Gyvenimas – ne pasaka, o realybė

Next Article

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba

POLITIKUI RIMANTUI SINKEVIČIUI – 70 GYVENIMAS – NE PASAKA, O REALYBĖ

Kalbėjosi žurnalistė Irena NAGULEVIČIENĖ Nuotraukos iš šeimos albumo.

Šių metų balandį gražią 70-mečio sukaktį paminėjęs aukštaitis iš Anykščių krašto Rimantas Sinkevičius sako galįs pasidžiaugti „pasisekusiais ir gražiais metais“. Keturias kadencijas jis atstovavo Jonavos rajonui Lietuvos Respublikos Seime, buvo paskirtas vadovauti Susisiekimo bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijoms. R. Sinkevičius išmano valstybės valdymo klausimus, todėl su juo įdomu diskutuoti ir ieškoti racionalių sprendimų įvairiomis gyvenimo temomis.

– TRUMPAI PAPASAKOKITE APIE ŠEIMĄ.

– Metų skaičius auga, bet mintys ir savijauta nepasiduoda senatvei. Tiesa, gal kiek sulėtėjo apsisukimai, gal atsargesnė tapo reakcija. Bet argi tai bėda? Džiaugiuosi, kad su žmona Ligita, taip pat chemike, nugyvenome įdomų ir spalvingą gyvenimą, išauginome sūnų Mindaugą ir dukrą Rūtą, sukūrusius savo šeimas. Mindaugas, ko gero, bus pasekęs mano pėdomis ir pasirinkęs politiko kelią – jau trečią kadenciją eina Jonavos mero pareigas, neblogai tvarkosi, kaip aš sakau, rajono ūkyje. Rūta, įgijusi teisininkės specialybę, dirba vienoje geriausių Baltijos šalyse advokatų kontoroje. Savaitgaliais visi susirenka mūsų sodyboje Vilniuje, tad, kaip ir priklauso, didžiausio mūsų, senelių, dėmesio sulaukia trys anūkai – trejų metukų Jonas, antruosius einanti Ana ir penkiametė Ditė.

Kol buvau jaunas, dažnai sukdavau galvą, ką aš, tėvas, paliksiu vaikams po savęs – namą, sodą, mišką? Tačiau supratau, kad geriausia investuoti į jų išsilavinimą, savarankiškumo ugdymą, gebėjimą mąstyti ir reikiamu momentu rasti tinkamiausią sprendimą. Mano, kaip tėvo, vienas pagrindinių uždavinių – stengtis pačiam galvoti ir kitus skatinti mąstyti. Šiandien žinau – tai buvo teisingas pasirinkimas, atnešęs puikių rezultatų.

Rimantas ir jo moterys – duktė Rūta, žmona Ligita su anūke Dite. Trijų kartų susitikimas Sinkevičių namuose.

– AUGOTE KAIME, VAIKYSTĖS IR PAAUGLYSTĖS METAIS PATYRĖTE ĮVAIRIŲ SUNKUMŲ, TAČIAU TAS KOLŪKIO BERNIŪKŠTIS SUGEBĖJO TAPTI ŽINOMU POLITIKU IR NET MINISTRU. KAIP MANOTE, AR TIE SODŽIAUS POTYRIAI TURĖJO ĮTAKOS JŪSŲ CHARAKTERIO FORMAVIMUISI?

– Kavarsko mokyklą nuo Jūsiškių kaimo, esančio Anykščių rajone, kur gyveno tėvai, skyrė apie 12 kilometrų. Šiltuoju metų sezonu iki miestelio numindavau dviračiu, o atėjus žiemai kartu su kitais įvairaus amžiaus vaikais gyvendavau bendrabutyje. Tuo metu kaimai nebuvo elektrifikuoti, tad ruošti namų darbus tekdavo prie žybsinčios žibalinės lempos, o drabužius lyginti – su žarijomis įkaitintu ketaus lygintuvu. Prisimenu, kai tėvai nupirko radiją su elementais, buvo tikras stebuklas.

