Pirmoji Hermo piemens knyga, vadinama „Jo vizijomis“ VIZIJA 1 1 Tas, kuris mane užaugino, pardavė Romoje vieną jauną mergelę; kai po daugelio metų ją pamačiau, prisiminiau ją ir pradėjau mylėti kaip seserį. Po kurio laiko pamačiau ją besiprausiančią Tyberio upėje; ištiesiau į ją ranką ir ištraukiau iš upės. 2 Ir kai ją pamačiau, pagalvojau: „Koks būčiau laimingas, jei turėčiau tokią žmoną, ir dėl grožio, ir dėl manierų.“ Taip galvojau ir daugiau nebegalvojau. Netrukus, vaikščiodamas ir apmąstydamas šias mintis, pradėjau gerbti šį Dievo kūrinį, galvodamas: kokia ji kilni ir graži. 3 Paėjęs truputį, užmigau. Dvasia mane pagavo ir nunešė į dešinę per tam tikrą vietą, pro kurią joks žmogus negalėjo praeiti. Tai buvo vieta tarp uolų, labai status šlaitas, kuriame vanduo negalėjo praeiti. 4 Kai praėjau pro šią vietą, patekau į lygumą; ir ten, parpuolęs ant kelių, pradėjau melstis Viešpačiui ir išpažinti savo nuodėmes. 5 Kai meldžiausi, atsivėrė dangus, ir aš pamačiau moterį, kurios buvau geidęs, sveikinančią mane iš dangaus ir sakant: „Hermas, sveika!“. Pažvelgęs į ją, tariau: „Ponia, ką tu čia veiki?“ Ji man atsakė: „Esu čia paimta, kad apkaltinčiau tave nuodėme Viešpaties akivaizdoje.“ 6 „Ponia, – tariau aš, – ar įtikinsi mane?“ „Ne, – tarė ji, – bet paklausyk žodžių, kuriuos tau pasakysiu. Dievas, gyvenantis danguje, visa sutvėręs iš nieko ir visa padauginęs dėl savo šventosios bažnyčios, – pyksta ant tavęs, nes tu man nusidėjai.“ 7 Aš jai atsakiau: „Ponia, jei aš tau nusidėjau, pasakyk man, kur, kokioje vietoje ar kada aš tau pasakiau netinkamą ar nesąžiningą žodį?“ 8 Argi ne visada tavęs gerbiau kaip ponią? Argi ne visada tavęs pagarbiai laikiau kaip seserį? Kodėl tad tu sumanei prieš mane tokius piktus dalykus? 9 Tada ji, man šypsodamasi, tarė: „Tavo širdyje kilo geismas daryti bloga. Argi tau neatrodo bloga, kai teisiojo širdyje kyla piktas geismas?“
10 Tokiam žmogui tai iš tiesų nuodėmė, ir labai didelė; nes teisus žmogus mąsto apie tai, kas teisinga. Ir kol jis taip daro ir vaikšto dorai, Viešpats danguje bus jam palankus visuose jo reikaluose. 11 O tie, kurie savo širdyje mąsto piktai, tie prisiima mirtį ir nelaisvę; ypač tie, kurie myli šį pasaulį, giriasi savo turtais ir nekreipia dėmesio į būsimus gėrius; jų sielos klajoja aukštyn žemyn ir nežino, kur eiti. 12 Štai kas nutiko tiems, kurie yra dvilypiai nusiteikę, kurie nepasitiki Viešpačiu, niekina ir apleidžia savo gyvybę. 13 Melsk Viešpatį, ir Jis išgydys tavo nuodėmes ir visų tavo namų, ir visų savo šventųjų nuodėmes. 14 Vos tik ji ištarė šiuos žodžius, dangūs užsidarė, ir aš likau visiškai apimtas liūdesio ir baimės; ir sau pasakiau: jei tai man įskaitoma už nuodėmę, kaip aš galiu būti išgelbėtas? 15 Kaip aš kada nors galėsiu maldauti Viešpaties dėl savo daugybės ir didelių nuodėmių? Kokiais žodžiais melsiu, kad Jis būtų man gailestingas? 16 Kai aš apie tai galvojau ir save apmąsčiau, štai priešais mane buvo pastatyta kėdė iš pačios balčiausios vilnos, spindinčios kaip sniegas. 17 Ir atėjo sena moteris spindinčiu drabužiu, rankoje laikydama knygą, atsisėdo viena ir pasveikino mane, sakydama: „Hermasai, sveikas!“ Aš, kupina liūdesio ir verkdama, atsakiau: „Sveika, ponia!“ 18 Ir ji manęs paklausė: „Kodėl tu liūdi, Hermai, kuris buvai kantrus, kuklus ir visada linksmas?“ Aš jai atsakiau: „Ponia, viena kilni moteris mane užgauliojo, sakydama, kad aš jai nusidėjau.“ 19 Ji atsakė: „Toli gražu ne Dievo tarnaitei taip nutikti. Galbūt jos troškimas kilo tavo širdyje. Juk tokia mintis daro Dievo tarnus kaltus.“ 20 Dievo tarnas neturėtų turėti tokios pasibjaurėtinos minties: Dvasios išbandytasis neturėtų trokšti blogio, ypač Hermas, kuris vengia visų piktų geismų ir yra kupinas visiško paprastumo bei didelio nekaltumo. 21 Tačiau Viešpats ne tiek ant tavęs pyksta dėl tavęs paties, kiek dėl tavo namų, kurie nusikalto Viešpačiui ir savo tėvams. 22 Ir kadangi iš savo meilės savo sūnums neįspėjai savo namų, bet leidai jiems gyventi nedorai, todėl Viešpats pyksta ant tavęs. Bet Jis išgydys visas blogybes, padarytas
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
tavo namuose. Nes dėl jų nuodėmių ir nedorybių tu esi visiškai sunaikintas pasaulietiniuose reikaluose. 23 Bet dabar Dievo gailestingumas pasigailėjo tavęs ir tavo namų ir labai tave paguodė. Tik tu neklaidžiok, būk ramios širdies ir guosk savo namus. 24 Kaip darbininkas, atnešdamas savo darbą, aukoja jį kam tik nori, taip ir tu, kasdien mokydamas to, kas teisinga, kad būtų atkirsta nuo didelės nuodėmės. Todėl nenustok įspėti savo sūnų, nes Viešpats žino, kad jie atgailaus visa širdimi ir bus įrašyti į gyvenimo knygą. 25 Tai pasakiusi, ji pridūrė: „Ar klausysiesi, kaip skaitysiu?“ Aš jai atsakiau: „Ponia, klausysiu.“ 26 „Klausyk, – tarė ji, – ir, atvertusi knygą, perskaitė nuostabiai, didingai ir nuostabiai tokius dalykus, kokių negalėjau išlaikyti atmintyje. Tai buvo baisūs žodžiai, kurių joks žmogus negalėtų pakelti.“ 27 Tačiau aš įsiminiau jos paskutinius žodžius; nes jų buvo nedaug ir jie mums labai naudingi. 