Karas Ukrainoje. Pozicija

Next Article

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba

KARAS UKRAINOJE. P O Z I C I J A

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS

„Manėme, kad kitų šalių invazijos, brutalūs gatvių mūšiai ir branduolinė grėsmė yra tamsūs tolimos praeities prisiminimai. Tačiau šaltas karo vėjas, nešantis tik mirtį, griovimus ir neapykantą, įžūliai užgriuvo daugelio gyvenimus ir dienas.“

Kiekvienas karas yra blogis, kylantis iš neteisybės. Popiežius priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo visi buvo pasiryžę siekti taikos, visi kartojo: „Niekados daugiau karo!“ Praėjo septyni dešimtmečiai, ir žmonija visa tai pamiršo. Pasak Pranciškaus, dabar atrodo, kad „esame įsimylėję karus, Kaino dvasią.“ Neatsitiktinai ši problema keliama Biblijos pradžioje, kur kalbama apie Kainą – žudymo, o ne taikos dvasią. Tai verčia susimąstyti. „Man liūdna. Mes nesimokome, – sakė Pranciškus. – Tegul Viešpats būna mums gailestingas!“

ALGIRDAS KUMŽA

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje (2006–2008).

Didelė graži šalis, žmonės patyrę daugybę skriaudų istorijos tėkmėje, todėl užgrūdinti dvasia… Mes esame tikri europiečiai – mūsų mentalitetas remiasi protu, racionalumu, o ukrainiečiai vadovaujasi širdimi. Jiems emocija, jausmas yra svarbiau. Mes sakome, kad laisvė yra protu suvokiama ir įstatymais nustatyta, o jiems laisvė yra tai, ką sako širdis. Jos niekas negali apriboti net ir įstatymais, kuriuos dažniausiai atnešdavo svetimi. Jų mentalitetui ypač svarbi žemė. Jie nesigviešia kitų žemių, o sako: „Mes turime gražiausią pasaulyje žemę ir turime ją ginti.“ Žemės fenomenas jų sąmonėje prilygsta motinai, žmonai, dukrai.

Iš knygos „Oranžinis romanas. Ambasadoriaus užrašai“, Vilnius, 2022

JONAS BUTKEVIČIUS

Dailininkas, profesorius, technikos mokslų daktaras

Ukrainą pirmą kartą tiesiogiai pažinau 1968 metais. Tada mes, du antro kurso studentai, aš ir mano buvęs bendraklasis Tautvydas Galinis, rugsėjo mėnesį autostopu (t. y. pakeleivingais automobiliais), Vilniaus turistų klube „išsirašę kelialapį“, per Kijevą nuvažiavome iki Odesos, o grįžome atgal per Moldovą. Miegodavome palapinėje, bet kelias naktis nakvojome ir ukrainiečių namuose. Malonu po tiek metų prisiminti šią šalį, kur ne tik apnakvindindavo, bet ir sočiai pavaišindavo vakariene ir pusryčiais. Beje, anksti ryte šeimininkai iškeliavę dirbti, palikdavo mums karšto maisto ant plytos, o raktą nuo namo paprašė palikti po kilimėliu – toks buvo žmonių pasitikėjimas. Tada pirmą kartą išbandėme nepakartojamą ukrainietiškų barščių skonį...

Ir vėliau likimas mane vėl suvedė su Ukraina. 1980 metais Kijevo autokelių institute (dabar – Ukrainos transporto universitetas) apgyniau daktaro disertaciją. Kolegos ukrainiečiai mane dalykiškai, maloniai priėmė. Nuo tada su jais užsimezgė mano draugystė, kuri tęsiasi iki dabar.

Reikia pabrėžti, kad disertacijos gynimo reikalavimai buvo profesionalūs ir griežti. Mane kuravo prorektorius, tarybos pirmininkas habil. dr. prof. J. V. Chomiak. Jau tada institute gyvavo ukrainietiška dvasia – profesorius paskaitas skaitė apsivilkęs nacionalinius marškinius, o ant mano disertacijos autoreferato leidimą spausdinti užrašė ukrainietiškai: „Dozvolieno do druku“.

