Nehemijas 1 SKYRIUS 1 Nehemijo, Hachalijos sūnaus, žodžiai. Dvidešimtaisiais metais, kislevo mėnesį, kai buvau Sūzų rūmuose, 2 Atėjo Hananis, vienas iš mano brolių, su keliais Judo vyrais, ir aš jų klausinėjau apie pabėgusius žydus, likusius po tremties, ir apie Jeruzalę. 3 Jie man sakė: „Tremties likutis ten, toje srityje, kenčia didelį vargą ir pažeminimą. Jeruzalės siena sugriauta, o vartai sudeginti ugnimi.“ 4 Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau, verkiau ir gedėdavau kelias dienas, pasninkavau ir meldžiausi dangaus Dievo akivaizdoje, 5 ir tarė: „Maldauju Tave, Viešpatie, dangaus Dieve, didis ir baisus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Jo įsakymų! 6 Tegul Tavo ausis būna atidi ir Tavo akys atviros, kad išgirstum Tavo tarno maldą, kuria meldžiuosi Tavo akivaizdoje dieną ir naktį už Tavo tarnus izraelitus, ir išpažinčiau Izraelio vaikų nuodėmes, kuriomis mes Tau nusidėjome. Ir aš, ir mano tėvo namai nusidėjome. 7 Mes labai kenkėme tau ir nesilaikėme įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos davei savo tarnui Mozei. 8 Atsimink, maldauju, žodį, kurį įsakei savo tarnui Mozei: ‘Jei nusikalsite, Aš jus išsklaidysiu tarp tautų’. 9 Bet jei atsigręšite į mane, laikysitės mano įsakymų ir juos vykdysite, net jei jūsų tarpe būtų ir tolimiausi dangaus pakraščiai, aš juos iš ten surinksiu ir atvesiu į vietą, kurią išsirinkau savo vardui. 10 Štai tavo tarnai ir tavo tauta, kurią išpirkai savo didele galia ir galinga ranka. 11 Viešpatie, meldžiu Tave, tebūna Tavo ausis dėmesinga Tavo tarno maldai ir Tavo tarnų maldai, kurie trokšta bijoti Tavo vardo. Tegul Tavo tarnui šiandien sekasi ir suteikia jam gailestingumą šio vyro akyse. Aš buvau karaliaus taurininkas. 2 SKYRIUS 1 Nisano mėnesį, dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso valdymo metais, vynas buvo priešais jį. Aš paėmiau vyną ir padaviau karaliui. Anksčiau nebuvau liūdnas jo akivaizdoje. 2 Todėl karalius manęs paklausė: „Kodėl tavo veidas toks liūdnas, jei tu nesi ligotas? Tai tik širdies liūdesys.“ Tada aš labai išsigandau, 3 ir tarė karaliui: „Tegyvena karalius amžinai! Kodėl mano veidas neturėtų būti liūdnas, kai miestas, mano tėvų kapų vieta, guli griuvėsiuose ir jo vartai sunaikinti ugnies?“ 4 Tada karalius manęs paklausė: „Ko prašai?“ Aš meldžiausi dangaus Dievui. 5 Ir aš tariau karaliui: „Jei karaliui patiktų ir jei tavo tarnas rado malonę tavo akyse, prašau, siųsk mane į Judą, į miestą, kuriame buvo mano tėvų kapai, kad galėčiau jį atstatyti.“ 6 Karalius manęs paklausė (karalienė sėdėjo šalia): „Kiek laiko truks tavo kelionė ir kada grįši?“ Karaliui patiko mane pasiųsti, ir aš jam nustatiau laiką. 7 Be to, aš tariau karaliui: „Jei karaliui patiktų, tebūnie man duoti laiškai valdytojams anapus Upės, kad jie mane pervežtų, kol atvyksiu į Judą.“