28 Štai galingasis Viešpats, kuris savo nematoma galia ir nepaprasta išmintimi sukūrė pasaulį, savo šlovingu patarimu papuošė savo kūriniją, savo galios žodžiu įtvirtino dangų ir ant vandenų pastatė žemę; ir šia galinga dorybe įkūrė savo šventąją Bažnyčią, kurią palaimino. 29 Štai jis pašalins dangus ir kalnus, kalvas ir jūras; ir viskas bus aišku jo išrinktiesiems; kad jis galėtų jiems įvykdyti pažadą, kurį pažadėjo, su didele garbe ir džiaugsmu; jei tik jie laikysis Dievo įsakymų, kuriuos priėmė su dideliu tikėjimu. 30 Ir kai ji baigė skaityti, ji pakilo nuo kėdės; ir štai atėjo keturi jaunuoliai ir nunešė kėdę į rytus. 31 Ji pasišaukė mane, palietė mano krūtinę ir tarė: „Ar tau patiko mano skaitymas?“ Aš atsakiau: „Ponia, šie paskutiniai dalykai man patiko; bet tai, kas buvo prieš tai, buvo sunku ir sunku.“ 32 Ji man pasakė: „Šie paskutiniai dalykai skirti teisiesiems, o ankstesni – maištininkams ir pagonims.“ 33 Jai kalbantis su manimi, pasirodė du vyrai, paėmė ją ant pečių ir nuėjo į rytus, kur stovėjo kėdė. 34 Ji linksmai išėjo ir, eidama, tarė man: „Hermai, nebūk linksmas!“ VIZIJA 2 1 Kai buvau pakeliui į Kumą, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir praėjusiais metais, pradėjau prisiminti ankstesnį regėjimą. Ir vėl dvasia mane nunešė ir atvedė į tą pačią vietą, kurioje buvau praėjusiais metais. 2 Ir kai atėjau į tą vietą, puoliau ant kelių ir pradėjau melstis Viešpačiui ir šlovinti jo vardą, kad jis mane palaikė vertu ir apreiškė man mano ankstesnes nuodėmes. 3 Kai atsikėliau po maldos, štai priešais save pamačiau seną moterį, kurią buvau mačiusi praėjusiais metais, vaikštančią ir skaitančią tam tikrą knygą. 4 Ir ji manęs paklausė: „Ar gali tai papasakoti Dievo išrinktiesiems?“ Aš jai atsakiau: „Ponia, aš negaliu tiek daug dalykų prisiminti, bet duokite man knygą, ir aš juos užrašysiu.“ 5 „Paimk jį“, – sako ji, – „ir pasirūpink, kad man jį grąžintum“. 6 Vos gavęs, nuėjau į šalį, į tam tikrą lauko vietą, ir perrašiau kiekvieną raidę, nes neradau skiemenų.
7 Ir vos tik baigiau rašyti, kas buvo parašyta knygoje, knyga staiga išslydo iš mano rankų, bet kieno – nemačiau. 8 Po penkiolikos dienų, kai pasninkavau ir nuoširdžiai meldžiausi Viešpačiui, man buvo apreikštas Rašto supratimas. Raštas buvo toks: 9 Tavo palikuonys, o Hermai! nusidėjo Viešpačiui ir išdavė savo tėvus per jų didelį nedorumą. Jie buvo vadinami savo tėvų išdavikais ir tęsė savo klastingą gyvenimą. 10 Ir dabar jie prie savo nuodėmių pridėjo dar ir palaidumą bei savo neklaužadų purvą. Taip jie papildė savo nedorybių saikus. Bet tu bark savo sūnus visais šiais žodžiais ir savo žmoną, kuri bus tavo sesuo, ir tegul ji išmoksta suvaldyti liežuvį, kuriuo ji šmeižia. 11 Išgirdusi tai, ji susilaikys ir bus pasigailėta. 12 Ir jie taip pat bus pamokyti, kai būsi juos papeikęs šiais žodžiais, kuriuos Viešpats įsakė tau apreikšti. 13 Tada bus atleistos jų nuodėmės, kurias jie iki šiol padarė, ir visų šventųjų, kurie nusidėjo iki šios dienos, nuodėmės; jei jie atgailaus visa širdimi ir pašalins visas abejones iš savo širdžių. 14 Nes Viešpats prisiekė savo šlove dėl savo išrinktųjų, šįkart nusprendęs, kad jei kas dabar nusidės, tas nebus išgelbėtas. 15 Teisiųjų atgailai ateina galas; visų šventųjų atgailos dienos išsipildė; bet pagonims atgaila tęsis iki paskutinės dienos. 16 Todėl pasakysi tiems, kurie vadovauja bažnyčiai, kad jie susitvarkytų savo kelius teisume, idant galėtų visiškai priimti pažadėtąjį su didele šlove. 17 Tad tvirtai stovėkite, kurie vykdote teisumą, ir toliau jį vykdykite, kad jūsų išėjimas būtų su šventaisiais angelais. 18 Laimingi esate jūs, visi, kurie atlaikys artėjantį didelį išbandymą, ir kiekvienas, kuris neišsigins savo gyvybės. 19 Viešpats prisiekė savo Sūnumi, kad kas išsigins jo Sūnaus ir jo, bijodamas dėl jo gyvybės, tas jo išsigins ir būsimajame pasaulyje. 20 Bet tiems, kurie niekada jo neneigs, jis iš savo beribio gailestingumo bus palankus. 21 Bet tu, Herma! Neatmink piktadarysčių, kurias padarė tavo sūnūs, ir neapleisk savo sesers, bet pasirūpink, kad jie atgailautų savo ankstesnes nuodėmes. 22 Nes jie bus pamokyti šio mokymo, jei neatminsi, ką jie nedorai padarė. 23 Nes blogybių prisiminimas veda mirtį, o jų užmarštis – amžinąjį gyvenimą. 24 Bet tu, o atsiskyrėliai! Patyrei daug pasaulietiškų vargų dėl savo namų nusikaltimų, nes apleidai juos kaip dalykus, kurie tau nepriklauso, ir esi visiškai užsiėmęs savo dideliu reikalu. 25 Tačiau dėl šios priežasties tu būsi išgelbėtas, nes neatsitolai nuo gyvojo Dievo, ir tavo paprastumas bei nepaprastas susilaikymas tave saugos, jei juose pasiliksi. 26 Taip, jie išgelbės visus, kurie daro tokius dalykus ir vaikšto nekaltumo bei paprastumo dvasia. 27 Tokie, kurie yra tokie, nugalės visą bedievystę ir gyvens iki amžinojo gyvenimo. 28 Palaiminti visi, kurie daro teisumą, jie nebus sunaikinti per amžius. 29 Bet tu sakysi: ‘Štai artėja didelis išbandymas.’ Jei tau patinka, vėl jį atstumk.