Tarp Kijevo autokelių instituto ir maniškio, Vilniaus inžinerinio instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), transporto specialistų užsimezgė mokslinis, o kartu ir žmogiškasis bendradarbiavimas. Prie to daug prisidėjo mano mokslinis vadovas, Miestų statybos katedros vedėjas habil. dr. prof. V. V. Šeštokas. Su kolegomis ukrainiečiais rengėme bendras mokslines konferencijas tiek Vilniuje, tiek ir Kijeve, keitėmės moksline informacija ir t. t. Ne vieną barščių lėkštę, užgerdami taurele „horilkos“, suvalgėme draugų namuose Kijeve, dažni svečiai jie buvo ir mūsų namuose Vilniuje, ne vieną dainą esame sudainavę kartu.

Aš nuo disertacijos gynimo ypač susidraugavau su technikos mokslų daktaru Nikolajumi Gukovu – jis dažnai atvažiuodavo į Vilnių, nes čia gyvena jo sesuo, ištekėjusi už vilniečio. Jis pakvietė mane kartu padirbėti Altajaus krašte kelininkų ekspedicijoje, kur rengėme kelių pasportizacijos projektus. 2014 m., prasidėjus Maidanui, N. Gukovas, būdamas jau 63 metų, vienerius metus su ginklu rankose gynė Ukrainos nepriklausomybę. Dabar putlerio pradėtame kare prieš Ukrainą jis su žmona Kijeve aktyviai dalyvauja ginant Kijevą. Sutarėme atšvęsti Ukrainos pergalę ir pas jį namuose Kijeve, ir mano sodyboje Dumsiškiuose (čia jis lankėsi ne kartą)!

Puikiai pažindamas ukrainiečius, žinodamas jų nepalaužiamą dvasią, įgimtą laisvės troškimą, meilę savo Tėvynei, neabejoju jų pergale! SLAVA UKRAINI!

BUVIMO KARO METU PUNKTYRAI

Rašytojas dr. Ramūnas ČIČELIS

Jau kelis mėnesius mums gyvenant Ukrainoje vykstančio karo ir grėsmių Lietuvos saugumui akivaizdoje, viešoji erdvė tapo kupina įvairiausių svarstymų apie tai, kuo šis laikas skiriasi nuo buvimo taikos sąlygomis. Pasakyta daug į tiesos statusą pretenduojančių frazių, tačiau daugelis jų reikalauja platesnio paaiškinimo ir suvokimo, ką gi iš tiesų reiškia vienas ar kitas skambus sakinys ir šūkis.

Beveik visi palaikantieji Ukrainos kovą už laisvę sutinka su teiginiu, kad smulkių, buitinių, asmeninių istorijų svarba šiomis dienomis yra antraeilė – visa galybe dabar, rodosi, veikia pati Istorija. Toks pareiškimas yra tarsi savaime suprantamas, bet, geriau pagalvojus, juo norima pasakyti, jog vieno žmogaus sprendimai ir pasiryžimas tuo pat metu yra ir labai svarbūs, ir kartu labai nereikšmingi. Taikiu metu buvome įpratę manyti, kad asmeniniai tikslai, ambicijos, hipertrofuota savimeilė, savųjų interesų paisymas yra svarbiausi. Priešingai – kai prabyla Istorija, žmones suvienija vienas troškimas, dėmesys šalia esančiajam ir pagarba žmogiškumui, kurį žūtbūt reikia išsaugoti.

Didžiosios Istorijos laikais beveik nebelieka galimybių ko nors klausti ir pačių klausimų – žmonių individualaus ir kolektyvinio socialinio buvimo gelmėse yra tik pats svarbiausias, klaustuku besibaigiantis sakinys: gyventi ar mirti? Viena vertus, daugiau ar mažiau visi esame pagalvoję apie tą laiką, kai mūsų šiame pasaulyje nebebus. Tokie svarstymai ramiomis aplinkybėmis yra labiau teoriniai ir egzistencinių traumų nesukeliantys. Kita vertus, bandyti atsakyti į minėtą klausimą mirties grėsmės pavojuje yra visai kas kita. Tiesiogiai kovojantieji Ukrainos fronto linijoje šią dilemą turbūt yra išsprendę ir pasiryžę paaukoti savo gyvybę dėl laisvos tėvynės. Taip žmonės įveikia baimę ir nuolatinę nežinią dėl savo ir artimųjų likimo.