8 ir laišką Asafui, karaliaus miško prižiūrėtojui, kad duotų man medienos sijoms rūmų vartams, kurie priklauso namams, miesto sienai ir namams, į kuriuos įeisiu. Ir karalius man tai suteikė, nes mano Dievo ranka buvo su manimi. 9 Tada atvykau pas anapus upės gyvenančius valdytojus ir įteikiau jiems karaliaus laiškus. Karalius su manimi buvo atsiuntęs kariuomenės vadus ir raitelius. 10 Išgirdę apie tai, horonietis Sanbalatas ir amonitas Tobijas, tarnas, labai nuliūdo, kad atėjo vyras rūpintis izraelitų gerove. 11 Taigi atvykau į Jeruzalę ir ten išbuvau tris dienas. 12 Naktį atsikėliau aš ir keli vyrai su manimi; niekam nesakiau, ką mano Dievas buvo įdėjęs man į širdį daryti Jeruzalėje. Su manimi nebuvo jokio žvėries, išskyrus tą, kuriuo jojau. 13 Naktį išėjau pro Slėnio vartus, priešais Slibino šulinį, prie mėšlo angos ir pamačiau Jeruzalės sienas, kurios buvo sugriautos, o jos vartai ugnies sunaikinti. 14 Tada nuėjau prie šaltinio vartų ir prie karaliaus tvenkinio, bet gyvuliui, kuris buvo po manimi, nebuvo vietos praeiti. 15 Naktį aš užlipau upeliu, apžiūrėjau sieną, grįžau atgal ir įėjau pro slėnio vartus. 16 Valdovai nežinojo, kur aš nuėjau ar ką dariau; aš dar nebuvau pasakojęs nei žydams, nei kunigams, nei didikams, nei valdovams, nei kitiems, kurie dirbo tą darbą. 17 Tada aš jiems tariau: „Jūs matote, kokioje nelaimėje esame, kad Jeruzalė guli griuvėsiuose, o jos vartai sudeginti ugnimi. Eikime ir atstatykime Jeruzalės sieną, kad nebebūtume pajuoka.“ 18 Tada papasakojau jiems apie savo Dievo ranką, kuri buvo su manimi, ir apie karaliaus žodžius, kuriuos jis man kalbėjo. Jie tarė: „Kelkimės ir statykime!“ Taip jie sustiprino savo rankas šiam geram darbui. 19 Bet kai tai išgirdo horonietis Sanbalatas, amonietis tarnas Tobijas ir arabas Gešemas, jie iš mūsų tyčiojosi ir niekino mus, sakydami: „Ką jūs darote? Ar maištaujate prieš karalių?“ 20 Tada aš jiems atsakiau ir tariau: „Dangaus Dievas duos mums sėkmę; todėl mes, Jo tarnai, kelsimės ir statysime. Bet jūs neturite jokios dalies, teisės ir atminimo Jeruzalėje.“ 3 SKYRIUS 1 Tada vyriausiasis kunigas Eljašibas su savo broliais kunigais atstatė Avių vartus, juos pašventino ir įstatė duris iki Meacho bokšto, iki Hananelio bokšto. 2 Šalia jo statė Jericho vyrai. Šalia jų statė Imrio sūnus Zakūras. 3 Žuvų vartus pastatė Hasenaho sūnūs, jie taip pat padėjo jų sijas, įstatė duris, spynas ir skląsčius. 4 Šalia jų taisė Meremotas, Urijos sūnus, Koco sūnaus. Šalia jų taisė Mešulamas, Berechijos sūnus, Mešezabelio sūnaus. Šalia jų taisė Baanos sūnus Cadokas. 5 Šalia jų taisė tekojiečiai, bet jų didikai neprisirišo prie savo Viešpaties darbo. 6 Senuosius vartus pataisė Paseacho sūnus Jehojada ir Besodijos sūnus Mešulamas; jie sudėjo jų sijas, įstatė duris, spynas ir skląsčius.