Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir tarė jiems: „Išsitraukite ir imkite po avį pagal savo šeimas ir papjaukite Paschos avinėlį. Paimkite yzopo pluoštą, pamirkykite jį kraujyje, esančiame dubenyje, ir patepkite krauju, esančiu dubenyje, sąramą ir abu staktas. Niekas iš jūsų neišeis pro savo namų duris iki ryto. Nes Viešpats praeis, kad ištiktų egiptiečius. Kai pamatys kraują ant sąramos ir ant abiejų staktų, Viešpats apeis duris ir neleis naikintojui ateiti į jūsų namus jūsų ištikti.“ Išėjimo 12:21-23 Jei žmogus padarė mirties bausme nusidėjusį nusikaltimą ir bus nubaustas mirtimi, o tu jį pakabinsi ant medžio, jo kūnas nepasiliks ant medžio per naktį, bet palaidosi jį tą pačią dieną, nes pakartasis yra Dievo prakeiktas, kad tavo žemė nebūtų suteršta, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau paveldėti (Pakartoto Įstatymo 21:22-23). Šunys mane apsupo, nedorėlių gauja mane apsupo; jie pervėrė mano rankas ir kojas. Galėčiau suskaičiuoti visus savo kaulus; jie žiūri ir spokso į mane. Jie dalijasi mano drabužius ir meta burtus dėl mano apdaro. Psalmių 22:16-18 „Po šešiasdešimt dviejų savaičių Mesijas bus sunaikintas, bet ne dėl savęs. Kunigaikščio, kuris ateis, tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jų galas bus tvanas, ir iki karo pabaigos bus nuniokoti visi.“ Danieliaus 9:26 „Aš išliesiu ant Dovydo namų ir ant Jeruzalės gyventojų malonės ir maldavimo dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį perdūrė, ir gedės jo, kaip gedėma vienturčio sūnaus, ir kartės dėl jo, kaip kartėlis dėl pirmagimio.“ Zacharijo 12:10 Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats esu gavęs: Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad jis buvo palaidotas, ir kad jis prisikėlė trečiąją dieną pagal Raštus. 1 Korintiečiams 15:3-4
Pranašas Izaijas Izaijo 53 1 Kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? 2 Nes jis užaugs prieš jį kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės; jis neturi nei pavidalo, nei grožio; ir kai jį matysime, nebus jokio grožio, kurio turėtume geisti. 3 Jis niekinamas ir žmonių atstumiamas, skausmų vyras, pažinantis sielvartą. Mes nuo jo tarsi slėpėme savo veidus; jis buvo niekinamas, mes jo nevertinome. 4 Jis tikrai kentėjo mūsų skausmus ir sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo nubaustu ir pažemintu. 5 Bet jis buvo sužeistas už mūsų nusikaltimus, jis buvo sumuštas už mūsų kaltes. Bausmė, dėl kurios mes turime ramybę, krito ant jo, ir jo žaizdomis mes esame išgydyti. 6 Mes visi kaip avys nuklydome, kiekvienas ėjome savo keliu, ir Viešpats užkrovė ant jo mūsų visų kaltę.
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
7 Jis buvo engiamas ir kankinamas, tačiau neatvėrė burnos. Kaip avis vedamas į pjovyklą, kaip avis, tylinti kerpamų, taip jis neatveria savo burnos. 8 Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo, tai kas pasakys apie jo kartą? Juk jis buvo iškirstas iš gyvųjų žemės, už mano tautos nusikaltimą jis buvo nubaustas. 9 Jis padarė sau kapą su nedorėliais ir mirtį su turtingaisiais, nes nebuvo padaręs jokios skriaudos ir jo lūpose nebuvo apgaulės. 10 Tačiau Viešpačiui patiko jį sumušti, Jis jį kankino. Kai paaukosi jo sielą aukai už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, prailgins savo dienas, ir Viešpaties valia bus įvykdyta jo rankose. 11 Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas; savo pažinimu mano teisusis tarnas išteisins daugelį, nes jis neš jų kaltes. 12 Todėl duosiu jam dalį su didžiūnais, ir jis pasidalins grobį su galingaisiais, nes jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusikaltėlius.
Mato evangelija Mato 26 1 Ir atsitiko taip, kad Jėzus, baigęs visus šiuos žodžius, tarė savo mokiniams: 2 Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas nukryžiuoti. 3 Tuomet susirinko aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir tautos vyresnieji į vyriausiojo kunigo, vardu Kajafas, rūmus, 4 Ir nusprendė, kaip Jėzų klasta suimti ir nužudyti. 5 Bet jie sakė: „Ne per šventę, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“. 6 Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose, 7 Pas Jį atėjo moteris, turinti alabastrinį labai brangaus tepalo indą, ir išpylė jį Jam ant galvos, Jam sėdint prie stalo. 8 Tai pamatę, jo mokiniai pasipiktino ir klausė: „Kam reikalingas šis švaistymas? 9 Juk šį tepalą buvo galima brangiai parduoti ir išdalinti vargšams. 10 Tai supratęs, Jėzus tarė jiems: „ Kam skaudinate moterį? Juk ji man padarė gerą darbą.“ 11 Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turite. 12 Išpildama šį tepalą ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. 13 Iš tiesų sakau jums: kur tik visame pasaulyje bus skelbiama ši Evangelija, ten ir tai, ką ši moteris padarė, bus papasakota jos atminimui. 14 Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus, 15 Ir tarė jiems: „Ką man duosite, ir aš jį jums išduosiu?“ Ir jie sudarė su juo sandorą dėl trisdešimties sidabrinių. 16 Ir nuo to laiko jis ieškojo progos Jį išduoti. 17 Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Kur nori, kad tau paruoštume valgyti Paschą?“ 18 Ir jis tarė: „ Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: ‘Mano metas arti; pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’. 19 Mokiniai padarė, kaip Jėzus buvo jiems nurodęs, ir paruošė Paschą. 20 Atėjus vakarui, Jėzus susėdo su dvylika. 21 Jiems valgant, jis tarė: „ Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ 22 Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Viešpatie, nejaugi aš?“ 23 Jis atsakė: „ Kas padažo ranką kartu su manimi dubenyje, tas mane išduos.“ 24 Žmogaus Sūnus eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduoda Žmogaus Sūnų! Geriau būtų tam žmogui, jeigu jis nebūtų gimęs. 25 Tada Judas, kuris jį išdavė, atsakė: „Nejaugi aš, Mokytojau?“ Jis jam tarė: „Taip yra, kaip sakai.“ 26 Jiems valgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: „ Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas.“ 2
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
27 Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, sakydamas: „ Gerkite iš jos visi; 28 Nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. 29 Bet aš jums sakau: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują su jumis savo Tėvo karalystėje. 30 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 31 Tada Jėzus jiems tarė: „ Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Aš ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys bus išsklaidytos’. 32 Bet po prisikėlimo aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją. 33 Petras jam atsakė: „Nors visi ir pasipiktins tavimi, aš niekada nepasipiktinsiu.“ 34 Jėzus jam tarė: „ Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ 35 Petras jam tarė: „Nors turėčiau mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Taip pat kalbėjo ir visi mokiniai. 36 Tada Jėzus atėjo su jais į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „ Pasėdėkite čia, kol aš nueisiu ir melsiuosi ten.“ 37 Pasiėmęs su savimi Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, jis ėmė liūdėti ir sielvartauti. 38 Tada jis tarė jiems: „ Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite su manimi.“ 39 Paėjęs truputį toliau, Jis parpuolė veidu ant žemės ir meldėsi: „ Mano Tėve, jei įmanoma, teaplenkia mane ši taurė! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu.“ 40 Ir Jis grįžta pas mokinius, randa juos miegančius ir taria Petrui: „ Kaip negalėjote nė valandos pabudėti su manimi?“ 41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. 42 Jis vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi, sakydamas: „ Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti nuo manęs ir aš jos negersiu, tebūnie tavo valia.“ 43 Ir jis sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo sunkios. 44 Ir jis paliko juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. 45 Tada jis atėjo pas savo mokinius ir tarė jiems: „ Miegokite vis dar ir ilsėkitės! Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas į nusidėjėlių rankas.“ 46 Kelkitės, eikime! Štai čia arti tas, kuris mane išduos. 47 Jam dar tebekalbant, štai atėjo Judas, vienas iš dvylikos, o kartu su juo didelė minia su kalavijais ir lazdomis, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. 48 Tas, kuris Jį išdavė, davė jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Sulaikykite jį!“ 49 Ir tuojau priėjo prie Jėzaus ir tarė: „Sveikas, Mokytojau!“ ir pabučiavo Jį. 50 Jėzus jam tarė: „ Bičiuli, kodėl atėjai?“ Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė Jį. 51 Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. 52 Tada Jėzus jam tarė: „ Kišk savo kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“. 53 Ar manai, kad negaliu dabar melstis savo Tėvui, ir Jis tuojau siųstų man daugiau nei dvylika legionų angelų? 54 Bet kaip tada išsipildys Raštai, kad taip turi įvykti? 55 Tą valandą Jėzus tarė minioms: „ Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais mane suimti. Kasdien sėdėjau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte.“ 56 Bet visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo. 57 Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir vyresnieji. 58 Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų. Įėjęs vidun, atsisėdo su tarnais, norėdamas pamatyti, kaip viskas baigsis.
3
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
59 Vyriausiieji kunigai, vyresnieji ir visa taryba ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti. 60 Bet nerado nė vieno; nors atėjo daug melagingų liudytojų, jie nerado nė vieno. Pagaliau atėjo du melagingi liudytojai, 61 ir tarė: „Šitas pasakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’. 62 Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir tarė Jam: „Tu nieko neatsakai? Ką šie liudija prieš Tave?“ 63 Bet Jėzus tylėjo. Vyriausiasis kunigas jam atsakė: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus?“ 64 Jėzus jam tarė: „ Taip yra, kaip pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ 65 Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir tarė: „Jis kalbėjo piktžodžiavimą! Kam mums dar liudytojų? Štai jūs patys girdėjote jo piktžodžiavimą.“ 66 „Ką manote?“ Jie atsakė: „Jis vertas mirties.“ 67 Tada jie spjovė jam į veidą ir mušė jį kumščiais, o kiti mušė jį rankomis, 68 sakydamas: „Pranašauk mums, Kristau, kas tave mušė?“ 69 Petras sėdėjo lauke, kieme. Prie jo priėjo tarnaitė ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.“ 70 Bet jis visų akivaizdoje išsigynė, sakydamas: „Nežinau, ką tu kalbi.“ 71 Jam išėjus į prieangį, jį pamatė kita tarnaitė ir tarė ten esantiems: „Šitas irgi buvo su Jėzumi iš Nazareto.“ 72 Jis vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus“. 73 Po kurio laiko prie jo priėjo aplink stovintieji ir tarė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo kalba tave išduoda.“ 74 Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragiedojo gaidys. 75 Petras prisiminė Jėzaus žodžius, kurie jam buvo sakę: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir išėjo laukan ir graudžiai verkė. Mato 27 1 Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė prieš Jėzų nužudyti. 2 Surišę Jį, jie nuvedė ir perdavė valdytojui Poncijui Pilotui. 3 Judas, kuris jį išdavė, pamatęs, kad jis pasmerktas, gailėjosi ir grąžino trisdešimt sidabrinių vyriausiesiems kunigams ir vyresniesiems, 4 Jie tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują.“ Jie atsakė: „O kas mums? Tu pats tuo pasirūpink.“ 5 Ir jis numetė sidabrinius pinigus šventykloje, išėjo ir nuėjo bei pasikorė. 6 Vyriausiieji kunigai paėmė sidabrinius ir tarė: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai kraujo kaina.“ 7 Jie pasitarė ir už juos nupirko puodžiaus dirvą svetimšaliams laidoti. 8 Todėl tas laukas iki šios dienos buvo vadinamas Kraujo lauku. 9 Tada išsipildė pranašo Jeremio žodžiai: „Jie paėmė trisdešimt sidabrinių – kainą to, kuris buvo įvertintas Izraelio vaikų, 10 Ir atidaviau juos puodžiaus laukui, kaip Viešpats man buvo paskyręs. 11 Jėzus atsistojo prieš valdytoją, ir valdytojas jo paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „ Taip yra, kaip sakai.“ 12 Kai vyriausieji kunigai ir vyresnieji jį kaltino, jis nieko neatsakė. 13 Tada Pilotas jam tarė: „Ar negirdi, kiek daug jie liudija prieš tave?“ 14 Ir jis neatsakė jam nė žodžio, todėl valdytojas labai stebėjosi. 15 Per tą šventę valdytojas buvo pratęs paleisti žmonėms po kalinį, kurį jie norėdavo. 16 Ir tada jie turėjo žymų kalinį, vardu Barabas. 17 Todėl, jiems susirinkus, Pilotas paklausė: „Kurį norite, kad jums paleisčiau? Barabą ar Jėzų, kuris vadinamas Kristumi?“
4
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
18 Nes jis žinojo, kad jie jį buvo išdavę iš pavydo. 19 Jam atsisėdus teismo krėsle, žmona atsiuntė jam žinią, sakydama: „Neturėk nieko bendro su tuo teisiuoju, nes šiandien sapne daug kentėjau dėl jo“. 20 Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įkalbėjo minią prašyti Barabo, o Jėzų pražudyti. 21 Valdytojas jiems atsakė: „Kurį iš šių dviejų norite, kad jums paleisčiau?“ Jie atsakė: „Barabą“. 22 Pilotas jų paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ Jie visi jam atsakė: „Tebūna Jis nukryžiuotas!“ 23 Gubernatorius tarė: „Ką blogo jis padarė?“ Bet jie dar garsiau šaukė: „Tebūna jis nukryžiuotas!“ 24 Pilotas, matydamas, kad nieko negali pasiekti, o triukšmas tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Pasirūpinkite savimi!“ 25 Tada visi žmonės atsakė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!“ 26 Tada jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti. 27 Tuomet valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į iškilmių salę ir surinko aplink jį visą kareivių būrį. 28 Jie nurengė Jį ir apvilko skaisčiai raudonu apsiaustu. 29 Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo jį jam ant galvos ir nendrę į jo dešinę ranką. Jie priklaupė prieš jį ir tyčiojosi iš jo, sakydami: „Sveikas, žydų karaliau!“ 30 Jie spjovė į jį, paėmė nendrę ir daužė jam per galvą. 31 Iš jo pasityčioję, jie nuvilko nuo jo apsiaustą, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti. 32 Išeidami jie rado žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Jį jie privertė nešti jo kryžių. 33 Atėję į vietą, vadinamą Golgota, tai yra kaukolės vieta, 34 Jie davė jam gerti acto, sumaišyto su tulžimi; ir jis, paragavęs, nenorėjo gerti. 35 Jie nukryžiavo jį ir, burtais, pasidalijo jo drabužius, kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą: „Jie pasidalijo mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtus“. 36 Ir susėdę jie ten jį stebėjo; 37 Ir virš jo galvos pakabino jo kaltinimo užrašą: „ŠTAI YRA JĖZUS, ŽYDŲ KARALIUS“. 38 Kartu su juo buvo nukryžiuoti du vagys: vienas dešinėje, kitas kairėje. 39 Praeiviai jį keikė, kraipydami galvas, 40 ir sakydami: „Tu, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai! Gelbėk pats save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ 41 Taip pat ir aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir vyresniaisiais tyčiojosi iš Jo ir sakė: 42 Kitus išgelbėjo, o pats negali išgelbėti. Jei Jis Izraelio karalius, teanužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. 43 Jis pasitikėjo Dievu; tegul dabar jį išvaduoja, jei jis jo nori, nes jis sakė: „Aš esu Dievo Sūnus“. 44 Kartu su juo nukryžiuoti vagys taip pat smogė jam į dantis. 45 Nuo šeštos valandos iki devintos valandos visą kraštą apgaubė tamsa. 46 Maždaug devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „ Eli, Eli, lama sabachthani? Tai reiškia: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?’“ 47 Kai kurie iš ten stovinčiųjų, tai išgirdę, tarė: „Šis vyras šaukiasi Elijo“. 48 Ir tuojau vienas iš jų nubėgo, paėmė kempinę, pripildė ją acto, užmovė ant nendrės ir davė jam gerti. 49 Kiti tarė: „Palaukit, pažiūrėsime, ar Elijas ateis jo išgelbėti“. 50 Jėzus, vėl garsiai sušukęs, atidavė dvasią. 51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios; ir žemė sudrebėjo, ir uolos įplyšo. 52 Ir kapai atsivėrė; ir daug miegojusių šventųjų kūnų prisikėlė, 53 Ir po Jo prisikėlimo išėjo iš kapų, įėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui. 54 Šimtininkas ir tie, kurie su juo saugojo Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir tarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ 55 Ten buvo daug moterų, kurios sekė Jėzų iš Galilėjos ir Jam tarnavo, ir stebėjo iš tolo. 56 Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo ir Jozės motina – ir Zebediejaus vaikų motina.
5
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
57 Atėjus vakarui, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. 58 Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Tada Pilotas įsakė atiduoti kūną. 59 Juozapas, paėmęs kūną, įvyniojo jį į švarią lininę drobulę, 60 Ir paguldė jį savo naujame kape, kurį buvo išsikaldęs uoloje, ir užritino didelį akmenį prie kapo angos ir nuėjo. 61 Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą. 62 Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, pas Pilotą susirinko aukštieji kunigai ir fariziejai, 63 sakydami: „Viešpatie, mes prisimename, kad anas apgavikas, dar gyvas būdamas, sakė: ‘Po trijų dienų prisikelsiu’. 64 Todėl įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais Jo mokiniai neateitų naktį, nepavogtų Jo ir nepasakytų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Taip paskutinė apgaulė būtų blogesnė už pirmąją. 65 Pilotas jiems tarė: „Jūs turite sargybą. Eikite ir saugokite ją, kiek galite.“ 66 Taigi jie nuėjo ir patvirtino kapą, užantspauduodami akmenį ir pastatydami sargybą. Mato 28 1 Sabatui pasibaigus, pirmajai savaitės dienai auštant, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo apžiūrėti kapo. 2 Ir štai įvyko didelis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, priėjo, nurito akmenį nuo angos ir atsisėdo ant jo. 3 Jo veidas buvo kaip žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. 4 Iš baimės jo sargai drebėjo ir virto lyg negyvi. 5 Angelas atsakė moterims: „Nebijokite! Žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.“ 6 Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip ir sakė. Eikite, pažiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo. 7 Ir greitai eikite, pasakykite jo mokiniams, kad jis prisikėlė iš numirusių; ir štai jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jūs jį pamatysite. Štai aš jums tai pasakiau. 8 Ir jos greitai paliko kapą, apimtos baimės ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti jo mokiniams. 9 Joms einant pranešti mokiniams, štai Jėzus jas pasitiko ir tarė: „ Sveikos!“ Jos priėjo, apkabino Jį už kojų ir pagarbino Jį. 10 Tada Jėzus joms tarė: „ Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad eitų į Galilėją, ir ten jie mane pamatys.“ 11 Joms beeinant, štai keli sargybiniai atėjo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams visa, kas buvo įvykę. 12 Susirinkę su seniūnais, jie pasitarė ir davė kareiviams daug pinigų, 13 sakydami: „Sakykite: ‘Jo mokiniai atėjo naktį ir, mums miegant, pavogė jį’. 14 Jei tai pasieks gubernatoriaus ausis, mes jį įtikinsime ir jus apsaugosime. 15 Taigi jie paėmė pinigus ir padarė taip, kaip buvo išmokyti. Šis žodis plačiai paplitęs tarp žydų iki šios dienos. 16 Tuo metu vienuolika mokinių nuėjo į Galilėją, į kalną, kur Jėzus jiems buvo paskyręs. 17 Jį pamatę, jie pagarbino jį, o kai kurie abejojo. 18 Ir Jėzus priėjo ir prabilo pas juos, sakydamas: „ Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. 19 Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, 20 Mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen.