Vardan ko šiandien yra kovojama Ukrainoje? Vėlgi atsakymų versijas kelis mėnesius įkyriai piršo televizija, radijas, spauda, internetas, socialiniai tinklai ir net kaimynai neįpareigojančio pokalbio namų kieme metu. Ir vėl akivaizdybė – dėl laisvės, tačiau, paklausus, kaip ją suprantame, nuomonės netruktų išsiskirti. Lietuvos filosofijos tradicijoje pati ryškiausia laisvę svarsčiusių mąstytojų mintis priklauso Arvydui Šliogeriui. Pasak jo, laisvė yra sąmoningas savęs apribojimas. Ne prievartaujant kam nors kitam, o savarankiškai ir atsakingai. Kai taip laisvę apsibrėžia keturios dešimtys milijonų ukrainiečių, tai tampa laisvos valstybės su savo pačių apribotomis sienomis pavyzdžiu. A. Šliogerio ir kitų egzistencinės tradicijos mąstytojų šaknys – ten, kur ir demokratijos pradžia, senovės Graikijoje. Tuo tarpu rytietiška laisvė jau daug amžių reiškia ne sąmoningumo veiksmą, o beribį siautėjimą, kuris dažniausiai vyksta tada, kai pajuntama, kad dabar niekas nebevaržo. Rytietiška laisvė yra nuolatinis tikrovės eksperimentas, kurio metu tikrinamos ir nuolat peržengiamos tikrovės ribos, vakariečiui įkūnijančios civilizaciją, kultūrą, pagarbą kitam ir besąlygišką gyvybės branginimą.

Šio karo specifika, lyginant jį su ankstesniais istoriniais karais, ryškiausia yra tada, kai imame galvoti apie informacinių technologijų suklestėjimą tūkstantmečių sandūroje. Juk nuoširdžiai mąstant, jei ne socialiniai tinklai, apie daugelį Ukrainos įvykių pastaraisiais mėnesiais žinotume gerokai mažiau. Laikais, kai kiekvienas yra savojo socialinio tinklo profilio redaktorius, nuslėpti karo nusikaltimus tampa beveik neįmanoma. Vladimiro Putino Rusijoje pagrindinis propagandinis ginklas buvo ir tebėra televizoriaus ekranas. Feisbuko, „YouTube“ kanalų kontroliuoti šiandien nepajėgia niekas, gal tik Kinijos diktatūra. Šiandienos visuomenės į Vakarus nuo Rusijos gauna, vartoja informaciją ir sprendimus priima vadovaudamosi naujausiais technologiniais išradimais. Stebėtina

Rusų piliečių pozicija – stručio efektas, arba slėpti galvą smėlyje. Skulptūra – Europos Parlamento kieme, Briuselyje.

yra tai, kad toks išmaniojo telefono įsigalėjimas, kiek rodo karas Ukrainoje, nesukelia taip ilgai prognozuoto nužmogėjimo. Panašu, kad Vakarų valstybėse technika puikiai atlieka tą vaidmenį, kuriam ir buvo sukurta – tarnauti žmogui.