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
30 Viešpats arti tų, kurie į Jį atsigręžia, kaip parašyta Heldamo ir Modalo knygoje, kurie pranašavo Izraelio tautai dykumoje. 31 Be to, broliai, man, kai miegojau, buvo apreikšta labai gražaus jaunuolio, kuris klausė: „Ką manai apie tą seną moterį, iš kurios gavai knygą? Kas ji tokia?“ Aš atsakiau: „Sibilė.“ 32 „Klystate, – tarė jis, – ji ne.“ Aš atsakiau: „Tai kas ji tokia, pone?“ Jis man atsakė: „Tai Dievo bažnyčia.“ 33 Ir aš jam pasakiau: „Kodėl gi ji atrodo sena?“ Jis tarė: „Todėl ji yra sena moteris, nes ji buvo pirmoji iš visų kūrinių, ir pasaulis buvo sukurtas jai.“ 34 Po to namuose, savo paties namuose, pamačiau regėjimą, ir sena moteris, kurią buvau matęs anksčiau, atėjo pas mane ir paklausė, ar jau pristačiau jos knygą bažnyčios vyresniesiems? Aš atsakiau, kad dar ne. 35 Ji atsakė: „Gerai padarei, nes turiu tau dar kai ką pasakyti. Bet kai baigsiu visus žodžius, išrinktieji juos aiškiai supras.“ 36 Ir parašysi dvi knygas ir vieną nusiųsi Klemensui, o kitą Graptui. Klemensas jas pasiųs į užsienio miestus, nes jam taip leidžiama, o Graptas įspės našles ir našlaičius. 37 Bet tu skaitysi šiame mieste su bažnyčios vyresniaisiais. VIZIJA 3 1 Regėjimas, kurį mačiau, broliai, buvo toks. 2 Kai dažnai pasninkaudavau ir melsdavausi Viešpačiui, kad Jis apreikštų man apreiškimą, kurį Jis buvo pažadėjęs per seną moterį man parodyti; tą pačią naktį ji pasirodė man ir tarė: 3 Kadangi tu taip save kankini ir taip trokšti viską žinoti, eik į laukus, kur nori, ir apie šeštą valandą aš tau pasirodysiu ir parodysiu, ką turi pamatyti. 4 Paklausiau jos: „Ponia, į kurią lauko dalį?“ Ji atsakė: „Kur tik panorėsi, tik išsirink gerą ir nuošalią vietą.“ Ir prieš man pradedant kalbėti ir jai sakyti vietą, ji man tarė: „Aš ateisiu, kur tik panorėsi.“ 5 Taigi, broliai, buvau laukuose ir, laikydamasis nustatytos valandos, atvykau į vietą, į kurią buvau jai paskyręs atvykti. 6 Ir aš pamačiau pastatytą suolą; tai buvo lininis pagalvė, o ant jo patiestas plonos lininės antklodės užtiesalas. 7 Kai pamačiau visa tai taip sutvarkytą ir kad toje vietoje nieko nebuvo, pradėjau stebėtis, plaukai pasišiaušė, ir mane apėmė siaubas, nes buvau vienas. 8 Bet, susivokęs, prisiminęs Gado šlovę ir įgavęs drąsos, puoliau ant kelių ir vėl pradėjau išpažinti savo nuodėmes, kaip ir anksčiau. 9 Ir kol aš tai dariau, sena moteris atėjo ten su šešiais jaunais vyrais, kuriuos buvau matęs anksčiau, ir atsistojo man už nugaros, kai meldžiausi, ir girdėjo mane besimeldžiantį ir išpažįstantį savo nuodėmes Viešpačiui. 10 Ir, palietusi mane, ji tarė: „Liaukis dabar melsdamasis tik už savo nuodėmes; melsk taip pat ir už teisumą, kad galėtum priimti jos dalį savo namuose.“ 11 Ji pakėlė mane iš tos vietos, paėmė už rankos, nuvedė prie suolo ir tarė jaunuoliams: „Eikite ir statykite!“ 12 Kai tik jie išėjo ir mes likome vieni, ji man tarė: „Sėskis čia“. Aš jai atsakiau: „Ponia, tegul vyresnieji sėdi pirmieji“. Ji atsakė: „Sėskis, kaip aš jums liepiu“. 13 Kai norėjau atsisėsti dešinėje, ji neleido, bet ranka mojo, kad atsisėsčiau kairėje.