6
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
Morkaus evangelija Morkaus 14 1 Po dviejų dienų buvo Paschos ir Neraugintos duonos šventė. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo, kaip jį klasta sugauti ir nužudyti. 2 Bet jie sakė: „Ne per šventę, kad žmonėse nekiltų sąmyšio“. 3 Jam būnant Betanijoje, Simono raupsuotojo namuose, ir sėdint prie stalo, atėjo moteris, turinti alebastrinį labai brangaus gryno nardo tepalo indelį. Ji sudaužė indelį ir išpylė tepalą Jam ant galvos. 4 Kai kurie pasipiktino ir sakė: „Kam toks tepalo švaistymas?“ 5 Juk buvo galima jį parduoti daugiau nei už tris šimtus denarų ir išdalinti vargšams.“ Ir jie murmėjo prieš ją. 6 Jėzus tarė: „Palikite ją ramybėje. Kam ją varginate? Ji man padarė gerą darbą.“ 7 Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėsite, galite jiems daryti gera, o mane ne visuomet turėsite. 8 Ji padarė, ką galėjo: ji iš anksto atėjo patepti mano kūną laidotuvėms. 9 Iš tiesų sakau jums: kur tik visame pasaulyje bus skelbiama ši Evangelija, ir tai, ką ji padarė, bus pasakojama jos atminimui. 10 Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, kad Jį išduotų. 11 Išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. O jis ieškojo, kaip patogiai jį išduotų. 12 Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada buvo pjaunamas Paschos avinėlis, Jo mokiniai paklausė Jį: „Kur nori, kad eitume ir paruoštume Tau valgyti Paschą?“ 13 Ir jis pasiuntė du savo mokinius ir tarė jiems: „ Eikite į miestą, ir ten jus sutiks žmogus, nešantis vandens ąsotį. Sekite paskui jį.“ 14 Ir kur jis beįs, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas klausia: Kur yra svečių kambarys, kuriame galėčiau valgyti Paschą su savo mokiniais?’ 15 Jis parodys jums didelį, apstatytą ir paruoštą aukštutinį kambarį; ten paruoškite mums. 16 Jo mokiniai išėjo ir atėjo į miestą, ir rado viską, kaip jis buvo jiems sakęs, ir paruošė Paschą. 17 O vakare jis ateina su dvylika. 18 Jiems sėdint ir valgant, Jėzus tarė: „ Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgantis su manimi, išduos mane.“ 19 Jie ėmė liūdėti ir vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ Ir kitas atsakė: „Nejaugi aš?“ 20 Jis atsakė: „ Vienas iš dvylikos, kuris padažo su manimi dubenyje.“ 21 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduoda Žmogaus Sūnų! Geriau tam žmogui, jeigu jis nebūtų gimęs. 22 Jiems valgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją, davė jiems ir tarė: „ Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ 23 Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, ir jie visi gėrė iš jos. 24 Ir jis jiems tarė: „ Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.“ 25 Iš tiesų sakau jums: daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje. 26 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 27 Ir Jėzus jiems tarė: „ Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‘Aš ištiksiu piemenį, ir avys bus išsklaidytos’. 28 Bet po prisikėlimo Aš eisiu pirma jūsų į Galilėją. 29 Bet Petras jam tarė: „Nors visi pasipiktintų, aš ne.“ 30 Jėzus jam tarė: „ Iš tiesų sakau tau: šiandien, dar šią naktį, dar gaidžiui du kartus nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ 31 Bet jis dar atkakliau kalbėjo: „Jei turėčiau mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti.
7
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
32 Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir Jis tarė savo mokiniams: „ Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“. 33 Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, jis ėmė labai nerimauti ir sielvartauti. 34 Ir tarė jiems: „ Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite.“ 35 Ir jis truputį paėjo pirmyn, parpuolė ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, toji valanda jį aplenktų. 36 Ir jis tarė: „Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma; atitolink nuo manęs šią taurę. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu.“ 37 Ir Jis grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „ Simonai, miegi? Negalėjai nė valandos pabudėti?“ 38 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. 39 Ir vėl jis nuėjo, meldėsi ir kalbėjo tais pačiais žodžiais. 40 Sugrįžęs jis vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo sunkios, ir jie nežinojo, ką jam atsakyti. 41 Ir jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: „ Miegokite vis dar ir ilsėkitės! Gana! Atėjo valanda! Štai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas.“ 42 Kelkitės, eikime! Štai mano išdavėjas jau čia pat. 43 Ir tuojau pat, jam dar tebekalbant, atėjo Judas, vienas iš dvylikos, o kartu su juo didelė minia su kalavijais ir lazdomis, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir vyresniųjų. 44 Jį išdavęs asmuo buvo davęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite jį ir saugiai veskite šalin.“ 45 Vos atėjęs, jis tuojau priėjo prie jo ir tarė: „Mokytojau, mokytojau!“ ir pabučiavo jį. 46 Ir jie pakėlė ant jo rankas ir suėmė jį. 47 Vienas iš ten stovinčiųjų išsitraukė kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. 48 Jėzus jiems atsakė: „ Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis mane suimti?“ 49 Kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Bet turi išsipildyti Raštai. 50 Ir visi jį paliko ir pabėgo. 51 Jį sekė jaunuolis, apvyniotas drobiniu audiniu ant nuogo kūno; ir jaunuoliai jį sugriebė. 52 Ir jis paliko drobinį audinį ir nuogas pabėgo nuo jų. 53 Ir jie nuvedė Jėzų pas vyriausiąjį kunigą, kur kartu su juo buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto aiškintojai. 54 Petras sekė jį iš tolo net į vyriausiojo kunigo rūmus ir atsisėdo su tarnais, šildėsi prie ugnies. 55 Vyriausiieji kunigai ir visa taryba ieškojo liudytojų prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti, bet nerado. 56 Daugelis melagingai liudijo prieš jį, bet jų liudijimai nesutapo. 57 Kai kurie atsistojo ir melagingai liudijo prieš jį, sakydami: 58 Mes girdėjome jį sakant: „Aš sugriausiu šitą rankomis statytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.“ 59 Bet ir jų liudytojų parodymai nesutapo. 60 Ir vyriausiasis kunigas atsistojo viduryje ir paklausė Jėzaus: „Tu nieko neatsakai? Ką šie liudija prieš tave?“ 61 Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį paklausė: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“ 62 Ir Jėzus tarė: „ Aš Esu; ir jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ 63 Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir tarė: „Kam mums dar liudytojų reikia?“ 64 Jūs girdėjote piktžodžiavimą. Kaip manote? Ir visi jį pasmerkė mirties bausme. 65 Kai kurie pradėjo ant jo spjaudyti, dangstyti jam veidą, daužyti jį kumščiais ir sakyti: „Pranašauk!“ Tarnai daužė jį per delnus. 66 Petrui esant apačioje, rūmuose, atėjo viena iš vyriausiojo kunigo tarnaičių. 67 Pamačiusi besišildantį Petrą, ji pažvelgė į jį ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi iš Nazareto“.
8
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
68 Bet jis neigė, sakydamas: „Nežinau ir nesuprantu, ką sakai“. Ir jis išėjo į prieangį, ir užgiedojo gaidys. 69 Ir viena tarnaitė vėl jį pamačiusi ėmė sakyti aplink stovintiems: „Šitas yra vienas iš jų.“ 70 Jis vėl neigė. Po kiek laiko aplinkiniai vėl tarė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų! Juk esi galilėjietis, ir tavo kalba su juo dera.“ 71 Bet jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti, sakydamas: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį kalbate“. 72 Gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras prisiminė Jėzaus žodžius, kuriuos jis buvo sakęs: „ Dar geriau nei gaidys du kartus užgiedos, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Tai pagalvojęs, jis verkė. Morkaus 15 1 Tuojau pat rytą aukštieji kunigai pasitarė su vyresniaisiais, Rašto aiškintojais ir visa taryba, surišo Jėzų, nuvedė ir atidavė Pilotui. 2 Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „ Taip yra, kaip sakai.“ 3 Vyriausi kunigai Jį kaltino daugeliu dalykų, bet Jis nieko neatsakė. 4 Pilotas vėl jį paklausė: „Tu nieko neatsakai? Štai, kiek daug jie liudija prieš tave!“ 5 Bet Jėzus nieko neatsakė, todėl Pilotas stebėjosi. 6 Per tą šventę jis paleido jiems vieną kalinį, kurio jie norėjo. 7 Ir ten buvo vienas, vardu Barabas, kuris buvo suimtas kartu su maištininkais, kurie maišto metu įvykdė žmogžudystę. 8 Ir minia, garsiai šaukdama, ėmė prašyti, kad jis padarytų tai, ką visada buvo daręs joms. 9 Pilotas jiems atsakė: „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ 10 Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įteikę iš pavydo. 11 Bet aukštieji kunigai kurstė minią, kad jis verčiau paleistų jiems Barabą. 12 Pilotas vėl jiems atsakė: „Ką tai norite, kad padaryčiau su tuo, kurį vadinate žydų karaliumi?“ 13 Ir jie vėl šaukė: „Nukryžiuok Jį!“ 14 Tada Pilotas jų paklausė: „Ką blogo jis padarė?“ Jie dar garsiau šaukė: „Nukryžiuok jį!“ 15 Norėdamas įtikti miniai, Pilotas paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti. 16 Kareiviai nuvedė Jį į pretoriumą, vadinamą pretorijumi, ir sukvietė visą kuopą. 17 Jie apvilko Jį purpurine skraiste, nupynė erškėčių vainiką ir uždėjo Jam ant galvos, 18 Ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų Karaliau!“ 19 Jie daužė Jį per galvą nendre, spjaudė ant Jį ir, atsiklaupę, pagarbino Jį. 20 Iš Jo pasityčioję, jie nuvilko nuo Jo purpurinį drabužį, apvilko Jo paties drabužiais ir išvedė Jį nukryžiuoti. 21 Jie privertė vieną pro šalį einantį kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą, nešti jo kryžių. 22 Ir jie nuvedė Jį į Golgotos vietą, tai yra, išvertus „Kaukolės vieta“. 23 Ir jie davė Jam gerti vyno, sumaišyto su mira, bet Jis nepriėmė. 24 Nukryžiavę Jį, jie pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtus, kas kam ims. 25 Buvo trečia valanda, ir jie jį nukryžiavo. 26 Ir ant viršaus buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. 27 Kartu su juo jie nukryžiavo du vagis: vieną dešinėje, o kitą kairėje. 28 Ir išsipildė Rašto žodžiai: „Jis buvo priskaitytas prie nusikaltėlių“. 29 Praeiviai jį užgauliojo, kraipydami galvas ir sakydami: „Vargas tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai! 30 Gelbėk save ir nuženg nuo kryžiaus. 31 Taip pat ir aukštieji kunigai, tyčiodamiesi iš Jo ir Rašto aiškintojai, kalbėjo tarpusavyje: „Kitus gelbėjo, o pats negali išgelbėti.“ 32Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir tikėtume.“ Ir tie, kurie buvo kartu su juo nukryžiuoti, jį niekino. 33 Šeštai valandai atėjus, visoje šalyje apgaubė tamsa iki devintos valandos.
9
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
34 Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „ Eloi, Eloi, lama sabachthani?“ Tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ 35 Kai kurie iš ten stovinčiųjų, tai išgirdę, tarė: „Štai Jis šaukiasi Elijo!“ 36 Vienas nubėgo, primirkė kempinę acto, užmovė ją ant nendrės ir padavė Jam gerti, sakydamas: „Palaukit, pažiūrėsime, ar Elijas ateis Jo nuimti“. 37 Ir Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. 38 Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios. 39 Šimtininkas, stovėjęs priešais jį, pamatęs, kad jis taip šaukdamas atidavė dvasią, tarė: „Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ 40 Ten taip pat buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų buvo Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. 41 (Kurios taip pat, jam būnant Galilėjoje, sekė paskui jį ir jam tarnavo) ir daug kitų moterų, kurios kartu su juo atvyko į Jeruzalę. 42 Atėjus vakarui, nes buvo Pasiruošimo diena, tai yra diena iš sabato, 43 Atėjo Juozapas iš Arimatėjos, garbingas tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės, drąsiai įėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 44 Pilotas stebėjosi, ar Jėzus jau miręs. Pasišaukęs šimtininką, jis paklausė, ar Jėzus jau seniai miręs. 45 Sužinojęs apie tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. 46 Jis nupirko plonos drobės, nuėmė Jį nuo kalno, suvyniojo į drobes ir paguldė kape, iškaltame uoloje, o prie kapo angos užritino akmenį. 47 Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas. Morkaus 16 1 Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvapiųjų kvepalų, kad atėjusios Jėzų pateptų. 2 Ir labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo. 3 Ir jie kalbėjosi tarpusavyje: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ 4 Pažvelgę jie pamatė, kad akmuo nuristas, nes jis buvo labai didelis. 5 Įėjusios į kapą, jos pamatė dešinėje sėdintį jaunuolį, apsirengusį ilgais baltais drabužiais, ir jos išsigando. 6 Ir jis joms tarė: „Neišsigąskite! Jūs ieškote Jėzaus iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį paguldė.“ 7 Eikite ir pasakykite jo mokiniams bei Petrui, kad jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten jį pamatysite, kaip jis jums sakė. 8 Jos greitai išėjo ir pabėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apimti baimės, ir niekam nieko nesakė, nes buvo išsigandusios. 9 Pirmąją savaitės dieną, anksti rytą, Jėzus prisikėlė ir pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. 10 Ji nuėjo ir papasakojo tiems, kurie buvo su juo, nes jie gedėjo ir verkė. 11 Išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji jį matė, jie netikėjo. 12 Po to Jis pasirodė dviem iš jų kitokiu pavidalu, kai jie keliavo į kaimą. 13 Jie nuėjo ir pranešė tai kitiems, bet ir jais netikėjo. 14 Vėliau jis pasirodė vienuolikai, kai jie sėdėjo prie stalo, ir barė juos dėl netikėjimo ir širdies kietumo, kad jie netikėjo tais, kurie buvo matę jį po prisikėlimo. 15 Ir jis jiems tarė: „ Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ 16 Kas tikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17 Kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis; 18 Jie ims gyvates, ir jeigu išgers ką nors mirtino, jiems nepakenks; jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. 19 Taigi, Viešpačiui prabilus su jais, jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
10
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
20 Jie išėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui veikiant kartu su jais ir patvirtinant žodį lydinčiais ženklais. Amen.