Savo įrenginių ekranuose prieš kelis mėnesius galėjome matyti rusų įvykdytų karo nusikaltimų Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose nuotraukas. Šios patirtys yra baisios. Kai esame klausiami, ar išties suprantame tai, kas vyksta netoli nuo mūsų, daugeliu atvejų turime pripažinti, kad tai – protu nesuvokiama. Veikia fenomenologinis dėsnis: tai, ko nėra mūsų vaizduotėje, mąstymui yra neprieinama. Kai stebėjome minėtas nuotraukas, suvokimo slenksčiai stipriai priartėjo. Pažymėtinas ir dar vienas svarbus faktas: kai prieš du dešimtmečius į Niujorko Pasaulio prekybos centro pastatus rėžėsi lėktuvas, šie kadrai planetos televizijose buvo pakartoti milijardus kartų ir taip prarado skausmingą pobūdį, nes, kai tą patį matai tūkstančius kartų, vaizdai ima nebejaudinti. Ukrainoje vykdytų karo nusikaltimų įkalčiai ir įrodymai byloja, kad žiaurumas tiek viršija vaizduotės ribas, kad tai kartoti eteryje būtų nežmogiška. Tai – dar viena civilizacinė slinktis, rodanti, kad kentėdamos Vakarų visuomenės mokosi, net tada, kai tų pamokų kaina yra sunkiai pakeliama.

Daug kas pastaruosius mėnesius, kalbėdami apie Vakarų šalių reakcijas ir pagalbą Ukrainai, pastebėjo, kad Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko geopolitinių pozicijų revoliucija. Tai, kas kultūrą šimtmečius kultivavusiam, išsilavinusiam žmogui atrodė kaip siaubo filmų scenarijai, šiandien virto šiurkščia ir žeidžiančia tikrove. Ši visu aštrumu kelia ir formuluoja klausimą: ar menas, mokslas ir religija vis dar yra tai, kas žmogų išvaduoja nuo barbarybės? Taigi, karas Ukrainoje vyksta ne vien dėl gyvybės ir mirties dilemos, bet ir dėl to, kaip žmonija gyvens toliau – rytietiškai ar vakarietiškai: kaip kultūringi žmonės ar kaip baisiausi dvikojai gyvuliai?

Kad suprastume, kas yra džios priespaudoje, regis, pusė Lietuvos šias patirtis Dabar didžioji Lietuvos dalis versti bent keturis dešimVis dėlto, stebint ir skaitant noje, ramybės neduoda viesiųsdami rusų karinį laivą, metu ten pat nesiunčiame apie mūsų mandagumą ar buvo plačiai diskutuota), o tuvis, – labiau vakarietis ar atrodytų labai paprasta ir jog šiandien jau esame vadieną, gal savaitę paanalisantykį su valdžia, požiūrį į pastebėti, kiek daug ir stipkai kurių dabar prakeiktopastarąją suprantant ne kaip

buvimas diktatoriškos valnebereikia jokių vadovėlių – dar prisimena asmeniškai. gyventojų kalendoriaus lapų tmečius atgal tikrai nenori. komentarus apie karą Ukrainas paprastas klausimas: ar kur vėžiai žiemoja, tuo pat ir savęs? Šis klausimas – ne chamiškumą (apie tai jau apie tai, kas dabar yra lierytietis? Dilema daugeliui nedvejodami atsakytume, kariečiai. Tačiau užtektų gal zuoti mūsų viešąjį elgesį, save ir kitus, ir netruktume riai mums vis dar aktuali ji rusų literatūros klasika, mokymosi ir elgsenos schemų perėmimo šaltinį, o taip, kaip katalikas prieš išpažintį skaito knygelę „Sąžinės sąskaita“ ir joje ieško galimų nuodėmių sąrašo. Rusų rašytojai tikrai yra gyvai pavaizdavę ne vieną siužetą, kuris primintų, deja, ir šiandienos Lietuvą. Tokio mąstančio skaitytojo esminė pareiga ir tikslas būtų visomis išgalėmis nustoti kartoti tai, ko mus mokė carinė ir sovietinė okupacijos.

Laikotarpiu, kai beveik niekas nėra tikras dėl tėvynės, artimojo ir savo ateities, tebelieka galioti švietėjiška Voltero išmintis: svarbiausia – dirbti savajame sode ir jo neapleisti, nes tik dėl vientiso pasaulėvaizdžio ir atkaklios pareigos išlieka ir ukrainiečiai, ir mes, lietuviai, jonaviečiai.