14 Kai aš mąsčiau ir buvau apimti liūdesio, kad ji neleido man sėdėti dešinėje, ji manęs paklausė: „Hermei, kodėl tu liūdi?“ 15 Vieta dešinėje yra tiems, kurie jau pasiekė Dievą ir kentėjo dėl Jo vardo. Bet tau dar daug liko, kol tu, Banat, atsisėsi su jais. 16 Bet toliau elkis nuoširdžiai ir sėdėk su jais, kaip ir visi kiti, kurie dirbs savo darbus ir neš tai, ką jie nešė. 17 Aš jai pasakiau: „Ponia, norėčiau sužinoti, ką jie iškentėjo?“ „Klausyk, – tarė ji, – laukinius žvėris, plakimus, įkalinimus ir kryžius dėl jo vardo.“ 18 Dėl šios priežasties šventumo dešinė priklauso jiems ir visiems kitiems, kurie kentės dėl Dievo vardo; o kairė priklauso kitiems. 19 Tačiau dovanos ir pažadai priklauso abiem – ir tiems, kurie sėdi dešinėje, ir tiems, kurie sėdi kairėje; tik sėdintys dešinėje jie turi šiek tiek šlovės prieš kitus. 20 Bet tu trokšti sėdėti jų dešinėje, tačiau tavo trūkumų daug. Bet tu būsi apvalytas nuo savo trūkumų, kaip ir visi, kurie neabejoja, bus apvalyti nuo visų nuodėmių, kurias padarė iki šios dienos. 21 Tai pasakiusi, ji jau ruošėsi išeiti. 22 Todėl, puoliau jai po kojomis, pradėjau ją maldauti Viešpaties vardu, kad ji parodytų man regėjimą, kurį buvo pažadėjusi. 23 Tada ji vėl paėmė mane už rankos, pakėlė ir pasodino ant kėdės kairėje pusėje; ir, laikydama ryškią lazdelę, tarė man: „Ar matai tą didingą dalyką?“ Aš atsakiau: „Ponia, aš nieko nematau.“ 24 Ji atsakė: „Ar nematai priešais save didelio bokšto, pastatyto ant vandens iš spindinčių keturkampių akmenų?“ 25 Bokštą aikštėje pastatė šie šeši jaunuoliai, kurie atėjo su ja. 26 Bet daugybė tūkstančių kitų vyrų atnešė akmenų; vieni juos traukė iš gelmių, kiti nešė iš žemės ir atidavė šešiems jaunuoliams. O šie juos paėmė ir statė. 27 O tie akmenys, kurie buvo ištraukti iš gelmių, buvo sudėti į pastatą; jie buvo nupoliruoti, jų kvadratai tiksliai atitiko vienas kitą, ir taip vienas buvo taip sujungtas su kitu, kad jų sujungimo vietoje nebuvo matyti vietos, todėl visas bokštas atrodė pastatytas tarsi iš vieno akmens. 28 O kitus akmenis, kurie buvo iškasti nuo žemės, jie atmetė, o kitus įmontavo į pastatą. 29 Iš tų, kurie buvo atmesti, kai kuriuos jie iškirto ir numetė atokiau nuo bokšto; bet daugelis kitų gulėjo aplink bokštą, ir jų nepanaudojo statyboje. 30 Kai kurie iš jų buvo šiurkštūs, kiti su plyšiais, kiti buvo balti ir apvalūs, netinkami bokšto statybai. 31 Bet mačiau, kaip kiti akmenys buvo numesti toli nuo bokšto, krentantys ant kelio, bet vis tiek nebepajudėjo, o buvo nuristi nuo kelio į negyvenamą vietą. 32 Kitus mačiau krentančius į ugnį ir degant; kitus krito netoli vandens, bet negalėjo į jį įriedėti, nors labai norėjo įkristi į vandenį. 33 Parodžiusi man visa tai, ji jau norėjo išeiti, bet aš jai pasakiau: „Ponia, kokia man nauda matyti visa tai, bet nesuprasti, ką tai reiškia?“ 34 Ji atsakė ir tarė man: „Esate labai gudri, nes trokštate sužinoti tai, kas susiję su bokštu. Taip, – tariau aš, ponia, – kad galėčiau tai paskelbti broliams, ir jie džiaugtųsi, o išgirdę tai, galėtų didžiai šlovinti Dievą.“
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
35 Tada ji tarė: „Daugelis jų išgirs, ir kai kurie, išgirdę, džiaugsis, o kiti verks. Tačiau net ir šie, jei atgailaus, taip pat džiaugsis.“ 36 Tad paklausyk, ką pasakysiu apie palyginimą apie bokštą, ir po to daugiau nebesiginčyk su manimi dėl apreiškimo. 37 Nes šie apreiškimai turi pabaigą, nes jie išsipildė. Bet tu nenustok trokšti apreiškimų, nes esi labai skubus. 38 O dėl bokšto, kurį matai pastatytą, tai esu aš pats, būtent bažnyčia, kuris tau pasirodė ir dabar, ir anksčiau. Todėl klausk, ko nori, apie bokštą, ir aš tau jį apreikšiu, kad galėtum džiaugtis kartu su šventaisiais. 39 Aš jai tariau: „Ponia, kadangi tu mane kadaise palaikei verta gauti iš tavęs visų šių dalykų apreiškimą, paskelbk man juos“. 40 Ji man atsakė: „Visa, kas tau dera apreikšti, bus apreikšta. Tik tebūna tavo širdis su Viešpačiu ir neabejok tuo, ką pamatysi.“ 41 Aš jos paklausiau: „Ponia, kodėl bokštas pastatytas ant vandens?“ Ji atsakė: „Aš tau anksčiau sakiau, kad buvai labai išmintinga, kruopščiai tyrinėdama pastatą, todėl ir sužinosi tiesą.“ 42 Tad paklausykite, kodėl bokštas pastatytas ant vandens: nes jūsų gyvybė yra ir bus išgelbėta vandeniu. Nes jis pastatytas ant visagalio ir garbingo vardo žodžio ir yra palaikomas nematomos Dievo galios ir dorybės. 43 Aš jai atsakiau: „Šie dalykai labai nuostabūs; bet, ponia, kas yra tie šeši jaunuoliai, kurie stato?“ 44 Ji tarė: „Jie yra Dievo angelai, kurie buvo paskirti pirmiausia ir kuriems Viešpats atidavė visus savo kūrinius, kad juos pastatytų, sutvirtintų ir valdytų. Per juos bus užbaigtas bokšto statyba.“ 45 O kas tie kiti, kurie jiems atneša akmenis? 46 Jie taip pat yra Viešpaties šventieji angelai; bet kiti yra pranašesni už šiuos. Todėl, kai visas bokšto pastatymas bus baigtas, jie visi kartu vaišinsis prie bokšto ir šlovins Dievą, nes bokšto konstrukcija baigta. 47 Aš jos paklausiau: „Norėčiau sužinoti akmenų būklę ir jų reikšmę, kokia tai yra?“ 48 Ji atsakė: „Ar tu esi geresnis už visus kitus, kad tau tai būtų apreikšta? Juk kiti yra prieš tave ir geresni už tave, kuriems šie regėjimai turėtų būti apreikšti.“ 49 Vis dėlto, kad Dievo vardas būtų pašlovintas, tai buvo ir bus tau apreikšta tiems, kurie abejoja ir svarsto savo širdyse, ar taip yra, ar ne. 50 Pasakykite jiems, kad visa tai yra tiesa ir kad juose nėra nieko, kas nebūtų tiesa; bet visa yra tvirta ir tikrai pagrįsta. 51 Tad paklausykite apie akmenis, kurie yra pastate. 52 Kvadratiniai ir balti akmenys, tiksliai suderinami, yra apaštalai, vyskupai, mokytojai ir dvasininkai, kurie Dievo gailestingumu atėjo, valdė, mokė ir šventai bei kukliai tarnavo Dievo išrinktiesiems – tiek tiems, kurie užmigo, tiek tiems, kurie tebepasilieka; ir visada su jais sutiko, turėjo savyje ramybę ir išklausė vienas kitą. 53 Dėl šios priežasties jų jungtys tiksliai sutampa statant bokštą. 54 Tie, kurie ištraukiami iš gelmės ir įstatomi į pastatą, ir kurių jungtys sutampa su kitais jau pastatytais akmenimis, yra tie, kurie jau užmigo ir kentėjo dėl Viešpaties vardo. 55 O kokie kiti akmenys, ponia, kurie atnešti iš žemės? Norėčiau žinoti, kas jie.