Luko evangelija Luko 22 1 Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha. 2 Vyriausiieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo jį nužudyti, nes bijojo žmonių. 3 Tada šėtonas įėjo į Judą, vardu Iskarijotas, vieną iš dvylikos. 4 Ir jis nuėjo ir kalbėjosi su aukštaisiais kunigais ir viršininkais, kaip jį išduotų. 5 Ir jie apsidžiaugė ir susitarė duoti jam pinigų. 6 Jis davė pažadą ir ieškojo progos išduoti Jėzų jiems, miniai nematant. 7 Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo paskersti Paschos avinėlį. 8 Ir jis pasiuntė Petrą ir Joną, sakydamas: „ Eikite ir paruoškite mums Paschą valgyti.“ 9 Jie paklausė jo: „Kur nori, kad paruoštume?“ 10 Ir jis jiems tarė: „ Štai, kai įeisite į miestą, jus pasitiks vyras, nešinas vandens ąsočiu; sekite jį į tuos namus, į kuriuos jis įeis.“ 11 Ir sakysite namų šeimininkui: ‘Mokytojas tavęs klausia: kur yra svečių kambarys, kuriame galėčiau valgyti Paschą su savo mokiniais?’ 12 Jis parodys jums didelį, apstatytą viršutinį kambarį; ten paruoškite. 13 Jie nuėjo ir rado, kaip jis buvo jiems sakęs, ir paruošė Paschą. 14 Atėjus valandai, jis susėdo ir dvylika apaštalų su juo. 15 Ir jis jiems tarė: „ Troškdamas troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš savo kančią. 16 Nes sakau jums: daugiau jos nebevalgysiu, kol tai neįvyks Dievo karalystėje. 17 Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir tarė: „ Imkite ir pasidalykite tarpusavyje.“ 18 Nes sakau jums: nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol neateis Dievo karalystė. 19 Ir jis paėmė duoną, padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „ Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ 20 Taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: „ Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“. 21 Bet štai mano išdavėjo ranka yra su manimi ant stalo. 22 Žmogaus Sūnus tikrai eina, kaip ir nuspręsta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduos! 23 Ir jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas iš jų gi tai padarys. 24 Ir tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu. 25 Ir jis jiems tarė: „ Pagonių karaliai viešpatauja joms, ir tie, kurie joms valdo, vadinami geradariais.“ 26 Bet jūs nebūkite tokie! Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie kaip jauniausias, o kas vadas – kaip tarnas. 27 Kas didesnis – tas, kuris sėdi prie stalo, ar tas, kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi prie stalo? Bet aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja. 28 Jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano pagundose. 29 Ir aš jums skiriu karalystę, kaip man yra paskyręs mano Tėvas; 30 kad jūs valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių. 31 Viešpats tarė: „ Simonai, Simonai, štai šėtonas pareikalavo jūsų savų, kad persijotų jus kaip kviečius.“ 32 Bet Aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų; ir, kai atsiversi, stiprink savo brolius. 33 Ir jis jam tarė: „Viešpatie, aš pasiruošęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį“. 34 Ir jis tarė: „ Sakau tau, Petrai, šiandien dar gaidys neužgiedos, kai tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti.“ 11
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
35 Ir jis jiems tarė: „ Kai siunčiau jus be piniginės, krepšio ir sandalų, ar jums ko nors trūko?“ Jie atsakė: „Nieko.“ 36 Tada jis tarė jiems: „ Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį. O kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir nusiperka kalaviją.“ 37 Nes sakau jums, kad manyje turi išsipildyti, kas parašyta: „Ir jis buvo priskirtas prie nusikaltėlių“, nes tai, kas su manimi susiję, baigiasi. 38 Jie tarė: „Viešpatie, štai čia du kalavijai!“ Jis jiems tarė: „ Gana.“ 39 Ir jis išėjo ir, kaip buvo pratęs, nuėjo į Alyvų kalną; ir jo mokiniai sekė paskui jį. 40 Atėjęs į tą vietą, jis tarė jiems: „ Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ 41 Ir Jis atsitraukė nuo jų maždaug per akmens metimą, atsiklaupė ir meldėsi, 42 sakydamas: „ Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs; tačiau tebūnie ne mano, bet Tavo valia.“ 43 Ir jam pasirodė iš dangaus angelas, kuris jį stiprino. 44 Dvasios apimtas, jis dar karščiau meldėsi, ir jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. 45 Atsikėlęs po maldos, Jis grįžo pas savo mokinius ir rado juos miegančius iš sielvarto. 46 Ir tarė jiems: „ Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ 47 Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o pirma jų – vienas iš dvylikos, vardu Judas, – ir priėjo prie Jėzaus, norėdamas jį pabučiuoti. 48 Bet Jėzus jam tarė: „ Judai, ar tu išduodi Žmogaus Sūnų pabučiavimu?“ 49 Aplinkiniai, pamatę, kas bus toliau, paklausė: „Viešpatie, ar mums žudyti kalaviju?“ 50 Ir vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Jėzus atsakė: „ Pakentėkite iki šiol.“ Ir jis palietė jo ausį, ir išgydė jį. 52 Tada Jėzus tarė atėjusiems pas jį aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems: „ Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis?“ 53 Kai kasdien buvau su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte rankų prieš mane. Bet tai jūsų valanda ir tamsos valdžia. 54 Tada jie paėmė Jį, nuvedė ir įvedė į vyriausiojo kunigo namus. O Petras sekė iš tolo. 55 Užkūrę ugnį menės viduryje ir susėdę kartu, Petras atsisėdo tarp jų. 56 Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prie ugnies, įdėmiai pažvelgė į jį ir tarė: „Šitas vyras irgi buvo su juo.“ 57 Jis jo išsigynė, sakydamas: „Moterie, aš jo nepažįstu!“ 58 Po valandėlės kitas, jį pamatęs, tarė: „Tu irgi vienas iš jų.“ Petras tarė: „Žmogau, aš nesu vienas!“ 59 Maždaug po valandos kitas tvirtai patvirtino, sakydamas: „Tikrai šitas buvo su juo, juk jis galilėjietis.“ 60 Petras tarė: „Žmogau, nežinau, ką tu sakai.“ Ir tuojau pat, jam dar tebekalbant, pragiedojo gaidys. 61 Viešpats atsisuko ir pažvelgė į Petrą. Petras prisiminė Viešpaties žodžius, kaip šis jam buvo sakęs: „ Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. 62 Petras išėjo ir graudžiai verkė. 63 Vyrai, kurie laikė Jėzų, tyčiojosi iš Jo ir mušė Jį. 64 Jie užrišo jam akis, mušė jį per veidą ir klausė: „Pranašauk, kas tave mušė?“ 65 Ir daug kitų piktžodžiavimo žodžių jie kalbėjo prieš jį. 66 Vos išaušus dienai, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, nuvedė Jėzų į savo sinedrioną ir tarė: 67 Ar tu esi Kristus? Pasakyk mums!“ Jis jiems tarė: „ Jei jums pasakysiu, jūs netikėsite. 68 O jei aš jūsų paklausiu, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite. 69 Nuo šiol Žmogaus Sūnus sėdės Dievo galybės dešinėje. 70 Tada visi klausė: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jis atsakė: „ Jūs sakote, kad Aš Esu.“ 71 Jie atsakė: „Kam mums dar reikia liudytojų? Juk mes patys girdėjome iš jo paties lūpų.“
12
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
Luko 23 1 Ir visas jų būrys pakilo ir nuvedė Jį pas Pilotą. 2 Jie ėmė jį kaltinti, sakydami: „Mes radome šitą, kuris kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas, kad jis esąs Kristus ir Karalius.“ 3 Pilotas Jį paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „ Taip yra, kaip sakai.“ 4 Tada Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu jokios kaltės šiame žmoguje.“ 5 Jie dar labiau įniršo, sakydami: „Jis kursto žmones, mokydamas visoje Judoje, pradedant nuo Galilėjos iki šios vietos.“ 6 Išgirdęs apie Galilėją, Pilotas paklausė, ar tas žmogus galilėjietis. 7 Sužinojęs, kad Jėzus priklauso Erodo jurisdikcijai, jis pasiuntė jį pas Erodą, kuris tuo metu pats buvo Jeruzalėje. 8 Pamatęs Jėzų, Erodas labai apsidžiaugė, nes jau seniai troško Jį pamatyti, nes buvo daug apie Jį girdėjęs ir tikėjosi išvysiąs Jį darant kokį nors stebuklą. 9 Tada jis daugžodžiavo su juo, bet šis jam nieko neatsakė. 10 Vyriausiieji kunigai ir Rašto aiškintojai stovėjo ir įnirtingai jį kaltino. 11 Erodas su savo kariais jį paniekino, išjuokė, aprengė jį puošniu drabužiu ir pasiuntė atgal pas Pilotą. 12 Tą pačią dieną Pilotas ir Erodas tapo draugais, nes anksčiau jie buvo priešiški. 13 Pilotas, sukvietęs aukštuosius kunigus, valdovus ir minią, 14 Jiems tarė: „Jūs atvedėte man šį vyrą, kaltindami jį tautos kiršinimu. Štai aš, apklausęs jį jūsų akivaizdoje, neradau jame jokios kaltės dėl to, kuo jį kaltinate.“ 15 Ne, taip pat ir Erodas, nes aš jus pas jį siunčiau, ir štai jam nepadaryta nieko, kas būtų verta mirties. 16 Todėl aš jį nubausiu ir paleisiu. 17 (Nes jis būtinai turėjo jiems vieną paleisti per puotą.) 18 Ir visi kartu šaukė: „Mirtis šito! Paleisk mums Barabą!“ 19 (Už kažkokį mieste sukeltą maištą ir žmogžudystę jis buvo įmestas į kalėjimą.) 20 Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl jiems tarė: 21 Bet jie šaukė: „Nukryžiuok Jį, nukryžiuok Jį!“ 22 Ir trečią kartą jis jiems tarė: „Ką pikta jis padarė? Nerandu jame jokios mirties vertos kaltės. Todėl jį nuplaksiu ir paleisiu.“ 23 Jie garsiai šaukė, reikalaudami, kad jis būtų nukryžiuotas. Jų ir aukštųjų kunigų balsai nugali. 24 Ir Pilotas nusprendė, kad būtų įvykdytas jų prašymas. 25 Ir jis paleido jiems tą, kuris buvo įkalintas už maištą ir žmogžudystę, kurio jie buvo prašę, o Jėzų atidavė jų valiai. 26 Vesdami Jį, jie sučiupo Simoną, kirėnietį, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 27 Jį sekė didelė minia žmonių, įskaitant moteris, kurios raudojo ir raudojo dėl Jo. 28 Bet Jėzus, atsigręžęs į jas, tarė: „ Jeruzalės dukros, neverkite manęs, bet verkite savęs ir savo vaikų.“ 29 Nes štai ateina dienos, kai sakys: „Palaimintos nevaisingosios, įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė“. 30 Tada jie pradės sakyti kalnams: „Griūkite ant mūsų!“ ir kalvoms: „Uždenkite mus!“ 31 Jeigu taip daro su žaliu medžiu, tai kas gi bus daroma su sausu? 32 Kartu su juo buvo vedami mirti dar du piktadariai. 33 Atėję į vietą, vadinamą Kalvarija, jie nukryžiavo Jį ir piktadarius – vieną dešinėje, kitą kairėje. 34 Tada Jėzus tarė: „ Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Ir jie pasidalijo jo drabužius, mesdami burtus. 35 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Taip pat ir vadovai kartu su jais tyčiojosi iš jo, sakydami: „Kitus gelbėdavo, tegul pats save išgelbėja, jei jis Kristus, Dievo išrinktasis.“
13
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
36 Iš jo tyčiojosi ir kareiviai, prieidami prie jo ir siūlydami jam acto, 37 ir sakydamas: „Jei esi žydų karalius, išgelbėk save!“ 38 Viršuje buvo užrašas graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis: „ŠTAI YRA ŽYDŲ KARALIUS“. 39 Vienas iš pakabintųjų piktadarių ėmė Jį niekinti, sakydamas: „Jei esi Kristus, išgelbėk save ir mus!“ 40 Bet kitas atsakydamas sudraudė jį: „Ar tu nebijo Dievo, pats būdamas tame pačiame pasmerkime?“ 41 Ir mes teisingai gauname, kas verta už mūsų darbus, bet šis žmogus nepadarė nieko blogo. 42 Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. 43 Jėzus jam tarė: „ Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje.“ 44 Buvo apie šeštą valandą, kai visą žemę apgaubė tamsa iki devintos valandos. 45 Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo per vidurį. 46 Ir Jėzus garsiu balsu sušuko: „ Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ Ir, tai taręs, atidavė dvasią. 47 Šimtininkas, pamatęs, kas įvyko, šlovino Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisus!“ 48 Visi žmonės, susirinkę pažiūrėti, kas įvyko, mušėsi į krūtinę ir sugrįžo. 49 Visi Jo pažįstami ir moterys, kurios Jį lydėjo iš Galilėjos, stovėjo atokiai ir stebėjo visa tai. 50 Ir štai ten buvo vyras, vardu Juozapas, patarėjas; jis buvo geras ir teisus vyras. 51 (Jis nebuvo sutikęs su jų patarimu ir darbu;) buvo iš Arimatėjos, žydų miesto, kuris pats laukė Dievo karalystės. 52 Šis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 53 Nuėmęs jį, suvyniojo į drobulę ir paguldė akmeniniame kape, kuriame dar niekada nebuvo laidotas žmogus. 54 Ir ta diena buvo Prisirengimas, ir artėjo šabas. 55 Moterys, kurios buvo atėjusios su juo iš Galilėjos, sekė iš paskos ir matė kapą bei kaip buvo paguldytas jo kūnas. 56 Sugrįžę jie paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi pagal įsakymą. Luko 24 1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti rytą, jos atėjo prie kapo, atsinešdamos paruoštus kvepalus ir kai kuriuos kitus su savimi. 2 Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo. 3 Ir jie įėjo vidun, bet nerado Viešpaties Jėzaus kūno. 4 Ir atsitiko taip, kad jie labai sumišo dėl to, štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais. 5 Kai jie išsigando ir nulenkė veidus iki žemės, jie tarė jiems: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ 6 Jo čia nėra, jis prisikėlė. Atsiminkite, kaip jis jums kalbėjo, kai dar buvo Galilėjoje, 7 sakydamas: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti“. 8 Ir jie prisiminė jo žodžius, 9 Sugrįžusios nuo kapo, jos visa tai papasakojo vienuolikai ir visiems kitiems. 10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Marija, Jokūbo motina, ir kitos moterys, kurios buvo su jomis, kurios papasakojo apie tai apaštalams. 11 Jų žodžiai jiems atrodė kaip tuščios pasakos, ir jie jais netikėjo. 12 Tada Petras atsikėlė ir nubėgo prie kapo; ir pasilenkęs pamatė vienus paliktus drobulinius ir nuėjo, stebėdamasis tuo, kas įvyko. 13 Ir štai du iš jų tą pačią dieną nuvyko į kaimą, vadinamą Emausu, maždaug už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės. 14 Ir jie kalbėjosi apie visa tai, kas buvo įvykę. 15 Jiems besikalbant ir svarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu su jais. 16 Bet jų akys buvo uždengtos, kad jie jo neatpažintų.
14
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
17 Ir jis jiems tarė: „ Apie ką jūs kalbatės eidami ir liūdite?“ 18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Ar tik tu vienas esi ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas ten šiomis dienomis įvyko?“ 19 Jis paklausė jų: „ O kas?“ Jie atsakė: „Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akyse.“ 20 Ir kaip aukštieji kunigai ir mūsų valdovai atidavė Jį pasmerkti mirčiai ir nukryžiavo. 21 Bet mes tikėjomės, kad jis bus tas, kuris atpirks Izraelį. Ir be viso to, šiandien yra trečia diena nuo tada, kai tai įvyko. 22 Taip, ir kai kurios moterys iš mūsų grupės, kurios anksti ryte buvo prie kapo, mus nustebino; 23 Neradusios jo kūno, jos atėjo ir sakė matusios angelų regėjimą, kuris sakė, kad jis gyvas. 24 Kai kurie iš mūsų sugrįžę nuėjo prie kapo ir rado viską taip, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė. 25 Tada jis jiems tarė: „ O jūs kvailiai ir jūsų širdis lėta tikėti viskuo, ką kalbėjo pranašai! 26 Argi Kristus neturėjo to kentėti ir įeiti į savo šlovę? 27 Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį parašyta. 28 Jie artėjo prie kaimo, į kurį keliavo, o jis apsimetė norintis eiti toliau. 29 Bet jie jį sulaikė, sakydami: „Pasilikite su mumis, nes jau vakaras, diena jau seniai pasibaigusi.“ Ir jis įėjo pas juos pasilikti. 30 Ir atsitiko, kad, sėdėdamas su jais prie stalo, Jis paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė jiems. 31 Ir jų akys atsivėrė, ir jie jį pažino, o jis dingo jiems iš akių. 32 Ir jie sakė vienas kitam: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kalbėjo su mumis kelyje ir atvėrė mums Raštus?“ 33 Tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę, kur rado susirinkusius vienuolika ir tuos, kurie buvo su jais. 34 sakydami: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. 35 Jie papasakojo, kas įvyko kelyje ir kaip jie Jėzų pažino, kai Jis laužė duoną. 36 Jiems taip kalbant, pats Jėzus atsistojo jų viduryje ir tarė: „ Ramybė jums!“ 37 Bet jie buvo išsigandę ir sukrėsti, ir pamanė matę dvasią. 38 Ir jis tarė jiems: „ Kodėl jūs taip nerimaujate? Kodėl jūsų širdyse kyla tokios mintys?“ 39 Pažvelkite į mano rankas ir kojas – tai aš pats! Palieskite mane ir pamatykite; dvasia juk neturi kūno ir kaulų, kaip matote mane turint. 40 Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir kojas. 41 Jiems vis dar netikint iš džiaugsmo ir stebintis, jis paklausė: „ Ar turite čia ko nors valgyti?“ 42 Ir jie davė jam gabalėlį keptos žuvies ir gabalėlį medaus korio. 43 Ir jis paėmė ir valgė jų akivaizdoje. 44 Ir jis jiems tarė: „ Šie yra žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis, kad turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse.“ 45 Tada jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, 46 ir tarė jiems: „ Taip parašyta, ir taip turėjo Kristus kentėti ir trečiąją dieną prisikelti iš numirusių.“ 47 ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. 48 Ir jūs esate šių dalykų liudytojai. 49 Ir štai Aš siunčiu jums savo Tėvo pažadą. Bet jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių. 50 Ir jis nuvedė juos iki Betanijos, ir pakėlė rankas, ir juos palaimino. 51 Ir atsitiko, kad, jam juos laiminant, Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. 52 Jie pagarbino jį ir su dideliu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę. 53 Ir nuolat buvo šventykloje, šlovindami ir šlovindami Dievą. Amen.
