Prarasta avis, pamesta moneta ir sūnus palaidūnas Luko 15:1–32 1 Tada prie Jo artinosi visi muitininkai ir nusidėjėliai, kad Jo klausytųsi. 2 Fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. 3 Ir jis pasakė jiems šį palyginimą, sakydamas: 4 Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai pametus, nepalieka devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieško pražuvusios, kolei ją suranda? 5 Radęs, jis džiaugdamasis užsideda ant pečių. 6 Grįžęs namo, jis susikviečia draugus ir kaimynus ir sako jiems: „Džiaukitės kartu su manimi, nes radau savo avį, kuri buvo pražuvusi.“ 7 Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia. 8 Arba kuri moteris, turėdama dešimt sidabrinių ir vieną pametusi, neuždega žvakės, nešluoja namų ir stropiai neieško, kol jį suranda? 9 Radusi ji susikviečia drauges ir kaimynes, sakydama: „Džiaukitės kartu su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.“ 10 Taip pat, sakau jums, džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio. 11 Ir jis tarė: „ Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Ir jis padalijo jiems savo pragyvenimą. 13 Netrukus po to jaunesnysis sūnus susirinko visus ir iškeliavo į tolimą šalį. Ten jis iššvaistė savo turtą, palaidai gyvendamas. 14 Kai jis viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas; ir jis pradėjo stokoti. 15 Jis nuėjo ir prisiglaudė prie vieno to krašto piliečio, o tas pasiuntė jį į savo laukus ganyti kiaulių. 16 Jis geidė prikimšti pilvą ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam nedavė. 17 Ir susivokęs tarė: „Kiek mano tėvo samdinių turi duonos apsčiai, o aš mirštu iš bado!“ 18 Kelsiuosi, eisiu pas savo tėvą ir sakysiu jam: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, 19 Ir aš nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; priimk mane kaip vieną iš savo samdinių. 20 Jis atsikėlė ir parėjo pas savo tėvą. Bet kai tas dar buvo toli, tėvas jį pamatė ir pasigailėjo. Jis pribėgo, puolė jam ant kaklo ir pabučiavo. 1
21 Sūnus jam tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.“ 22 Bet tėvas tarė savo tarnams: „Atneškite geriausius drabužius ir apvilkite jį, užmaukite jam ant rankos žiedą ir apaukite kojas.“ 23 Atveskite nupenėtą veršį ir jį papjaukite; valgykime ir linksminkimės! 24 Nes mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo; jis buvo pražuvęs ir atsirado. Ir jie pradėjo linksmintis. 25 Vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir artėdamas prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius. 26 Ir jis pasišaukė vieną tarnų ir paklausė, ką visa tai reiškia. 27 Ir jis jam tarė: „Tavo brolis grįžo, ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes atgavo jį sveiką ir sveiką“. 28 Jis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Todėl jo tėvas išėjo ir maldavo jį. 29 Jis atsakė tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada neperžengiau tavo įsakymo, o tu man niekada nedavei nė ožiuko, kad galėčiau linksmintis su savo draugais.“ 30 Bet kai tik atėjo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį. 31 Ir jis jam tarė: „Sūnau, tu visuomet esi su manimi, ir visa, kas mano, yra tavo.“ 32 Reikėjo linksmintis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.
2