56 Ji atsakė: „Tuos, kurie guli ant žemės ir nėra nugludinti, Dievas įvertino, nes jie vaikščiojo pagal Viešpaties įstatymą ir laikėsi jo įsakymų.“ 57 Tie, kurie atvedami ir pastatomi bokšto statyboje, yra jauni tikintys ir ištikimi. Ir angelai juos įspėja daryti gera, nes juose nerandama tos nedorybės. 58 Bet kas yra tie, kuriuos jie atstūmė ir paguldė prie bokšto? 59 Jie yra tie, kurie nusidėjo ir nori atgailauti; dėl šios priežasties jie nėra išmesti toli nuo bokšto, nes jie bus naudingi statybai, jei atgailaus. 60 Todėl tie, kurie dar neatgailauja, jei atgailaus, sustiprės tikėjime; tai yra, jei jie atgailaus dabar, kol statomas bokštas. Nes jei statyba bus baigta, tada nebus kur juos įdėti, bet jie bus atmesti; nes šią privilegiją turi tik tas, kuris dabar bus išėjęs į bokštą. 61 Bet ar norėtumėte žinoti, kas tie, kurie buvo iškirsti ir numesti toli nuo bokšto? Ponia, – tariau aš, – aš to trokštu. 62 Jie yra nedorybės vaikai, kurie tikėjo tik veidmainyste, bet neatsitraukė nuo savo piktų kelių; dėl šios priežasties jie nebus išgelbėti, nes dėl savo nuodėmių jie nėra jokiai naudingi pastate. 63 Todėl jie buvo iškirsti ir atstumti toli dėl Viešpaties rūstybės ir dėl to, kad jie supykdė Jį prieš juos. 64 O dėl daugybės kitų akmenų, kuriuos matei sudėtų aplink bokštą, bet neįdėtų į pastatus; tie, kurie yra grubūs, yra tie, kurie pažino tiesą, bet joje nepasiliko ir neprisijungė prie šventųjų, todėl yra nenaudingi. 65 Tie, kurie turi savyje plyšių, yra tie, kurie savo širdyse kursto nesantaiką vienas prieš kitą ir negyvena taikoje; kurie yra draugiški būdami su savo broliais, bet vos tik jie vienas nuo kito nutolsta, jų nedorybė vis dar tęsiasi jų širdyse: tai yra plyšiai, kurie matomi tuose akmenyse. 66 Suluošinti ir silpni yra tie, kurie iš tiesų įtikėjo, bet vis dar yra labai kupini nedorybės: dėl šios priežasties jie yra suluošinti ir nesveiki. 67 Bet kas yra tie balti ir apvalūs akmenys, ponia, ir kurie netinka bokšto statybai? 68 Ji man atsakė: „Kiek ilgai dar būsi kvailas ir nesuprantantis, visko klausinėdamas ir nieko nesuprasdamas?“ 69 Jie yra tie, kurie, tiesa, turi tikėjimą, bet kartu ir šio pasaulio turtus. Todėl, kai iškyla bėdų dėl savo turtų ir prekybos, jie neigia Viešpatį. 70 Aš jai atsakiau: „Kada gi jie bus naudingi Viešpačiui?“ Ji sako: „Kai jų turtai, kuriais jie džiaugiasi, bus sunaikinti, tada jie bus naudingi Viešpačiui Jo statybai.“ 71 Kaip apvalus akmuo, jei nenupjautas ir nenumestas, negali tapti kvadratinis, taip ir tie, kurie yra turtingi šiame pasaulyje, negali būti naudingi Viešpačiui, jei jų turtai nebus sumažinti. 72 Mokykis to iš savo patirties: kai buvai turtingas, buvai nepelningas; o dabar esi pelningas ir tinkamas gyvenimui, kurį pradėjai, nes ir tu kadaise buvai vienas iš tų akmenų. 73 O dėl likusių akmenų, kuriuos matei numestus toli nuo bokšto, slenkančius į kelią ir nuvirtusius į negyvenamas vietas, tai tie, kurie iš tiesų tikėjo, bet dėl abejonių paliko tikrąjį kelią, manydami, kad gali rasti geresnį. Bet jie klaidžioja ir yra apgailėtini, eidami į apleistus kelius. 74 Taigi tie akmenys, kurie įkrito į ugnį ir sudegė, yra tie, kurie amžiams nutolo nuo gyvojo Dievo; ir jų širdyse
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
niekada neateina atgaila dėl meilės, kurią jie jaučia savo geismams ir nedorybėms, kurias daro. 75 O kas gi tie kiti, kurie įkrito prie vandens ir negalėjo į jį nuriedėti? 76 Tai yra tie, kurie išgirdo žodį ir norėjo būti pakrikštyti Viešpaties vardu; bet, atsižvelgdami į didelį šventumą, kurio reikalauja tiesa, atsitraukė ir vėl ėjo paskui savo piktus geismus. 77 Taip ji baigė aiškinti bokštą. 78 Bet aš, vis dar atkakliai tęsdamas, paklausiau jos: „Ar leidžiama atgaila visiems tiems akmenims, kurie yra taip išmesti ir nebuvo tinkami bokšto statybai; ir ar jie ras vietą šiame bokšte?“ 79 Jie gali atgailauti, – tarė ji, – bet negali įlipti į šį bokštą; bet jie bus paskirti į daug žemesnį rangą, ir po to jie bus kankinami ir atlikę savo nuodėmių dienas. 80 Ir dėl šios priežasties jie bus pašalinti, nes priėmė teisumo žodį; ir tada jie bus išlaisvinti iš savo kančių, jei savo širdyse teisingai supras, ką padarė blogo. 81 Bet jeigu jie neturės šio jausmo savo širdyse, jie nebus išgelbėti dėl savo širdžių kietumo. 82 Kai baigiau jos klausinėti apie visa tai, ji tarė: „Nori pamatyti ką nors kita?“ Trokšdamas tai pamatyti, mano veidas pralinksmėjo. 83 Todėl ji, pažvelgusi į mane, šiek tiek šyptelėjusi, tarė: „Ar matai septynias moteris aplink bokštą? Ponia, – tariau aš, – aš jas matau.“ 84 Ji atsakė, kad šis bokštas jų stovi Viešpaties įsakymu; tad išgirskite jų padarinius. 