15
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
Jono evangelija Jono 18 1 Tai pasakęs, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas, į kurį įėjo jis ir jo mokiniai. 2 Judas, kuris jį išdavė, taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ten dažnai rinkdavosi su savo mokiniais. 3 Tada Judas, gavęs būrį vyrų ir tarnų iš aukštųjų kunigų bei fariziejų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. 4 Taigi Jėzus, žinodamas visa, kas jam įvyks, išėjo ir paklausė jų: „ Ko ieškote?“ 5 Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus jiems tarė: „ Aš esu!“ Taip pat Judas, kuris jį išdavė, stovėjo su jais. 6 Vos tik jis jiems tarė: „Aš esu!“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. 7 Tada jis vėl jų paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto.“ 8 Jėzus atsakė: „ Aš jums sakiau, kad tai aš. Jeigu tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti.“ 9 Kad išsipildytų jo pasakyti žodžiai: „ Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno“. 10 Tada Simonas Petras, turėdamas kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarno vardas buvo Malkusas. 11 Tada Jėzus tarė Petrui: „ Kišk savo kalaviją į makštį! Argi Aš negersiu taurės, kurią man davė Tėvas?“ 12 Tuomet būrys, vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo jį, 13 Ir pirmiausia nuvedė jį pas Aną, nes šis buvo Kajafo, tais metais vyriausiojo kunigo, uošvis. 14 Kajafas buvo tas, kuris patarė žydams, kad geriau, jog vienas žmogus mirtų už tautą. 15 Simonas Petras sekė paskui Jėzų ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo rūmus. 16 O Petras stovėjo lauke prie durų. Tuomet išėjo kitas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, pasikalbėjo su durininku ir įvedė Petrą vidun. 17 Tada tarnaitė, kuri saugojo duris, tarė Petrui: „Ar ir tu ne vienas iš to žmogaus mokinių?“ Jis atsakė: „Ne.“ 18 Tarnai ir pareigūnai stovėjo ten, susikūrę ugnį iš žarijų, nes buvo šalta, ir šildėsi. Petras taip pat stovėjo su jais ir šildėsi. 19 Tuomet vyriausiasis kunigas paklausė Jėzaus apie jo mokinius ir apie jo mokymą. 20 Jėzus jam atsakė: „ Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visada renkasi žydai, ir nieko nekalbėjau slapta.“ 21 Kodėl manęs klausi? Klausk tų, kurie girdėjo mane, ką jiems sakiau. Štai jie žino, ką kalbėjau. 22 Jam tai pasakius, vienas iš šalia stovinčių tarnų smogė Jėzui per ranką, sakydamas: „Ar taip atsakai vyriausiajam kunigui?“ 23 Jėzus jam atsakė: „ Jei kalbėjau piktai, paliudyk, kad tai pikta; o jei gerai, tai kodėl mane muši?“ 24 Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. 25 Simonas Petras stovėjo ir šildėsi. Tada jie paklausė jį: „Argi ir tu ne vienas iš jo mokinių?“ Jis išsigynė: „Nesu.“ 26 Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis tam, kuriam Petras nukirto ausį, tarė: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“ 27 Petras vėl išsigynė, ir tuojau pragiedojo gaidys. 28 Tada jie nuvedė Jėzų nuo Kajafo į teismo salę. Buvo ankstyvas rytas, ir jie patys nėjo į teismo salę, kad nesusiterštų, bet kad valgytų Paschą. 29 Tada Pilotas išėjo pas juos ir paklausė: „Kuo kaltinate šį žmogų?“ 30 Jie atsakė: „Jei jis nebūtų piktadarys, nebūtume jo tau atdavę.“ 31 Tada Pilotas jiems tarė: „Imkite jį jūs ir teiskite pagal savo įstatymą!“ Todėl žydai jam pasakė: „Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi. 32 Kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriuos jis kalbėjo, nurodydamas, kokia mirtimi jis mirs. 16
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
33 Tada Pilotas vėl įėjo į teismo salę, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ 34 Jėzus jam atsakė: „ Ar tu pats nuo savęs tai sakai, ar kiti tau apie mane sakė?“ 35 Pilotas atsakė: „Ar aš žydas? Tavo tauta ir aukštieji kunigai man tave išdavė. Ką tu padarei?“ 36 Jėzus atsakė: „ Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet dabar mano karalystė ne iš čia.“ 37 Tada Pilotas jam paklausė: „Tai tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „ Taip yra, kaip sakai, kad aš esu karalius. Tam aš gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas yra iš tiesos, klauso mano balso.“ 38 Pilotas jam paklausė: „O kas yra tiesa?“ Tai pasakęs, jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės.“ 39 Bet jūs turite paprotį, kad per Paschą jums paleisčiau vieną. Tad ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių? 40 Tada visi vėl šaukė: „Ne šitą, o Barabą!“ Barabas buvo plėšikas. Jono 19 1 Tuomet Pilotas paėmė Jėzų ir nuplakė. 2 Kareiviai, nupynę erškėčių vainiką, uždėjo jį jam ant galvos ir apvilko purpurinį apsiaustą, 3 Ir tarė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir jie daužė jį rankomis. 4 Tad Pilotas vėl išėjo laukan ir tarė jiems: „Štai aš jį jums išvedu, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės.“ 5 Tada išėjo Jėzus, apsigaubęs erškėčių vainiku ir apsivilkęs purpuriniu apsiaustu. Ir Pilotas jiems tarė: „Štai žmogus!“ 6 Todėl, pamatę Jį, vyzdžiai kunigai ir tarnai ėmė šaukti: „Nukryžiuok Jį, nukryžiuok Jį!“ Pilotas jiems tarė: „Imkite Jį ir nukryžiuok Jį, nes aš nerandu Jame jokios kaltės.“ 7 Žydai jam atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą jis turi mirti, nes jis laikė save Dievo Sūnumi.“ 8 Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau išsigando. 9 Ir vėl nuėjo į teismo salę ir paklausė Jėzaus: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam nieko neatsakė. 10 Tada Pilotas jam tarė: „Tu man nekalbi? Ar nežinai, kad turiu galią tave nukryžiuoti ir turiu galią tave paleisti?“ 11 Jėzus atsakė: „ Tu neturėtum jokios valdžios prieš mane, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl tam, kuris mane tau įdavė, didesnė nuodėmė.“ 12 Nuo to laiko Pilotas stengėsi jį paleisti, bet žydai šaukė: „Jei paleidi šitą, nebesi ciesoriaus draugas! Kas skelbiasi karaliumi, tas kalba prieš ciesorių.“ 13 Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas išsivedė Jėzų ir atsisėdo teismo krasėje, vietoje, vadinamoje Akytiniu grindiniu, hebrajiškai Gabata. 14 Buvo Paschos prisirengimas, apie šeštą valandą. Ir jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ 15 Bet jie šaukė: „Šalin jį, šalin jį! Nukryžiuok jį!“ Pilotas jiems sako: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Vyriausiieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tik ciesorių.“ 16 Tada jis atidavė jiems Jį nukryžiuoti. Jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. 17 Ir nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vietą, vadinamą Kaukolės vieta, hebrajiškai Golgota. 18 Ten jie nukryžiavo jį ir dar du kartu su juo, vieną iš abiejų pusių, o Jėzų viduryje. 19 Pilotas parašė užrašą ir pritvirtino jį prie kryžiaus. Ant jo buvo parašyta: „JĖZUS NAZARIETIS, ŽYDŲ KARALIUS“. 20 Šį užrašą skaitė daugelis žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto; ir jis buvo parašytas hebrajų, graikų ir lotynų kalbomis. 21 Tuomet žydų aukštieji kunigai tarė Pilotui: „Nerašyk ‘Žydų karalius’, bet kad jis sakė: ‘Aš esu žydų karalius’. 22 Pilotas atsakė: „Ką parašiau, parašiau.“
17
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
23 Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, paėmė Jo drabužius ir padalino juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį – taip pat tuniką. Tunika buvo be siūlės, visa išausta nuo viršaus. 24 Todėl jie tarė tarpusavyje: „Neplėšykime jo, bet meskime burtus, kam jis atiteks.“ Kad išsipildytų Raštas: „Jie pasidalijo mano drabužius tarpusavyje ir dėl mano apdaro metė burtus.“ Taip ir padarė kareiviai. 25 Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo Marija, Kleopo žmona, ir Marija Magdalietė. 26 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „ Moterie, štai tavo sūnus!“ 27 Tada jis tarė mokiniui: „ Štai tavo motina!“ Nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. 28 Po to Jėzus, žinodamas, kad viskas jau įvykdyta, kad išsipildytų Raštas, tarė: „ Trokštu!“ 29 Ten buvo pastatytas indas, pilnas acto. Jie pripildė kempinę acto, užmovė ją ant yzopo ir pakėlė prie Jėzaus burnos. 30 Paragavęs acto, Jėzus tarė: „ Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. 31 Kadangi buvo Pasiruošimas, kad kūnai neliktų ant kryžiaus sabatą (tas sabatas buvo didelė šventė), žydai maldavo Pilotą, kad jiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir jie būtų nuimti. 32 Tada atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas pirmajam ir antrajam, kuris buvo kartu su juo nukryžiuotas. 33 Bet kai jie priėjo prie Jėzaus ir pamatė, kad jis jau miręs, jie nesulaužė jam kojų, 34 Bet vienas iš kareivių ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. 35 Ir tas, kuris tai matė, paliudijo, ir jo liudijimas tikras; ir jis žino, kad sako tiesą, kad jūs tikėtumėte. 36 Tai įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. 37 Ir vėl kitoje Rašto vietoje sakoma: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“. 38 Po to Juozapas iš Arimatėjos, būdamas Jėzaus mokinys, bet slapta dėl žydų baimės, maldavo Pilotą, kad šis leistų nuimti Jėzaus kūną. Pilotas jam leido. Taigi jis atėjo ir nuėmė Jėzaus kūną. 39 Taip pat atėjo Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia, ir atsinešė apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. 40 Tada jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobinius audinius su kvepalais, kaip reikalauja žydų laidojimo paprotys. 41 Toje vietoje, kur Jis buvo nukryžiuotas, buvo sodas ir sode naujas kapas, kuriame dar niekada nebuvo palaidotas žmogus. 42 Ten jie tad ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, nes kapas arti. Jono 20 1 Pirmąją savaitės dieną, anksti ryte, dar tamsu, Marija Magdalietė atėjo prie kapo ir pamatė akmenį nuristą nuo kapo. 2 Tada ji bėga pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir sako jiems: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ 3 Taigi Petras išėjo ir anas kitas mokinys ir atėjo prie kapo. 4 Taigi jie bėgo abu kartu, ir kitas mokinys aplenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapą. 5 Jis pasilenkė, pažvelgė vidun ir pamatė paliktus drobinius drabužius, tačiau vidun nėjo. 6 Tada atėjo Simonas Petras, sekdamas paskui jį, įėjo į kapą ir pamatė paliktas drobules. 7 Ir skarelė, kuri buvo ant Jo galvos, ne su drobulėmis padėta, bet atskirai suvyniota į kitą vietą. 8 Tada įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atėjęs prie kapo, ir pamatė, ir įtikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo girdėję Rašto, kad jis turės prisikelti iš numirusių. 10 Tada mokiniai vėl nuėjo namo. 11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė ir pažvelgė į kapą, 12 Ir pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, kur buvo paguldytas Jėzaus kūnas. 13 Jie jai sako: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Jie paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ 14 Tai pasakiusi, ji atsigręžė ir pamatė stovintį Jėzų, bet nežinojo, kad tai Jėzus.
18
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
15 Jėzus jai tarė: „ Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, kad tai sodininkas, tarė jam: „Viešpatie, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur jį padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ 16 Jėzus jai tarė: „Marija“. Ji atsigręžė ir tarė Jam: „Rabuni!“ tai reiškia: „Mokytojau!“ 17 Jėzus jai tarė: „Neliesk manęs, nes aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Bet eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’. 18 Marija Magdalietė atėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir kad jis jai tai sakęs. 19 Tą pačią pirmąją savaitės dieną, vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė jiems: „ Ramybė jums!“ 20 Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai apsidžiaugė, pamatę Viešpatį. 21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „ Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ 22 Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „ Imkite Šventąją Dvasią! 23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos, o kam sulaikysite, tiems jos sulaikytos. 24 Bet Tomas, vienas iš dvylikos, vadinamas Dvyniu, nebuvo su jais, kai atėjo Jėzus. 25 Kiti mokiniai jam sakė: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems atsakė: „Jei aš nepamatysiu Jo rankose vinių žymių ir neįkišiu piršto į vinių žymes, ir jei ranka neįkišiu Jo šono – netikėsiu.“ 26 Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo viduje, o Tomas ir su jais. Tada atėjo Jėzus, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir tarė: „ Ramybė jums!“ 27 Tada jis tarė Tomui: „ Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas; ištiesk čia savo ranką ir įkišk ją į mano šoną; ir nebūk netikintis, bet tikintis.“ 28 Tomas jam atsakė: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29 Jėzus jam tarė: „ Tomai, tu įtikėjai, nes mane matei. Palaiminti, kurie nematė ir tiki.“ 30 Ir daug kitų ženklų Jėzus padarė savo mokinių akivaizdoje, kurie nėra aprašyti šioje knygoje: 31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą. Jono 21 1 Po to Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero; ir šitaip jis pasirodė. 2 Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jo mokiniai. 3 Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie jam sako: „Mes irgi einame su tavimi.“ Jie išėjo ir tuojau įlipo į valtį, bet tą naktį nieko nesugavo. 4 Rytui išaušus, Jėzus stovėjo krante, bet mokiniai nežinojo, kad tai Jėzus. 5 Tada Jėzus jų paklausė: „ Vaikai, ar turite ko nors valgyti?“ Jie atsakė: „Ne.“ 6 Ir jis jiems tarė: „ Užmeskite tinklą dešinėje valties pusėje, ir rasite.“ Jie tad užmetė, bet dabar nebegalėjo jo ištraukti dėl žuvų gausybės. 7 Todėl mokinys, kurį Jėzus mylėjo, tarė Petrui: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, kad tai Viešpats, Simonas Petras apsijuosė žvejo tuniką, nes buvo nuogas, ir šoko į jūrą. 8 Kiti mokiniai atplaukė maža valtimi (nes jie buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių) ir tempė tinklą su žuvimis. 9 Vos išlipę į krantą, jie pamatė ten žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duoną. 10 Jėzus jiems tarė: „ Atneškite tų žuvų, kurias ką tik pagavote.“ 11 Simonas Petras nulipo ir ištraukė į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, šimtą penkiasdešimt tris. Ir nors jų buvo tiek daug, tinklas vis tiek nesuplyšo. 12 Jėzus jiems tarė: „ Eikite ir pietų!“ Ir nė vienas iš mokinių nedrįso jo paklausti: „Kas tu esi?“ Žinodami, kad tai Viešpats. 13 Tada Jėzus ateina, paima duonos ir duoda jiems, taip pat ir žuvies. 14 Tai jau trečią kartą pasirodė Jėzus savo mokiniams po to, kai buvo prisikėlęs iš numirusių. 15 Papietavę, Jėzus tarė Simonui Petrui: „ Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau nei šitie?“ Šis atsakė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad Tave myliu.“ Jis tarė jam: „ Ganyk mano avinėlius.“
19
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
16 Jis antrą kartą jam klausė: „ Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Šis atsakė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad Tave myliu.“ Jis tarė jam: „ Ganyk mano avis“. 17 Jis trečią kartą jam sako: „ Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą jam sako: „Ar myli mane?“ Ir tarė jam: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „ Ganyk mano avis.“ 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir ėjai, kur norėjai. O kai pasensi, ištiesi rankas, ir kitas tave apjuos ir nuves, kur nenori. 19 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jis pašlovins Dievą. Ir, tai pasakęs, tarė jam: „ Sek paskui mane!“ 20 Tada Petras atsigręžė ir pamatė paskui einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduoda?“ 21 Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o ką šitas žmogus darys?“ 22 Jėzus jam tarė: „ Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kokia tau rūpi? Sek paskui mane.“ 23 Tada pasklido kalbos tarp brolių, kad tas mokinys nemirsiąs. Tačiau Jėzus jam nesakė: „Jis nemirs“, bet: „ Jei noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau rūpi?“ 24 Šis ir yra tas mokinys, kuris liudija apie šiuos dalykus ir parašė šiuos dalykus; ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. 25 Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jei visa tai būtų aprašyta, manau, kad net visas pasaulis negalėtų sutalpinti knygų, kurios turėtų būti parašytos. Amen.
Apaštalų darbai Apaštalų darbų 1
1 Ankstesnįjį traktatą, Teofiliau, parašiau apie visa, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti, 2 iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, per Šventąją Dvasią davęs įsakymų apaštalams, kuriuos buvo išsirinkęs, 3 Jiems jis ir po savo kančios daugeliu nepaneigiamų įrodymų pasirodė esąs gyvas, keturiasdešimt dienų jiems pasirodydamas ir kalbėdamas apie Dievo karalystės dalykus, 4 Ir, susirinkęs su jais, įsakė jiems nepasitraukti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, apie kurį, – sako jis, – esate girdėję iš manęs. 5 Jonas krikštijo vandeniu, o jūs netrukus būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. 6 Susirinkę jie paklausė Jį, sakydami: „Viešpatie, ar Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ 7 Ir jis jiems tarė: „ Ne jums žinoti laiką ar metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ 8 Bet jūs gausite jėgos, kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki pat žemės pakraščių. 9 Ir kai jis tai pasakė, jiems bematant, jis buvo pakeltas aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. 10 Jiems įdėmiai žvelgiant į dangų, jam kylant, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais. 11 Jie dar tarė: „Galilėjos vyrai, ko stovite ir žiūrite į dangų? Tas pats Jėzus, kuris buvo paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip matėte jį žengiantį į dangų.“
Nikodemo evangelija 1 skyrius 1 Anas, Kajafas, Suma, Datamas, Gamalielis, Judas, Levis, Naftalimas, Aleksandras, Kyras ir kiti žydai atėjo pas Pilotą dėl Jėzaus, kaltindami Jį daugeliu sunkių nusikaltimų. 2 Ir tarė: „Esame tikri, kad Jėzus yra Juozapo, dailidės, sūnus, gimęs iš Marijos, ir kad jis skelbiasi esąs Dievo Sūnus ir karalius; ir ne tik tai, bet ir bando panaikinti sabatą bei mūsų tėvų įstatymus.“ 3 Pilotas atsakė: „Ką jis skelbia ir ką bando paneigti?“ 4 Žydai jam atsakė: „Mes turime įstatymą, draudžiantį gydyti šabo dieną. Bet jis tą dieną piktais būdais gydo luošus, kurčius, paralyžiuotus, aklus, raupsuotus ir demonų apsėstuosius.“
20
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
