Pirmasis laiškas Klemenso laiškas korintiečiams 1 SKYRIUS 1 Dievo Bažnyčia Romoje, Dievo Bažnyčiai Korinte, išrinktajai, pašventintai Dievo valia per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Tepadaugėja jums malonė ir ramybė nuo Visagalio Dievo per Jėzų Kristų. 2 Broliai, staigūs ir netikėti pavojai bei nelaimės, kurios mus užklupo, bijome, kad dar labiau sulėtino mūsų apmąstymą tų dalykų, kurių mūsų klausėte: 3 Taip pat ir apie tą piktą ir pasibjaurėtiną maištą, tokį nederantį Dievo išrinktiesiems, kurį keli įžūlūs ir savavaliai vyrai pakurstė iki tokio beprotybės lygio, kad dėl to yra labai piktžodžiaujamas jūsų garbingasis ir garsus vardas, taip vertas visų žmonių meilės. 4 Kas iš jūsų kada nors neišbandė jūsų tikėjimo tvirtumo ir jo vaisingumo visais gerais darbais, nesižavėjo jūsų religijos Kristuje nuotaika ir saiku, skelbė jūsų svetingumo didybę ir laikė jus laimingais dėl tobulo ir užtikrinto Evangelijos pažinimo? 5 Nes jūs visa darėte neatsižvelgdami į asmenis ir gyvenote pagal Dievo įstatymus, būdami paklusnūs savo vadovams ir teikdami pagarbą, derančią jūsų senjorams. 6 Jūs įsakėte jaunuoliams mąstyti apie tai, kas kuklu ir rimtu. 7 Moteris jūs raginote visa daryti nepriekaištingai, padoriai ir tyra sąžine, mylėti savo vyrus, kaip dera, ir kad, laikydamosi deramo klusnumo ribų, jos tvarkytų savo namus rimtai ir su visu santūrumu. 8 Jūs visi buvote nuolankios širdies, niekuo nesigirdami, labiau trokšdami būti paklusnūs, negu valdyti, duoti, negu imti, pasitenkindami tuo, ką Dievas jums skyrė. 9 Ir stropiai klausydamiesi jo žodžio, jūs praplėtėte savo širdį, visada matydami jo kančią prieš akis. 10 Taip jums buvo suteikta tvirta, palaiminta ir naudinga ramybė; ir nepasotinamas troškimas daryti gera; ir gausus Šventosios Dvasios antplūdis buvo ant jūsų visų. 11 Būdami kupini gerų sumanymų, jūs su dideliu noru ir religiniu pasitikėjimu tiesėte rankas į Visagalį Dievą, maldaudami Jo gailestingumo, jei kuo nors netyčia Jam nusidėjote. 12 Dieną naktį jūs kovojote už visą broliją, kad su gailesčiu ir gera sąžine būtų išgelbėtas jo išrinktųjų skaičius. 13 Jūs buvote nuoširdūs ir be įžeidimų vienas kitam, nesirūpindami skriaudomis; visokie maištai ir susiskaldymai jums buvo pasibjaurėjimas. 14 Jūs apraudojote kiekvienas savo artimo nuodėmes, laikydami jų trūkumus savaisiais. 15 Jūs buvote malonūs vienas kitam be gailesčio, pasiruošę kiekvienam geram darbui. Pasipuošę dorybingu ir religingu elgesiu, visa darėte bijodami Dievo, kurio įsakymai buvo įrašyti jūsų širdies plokštėse.
2 SKYRIUS 1 Tau buvo suteikta visa garbė ir didybė, ir išsipildė, kas parašyta: „Mano mylimasis valgė ir gėrė, jis paaugo, sustorėjo ir spardėsi“. 2 Iš čia kilo lenktyniavimas, pavydas, nesantaika ir maištas; persekiojimas ir netvarka, karai ir nelaisvė. 3 Tad niekingi žmonės sukilo prieš garbinguosius, niekingi – prieš gerbiamus, kvaili – prieš išmintingus, jaunuoliai – prieš senus. 4 Todėl teisumas ir ramybė atitrūko nuo jūsų, nes kiekvienas paliko Dievo baimę, apakino savo tikėjimą, nevaikščioja pagal Dievo įsakymus ir negyvena taip, kaip dera Kristuje. 5 Kiekvienas seka savo piktais geismais, pasidavęs neteisingam ir piktam pavydui, dėl kurio pirmiausia į pasaulį atėjo mirtis. 3 SKYRIUS 1 Nes taip parašyta: „Ir laikui bėgant Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus auką. Ir Abelis aukojo savo avių pirmagimius ir jų taukus.“ 2 Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, bet į Kainą ir jo auką nepažvelgė. Kainas labai nuliūdo, ir jo veidas paniuro. 3 Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu liūdi? Ir kodėl tavo veidas paniuręs? Jei aukoji teisingai, bet nedalijai teisingai, argi nenusidėjai? Nutilk! Jo geismas bus pas tave, o tu jį valdysi.“ 4 Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Eikime į lauką!“ Jiems esant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė. 5 Matote, broliai, kaip pavydas ir lenktyniavimas lėmė brolio mirtį. Todėl mūsų tėvas Jokūbas pabėgo nuo savo brolio Ezavo. 6 Būtent dėl to Juozapas buvo persekiojamas iki mirties ir pateko į vergiją. Pavydas privertė Mozę bėgti nuo faraono, Egipto karaliaus, veido, kai išgirdo savo tautiečius klausiant: „Kas tave paskyrė mūsų teisėju ir valdovu? Ar nužudysi mane, kaip vakar nužudei egiptietį?“ 7 Iš pavydo Aaronas ir Miriama septynias dienas buvo atskirti nuo stovyklos, nuo likusios bendrijos dalies. 8 Lemiantis elgesys greitai nuvedė Dataną ir Abiramą į kapą, nes jie sukėlė maištą prieš Dievo tarną Mozę. 9 Dėl to Dovydas buvo ne tik nekenčiamas svetimšalių, bet ir persekiojamas net Izraelio karaliaus Sauliaus. 10 Tačiau nereikėtų primesti senų pavyzdžių, o verčiau pereikime prie artimiausių mums garbingų žmonių ir paimkime drąsius savo amžiaus pavyzdžius. 11 Dėl uolumo ir pavydo ištikimiausi ir teisingiausi bažnyčios ramsčiai buvo persekiojami net iki skaudžiausios mirties. 12 Pažiūrėkime į šventuosius apaštalus; Petras iš nepagrįsto pavydo patyrė ne vieną ar dvi, bet daug kančių; kol galiausiai, nukankintas, jis pasiekė jam priklausančią šlovės vietą. 13 Dėl tos pačios priežasties ir Paulius gavo atlygį už savo kantrybę: septynis kartus buvo sukaustytas, plaktas, užmėtytas akmenimis, pamokslavo Rytuose ir Vakaruose, palikdamas šlovingą savo tikėjimo liudijimą. 14 Taigi, išmokęs visą pasaulį teisumo ir tuo tikslu nukeliavęs net į tolimiausius Vakarų pakraščius, jis galiausiai gubernatorių įsakymu patyrė kankinio mirtį,