85 Pirmoji iš jų, kuri tvirtai laikosi ranka, vadinama Tikėjimu, per ją išrinktieji bus išgelbėti. Antroji, kuri yra susijuosusi ir atrodo vyriškai, vadinama Susilaikymu: ji yra Tikėjimo duktė. 86 Todėl kiekvienas, kuris seks paskui ją, bus laimingas visą savo gyvenimą, nes susilaikys nuo visų piktų darbų, tikėdamas, kad jei susilaikys nuo visų geidulių, paveldės amžinąjį gyvenimą. O kas, ponia, – paklausiau aš, – yra kiti penki? 87 Ji atsakė: „Jos yra viena kitos dukterys. Pirmoji jų vadinama Paprastumu; antroji – Nekaltumu; trečioji – Kuklumu; tada – Drausme; o paskutinė – Meile. Todėl, kai atliksi jų motinos darbus, galėsi daryti viską.“ 88 Ponia, – tariau aš, – norėčiau sužinoti, kokią ypatingą dorybę turi kiekvienas iš jų. 89 Klausyk, – atsakė ji, – jie turi lygias dorybes, ir jų dorybės yra susijusios ir seka viena kitą taip, kaip jos gimė. 90 Iš tikėjimo kyla susilaikymas; iš susilaikymo – paprastumas; iš paprastumo – nekaltumas; iš nekaltumo – kuklumas; iš kuklumo – drausmė ir meilė. Todėl jų darbai yra šventi, skaistūs ir teisingi. 91 Todėl, kas jiems tarnaus ir tvirtai laikysis jų darbų, tas gyvens bokšte su Dievo šventaisiais. 92 Tada aš jos paklausiau apie laikus, ar jau artėja pabaiga; 93 Bet ji garsiai sušuko: „O kvailas žmogau! Ar nematai, kad bokštas dar statomas? Kai bokštas bus baigtas ir pastatytas, jis turės galą; ir iš tiesų jis greitai bus užbaigtas.“ 94 Bet daugiau manęs neklausinėkite. Tegul tau ir visiems šventiesiems užtenka to, kas pasakyta, jūsų dvasių atgaivai. Nes šie dalykai buvo apreikšti ne tik tau, bet ir tam, kad tu juos apreikštum visiems.
95 Todėl, o Hermi, po trijų dienų tu turi suprasti šiuos žodžius, kuriuos pradedu tau kalbėti, kad galėtum juos kalbėti šventiesiems; idant, išgirdę juos ir vykdydami, jie būtų apvalyti nuo savo nedorybių, o tu kartu su jais. 96 Todėl klausykite manęs, o mano sūnūs, aš jus auginau dideliame paprastume, nekaltumo ir kuklumo kupinuose Dievo meilės išliejimuose, kurie nužengė ant jūsų teisume, kad būtumėte pašventinti ir išteisinti nuo visų nuodėmių ir nedorybių; bet jūs nenustosite daryti piktų darbų. 97 Todėl dabar paklausykite manęs ir gyvenkite taikoje vienas su kitu, lankykitės vienas su kitu, priimkite vienas kitą ir nesimėgaukite vien Dievo kūriniais. 98 Dosniai duokite tiems, kuriems reikia. Vieni, pernelyg gausiai maitindamiesi, susirgs savo kūnu ir kenks savo kūnams; o kitų, kurie neturi maisto, kūnai sunyks, nes jiems trūks maisto, ir kūnai bus suėsti. 99 Todėl šis nesusivaldymas kenkia jums, kurie turite, bet nedalinate su tais, kuriems trūksta. Pasiruoškite teismui, kuris netrukus jus ištiks. 100 Jūs, iškiliausi, ieškokite alkanų, kol bokštas dar nebaigtas. Kai bokštas bus baigtas, jūs būsite pasirengę daryti gera, bet nerasite jame jokios vietos. 101 Todėl saugokitės, kurie giriasi savo turtais, kad nedūsautų tie, kuriems trūksta, ir jų atodūsis nepasiektų Dievo, ir jūs nebūtumėte uždaryti su savo turtais pro bokšto vartus. 102 Štai aš dabar įspėju jus, kurie esate paskirti vadovauti bažnyčiai ir mėgstate aukščiausias vietas: nebūkite panašūs į tuos, kurie daro pikta. 103 Ir jie iš tiesų nešiojasi savo nuodus dėžėse, bet jūs laikote savo nuodus ir infekciją savo širdyse ir jų neapvalysite, ir nesumaišysite savo jausmų su tyra širdimi, kad rastumėte Didžiojo Karaliaus gailestingumą. 104 Saugokitės, mano vaikai, kad jūsų nesutarimai neatimtų iš jūsų gyvybių. Kaip jūs mokysite Dievo išrinktuosius, kai patys norite pataisymo? Todėl įspėkite vienas kitą ir būkite taikoje tarpusavyje, kad aš, stovėdamas jūsų tėvo akivaizdoje, galėčiau duoti už jus ataskaitą Viešpačiui. 105 Kai ji baigė su manimi kalbėtis, šeši jaunuoliai, kurie statė, atėjo ir nunešė ją į bokštą; o keturi kiti užėmė kėdę, ant kurios ji sėdėjo, ir jie taip pat grįžo į bokštą. Jų veidų nemačiau, nes jie buvo atsukę nugaras į mane. 106 Jai išeinant, paprašiau, kad ji man atskleistų, ką reiškia trys pavidalai, kuriais ji man pasirodė. 107 Bet ji man atsakė: „Apie šiuos dalykus tu turi paklausti ko nors kito, kad jie tau būtų apreikšti.“ 108 Taigi, broliai, pirmajame regėjime praėjusiais metais ji man pasirodė labai sena ir sėdinti kėdėje. 109 Kitame regėjime ji iš tiesų turėjo jaunatvišką veidą, bet jos kūnas ir plaukai buvo seni; bet ji kalbėjosi su manimi stovėdama ir buvo linksmesnė nei pirmą kartą. 110 Trečiajame regėjime ji visais atžvilgiais buvo daug jaunesnė ir patraukli akiai; tik jos plaukai priminė pagyvenusią moterį; tačiau ji atrodė linksma ir sėdėjo ant suolo. 111 Todėl labai liūdėjau dėl šių dalykų, kol spėjau suprasti regėjimą. 112 Todėl nakties regėjime mačiau tą pačią seną moterį, kuri man sakė: „Visoms maldoms reikia nusižeminimo. Todėl pasninkaukite, ir iš Viešpaties išmoksite, ko prašysite.“ Todėl vieną dieną pasninkavau.