5 Pilotas atsakė: „Kaip jis gali tai daryti piktais būdais?“ Jie atsakė: „Jis yra burtininkas ir išvaro demonus demonų valdovo jėga, todėl jam viskas pavaldu.“ 6 Tada Pilotas tarė: „Atrodo, kad demonų išvarymas nėra netyrosios dvasios darbas, bet kylantis iš Dievo galios.“ 7 Žydai atsakė Pilotui: „Prašome Jūsų Didenybę iškviesti jį į Jūsų teismą ir pats jį išklausyti.“ 8 Tada Pilotas pasišaukė pasiuntinį ir paklausė: „Kaip čia bus atvestas Kristus?“ 9 Tada pasiuntinys išėjo ir, pažindamas Kristų, pagarbino Jį, ištiesė ant žemės apsiaustą, kurį laikė rankoje, ir tarė: „Viešpatie, eik šiuo keliu ir įeik, nes valdytojas tave šaukia“. 10 Žydai, supratę, ką pasiuntinys padarė, ėmė šaukti Pilotui: „Kodėl jo nekvietėte per kunigą, o ne per pasiuntinį?“ Pasiuntinys, jį pamatęs, pagarbino jį, patiesė ant žemės prieš jį apsiaustą, kurį laikė rankoje, ir tarė: „Viešpatie, tave šaukia valdytojas.“ 11 Tada Pilotas pasišaukė pasiuntinį ir tarė: „Kodėl tu taip padarei?“ 12 Pasiuntinys atsakė: „Kai mane siuntei iš Jeruzalės pas Aleksandrą, mačiau Jėzų, sėdintį ant asilės, paviršutiniškai, o hebrajų vaikai, laikydami rankose medžių šakas, šaukė: „Osana!“ 13 Kiti patiesė savo drabužius ant kelio ir sakė: „Gelbėk mus, kuris esi danguje! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ 14 Tada žydai šaukė prieš pasiuntinį ir sakė: „Hebrajų vaikai šlovino hebrajų kalba; tai kaip tu, būdamas graikas, gali suprasti hebrajų kalbą?“ 15 Pasiuntinys jiems atsakė: „Aš paklausiau vieno žydo: ‘Ką šie vaikai šaukia hebrajiškai?’“ 16 Ir jis man tai paaiškino, sakydamas: „Jie šaukia Osana“, kas išvertus reiškia: „O, Viešpatie, gelbėk mane“; arba, o, Viešpatie, gelbėk. 17 Tada Pilotas jiems tarė: „Kodėl jūs patys liudijate apie vaikų žodžius, būtent tylėdami? Ką blogo pasiuntinys padarė?“ Ir jie tylėjo. 18 Tada valdytojas tarė pasiuntiniui: „Eik ir pasistenk bet kokiomis priemonėmis jį atvesti.“ 19 Bet pasiuntinys išėjo ir padarė kaip pirma, ir tarė: „Viešpatie, užeik, nes valdytojas tave šaukia“. 20 Jėzui įeinant su vėliavnešiais, kurie nešė vėliavas, jų viršininkai nusilenkė ir pagarbino Jėzų. 21 Tada žydai dar aršiau šaukė prieš vėliavininkus. 22 O Pilotas tarė žydams: „Žinau, kad jums nepatinka, jog vėliavų viršūnės pačios nusilenkė ir pagarbino Jėzų. Bet kodėl jūs šaukiate prieš vėliavas, tarsi jos būtų nusilenkusios ir pagarbinusios?“ 23 Jie atsakė Pilotui: „Mes matėme vėliavininkus, lenkiantis ir pagarbinančius Jėzų.“ 24 Tada valdytojas pasišaukė vėliavnešius ir tarė jiems: „Kodėl taip padarėte?“ 25 Vėlinės atsakė Pilotui: „Mes visi esame pagonys ir garbiname dievus šventyklose, tai kaip mes galime galvoti apie jo garbinimą? Mes tik laikėme vėliavas rankose, o jie lenkėsi ir garbino jį.“ 26 Tada Pilotas tarė sinagogos vyresniesiems: „Išsirinkite stiprių vyrų ir leiskite jiems laikyti vėliavas. Pažiūrėsime, ar jie patys pasilenks.“ 27Tad žydų vyresnieji išrinko dvylika stipriausių ir gabiausių senų vyrų ir liepė jiems laikyti vėliavas, kad šie stovėtų gubernatoriaus akivaizdoje. 28 Tada Pilotas tarė pasiuntiniui: „Išvesk Jėzų ir kaip nors vėl įvesk.“ Ir Jėzus su pasiuntiniu išėjo iš kiemo. 29 Pilotas pasišaukė vėliavininkus, kurie anksčiau nešė vėliavas, ir prisiekė jiems, kad jeigu jie nebus taip nešioję vėliavų, kai Jėzus anksčiau įėjo, jis nukirs jiems galvas. 30 Tada valdytojas įsakė Jėzui vėl sugrįžti. 31 Pasiuntinys padarė kaip ir anksčiau, ir labai maldavo Jėzaus, kad šis užliptų ant jo apsiausto ir juo vaikščiotų. Šis užlipo ant jo ir įėjo vidun. 32 Jėzui įėjus, vėliavos, kaip ir anksčiau, nusilenkė ir pagarbino jį. 2 skyrius 1 Tai pamatęs, Pilotas išsigando ir ruošėsi keltis nuo savo vietos. 2 Jam bemanant keltis, jo žmona, stovėjusi atokiau, atsiuntė jam žinią, sakydama: „Nieko bendro su tuo teisiuoju, nes šiąnakt labai dėl jo kentėjau regėjime.“
21
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
3 Tai išgirdę, žydai tarė Pilotui: „Argi nesakėme tau: ‘Jis burtininkas?’ Štai jis apsimetė tavo žmona.“ 4 Tada Pilotas, pasišaukęs Jėzų, tarė: „Girdėjai, ką jie liudija prieš tave, ir nieko neatsakai?“ 5 Jėzus atsakė: „Jei jie negalėtų kalbėti, jie negalėtų kalbėti. Bet kadangi kiekvienas moka savo liežuvį kalbėti ir gera, ir bloga, tegul pats žiūri.“ 6 Žydų vyresnieji atsakė Jėzui: „Į ką mes žiūrėsime?“ 7 Pirma, mes žinome apie tave štai ką: tu gimei iš paleistuvystės; antra, kad dėl tavo gimimo kūdikiai buvo nužudyti Betliejuje; trečia, kad tavo tėvas ir motina Marija pabėgo į Egiptą, nes negalėjo pasitikėti savo tauta. 8 Kai kurie šalia stovėję žydai kalbėjo palankiau: „Negalime sakyti, kad jis gimė iš paleistuvystės; bet žinome, kad jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, todėl jis negimė iš paleistuvystės.“ 9 Tada Pilotas tarė žydams, kurie tvirtino, kad jis gimė iš paleistuvystės: „Jūsų pasakojimas netiesa, nes buvo sužadėtuvės, kaip liudija jūsų tautiečiai.“ 10 Anas ir Kajafas tarė Pilotui: „Visa ši minia žmonių šaukia, kad jis gimė iš paleistuvystės ir yra burtininkas; bet tie, kurie neigia, kad jis gimė iš paleistuvystės, yra jo prozelitai ir mokiniai.“ 11 Pilotas atsakė Anui ir Kajafui: „Kas yra tie prozelitai?“ Jie atsakė: „Jie yra pagonių vaikai, kurie nebuvo tapę žydais, bet pasekėjais.“ 12 Tada atsakė Eleazeras, Asterijus, Antonijus, Jokūbas, Karas ir Samuelis, Izaokas ir Finehas, Krispas ir Agripa, Anas ir Judas: „Mes nesame prozelitai, bet žydų vaikai, kalbame tiesą ir buvome ten, kai Marija buvo sužadėta.“ 13 Tada Pilotas kreipėsi į dvylika vyrų, kurie tai kalbėjo, ir tarė jiems: „Saikdinu jus gyvu Cezariu, kad sąžiningai pareikštumėte, ar jis gimė iš paleistuvystės, ir kad tai, ką papasakojote, būtų tiesa.“ 14 Jie atsakė Pilotui: „Mes turime įstatymą, draudžiantį mums prisiekti, nes tai nuodėmė. Tegul jie prisiekia gyvu Cezariu, kad nėra taip, kaip sakėme, ir mes mielai būsime nubausti mirtimi.“ 15 Tada Anas ir Kajafas tarė Pilotui: „Šitie dvylika vyrų nepatikės, kad mes žinome, jog jis gimęs iš prastos kilmės ir yra burtininkas, nors jis apsimeta esąs Dievo sūnus ir karalius. Mes taip toli nuo to tikime, kad drebame tai girdėdami.“ 16 Tada Pilotas įsakė visiems išeiti, išskyrus dvylika vyrų, kurie sakė, kad jis negimęs iš paleistuvystės, o Jėzui pasitraukti atokiau ir tarė jiems: „Kodėl žydai nori nužudyti Jėzų?“ 17 Jie atsakė jam: „Jie pyksta, kad jis gydė šabo dieną.“ Pilotas paklausė: „Nejaugi jie jį nužudys už gerą darbą?“ Jie atsakė jam: „Taip, Viešpatie“. 3 skyrius 1 Tada Pilotas, apimtas pykčio, išėjo iš salės ir tarė žydams: „Šaukiu visą pasaulį liudytojais, kad nerandu jokios kaltės tame žmoguje.“ 2 Žydai atsakė Pilotui: „Jei jis nebūtų buvęs piktadarys, nebūtume jo atvedę pas tave.“ 3 Pilotas jiems tarė: „Jūs Jį imate ir teisiate pagal savo įstatymą?“ 4 Tada žydai tarė: „Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi.“ 5 Pilotas tarė žydams: „Įsakymas ‘Todėl nežudyk’ yra jūsų, o ne mano. 6 Jis vėl nuėjo į pretoriją, pašaukė Jėzų ir tarė: „Ar tu esi žydų karalius?“ 7 Jėzus atsakė Pilotui: „Ar tu pats iš savęs tai sakai, ar žydai tau apie mane pasakė?“ 8 Pilotas atsakė Jėzui: „Ar aš žydas? Visa tauta ir žydų valdovai man tave atidavė. Ką tu padarei?“ 9 Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, ir nebūčiau buvęs atiduotas žydams. Bet dabar mano karalystė ne iš čia. 10 Pilotas paklausė: „Tai tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai, kad aš esu karalius. Tam aš gimiau ir tam atėjau į pasaulį. Tam atėjau, kad liudyčiau tiesą. Ir kiekvienas, kas yra iš tiesos, klauso mano balso.“ 11 Pilotas jam sako: „O kas yra tiesa?“ 12 Jėzus tarė: „Tiesa yra iš dangaus.“ 13 Pilotas tarė: „Todėl tiesos nėra žemėje.“
22
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
14 Jėzus tarė Pilotui: „Tikėk, kad tiesa yra žemėje tarp tų, kurie, turėdami teismo galią, vadovaujasi tiesa ir priima teisingą sprendimą.“ 4 skyrius 1 Tada Pilotas paliko Jėzų kieme, išėjo pas žydus ir tarė: „Aš nerandu Jėzuje jokios kaltės.“ 2 Žydai jam atsakė: „Bet jis juk sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’. 3 Pilotas jų paklausė: „Apie kokią šventyklą jis kalba?“ 4 Žydai jam atsakė: „Ką Saliamonas statė keturiasdešimt šešerius metus, jis sakė sugriausiąs ir atstatysiąs per tris dienas.“ 5 Pilotas vėl jiems tarė: „Aš nekaltas dėl to žmogaus kraujo; pažiūrėkite į tai!“ 6 Žydai jam tarė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų.“ Tada Pilotas, susikvietęs vyresniuosius, Rašto aiškintojus, kunigus ir levitus, tarė jiems atskirai: „Nedarykite taip! Neradau jokio jūsų kaltinimo, kad jis gydytų ligonius ir laužytų sabatą, verto mirties.“ 7 Kunigai ir levitai atsakė Pilotui: „Gyvuoju Cezariu prisiekiu, jei kas piktžodžiauja, tas vertas mirties, bet šis žmogus piktžodžiauja Viešpačiui.“ 8 Tada valdytojas vėl įsakė žydams išeiti iš kiemo ir, pasišaukęs Jėzų, tarė jam: „Ką man su tavimi daryti?“ 9 Jėzus jam atsakė: „Daryk, kaip parašyta.“ 10 Pilotas jam tarė: „Kaip tai parašyta?“ 11 Jėzus jam tarė: „Mozė ir pranašai pranašavo apie mano kančią ir prisikėlimą. 12 Tai išgirdę, žydai supyko ir tarė Pilotui: „Kam dar nori klausytis to žmogaus piktžodžiavimo?“ 13 Pilotas jiems tarė: „Jei šie žodžiai jums atrodo kaip šventvagystė, tai imkite jį, atveskite į savo teismą ir teisikite pagal savo Įstatymą.“ 14 Žydai atsakė Pilotui: „Mūsų Įstatymas sako: jis bus priverstas gauti trisdešimt devynis kirčius, bet jei jis taip piktžodžiaus Viešpačiui, bus užmėtytas akmenimis.“ 15 Pilotas jiems tarė: „Jei jo kalba buvo šventvagystė, teiskite jį pagal savo Įstatymą.“ 16 Žydai atsakė Pilotui: „Mūsų Įstatymas liepia nieko nebausti mirtimi. Mes norime, kad jis būtų nukryžiuotas, nes jis nusipelnė mirties ant kryžiaus.“ 17 Pilotas jiems tarė: „Jis neturėtų būti nukryžiuotas; tebūnie jis nuplaktas ir paleistas šalin.“ 18 Bet gubernatorius, apžvelgęs susirinkusius žmones ir žydus, pamatė daugelį žydų ašarojančių ir tarė žydų aukštiesiems kunigams: „Visa tauta nenori jo mirties.“ 19 Žydų vyresnieji atsakė Pilotui: „Mes ir visi žmonės čia susirinkome būtent tam, kad jis mirtų.“ 20 Pilotas jų paklausė: „Kodėl jis turėtų mirti?“ 21 Jie atsakė jam: „Jis skelbiasi esąs Dievo Sūnus ir Karalius.“ 5 skyrius 1 O Nikodemas, vienas žydas, atsistojo prieš valdytoją ir tarė: „Maldauju tave, teisingasis teisėjau, leisk man tarti keletą žodžių.“ 2 Pilotas jam tarė: „Kalbėk!“ 3 Nikodemas tarė: „Aš kalbėjau žydų vyresniesiems, Rašto aiškintojams, kunigams, levitams ir visai žydų miniai jų susirinkime: ką jūs darote su šiuo žmogumi?“ 4 Jis yra žmogus, padaręs daug naudingų ir šlovingų stebuklų, kokių joks žmogus žemėje niekada anksčiau nepadarė ir niekada nepadarys. Paleiskite jį ir nedarykite jam jokios žalos; jei jis ateina iš Dievo, jo stebuklai (jo stebuklingi išgydymai) tęsis; bet jei iš žmonių, jie nueis niekais. 5 Taigi Mozė, kai Dievas jį pasiųsdavo į Egiptą, faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje padarė stebuklus, kuriuos Dievas jam įsakė; ir nors tos šalies magai Janas ir Jambresas savo magija darė tuos pačius stebuklus, kaip ir Mozė, tačiau jie negalėjo padaryti visko, ką jis darė. 6 Ir stebuklai, kuriuos darė magai, nebuvo iš Dievo, kaip žinote, Rašto aiškintojai ir fariziejai; bet tie, kurie juos darė, žuvo ir visi, kurie jais tikėjo.
23
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
7 Ir dabar paleiskite šį vyrą, nes stebuklai, kuriais jį kaltinate, yra iš Dievo; ir jis nenusipelno mirties. 8 Tada žydai paklausė Nikodemo: „Ar tu esi jo mokinys ir darai jam palankumą?“ 9 Nikodemas jiems tarė: „Ar valdytojas irgi tapo jo mokiniu ir sako už jį kalbas? Argi ne Cezaris paskyrė jį į tą aukštą vietą?“ 10 Tai išgirdę, žydai ėmė drebėti ir, grieždami dantimis ant Nikodemo, sakė jam: „Tepriimk jo mokymą kaip tiesą ir turėk savo dalį su Kristumi!“ 11 Nikodemas atsakė: „Amen; aš priimsiu jo mokymą ir savo dalią su juo, kaip jūs sakėte.“ 12 Tada atsistojo dar vienas žydas ir paprašė valdytojo leidimo paklausyti jį kelis žodžius. 13 Gubernatorius tarė: „Kalbėk, ką nori.“ 14 Jis tarė: „Trisdešimt aštuonerius metus gulėjau prie avių tvenkinio Jeruzalėje, sunkiai sirgau ir laukiau išgydymo, kurį suteiktų angelo atėjimas, kuris tam tikru metu sujudino vandenį. Kas pirmas po vandens sujudinimo įžengdavo į tvenkinį, pasveikdavo nuo bet kokios ligos.“ 15 Pamatęs mane ten merdintį, Jėzus paklausė: „Ar pasveiksi?“ Aš atsakiau: „Viešpatie, neturiu žmogaus, kuris mane įkeltų į tvenkinį, kai vanduo sujudinamas.“ 16 Ir jis man tarė: „Kelkis, pasiimk savo lovą ir vaikščiok!“ Ir aš tuojau pat pasveikau, pasiėmiau savo lovą ir ėjau. 17 Tada žydai tarė Pilotui, mūsų Viešpačiui Valdytojui: „Melsk jį, paklausk, kurią dieną jis buvo išgydytas iš savo ligos.“ 18 Silpnasis atsakė: „Tai buvo šabo dieną.“ 19 Žydai atsakė Pilotui: „Argi nesakėme, kad jis gydė per šabą ir išvarinėjo demonus demonų valdovo pagalba?“ 20 Tada išėjo dar vienas 7 žydas ir tarė: „Aš buvau aklas, girdėjau garsus, bet nieko nematau.“ Jėzui einant, išgirdau praeinančią minią ir paklausiau, kas ten yra? 21 Jie man pasakė, kad Jėzus eina pro šalį. Tada aš sušukau: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jis sustojo, įsakė mane atvesti pas jį ir tarė: „Ko nori?“ 22 Aš tariau: „Viešpatie, kad atgaučiau regėjimą!“ 23 Jis man tarė: „Atgauk savo regėjimą!“ Ir aš tuojau pat jį pamačiau ir nusekiau paskui jį, džiaugdamasis ir dėkodamas. 24 Taip pat atėjo kitas žydas ir tarė: „Aš buvau raupsuotasis, ir jis išgydė mane vien savo žodžiu, sakydamas: ‘Noriu, būk švarus!’“ Ir netrukus aš buvau apvalytas nuo raupsų. 25 Ir atėjo kitas žydas ir tarė: „Aš buvau sukčius, bet jis mane ištiesino savo žodžiu.“ 26 Ir viena moteris, vardu Veronika, pasakė: „Dvylika metų sirgau kraujoplūdžiu. Palietiau Jo drabužių apvadą, ir kraujas tuojau pat liovėsi.“ 27 Tada žydai tarė: „Mes turime įstatymą, kad moteris negali būti liudytoja.“ 28 Ir po to kitas žydas pasakė: „Mačiau Jėzų pakviestą į vestuves su savo mokiniais, ir Galilėjos Kanoje trūko vyno.“ 29 Kai visas vynas buvo išgertas, jis įsakė tarnams pripildyti šešis ten esančius puodus vandens, ir jie juos pripildė iki kraštų, ir jis juos palaimino, ir pavertė vandenį vynu, ir visi žmonės gėrė, stebėdamiesi šiuo stebuklu. 30 Ir dar vienas žydas atsistojo ir tarė: „Mačiau Jėzų, mokantį Kafarnaumo sinagogoje. Sinagogoje buvo žmogus, turintis demoną. Jis šaukė: „Palik mane ramybėje! Kas mums iš Tavęs reikalo, Jėzau iš Nazareto? Ar atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kad Tu esi Dievo Šventasis.“ 31 Jėzus sudraudė jį, sakydamas: „Nutilk, netyroji dvasia, ir išeik iš žmogaus!“ Ir netrukus jis išėjo iš jo ir niekam jam nesukėlė žalos. 32 Vienas fariziejus taip pat kalbėjo apie šiuos dalykus: „Mačiau didelę minią, ateinančią pas Jėzų iš Galilėjos, Judėjos, pajūrio ir daugelio Jordano kraštų, ir daug ligonių, ir jis visus juos išgydė.“ 33 Ir girdėjau netyrąsias dvasias šaukiant: „Tu esi Dievo Sūnus!“ Jėzus griežtai joms įsakė, kad Jo neatskleistų. 34 Po to kitas žmogus, vardu Centurijus, tarė: „Mačiau Jėzų Kafarnaume ir maldavau Jį, sakydamas: ‘Viešpatie, mano tarnas guli namuose paralyžiuotoje’.
24
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
35 Ir Jėzus man tarė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu“. 36 Bet aš tariau: ‘Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks’. 37 Ir Jėzus man tarė: „Eik savo keliu, ir tebūnie tau, kaip tikėjai.“ Ir mano tarnas pasveiko tą pačią valandą. 38 Vienas didikas tarė: „Kafarnaume turėjau sūnų, kuris buvo prie mirties. Išgirdęs, kad Jėzus atėjo į Galilėją, nuėjau ir maldavau jį ateiti į mano namus ir išgydyti mano sūnų, nes jis buvo prie mirties.“ 39 Jis man tarė: „Eik savo keliu, tavo sūnus gyvas“. 40 Ir tą valandą mano sūnus pasveiko. 41 Be jų, daugelis kitų žydų, tiek vyrų, tiek moterų, šaukė ir sakė: „Jis tikrai yra Dievo Sūnus, kuris gydo visas ligas tik savo žodžiu, ir kuriam visiškai paklūsta demonai!“ 42 Kai kurie iš jų toliau sakė: „Ši jėga gali kilti tik iš Dievo.“ 43 Pilotas tarė žydams: „Kodėl demonai nepaklūsta jūsų gydytojams?“ 44 Kai kurie iš jų sakė: „Velnių pavergimo galia negali ateiti kitaip, kaip tik iš Dievo.“ 45 Kiti sakė Pilotui, kad jis prikėlęs Lozorių iš numirusių, kai šis jau keturias dienas buvo kape. 46 Tai išgirdęs, valdytojas drebėdamas tarė žydų miniai: „Kokia jums nauda pralieti nekaltą kraują?“ 6 skyrius 1 Tada Pilotas, pasišaukęs Nikodemą ir penkiolika vyrų, kurie tvirtino, kad Jėzus negimė iš paleistuvystės, paklausė jų: „Ką man daryti? Juk žmonėse kyla sąmyšis.“ 2 Jie jam atsakė: „Mes nežinome; tegul pažiūri tie, kurie kelia triukšmą.“ 3 Tada Pilotas vėl sušaukė minią ir tarė jiems: „Jūs žinote, kad turite paprotį, jog per Paschos šventę aš jums paleidžiu vieną kalinį. 4 Turiu žinomą kalinį – žmogžudį, vardu Barabas, ir Jėzų, vadinamą Kristumi, kuriame nerandu nieko, kas būtų verta mirties. Kurį iš jų tad norėtumėte, kad jums paleisčiau? 5 Visi šaukia: „Paleisk mums Barabą!“ 6 Pilotas jiems sako: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Kristumi?“ 7 Visi atsakė: „Tebūnie jis nukryžiuotas!“ 8 Jie vėl šaukė Pilotui: „Tu nesi Cezario draugas, jei paleidi šį vyrą? Jis pats apsireiškė esąs Dievo Sūnus ir karalius. Bet ar jūs norite, kad jis būtų karalius, o ne Cezarius?“ 9 Tada Pilotas, įniršęs, tarė jiems: „Jūsų tauta visada maištauja, ir jūs visada priešinatės tiems, kurie jums tarnavo?“ 10 Žydai atsakė: „Kas tie, kurie mums buvo naudingi?“ 11 Pilotas jiems atsakė: „Jūsų Dievas, kuris išgelbėjo jus iš sunkios egiptiečių vergijos, pervedė jus per Raudonąją jūrą tarsi sausumą, maitino jus dykumoje mana ir putpelių mėsa, išleido vandens iš uolos ir davė jums įstatymą iš dangaus. 12 Jūs jį visaip erzinote, geidėte nulieto veršio, jį garbinote, jam aukojote ir sakėte: „Šitie yra tavo dievai, Izraeli, kurie išvedė tave iš Egipto žemės“. 13 Dėl to jūsų Dievas norėjo jus sunaikinti, bet Mozė užtarė jus, ir jūsų Dievas jį išklausė bei atleido jūsų kaltę. 14 Vėliau jūs įniršote ant savo pranašų Mozės ir Aarono ir norėjote juos nužudyti, kai jie pabėgo į Padangtę, ir jūs nuolat murmėjote prieš Dievą ir Jo pranašus. 15 Jis pakilo nuo teismo vietos ir norėjo išeiti; bet visi žydai šaukė: „Mes pripažįstame Cezarį karaliumi, o ne Jėzų!“ 16 Vos tik šiam žmogui gimus, atėjo išminčiai ir atnešė jam dovanų. Tai išgirdęs, Erodas labai sunerimo ir norėjo jį nužudyti. 17 Kai tėvas tai sužinojo, jis pabėgo su juo ir jo motina Marija į Egiptą. Išgirdęs apie jo gimimą, Erodas norėjo jį nužudyti ir todėl pasiuntė išžudyti visus vaikus Betliejuje ir visose jo apylinkėse, nuo dvejų metų ir jaunesnius.