OLIMPO DIEVAS DZEUSAS GROBIA GRAŽUOLĘ EUROPĄ

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Dar kartą atsiverčiu Valentino Serovo paveikslą „Europos pagrobimas“. Tai įspūdingas antikinių siužetų epizodas: erotiškasis Olimpo dievas Dzeusas, pasivertęs baltu jaučiu, grobia Viduržemio jūros pakrante vaikštinėjančią mergaitę Europą ir nešasi ją į bekraščius tolius, kad paverstų dar viena savo meiluže, jau šeštąja, ir niekad nepaleistų iš savo egocentriškosios orbitos.

Kas tas klastingasis graikų Dzeusas (romėnų mitologijoje Jupiteris) ir kas toji neatsargioji Europa? Jis – tai galingiausias audrų ir visokių stichijų dievas, patikėjęs savo vardą vienai iš Saulės sistemos planetų, ji – tai Mėnulio dydžio šios planetos palydovė, turinti storą ledo plutą, po kuria galėtų slypėti vandens masyvai, galintys pagirdyti ne tik pirmines gyvybės formas, bet ir ateities superžmonių padermes. O gal tas Dzeusas ar Jupiteris – visai ne dievas, tik žmogumi pasivertęs antžmogis, žemiškosios civilizacijos vertybes paminantis imperatorius, svajojantis apie Čingischano ar Aleksandro Makedoniečio žygius? Apsimetėliška net jo pavardė: tik paklausykite, kone lietuviška, iš visa gydančių vaiskrūmių šeimos, neretai maišoma su šermukšniu, tad galima būtų nutuokti, kad jis – visai ne antikinių laikų herojus, o, tarkime, rusas, tikrų tikriausias rusas, geidžiantis į savo valdas pasigrobti dar vieną gražuolę.

Ar gali ištirpti Europos širdis, plakanti, tarkime, kur nors Briuselyje, ar gali pagrobtoji pagimdyti klastingam barzdočiui dar tris vaikus – Miną, Radamantą ir Sarpedoną? Kodėl gi ne? Šiais laikais tai būtų Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Sakysite, ne, tai jau ne mitologija, o kažkokia kraupi mistika, būrimas kavos tirščiais. Bet juk ir Serovas, ir Rubensas, ir Rembrantas, besidomėję šiais siužetais, buvo talentingi menininkai, o šie visada turi aiškiaregystės dovaną, tad gali meninėmis priemonėmis įžvelgti ateities įvykius. Istorija, anot istorikų, visada siejasi su priešistorija, tad ir dievai kartais pasiverčia žmonėmis, o šie, praradę žmogišką garbę ir orumą, tiek susireikšmina, kad pradeda manyti, jog jų genties ištakos – kur nors Krymo vynuogynuose ar palei Dnieprą nusidriekusiose avių ganyklose. Žavi istorinė parabolė. Juk ne tik karingoji Jekaterina II kadaise buvo nusigavusi į pietų stepes mušti totorių, bet ir mūsų kunigaikščiai girdė žirgus Juodojoje jūroje. Pamėginkime nūnai tuos žirgus prikelti iš legendomis apipintų kapaviečių...

„Ar nori rusai karo?“, – klausiama populiarioje dainoje. Teisingo atsakymo siunčiama paklausti garbaus senolio, jis, girdi, tikrai žino. „Ne, nenori“, – pasigirsta atsakymas. Tačiau, pasirodo, rusai turi tiek daug pabūklų, tankų, lėktuvų, keliskart už garsą greitesnių raketų, tūkstančius kareivių, kuriuos galima pasiųsti į Vakarų frontus, pagaliau tūkstančius aikš-

čių, skverų, piliakalnių, ant kurių galima statyti savo žuvusiems monumentus ir savo vadų sugalvotomis maldomis melstis. Tai jų valioje tvirtinti, kad Rusija kadaise prasidėjo nuo Kijevo, tad dabar metas šį kraštą denacionalizuoti, išvaduoti iš kažkokių kraujo broliais apsimetančių išdavikų, įrodyti, kad pajūriu vaikštinėjanti Europa – tai viso labo savo jausmuose ir vizijose nesigaudanti storašlaunė panelė, nukabinta nuo Rubenso drobės.