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
113 Tą pačią naktį man pasirodė jaunas vyras ir tarė: „Kodėl tu taip dažnai maldose trokšti apreiškimų? Saugokis, kad prašydamas daug dalykų nepakenktum kūnui. Tegul tau pakanka šių apreiškimų.“ 114 Ar gali pamatyti žymesnių Apreiškimų nei tie, kuriuos jau esi gavęs? 115 Aš jam atsakiau: „Pone, prašau tik vieno dalyko dėl trijų man pasirodžiusių senos moters figūrų, kad Apreiškimas būtų pilnas.“ 116 Jis man atsakė: „Tu ne be supratimo, bet tavo abejonės tave tokiu daro, nes tavo širdis nėra su Viešpačiu.“ 117 Aš atsakiau: „Bet mes iš tavęs atidžiau sužinosime šiuos dalykus.“ 118 Tad paklausyk, – sako jis, – apie skaičius, apie kuriuos klausi. 119 Ir pirmiausia, pirmajame regėjime ji pasirodė tau senos moters, sėdinčios kėdėje, pavidalu, nes tavo sena dvasia buvo supuvusi ir bejėgė dėl tavo silpnybių ir tavo širdies abejonių. 120 Kaip seni žmonės neturi vilties atsinaujinti ir nieko kito nesitiki, kaip tik savo išėjimą, taip ir jūs, nusilpę dėl savo žemiškų reikalų, pasidavėte tinginiui ir nenuleidote savo rūpesčio nuo savęs Viešpačiui. Jūsų protas aptemo, ir jūs senstate savo liūdesyje. 121 Bet, pone, norėčiau žinoti, kodėl ji atsisėdo ant kėdės? 122 Jis atsakė: „Kiekvienas silpnas dėl savo negalios sėdi kėdėje, kad jo silpnumas būtų palaikomas.“ Todėl štai pirmojo regėjimo paveikslas. 123 Antrajame regėjime matei ją stovinčią, jaunatviško veido, linksmesnę nei anksčiau; bet jos kūnas ir plaukai buvo seni. Klausykite, – tarė jis, – ir šio palyginimo. 124 Kai žmogus pasensta, dėl savo silpnumo ir skurdo jis puola į neviltį ir tikisi tik paskutinės savo gyvenimo dienos. 125 Bet staiga jam paliekamas palikimas, ir jis apie tai išgirdęs atsikelia; ir, pralinksmėjęs, įgauna naujų jėgų. Ir jis nebesėdi, o stovi ir išsivaduoja iš ankstesnio sielvarto; ir nebesėdi, o elgiasi drąsiai. 126 Taigi, išgirdę Apreiškimą, kurį Dievas jums apreiškė, nes Dievas jums pasigailėjo ir atnaujino jūsų dvasią, jūs atsikratėte savo silpnybių, ir jums atėjo stiprybė, ir jūs sustiprėjote tikėjime; ir Dievas, matydamas jūsų stiprybę, džiaugėsi. 127 Dėl šios priežasties jis parodė jums bokšto statybą ir parodys jums kitų dalykų, jei visa širdimi gyvensite taikoje tarpusavyje. 128 Bet trečiajame regėjime matėte ją dar jaunesnę, gražią, linksmą ir ramaus veido. 129 Tarsi liūdinčiam žmogui, išgirdusiam gerą naujieną, jis tuojau pat pamiršta savo liūdesį ir nebesirūpina niekuo kitu, tik gerąja naujiena, kurią išgirdo; o dėl viso kito jis yra paguostas, ir jo dvasia atsinaujina per džiaugsmą, kurį jis patyrė: lygiai taip pat ir jūs atsigaivinote savo dvasioje, matydami šiuos gerus dalykus. 130 O tai, kad matei ją sėdinčią ant suoliuko, reiškia tvirtą poziciją; nes suoliukas turi keturias kojas ir tvirtai stovi. Ir net patį pasaulį laiko keturi elementai. 131 Todėl tie, kurie tobulai atgailauja, bus jauni; ir tie, kurie visa širdimi atsigręžia nuo savo nuodėmių, bus įtvirtinti. 132 Ir dabar, kai turite pilną Apreiškimą, daugiau neprašykite, kad jums kas nors būtų toliau apreikšta.