25
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
18 Išgirdęs tai, Pilotas išsigando ir, įsakęs miniai nutilti, kuri kėlė triukšmą, tarė Jėzui: „Tai tu esi karalius?“ 19 Visi žydai atsakė Pilotui: „Jis yra tas pats asmuo, kurį Erodas siekė nužudyti.“ 20 Tada Pilotas paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Būkite saugūs!“ 21 Žydai atsakė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ 22 Tada Pilotas įsakė atvesti Jėzų pas save ir tarė jam tokiais žodžiais: 23 Tavo tauta apkaltino tave, kad tu save laikai karaliumi; todėl aš, Pilotas, nuteisiu tave nuplakti pagal buvusių valdytojų įstatymus; ir kad tu pirmiausia būtum surištas, o paskui pakartas ant kryžiaus toje vietoje, kur dabar esi kalinys; ir taip pat su tavimi du nusikaltėliai, kurių vardai yra Dimas ir Gestas. 7 skyrius 1 Tada Jėzus išėjo iš kiemo ir kartu su juo du plėšikai. 2 Atėję į vietą, vadinamą Golgota, jie nuvilko Jam drabužius, apjuosė drobule, uždėjo Jam ant galvos erškėčių vainiką ir įdavė Jam į ranką nendrę. 3 Taip pat jie padarė su dviem vagimis, kurie buvo nukryžiuoti kartu su juo: Dimu dešinėje ir Gestui kairėje. 4 Bet Jėzus tarė: „Mano Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ 5 Jie pasidalijo jo drabužius ir dėl jo apdaro metė burtus. 6 Tuo tarpu minia stovėjo šalia, o aukštieji kunigai ir žydų vyresnieji tyčiojosi iš jo, sakydami: „Kitus gelbėdavo, tegul dabar pats išsigelbsti, jei gali; jei jis Dievo Sūnus, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus.“ 7 Kareiviai irgi iš jo tyčiojosi, paėmė acto ir tulžies, pasiūlė jam atsigerti ir tarė: „Jei tu esi žydų karalius, išsigelbėk!“ 8 Tada Longinas, vienas kareivis, paėmė ietį ir perdūrė jam šoną, ir netrukus ištekėjo kraujo ir vandens. 9 Ir Pilotas užrašė ant kryžiaus užrašą hebrajų, lotynų ir graikų kalbomis, būtent: „Šitas yra žydų karalius“. 10 Bet vienas iš dviejų kartu su Jėzumi nukryžiuotų plėšikų, vardu Gestas, tarė Jėzui: „Jei tu esi Kristus, išvaduok save ir mus!“ 11 Bet vagis, kuris buvo nukryžiuotas dešinėje, vardu Dimas, atsakydamas sudraudė jį ir tarė: „Ar nebiji Dievo, pasmerktas tokiai bausmei? Mes iš tiesų teisingai ir teisingai gauname savo darbų nuopelnus, bet koks blogas yra šis Jėzus?“ 12 Taip sudejavęs, jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ 13 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ 8 skyrius 1 Buvo apie šeštą valandą, ir tamsa buvo visoje žemėje iki devintos valandos. 2 Ir kol saulė užtemėjo, štai šventyklos uždanga perplyšo nuo viršaus iki apačios; ir uolos taip pat perplyšo, ir kapai atsivėrė, ir daugybė šventųjų kūnų, kurie miegojo, pakilo. 3 Maždaug devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Hely, Hely, lama zabaktani?“, tai yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ 4 Po to Jėzus tarė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Tai pasakęs, jis atidavė dvasią. 5 Šimtininkas, pamatęs, kad Jėzus taip šaukdamas atidavė dvasią, šlovino Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisus.“ 6 Visi aplink stovintys žmonės buvo labai sukrėsti to vaizdo ir, apmąstę, kas įvyko, mušėsi į krūtinę ir grįžo į Jeruzalės miestą. 7 Šimtininkas nuėjo pas valdytoją ir papasakojo jam visa, kas buvo įvykę. 8 Išgirdęs visa tai, jis labai nuliūdo;
26
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
9 Sušaukęs žydus, jis paklausė jų: „Ar matėte saulės užtemimo stebuklą ir kitus dalykus, kurie įvyko Jėzaus mirties metu?“ 10 Tai išgirdę, žydai atsakė gubernatoriui: „Saulės užtemimas įvyko pagal savo paprotį.“ 11 Visi, kurie pažinojo Kristų, stovėjo atokiau, taip pat ir moterys, kurios buvo sekusios Jėzų iš Galilėjos, ir stebėjo visa tai. 12 Ir štai vienas vyras iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys, bet ne viešai, bijodamas žydų, atėjo pas valdytoją ir maldavo jį leisti nuimti Jėzaus kūną nuo kryžiaus. 13 Ir gubernatorius jam leido. 14 Nikodemas atėjo, atsinešdamas apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio; ir jie, ašarodami, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus ir surišo drobiniais drobulėmis su kvepalais, kaip buvo paprotys laidoti tarp žydų, 15 Ir paguldė jį į naują kapą, kurį Juozapas buvo pastatęs ir iškalęs iš uolos, į kurį dar niekas nebuvo paguldytas, ir užritino didelį akmenį prie kapo angos. 9 skyrius 1 Kai neteisūs žydai išgirdo, kad Juozapas prašė ir palaidojo Jėzaus kūną, jie ėmė ieškoti Nikodemo ir tų penkiolikos vyrų, kurie paliudijo valdytojui, kad Jėzus negimė iš paleistuvystės, ir kitų gerų žmonių, kurie parodė jam gerus darbus. 2 Kai visi pasislėpė, bijodami žydų, jiems pasirodė tik Nikodemas ir paklausė: „Kaip tokie žmonės gali įeiti į sinagogą?“ 3 Žydai jam atsakė: „Bet kaip tu drįsti įeiti į sinagogą, būdamas Kristaus bendrininkas? Tebūnie tavo likimas su juo pomirtiniame pasaulyje.“ 4 Nikodemas atsakė: „Amen! Tebūnie man lemta turėti savo dalį su juo jo karalystėje.“ 5 Taip pat Juozapas, atėjęs pas žydus, tarė jiems: „Kodėl pykstate ant manęs, kad trokštu Jėzaus, Piloto, kūno? Štai paguldžiau Jį į savo kapą, suvyniojau į švarią drobulę ir padėjau akmenį prie kapo angos.“ 6 Aš teisingai su juo elgiausi, o jūs neteisingai pribloškėte tą teisųjį, jį nukryžiuodami, duodami jam acto, vainikuodami erškėčiais, draskydami jo kūną botagais ir melsdamiesi užkraudami ant jūsų jo kraujo kaltę. 7 Tai išgirdę, žydai sunerimo ir apėmė pyktis; jie suėmė Juozapą ir įsakė jį suimti prieš sabatą ir laikyti ten iki sabato pabaigos. 8 Jie jam tarė: „Išpažink, nes šiuo metu nevalia tau daryti nieko blogo, kol neateis pirmoji savaitės diena.“ Bet mes žinome, kad nebūsi laikomas vertu laidotuvių, bet atiduosime tavo kūną padangių paukščiams ir žemės žvėrims. 9 Juozapas atsakė: „Ši kalba panaši į išdidžiojo Galijoto kalbą, kuris, kalbėdamas prieš Dovydą, niekino gyvąjį Dievą. Bet jūs, Rašto žinovai ir mokytojai, žinote, kad Dievas per pranašą sako: „Mano kerštas, ir aš jums atmokėsiu tokiu pat piktu, kokiu jūs man grasinote.“ 10 Dievas, kurį pakabinote ant kryžiaus, gali mane išgelbėti iš jūsų rankų. Visas jūsų nedorumas sugrįš ant jūsų. 11 Gubernatorius, nusiplovęs rankas, tarė: „Esu nekaltas dėl šio teisiojo kraujo!“ Bet jūs atsakėte ir šaukėte: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų! Kaip sakėte, težūstate amžiams!“ 12 Išgirdę šiuos žodžius, žydų vyresnieji labai įniršo; suėmė Juozapą ir įvedė jį į kambarį be lango, užrakino duris ir užantspaudavo spyną. 13 Anas ir Kajafas pastatė sargybą ir pasitarė su kunigais bei levitais, kad jie visi susitiktų po šabo, ir sugalvojo, kokia mirtimi pasmerkti Juozapą. 14 Kai jie tai padarė, valdovai Anas ir Kajafas įsakė atvesti Juozapą. 10 skyrius 1 Visa susirinkusioji, tai išgirdusi, žavėjosi ir stebėjosi, nes ant kambario užrakto rado tą patį antspaudą, o Juozapo nerado.
27
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
2 Tada Anas ir Kajafas išėjo. Visiems stebintis Juozapo išvykimu, štai vienas iš kareivių, saugojusių Jėzaus kapą, prabilo susirinkusiems. 3 Jiems saugant Jėzaus kapą, įvyko žemės drebėjimas, ir mes matėme, kaip Dievo angelas nurito akmenį nuo kapo ir atsisėdo ant jo. 4 Jo veidas buvo lyg žaibas, o jo drabužis – lyg sniegas; ir mes iš baimės tapome lyg mirusieji. 5 Ir mes girdėjome angelą sakant moterims prie Jėzaus kapo: „Nebijokite! Žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas; jis prisikėlė, kaip buvo išpranašavęs.“ 6 Eikite ir pažiūrėkite vietą, kur jis buvo palaidotas, ir tuojau pat pasakykite jo mokiniams, kad jis prisikėlė iš numirusių. Jis eis pirma jūsų į Galilėją; ten jūs jį pamatysite, kaip jis jums sakė. 7 Tada žydai sušaukė visus kareivius, saugojusius Jėzaus kapą, ir paklausė jų: „Kas yra tos moterys, kurioms kalbėjo angelas? Kodėl jų nesuėmėte?“ 8 Kareiviai atsakė: „Mes nežinome, kas tos moterys buvo; be to, mes iš baimės tapome tarsi mirusieji, tai kaip mes galėjome jas pagauti?“ 9 Žydai jiems atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, mes jumis netikime.“ 10 Kareiviai atsakė žydams: „Jei matėte ir girdėjote Jėzų darant tiek daug stebuklų ir juo netikėjote, tai kaip jūs galite tikėti mumis? Jūs teisingai sakote: „Kaip gyvas Viešpats!“ – sako Viešpats. 11 Girdėjome, kad Juozapą, kuris palaidojo Jėzaus kūną, uždarėte kambaryje po užantspauduota spyna, o atidarę jį, jo ten neradote. 12 Taigi parodykite Juozapą, kurį pastatėte saugoti kameroje, o mes parodysime Jėzų, kurį saugojome kape. 13 Žydai atsakė: „Mes atvesime Juozapą, o jūs atvesite Jėzų!“ Juozapas yra savo mieste Arimatėjoje. 14 Kareiviai atsakė: „Jei Juozapas yra Arimatėjoje, o Jėzus – Galilėjoje, tai girdėjome angelą pranešant moterims.“ 15 Tai išgirdę, žydai išsigando ir kalbėjosi tarpusavyje: „Jei šie dalykai išaiškėtų, visi įtikėtų Jėzų.“ 16 Tada jie surinko didelę pinigų sumą ir atidavė juos kareiviams, sakydami: „Pasakykite žmonėms, kad Jėzaus mokiniai atėjo naktį, kai jūs miegojote, ir pavogė Jėzaus kūną. Jei apie tai išgirs valdytojas Pilotas, mes jį įtikinsime ir jus apsaugosime.“ 17 Kareiviai paėmė pinigus ir kalbėjo taip, kaip buvo mokę žydų, ir apie tai pasklido žinia tarp žmonių. 18 Bet iš Galilėjos į Jeruzalę atvyko kunigas Finehas, mokytojas Ada ir levitas, vardu Agejus, trys ir pranešė aukštiesiems kunigams bei visiems, kurie buvo sinagogose: 19 Mes matėme Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, kalbantį su vienuolika savo mokinių, sėdintį tarp jų Alyvų kalne ir sakantį jiems: 20 Eikite į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visoms tautoms, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu; ir kiekvienas, kuris įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas. 21 Ir kai jis tai pasakė savo mokiniams, mes matėme jį kylantį į dangų. 22 Išgirdę tai, vyriausieji kunigai, vyresnieji ir levitai tarė šiems trims vyrams: „Atiduokite šlovę Izraelio Dievui ir išpažinkite Jam, ar tiesa tai, ką sakote matę ir girdėję?“ 23 Jie atsakė: „Kaip gyvas mūsų tėvų Viešpats, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, – kaip girdėjome Jėzų kalbant su savo mokiniais ir matėme jį žengiantį į dangų, – taip ir paskelbėme jums tiesą. 24 Trys vyrai atsakė dar kartą ir pridūrė: „Jei nepripažintume žodžių, kuriuos girdėjome Jėzų sakant, ir kad matėme jį žengiantį į dangų, būtume kalti dėl nuodėmės.“ 25 Tuomet tuojau atsikėlė aukštieji kunigai ir, laikydami rankose Įstatymo knygą, prisaikdino tuos vyrus, sakydami: „Nuo šiol daugiau nebeskelbkite tų dalykų, kuriuos kalbėjote apie Jėzų.“ 26 Jie davė jiems didelę pinigų sumą ir kartu su jais pasiuntė kitus asmenis, kad palydėtų juos į jų šalį, jog jie jokiu būdu neužsibūtų Jeruzalėje. 27 Tada visi žydai susirinko ir, išreikšdami labai apgailėtiną susirūpinimą, klausė: „Kas gi tokio nepaprasto dalyko įvyko Jeruzalėje?“
28
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
28 Anas ir Kajafas juos guodė, sakydami: „Kodėl turėtume tikėti kareiviais, kurie saugojo Jėzaus kapą, sakydami, kad angelas nurito akmenį nuo kapo angos?“ 29 Galbūt jiems tai pasakė jo mokiniai ir davė pinigų, kad taip kalbėtų, o patys nunešė Jėzaus kūną. 30 Be to, atminkite, kad užsieniečiams nereikia skirti jokio nuopelno, nes jie taip pat paėmė iš mūsų daug pinigų ir mums tai deklaravo pagal mūsų nurodymus. Jie turi būti arba mums ištikimi, arba Jėzaus mokiniams. 11 skyrius 1 Tada Nikodemas atsistojo ir tarė: „Gerai sakote, Izraelio sūnūs! Jūs girdėjote, ką tie trys vyrai prisiekė Dievo Įstatymu, sakydami: ‘Mes matėme Jėzų kalbantį su savo mokiniais Alyvų kalne ir matėme jį žengiantį į dangų’. 2 Ir Raštas mus moko, kad palaimintasis pranašas Elijas buvo paimtas į dangų; ir kai pranašų sūnūs paklausė Eliziejaus: „Kur yra mūsų tėvas Elijas?“ Jis jiems atsakė, kad jis paimtas į dangų. 3 Pranašų sūnūs jam sakė: „Galbūt dvasia jį nunešė į kurį nors Izraelio kalną, ten galbūt jį rasime.“ Jie maldavo Eliziejaus, ir jis vaikščiojo su jais tris dienas, bet jie jo nerado. 4 Ir dabar paklausykite manęs, Izraelio sūnūs, ir pasiųskime vyrus į Izraelio kalnus, kad dvasia nebūtų nunešusi Jėzaus, ir galbūt ten jį rasime ir būsime patenkinti. 5 Nikodemo patarimas patiko visiems žmonėms, ir jie išsiuntė vyrus ieškoti Jėzaus, bet nerado. Sugrįžę jie tarė: „Mes visur ieškojome, bet Jėzaus neradome, o Juozapą radome jo mieste Arimatėjoje.“ 6 Tai išgirdę, valdovai ir visi žmonės džiaugėsi ir šlovino Izraelio Dievą, kad buvo rastas Juozapas, kurį jie buvo uždarę kambaryje ir nerado. 7 Surinkę didelę minią, aukštieji kunigai paklausė: „Kaip atvestume Juozapą pas mus pasikalbėti su juo?“ 8 Paėmę popieriaus lapą, jie jam parašė: „Ramybė tau ir visai tavo šeimai! Žinome, kad nusikaltome Dievui ir tau. Malonėk aplankyti mus, savo tėvus, nes buvome visiškai nustebinti tavo pabėgimu iš kalėjimo.“ 9 Žinome, kad mes surengėme piktavališką planą prieš tave ir kad Viešpats tavimi pasirūpino, ir pats Viešpats išgelbėjo tave nuo mūsų kėslų. Ramybė tau, Juozapai, kuris esi gerbiamas tarp visų žmonių. 10 Jie išsirinko septynis Juozapo draugus ir tarė jiems: „Kai atvyksite pas Juozapą, pasveikinkite jį taikiai ir įteikite jam šį laišką.“ 11 Taigi, atvykę pas Juozapą, vyrai pasveikino jį taikiai ir įteikė jam laišką. 12 Juozapas, perskaitęs, tarė: „Tebūnie šlovė Viešpats Dievas, kuris išgelbėjo mane nuo izraelitų, kad jie negalėtų pralieti mano kraujo. Tebūnie šlovė Dievas, kuris saugojo mane po savo sparnais.“ 13 Juozapas juos pabučiavo ir parsivedė į savo namus. Kitą dieną Juozapas užsėdo ant asilo ir nuvyko su jais į Jeruzalę. 14 Išgirdę tai, visi žydai išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Ramybė tebūna tau atvykstant, tėve Juozapai!“ 15 Jis atsakė: „Viešpaties gerovė lydi visus žmones!“ 16 Visi jį pabučiavo, ir Nikodemas, paruošęs didelę puotą, parvedė jį į savo namus. 17 Kitą dieną, Prisirengimo dieną, Anas, Kajafas ir Nikodemas tarė Juozapui: „Išpažink Izraelio Dievui nuodėmes ir atsakyk mums į visus klausimus, kuriuos mes tau užduosime.“ 18 Mes labai nerimavome, kad palaidojai Jėzaus kūną ir, užrakinę tave kambaryje, neradome tavęs. Nuo tada, iki pat tavo pasirodymo tarp mūsų, bijome. Tad papasakok mums Dievo akivaizdoje visa, kas įvyko. 19 Juozapas atsakė: „Jūs tikrai mane uždarėte Prisirengimo dieną iki ryto.“ 20 Bet kai aš stovėjau ir meldžiausi vidurnaktį, namą apsupo keturi angelai; ir aš pamačiau Jėzų kaip saulės spindesį, ir iš baimės puoliau ant žemės. 21 Bet Jėzus, paėmęs mane už rankos, pakėlė mane nuo žemės, ir tada ant manęs apšlakstė rasa; bet jis, nušluostęs mano veidą, pabučiavo mane ir tarė: „Nebijok, Juozapai; pažvelk į mane, nes tai aš.“
29
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
22 Tada aš pažvelgiau į jį ir tariau: „Rabuni Elijau!“ Jis man atsakė: „Aš ne Elijas, bet Jėzus iš Nazareto, kurio kūną palaidojai.“ 23 Aš jam tariau: „Parodyk man kapą, kuriame tave palaidojau“. 24 Tada Jėzus, paėmęs mane už rankos, nuvedė į vietą, kur jį paguldžiau, ir parodė man drobulinius drabužius bei skarą, kuria uždengiau jam galvą. Tada aš pažinau, kad tai Jėzus, ir pagarbinau jį, sakydamas: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!“ 25 Jėzus vėl paėmė mane už rankos, nuvedė į Arimatėją, pas mano namus, ir tarė: „Ramybė tau, bet neišeik iš savo namų iki keturiasdešimtos dienos, nes aš turiu eiti pas savo mokinius.“ 12 skyrius 1 Išgirdę visa tai, aukštieji kunigai nustebo ir puolė veidais ant žemės tarsi negyvi, šaukdami vienas kitam: „Koks nepaprastas ženklas įvyko Jeruzalėje? Mes pažįstame Jėzaus tėvą ir motiną.“ 2 Vienas levitas tarė: „Pažįstu daug jo giminaičių, religingų žmonių, kurie šventykloje su maldomis aukoja Izraelio Dievui aukas ir deginamąsias aukas.“ 3 Vyriausiasis kunigas Simeonas, paėmęs Jį į rankas, tarė: „Viešpatie, dabar leidi savo tarnui iškeliauti ramybėje, kaip esi žadėjęs. Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą apšviesti pagonims ir Tavo tautos Izraelio šlovę.“ 4 Taip pat Simeonas palaimino Mariją, Jėzaus motiną, ir tarė jai: „Aš tau sakau apie tą kūdikį: jis skirtas daugelio nupuolimui ir prisikėlimui ir ženklu, kuriam bus prieštaraujama.“ 5 Taip, ir tavo paties sielą pervers kalavijas, ir daugelio širdžių mintys bus atskleistos. 6 Tada visi žydai tarė: „Pasiųskime pasiuntinį pas tuos tris vyrus, kurie sakė matę Jėzų kalbantis su mokiniais Alyvų kalne.“ 7 Po to jie paklausė jų, ką matę. Jie vieningai atsakė: „Izraelio Dievo akivaizdoje mes patvirtiname, kad aiškiai matėme Jėzų kalbantį su savo mokiniais Alyvų kalne ir kylantį į dangų.“ 8 Tada Anas ir Kajafas nusivedė juos į atskiras vietas ir apklausė atskirai; jie visi vienbalsiai išpažino tiesą ir sakė matę Jėzų. 9 Tada Anas ir Kajafas tarė: „Mūsų Įstatymas sako: ‘Dviejų ar trijų liudytojų parodymais kiekvienas žodis patvirtinamas’. 10 Bet ką mes pasakėme? Palaimintasis Enochas patiko Dievui ir buvo perkeltas Dievo žodžiu; ir palaimintojo Mozės laidojimo vieta yra žinoma. 11 Bet Jėzus buvo perduotas Pilotui, nuplaktas, vainikuotas erškėčiais, apspjaudytas, pervertas ietimi, nukryžiuotas, mirė ant kryžiaus ir buvo palaidotas, o jo kūną garbingasis Juozapas palaidojo naujame kape, ir jis liudija matęs jį gyvą. 12 Be to, šitie vyrai pareiškė matę Jį kalbantį su savo mokiniais Alyvų kalne ir kylantį į dangų. 13 Tada Juozapas atsikėlė ir tarė Anui ir Kajafui: „Jūs teisingai nustebote, kad išgirdote, jog Jėzus gyvas ir įžengė į dangų.“ 14 Iš tiesų stebina, kad jis ne tik pats prisikėlė iš numirusių, bet ir prikėlė iš kapų kitus, kuriuos daugelis matė Jeruzalėje. 15 O dabar paklausykite manęs truputį: mes visi pažinojome palaimintąjį Simeoną, vyriausiąjį kunigą, kuris šventykloje paėmė kūdikį Jėzų į savo rankas. 16 Tas pats Simeonas turėjo du sūnus, ir mes visi dalyvavome jų mirtyje ir laidotuvėse. 17 Todėl eikite ir apžiūrėkite jų kapus, nes jie atviri, ir jie prisikėlė. Ir štai jie yra Arimatėjos mieste, kartu leidžia laiką pamaldose. 18 Kai kurie iš jų girdėjo jų balsus maldoje, bet jie su niekuo nesikalbėjo, o liko tylūs kaip mirusieji. 19 Bet eikime pas juos ir elkimės su jais su visa derama pagarba ir atsargumu. Ir jei pavyks juos prisaikdinti, galbūt jie papasakos mums kai kurias savo prisikėlimo paslaptis. 20 Tai išgirdę, žydai labai apsidžiaugė. 21 Tada Anas, Kajafas, Nikodemas, Juozapas ir Gamalielis nuvyko į Arimatėją, bet nerado jų kapuose, bet, vaikščiodami po miestą, surišo juos ant kelių, kai jie atliko pamaldas.