Kaime darbų niekada nestigo, nes reikėdavo ne tik savo ūkį apeiti, bet ir vykdyti kolūkio užduotis, pavyzdžiui, grėbti dobilus su arklio tempiama grėbiamąja. Manau, kad kaimo laikotarpis mane užgrūdino ir išmokė darbą derinti su mokslu.

– KAS NULĖMĖ CHEMIJOS MOKSLO PASIRINKIMĄ?

– Man labai patiko mokytis. Itin gerai sekėsi chemijos mokslas, tai pastebėję pedagogai mane, vyresniųjų klasių moksleivį, paskyrė laboratorijos vadovu, patikėdavo taisyti mokinių parašytus chemijos kontrolinius darbus ir net juos įvertinti pažymiais. Baigdamas vidurinę, turėjau nuspręsti, kur pasukti toliau: tapti chemiku ir išmėginti karjerą šioje srityje, ar vis dėlto nenutolti nuo kaimo ir pasirinkti agronomo specialybę. Apsvarstęs abiejų profesijų privalumus,

pasirinkau Kauno politechnikos institutą, dabar vadinamą Kauno technologijos universitetu.

Tačiau tada susidūriau su netikėta problema – paaiškėjo, kad norint tapti šios aukštosios mokyklos studentu, reikia turėti kolūkio valdybos sutikimą, jog asmuo išleidžiamas iš kolūkio narių. Tuo metu buvo tokia tvarka. Galėjai stoti į žemės ūkio ar veterinarijos specialistus ruošiančią aukštąją – būtų priėmę išskėstomis rankomis, o į apie politechnikos institutą negalėjo būti nė kalbos. Laimei, tėvas, eidamas vargo kelius, reikiamą pažymą iš ūkio valdybos išprašė. Netrukus įstojau į Kauno politechnikos instituto cheminės technologijos fakultetą.

– TEKO GIRDĖTI, KAD, STUDIJUODAMAS AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE, BUVOTE GERIAUSIAS STUDENTAS GRUPĖJE, JŪSŲ DIPLOMINIS DARBAS PRILYGO MOKSLINIAM, PASIŽYMĖJOTE LYDERIO SAVYBĖMIS – JUS IŠRINKO FAKULTETO KOMJAUNIMO SEKRETORIUMI, O PO STUDIJŲ NET PAKVIETĖ DIRBTI KAUNO MIESTO KOMJAUNIMO KOMITETE. PASIDALYKITE PRISIMINIMAIS APIE ŠĮ JAUNYSTĖS LAIKOTARPĮ.

– Tai buvo įdomus metas, palikęs ir malonių prisiminimų, ir akibrokštų. Iš tikrųjų studijos labai puikiai sekėsi. Instituto vadovybė siūlė dirbti mokslininku ir likti vienoje iš katedrų. Tačiau tuo laiku galiojo viena sąlyga – dvejus metus atidirbti. Per šį laikotarpį turėjau išlaikyti kandidatinį minimumą – tris egzaminus. Tokios sąlygos man, diplomuotam neorganinių medžiagų ir trąšų cheminės technologijos inžinieriui technologui, patiko, tad nusprendžiau tolesnį gyvenimą susieti su mokslu. Maniau, atidirbsiu tuos dvejus metus, sugrįšiu į institutą, apsiginsiu disertaciją. Juolab kad Kauno miesto komjaunimo komitete man buvo garantuota darbo vieta. Net buvau įrašytas į vadovaujančių kadrų rezervą.

Tačiau mano planai sugriuvo – likus laisvai pirmojo partijos sekretoriaus vietai, ją turėjau užimti aš. Ką daryti? Juk po kelių mėnesių turėjau grįžti į institutą, nes laukė disertacija. Niekas nenorėjo manęs klausyti, tad ir prasitariau apie mamos seserį ir du tėčio brolius, dalyvavusius rezistencinėje kovoje, po karo kovojusius už laisvą Lietuvą. Maskvos archyvų dokumentai patvirtino mano žodžius. Išvada aiški – netinkamas eiti ne tik partijos sekretoriaus, bet ir instituto dėstytojo pareigų. To meto leksika, toks „antivalstybinis“ asmuo negali auklėti jaunosios kartos. Mokslininko karjerą pakeitė kelialapis į kariuomenę. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas.

