savo tarnaitės Beliaro dukterimi, nes iki šiol kalbėjau iš savo skausmo ir sielvarto gausos. 17 Elis atsakė: „Eik ramybėje, ir Izraelio Dievas teišpildo tavo prašymą, kurio iš jo prašei.“ 18 Ji tarė: „Tegul tavo tarnaitė randama malonę tavo akyse.“ Moteris nuėjo savo keliu ir valgė, ir jos veidas nebebuvo liūdnas. 19 Anksti rytą jie atsikėlė, pagarbino Viešpatį ir sugrįžo namo į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Haną, ir Viešpats ją atsiminė. 20 Todėl, Onai pastojus, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Samueliu, sakydama: „Aš jo prašiau iš Viešpaties“. 21 Ir tas vyras Elkana su visais savo namais nuėjo aukoti Viešpačiui metinės aukos ir savo įžado. 22 Bet Ona nenuėjo, nes ji sakė savo vyrui: „Nenueisiu, kol vaikas nebus nujunkytas. Tada jį nuvesiu, kad jis pasirodytų Viešpaties akivaizdoje ir ten pasiliktų amžinai“. 23 Jos vyras Elkana jai tarė: „Daryk, kaip tau atrodo gera, palauk, kol jį nujunkysi. Tik teištesėja Viešpats savo žodį.“ Moteris tad pasiliko ir žindė sūnų, kol jį nujunkė. 24 Nujunkiusi jį, ji pasiėmė jį su savimi kartu su trimis jaučiais, viena efą miltų ir ąsočiu vyno ir nuvedė į Viešpaties namus Šilojuje; vaikas buvo mažas. 25 Jie papjovė jautį ir atvedė vaiką pas Elį. 26 Ji tarė: „O mano valdove, kaip gyva tavo siela, mano valdove, aš esu moteris, kuri stovėjo šalia tavęs ir meldėsi Viešpačiui.“ 27 Už šį vaiką meldžiausi, ir Viešpats išpildė mano prašymą, kurio iš jo prašiau. 6
Nazareto įžadas
28 Todėl aš jį paskolinau Viešpačiui; per visą jo gyvenimą jis bus paskolintas Viešpačiui.“ Ir jis ten garbino Viešpatį.
Jonas Krikštytojas Luko 1 1 Kadangi daugelis ėmėsi išdėstyti tų dalykų, kuriais tarp mūsų labiausiai tikima, pareiškimą, 2 kaip mums perdavė tie, kurie nuo pradžios buvo savo akimis matę ir buvo žodžio tarnai, 3 Ir aš, viską nuo pat pradžių gerai supratęs, nusprendžiau tau, garbingasis Teofiliau, parašyti viską iš eilės, 4 Kad žinotum tų dalykų tikrumą, kuriais buvai pamokytas. 5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus; ir jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta. 6 Ir abu jie buvo teisūs Dievo akyse, be priekaištų vykdydami visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus. 7 Jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu jau buvo senyvo amžiaus. 8 Ir atsitiko, kad jam atliekant kunigo pareigas Dievo akivaizdoje pagal savo eilę, 9 Pagal kunigystės paprotį jam teko burtų keliu smilkyti smilkalus, kai jis įeidavo į Viešpaties šventyklą. 10 Visa minia žmonių meldėsi lauke smilkymo metu. 11 Jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. 12 Zacharijas, pamatęs jį, sunerimo ir apėmė baimė. 13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu jį pavadinsi Jonu.“ 14 Tu džiaugsiesi ir linksminsiesi, ir daugelis džiaugsis jo gimimu. 15 Nes jis bus didis Viešpaties akyse ir negers nei vyno, nei stiprių gėrimų; ir jis bus kupinas Šventosios Dvasios jau nuo motinos įsčių. 16 Ir daugelį Izraelio vaikų jis atvers į Viešpatį, jų Dievą. 17 Ir jis eis pirma Jo su Elijo dvasia ir galia, kad atverstų tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį; kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą. 18 Zacharijas paklausė angelo: „Kaip aš tai žinosiu? Juk aš senas, ir mano žmona jau senyvo amžiaus.“ 19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, kuris stovi Dievo akivaizdoje. Esu siųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną.“ 20 Ir štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kai tai įvyks, nes netikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu. 21 Žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtruko šventykloje. 22 Išėjęs jis negalėjo su jais kalbėti, ir jie suprato, kad jis matė regėjimą šventykloje. Jis pamojo jiems ir liko nebylys. 23 Ir atsitiko, kad, pasibaigus jo tarnystės dienoms, jis iškeliavo namo. 24 Po tų dienų jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 25 Taip Viešpats man padarė tomis dienomis, kai į mane žvelgė, kad nuimtų mano pažeminimą tarp žmonių. 26 Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, vardu Nazaretas, 27 mergelei, sužadėtai su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28 Ir angelas įėjo pas ją ir tarė: „Sveika, labiausiai pagerbtoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!“ 29 Pamačiusi jį, ji sunerimo dėl jo žodžių ir svarstė, koks tas pasveikinimas. 30 Ir angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę Dievo akyse.“ 31 Ir štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir pavadinsi jį vardu Jėzus.