30
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
22 Pasveikino juos su visa pagarba ir Dievo nuolankumu ir nuvedė į Jeruzalės sinagogą. Užrakinę vartus, jie pasiėmė Viešpaties įstatymo knygą, 23 Ir, įdėję tai į jų rankas, prisiekė Viešpačiu, Izraelio Dievu, kuris kalbėjo mūsų tėvams per Įstatymą ir pranašus: „Jei tikite tuo, kuris jus prikėlė iš numirusių, – Jėzumi, – pasakykite mums, ką matėte ir kaip buvote prikelti iš numirusių.“ 24 Išgirdę tai, du Simeono sūnūs Charinas ir Lentijus sudrebėjo, sutriko ir dejavo; ir tuo pačiu metu, pažvelgę į dangų, jie persižegnojo pirštais ant liežuvių. 25 Ir jie tuojau prabilo ir tarė: „Duokite mums kiekvienam popieriaus lapą, ir mes jums užrašysime visa, ką matėme.“ Ir kiekvienas susėdęs rašė: 13 skyrius 1 Viešpatie Jėzau ir Tėve, kuris esi Dievas, taip pat mirusiųjų prisikėlimas ir gyvenimas, leisk mums skelbti Tavo paslaptis, kurias matėme po mirties, priklausančias Tavo kryžiui; nes esame prisiekę Tavo vardu. 2 Tu uždraudei savo tarnams atskleisti slaptus dalykus, kuriuos tavo dieviškoji galia padarė pragare. 3 Kai su savo tėvais buvome paguldyti į pragaro gelmes, tamsos juodumą, staiga pasirodė saulės spalva, panaši į auksą, ir tą vietą apšvietė ryški purpurinė šviesa. 4 Netrukus Adomas, visos žmonijos tėvas, kartu su visais patriarchais ir pranašais džiūgavo ir tarė: „Ta šviesa yra amžinosios šviesos autorius, kuris pažadėjo mus perkelti į amžinąją šviesą.“ 5 Tada pranašas Izaijas sušuko: „Tai yra Tėvo ir Dievo Sūnaus šviesa, pagal mano pranašystę, kai gyvenau žemėje.“ 6 Zabulono žemė ir Neftalimo žemė anapus Jordano, tauta, vaikščiojusi tamsoje, išvydo didžią šviesą; ir tiems, kurie gyveno mirties šešėlio šalyje, užtekėjo šviesa. Ir dabar jis atėjo ir apšvietė mus, sėdinčius mirties glėbyje. 7 Mums visiems džiaugiantis mus apšvietusia šviesa, atėjo mūsų tėvas Simeonas ir, pasveikinęs visus susirinkusius, tarė: „Šlovinkite Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų!“ 8 Jį, kūdikį šventykloje, paėmiau ant rankų ir, Šventosios Dvasios įkvėptas, tariau jam ir išpažinau: 1 „Dabar mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje – šviesą pagonims apšviesti ir tavo tautos Izraelio šlovę.“ 9 Tai išgirdę, visi šventieji, esantys pragaro gelmėse, dar labiau apsidžiaugė. 10 Po to išėjo vienas panašus į mažą atsiskyrėlį, ir visi jo klausė: „Kas tu esi?“ 11 Į tai jis atsakė: „Aš esu dykumoje šaukiančiojo balsas, Jonas Krikštytojas, Aukščiausiojo pranašas, kuris ėjo prieš jo atėjimą paruošti jam kelio, kad suteiktų savo žmonėms išgelbėjimo pažinimą nuodėmių atleidimui.“ 12 Ir aš, Jonas, kai pamačiau Jėzų ateinantį pas mane, Šventosios Dvasios vedamas, tariau: „Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ 13 Ir aš jį pakrikštijau Jordano upėje ir mačiau Šventąją Dvasią, nusileidžiančią ant jo balandžio pavidalu, ir išgirdau balsą iš dangaus, sakantį: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai džiaugiuosi.“ 14 Ir dabar, eidamas pirma jo, atėjau čia pranešti, kad Dievo Sūnus kitą kartą aplankys mus ir, kaip aušra iš aukštybių, ateis pas mus, esančius tamsoje ir mirties šešėlyje. 14 skyrius 1 Kai pirmasis žmogus, mūsų tėvas Adomas, išgirdo, kad Jėzus buvo pakrikštytas Jordane, jis pašaukė savo sūnų Setą ir tarė: 2 Pranešk savo sūnums, patriarchams ir pranašams, visa, ką girdėjai iš arkangelo Mykolo, kai siunčiau tave prie Rojaus vartų maldauti Dievo, kad pateptų mano galvą, kai sirgsiu. 3 Tada Setas, priėjęs prie patriarchų ir pranašų, tarė: „Aš, Setai, kai meldžiausi Dievui prie Rojaus vartų, pamačiau Viešpaties angelą Mykolą, pasirodantį man ir sakant: ‘Aš esu siųstas pas tave Viešpaties; esu paskirtas vadovauti žmonių kūnams.’“
31
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
4 Sakau tau, Setai, nesimelsk Dievo verkdamas ir neprašyk jo gailestingumo medžio aliejaus, kuriuo pateptų tavo tėvą Adomą nuo jo galvos skausmo; 5 Nes tu niekaip negalėsi to gauti iki paskutinės dienos ir laikų, būtent, kol nepraeis penki tūkstančiai penki šimtai metų. 6 Tada Kristus, gailestingiausias Dievo Sūnus, ateis į žemę prikelti Adomo žmogiškojo kūno ir tuo pačiu metu prikelti mirusiųjų kūnų, ir kai jis ateis, bus pakrikštytas Jordane: 7 Tada savo gailestingumo aliejumi jis pateps visus, kurie juo tiki; ir jo gailestingumo aliejus tęsis ateities kartoms, tiems, kurie gims iš vandens ir Šventosios Dvasios amžinajam gyvenimui. 8 Ir kai tuo metu gailestingiausias Dievo Sūnus, Kristus Jėzus, ateis į žemę, jis įves mūsų tėvą Adomą į Rojų, prie gailestingumo medžio. 9 Išgirdę visa tai iš Seto, visi patriarchai ir pranašai dar labiau apsidžiaugė. 15 skyrius 1 Visiems šventiesiems džiūgaujant, štai šėtonas, mirties princas ir vadas, tarė pragaro princui: 2 Pasiruoškite priimti patį Jėzų iš Nazareto, kuris gyrėsi esąs Dievo Sūnus, bet buvo mirties bijojęs žmogus ir tarė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ 3 Be to, jis padarė daug žalos man ir daugeliui kitų; tuos, kuriuos padariau aklus ir luošus, ir tuos, kuriuos kankinau įvairiais demonais, jis išgydė savo žodžiu; taip, ir tuos, kuriuos tau atvežiau mirusius, jis jėga iš tavęs atima. 4 Į tai pragaro princas atsakė šėtonui: „Kas yra tas galingas princas, ir dar žmogus, kuris bijo mirties?“ 5 Nes mano valdžiai pavaldūs visi žemės galiūnai, kuriuos tu savo galia pavergei. 6 Bet jeigu Jis toks galingas savo žmogiška prigimtimi, tai aš tau iš tiesų patvirtinu, kad Jis visagalis savo dieviška prigimtimi ir joks žmogus negali atsispirti Jo galiai. 7 Todėl, kai jis pasakė, kad bijo mirties, jis norėjo tave įvilioti, ir tai bus tau nelaimė amžinai. 8 Tada Šėtonas atsakė pragaro kunigaikščiui: „Kodėl abejojai ir bijojai priimti Jėzų iš Nazareto, savo ir mano priešininką?“ 9 O aš jį gundžiau ir kursčiau prieš jį savo senus žmones, žydus, uolumu ir pykčiu? 10 Aš pagalandau ietį jo kančioms; sumaišiau tulžį su actu ir įsakiau jam tai išgerti; paruošiau kryžių, kad jį nukryžiuočiau, ir vinis, kad perversčiau Ibio rankas ir kojas; ir dabar, kai jo mirtis arti, aš jį čia atvešiu, paklusnų ir tau, ir man. 11 Tada pragaro kunigaikštis atsakė: „Tu man ką tik sakei, kad jis jėga atėmė iš manęs mirusiuosius.“ 12 Tie, kurie buvo čia laikomi, kol vėl gyvens žemėje, buvo iš čia paimti ne savo jėgomis, o maldomis Dievui, ir jų visagalis Dievas juos paėmė iš manęs. 13 Kas gi tas Jėzus iš Nazareto, kuris savo žodžiu be maldos Dievui išplėšė iš manęs mirusiuosius? 14 Galbūt tas pats, kuris atėmė iš manęs Lozorių, kai šis jau buvo miręs keturias dienas, dvoko ir pūvo, ir kurį aš, kaip mirusįjį, turėjau savyje, bet savo galia jį prikėlė. 15 Šėtonas atsakė pragaro kunigaikščiui: „Tai tas pats asmuo – Jėzus iš Nazareto.“ 16 Išgirdęs tai, pragaro kunigaikštis tarė jam: „Saikdinu tave savo ir tavo galia, kad jo man neatvestum.“ 17 Išgirdęs apie jo žodžio galią, drebėjau iš baimės, ir visa mano bedievių draugija tuo pačiu metu buvo sutrikusi; 18 Ir mes negalėjome sulaikyti Lozoriaus, bet jis sukrėtė save ir, rodydamas visus piktumo ženklus, tuojau pat pasišalino nuo mūsų; ir pati žemė, kurioje buvo įgultas Lozoriaus kūnas, tuojau pat išmetė jį gyvą. 19 Ir dabar aš žinau, kad jis yra Visagalis Dievas, galintis tokius dalykus atlikti, kuris yra galingas savo viešpatavimu ir galingas savo žmogiška prigimtimi, kuris yra žmonijos Gelbėtojas. 20 Todėl nevesk šito čia, nes jis išlaisvins visus, kuriuos laikau kalėjime dėl netikėjimo ir surištus jų nuodėmių pančiais, ir nuves juos į amžinąjį gyvenimą.
32
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
16 skyrius 1 Ir kol Šėtonas ir pragaro kunigaikštis taip kalbėjosi, staiga pasigirdo balsas, tarsi griaustinis ir vėjų šniokštimas, sakantis: „Pakelkite savo vartus, kunigaikščiai; ir pakilkite, amžinieji vartai, ir įeis Šlovės Karalius!“ 2 Išgirdęs tai, pragaro princas tarė šėtonui: „Atsitrauk nuo manęs ir išeik iš mano buveinių! Jei esi galingas karys, kovok su Šlovės Karaliumi. Bet ką tu turi bendro su juo?“ 3 Ir jis išvijo jį iš jo buveinių. 4 Ir kunigaikštis tarė savo nedoriems pareigūnams: „Uždarykite žiaurumo varinius vartus, užtvirtinkite juos geležiniais skląsčiais ir kovokite drąsiai, kad nebūtume paimti į nelaisvę.“ 5 Tai išgirdę, visi šventieji garsiai ir piktai tarė pragaro kunigaikščiui: 6 Atverk savo vartus, kad galėtų įeiti šlovės Karalius. 7 Ir dieviškasis pranašas Dovydas sušuko: „Argi aš, būdamas žemėje, nepranašavau ir nesakiau: ‘O, kad žmonės šlovintų Viešpatį už Jo gerumą ir už Jo nuostabius darbus žmonių vaikams?’“ 8 Jis sudaužė varinius vartus ir sutrupino geležinius skląsčius. Jis juos paėmė dėl jų nedorybių, ir dėl jų neteisumo jie kenčia. 9 Po to kitas pranašas, būtent šventasis Izaijas, panašiai kalbėjo visiems šventiesiems: argi aš nepranašavau jums teisingai, kai gyvenau žemėje? 10 Mirusieji atgis, ir tie, kurie yra savo kapuose, prisikels, ir tie, kurie yra žemėje, džiaugsis, nes Viešpaties rasa juos išgelbės. 11 Ir kitur sakiau: „Kur, mirtie, tavo pergalė? Kur, mirtie, tavo geluonis?“ 12 Išgirdę šiuos Izaijo žodžius, visi šventieji tarė pragaro kunigaikščiui: „Atverk dabar savo vartus ir atitrauk geležinius skląsčius, nes dabar būsi surištas ir neturėsi jokios galios.“ 13 Tada pasigirdo galingas balsas, tarsi griaustinio dundesys, sakantis: „Atkelkite savo vartus, kunigaikščiai! Pakilkite, pragaro vartai, ir šlovės Karalius įeis!“ 14 Pragaro princas, išgirdęs tą patį balsą pakartojant, sušuko tarsi nieko nežinodamas: „Kas yra tas Šlovės Karalius?“ 15 Dovydas atsakė pragaro kunigaikščiui: „Aš suprantu to balso žodžius, nes juos kalbėjau jo dvasia.“ Ir dabar, kaip jau sakiau, sakau tau: stiprus ir galingas Viešpats, galingas mūšyje Viešpats! Jis yra šlovės Karalius ir Viešpats danguje ir žemėje. 16 Jis pažvelgė žemyn, kad išgirstų kalinių dejones ir paleistų tuos, kurie pasmerkti mirčiai. 17 Ir dabar, tu purvinas ir dvokiantis pragaro kunigaikšti, atverk savo vartus, kad galėtų įeiti Šlovės Karalius; nes jis yra dangaus ir žemės Viešpats. 18 Dovydui tai kalbant, galingasis Viešpats pasirodė žmogaus pavidalu ir apšvietė tas vietas, kurios anksčiau buvo tamsoje, 19 Ir sulaužė pančius, kurių anksčiau nebuvo galima sulaužyti; ir savo nenugalima galia aplankė tuos, kurie sėdėjo gilioje tamsoje dėl nedorybės ir mirties šešėlyje dėl nuodėmės. 17 skyrius 1 Išgirdę šiuos dalykus, nedorėliškoji Mirtis ir jos žiaurūs pareigūnai, išvydę šviesos skaidrumą, apėmė baimės visose savo karalystėse, 2 Ir pats Kristus staiga pasirodė jų buveinėse; todėl jie sušuko ir tarė: „Mes esame surišti tavęs; atrodo, kad tu nori mus sugėdinti Viešpaties akivaizdoje.“ 3 Kas tu toks, neturintis jokių sugedimo požymių, išskyrus tą spindinčią išvaizdą, kuri yra visiškas tavo didybės įrodymas, į kurį tu, regis, vis dar nekreipi dėmesio? 4 Kas tu esi, toks galingas ir toks silpnas, toks didis ir toks mažas, menkas, bet aukščiausio rango kareivis, galintis vadovauti tarno pavidalu kaip paprastas kareivis? 5 Šlovės Karalius, miręs ir gyvas, nors kartą nužudytas ant kryžiaus? 6 Kas gulėjai negyvas kape ir nužengei gyvas pas mus? Tavo mirtyje drebėjo visi padarai, sujudo visos žvaigždės, o dabar tu turi savo laisvę tarp mirusiųjų ir keliai nerimą mūsų legionams?
