Saliamono psalmės ĮVADAS Šis aštuoniolikos karo dainų rinkinys yra senovės semitų rašytojo dovana. Originalus rankraštis žuvo, bet, laimei, vertimai į graikų kalbą buvo išsaugoti, o neseniai buvo rasta tų pačių dainų versija sirų kalba, kurią 1909 m. pirmą kartą anglų kalba išleido dr. Rendelis Harrisas. Parašymo data gali būti nustatyta I amžiaus prieš Kristų viduryje, nes šių dainų tema yra Pompėjaus veiksmai Palestinoje ir jo mirtis Egipte 48 m. prieš Kristų. Šios psalmės užėmė svarbią vietą ir buvo plačiai paplitusios ankstyvojoje Bažnyčioje. Jos dažnai minimos įvairiuose pirmųjų krikščioniškosios eros amžių kodeksuose ir istorijose. Vėliau dėl nepaaiškinamų priežasčių jie pasimetė ir buvo atgauti mūsų reikmėms tik po daugelio amžių. Be literatūrinės šių eilučių trimito ritmo vertės, čia turime jaudinantį senovės istorijos skyrių, kurį parašė liudininkas. Pompėjus atvyksta iš Vakarų. Jis naudoja taranus įtvirtinimams. Jo kareiviai suteršia aukurą. Jis nužudomas Egipte po siaubingos karjeros. Šių psalmių „teisiuosiuose“ matome fariziejus; „nusidėjėliuose“ matome sadukiejus. Tai epas apie didžią tautą, išgyvenančią didelę krizę. 1 SKYRIUS Šaukiausi Viešpaties, kai buvau nelaimėje, Dievui, kai nusidėjėliai puolė. Staiga priešais mane pasigirdo karo pavojus; Aš tariau: „Jis išklausys mane, nes esu kupinas teisumo“. Širdyje maniau, kad esu kupinas teisumo, Nes buvau pasiturintis ir turėjau daug vaikų. Jų turtas pasklido po visą žemę, Ir jų šlovė iki žemės pakraščių. Jie buvo išaukštinti iki žvaigždžių; Jie sakė, kad niekada negerbs. Bet jie tapo įžūlūs savo klestėjimu, Ir jie buvo be supratimo, Jų nuodėmės buvo slaptos, Ir net aš apie juos neturėjau jokių žinių. Jų nusikaltimai pranoko pagonių, gyvenusių prieš juos, nusikaltimus; Jie visiškai suteršė Viešpaties šventus daiktus.
2 SKYRIUS Kai nusidėjėlis išdidžiai ėmė daužytis, taranu jis sugriovė įtvirtintas sienas, Ir tu jo nesustabdei. Svetimos tautos žengė prie tavo altoriaus, Jie išdidžiai trypė jį savo sandalais; Kadangi Jeruzalės sūnūs buvo suteršę Viešpaties šventus daiktus, Buvo nedorybėmis išniekinęs Dievo aukas. Todėl Jis tarė: „Veskite juos toli nuo manęs; Tai buvo niekinama Dievo akyse, Tai buvo visiškai paniekinta; Sūnūs ir dukterys buvo sunkioje nelaisvėje, Jų kaklas buvo užantspauduotas, jis buvo įamžintas tautose. Pagal jų nuodėmes Jis jiems padarė, Nes Jis paliko juos nugalėjusiųjų rankose. Jis nusisuko nuo jų gailesčio, Jauni ir seni, ir jų vaikai kartu; Nes jie visi kartu buvo blogai padarę, neklausydami. Ir dangūs buvo pikti, Ir žemė jais pasibjaurėjo; Nes joks žmogus ten nebuvo daręs to, ką padarė jie, Ir žemė visus atpažino Tavo teisingi teismai, o Dieve. Jie išjuokė Jeruzalės sūnus už jos paleistuves. Kiekvienas keliautojas įžengdavo vidun pačioje dienos šviesoje. Jie tyčiojosi iš savo nusikaltimų, kaip patys buvo įpratę; Dienos šviesoje jie atskleidė savo nedorybes. Ir Jeruzalės dukterys buvo išniekintos pagal Tavo teismą, Nes jie buvo suteršę save nenatūraliais lytiniais santykiais. Dėl šių dalykų man skauda vidurius ir širdį. Ir vis dėlto aš išteisinsiu Tave, Dieve, širdies dorumu, Tavo teismuose apsireiškia Tavo teisumas, o Dieve. Nes Tu atlyginai nusidėjėliams pagal jų darbus, Taip, pagal jų nuodėmes, kurios buvo labai nedoros. Tu atidengei jų nuodėmes, kad Tavo teismas būtų akivaizdus; Tu išnaikinai jų atminimą nuo žemės. Dievas yra teisingas teisėjas, Ir jis nėra šališkas asmenims. Tautos niekino Jeruzalę, ją trypdamos; Jos grožis buvo nustumtas nuo šlovės sosto. Ji apsijuosė ašutine vietoj puošnių drabužių, Ant galvos vietoj karūnos buvo virvė.