133 Bet jeigu kas nors bus apreikšta, tai jums bus akivaizdu. VIZIJA 4 1 Praėjus dvidešimčiai dienų po ankstesnio regėjimo, broliai, mačiau regėjimą, kuris simbolizavo artėjantį sielvartą. Ėjau lauku. 2 Nuo vieškelio iki vietos, kur ėjau, yra apie dešimt stadijų; tai mažai lankomas kelias. 3 Ir eidamas vienas, maldavau Viešpaties, kad patvirtintų apreiškimus, kuriuos Jis man parodė per savo šventąją Bažnyčią: 4 Ir suteikė atgailą visiems savo tarnams, kurie buvo įžeisti, kad būtų pašlovintas jo didis ir garbingas vardas, ir kadangi jis laikė mane vertus parodyti savo stebuklus, ir kad aš galėčiau jį pagerbti ir jam dėkoti. 5 Ir štai tarsi balsas man atsakė: „Neabejok, Hermai.“ Todėl pradėjau galvoti ir sakyti savyje: „Kodėl turėčiau abejoti, matydamas, kad esu taip Viešpaties įkurdintas ir mačiau tokius šlovingus dalykus?“ 6 Buvau paėjęs kiek toliau, broliai, kai štai pamačiau dulkes, kylančias į dangų. Pradėjau sau galvoti: „Ar čia ateina galvijų banda, kuri kelia tokias dulkes?“ 7 Tai buvo maždaug už furlongo nuo manęs. Ir štai mačiau, kaip dulkės vis labiau kyla, todėl pradėjau įtarti, kad jose yra kažkas nepaprasto. 8 Saulė truputį švietė, ir štai aš pamačiau didelį žvėrį, tarsi banginį; iš jo nasrų išlindo ugniniai skėriai. Žvėries aukštis buvo apie šimtą pėdų, o jo galva buvo panaši į didelį molinį indą. 9 Pradėjau verkti ir melstis Viešpačiui, kad mane iš to išvaduotų. Tada prisiminiau žodžius, kuriuos buvau girdėjęs: „Neabejok, Hermai.“ 10 Todėl, broliai, apsivilkęs dievišku tikėjimu ir prisiminęs, kas mane išmokė didžių dalykų, aš kūną atidaviau žvėriui. 11 Žvėris puolė taip, lyg būtų galėjęs tuojau pat praryti miestą. 12 Priėjau prie jo arti, o žvėris visu savo kūnu gulėjo ant žemės, iškišo tik liežuvį ir nė karto nepajudėjo, kol aš jį visiškai praėjau pro šalį. 13 Žvėris ant galvos turėjo keturių spalvų: pirmiausia juodą, paskui raudoną ir kruviną, tada auksinę ir galiausiai baltą. 14 Praėjęs pro šalį ir nuėjęs apie trisdešimt pėdų, štai mane pasitiko mergelė, pasipuošusi, tarsi ką tik būtų išėjusi iš savo vestuvių kambario, visa baltai apsirengusi, avinti baltais batais, veidą dengusi šydu ir apaugusi spindinčiais plaukais. 15 Iš ankstesnių regėjimų žinojau, kad tai bažnyčia, ir tuoj pat pralinksminau. Ji pasveikino mane sakydama: „Sveikas, vyre!“ Aš atsakiau į pasveikinimą: „Ponia, sveika!“ 16 Ji man atsakė: „Argi tavęs niekas nesutiko, žmogau?“ Aš atsakiau: „Ponia, mane sutiko toks žvėris, kuris, regis, galėjo praryti visą tautą, bet Dievo galia ir Jo nepaprastu gailestingumu aš nuo jo ištrūkau.“ 17 Ji tarė: „Tu gerai išsigelbėjai, nes visus savo rūpesčius patikėjai Dievui ir atvėrei Jam savo širdį, tikėdama, kad tik Jo didysis ir garbingasis vardas gali tave išgelbėti.“ 18 Todėl Viešpats pasiuntė savo angelą, kuris yra virš žvėries, vardu Hegrinas, ir užčiaupė jam nasrus, kad tavęs neprarytų. Tu išvengei didelio išbandymo savo tikėjimu ir todėl, kad neabejojai dėl tokio baisaus žvėries.
Pirmoji Hermo piemens knyga – Vizijos
19 Todėl eik ir papasakok Dievo išrinktiesiems, kokius didžius darbus jis padarė tau. Ir pasakyk jiems, kad šis žvėris yra artėjančio išbandymo įvaizdis. 20 Taigi, jei būsite pasiruošę, galite to išvengti, jei jūsų širdis bus tyra ir be dėmės; ir jei tarnausite Dievui visas likusias savo dienas be skundų. 21 Visus savo rūpesčius paveskite Viešpačiui, ir Jis juos nukreips. Tikėkite Dievu, abejojantieji, nes Jis gali viską; Jis gali nukreipti nuo jūsų savo rūstybę ir siųsti jums pagalbą bei saugumą. 22 Vargas abejojantiems, kurie išgirs šiuos žodžius ir juos niekins! Jiems būtų buvę geriau, kad jie nebūtų gimę. 23 Tada paklausiau jos apie keturias spalvas, kurias žvėris turėjo ant savo galvos. Bet ji man atsakė: „Vėlgi tu smalsu, klausdama apie šiuos dalykus.“ Bet aš jai tariau: „Ponia, parodyk man, kas tai yra.“ 24 Klausyk, – tarė ji, – juoda spalva, kurią matei, žymi pasaulį, kuriame gyveni. Ugninga ir kruvina spalva reiškia, kad šis amžius turi būti sunaikintas ugnimi ir krauju. 25 Auksinė dalis esate jūs, kurie išsigelbėjote. Kaip auksas ištiriamas ugnimi ir tampa vertingas, taip ir jūs esate panašiai išbandyti, gyvenantys tarp šio pasaulio žmonių. 26 Todėl tie, kurie ištvers iki galo ir bus jų išbandyti, bus apvalyti. Ir kaip auksas per šį išbandymą yra apvalomas ir praranda savo priemaišas, taip ir jūs atsikratysite viso liūdesio ir vargo ir būsite apvalyti bokšto statybai. 27 Bet balta spalva žymi ateinančio pasaulio laiką, kuriame gyvens Dievo išrinktieji, nes Dievo išrinktieji bus tyri ir be dėmės iki amžinojo gyvenimo. 28 Todėl nenustok kalbėti apie tai šventiesiems. Čia jūs turite artėjančio didelio suspaudimo palyginimą, kuris, jei norėsite, jums nieko nereikš. Todėl atsiminkite, ką jums sakiau. 29 Tai pasakiusi, ji išėjo; bet aš nemačiau, kur ji nuėjo. Bet staiga išgirdau triukšmą ir atsigręžiau, išsigandęs, nes pamaniau, kad žvėris artėja prie manęs.