33
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
7 Kas tu esi, kuris išlaisvini belaisvius, sukaustytus gimtosios nuodėmės grandinėmis, ir sugrąžini jiems buvusią laisvę? 8 Kas tu esi, kuris skleidi tokią šlovingą ir dievišką šviesą tiems, kuriuos apakino nuodėmės tamsa? 9 Panašiai ir visus demonų legionus apėmė toks pat siaubas, ir su didžiausia baime jie sušuko ir tarė: 10 Iš kur, o Jėzau Kristau, esi toks galingas ir šlovingas vyras, toks šviesus, kad neturi dėmės, ir toks tyras, kad neturi nusikaltimo? Nes tas žemesnysis žemės pasaulis, kuris iki šiol buvo mums pavaldus ir iš kurio gaudavome duoklę, niekada anksčiau neatsiuntė mums tokio mirusiojo, niekada neatsiuntė tokių dovanų pragaro kunigaikščiams. 11 Kas gi tu toks, kuris su tokia drąsa įžengi į mūsų buveines ir ne tik nebijai mums grasinti didžiausiomis bausmėmis, bet ir stengiesi išgelbėti visus kitus nuo pančių, kuriose juos laikome? 12 Galbūt tu esi tas Jėzus, apie kurį šėtonas ką tik kalbėjo mūsų kunigaikščiui, kad per mirtį ant kryžiaus tu ruošiesi gauti mirties galią. 13 Tada Šlovės Karalius, sutrypęs mirtį, sugriebė pragaro princą, atėmė iš jo visą valdžią ir pasiėmė mūsų žemiškąjį tėvą Adomą su savimi į jo šlovę. 18 skyrius 1 Tada pragaro kunigaikštis paėmė Šėtoną ir su garsiu ženklu jam tarė: „O tu sunaikinimo kunigaikšti, Belzebubo pralaimėjimo ir ištrėmimo autoriau, Dievo angelų pajuoka ir visų teisiųjų nekenčiamas! Kas tave paskatino taip elgtis?“ 2 Tu norėjai nukryžiuoti Šlovės Karalių ir, jį sunaikindamas, žadėjote mums labai didelių laimėjimų, bet, kaip kvailys, nežinojau, ką darai. 3 Nes štai dabar Jėzus iš Nazareto, savo šlovingos dievybės spindesiu, išvaro visas siaubingas tamsos ir mirties galias; 4 Jis sugriovė mūsų kalėjimus nuo viršaus iki apačios, paleido visus belaisvius, išlaisvino visus surištuosius, ir visi, kurie anksčiau dejuodavo po kančių našta, dabar mus įžeidinėjo, ir mes tarsi būsime nugalėti jų maldų. 5 Mūsų bedievės karalystės yra pavergtos, ir nė viena žmonijos dalis nebėra mūsų valdoma, bet, kita vertus, jos visos įžūliai mums priešinasi; 6 Nors anksčiau mirusieji niekada nedrįso elgtis su mumis įžūliai ir, būdami belaisviai, niekada negalėjo linksmintis jokia proga. 7 O šėtone, visų nedorėlių valdove, bedievių ir apleistųjų tėve, kodėl bandei tokį žygdarbį, žinant, kad mūsų kaliniai iki šiol neturėjo nė menkiausios išsigelbėjimo ir gyvenimo vilties? 8 Bet dabar nė vienas iš jų niekada nedūsauja, nė vienas jų veiduose nematyti nė menkiausios ašaros. 9 O kunigaikšti šėtone, didysis pragaro sričių sergėtojau, visus savo privalumus, kuriuos įgijai uždraustu medžiu ir praradai Rojų, dabar praradai per kryžiaus medį; 10 Ir visa tavo laimė baigėsi, kai nukryžiavai Jėzų Kristų, šlovės Karalių. 11 Tu elgeisi prieš savo ir mano interesus, kaip netrukus pamatysi iš tų didelių kančių ir begalinių bausmių, kurias tuoj pat kentėsi. 12 O šėtone, viso blogio kunigaikšti, mirties autoriau ir viso puikybės šaltiniu, pirmiausia turėjai ištirti Jėzaus iš Nazareto nusikaltimus, o tada būtum sužinojęs, kad jis nėra kaltas dėl jokios kaltės, vertos mirties. 13 Kodėl išdrįsai, be jokios priežasties ir be teisingumo, jį nukryžiuoti ir atvedei į mūsų kraštus nekaltą ir teisų žmogų, taip prarasdamas visus nusidėjėlius, bedievius ir neteisiuosius visame pasaulyje? 14 Pragaro princui kalbant su Šėtonu, Šlovės Karalius tarė Belzebubui: „Pragaro prince, šėtone, princas bus tavo valdžioje amžinai Adomo ir jo teisiųjų sūnų, kurie yra mano, vietoje.“ 19 skyrius 1 Tada Jėzus ištiesė ranką ir tarė: „Ateikite pas mane visi mano šventieji, sukurti pagal mano paveikslą, pasmerkti uždrausto vaisiaus medžio, velnio ir mirties;
34
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
2 Gyvenk dabar prie mano kryžiaus medžio; velnias, šio pasaulio kunigaikštis, nugalėtas, ir mirtis nugalėta. 3 Netrukus visi šventieji buvo sujungti po Aukščiausiojo Dievo ranka; ir Viešpats Jėzus paėmė Adomą už rankos ir tarė jam: „Ramybė tau ir visiems tavo teisiesiems palikuonims, kurie yra mano.“ 4 Tada Adomas, puolęs Jėzui po kojų, kreipėsi į jį su ašaromis, nuolankiai ir garsiai sakydamas: 5 Viešpatie, aukštinsiu Tave, nes Tu mane pakylėjai ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs. Viešpatie, mano Dieve, aš šaukiausi Tavęs, ir Tu mane išgydei. 6 Viešpatie, tu iškėlei mano sielą iš kapo, Tu mane išlaikei gyvą, kad nenužengčiau į duobę. 7 Giedokite Viešpačiui, visi Jo šventieji, ir dėkokite, prisimindami Jo šventumą. Nes Jo rūstybė trunka tik akimirką, o Jo palankumas – gyvenimas. 8 Taip visi šventieji, parpuolę prie Jėzaus kojų, vienbalsiai tarė: „Tu atėjai, pasaulio Atpirkėjau, ir visa įvykdei, ką išpranašavai per Įstatymą ir savo šventuosius pranašus.“ 9 Tu atpirkai gyvuosius savo kryžiumi ir nužengei pas mus, kad kryžiaus mirtimi išvaduotum mus iš pragaro ir savo galia iš mirties. 10 O, Viešpatie, kaip danguje išdėliojai savo šlovės ženklus ir žemėje pastatei savo atpirkimo ženklą – savo kryžių! taip, Viešpatie, padėk savo kryžiaus pergalės ženklą pragare, kad mirtis daugiau nebegalėtų tavęs kankinti. 11 Tada Viešpats, ištiesęs ranką, peržegnojo Adomą ir visus savo šventuosius. 12 Ir, paėmęs Adomą už dešinės rankos, jis pakilo iš pragaro, ir visi Dievo šventieji sekė paskui jį. 13 Tada karališkasis pranašas Dovydas drąsiai sušuko ir tarė: 1 „Giedokite Viešpačiui naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų; jo dešinė ir jo šventoji ranka atnešė jam pergalę.“ 14 Viešpats apreiškė savo išgelbėjimą, savo teisumą Jis atvirai parodė pagonių akivaizdoje. 15 Visas šventųjų būrys atsakė: „Ši garbė visiems jo šventiesiems! Amen! Šlovinkite Viešpatį!“ 16 Vėliau pranašas Habakukas 3 sušuko ir tarė: „Tu išėjai gelbėti savo tautos, netgi gelbėti savo tautos.“ 17 Ir visi šventieji tarė: 4 „Pagarbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, nes Viešpats mus apšvietė. Šis yra mūsų Dievas per amžių amžius; jis karaliaus mums per amžius. Amen.“ 18 Taip pat visi pranašai kalbėjo apie jo šlovinimo šventus dalykus ir sekė Viešpačiu. 20 skyrius 1 Tada Viešpats, laikydamas Adomą už rankos, perdavė jį arkangelui Mykolui ir nuvedė juos į Rojų, kupiną gailestingumo ir šlovės. 2 Ir juos sutiko du labai seni vyrai, kuriuos šventieji paklausė: „Kas jūs esate, kurie dar nebuvote su mumis pragare ir jūsų kūnai nebuvo paguldyti į Rojų?“ 3 Vienas iš jų atsakė: „Aš esu Enochas, kuris buvo perkeltas Dievo žodžiu. O šis vyras, kuris yra su manimi, yra tišbietis Elijas, kuris buvo perkeltas ugniniu vežimu.“ 4 Čia mes buvome iki šiol ir neparagavome mirties, bet dabar, Antikristo atėjimo metu, ruošiamės sugrįžti, apsiginklavę dieviškais ženklais ir stebuklais, kad stotume su juo į mūšį, būtume jo nužudyti Jeruzalėje ir po trijų su puse dienos vėl būtume gyvi paimti į debesis. 5 Ir kol šventasis Enochas ir Elijas tai pasakojo, štai atėjo kitas vyras apgailėtinu pavidalu, ant pečių nešantis kryžiaus ženklą. 6 Visi šventieji, jį pamatę, klausė: „Kas tu esi? Tavo veidas kaip vagies, ir kodėl nešioji kryžių ant pečių?“ 7 Jis atsakė: „Gerai sakai. Aš buvau vagis, daręs visokias nedorybes žemėje.“ 8 Žydai mane nukryžiavo kartu su Jėzumi; ir aš stebėjau nuostabius dalykus, kurie įvyko kūrinijoje per Viešpaties Jėzaus nukryžiavimą. 9 Ir aš tikėjau, kad jis yra visų dalykų Kūrėjas ir Visagalis Karalius; ir meldžiausi jam, sakydamas: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. 10 Jis tuojau pat išklausė mano maldavimą ir tarė man: „Iš tiesų sakau tau: šiandien tu būsi su manimi rojuje.“
35
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
11 Ir jis man parodė šį kryžiaus ženklą, sakydamas: „Nešk tai ir eik į Rojų; o jei angelas, kuris yra Rojaus sargas, tavęs neįleis, parodyk jam kryžiaus ženklą ir pasakyk: Jėzus Kristus, kuris dabar yra nukryžiuotas, mane atsiuntė pas tave.“ 12 Kai tai padariau ir papasakojau Rojaus sargybinio angelui visa tai, ir jis visa tai išgirdo, tuojau atidarė vartus, įvedė mane ir pasodino mane Rojaus dešinėje, 13 sakydamas: „Pasilik čia trumpą laiką, kol įeis Adomas, visos žmonijos tėvas, su visais savo sūnumis, kurie yra šventi ir teisūs nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus tarnai.“ 14 Išgirdę visa tai iš vagies, visi patriarchai vieningai tarė: „Būk palaimintas, Visagali Dieve, amžinojo gerumo Tėve ir gailestingumo Tėve, kuris parodė tokį palankumą tiems, kurie buvo prieš jį nusidėjėliai, ir atvedei juos į Rojaus gailestingumą, ir apgyvendinai juos tarp savo gausių ir dvasinių aprūpinimų dvasiniame ir šventame gyvenime.“ Amen. 21 skyrius 1 Tai yra dieviškosios ir šventosios paslaptys, kurias matėme ir girdėjome. Man, Charinui ir Lentijui neleidžiama skelbti kitų Dievo paslapčių, kaip mums įsakė arkangelas Mykolas, 2 sakydamas: „Eikite su mano broliais į Jeruzalę ir ten melskitės, skelbdami ir šlovindami Jėzaus Kristaus prisikėlimą, nes Jis jus prikėlė iš numirusių kartu su savimi.“ 3 Ir jūs nekalbėsite su niekuo, bet sėdėsite kaip nebyliai, kol ateis laikas, kai Viešpats leis jums papasakoti jo dieviškumo paslaptis. 4 Arkangelas Mykolas taip pat įsakė mums keliauti anapus Jordano, į puikią ir derlingą šalį, kur yra daug prisikėlusių iš numirusių kartu su mumis kaip Kristaus prisikėlimo įrodymas. 5 Nes mums, numirusiems prisikėlusiems švęsti Viešpaties Paschą su savo tėvais ir liudyti apie Kristų Viešpatį, teliko tik trys dienos, ir mes buvome pakrikštyti šventojoje Jordano upėje. Ir dabar jų niekas nemato. 6 Tai tiek, kiek Dievas leido mums jums papasakoti; tad atiduokite Jam šlovę ir pagarbą, atgailaukite, ir Jis jūsų pasigailės. Ramybė jums nuo Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus ir visų mūsų Gelbėtojo. Amen, Amen, Amen. 7 Ir kai jie baigė rašyti ir parašė ant dviejų skirtingų popieriaus lapų, Charinas atidavė tai, ką parašė, į Ano, Kajafo ir Gamalielio rankas. 8 Lentijus taip pat atidavė tai, ką parašė, Nikodemui ir Juozapui; ir jie tuojau pat pasidarė labai balti ir daugiau nebebuvo matomi. 9 Tačiau jų raštai puikiai sutapo, kiekviename nebuvo nei vienos raidės daugiau, nei kitos. 10 Išgirdę visus šiuos nuostabius Charino ir Lentijaus pasakojimus, visi žydų susirinkimai tarė vienas kitam: „Iš tiesų visa tai padarė Dievas. Garbė Viešpačiui Jėzui per amžius! Amen!“ 11 Jie vaikščiojo apimti didelio nerimo, baimės ir drebėjimo, daužėsi į krūtis ir kiekvienas nuėjo namo. 12 Visa, ką žydai sinagogose pasakojo apie Jėzų, Juozapas ir Nikodemas tuojau pat pranešė valdytojui. 13 Pilotas surašė visus šiuos įvykius ir visus šiuos įrašus įdėjo į savo salės viešuosius dokumentus. 22 skyrius 1 Po to Pilotas nuėjo į žydų šventyklą, susikvietė visus valdovus, Rašto aiškintojus ir Įstatymo mokytojus ir su jais įėjo į šventyklos koplyčią. 2 Ir, įsakydamas uždaryti visus vartus, tarė jiems: „Girdėjau, kad šioje šventykloje turite didelę knygą. Todėl prašau, kad ją atneštumėte man.“ 3 Kai atnešė didžiąją knygą, kurią nešė keturi šventyklos tarnai, papuoštą auksu ir brangakmeniais, Pilotas visiems tarė: „Saikdinu jus savo tėvų Dievu, kuris pastatė ir įsakė pastatyti šią šventyklą, neslėpti nuo manęs tiesos.“ 4 Jūs žinote visa, kas parašyta toje knygoje. Tad pasakykite man dabar, ar radote Raštuose ką nors apie tą Jėzų, kurį nukryžiavote, ir kuriuo pasaulio laiku jis turėjo ateiti? Parodykite man.
36
Jėzaus Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas
5 Tada, prisiekę Aną ir Kajafą, jie įsakė visiems kitiems, kurie buvo su jais, išeiti iš koplyčios. 6 Jie uždarė šventyklos ir koplyčios vartus ir tarė Pilotui: „Tu prisaikdinai mus, teisėjau, šios šventyklos statyba, kad tau paskelbtume, kas tiesa ir teisinga.“ 7 Nukryžiavę Jėzų, nežinodami, kad jis yra Dievo Sūnus, bet manydami, kad jis daro stebuklus kokiais nors magijos menais, sukvietėme didelę bendruomenę šioje šventykloje. 8 Ir kai mes tarpusavyje svarstėme apie Jėzaus atliktus stebuklus, radome daug liudininkų iš savo krašto, kurie pareiškė matę jį gyvą po mirties ir girdėję jį kalbantį su savo mokiniais, ir matę jį kylantį į dangaus aukštybes ir įeinantį į jas; 9 Ir mes matėme du liudytojus, kurių kūnus Jėzus prikėlė iš numirusių, kurie papasakojo mums apie daug keistų dalykų, kuriuos Jėzus padarė tarp mirusiųjų, ir apie kuriuos turime rašytinį pasakojimą savo rankose. 10 Ir mes turime įprotį kasmet atversti šią šventąją knygą prieš susirinkimą ir ten ieškoti Dievo patarimo. 11 Ir pirmoje iš septyniasdešimties knygų, kur arkangelas Mykolas kalba trečiajam Adomo, pirmojo žmogaus, sūnui, radome pasakojimą, kad po penkių tūkstančių penkių šimtų metų į žemę atėjo Kristus, mylimiausias Dievo Sūnus, 12 Ir mes taip pat svarstėme, kad galbūt jis buvo tas pats Izraelio Dievas, kuris kalbėjo Mozei: „Tu padarysi Sandoros skrynią; jos ilgis bus dvi su puse uolekties, plotis pusantros uolekties ir aukštis pusantros uolekties.“ 13 Pagal šias penkias su puse uolekčių Senojo Testamento arkos statybai mes suvokėme ir žinojome, kad po penkių tūkstančių su puse (tūkstančio) metų Jėzus Kristus turėjo ateiti kūno arkoje arba palapinėje; 14 Ir taip mūsų Raštai liudija, kad jis yra Dievo sūnus, Izraelio Viešpats ir Karalius. 15 Kadangi po Jo kančios mūsų vyriausieji kunigai stebėjosi Jo padarytais ženklais, mes atvėrėme tą knygą, kad ištirtume visas kartas iki Juozapo ir Jėzaus motinos Marijos kartos, manydami, kad Jis buvo iš Dovydo palikuonių. 16 Ir mes radome sukūrimo aprašymą, ir kada jis sukūrė dangų ir žemę bei pirmąjį žmogų Adomą, ir kad nuo tada iki tvano praėjo du tūkstančiai du šimtai dvylika metų. 17 Nuo tvano iki Abraomo – devyni šimtai dvylika. Nuo Abraomo iki Mozės – keturi šimtai trisdešimt. Nuo Mozės iki karaliaus Dovydo – penki šimtai dešimt. 18 Ir nuo Dovydo iki Babilono nelaisvės – penki šimtai metų. Ir nuo Babilono nelaisvės iki Kristaus įsikūnijimo – keturi šimtai metų. 19 Visų suma, kuri sudaro penkis tūkstančius su puse (tūkstančio). 20 Ir taip atrodo, kad Jėzus, kurį nukryžiavome, yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tikrasis ir Visagalis Dievas. Amen.
37