7
Nazareto įžadas
32 Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi, ir Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą. 33 Jis karaliaus Jokūbo namams per amžius, ir jo karalystei nebus galo. 34 Tada Marija tarė angelui: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ 35 Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė apgaubs tave. Todėl ir tas, kuris iš tavęs gims, bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ 36 Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo vadinama nevaisinga, taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje; ir šis mėnuo jai, kuri buvo vadinama nevaisinga, yra šeštas. 37 Nes Dievui nėra nieko negalimo. 38 Ir Marija tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė! Tebūnie man pagal tavo žodį!“ Ir angelas nuo jos atsitraukė. 39 Tomis dienomis Marija atsikėlė ir skubiai iškeliavo į kalnuotą vietovę, į Judėjos miestą. 40 Įėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą. 41 Ir atsitiko, kad Elžbieta, išgirdusi Marijos sveikinimą, šoktelėjo kūdikis jos įsčiose, o Elžbieta prisipildė Šventosios Dvasios. 42 Ir ji garsiai sušuko: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ 43 Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane? 44 Vos tik tavo pasveikinimo balsas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo. 45 Palaiminta įtikėjusi, nes išsipildys tai, kas jai buvo Viešpaties pasakyta. 46 Ir Marija tarė: „Mano siela šlovina Viešpatį, 47 Ir mano dvasia džiūgavo Dieve, savo Gelbėtoju. 48 Jis pažvelgė į savo tarnaitės nuolankumą. Štai nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta. 49 Nes didžių dalykų man padarė Galingasis, ir šventas yra Jo vardas. 50 Ir Jo gailestingumas išlieka tiems, kurie Jo bijo, iš kartos į kartą. 51 Jis parodė savo rankos galią, išsklaidė tuos, kurie išdidžiai laikėsi savo širdies vaizdinių. 52 Jis nuvertė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemesniuosius. 53 Alkanus Jis pripildė gėrybių, o turtingus paleido tuščiomis. 54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, atmindamas savo gailestingumą; 55 kaip buvo žadėjęs mūsų tėvams, Abraomui ir jo palikuonims per amžius. 56 Marija pasiliko su ja apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus. 57 Elžbietai atėjo laikas gimdyti, ir ji pagimdė sūnų. 58 Jos kaimynai ir pusbroliai, išgirdę, kokį didelį gailestingumą jai parodė Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. 59 Aštuntą dieną jie atėjo apipjaustyti kūdikio ir pavadino jį Zachariju pagal jo tėvo vardą. 60 Jo motina atsakė: „Ne, jis bus vadinamas Jonu.“ 61 Jie jai tarė: „Nė vienas tavo giminėje nesivadintų šiuo vardu.“ 62 Ir jie ženklais paklausė jo tėvo, kaip jis norėtų jį pavadinti. 63 Jis paprašė rašomojo stalo ir užrašė: „Jo vardas Jonas“. Ir visi stebėjosi. 64 Ir tuojau atsivėrė jo burna, atsirišo liežuvis, ir jis prabilo, šlovindamas Dievą. 65 Visus aplinkinius apėmė baimė, ir apie šiuos žodžius buvo kalbama visoje Judėjos kalnyno vietovėje. 66 Visi, kurie tai girdėjo, dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kas gi bus iš šito vaiko?“ Viešpaties ranka buvo su juo. 67 Jo tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir pranašavo: 68 Garbė Viešpačiui, Izraelio Dievui, nes jis aplankė ir išpirko savo tautą, 69 Ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, 70 kaip Jis kalbėjo savo šventųjų pranašų lūpomis nuo pasaulio pradžios: 71 Kad būtume išgelbėti nuo savo priešų ir nuo visų tų, kurie mūsų nekenčia, rankos; 72 kad įvykdytų mūsų protėviams pažadėtą gailestingumą ir atsimintų savo šventąją sandorą;
8
Nazareto įžadas
73 Priesaiką, kurią jis davė mūsų tėvui Abraomui, 74 Kad Jis mums leistų, išgelbėti iš priešų rankos, be baimės Jam tarnauti, 75 Šventume ir teisume Jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas. 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelių paruošti; 77 kad per nuodėmių atleidimą suteiktų savo tautai išgelbėjimo pažinimą, 78 Dėl mūsų Dievo širdingos malonės, kuria mus aplankė aušra iš aukštybių, 79 Kad apšviestų tuos, kurie sėdi tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius ramybės keliu. 80 Vaikas augo ir stiprėjo dvasia, ir jis buvo dykumose iki tos dienos, kada turėjo pasirodyti Izraeliui.
9