O gal vertėtų prieš tą plėšikaujančių ordų vadą išrikiuoti kur nors „ant rubežiaus“ medinę šachmatų armiją ir pasiūlyti su Zelenskiu sužaisti lemiamą partiją? Anot pasakojimų, šitaip XIX a. Rusijos ir Turkijos kare pasielgė rusų generolas majoras S. Urusovas, ketindamas nuo kulkų ir durtuvų išgelbėti tūkstančius gyvybių. Gaila, turkų karvedžiai, matyt, nugirdę apie ruso gebėjimus, šio originalaus pasiūlymo nepriėmė. Tada abi pusės patyrė didžiulių nuostolių, nors galutinai taip ir neišsiaiškino, kam priklauso Juodosios jūros sąsiauriai. Gal šie tolimi senolių prisiminimai ir įkvėpė sveiko proto ir brolybės jausmų nepraradusius kompozitorius sukurti dainą su klausimu, ar nori rusai karo.

PADĖKA

Emilija MARKUCEVIČIENĖ, Vaiko ir šeimos gerovės centro direktorė

Į Lietuvą atvyksta vis daugiau nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių. Remiantis statistikos departamento duomenimis, įvairiuose Lietuvos miestuose jų užregistruota daugiau kaip 47 tūkst., tačiau skaičiai kinta kasdien. Ukrainiečiai prieglobsčio ieško ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose ar miesteliuose, todėl Jonava – ne išimtis. Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centre sėkmingai įsikūrė ne viena ukrainiečių šeima, bendras centre apgyvendintų žmonių skaičius siekia 41. Didžioji dalis apsistojusių ukrainiečių – moterys su vaikais, atvykusios iš Kyjivo, Zaporižės, Vinicos, Rovensko, Dnepropetrovsko ar Luhansko apskričių, Slavutičiaus, Rovno, Marganeco ir kitų miestų.

Klausydamiesi prieglobsčio ieškančių moterų pasakojimų apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir ką joms teko išgyventi atvykstant į Lietuvą, galime tik įsivaizduoti, kokios sunkios, sukrečiančios ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančios yra jų patirtys. Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centre prieglobsčio ieškantys ukrainiečiai gali nors trumpam atsikvėpti (tiek, kiek tokioje situacijoje yra įmanoma). Centro darbuotojai, bendraudami ir bendradarbiaudami su kitomis įstaigomis, teikė informaciją apie tai, kur galima kreiptis pagalbos, organizavo paramos ukrainiečiams perdavimą iš Jonavoje gyvenančių žmonių, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, rėmėjų. Centro darbuotojai, atsižvelgdami į kiekvienos šeimos situaciją ir poreikius, teikė pagalbą socialinės infrastruktūros klausimais: padėjo kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, registruoti vaikus į darželius ir mokyklas, ieškoti darbo, vykti į banką ir kt. Nors kai kurie atvykę vaikai mokslus tęsia nuotoliniu būdu Ukrainos mokyklose, dalis jų pradėjo lankyti ir Jonavoje esančias mokyklas. Jau šiandien vaikai sėkmingai integruojami į Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos, Raimundo Samulevičiaus progimnazijos ir kitų mokyklų klases, vyresni tęsia galimybę įgyti profesiją Jonavos politechnikos mokykloje. Centro darbuotojai aktyviai padeda vykdyti ir darbų paiešką – ukrainietės sėkmingai įsidarbino Jonavoje: kepykloje „Baltasis pyragas“, bare „Pavėsis“ ir kt.

Ukrainietės yra dėkingos už palaikymą ir geranoriškumą, jaučiasi gaunančios visą reikiamą pagalbą. Todėl vertiname ir jaučiamės dėkingi už bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo Jonavos savivaldybei, Socialinių paslaugų centrui, Pirminės sveikatos priežiūros centrui, mokykloms, ukrainietes įdarbinančioms įstaigoms ir, žinoma, Jonavos gyventojams už geranorišką pagalbą, paramą ir paaukotus daiktus. Tikimės ir siekiame, kad visų pagalba iš Ukrainos atvykusioms ir dar atvyksiančioms šeimoms palengvins integraciją ir neabejojame, kad sulig kiekviena diena jiems pavyks susigrąžinti prarastą psichologinę pusiausvyrą ir stabilumą.