– KAIP SEKĖSI PO KARIUOMENĖS GRĮŽUS Į LIETUVĄ?

– Po tarnybos Lietuvoje pyragai nelaukė – kur tik prašiau darbo, visur išgirsdavau tą patį: nepatikimas. Keturis mėnesius negalėjau sau vietos rasti, vaikščiojau tarsi be galvos. Vėliau suėmiau save į rankas ir sumaniau laimę išmėginti „Azoto“ gamykloje, kur karjeros laiptais sėkmingai kopė du mano bendrakursiai. Išgirdęs teigiamą atsakymą, pajutau palengvėjimą. Tai buvo 1980-ųjų sausis. Buvau reiklus ir griežtas, laikiausi nuostatos – jokio alkoholio, jokio betikslio šlaistymosi darbo metu. Darbuotojai, pripratę prie laisvesnių reikalavimų, buvo nepatenkinti, bet vėliau džiaugėsi. Tapome soclenktynių nugalėtojais, o visoj Sovietų Sąjungoje užėmėme trečią vietą, mus lydėjo paskatinimai, piniginės premijos.

Tuomečiai vadovai, įvertinę gerus darbo rodiklius, mane paskyrė nitrofoskos cecho viršininko pavaduotoju, paskui nukreipė į azoto rūgšties gamybą, viena paskui kitą sekė komandiruotės į kursus Maskvoje, Severodonecke. Patirtys, dirbant pamainos viršininku, cecho ir laboratorijos vadovu, Naujovių ir pažangos centro direktoriaus pavaduotoju, einant komercijos direktoriaus ar koncerno „Achemos grupė“ vystymo direktoriaus pareigas, plėtė žinių bagažą ir buvo prasmingos.

– NUO 2002-ŲJŲ KETURIAS KADENCIJAS SU KETVERIŲ METŲ PERTRAUKA BUVOTE IŠRINKTAS Į SEIMĄ JONAVOS VIENMANDATĖJE APYGARDOJE. KOKS TURĖTŲ BŪTI SEIMO NARYS?

– Į parlamentą išrinktas politikas, norintis ką nors nuveikti, pirmiausia turi išsikovoti savo poziciją. Jei būsi tik pasyvus dalyvis, niekam nerūpės tavo nuomonė ir niekas tavęs neklausys. Aš tai supratau dar per pirmąją kadenciją. Pastebėjau, kad viską „diriguoja“ tie, kurie jaučiasi esą protingesni ir galingesni už naujokus. Jie nurodinėja, kam pritarti, kam ne, ką kur komandiruoti, ir panašiai. O naujai „iškepti“ vienmandatininkai iš Rokiškio, Pakruojo, Jonavos, kitų rajonų lieka pastumti į šoną – niekas mūsų nei klau-

sia, nei dėmesio kreipia, negirdi net tada, kai ką nors sakome. Ieškojome būdų tapti visateisiais parlamentarais. Ir radome. Kai savo poziciją išsakėme tiems „dirigentams“, padėtis pasikeitė – tapome įtakingi. Todėl ir sakau: norint, kad tave išgirstų, reikia išsikovoti poziciją. Antraip netapsi nei komiteto pirmininku, nei ministru, nei frakcijos seniūnu.

Apmaudu, kad kasmet Seimo kvalifikacija prastėja tiek dalykine, tiek praktine, tiek intelektine prasme. Kodėl? Vyrauja opinija, kad visuomenei nesvarbu, ką nuveikei, bet svarbiausia, kaip ir kiek pasirodai viešumoje. Tai yra didžiausia klaida. Kiti jauni žmonės, išrinkti į Seimą, neretai nė nesigilina į svarstomus klausimus, nesupranta jų esmės, bet socialiniuose tinkluose kaunasi tik dėl savo įvaizdžio, nors darbo rezultatai lygūs nuliui. Bet gyvenimas – ne pasaka, o realybė. Savireklama turėtų būti paskutinėje vietoje.