SPRENDIMAS

Jonavos savivaldybės taryba savo sprendimu vienašališkai nutraukė draugystę su miestais, kurie neišreiškė pilietinės pozicijos, nepasmerkė nusikaltimo žmogiškumui. Tai reiškia, kad nebuvo tikros draugystės, bendrų tikslų, o tik šventiniai vizitai vieni pas kitus. Buvusių draugų problemos daug gilesnės, nei manėme, ir ateityje jų tik gausės. Išreikšta savivaldybės tarybos pozicija – visų mūsų nuostata: negerbti kitos tautos – reiškia pažeminti savo tautą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 42 punktu ir 20 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, Jonavos rajono savivaldybės taryba nusprendžia:

Vienašališkai nutraukti Jonavos rajono savivaldybės ir Bagrationovsko miesto bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą 2009 m. rugsėjo 5 d.

Jonava, 2022 m. kovo 3 d. Nr. 1TS-36

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 42 punktu ir 20 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, Jonavos rajono savivaldybės taryba nusprendžia:

Vienašališkai nutraukti Jonavos rajono savivaldybės ir Polocko miesto bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą 2008 m. birželio 23 d.

Jonava, 2022 m. kovo 3 d. 1TS-37

400

SKARULIŲ ŠV.ONOS BAŽNYČIOS JUBILIEJAI

Šiais metais minime Jonavos parapijos ir miesto bažnyčios, skirtos „visagalio Dievo ir jo garbingiausios Mergelės Marijos Aplankymo, taip pat šventųjų Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir Onos garbei“, steigimo akto 500 metų jubiliejų. Ant pergamento lotynų kalba parašytą aktą neseniai transkribavo ir išvertė Vilniaus universiteto docentas Mindaugas Strockis. Šis dokumentas – tai Vilniaus vyskupo raštas, įsteigiantis Liepininkų (pradinis Skarulių gyvenvietės pavadinimas) bažnyčią (Vilnius, 1522 m. birželio 4 d.). Po įžangos jame pacituoti du kiti dokumentai: pačių bajorų fundacijos raštas (Kaunas, 1522 m. kovo 7 d.) ir valdovo Žygimanto Senojo patvirtinimas (Vilnius, 1522 m. gegužės 15 d.). Tolesnis tekstas yra įžangos tęsinys, kuriame Vilniaus vyskupas įsteigia bažnyčią. Pabaigoje pridėtas Vilniaus vyskupo notaro patvirtinimas. Tai seniausias lig šiol archyvuose rastas pergamentas, susijęs su Jonavos kraštu. Kita reikšminga jubiliejinė data – 400 metų, kai 1622 m. pradėjo veikti Šv. Onos parapijos bažnyčia. Mums ši data svarbi, nes tai seniausias išlikęs Jonavos architektūrinis kultūros paveldo statinys, turintis ypatingą aurą. Taip pat skaitytojams pateikiame Kauno arkivyskupijos kurijos archyve esančio seniausio (1634 m.) Skarulių bažnyčios inventorizacijos akto vertimą į lietuvių kalbą. Vertimas atliktas mūsų metraščio skaitytojams suprantama, redakcijos pataisyta kalba, tačiau siekiama palikti vertimą, o ne atpasakojimą. Vertėjo prielaidos nurodytos skliausteliuose arba išnašose kartu su liturginių (bažnytinių) terminų ir inventoriaus priklausinių paaiškinimais. Vertėjas prof. Andriejus Edvardas Ancuta, nuolatinis „Taurostos“ pagalbininkas analizuojant istorinę krašto praeitį ir verčiant į lietuvių kalbą ne vieną leidinį, šį aktą vertina kaip šiandieninės Skarulių Šv. Onos bažnyčios seniausio laikmečio dokumentinį liudijimą.

Redaktorius