– VISUS KETVERIUS METUS DIRBOTE SUSISIEKIMO MINISTRU, Į ŠIAS PAREIGAS BUVOTE PASKIRTAS IR EKONOMIKOS IR INOVACIJŲ MINISTERIJOJE. KOKIE ŠIO DARBO YPATUMAI?

– Prasmingiausiu laikotarpiu laikyčiau 2012–2016 metus, kai ėjau susisiekimo ministro pareigas. Šios institucijos funkcijos yra labai plačios, o spręstinų reikalų neįmanoma suskaičiuoti. Tai ir geležinkelio ruožų elektrifikavimas, magistralinių kelių reikalai, greitaeigis ir šviesolaidinis internetas, paštas ir t. t. Susisiekimo ministerijos ypatumas – per kadenciją vienus darbus padarai, o kitus tik pradedi.

Mano kadencijos metu buvo elektrifikuotas vienintelis per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį 29 kilometrų ruožas nuo Kenos iki Vilniaus, pradėta tiesti geležinkelio vėžė nuo Kauno į Europą. Nuo Trakiškių iki Kauno traukiniai jau rieda, į europinius

Trys medžiotojai – Z. Balčytis, A. Sabonis, R. Sinkevičius. Maloniausios akimirkos – susitikimai su sūnaus Mindaugo ir dukros Rūtos šeimomis.

Su žmona Ligita. Nueito kelio prisiminimams užplūdus.

vagonus kroviniai perkraunami Šeštokuose. Įvykio svarbą liudija tai, kad, paleidžiant pirmą traukinį šia istorine vėže, atvyko pati Europos Komisijos komisarė Violeta Bulc. Daug žinių ir susitelkimo pareikalavo suskystintųjų dujų terminalo „Independence“ įrengimas. Tai labai sudėtingas neeilinis projektas, nes darbai vyko ne sausumoje, o jūroje.

Niekada nepamiršau savo apygardos, Jonavos rajono, daug dėmesio skyriau rinkėjams. Kiekvieno politiko galimybės yra ribotos – niekada negalima „perspausti“, peržengti leistinų normų. Gal kitam atrodys, kad reikėjo išasfaltuoti vos ne kiekvieną takelį? Dirbau, susitikinėjau su gyventojais, žinojau jų problemas ir stengiausi padėti.

Ministro atsakomybę pavadinčiau milžiniška. Kai žinai, kad vadovas, turintis nepalyginti mažiau rūpesčių, gauna keliskart didesnį atlyginimą, pajunti apmaudą. Būdamas Seimo nariu, turėjau ambicijų tapti ministru, bet patyręs tos duonos skonį, ketvirtaisiais vadovavimo metais ėmiau laukti kadencijos pabaigos.

– TAI KOKIA ŠIANDIENINĖ SENJORO KASDIENYBĖ?

– Kuo daugiau laiko skirti šeimai – ir dideliems, ir mažiems. Žinoma, domiuosi įvykiais, Seimo ir Vyriausybės sprendimais, nemažai laiko skiriu socialiniams tinklams. Kaip ir daugelį Lietuvos piliečių, jaudina sveikatos apsaugos reforma, kuri, mano galva, krypsta ne į pertvarką, bet į griovimo pusę – šiuo klausimu reikia gilesnės analizės. Kartais pažįstami asmenys prašo patarimų, konsultuojasi valstybės valdymo reikalais. Vadinasi, dar esu reikalingas. Nerimą kelia Rusijos sukeltas karas su Ukraina. Visada galvojau, kad mano amžiuje neteks kalbėti apie karą, bet dabar niekas nežino, ko galima sulaukti rytoj. Kasdienybę paįvairina medžioklė, kurią laikau kultūros dalimi, nes medžiotojui suteikta teisė ir globoti, ir medžioti. Esu senjoras – laiko atgal pasukti neįmanoma.